Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Regina BertašienėTeisėja Daiva Jazbutienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-239-255/2018 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-20051-2017-1 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.27.1; 1.2.5.4.1.; 2.1.7.4.1.; 2.1.7.4.6.; 2.4.6.1. (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2018 m. rugsėjo 13 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Reginos Bertašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Savinijaus Katausko ir L. P.,

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. K. apeliacinį skundą dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. gegužės 7 d. nuosprendžio, kuriuo M. K., gim. (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 286 straipsnį, BK 145 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 286 straipsnį – laisvės atėmimu 10 (dešimčiai) mėnesių;

pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimu 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 10 (dešimčiai) mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Bausmės pradžią nurodyta skaičiuoti nuo nuosprendžio paskelbimo dienos ir į bausmės laiką įskaitytas suėmimo laikas nuo 2018 m. kovo 8 d. (2018 m. gegužės 28 d. nutartimi patikslintas Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2018 m. gegužės 7 d. nuosprendis, šio nuosprendžio rezoliucinėje dalyje nurodant, kad suėmimo laikas įskaitomas iki nuosprendžio paskelbimo dienos).

Kardomąją priemonę – suėmimą – nuo nuosprendžio paskelbimo dienos nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš M. K. nukentėjusiajam V. Ž. 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, Valstybinei ligonių kasai – 29,78 Eur žalos atlyginimui.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Atsižvelgdamas į išdėstytus argumentus, apeliantas prašo teisėjų kolegijos į šią situaciją pažiūrėti atidžiai ir išsamiai bei, vadovaujantis žmogiškumo ir protingumo principais, jį išteisinti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistojo M. K. gynėjas advokatas A. Kvaščevičius prašė nuteistojo M. K. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Apeliantas M. K., jo vertinimu, nepagrįstą nuteisimą pagal BK 286 straipsnį dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui – Tauragės AVPK OVS areštinės specialistui V. Ž., pavartojant prieš jį fizinį smurtą, ir pagal BK 145 straipsnio 1 dalį dėl grasinimo nužudyti nukentėjusįjį motyvuoja neišsamiu bylos aplinkybių išnagrinėjimu, abejonių nepašalinimu ir netinkamu įrodymų vertinimu. Tuo iš dalies grindžiamas ir netinkamas baudžiamojo įstatymo taikymas bei nekaltumo prezumpcijos principo pažeidimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo M. K. apeliacinio skundo argumentus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir patikrinusi bylą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė ir tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje numatytus reikalavimus įvertintais įrodymais pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo M. K. pripažino kaltu pagal BK 286 straipsnį ir BK 145 straipsnio 1 dalį. Esminių BPK pažeidimų ar įrodymų vertinimo klaidų, dėl kurių būtų nepagrįstai suvaržytos nuteistojo teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį, nenustatyta.

Dėl BK 289 straipsnio taikymo

BK 286 straipsnyje numatytas nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad jis, pavartodamas ar grasindamas tuoj pat pavartoti fizinį smurtą, priešinasi valstybės tarnautojui ar kitam viešojo administravimo funkcijas atliekančiam subjektui, ir nori taip veikti. Kaltės turinys atskleidžiamas išaiškinimu, kaip kaltininkas suvokė bei įvertino savo daromų veiksmų ar neveikimo pobūdį, padarinius, kokios paskatos lėmė nusikalstamos veikos padarymą ir kokių padarinių šia veika buvo siekiama, taip pat įvertinant ir išorinius (objektyvius) nusikalstamos veikos požymius: atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti, ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-321/2009, 2K-324/2013).

