- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-14-267/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Danutė Burbulienė, Rasa Bartašienė, Birutė Simonaitienė
- Atsakovas
- R. B.
- Ieškovas
- D. B.
- Trečiasis asmuo
- T. S., Ž. K., P. S., Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui
- Kategorijos
- 2.1.2.4.1.3Tariamas sandoris
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Danutės Burbulienės (pirmininkės ir pranešėjos), Birutės Simonaitienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo R. B. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. B. ieškinį atsakovui R. B., tretiesiems asmenims T. S., Ž. K., P. S. ir Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas D. B. ieškiniu prašė pripažinti 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo D. B. ir atsakovo R. B., pagal kurią ieškovas D. B. nupirko, o atsakovas R. B. pardavė už 500 Eur automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) apsimestiniu sandoriu, negaliojančiu nuo jo sudarymo momento bei priteisti iš atsakovo R. B. visas ieškovo D. B. patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovas D. B. patikslintu ieškiniu teismo prašė pripažinti 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo D. B. ir atsakovo R. B., pagal kurią ieškovas D. B. nupirko, o atsakovas R. B. pardavė už 500 Eur automobilį „Audi A8“, valstybiniai Nr. (duomenys neskelbtini) negaliojančia nuo sutarties sudarymo momento.
3. Ieškovas nurodė, kad trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras (toliau – Draudikų biuras) kreipėsi į Panevėžio apylinkės teismą su ieškiniu dėl nuostolių atlyginimo regreso tvarka, bendraatsakoviais nurodydamas ieškovą D. B. ir trečiąjį asmenį P. S. (civilinė byla Nr. 2-212-589/2019). Draudikų biuras ieškinyje nurodė, jog 2016 m. gruodžio 11 d. dėl trečiojo asmens P. S., kuris vairavo ieškovo vardu registruotą ir (Draudikų biuro nuomone) ieškovui priklausančią transporto priemonę „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) kaltės įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadinta kita transporto priemonė „Solaris Urbino 12 Hybrid“. P. S. vairuota transporto priemonė nebuvo apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, todėl žalą nukentėjusiajam asmeniui atlygino Draudikų biuras (t. y. veikdamas Draudikų biuro vardu atlygino AB „Lietuvos draudimas“). Draudikų biuras kompensavo AB „Lietuvos draudimas“ išmokėtas draudimo išmokas, todėl reikalauja, jog dėl padarytos žalos išmokėtą sumą grąžintų solidariai atsakingas už žalos padarymą asmuo (P. S.) arba asmuo, neįvykdęs pareigos sudaryti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (ieškovas). Apie padarytą žalą, apie tai, kad ieškovo vardu registruota transporto priemonė dalyvavo eismo įvykyje ir visas aplinkybes apie tai, jog P. S. transporto priemonę vairavo ir apie tai, kad ieškovo vardu registruota transporto priemonė dalyvavo eisme, kad ją buvo leista vairuoti P. S. ieškovas sužinojo tik po to, kai 2018 m. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose buvo iškelta civilinė byla Nr. 2-212-589/2019 ir ieškovui buvo įteikti procesiniai dokumentai. Tik tuomet ieškovas sužinojo, jog pagal VĮ „Regitra“ pateiktus duomenis jis yra laikomas transporto priemonės savininku pagal 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią atsakovas R. B. esą pardavė, o ieškovas esą nupirko transporto priemonę.
4. 2015 m. pradžioje – viduryje ieškovo pažįstamas R. B. (atsakovas) ir jo draugas Ž. K. lygiomis dalimis nusipirko transporto priemonę. Transporto priemonė buvo perkama iš įmonės prekiaujančios nenaujais automobiliais Tauragėje, pirkimo-pardavimo sutartį, kaip pirkėjas, pasirašė R. B.. Ž. K. tuo metu gyveno ir dirbo Norvegijoje, todėl transporto priemonės pirkimo metu nedalyvavo, tačiau būtent Ž. K. buvo pirkimo iniciatorius, derino visas pirkimo detales su R. B. ir su atsakovu sutarė, jog grįžęs į Lietuvą įregistruos transporto priemonę savo vardu. R. B., kiek ieškovui yra žinoma iš paties R. B., nuvyko į Tauragę, nusipirko transporto priemonę, sumokėjo už ją pinigus ir surašė bei pasirašė su automobilio pardavėju pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią pardavėjas pardavė, o pirkėjas (atsakovas) nupirko transporto priemonę. Ši sutartis buvo realiai įvykdyta ir vėliau, be kita ko, buvo pateikta VĮ „Regitra“. Atsakovas važiavo registruoti transporto priemonę į Pasvalį, o ieškovas atsitiktinai važiavo su juo kartu kaip keleivis, nes ieškojo detalių savo automobiliui „Opel Zefira“. Kiek prisimena ieškovas, atsakovas savo vardu negalėjo įregistruoti transporto priemonės ar tai dėl to, kad buvo pasibaigęs jo asmens tapatybės kortelės galiojimas, ar dėl to, kad atsakovas apskritai nebuvo su savimi pasiėmęs asmens dokumento ir tai buvo kliūtis įregistruoti automobilį atsakovo vardu. Bet kuriuo atveju kliūtis registracijai buvo atsakovo asmens dokumento nebuvimas. Tuomet R. B. paprašė, kad ieškovas įregistruotų savo vardu automobilį laikinai, labai trumpam, kol grįš Ž. K. ir perregistruos transporto priemonę savo vardu. Ieškovas sutiko padėti atsakovui, pasirašė čia