- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2024-05-28
- Bylos Nr.
- e2A-213-544/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-08-3-02533-2022-2
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Ramunė Čeknienė, Laimantas Misiūnas, Dalia Pranckienė
- Ieškovas
- (duomenys neskelbtini)
- Atsakovas
- I. K.
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramunės Čeknienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimanto Misiūno ir Dalios Pranckienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-12-18 sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-66-837/2023 pagal ieškovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei I. K. dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė, draudimo kompanija (duomenys neskelbtini) (toliau – ir ieškovė, draudikė) pateiktu ieškiniu prašė: išreikalauti iš atsakovės I. K. (toliau – ir atsakovė) automobilį BMW X6 XDRIVE 30D, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (suklastotas VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir automobilis, transporto priemonė), jį priteisiant ieškovei; iš atsakovės priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad 2016-05-13 – 2016-05-14 automobilis buvo pagrobtas (pasisavintas) Vokietijoje, dėl to iškelta baudžiamoji byla, paskelbta tarptautinė automobilio paieška. Ieškovė yra vogto automobilio draudikė, o išmokėjusi draudimo išmoką tapo automobilio valdytoja. Atsakovė automobilį įgijo dovanojimo būdu iš savo sūnaus V. D., kuris automobilį pirko Vokietijoje. Atsakovei nutarus parduoti automobilį ir 2019-09-10 nuvykus dėl pirkimo pardavimo sutarties išregistravimo į valstybės įmonės (toliau – VĮ) „Regitros“ padalinį, buvo nustatyta, kad automobilis yra paieškomas Vokietijoje, todėl jis buvo sulaikytas, Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariate buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal požymius veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 189 straipsnio 1 dalyje.
3. Atsakovė I. K. su pareikštu ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad ieškovė byloje reiškia vindikacinį ieškinį, o pagal kasacinio teismo praktiką tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė. Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso 985 straipsnyje yra nustatyta, kad tik savininkas gali reikalauti iš valdytojo grąžinti daiktą (vindikacija). Pagal Vokietijos Federacinės Respublikos draudimo sutarties įstatymo 67 straipsnį, reikalavimas į nuostolio atlyginimą, kurį draudėjas turi trečiajam asmeniui, pereina draudikui, jeigu šis atlygina nuostolį draudėjui. Ieškovei, kaip draudikei, pereina reikalavimo teisė į nuostolių atlyginimą, bet ne pati nuosavybės teisė į daiktą. Taigi vindikacinį ieškinį gali reikšti tik automobilio savininkas, o ieškovė nėra automobilio savininkė. Atsakovė nurodė, kad ji yra sąžininga automobilio įgijėja. Atsakovė prašė byloje taikyti ieškinio senatį, nes, kaip numatyta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.96 straipsnio 1 dalyje, vindikacinis ieškinys gali būti pareiškiamas per trejus nuo daikto praradimo momento, o ieškovė automobilį prarado 2016-05-14.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmai 2023-12-18 sprendimu ieškovės ieškinį atmetė. Teismas priteisė iš ieškovės (duomenys neskelbtini) atsakovei I. K. 1450 Eur bylinėjimosi išlaidų, o valstybei – 15,60 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
5. Teismas nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad ginčo automobilis buvo pavogtas Vokietijoje, remdamasis CK 1.48 staipsnio 1 dalimi (nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę) bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika (tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto ar kitaip neteisėtai pasisavinto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė) (LAT 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010) konstatavo, kad nustatant, ar ieškovė, kaip draudimo kompanija, yra daikto savininkė ir ar ji turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu, turi būti taikytinos Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normos.
6. Teismas, remdamasis LAT praktika (sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui (CK 1.11 straipsnio 2 dalis) (LAT 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010) konstatavo, kad nagrinėjant klausimą, ar atsakovė yra sąžininga įgijėja ir, jeigu taip, ar yra pagrindas šioje byloje ieškovei išsireikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja CK 4.96 straipsnio 1 dalies norma.
7. Įvertinęs tai, kad atsakovė ginčo automobilį įgijo dovanojimo būdu iš savo sūnaus, kuris automobilį pirko Vokietijoje, pripažino atsakovę sąžininga įgijėja, kurios teisių apsaugai yra taikoma CK 4.96 straipsnio 1 dalis, nes ieškovė nepateikė neginčytinų įrodymų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ji yra automobilio savininkė.
8. Teismas, remdamasis Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso 929 straipsnio norma, kurioje numatyta, kad perduodant nuosavybės teisę į kilnojamąjį daiktą būtina, jog savininkas perduotų daiktą įgijėjui ir abu susitartų, kad nuosavybės teisė pereis, o, jeigu daiktą valdo įgijėjas, pakanka susitarimo dėl nuosavybės teisės perleidimo, konstatavo, jog byloje nėra pateikta jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad ginčo automobilis kokiu nors būdu būtų perduotas ieškovei, todėl teismas ieškovės ieškinį dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo atmetė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
Apeliacinio skundo argumentai
9. Ieškovė (duomenys neskelbtini) (toliau – ir apeliantė) pateiktu apeliaciniu skundu prašo: 1) panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-12-18 sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, arba, nesant galimybės bylą išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme, bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 2) iš atsakovės priteisti visas ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimo vertinant, ar ieškovė turi nuosavybės teisę į ginčo automobilį
10. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 176-185 straipsniuose, kurių taikymo praktika išplėtota kasacinio teismo praktikoje.