Pirmosios instancijos teismas šioje byloje nustatė, kad M. K. kaltinime nurodytu laiku ir vietoje, supykęs, jog savo įgaliojimus vykdantis Tauragės AVPK OVS areštinės specialistas V. Ž., kuriam Tauragės AVPK viršininko įsakymu yra paskirta užtikrinti viešąją tvarką bei visuomenės saugumą, atsisakė priimti įstatymų nenustatyta tvarka M. K. artimųjų perduodamą siuntą, tyčia spyręs 3 kartus į policijos pareigūnų tarnybinio automobilio apsauginių grotų-durelių stiklą bei nepaisydamas policijos pareigūno V. Ž. teisėtų reikalavimų nusiraminti, įspyrė jam į dešinę ranką, taip sumušė dešinės plaštakos II ir V pirštus ir pažeidė II piršto nagą (dalinis nago atplėšimas), tai V. Ž. nežymiai sutrikdė sveikatą. Tai patvirtina byloje pateikti objektyvūs įrodymai: 2017-05-31 specialisto išvada Nr. G 935/2017 (03), kurioje, be kita ko, konstatuota, kad V. Ž. plaštakos pirštai sužaloti 2017-04-26 buka jėga, sužalojimas galėjo būti padarytas sumušus, įspyrus, atsitrenkus – vienu poveikiu – ir yra nežymaus sutrikdymo masto (t. 1, b. l. 67), fotonuotrauka bei tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų parodymai. Teismas nustatė, kad M. K. nevykdė policijos pareigūno V. Ž., atlikusio tą dieną jam pavestas suimtų asmenų konvojavimo pareigas, reikalavimo nusiraminti, t. y. negadinti automobilio, nesikeikti ir leisti tinkamai konvojuoti suimtus kaltinamąjį ir kitą asmenį, – ir toliau spardydamas automobilį jį sugadino, už tai buvo nubaustas administracine tvarka, bei tyčia pavartojo fizinį smurtą prieš policijos pareigūną, ir tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdė jo sveikatą.

M. K. teigia, jog jis nesipriešino valstybės tarnautojui ir prieš jį jokio fizinio smurto nevartojo, tik susikaupusį pyktį bei emocijas išliejo spirdamas į tarnybinio automobilio duris, tačiau nespyrė valstybės tarnautojui. Tokie apelianto teiginiai vertintini kaip jo gynybos versija, nes ją paneigia byloje ištirtų ir skundžiamame nuosprendyje aptartų duomenų visuma.

Pažymėtina, kad M. K. veiksmai – automobilio spardymas (M. K. neginčija, jog spardė automobilyje esančią plastikinę pertvarą, skiriančią jį nuo nukentėjusiojo), nereaguojant į policijos pareigūno V. Ž. reikalavimą nusiraminti, rodo, kad jis neabejotinai suprato, jog tokiais savo veiksmais priešinasi savo įgaliojimus vykdančiam valstybės tarnautojui, kuriam Tauragės AVPK viršininko įsakymo yra paskirta užtikrinti viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, gali jį sužaloti, ir norėjo taip veikti. Šiuo atveju, jeigu ir būtų tikima apelianto teiginiais, kad jis nesiekė sužaloti nukentėjusiojo, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, M. K. veiksmų tyčia pasekmių atžvilgiu būtų nekonkretizuota, tai yra jis tyčia taip veikė ir siekė pasekmių, tačiau kokios jos bus, jam buvo nesvarbu.

Nagrinėjamu atveju netikėti nukentėjusiojo parodymais, kad jam įlipus į konvojavimo patalpą M. K. visas įniršis buvo nukreiptas į jį ir kad tuo metu pastarasis tyčia spyrė į stiklą, kad jį sužalotų, nėra pagrindo. Nukentėjusysis nuosekliai teigė, kad ranka jam buvo sužalota, kai M. K., nepaklusdamas reikalavimui nusiraminti, spyrė į automobilio pertvarą tuo metu, kai jis, V. Ž., buvo už pertvaros, ir suskilus pertvarai M. K. spyris kliuvo jam į ranką. Tokius nukentėjusiojo parodymus patvirtino liudytojas J. A., tiesiogiai matęs įvykį, nurodydamas, jog jis, sėdėdamas šalia, matė tą momentą, kai nukentėjusysis V. Ž. buvo prie pertvaros stiklo ir tuo metu M. K. jam įspyrė. Liudytojai A. L. ir A. Ž. patvirtino, kad V. Ž. jiems pasakė, jog M. K. sužalojo jam pirštą ir rodė jiems sutinusį pirštą. Liudytojas T. M. nurodė, kad jam, kaip Tauragės AVPK areštinės viršininkui, telefonu buvo pranešta, kad konvojaus metu įvyko incidentas, kurio metu M. K. išspyrė automobilio vidinės pertvaros stiklą ir buvo sužalota V. Ž. ranka.