pat surašytoje transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartyje ir įregistravo transporto priemonę savo vardu. Atliekant šį veiksmą, buvo būtina pasirašyti ir pateikti VĮ „Regitra“ fiktyvią sutartį, kuria atsakovas tariamai parduoda, o ieškovas tariamai perka automobilį, nors realiai ieškovas pirkėjo pareigų niekuomet nevykdė, jokių pinigų nemokėjo ir pirkėjo teisėmis niekuomet nesinaudojo, automobilio savininku niekuomet netapo, automobilis jam perduotas nebuvo. Kiek ieškovui žinoma, R. B. transporto priemone naudojosi labai trumpai, nes iš Norvegijos grįžo Ž. K.. Kurį laiką transporto priemone, greičiausiai, naudojosi abu savininkai ir tai patvirtina teismui pateiktos fotonuotraukos iš socialinio tinklo „Facebook“. Ieškovas, kuris gyvena prie kelio, keletą kartų matė, kaip tą pačią vasarą po automobilio įregistravimo ieškovo vardu, pro ieškovo namus pravažiavo Ž. K., vairuodamas automobilį. Labai greitai po to Ž. K. patyrė autoįvykį, kurio metu transporto priemonė buvo stipriai sugadinta, bet ieškovui apie tai niekas nieko nepranešė ir nesakė. Tai galėjo būti liepos–rugpjūčio mėn. M. minėjo, kad automobilį parsitempė iš Ž. K., iš (duomenys neskelbtini) kaimo ir iš pradžių lyg galvojo remontuoti, bet detalės brangios, todėl patvirtino, kad automobilį „ardys ant detalių“. Tokiu būdu ieškovas sąžiningai buvo įsitikinęs, kad transporto priemonės įregistravimas jo vardu nebesukels jam jokių neigiamų pasekmių, kad transporto priemonė nebegalės dalyvauti eisme. Atsakovas yra tvirtinęs, jog Ž. K. (jo sutuoktinė bankiniu mokėjimo pavedimu) R. B. grąžino pinigų dalį, kurią atsakovas buvo sumokėjęs už transporto priemonę. Jis apsipyko su Ž. K., todėl tolimesnio transporto priemonės likimo nežino, tačiau yra matęs ją sudaužytą trečiojo asmens T. S. kieme. 2016 m. ieškovui paskambino trečiasis asmuo T. S., kuris informavo, jog jis iš Ž. K. esą yra nusipirkęs transporto priemonę ir nori ją išparduoti dalimis, tačiau tam reikalingi ieškovo asmens duomenys, nes būtent jis VĮ „Regitra“ nurodytas kaip savininkas. Ieškovas, žinodamas, būdamas įsitikinęs, jog transporto priemonė tikrai yra neremontuotina ir tinkama tik išardymui, nesigilino į situaciją ir padiktavo prašomus duomenis. Po kelių dienų T. S. atvežė jam pasirašyti transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią jis, neva, pardavė transporto priemonę P. S.. Ieškovas gerai neprisimena sutarties jam perdavimo aplinkybių, tačiau prisimena, jog transporto priemonės pirkėjas buvo nurodytas būtent trečiasis asmuo P. S.. Ieškovas nepasirašė sutartyje, nors vienas jos egzempliorius jam buvo pateiktas. Ieškovas niekada nepirko transporto priemonės ir ji jam nuosavybės teise niekada nepriklausė, nors ir buvo įregistruota jo vardu; ieškovas buvo tik fiktyvus savininkas ir fiktyvi sutarties šalis, o pati sutartis buvo apsimestinė transporto priemonės pirkėjo dalyje, todėl prašo pripažinti ją negaliojančia.
Atsiliepimas
5. Atsakovas R. B. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad pagal sutartį jis pardavė D. B. automobilį. O iš tikrųjų jis girdėjo, kaip Ž. K. telefonu prašė, kad D. B. užsiregistruotų automobilį savo vardu, todėl šiuo atveju Ž. K. su D. B. turėtų aiškintis. Jis automobilį nupirko Tauragėje. Automobilį atrado Ž. K. ir jam jį nurodė. Jis nuvažiavo į Tauragę ir nupirko, bet nepamena iš ko, nes tą pirkimo-pardavimo sutartį, kai pardavė automobilį D. B., pasiėmė Pasvalio „Regitra“. Jam taip atrodo, nes neprisimena. Automobilį pirko Tauragėje liepos mėnesį, o į Pasvalį D. B. vardu jo registruoti važiavo gal po 2–3 dienų. Jis Ž. K. iš karto pasakė, jog nesutinka, kad mašina būtų registruota jo vardu, nes automobilį pirko Ž. K. asmeniškai. Kai važiavo į Pasvalį, jo pasas buvo galiojantis. „Regitroje“ pirkimo-pardavimo sutartį tarp jo ir D. B. užpildė jis. Po to, kai įregistravo automobilį D. B. vardu, parvažiavęs automobilį paliko savo namuose, tačiau negali pasakyti kodėl. Kol Ž. K. nebuvo grįžęs jis su ta mašina važinėjo po kaimą. Automobilį remontavo Ž. K. prašymu, pakeitė kelias detales, kurios kainavo gal 10 Eur. Grįžęs, Ž. K. jam pinigus už detales grąžino. Po 10 ar 11 dienų grįžo Ž. K. ir pasiėmė mašiną. Kur ta mašina stovėjo jis nepamena. Gal pas jį, gal pas K. tėvus. Vėliau jis išvažiavo į reisą ir daugiau nieko nežino. Kai grįžo Ž. K. iš Norvegijos, D. B. su juo nekalbėjo apie tai, kad reikia automobilį perregistruoti, kad ne jo vardu būtų. Jis pats šiame pirkime buvo tik tarpininkas. Draugai jam gal rudenį pasakė, kad K. žmona tą mašiną sudaužė. Kadangi K. jam pinigus už automobilį grąžino, nesidomėjo, nes tai buvo ne jo reikalas. Pirkdamas automobilį už jį savo pinigais sumokėjo 1400 Eur. Dalį sumos Ž. K. grąžino grįžęs – apie 1000 Eur, gal 800 ar 850 Eur. O kai automobilį sudaužė, tada jam pravedė likusius pinigus. Apie kitą avariją, sužinojo tik iš D. B., gal tada, kai jis laišką gavo iš draudimo. Panevėžio apylinkės teisme nagrinėtoje kitoje byloje jis davė tokius pačius parodymus. Nurodė, kad D. B. jam pinigų už automobilį nesumokėjo, o jis jam niekada neperdavė automobilio, tai pardavimas, kaip ir neįvyko.