11. Apeliantė nurodo, kad, nors ji pateikdama ieškinį teismui buvo pateikusi tik duomenis apie ikiteisminio tyrimo pradėjimą, specialisto išvadą bei ieškomos registruotos kelių transporto priemonės išrašą, tačiau bylos nagrinėjimo metu pateikė eilę kitų įrodymų, patvirtinančių jos nuosavybęs teisę į ginčijamą automobilį: sutartį dėl nuosavybės teisių į ginčo automobilį perleidimo, kurią pasirašė automobilio valdytojas ir ieškovė; gavusio draudimo išmoką (duomenys neskelbtini) atsakymą dėl aplinkybės, kodėl ši įmonė nepasirašo trišalės sutarties (nes gavo draudimo kompensaciją ir nebeturi jokių teisių į automobilį); draudimo taisyklių išrašą apie nuosavybės teisės perėjimą išmokėjus draudimo išmoką dėl vagystės; draudimo kompensacijos mokėjimo pavedimą; lizingo sutarties išrašą; duomenis iš ikiteisminio tyrimo.
12. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą, jog ji nėra ginčijamo automobilio savininkė, padarė įvertinęs tik pateiktą trišalę sutartį dėl nuosavybės teisių į pavogtą transporto priemonę, kuri nepasirašyta pirminės automobilio savininkės (duomenys neskelbtini) ir automobilio registracijos dokumentus, kuriuose nėra nurodyta, kad automobilio savininkė yra ar buvo ieškovė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino ir nepasisakė dėl pateiktų įrodymų visumos, tokiu būdu užkirsdamas kelią bylos esmės atskleidimui, pasirinkdamas vertinti tik tam tikrus įrodymus atskirtus nuo kitų įrodymų.
13. Apeliantė pabrėžia, kad byloje pateiktų Draudimo taisyklių A.2.6.5.a. punktas numato, kad, jei transporto priemonė vagystės atveju randama per vieną mėnesį po to, kai gautas rašytinis pranešimas apie žalą, savininkas privalo pasiimti transporto priemonę, jei gali tą padaryti. Draudimo taisyklių A.2.6.5.c. punkte nurodyta, kad, jei transporto priemonė per nurodytą laikotarpį vagystės atveju po suradimo neatsiimama, draudimo kompanija tampa jos savininke. Taigi nagrinėjamu atveju ginčo automobilį suradus jau po Draudimo taisyklėse numatyto termino, akivaizdu, kad jo nuosavybės teisė perėjo draudimo kompanijai (apeliantei). Tai papildomai patvirtinama ir pirminio savininko pateiktu patvirtinimu, kad jam žala yra atlyginta ir jis pretenzijų draudimo kompanijai dėl surasto ginčo automobilio neturi.
14. Apeliantė pažymi, kad analogiškose bylose, kuriose sprendžiamas pagrobto automobilio, už kurio pagrobimą žalos atlyginimą yra išmokėjusi draudimo bendrovė ir ji reiškia vindikacinį ieškinį, nuosavybės teisės klausimas net nekyla, jei yra pateikiami duomenys apie tai, jog automobilis pagrobimo metu buvo draustas ir draudimo kompanija yra išmokėjusi draudimo išmoką (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2017-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-646-881/2017).
15. Taigi pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu esmingai pažeidė civilinio proceso teisės normas – įrodymų vertinimą reglamentuojančias nuostatas, kas sąlygojo neteisėto ir nepagrįsto sprendimo priėmimą, o tai yra pagrindas skundžiamą sprendimą panaikinti (CPK 185 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl sąžiningo įgijėjo teisinės padėties vertinimo
16. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsakovę pripažino sąžininga ginčo automobilio įgijėja ir iš jos neišreikalavo automobilio, nors byloje yra akivaizdūs duomenys apie automobilio pagrobimo faktą (atsakovės įgytas ginčo automobilis buvo su suklastotais identifikaciniais numeriais), taip pirmosios instancijos teismas iš esmės įteisino neteisėtą ginčo automobilio įgijimą.
17. Byloje nustačius ginčo automobilio pagrobimo (pasisavinimo) faktą, turėjo būti taikomos CK 4.96 straipsnio 1 dalies nuostatos, ginčo automobilis grąžintinas teisėtai jo savininkei, nesvarbu, ar atsakovė (faktinė ginčo automobilio turėtoja) buvo sąžininga ar nesąžininga, kadangi įstatymas šiuo atveju gina savininko nuosavybės teisę, o atsakovė, įgijusi pagrobtą automobilį, negali būti laikoma teisėta jo savininke, nes tikrasis savininkas turtą prarado prieš savo valią.
18. Pripažinus ieškovės nuosavybės teisę į ginčo transporto priemonę ir nustačius automobilio pasisavinimo (pagrobimo) faktą, buvo pagrindas vadovautis CK 1.80 straipsniu ir laikyti, kad dovanojimo sutartis, kuria atsakovė įgijo ginčo automobilį, ir pirkimo pardavimo sutartis, kuria jos sūnus įgijo pagrobtą transporto priemonę, yra niekinės ir negaliojančios.