Nors specialisto išvadoje Nr. G 935/2017 (03) konstatuota, kad V. Ž. plaštakos pirštai galėjo būti sužaloti sumušus, įspyrus, atsitrenkus, tačiau duomenų, kad nukentėjusysis būtų atsitrenkęs į M. K. išspirtą konvojaus durų-pertvaros plastikinį stiklą ir tokiu būdu pats susižalojęs, nagrinėjamoje byloje nėra. Tokių aplinkybių nenurodė ir pats M. K., jis tik teigė, kad nukentėjusysis pats galėjo susižaloti, įsibrėždamas į tą stiklą, t. y. nurodė: „Spyriau į dūris, trūko plastikinis stiklas ir pats pareigūnas įsibrėžė į tą stiklą. Pareigūnas įsibrėžė ne smūgio metu, stiklas jau buvo atskilęs. <...>“ (t. 2, b. l. 97). Tačiau specialisto išvadoje jokie įbrėžimai nukentėjusiajam V. Ž. nekonstatuoti.

Nors nagrinėjamu atveju tiesiogiai įvykį mačiusių kaip liudytojų apklaustų policijos pareigūnų parodymai dėl tam tikrų įvykio aplinkybių (kuriuo konkrečiai momentu buvo įspirta nukentėjusiajam ir kur kuris liudytojas buvo tuo metu) nėra visiškai tapatūs, tačiau, įvertinus tai, kad esmines įvykio aplinkybes – įvykusią konfliktinę situaciją pareigūnams atsisakius priimti įstatymų nenustatyta tvarka M. K. draugų perduodamą siuntą, neadekvatų pasipiktinusio kaltinamojo elgesį spardant automobilį, keikiantis bei iš karto po įvykio matytą sužalotą nukentėjusiojo V. Ž. pirštą – jie nurodė tokias pačias, jų parodymai yra nuoseklūs ir logiški, jų esminės detalės sutampa tiek tarpusavyje, tiek su nukentusiojo parodymais ir neprieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms, nėra pagrindo nesiremti šių liudytojų parodymais. Tam tikri neesminiai liudytojų parodymų prieštaravimai, esant netipinei situacijai (konvojuojant du suimtus asmenis, prie pat konvojaus automobilio aplink jį susirinkus nemažam būriui suimto kaltinamojo artimųjų, kaltinamojo agresyvus pasipiktinimas dėl neperduotų daiktų), yra logiškai paaiškinami.

Nors kaip liudytojas teisme apklaustas A. D. (jis įvykio metu buvo konvojuojamas kartu su M. K.) nurodė, kad jokio konflikto jis nematė ir nieko negirdėjo, tačiau, kaip teisingai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tokie jo parodymai nepaneigia nukentėjusiojo ir kitų liudytojų parodymų, nes pats M. K. neneigė, kad spardė automobilį. Atsižvelgdamas į tai bei į tai, kad D. D. teistas kartu su M. K., todėl, nenorėdamas veltis į kartu kalinčio asmens reikalus, buvo suinteresuotas duoti kaltinamajam palankius parodymus, teismas pagrįstai nesirėmė liudytojo D. D. parodymais.

Apeliantas nepagrįstai teigia, kad liudytojams teisme buvo užduodami menamieji klausimai, nes išanalizavus teismo posėdžių protokolų garso įrašus, tokios aplinkybės nebuvo nustatytos. Taip pat nenustatyta, kad M. K. būtų pareiškęs pastabų teismui dėl liudytojų apklausos.

Taip pat nepagrįsti M. K. apeliacinio skundo argumentai, kad jam nebuvo leidžiama užduoti svarbius klausimus liudytojams arba buvo liepiama liudytojams neatsakinėti į jo klausimus, taip sudarant kliūtis jam gintis. Analizuojant teismo posėdžių protokolų turinį, matyti, kad M. K. buvo suteikta teisė užduoti klausimus liudytojams, jų parodymai nebuvo nutraukiami, todėl apelianto teiginiai, kad teismo proceso metu buvo pažeista jo teisė gintis, atmetami kaip nepagrįsti.