Šalies argumentai
6. Trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras nesutikdamas su ieškiniu nurodė, kad nesutinka su ieškovo išsakyta pozicija, kad „Vien tik pasirašydamas sutartį ieškovas netapo Transporto priemonės savininku...“, nes teismų praktikoje yra konstatuota, jog transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra konsensualinė sutartis, t. y., laikoma sudaryta ne nuo daikto ir nuosavybės teisės į jį perdavimo momento, bet šalims pasiekus susitarimą dėl esminių sutarties sąlygų. Todėl, sprendžiant, ar sutartis apskritai buvo sudaryta, aplinkybė, kada pardavėjas įvykdė pareigą perduoti daiktą valdyti nuosavybės teise, savaime teisinės reikšmės neturi. Nesutinka su ieškovo nuomone, kad „...Sutartis laikytina apsimestiniu sandoriu (CK 1.87 str.) ir pripažintina negaliojančia nuo jos sudarymo momento“, nes šiuo atveju, visų pirma, reikėtų atriboti tariamuosius sandorius nuo apsimestinių. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, jog šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Taigi, tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas. Tuo tarpu, apsimestinis sandoris yra toks sandoris, kuris sudarytas kitam sandoriui pridengti. Taigi, šiuo atveju jeigu ir būtų galima kalbėti, tai tik apie tariamą, o ne apsimestinį sandorį, tačiau tariamasis sandoris paprastai nevykdomas. Įvykdytas sandoris (kaip ir šiuo atveju) negali būti laikomas tariamuoju – turinčiu paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, kad neturi jokių realių padarinių. Dar daugiau, tais atvejais, kai transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, nuosavybės teisė buvo įregistruota viešame transporto priemonių registre, taip išviešinant teisinius pirkimo-pardavimo sutarties padarinius, t. y. nuosavybės teisės į daiktą perėjimą (kaip ir šiuo atveju), nėra pagrindo teigti, kad sudarytas sandoris yra tariamas. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtus argumentus, ieškovui sudarius rašytinę 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį bei šios sutarties sudarymo faktą išviešinus viešajame transporto priemonių registre, nėra jokio teisinio ir faktinio pagrindo teigti, kad minėtas sandoris yra tariamas. Dar daugiau, ieškovas, teigdamas, kad „...stengėsi elgtis protingai, rūpestingai, apdairiai ir sąžiningai, nesirūpino šios Transporto priemonės draudimu, nes turėjo pakankamą pagrindą manyti, jog ji nedalyvauja ir negali dalyvauti eisme...“, pats patvirtino, jog jis save laikė teisėtu transporto priemonės, kurią įgijo 2015 m. liepos 9 d. sandoriu, savininku. Papildomai pažymėjo, kad byloje ieškovo pateikti įrodymai negali būti laikomi patikimais, nes pats teisminis procesas buvo inicijuotas tik siekiant išvengti savo prievolės, dėl kurios sprendžiama Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-212-589/2019. Ieškovą ir atsakovą bei tariamuose transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoriuose dalyvavusius Ž. K. bei T. S. sieja „bičiulystės“, „draugystės“ santykiai. Taigi, tuo atveju, jei teismas nustatytų, kad 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris buvo fiktyvus, būtų konstatuota, kad ieškovo veiksmuose, pateikiant žinomai fiktyvią pirkimo-pardavimo sutartį VĮ „Regitra“, buvo akivaizdūs nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 304 straipsnyje, požymiai bei atsiranda pagrindas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 300 straipsnio nuostatose nustatyta tvarka kreiptis į prokurorą. Prašo teismo ieškovo ieškinį atmesti, o patenkinus ieškovo ieškinį, pranešti prokurorui apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius.