Dėl taikytinos teisės
19. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas šioje byloje neturėjo taikyti Vokietijos Federacinės Respublikos teisės, o turėjo taikyti Lietuvos Respublikos teisę. Teismo išvados šiuo aspektu neaiškios, nes teismas nurodė, kad nustatant, ar ieškovė yra daikto savininkė ir ar ji turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu, taikytinos Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normos, o sprendžiant, ar atsakovė yra sąžininga įgijėja ir, jeigu taip, ar yra pagrindas šioje byloje ieškovei išsireikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja Lietuvos Respublikos teisės norma (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).
20. Pažymėjo, kad užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai, Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis) arba kai tai numato Europos Sąjungos teisės normos (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas). CK 1.12 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio). CPK 808 straipsnio 1 dalyje taip pat numatyta, kad Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato teismas savo iniciatyva (ex officio).
21. Neginčijama, kad faktiniai šalių teisiniai santykiai susiklostė Vokietijoje, nes automobilis buvo pagrobtas iš Vokietijoje esančios kompanijos (duomenys neskelbtini). Tačiau Lietuvos Respublika ir Vokietijos Federacinė Respublika nėra sudariusios jokių tarptautinių sutarčių, reglamentuojančių taikytinos teisės civilinėse bylose klausimus. Nėra ir Europos Sąjungos teisės instrumento, kuris galėtų būti taikomas šioje byloje. Dėl šios priežasties teismas, nustatydamas, kokios valstybės teisė turi būti taikoma byloje, turėjo remtis Lietuvos Respublikos tarptautinės privatinės teisės normomis.
22. Kadangi automobilis jo teisinės padėties pasikeitimo metu buvo Vokietijoje, remiantis CK 1.48 straipsnio 1 dalimi buvo pagrindas laikyti, jog nuosavybės į šį automobilį klausimai turi būti sprendžiami remiantis Vokietijos Federacinės Respublikos teise. Tačiau užsienio teisės, kuri parenkama pagal atitinkamas tarptautinės privatinės teisės normas, taikymas nėra absoliutus. Pagal CK 1.11 straipsnio 2 dalį, Lietuvos Respublikos ar kitos valstybės, su kuria ginčas labiausiai susijęs, imperatyviosios teisės normos taikomos nepaisant to, kad šalys savo susitarimu yra pasirinkusios kitokią užsienio teisę. Imperatyviųjų valstybės teisės normų taikymas yra pripažįstamas tiek užsienio valstybių, tiek tarptautinės, tiek Europos Sąjungos teisės, pavyzdžiui 2008-06-17 Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 593/2008 dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (Roma I) 9 straipsnyje įtvirtintas viršesnių privalomų nacionalinės teisės nuostatų taikymas, kurio negali apriboti pagal reglamentą taikytina teisė.
23. Apeliantės teigimu, nagrinėjamoje byloje turėjo būti taikoma sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis, kuri yra imperatyvi norma ir kuri taikoma nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisės turiniui ir nuosavybės teisės gynimui.
Atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
24. Atsakovė I. K. pateiktu atsiliepimu prašo: 1) ieškovės apeliacinį skundą atmesti; 2) priteisti iš ieškovės atsakovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl ieškovės teisės reikšti vindikacinį ieškinį
25. Atsakovė nurodo, kad ieškovės apeliaciniame skunde nurodoma Vilniaus apygardos teismo 2017-04-11 nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-646-881/2017, pagal kurią nuosavybės teisių į apdraustą automobilį perėjimo draudikui pagrindas nėra draudžiamas Lietuvos Respublikos teisės aktų, todėl draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimo išmoką, įgijo nuosavybės teisę į ginčo automobilį ir turi teisę reikšti vindikacinį ieškinį, neatitinka LAT suformuotos praktikos bylose dėl teisės reikšti vindikacinį ieškinį. Lietuvos Respublikos teismų praktikoje nuosavybės teisę į transporto priemonę patvirtina tiesioginiai įrodymai, t. y. išrašai iš viešųjų registrų apie ginčo automobilio savininką, sandoriai su automobilio savininku, rodantys, kad nuosavybės teisė į automobilį yra perleista.
26. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nepateikė automobilio registracijos liudijimo, iš kurio būtų galima nustatyti, kad ji yra automobilio savininkė. Pačios ieškovės pasirašytas patvirtinimas apie nuostolių atlyginimą ir nuosavybės perėjimą be nuosavybės teisės perleidimą patvirtinančio sandorio neįrodo aplinkybės, jog automobilis nuosavybės teise perėjo iš draudėjo draudikui (ieškovei). Ieškovė nepateikė ir kitokių Vokietijos Federacinės Respublikos teisės aktų straipsnių, kurie galimai pateiktus įrodymus nagrinėjamoje byloje leistų įvertinti kaip nuosavybės teisų į automobilį nustatančius dokumentus, todėl atsakovė mano, jog ieškovės nuosavybės teisė į automobilį nebuvo įrodyta. Atsakovė pažymi, kad pagal LAT praktiką vindikacinį ieškinį gali reikšti tik ginčo daikto savininkas, o nustačius, kad asmuo nėra daikto savininkas, byloje nėra teisinio vindikacijos pagrindo (LAT 2016-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-265-706/2016).
27. Atsakovė nurodo, kad ieškovės į bylą pateikta 2022-02-01 trišalė sutartis, kurioje yra aptartas savininko teisių perleidimas ieškovei, negali būti laikomas tinkamu sandoriu, nes šis sandoris pasirašytas tik dviejų sandorio šalių iš trijų (vagystės dienai buvusio savininko (duomenys neskelbtini) parašo ant sutarties nėra). Atsakovei pagrįstą abejonę kelia ir tai, ar šią sutartį tikrai pasirašė ir transporto liudijime nurodytas automobilio savininkas N. K. A.