Esant aptartų duomenų visumai teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagal pirmosios instancijos teismo byloje nustatytas faktines aplinkybes M. K. veiksmai dėl pasipriešinimo valstybės tarnautojui – Tauragės AVPK OVS areštinės specialistui V. Ž., pavartojant prieš jį fizinį smurtą, kvalifikuoti teisingai, įrodymų vertinimo taisyklės pažeistos nebuvo, nuteistojo teisės taip pat nebuvo varžomos. Priešingai apelianto tvirtinimui, teismas tyrė bei analizavo tiek nuteistąjį M. K. teisinančius, tiek ir jį kaltinančius įrodymus ir nuosprendyje išdėstė motyvus, kodėl nustatytos nusikalstamos veikos aplinkybės, surinkti ir teismo patikrinti bei įvertinti įrodymai pagrindžia kaltinančią, o ne teisinančią veikos aplinkybių versiją. Būtina pažymėti, kad apeliaciniame skunde nuteistasis siūlo kitaip vertinti tų pačių liudytojų, kurių parodymais yra grindžiamos kaltinančios teismo išvados, nurodytas bylos aplinkybes.

Dėl BK 145 straipsnio 1 dalies taikymo

Pagal BK 145 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Šios nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai pasireiškia psichine prievarta – grasinimu nužudyti ar sunkiai sutrikdyti žmogaus sveikatą. Pagal teismų praktiką grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Tai – bauginimo procesas, baimės kitam asmeniui sukėlimas, o ne grasinančio asmens realūs ketinimai įgyvendinti smurtą. Grasinimo realumui nustatyti nėra būtina, kad grasinantysis iš tikrųjų ketino grasinimą įvykdyti, bet pakanka to, jog nukentėjusysis pagal grasinimo išraišką ir kitas aplinkybes turėjo pagrindą bijoti grasinimo įgyvendinimo, o kaltininkas norėjo būtent tokios nukentėjusiojo būsenos (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Sprendžiant klausimą dėl grasinimo realumo, paprastai atsižvelgiama į grasinimo motyvus, grasinančiojo ir asmens, kuriam grasinama, tarpusavio santykius, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-639/2010). Nusikalstamos veikos subjektyvusis požymis – kaltė – pasireiškia tiesiogine tyčia. Tai reiškia, kad kaltininkas supranta, jog grasinimą išsako ar išreiškia taip, kad nukentėjusysis tiki, jog tokie veiksmai gali būti realiai padaryti, ir pats nori tokios nukentėjusiojo būsenos. Motyvai, kurių skatinamas kaltininkas grasina nukentėjusiajam, gali būti įvairūs (kerštas, chuliganiškos paskatos ir pan.), tačiau jie nusikaltimo kvalifikavimui reikšmės neturi. Nusikaltimo sudėtis formali, todėl veika laikoma baigta nuo jos padarymo momento (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-142/2007).

Apeliantas M. K. nesutikimą su jo nuteisimu pagal BK 145 straipsnio 1 dalį motyvuoja tuo, kad buvo remiamasi įrašu, dėl kurio neatlikta ekspertizė (neaišku, kada įrašas padarytas, kas jame kalba ir ar įrašas yra vientisas ar sumontuotas iš dalių ar frazių); nė vienas iš liudytojų nenurodė, jog jis būtų pasakęs žodį „nužudysiu“, o liudytoja A. Ž. nurodė, kad grasinimai jai nepasirodė labai rimti ir ji nemano, kad jis, M. K., galėjo kažką išgąsdinti. Todėl, M. K. teigimu, nebuvo pagrindo manyti, kad jis gali įvykdyti grasinimus, to jis, net ir norėdamas, negalėtų padaryti, nes yra suimtas ir atlieka bausmę. Be to, M. K. nuomone, nagrinėjamu atveju būtina atsižvelgti ir į tai, kad anksčiau jis niekada nėra turėjęs tokių panašių incidentų su pareigūnais, tai patvirtino ir liudytojai, taip pat į tai, kad pareigūnai su panašiomis kaip ši situacijomis, kai pasakomas vienas kitas aštresnis žodis tiek iš vienos, tiek iš kitos pusės, susiduria kiekvieną dieną, tokia yra pareigūnų kasdienybė, ir į tai, M. K. nuomone, neturėtų būti reaguojama labai stipriai. Su šiais apelianto skundo argumentais teisėjų kolegija nesutinka.