Atsiliepimas
7. Trečiasis asmuo Ž. K. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, jo atstovė advokatė D. G. teismo posėdžio metu nurodė, kad jos atstovaujamasis gyvena užsienyje, tačiau ji žino visas faktines aplinkybes ir gali nurodyti, kad iniciatorius nusipirkti automobilį buvo atsakovas R. B., lygiomis dalimis. R. B. siuntė Ž. K. skelbimus su pasiūlymais pirkti „Audi A6“. Galiausiai pats nepasitaręs su Ž. K. nupirko ginčo automobilį ir apie tai jam pranešė tik po dienos. Jokio susitarimo tarp Ž. K. ir D. B. dėl automobilio registravimo nebuvo. Kiek žinoma Ž. K., automobilis turėjo būti registruotas R. B. vardu, tačiau dėl to, kad šis nepasiėmė paso ar dėl kitų, tiksliai jam nežinomų priežasčių, automobilis buvo registruotas D. B. vardu. Dėl automobilio perregistravimo Ž. K. vardu nebuvo jokios kalbos. Visais draudimo reikalais turėjo rūpintis R. B.. Jis juo turėjo naudotis tik grįžus į Lietuvą ir jis labiau buvo reikalingas R. B.. Ž. K. grįžus į Lietuvą įvyko eismo įvykis, kurio metu automobilis buvo apgadintas. Už sudaužytą automobilį R. B. buvo atlyginta likusi automobilio kainos dalis. Buvo ketinama automobilį remontuoti ir galiausiai jis buvo parduotas T. S.. D. B. žinojo viską kas vyksta su automobiliu, nes Ž. K. nuolat su juo kalbėjosi telefonu apie visas aplinkybes. Ieškovas neteisingai nurodė, kad jis nežinojo, jog automobilis bus remontuojamas ar bus parduodamas, t. y., kad jis ir toliau dalyvaus eisme. Visa technine priežiūra po automobilio pirkimo rūpinosi R. B., tačiau išlaidas pasidalindavo po lygiai. Ieškinio nepripažįsta, nes D. B. sudaręs su R. B. pirkimo-pardavimo sutartį, žinojo kokias pasekmes sukelia pirkimo-pardavimo sutartis. Pirkimo-pardavimo sutartis buvo įregistruota viešai, ieškovas buvo laikomas savininku ir nesiėmė jokių veiksmų, kad automobilis būtų įregistruotas kito asmens vardu, šia aplinkybe susidomėjo tik po įvykio, kai automobilį sudaužė S.. Po pirmo automobilio sudaužymo automobilį remontavo T. S., nes jam jis buvo parduotas. T. S. automobilį perdavė, bet nežino ar buvo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis. T. S. Ž. K. už automobilį sumokėjo 300 Eur. Gautų pinigų Ž. K. neatidavė D. B., nes jis juk nemokėjo pinigų už automobilį.
8. Trečiasis asmuo T. S. atsiliepimo į ieškinį nepateikė, teismo posėdžio metu nurodė, kad (duomenys neskelbtini) kaime girdėjo, jog automobilį „Audi A8“ sudaužė Ž. K. ir automobilis stovi A. M. garaže. Paklausė Ž. K. gal parduoda mašiną. Sutarė kainą – 300 Eur ir jis parsitempė automobilį, nes šis buvo apgadintas, priekis daužtas. Ž. K., kai jis grįžo iš užsienio, atidavė pinigus už automobilį. Automobilį namo padėjo partempti A. M., o D. B. nedalyvavo. Mašinos registracijos liudijimas buvo mašinoje. Jis atsispausdino pirkimo-pardavimo lapus, nuvažiavo pas D. B. į namus, jis juos užpildė ir pasirašė. Jis įdėjo skelbimą, kad parduoda mašiną. Atvažiavo pirkėjas, susidėjo lempas bei visa kita. Tai, kad mašina nedrausta, pirkėjui nerūpėjo. Pirkėjas tokiu automobiliu nelabai galėjo važiuoti į kelią, bet jis pasakė, kad rizikuos. Automobilio prikimo-pardavimo sutartį pasirašė P. S. ir jam už mašiną sumokėjo pinigus. Pamena, kad pirkėjas buvo 1996 m. gimimo. Pavardę prisimena – P. S.. Atpažintų pamatęs. Jis mašinos atvažiavo pirkti su vyresnio amžiaus žmogumi. D. B. niekada jokių pinigų už mašiną nemokėjo ir jis jų neprašė. Tada jis kitą dieną po mašinos pardavimo, 2016 m. gruodžio mėnesį nuvežė D. B. automobilio pardavimo sutartį ir liepė išregistruoti automobilį.
9. Trečiojo asmens P. S. atstovas advokatas A. G. nurodė, kad P. S. niekada nebuvo automobilio savininku, nepirko šio automobilio nei iš T. S., nei iš D. B., nei iš R. B., nei iš Ž. K.. Vienintelis atvejis, kai jis vairavo automobilį, tai 2016 m. gruodžio 11 d., tarp 14.00 ir 15.00 val., kai vienas pažįstamas paprašė nuvairuoti automobilį iki jo namų, nes pažįstamas buvo neblaivus. P. S. buvo blaivus. Buvo žiemos metas, plikledis, paaiškėjo, kad automobilio padangos buvo vasarinės, P. S. nespėjo jo sustabdyti ir atsitrenkė į prie perėjos stovintį autobusą. P. S. bandė išsiaiškinti pažįstamo, kuriam priklausė automobilis, pavardę, tačiau visi pažįstami težino jo pravardę „Fedia“, tačiau kokia pavardė ir kur gyvena, niekas nežino. P. S. gavo administracinę nuobaudą, sumokėjo 300 Eur „Fediai“ žalą. Tada paaiškėjo, kad automobilis be draudimo ir su vasarinėmis padangomis. P. S. šioje byloje neturi jokio suinteresuotumo. Techniniame registracijos liudijime automobilio savininku buvo įrašytas D. B., todėl ir policijai buvo nurodyta, kad automobilio savininkas yra D. B..