Dėl taikytinos teisės
28. Atsakovė nesutinka su ieškovės apeliacinio skundo argumentu, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas neturėjo teisės taikyti Vokietijos Federacinės Respublikos teisės, o turėjo taikyti Lietuvos Respublikos teisę.
29. Atsakovė pažymi, kad LAT praktikoje laikomasi pozicijos, jog tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto užsienio valstybėje išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė (LAT 2000-03-15 nutartis civilinėje byloje 3K-3-318/2000; 2007-11-16 nutartis civilinėje byloje 3K-3-512/2007; 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje 3K-3-446/2010).
30. Atsakovė nurodo, kad, nors Vokietijos Federacinės Respublikos civilinio kodekso 985 straipsnyje yra numatyta, kad savininkas gali reikalauti iš valdytojo grąžinti daiktą (vindikacija), tačiau nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi Vokietijos Federacinės Respublikos draudimo sutarties įstatymo 67 straipsniu, kuris numato, kad reikalavimas į nuostolio atlyginimą, kurį draudėjas turi trečiajam asmeniui, pereina draudikui, jeigu šis atlygina nuostolį draudėjui. Taigi pagal šią įstatymo nuostatą draudikui (ieškovei) pereina reikalavimo teisė tik į nuostolių atlyginimą, bet ne nuosavybės teisė į ginčo automobilį.
31. Atsakovės teigimu, šiuo atveju ieškovė ginti savo teisių pagal CK 4.96 straipsnį negali, nes neįrodė, kad yra automobilio savininkė.
Dėl ieškinio senaties termino taikymo
32. Atsakovė nurodo ir tai, kad šioje byloje yra suėjusi ieškinio senatis. CK 4.96 straipsnio 1 dalyje yra numatyta, kad reikalavimus dėl daikto išreikalavimo savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento. Šioje byloje nustatyta, kad automobilis buvo prarastas 2016-05-14, t. y. nuo automobilio praradimo yra praėję daugiau nei treji metai, todėl ieškovės ieškinys negalėjo būti tenkinamas ir dėl tos priežastis, kad ji yra praleidusi ieškinio senaties terminą.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų
33. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
34. Nagrinėjamu atveju absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys).
35. Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas ieškovės, draudimo išmoką išmokėjusios draudimo bendrovės ieškinio reikalavimas išreikalauti iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvos Respublikoje dovanojimo sutarties pagrindu įgytą kilnojamąjį turtą, kuris buvo pagrobtas Vokietijos Federacinėje Respublikoje (vindikacinis ieškinys), teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės
36. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad automobilis BMW X6 XDRIVE 30D, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (suklastotas VIN Nr. (duomenys neskelbtini), valst. Nr. (duomenys neskelbtini), 2016-05-13 – 2016-05-14 buvo pagrobtas (pasisavintas) Vokietijoje. Dėl transporto priemonės pasisavinimo Vokietijoje buvo iškelta baudžiamoji byla, nuo 2019-08-13 paskelbta tarptautinė automobilio paieška. Automobilis nuosavybės teise priklausė (duomenys neskelbtini), kuriuo naudojosi N. K. A. Automobilis buvo apdraustas ieškovės draudimo kompanijos (duomenys neskelbtini), kasko draudimo sutartis galiojo nuo 2016-01-01 iki 2017-01-01. Pripažinus įvykį draudiminiu ieškovė 2017 m. vasario mėnesį automobilio savininkei (duomenys neskelbtini) išmokėjo 61 639,92 Eur draudimo išmoką, o naudotojui N. K. A. – 500 Eur draudimo išmoką.
37. Bylos duomenys rodo, kad atsakovei I. K. ginčo automobilį 2018-03-27 dovanojimo sutartimi padovanojo sūnus V. D., kuris automobilį pagal 2017-03-30 pirkimo-pardavimo sutartį įgijo Vokietijoje iš pardavėjo M-T. G. 2017-04-04 automobilis įregistruotas VĮ „Regitra“. Atsakovei I. K. 2019-09-07 pardavus minėtą automobilį ir 2019-09-10 nuvykus dėl pirkimo pardavimo sutarties ir fakto registravimo į VĮ „Regitros“ padalinį buvo nustatyta, kad automobilis yra paieškomas Vokietijoje. 2019-09-10 tarnybinio pranešimo pagrindu Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariate pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. (duomenys neskelbtini) pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 189 straipsnio 1 dalį (nusikalstamu būdu gauto turto įgijimas arba realizavimas). Iš 2019-10-15 specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų nustatyta, kad automobilio BMW X6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) identifikacinis numeris, variklio numeris ir tipas yra pakeisti perkalant negamykliniu būdu.
38. Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio apylinkės prokuratūros (Panevėžys) 2022-04-06 nutarimu ,,Dėl automobilio grąžinimo“ ikiteisminiame tyrime Nr. (duomenys neskelbtini) automobilis BMW X6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VIN Nr. (duomenys neskelbtini) buvo grąžintas atsakovei I. K., nes nebuvo nustatyta, kad ji ar V. D. būtų įvykdę nusikalstamas veikas, dėl kurių atliekamas ikiteisminis tyrimas.
