Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

civilinio ieškovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriaus atstovei D. Š.,

viešame teisiamajame posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje R. V., gimusi 1969 m. rugsėjo 18 d., (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini) Lietuvos Respublikos pilietė, lietuvė, ištekėjusi, turinti aukštąjį išsilavinimą, nedirbanti, gyvenamoji ir deklaruota vieta – (duomenys neskelbtini), neteista, kaltinama padariusi nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalyje.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

kaltinamoji R. V. mušdama ar kitaip smurtaudama sukėlė žmogui fizinį skausmą.

Kaltinamoji R. V. 2017 m. rugsėjo 23 d., apie 21.30 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, esančiose (duomenys neskelbtini), tyčia tampė J. S. už plaukų, taip sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą.

2017 m. rugsėjo 29 d. SoDros nedarbingumo pažymėjimų sąrašo išrašu nustatyta, kad J. S. laikotarpiu nuo 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. išduotas nedarbingumo pažymėjimas (t. 1, b. l. 15).

2017 m. lapkričio 23 d. nukentėjusiosios J. S. prašymu Skuodo rajono policijos komisariatui nustatyta, jog ji prašo R. V. nutraukti baudžiamąją bylą dėl jai sukelto fizinio skausmo, kadangi su ja susitaikė, žala atlyginta, civilinio ieškinio nebereiškia (t. 1, b. l. 131).

Motyvuojamoji dalis

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo

Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiose taisyklėse yra įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Kaltinamoji R. V. teisiamajame posėdyje iš esmės prisipažino, kad kaltinamajame akte nurodytu metu tampė nukentėjusiajai J. S. už plaukų, tačiau neigė, jog savo veiksmais ji galėjo sukelti nukentėjusiajai fizinį skausmą, teigdama, jog plaukų tempimas užtruko neilgai, todėl J. S. fizinio skausmo pajusti negalėjo.

Teismas, įvertinęs kaltinamosios R. V. poziciją teismo proceso metu - fizinio skausmo nukentėjusiajai sukėlimo neigimą, daro išvadą, kad ikiteisminio tyrimo surinktų ir teisminio proceso metu išnagrinėtų bei patikrintų patikimų įrodymų visuma leidžia daryti neabejotiną išvadą, jog šioje baudžiamojoje byloje surinkta pakankamai faktinių duomenų, patvirtinančių, kad kaltinamoji R. V. 2017 m. rugsėjo 23 d., apie 21.30 val., tyčia tampė J. S. už plaukų, sukeldama nukentėjusiajai fizinį skausmą. Taigi, teismas pripažįsta įrodytomis faktines aplinkybes, kurios nurodytos kaltinamajame akte.