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
10. Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmai 2020 m. liepos 16 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai. Pripažino 2015 m. liepos 9 d. transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą tarp ieškovo D. B. ir atsakovo R. B., pagal kurią ieškovas D. B. nupirko, o atsakovas R. B. pardavė už 500 Eur automobilį „Audi A8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) tariamu sandoriu, negaliojančiu nuo sutarties sudarymo momento bei iš atsakovo priteisė bylinėjimosi išlaidas.
11. Teismas pažymėjo, kad kvalifikuoti tarp šalių susiklosčiusius teisinius santykius yra teismo pareiga, todėl aplinkybė, jog ieškovas nebesukonkretino reikalavimo sandorį pripažinti tariamu ar apsimestiniu, nereiškia, kad, nagrinėjant šalių ketinimus ir nustatant tikrąją šalių valią bei iš šalių nurodytų faktinių aplinkybių nustačius tariamo ar apsimestinio sandorio požymius, teismą ribotų ieškovo nenurodytas sandorio negaliojimo pagrindas.
12. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio 1 dalį tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas. Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių. Teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, kurioje pažymėta, kad bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai. Kadangi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas, o toks faktas nustatytas nagrinėtoje byloje, teismas sprendė, jog sandoris yra tariamas ir negaliojantis nuo jo sudarymo momento. Teismas nagrinėjo CK 1.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas apsimestinio sandorio sudarymo teisines pasekmes: jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Teismas nenustatė, kad šalys būtų norėję ar ketinę pridengti kitą sandorį.
13. Teismas aiškinosi tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgė į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes ir nustatė, kad sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų neatitiko jų valios išorinės išraiškos ir kad buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, bet priešingai – juos pridengia.
14. Nagrinėjamu atveju teismas nustatė, kad ieškovas ir atsakovas sudarė transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorį, kuris pagal CK 4.47 straipsnio 1 dalį yra vienas iš nuosavybės teisės įgijimo pagrindų. Šia sutartimi pardavėjas įsipareigoja perduoti daiktą pirkėjui nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas – priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą kainą (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Vadovaujantis CK 4.49 straipsnio 1 dalimi, daikto įgijėjas nuosavybės teisę į daiktą įgyja nuo jo perdavimo momento, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato ko kita. Įstatymuose neįtvirtinta atskirų nuostatų dėl transporto priemonės perleidimo. Perduoti daiktą pagal pirkimo-pardavimo sutartį yra viena iš pardavėjo pareigų (CK 6.317 straipsnis). Tinkamai įvykdžius šią prievolę, pirkėjui pereina nuosavybės teisė į pirkimo-pardavimo sutarties objektą. Vadovaudamasis šių normų analize, teismas padarė išvadą, jog pirkimo-pardavimo sandorį sudaro du elementai: pirmas – daikto perdavimas naujam savininkui, antras – atlyginimas už perduodamą daiktą. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju nei vieno iš šių būtinų elementų nebuvo: ieškovas nesumokėjo pinigų, o atsakovas neperdavė daikto, taigi sandoris neįvyko, šalių valia buvo ne tokia, kokią atspindi sutartis, taigi sandoris yra tariamas.
15. Teismas nurodė, jog iš byloje esančių duomenų bei teismo posėdžio metu duotų parodymų nenustatyta, kad bylos šalys (ieškovas ir atsakovas), sudarydamos pirkimo-pardavimo sandorį, būtų ketinę juo pridengti kitą sandorį, todėl padarė išvadą, kad sandoris buvo tariamas, t. y. sudarytas tik dėl akių, nesukeliantis jokių padarinių. Teismas nurodė, jog tikrosios priežasties, kas paskatino bylos šalis sudaryti šį tariamą sandorį, nustatymas šioje byloje nėra esminis, ir nors teismui pateiktos versijos skiriasi, tačiau tuo pačiu jos liudija, jog bylos šalys nesiekė sudaryti realaus pirkimo-pardavimo sandorio, o tiesiog jį imitavo.
16. Teismas nurodė jog aplinkybę, kad ieškovas D. B. buvo laikomas tik fiktyviu, o ne tikruoju automobilio savininku, teismo posėdžio metu paliudijo ne tik atsakovas R. B., bet ir trečiasis asmuo T. S., kuris patvirtino, jog buvo nupirkęs automobilį „Audi A8“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) tačiau pinigus už jį mokėjo ne D. B., o trečiajam asmeniui Ž. K., kurį jis laikė automobilio savininku; liudytojas A. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog žinojo, kad automobilis registruotas ieškovo vardu, tačiau realiai jis priklausė kitiems asmenims.
17. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad patenkinus ieškinį ir pripažinus, kad 2015 m. liepos 9 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartis negaliojanti nuo jos sudarymo momento net nekyla būtinybė taikyti restitucijos, kas taip pat patvirtina, jog minėtu sandoriu nebuvo sukurta jokių realių padarinių.
18. Teismas, atsižvelgęs į bylos šalių bei liudytojo parodymus, vadovaudamasis suformuota teismų praktika, pripažino, kad tarp ieškovo D. B. ir atsakovo R. B. sudaryta 2015 m. liepos 9 d. automobilio pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento, nes tai buvo tik tariamas sandoris.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
19. Apeliaciniu skundu atsakovas R. B. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, pranešti prokurorui apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
19.1. Apeliantas tvirtina, kad sandoris nebuvo fiktyvus, jis buvo realus, o tai, kad ieškovas elgėsi aplaidžiai ir neperregistravo vėliau mašinos Ž. K. vardu, neįrodo, kad sandoris buvo fiktyvus. Ieškovas už mašiną pinigų atsakovui neturėjo mokėti, nes su apeliantu turėjo atsiskaityti Ž. K..