39. Byloje nustatyta, kad 2022-05-27 ieškovė (duomenys neskelbtini) Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmams pateikė ieškinį atsakovei I. K. dėl daikto išreikalavimo iš neteisėto valdymo.
Dėl daikto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo taikymo sąlygų
40. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, jog ieškovė byloje pareiškė vindikacinį ieškinį.
41. CK 4.95 straipsnyje įtvirtinta, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Jeigu kilnojamasis daiktas atlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti nuosavybėn, ir įgijėjas to nežinojo ir neturėjo žinoti (sąžiningas įgijėjas), tai savininkas turi teisę išreikalauti šį daiktą iš įgijėjo tik tuo atveju, kai daiktas yra savininko ar asmens, kuriam savininkas buvo perdavęs jį valdyti, pamestas, arba iš kurio nors iš jų pagrobtas, arba kitaip be jų valios nustojo būti jų valdomas. Šiuos reikalavimus savininkas gali pareikšti per trejus metus nuo daikto praradimo momento (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).
42. LAT formuojamoje teismų praktikoje pabrėžta, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu ir kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Be to, savininkas privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra (LAT 2009-02-17 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-44/2009; 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451-686/2015).
43. LAT pasisakydamas dėl vindikacijos instituto aiškinimo, yra nurodęs, kad reikšdamas vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti, jog jis turėjo nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą iki jį neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą, nuosavybės teisę turi ir ieškinio pareiškimo momentu; daikto valdymo teisę ieškovas prarado be savo valios; daiktą valdo atsakovas; daiktą atsakovas valdo neteisėtai; daiktas yra natūra; bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (LAT 2010-11-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2010).
Dėl įrodinėjimo procesą reglamentuojančių teisės normų (ne)tinkamo taikymo
44. Kaip matyti iš ginčijamojo pirmosios instancijos teismo sprendimo, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės byloje pareikštą vindikacinį ieškinį, konstatavęs, kad ieškovė neįrodė, jog yra automobilio savininkė, valdanti jį nuosavybės teise.
45. Ieškovė apeliaciniame skunde teigia, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra nepagrįsta, nes pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, numatytas CPK 176-185 straipsniuose bei išplėtotas kasacinio teismo praktikoje. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, su tokiu ieškovės apeliacinio skundo argumentu iš esmės sutinka.
46. Naujausioje kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismas šalies įrodinėjamas tarp šalių susiklosčiusias ir į bylos įrodinėjimo dalyką patenkančias faktines aplinkybes gali konstatuoti tik pasiekęs tam tikrą įsitikinimo laipsnį. Konkretų įsitikinimo laipsnį, leidžiantį konstatuoti šalių įrodinėjamas faktines aplinkybes, nustato civiliniame procese taikomas įrodinėjimo standartas. CPK 176 straipsnio 1 dalis nustato, kad įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Lietuvos civiliniame procese yra taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, kad teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja teisėjo vidinį tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (LAT 2024-02-08 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
47. Teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (LAT 2015-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-200-219/2015).
48. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės ieškinyje pareikštą reikalavimą (vindikacinį ieškinį), byloje pateiktus įrodymus ir pirmosios instancijos teismo išvadas bei motyvus, sprendžia, kad bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme pagal įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas nebuvo įvertinta byloje surinktų įrodymų visuma, dėl to nebuvo tinkamai nustatytos ir įvertintos teisingam ginčo išsprendimui reikšmingos aplinkybės, o tai lėmė bylos esmės neatskleidimą (CPK 176, 185 straipsniai, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
49. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškovės pareikšto vindikacinio ieškinio pagrįstumą, iš esmės netyrė ir nevertino ieškovės byloje pateiktų įrodymų visumos, kuria ji įrodinėjo, kad ginčo automobilis jai priklauso nuosavybes teise ir kad ji yra jo savininkė, turinti teisę reikšti vindikacinį ieškinį. Kaip matyti iš ginčijamojo pirmosios instancijos teismo sprendimo, išvada, kad ieškovė nėra ginčijamo automobilio savininkė, buvo padaryta įvertinus tik trišalės sutarties dėl nuosavybės teisių į pavogtą transporto priemonę, kuri nepasirašyta automobilio pirminės savininkės (duomenys neskelbtini) ir automobilio registracijos dokumento, kuriame nebuvo nurodyta, kad automobilio savininkė yra ar buvo ieškovė, įrodomąją reikšmę, nenurodant argumentų ir motyvų, kodėl šie įrodymai, teismo vertinimu, yra reikšmingesni ir svaresni už kitus ieškovės pateiktus įrodymus. Ieškovė, be paminėtų dviejų įrodymų, į bylą pateikė ir kitus įrodymus, kuriais įrodinėjo savo nuosavybės teisę į ginčo automobilį: sutartį dėl nuosavybės teisių į ginčo automobilį perleidimo, kurią pasirašė automobilio valdytojas ir ieškovė; gavusios draudimo išmoką (duomenys neskelbtini) atsakymą dėl aplinkybės, kodėl ši įmonė nepasirašo trišalės sutarties (nes jau buvo gavusi pilnai draudimo kompensaciją ir tik todėl neturi jokių teisių į automobilį); draudimo taisyklių išrašą apie nuosavybės teisės perėjimą išmokėjus draudimo išmoką dėl vagystės; draudimo kompensacijos mokėjimo pavedimą; lizingo sutarties išrašą; duomenis iš ikiteisminio tyrimo. Kaip matyti iš ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo, teismas dėl šių ieškovės pateiktų įrodymų įrodomosios reikšmės visiškai nepasisakė, nenurodė, kokiais motyvais ir argumentais vadovaudamasis jų (ne)laiko leistinumo ir liečiamumo reikalavimus atitinkančiais įrodymais, kaip juos vertina kiekvieną ir visų įrodymų visumoje bei kodėl juos atmeta.
50. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė yra sąžininga automobilio įgijėja, todėl jos teisių apsaugai yra taikytina CK 4.96 straipsnio 1 dalis, taip pat aiškiai stokoja motyvacijos ir pagrįstumo.
51. Pagal CK 4.96 straipsnio 1 dalį, sąžiningu įgijėju laikomas toks asmuo, kuris kilnojamąjį daiktą iš kito asmens įgijo atlygintinai. Pirmosios instancijos teismas išvadą, kad atsakovė yra sąžininga įgijėja, padarė dėl to, kad ginčo automobilį atlygintinu būdu Vokietijoje įgijo jos sūnaus, kuris vėliau ginčo automobilį padovanojo atsakovei. Teisėjų kolegijos vertinimu, iš pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentacijos ir motyvacijos negalima nuspręsti apie tai, kokių faktinių duomenų ir kokio teisinio reguliavimo pagrindu teismas priėjo prie išvados, kad atsakovė yra sąžininga automobilio įgijėja ir kaip atsakovės sūnaus V. D. ginčo automobilio atlygintinis įgijimas Vokietijoje yra susijęs su atsakovės pripažinimu sąžininga įgijėja CK 4.96 straipsnio 1 dalies prasme, kai byloje yra duomenys, kad atsakovės sūnus automobilį įgijo ne iš jo savininko, kad automobilio savininkas jį prarado be savo valios dėl pagrobimo, o atsakovė jį įgijo neatlygintinai (dovanojimo būdu). Šiuo atveju teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad CK 4.96 straipsnio 3 dalis numato, kad, jeigu daiktas (tiek nekilnojamasis, tiek kilnojamasis) neatlygintinai įgytas iš asmens, kuris neturėjo teisės jo perleisti, tai savininkas turi teisę išreikalauti daiktą visais atvejais.
52. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų tyrimas, susijęs su ieškovės nuosavybės teisės į ginčo automobilį nustatymu ir atsakovės pripažinimu sąžininga turto įgijėja, buvo formalus, neišsamus, neatitiko CPK 176-185 straipsnių reikalavimų ir išplėtotas kasacinio teismo praktikos šiuo klausimu.
Dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų
53. Teismas priimdamas sprendimą neturi teisės spręsti klausimų dėl neįtrauktų dalyvauti byloje asmenų teisių ir pareigų (CPK 14 straipsnio 3 dalis, 266 straipsnis, 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).
54. CK 6.470 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad dovanojimo sutartis negalioja, jeigu dovanotojas nebuvo dovanos savininkas. Pagal CK 6.473, 6.476 straipsnių nuostatas dovanotojas pagal sutartį privalo perduoti dovanojamą turtą be sutartyje nenumatytų teisės į jį suvaržymų, kurie trukdytų apdovanotajam naudotis ir disponuoti turtu arba jį valdyti, o apdovanotasis prie įstatyme numatytų aplinkybių gali iš dovanotojo reikalauti nuostolių atlyginimo, jeigu apdovanotasis turėjo išlaidų, susijusių su teisės į turtą suvaržymų panaikinimu ar jo trūkumų pašalinimu, o dovanotojas, žinodamas ar turėdamas žinoti apie tuos suvaržymus ar trūkumus, apie juos apdovanotajam nepranešė.
55. Vadovaujantis CK 6.322 straipsnio 1 dalies nuostatomis, jeigu trečiasis asmuo iki pirkimo – pardavimo sutarties įvykdymo atsiradusiu pagrindu pareiškia pirkėjui ieškinį dėl daikto paėmimo, tai pirkėjas privalo patraukti pardavėją dalyvauti byloje, o pardavėjas privalo įstoti į bylą pirkėjo pusėje. CK 6.323 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, kai parduotą daiktą teismas dėl pagrindų, atsiradusių iki sutarties įvykdymo, priteisia iš pirkėjo, pardavėjas privalo pirkėjui grąžinti sumokėtą kainą ir atlyginti šio turėtus nuostolius, jeigu pardavėjas neįrodo, jog pirkėjas apie tokius pagrindus žinojo ar turėjo žinoti.
56. Byloje nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas sprendė ginčą, ar yra faktinis ir teisinis pagrindas išreikalauti iš atsakovės automobilį, kuris, kaip įrodinėjo ieškovė, pagal Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normas jai priklauso nuosavybės teise, nes ji, pripažinusi įvykį draudiminiu, išmokėjo buvusiam automobilio savininkui (duomenys neskelbtini) draudimo išmoką už pavogtą automobilį ir tapo jo savininke.