Kaip matyti iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, jame nurodyti M. K. objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 145 straipsnio 1 dalyje, požymiai, kad nuteistasis, Tauragės AVPK OVS areštinės specialistui V. Ž. atsisakius priimti įstatymų nenustatyta tvarka M. K. artimųjų perduodamą siuntą, Šilutės rajono apylinkės teismo kieme, policijos tarnybiniame automobilyje bei vėliau vykstant tarnybiniu automobiliu iš teismo kiemo į policijos komisariatą, po to – į areštinę ir iš ten nuvykus į Šiaulių tardymo izoliatorių, vedant iš tarnybinio automobilio, elgdamasis agresyviai ir pavartodamas fizinį smurtą prieš nukentėjusį areštinės specialistą V. Ž. (tai patvirtina anksčiau aptarti duomenys epizode dėl pasipriešinimo policijos pareigūnui), vartodamas grasinamo pobūdžio žodžius ir pasakymus, apibūdinančius susidorojimą su nukentėjusiuoju pats asmeniškai, jei išeis iš kalėjimo, arba per savo draugus, žinodamas, kad nukentėjusiajam yra žinoma informacija apie jo asmenybę (ne pirmi metai atlieka ilgalaikę laisvės atėmimo bausmę, bendrininkaudamas su asmenimis laisvėje nuolat daro naujus nusikaltimus), suprato savo elgesio bauginamą pobūdį ir siekė sukelti nukentėjusiajam nerimo, baimės, nesaugumo jausmą. Dėl to pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai dėl nukentėjusiajam išsakyto grasinimo realumo, t. y. kad esant minėtos informacijos apie M. K. kontekstui nuteistojo agresyvaus elgesio demonstravimas policijos tarnybiniame automobilyje (tyčia spyrė koja 3 kartus į tarnybinio automobilio apsauginių grotų-durelių stiklą) ir policijos pareigūnų reikalavimų nusiraminti ignoravimas bei fizinio smurto prieš nukentėjusįjį V. Ž. pavartojimas (koja spyrė į dešinę ranką tuo metu, kai šis liepė jam nusiraminti, tokiais savo veiksmais nežymiai sutrikdydamas nukentėjusiojo sveikatą), tęsiant grasinamo pobūdžio pasisakymus apie susidorojimą su nukentėjusiuoju, buvo pakankami, kad nukentėjusiajam sukeltų baimės ir nerimo, nesaugumo jausmą ir lemtų pagrįstą nukentėjusiojo manymą, kad grasinimai gali būti iš tikrųjų įvykdyti.

Tokios išvados nepaneigia apelianto skundo argumentas, jog jis, net ir norėdamas, realiai negalėtų įvykdyti grasinimų, nes yra suimtas ir atlieka laisvės atėmimo bausmę. Pažymėtina, kad nuteistasis grasino susidoroti su nukentėjusiuoju ne tik pats asmeniškai, be kita ko, pasakydamas jam, kad jei išeis iš kalėjimo: „<...> pats asmeniškai susiras ir kad šiame pasaulyje nebegyvens“, bet grasino nukentėjusiajam ir per savo laisvėje esančius draugus, pasakydamas: ,,draugai susiras ir nudegins tavo namą, tave pakas <...> tave vėl automobilio bagažinėje pavežios ir įkiš <...> aš sėdėsiu, bet tave susiras mano draugai ir pavežios automobilio bagažinėje ir galėsi asmeniškai susipažinti su mano draugais.“ Todėl nagrinėjamu atveju nekyla abejonių dėl nukentėjusiajam išsakytų grasinimų realumo.

Nors M. K. apeliaciniame skunde akcentuoja, jog nė vienas iš šių liudytojų nenurodė, kad jis būtų pasakęs nukentėjusiajam žodį „nužudysiu“, tačiau, analizuojant M. K. V. Ž. išsakytus žodžius („padegsiu tavo namus, nušluosiu tave nuo žemės paviršiaus“ ir kt.), nekyla abejonių, kad M. K. grasino nukentėjusiajam fiziniu susidorojimu.