19.2. Apeliantas nurodo, kad pagal sutartį jis pardavė automobilį D. B.. Girdėjęs, kaip Ž. K. telefonu prašė D. B. užsiregistruoti automobilį savo vardu, todėl, atsakovo nuomone, Ž. K. su D. B. turėtų aiškintis.
19.3. Apeliantas teigia, jog mašinos pirkime buvo tik tarpininku, bet ne mašinos savininku ir nurodo, kad Ž. K. pinigus už automobilį grąžino. Atsakovo nuomone, ieškovas sudaręs pirkimo-pardavimo sutartį, žinojo, kokias pasekmes sukelia pirkimo-pardavimo sutartis ir mašinos registracija jo vardu. Įregistravus automobilį savo vardu D. B. buvo laikomas jos savininku ir nesiėmė jokių veiksmų, kad automobilis būtų įregistruotas kito asmens vardu, ir pradėjo ginčyti tą faktą, kad jis yra mašinos savininkas tik po autoįvykio, kai automobilį sudaužė P. S..
19.4. Automobilį D. B. registravo savo vardu nesuklaidintas, geranoriškai ir turėjo pilną teisę atsisakyti registruoti transporto priemonę savo vardu. Nurodo, jog ieškovas tapo mašinos savininku iki kol perregistruos mašiną Ž. K. vardu.
19.5. Apeliantas buvo tik laikinas automobilio savininkas, kas, atsakovo nuomone, yra įrodyta pirkimo-pardavimo sutartimi.
Atsiliepimas
20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas D. B. prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
20.1. Apeliantas pripažino ir patvirtino, jog D. B. niekuomet neprašė nupirkti jam automobilį, niekuomet neprašė jam jį parduoti.
20.2. Nagrinėjamu atveju sutarties tariamumo įrodinėjimo pareiga teko ieškovui D. B. ir jis šią pareigą tinkamai įvykdė, nes ieškovas niekuomet nebuvo automobilio savininkas, naudotojas ar valdytojas, niekuomet neturėjo galimybės juo naudotis ar disponuoti, ieškovas niekuomet atsakovui nesumokėjo pinigų už automobilį, atsakovas niekuomet automobilio neperdavė ieškovui jokiomis nuosavybės teisėmis, nei valdyti, disponuoti, naudoti ar kt. Taigi abi šalys patvirtina, jog ieškovas niekuomet neįgijo į automobilį net dalies nuosavybės teisės turinį sudarančių elementų. Ieškovas įrodė, jog sandoris buvo tik dėl akių ir juo nebuvo ketinama sukurti teisines pasekmes.
20.3. Ginčijamo sandorio realaus vykdymo įrodinėjimo pareiga kilo atsakovui R. B., tačiau atsakovas šio fakto ne tik neginčijo, priešingai, pats paliudijo, kad ieškovas D. B. jam už automobilį „Audi A8“ sutartyje nurodytų 500 Eur nemokėjo ir automobilio „Audi A8“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ieškovui pardavėjas neperdavė. Atsakovas pripažino, kad, jo manymu, automobilio pardavimas apskritai nevyko ir neįvyko.
20.4. Teismas tinkamai išanalizavo tarp šalių sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio teisinę prigimtį ir nustatė, jog nei vienas sandorio dalyvių realiai neįgijo nei pirkėjo, nei pardavėjo civilinių teisių ir pareigų. Ieškovo ir atsakovo sudaryta pirkimo-pardavimo sutartis buvo negaliojanti nuo jos sudarymo momento, ši sutartis neturi jokių pirkimo-pardavimo sandorio elementų.
20.5. Tariamo sandorio iniciatorius, kaip paaiškėjo, buvo VĮ „Regitra“ darbuotojas, pataręs, kaip minėta, užregistruoti automobilį draugo vardu. Trečiojo asmens nurodoma nusikalstama veika yra padaroma tik tyčia. Byloje nenustatyti būtini šios nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymiai, taigi, teismas šiuo klausimu padarė pagrįstą ir teisingą išvadą.
20.6. Bylos duomenys patvirtina, jog ieškovas niekada nėra išreiškęs valios pirkti transporto priemonę, o atsakovas – valios parduoti šią transporto priemonę ieškovui.
21. Atsiliepimu į apeliacinį skundą trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, pranešti prokurorui apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
21.1. Teismas neturėjo pagrindo teigti, kad sudarytas sandoris buvo tariamas, remdamasis faktu, jog transporto priemonė naujam savininkui galimai nebuvo fiziškai perduota, nors visiems yra žinoma, kad teisės aktai nedraudžia įsigyti transporto priemonę net ir neturint vairuotojo teisių bei ją duoti naudoti savo artimam giminaičiui arba artimam draugui, kaip ir buvo nagrinėjamu atveju. Transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta, nuosavybės teisė buvo įregistruota viešame transporto priemonių registre, taip išviešinant teisinius pirkimo-pardavimo sutarties padarinius, t. y. nuosavybės teisės į daiktą perėjimą, todėl nėra pagrindo teigti, kad sudarytas sandoris yra tariamas.
21.2. Teismas nevertino, kad pats teisminis procesas buvo inicijuotas tik siekiant išvengti savo prievolės, kurios klausimas sprendžiasi Panevėžio miesto apylinkės teismo Panevėžio rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-212-589/2019.