57. Minėta, kad iš Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato Panevėžio miesto ir rajono policijos komisariate atlikto ikiteisminio tyrimo Nr. (duomenys neskelbtini) metu surinktų duomenų nustatyta, kad automobilio identifikacinis numeris, variklio numeris ir tipas yra pakeisti perkalant negamykliniu būdu ir kad automobilis ieškomas Vokietijoje dėl jo pagrobimo nuo 2019-08-13. Bylos duomenys taip pat rodo, kad atsakovei automobilį 2018-03-27 dovanojimo sutartimi padovanojo sūnus V. D., o jis automobilį įsigijo Vokietijoje 2017-03-30 pagal pirkimo-pardavimo sutartį, sudarytą su pardavėju M-T. G.
58. Esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismui pripažinus, kad atsakovė yra neteisėta ginčo automobilio, kuris iš jo savininko buvo pagrobtas Vokietijoje, valdytoja (nors ji ir būtų sąžininga automobilio įgijėja) ir dėl to nusprendus automobilį išreikalauti iš atsakovės pagal CK 4.96 straipsnio 1 dalį, atsakovė nutarties 54 punkte nurodytų teisės normų pagrindu prie atitinkamų aplinkybių įgytų reikalavimo teises į dovanotoją V. D., o pastarasis įgytų CK 6.323 straipsnio 1 dalyje numatytą reikalavimo teisę į asmenį, jam pardavusį automobilį, tačiau nei V. D., nei M-T. G. byloje nedalyvavo, o teismas nesprendė klausimo dėl šių asmenų dalyvavimo byloje (CPK 47 straipsnis, 230 straipsnio 1 dalis).
Dėl taikytinos teisės
59. Ieškovė pateiktame apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje neturėjo teisės taikyti Vokietijos Federacinės Respublikos teisės, o turėjo taikyti tik Lietuvos Respublikos teisę. Apeliacinės instancijos teismas su tokiu ieškovės apeliacinio skundo argumentu nesutinka.
60. CK 1.12 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta pareiga teismui ex officio nustatyti užsienio teisės turinį, aiškinti ir taikyti užsienio teisę tarptautinių sutarčių ar įstatymų numatytais atvejais (LAT 2015-05-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-110-684/2015; 2016-05-13 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-265-706/2016).
61. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai byloje nustatęs, jog ginčo automobilis buvo pavogtas Vokietijoje, remdamasis CK 1.48 straipsnio 1 dalimi (nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę) bei šią teisės normą aiškinančia LAT praktika (tais atvejais, kai Lietuvos teismuose pareiškiamas vindikacinis ieškinys dėl kilnojamojo daikto, pavogto ar kitaip neteisėtai pasisavinto užsienio valstybėje, išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo Lietuvoje, šio daikto savininko daiktinių teisių gynimui turi būti taikoma užsienio valstybės, kurioje tas daiktas buvo pavogtas, teisė) (LAT 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010), pagrįstai konstatavo, kad nustatant, ar ieškovė yra daikto savininkė ir ar ji turi teisę ginti savo teises pareikštu vindikaciniu ieškiniu, turi būti taikytinos Vokietijos Federacinės Respublikos teisės normos.
62. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis CK 4.96 straipsniu ir LAT praktika (sąžiningo daikto įgijėjo teisių apsaugą reglamentuojanti CK 4.96 straipsnio 1 dalis yra imperatyvioji Lietuvos Respublikos teisės norma, kuri taikoma, nepriklausomai nuo to, kurios valstybės teisė taikytina savininko nuosavybės teisių turiniui ir nuosavybės teisių gynimui (CK 1.11 straipsnio 2 dalis) (LAT 2010-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-446/2010), pagrįstai byloje konstatavo, kad nagrinėjant klausimą ar atsakovė yra sąžininga įgijėja ir, jeigu taip, ar yra pagrindas šioje byloje ieškovei išsireikalauti daiktą, turi būti remiamasi imperatyviąja Lietuvos Respublikos teisės norma (CK 4.96 straipsnio 1 dalis).
63. Taigi remiantis tuo, kas išdėstyta, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje padarė pagrįstas išvadas dėl to, kokia teisė turi būti taikoma ginčo teisiniams santykiams kvalifikuoti, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentas, jog teismas neturėjo taikyti Vokietijos Federacinės Respublikos teisės, o turėjo taikyti tik Lietuvos Respublikos teisę, atmetamas kaip nepagrįstas.
64. Tačiau padaręs teisėtą ir pagrįstą išvadą dėl byloje taikytinos teisės, teismas jos tinkamai nepritaikė, netinkamai vadovavosi teisės normomis, reglamentuojančiomis užsienio valstybės teisės taikymą. Užsienio teisė civiliniams santykiams taikoma tada, kai tai numato Lietuvos Respublikos tarptautinės sutartys, šalių susitarimai ar Lietuvos Respublikos įstatymai (CK 1.10 straipsnio 1 dalis). Be to, užsienio teisė byloje turi būti taikoma tada, kai tai numato Europos Sąjungos teisės normos (Konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 punktas).
65. Lietuvos Respublikos CK 1.48 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuosavybės teisė ir kitos daiktinės teisės į nekilnojamąjį ir kilnojamąjį daiktą nustatomos pagal valstybės, kurioje buvo tas daiktas jo teisinės padėties pasikeitimo metu, teisę. Todėl taikant Vokietijos Federacinės Respublikos teisę byloje turi būti nustatyta, ar ieškovė (draudikas) tapo draudėjui priklausiusio automobilio savininke po to, kai išmokėjo draudėjui draudimo išmoką, ar jos teisės negali kildinamos iš subrogacijos ar kitais įstatyme numatytais pagrindais.