Dėl M. K. apeliaciniame skunde akcentuojamų kaip liudytojos teisme apklaustos policijos pareigūnės A. Ž. parodymų, kuri, pasak apelianto, nurodė, kad grasinimai jai nepasirodė labai rimti ir ji nemano, kad jis, M. K., galėjo kažką išgąsdinti, pažymėtina, kad ši liudytoja, skirtingai nei teigia apeliantas, tokių aplinkybių nenurodė, priešingai, apklausiama teisme patvirtino nukentėjusiojo parodymus apie tai, kad M. K. jam grasinio, nurodydama: „M. K. <...> grasino V. Ž., girdėjau, kaip sakė, jog V. Ž. pakas. <...> Šiauliuose M. K. dar kažką grasino V. Ž., kad pakas ar sudegins namą.“ (t. 2, b. l. 129). Apklausiama ikiteisminio tyrimo metu ši liudytoja taip pat nurodė: „<...> girdėjau, kaip M. K. specialistui V. Ž. balsu grasino, kad jo draugai jį susiras ir nudegins jo namą, pasakė, kad jį pakas. <...> vedant iš automobilio M. K. jis ėmė V. Ž. sakyti, kad jis sėdės bet jį susiras jo draugai ir pavežios automobilio bagažinėje <...>. Dar sakė, kad jei išeis lauk iš kalėjimo, V. Ž. pats asmeniškai susiras ir kad šiame pasaulyje nebegyvens.“ (t. 1, b. l. 98). Taigi, kaip matyti iš pacituotų tiesiogiai įvykį mačiusios liudytojos A. Ž. parodymų, ji aiškiai patvirtino nukentėjusiojo V. Ž. parodymus apie jam M. K. išsakytus realius grasinimus. Šią aplinkybę patvirtino ir kiti teisme apklausti liudytojai – tiesiogiai matę įvykį policijos pareigūnai bei praktiką Tauragės AVPK areštinėje atlikę asmenys (jų parodymų šiame epizode apeliantas neginčija).

M. K. apeliaciniame skunde pažymi ir tai, kad teismas nepagrįstai rėmėsi nukentėjusiojo pateiktu garso įrašu, dėl kurio neatlikta ekspertizė (neaišku, kada įrašas padarytas, kas jame kalba ir ar įrašas yra vientisas ar sumontuotas iš dalių ar frazių). Tačiau pažymėtina, kad M. K., duodamas parodymas bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu, pageidavo išklausyti nukentėjusiojo pateiktą garso įrašą ir duodamas parodymus pats juo rėmėsi, nurodydamas, jog garso įrašai patvirtina, kad jis buvo ramus. Tai atskleidžia paties nuteistojo nenuoseklią poziciją dėl garso įrašo: nurodydamas, kad įvykio metu buvo ramus, M. K. remiasi garso įraše užfiksuotais duomenimis, tačiau kitas, jo manymu, garso įraše užfiksuotas jam nenaudingas aplinkybes neigia. Kita vertus, pažymėtina, kad teismas garso įrašu kaip tiesioginiu M. K. kaltės įrodymu nesirėmė, skundžiamame nuosprendyje tik pažymėjo, kad neturi pagrindo netikėti nukentėjusiojo ir liudytojų parodymais dėl šios kaltinamajam inkriminuojamos veikos, kuriuos iš dalies patvirtina ir garso įrašas.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad tiek BK 145 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties formuluotė, tiek teismų praktika tokio pobūdžio bylose akcentuoja, kad grasinimas – tai pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti, kad dėl tolesnių grasinančio asmens veiksmų gali atsirasti sunkūs neigiami padariniai. Vertinant grasinimo realumą, reikšmės turi tai, kaip jį suprato nukentėjusysis, ar jis turėjo pagrindo manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-26/2010, 2K-341/2010, 2K-12/2011, 2K-410-693/2015). Taigi nukentėjusiojo parodymai šiose bylose turi didesnę įrodomąją reikšmę tuo aspektu, kad tik jie atspindi nukentėjusiojo nusikalstamos veikos suvokimą emociniu-psichologiniu lygmeniu. Tačiau jų įrodomoji reikšmė taip pat priklauso ir nuo kitų bylos įrodymų konteksto.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju netikėti nukentėjusiojo V. Ž. parodymais apie tai, kokius žodžius jam išsakė M. K., kodėl pastarojo grasinimus jis laikė realiais ir kodėl bijojo, kad jie gali būti įgyvendinti, nėra jokio objektyvaus pagrindo, nes jie viso proceso metu buvo nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti byloje surinkti bei ištirti įrodymai (tiesiogiai įvykį mačiusių liudytojų – policijos pareigūnų ir praktiką Tauragės AVPK areštinėje atlikusių asmenų, kurių suinteresuotumas nagrinėjamoje byloje nenustatytas, parodymai dėl nukentėjusiajam V. Ž. išsakytų grasinimų) bei kita teismo įvertinta informacija – V. Ž. darbinė patirtis ir dėl to žinoma nuteistojo asmenybę charakterizuojanti informacija, nuteistojo ankstesni teistumai, anksčiau įvykdytų nusikaltimų pobūdis ir pan.