Žemesnės instancijos teismas
21.3. Skundžiamu teismo sprendimu pripažinus, kad 2015-07-09 transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris buvo fiktyvus, yra akivaizdu, kad ieškovo veiksmuose, pateikiant žinomai fiktyvią pirkimo-pardavimo sutartį VĮ „Regitra“, buvo akivaizdūs nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 304 straipsnyje, požymiai bei buvo pagrindas, net ir nesant Biuro prašymo, Lietuvos Respublikos civilinio proceso 300 straipsnio nuostatose nustatyta tvarka kreiptis į prokurorą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
23. Nagrinėjamu atveju tarp šalių kilo ginčas dėl transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.
24. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Dėl šios priežasties teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atsakovo apeliacinį skundą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja ir pasisako tik dėl esminių apeliaciniame skunde dėstomų argumentų.
25. Apeliacinis skundas grindžiamas esminiu argumentu, kad sudarytas transporto priemonės pirkimo-pardavimo sandoris nebuvo tariamuoju, jis buvo realus ir jame nurodyta tikroji šalių valia. Su tokia apelianto pozicija teisėjų kolegija nesutinka.
26. Ginčuose dėl tariamojo sandorio teisinių padarinių taikymo galioja bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo taisyklės, pareiga įrodyti sandorio tariamumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje, o pareiga įrodyti, kad sutartis buvo vykdoma, tenka teikiančiai paslaugas šaliai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2014, ir kt.). Taigi nagrinėjamu atveju sutarties tariamumo įrodinėjimo pareiga teko ieškovui D. B., o ginčijamo sandorio realaus vykdymo įrodinėjimo pareiga kilo atsakovui R. B..
27. CK 6. 305 straipsnio 1 dalis nurodo – pirkimo-pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai ( pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ( prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą ( kainą). CK 6.317 straipsnio 1 dalis nurodo – pardavėjas privalo pagal pirkimo-pardavimo sutartį perduoti daiktus pirkėjui, tai yra jam valdyti nuosavybės ( patikėjimo) teise, ir patvirtinti nuosavybės teisę į daiktus bei jų kokybę. CK 6.344 straipsnio 1 dalis nurodo – pirkėjas privalo sumokėti daiktų kainą per sutartyje ar įstatymuose nustatytus terminus ir nustatytoje vietoje.
28. CK 6.156 straipsnyje reglamentuotas sutarties laisvės principas – 1 dalyje nurodyta, kad šalys turi teisę laisvai sudaryti sutartis ir savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teise bei pareigas. Kiekviena sutarties šalis, turėdama sutartinių santykių, privalo elgtis sąžiningai (CK 6.158 straipsnio 1 dalis).
29. Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas R. B. automobilį pirko Tauragėje, už jį mokėjo 1400 Eur, dalį už automobilį mokėtos sumos atsakovui Ž. K. atidavė vos grįžęs į Lietuvą, 2016 m. sausio 26 d. Ž. K. pravedė atsakovui R. B. 697,10 Eur, t. y. likusią pinigų dalį už automobilį, po to, kai ją sudaužė Ž. K.. Ieškovas D. B. po automobilio pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo atsakovui už šį automobilį sutartyje nurodytų 500 Eur nemokėjo. Taigi, duomenų, kad ieškovas D. B. būtų mokėjęs už minėtą automobilį, byloje nėra.
30. Teismui vertinant šio sandorio sudarymo priežastis nustatyta, kad ieškovas buvo tik atsitiktinis atsakovo R. B. pakeleivis vykstant į VĮ „Regitra“, nes važiavo pirkti detalių savo turėtam automobiliui į Pasvalyje esantį automobilių detalių „šiukšlyną“, su savimi turėjo asmens dokumentą, tuo tarpu atsakovas R. B. asmens dokumento ar tai neturėjo, ar tai jo galiojimas buvo pasibaigęs ir kad fiktyvi sutartis buvusi sudaryta ne šios bylos šalių, bet VĮ „Regitra“ darbuotojo pasiūlymu atsakovui R. B. automobilį registruoti draugo vardu. Atsakovas R. B. aplinkybę, jog D. B. atsitiktinai tapo automobilio savininku, patvirtino Panevėžio apylinkės teisme Panevėžio rūmuose nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-9873-589/2018, nurodydamas, kad greičiausiai ieškovo vardu transporto priemonę jis registravo todėl, kad ieškovo vairavimo stažas buvo didesnis ir privalomojo draudimo įmokos už registruojamą automobilį tokiu būdu turėjusios būti mažesnės. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmuose vykusiame parengiamajame teismo posėdyje civilinėje byloje Nr. 2-212-589/2019 atsakovas R. B. nurodė, kad automobilis buvo užregistruotas ieškovo D. B. vardu, nes jis, kai važiavo jo registruoti, neturėjo paso.
31. Apeliacinės instancijos teismas vertina tai, kad pats apeliantas pripažino ir patvirtino, jog D. B. niekuomet jo neprašė nupirkti automobilį, niekuomet neprašė jam jį parduoti. Teismo proceso metu atsakovas šio fakto neginčijo, priešingai, pats paliudijo, kad ieškovas D. B. jam už automobilį „Audi A8“ sutartyje nurodytų 500 Eur nemokėjo, o jis automobilio „Audi A8“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) ieškovui neperdavė. Taigi, pats atsakovas pripažino, kad transporto priemonės pardavimas neįvyko. Teismui akivaizdu, kad ieškovas niekuomet nebuvo automobilio savininkas, naudotojas ar valdytojas, niekuomet neturėjo galimybės juo naudotis ar disponuoti, ieškovas atsakovui pinigų už transporto priemonę nesumokėjo ir atsakovas jo ieškovui neperdavė. Reikia pažymėti, kad ieškovas ir atsakovas, pasirašę ginčo sutartį, 27 nutarties punkte paminėtų pareigų neįvykdė, todėl šis sandoris realiai nebuvo įvykdytas. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino, kad, ieškovas D. B. ir atsakovas R. B., sudarydami pirkimo-pardavimo sutartį, neketino įgyti iš jos kylančių teisių ir pareigų, jomis nesinaudojo ir jų nevykdė, priešingai, tik formaliai pasirašė sutartį, pagal kurią ieškovas D. B. tapo fiktyviu automobilio savininku.