66. CPK 808 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismas įstatymų numatytais atvejais užsienio teisę taiko, aiškina bei jos turinį nustato savo iniciatyva (ex officio). Teikti įrodymus, susijusius su taikomos užsienio teisės normų turiniu pagal tos teisės oficialų aiškinimą, jos taikymo praktiką ir doktriną atitinkamoje užsienio valstybėje tenka ginčo šaliai, kuri remiasi užsienio teise, tik tuo atveju, jei užsienio teisės taikymą numato šalių susitarimas (CPK 808 straipsnio 2 dalis), o šios bylos kontekste užsienio valstybės taikymas numatytas įstatymu (CK 1.48 straipsnis).
67. Esant tokiai procesinei situacijai pirmosios instancijos teismas turėjo kreiptis dėl oficialios informacijos apie taikytinos užsienio teisės normos turinį pagal oficialų teisės normos taikymą ir aiškinimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje gavimo pagal 2000 m. gegužės 28 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 1206/2001 dėl valstybių narių tarpusavio bendradarbiavimo renkant įrodymus civilinėse ir komercinėse bylose reikalavimus ir pagal 1968 m. Europos konvenciją dėl informacijos apie užsienio teisę, kuria susitariančiosios šalys yra įsipareigojusios teikti viena kitai informaciją apie savo teisę, civilinį ir komercinį procesą bei teismų sistemos organizavimą.
68. Nors atsakovė buvo pateikusi Vokietijos civilinio kodekso ir 2008 m. draudimo sutarties įstatymo vertimus iš vokiečių kalbos į lietuvių kalbą, tačiau tai nėra oficialūs teisės aktų vertimai, o, jei ir būtų, jie nepakankami, nes neturi informacijos apie oficialų užsienio teisės normos taikymą, aiškinimą Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Minėta, kad teismas savo iniciatyva turėjo imtis priemonių gauti informacijai apie taikytinos užsienio teisės normos turinį.
69. Kadangi šalys teikti duomenis apie užsienio teisės normų aiškinimą ir taikymą turėjo ne pareigą, bet teisę, pirmosios instancijos teismo veiksmai (neveikimas) vertintini kaip esminis proceso teisės normų pažeidimas (CPK 808 straipsnis), dėl ko buvo nepagrįstai atmestas ieškinys (CPK 329 straipsnio 1 dalis).
Dėl ieškinio senaties termino
70. Teismas, atmesdamas ieškinį, nurodė, kad vadovaujasi CK 4.96 straipsniu, reglamentuojančiu daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, tačiau visiškai nepasisakė dėl šiame straipsnyje nurodyto trejų metų ieškinio senaties, skaičiuojamo nuo daikto praradimo momento, (ne)taikymo, nors atsakovė prašė šį terminą taikyti ir šiuo pagrindu ieškinį atmesti. Todėl teismas pažeidė CPK 265 straipsnio 2 dalį, numatančią teismo pareigą priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas.
71. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino (ne)taikymo, negalės remtis Lietuvos Respublikos teise, nes tai prieštaraus CPK 808 straipsnio 1 daliai ir aukščiau paminėtoms išvadoms apie taikytiną Vokietijos teisę.
72. Taigi pakartotinai nagrinėdamas bylą pirmos instancijos teismas turi imtis procesinių veiksmų ir kreiptis į Vokietijos Federacinės Respublikos kompetentingą instituciją siekdamas tarptautinių teisės aktų nustatyta tvarka gauti oficialią informaciją apie byloje taikytinos nuosavybės teisės, draudimo teisės, ieškinio senaties teisės normų turinį, oficialų aiškinimą, taikymo praktiką užsienio valstybėje ir pritaikyti šią teisę.
Dėl procesinės bylos baigties
73. Remdamasi aukščiau šioje nutartyje išdėstytais motyvais, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šalių pateiktus ir baudžiamojoje byloje esančius rašytinius įrodymus ir padaręs išvadą, jog ieškovė neįrodė, kad yra pavogto automobilio savininkė, dėl ko neturi teisės reikšti vindikacinio ieškinio, nesvarstė ir nevertino, ar ieškovė neturi teisės reikšti ieškinį subrogacijos pagrindu ar kitais įstatyme numatytais pagrindais, o tai reiškia, kad ieškinys buvo atmestas formaliais pagrindais, neištyrus esminių bylos aplinkybių ir dėl to neatskleidus bylos esmės.
74. Dėl nurodytų neištirtų faktinių aplinkybių apimties ir pobūdžio, byla apeliacinės instancijos teisme turėtų būti nagrinėjama iš esmės naujais aspektais. Tokioje situacijoje bylos esminiais fakto ir teisės aspektais nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme reikštų, jog apeliacinė instancija pakeičia pirmąją instanciją ir vykdo jos funkcijas, kas neatitiktų instancinės teismų sistemos esmės ir paskirties, tai apribotų bylos šalių teisę į antrą teisminę instanciją – apeliaciją. Todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla perduodama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, nes pagal tirtinų aplinkybių mastą bei pobūdį bylos negalima išnagrinėti apeliacinės instancijos teisme (CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas; LAT 2022-01-06 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-123-823/2022;2022-03-09 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-50-313/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
75. Teisėjų kolegijai nutarus skundžiamą sprendimą panaikinti ir bylą perduoti nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui, bylinėjimosi išlaidos neskirstomos.
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
nutaria
panaikinti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2023-12-18 sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.