Apylinkės teismui nustačius, kad nukentėjusiajam dėl jo atliekamo darbo pobūdžio buvo žinomi nuteistojo asmenybę charakterizuojantys duomenys, jo ankstesni teistumai, anksčiau įvykdytų nusikaltimų pobūdis, sunkumas, taip pat duomenys apie nuteistojo bendravimą su laisvėje esančiais asmenimis, pritartina šio teismo išvadai dėl nukentėjusiajam išsakyto grasinimo realumo, t. y. kad minėtos informacijos apie M. K. kontekste nuteistojo agresyvaus elgesio demonstravimas policijos tarnybiniame automobilyje, spardant apsauginį grotų-durelių stiklą, nepaisant pareigūnų reikalavimų nusiraminti bei pavartojant fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį V. Ž. – spiriant koja jam į dešinę ranką, tokiais veiksmais nežymiai sutrikdant nukentėjusiojo sveikatą, pasakymai, kad jo draugai jį susiras ir pakas arba jis pats, jei išeis iš kalėjimo, jį susiras ir kad jis šiame pasaulyje nebegyvens, buvo pakankami, kad nukentėjusiajam sukeltų baimės ir nerimo, nesaugumo jausmą ir lemtų pagrįstą nukentėjusiojo manymą, kad grasinimai jį nužudyti gali būti iš tikrųjų įvykdyti.

Apelianto M. K. skundo argumentai, kad anksčiau jis niekada nėra turėjęs tokių panašių incidentų su pareigūnais, jo atsakomybės nešalina.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus. Išvados dėl M. K. kaltumo padarius jam inkriminuotus nusikaltimus išsamiai motyvuotos. Pagrindo abejoti teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis bei įrodymų vertinimu kolegija nenustatė. Nuteistojo apeliacinio skundo argumentus, jog jis nėra kaltas dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, paneigia skundžiamame nuosprendyje aptarti ir išanalizuoti įrodymai, kuriuos teismas įvertino nepažeisdamas baudžiamojo proceso taisyklių. Įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl tai, kad nuteistajam nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ir neduoda pagrindo išvadai, kad bylą išnagrinėjo šališkas teismas. Vien tik tai, kad teismas priėmė ne tokį nuosprendį, kokio pageidavo M. K., negali būti pagrindu abejoti teismo nešališkumu. Apie tai, kad teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino išnagrinėtų įrodymų visumą, tinkamai motyvavo savo išvadas dėl M. K. kaltės, šioje nutartyje jau yra išdėstyta. Teismas konkrečiai nurodė, kuriais įrodymais remiasi, ir išsamiai juos įvertino bei aptarė skundžiamame nuosprendyje. Vertindamas įrodymus pirmosios instancijos teismas BPK 20 straipsnio 5 dalies ir 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų reikalavimų nepažeidė. Tai, kad pirmosios instancijos teismas dėl nustatytų bylos aplinkybių ir įrodymų vertinimo padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi nuteistasis, savaime nereiškia, jog buvo padaryti esminiai BPK normų pažeidimai, o skundžiamas nuosprendis nepagrįstas ir neteisėtas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo M. K. apeliacinį skundą atmesti.