32. Kad ginčijamas sandoris realiai įvykdytas, teismo įsitikinimu, apeliantas neįrodė. Atsakovas šio fakto ne tik neginčijo, bet ir pripažino, kad ieškovas D. B. jam už automobilį „Audi A8“ sutartyje nurodytų 500 Eur nemokėjo, automobilio ieškovui neperdavė, t. y. automobilio pardavimas net neįvyko. Trečiasis asmuo T. S. patvirtino, kad buvo nupirkęs automobilį „Audi A8“, valstybiniai numeriai (duomenys neskelbtini) tačiau pinigus už jį mokėjo ne D. B., o trečiajam asmeniui Ž. K., kurį jis laikė automobilio savininku. Liudytojas A. M. teismo posėdžio metu nurodė, jog žinojo, kad automobilis registruotas ieškovo vardu, tačiau realiai jis priklausė kitiems asmenims.
33. Tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja (Lietuvos Respublikos CK 1.86 straipsnis); esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilinių teisių ir pareigų. Tam tikrais atvejais tokiais sandoriais siekiama neteisėtų tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017 43 punktas).
34. Kaip teisingai nurodoma skundžiamame sprendime, esminis tariamojo sandorio požymis – šalių valios simuliacija, kuria siekiama sudaryti vaizdą, kad šalių sudaryta sutartis, kurios iš tiesų jos sudaryti neketino, t. y. nesiekė sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-684/2017, 43 punktas). Tariamasis sandoris turi paslėptą (neviešą) šalių suderintą sąlygą – išlygą, jog toks sandoris neturi teisinių padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. birželio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2003). Taigi tariamasis sandoris neturi esminio valios elemento – siekio sukurti tam tikras civilines teises ir pareigas.
35. Tariamasis sandoris turi valios trūkumų, o jį sudarant nėra atskleidžiami tikrieji šalių ketinimai ir neatsiranda šalių deklaruojamo sandorio teisinių padarinių, šalys apskritai neketina ir nesukuria jokių teisių ir pareigų pagal sudarytą sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-109-248/2018, 33 punktas).
36. Teisėjų kolegijos vertinimu, bylą nagrinėjęs teismas tinkamai išanalizavo šalių sudaryto pirkimo-pardavimo sandorio priežastis ir esmę, teisėtai ir pagrįstai pripažindamas, jog nei vienas sandorio dalyvių realiai neįgijo nei pirkėjo, nei pardavėjo civilinių teisių ir pareigų. Apibendrindama teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovo D. B. ir atsakovo R. B. 2015 m. liepos 9 d. sudaryta transporto priemonės pirkimo-pardavimo sutartis yra negaliojanti nuo jos sudarymo momento, nes ši sutartis neturi jokių pirkimo-pardavimo sandorio elementų ir tai yra tariamas sandoris.
37. Tiek apeliantas, tiek trečiasis asmuo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuras prašo nepakeitus priimto skundžiamo sprendimo pranešti prokurorui apie nustatytus nusikalstamos veikos požymius. CPK 300 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog jeigu bet kurioje civilinio proceso stadijoje paaiškėja, kad byloje dalyvaujančio asmens arba kito asmens veiksmai ar neveikimas turi nusikalstamos veikos požymių, teismas apie tai praneša prokurorui. Pirmosios instancijos teismas nenustatė neteisėtų veiksmų, kurie leistų teismui CPK 300 straipsnio pagrindu apie kokius nors veiksmus informuoti prokurorą.
38. Teisėjų kolegija iš esmės pritaria tokiai apylinkės teismo išvadai, kadangi taip pat nenustatė pagrindų, dėl kurių reiktų kreiptis į ikiteisminio tyrimo institucijas. Jei, apelianto įsitikinimu, ieškovo ir trečiųjų asmenų veiksmuose yra nusikalstamos veikos požymių, dėl kurių reikėtų atlikti ikiteisminį tyrimą, atsakovas turi teisę savarankiškai kreiptis į ikiteisminį tyrimą atliekančias institucijas ar kitus subjektus. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad manydamas, jog buvo atlikti neteisėti byloje dalyvaujančių asmenų veiksmai, trečiasis asmuo taip pat turi teisę pats kreiptis į atitinkamas teisėsaugos institucijas. Pažymėtina, kad CPK 299, 300 straipsniuose numatyti teismo veiksmai priklauso teismo diskrecijai, o šiais klausimais priimami teismo sprendimai (priimti atskirąją nutartį ar ne, pranešti apie galimus teisės pažeidimus ar ne) neskundžiami.
39. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą teismo sprendimą, tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, todėl teismo sprendimo naikinti ar keisti apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Apeliacinis skundas netenkinamas, teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje
40. Ieškovas nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas už advokato teisines paslaugas – už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, todėl jos nepriteisiamos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Pakruojo rūmų 2020 m. liepos 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.