Vertinant, ar kaltinamosios R. V. veiksmai galėjo sukelti fizinį skausmą, teismas pažymi, kad fizinio skausmo sukėlimui konstatuoti būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą, o skausmo pojūtis turi būti taip išreikštas, kad aplinkiniai suprastų nukentėjusiojo skausmą, arba turi būti kreipimasis į medikus pagalbos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-5/2014). Nagrinėjamu atveju tokios aplinkybės byloje yra nustatytos. Specialisto išvadoje Nr. 1912/2017(03) nurodyta, kad J. S., apžiūrėję gydytojai jokių objektyvių sužalojimų žymių jos galvoje nekonstatavo, todėl pagrindo kvalifikuoti jos sveikatos sutrikdymo mastą nėra, tačiau veika gali būti kvalifikuojama kaip fizinio skausmo sukėlimas, jei bylos medžiagoje yra duomenų, patvirtinančių mušimo faktą. Baudžiamojoje byloje surinkti dokumentai patvirtina, kad nukentėjusioji J. S. sekančią dieną po įvykio, t. y. 2017 m. rugsėjo 24 d., kreipėsi į medikus dėl galvos skausmų, pykinimo, apie įvykį pranešė policijai, atitinkamai 2017 m. rugsėjo 28 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą bei pasiūlyta kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka (t. 1, b. l. 7-9), ką paskui nukentėjusioji ir padarė. 2017 m. spalio 3 d. Skuodo rajono apylinkės teismo nutartimi, 2017 m. liepos 11 d. BPK 3, 22, 57, 167, 256, 293, 312, 317, 320, 322, 324 straipsnių pakeitimo ir 34 straipsnio ir XXX skyriaus pripažinimo netekusiais galios įstatymu Nr. XIII-626 (įsigaliojusiu 2017 m. spalio 1 d., TAR 2017, Nr. 2017-12575), panaikinus BPK XXX skyriaus dėl privataus kaltinimo bylų proceso nuostatas, byla perduota prokurorui (t. 1, b. l. 18), po ko ikiteisminis tyrimas valstybinio kaltinimo proceso tvarka buvo pradėtas. Byloje esantys medicininiai dokumentai pažymi, kad nukentėjusioji J. S. pas medikus kreipėsi 2017 m. rugsėjo 24 d. dėl 2017 m. rugsėjo 23 d. galvos sumušimo, pastaroji gydytojui D. Č. skundėsi galvos skausmu, pykinimu, rankų tirpimu, nurodė, kad ją sumušė pažįstama moteris, jai nustatyta diagnozė – įtariamas galvos smegenų sukrėtimas, duotas siuntimas į VŠĮ Klaipėdos universitetinę ligoninę neurochirurgo konsultacijai dėl galimo galvos smegenų sukrėtimo. 2017 m. rugsėjo 24 d. J. S. atvežta į VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninės priėmimo skyrių, kur buvo apžiūrėta gydytojo B. B., skundėsi galvos skausmu, gydytojui nurodė, kad 2017 m. rugsėjo 23 d. buvo sumušta. Gydytojas B. B., apžiūrėjęs nukentėjusiąją, nustatė, kad jos bendra būklė patenkinama, skausminga galvos plaukuotosios dalies apčiuopa, aiškių trauminių galvos KT pakitimų nestebima, po gydytojo apžiūros nukentėjusiajai diagnozuotas - galvos sumušimas, į raumenis suleistas ketanolis, rekomenduojami analgetikai, tausojantis režimas. 2017 m. rugsėjo 24 d. nukentėjusiajai atliktas galvos smegenų KT: lūžių nepastebėta, kontūzijos židinių nestebima. Nukentėjusioji taip pat buvo apžiūrėta neurochirurgo D. A., kuris taip pat jai diagnozavo galvos sumušimą (t.1, b. l. 14, 73). Po atliktų tyrimų, 2017 m. rugsėjo 25 d. nukentėjusioji kreipėsi į savo šeimos gydytoją, kuri jai paskyrė tausojantį režimą, suteikė nedarbingumą iš išdavė nedarbingumo pažymėjimą.

Minėta, jog pati kaltinamoji pripažino, kad nukentėjusiajai nors ir trumpą laiką, tačiau tampė už plaukų. Teismas negali sutikti su kaltinamosios ir jos gynėjos argumentais, kad nukentėjusioji dėl plaukų tempimo patirti fizinio skausmo negalėjo. Pažymėtina, kad konstatuoti fizinį skausmą nėra būtinos specialios žinios. Fizinis skausmas tai nemalonus jausmas, įprastinės sveikos būsenos pokytis, sukeliantis neigiamą organizmo reakciją nebūdingas pojūtis, kančia, priešingybė malonumui. Nustatant fizinį skausmą nėra būtinos pasekmės – sužalojimas, susargdinimas. Žmogaus galva yra vienas iš svarbiausių kūno organų, galvos odoje esančios plaukų šaknys jautriai reaguoja ir nerviniais odos receptoriais perduoda visam organizmui neigiamą reakciją į plaukų tempimo, plaukų šaknų rovimo iš odos poveikius. Plaukų tempimas kaip dirgiklis neišvengiamai sukelia nevalingą organizmo reakciją refleksą, sukelia fizinį skausmą. Atsižvelgiant į tai, jog kaltinamoji R. V. tyčia sugriebė už plaukų J. S., laikydama už plaukų kurį laiką tampė, tai akivaizdu, jog nukentėjusiajai sukėlė fizinį skausmą. Be kita ko, tai, kad dėl plaukų tempimo yra jaučiamas fizinis skausmas patvirtino ir teisiamojo posėdžio metu liudytoja gydytoja E. B. bei ekspertas Rimantas P. P., nurodydami, kad tempiant už plaukų, nepaisant jų tempimo trukmės, yra jaučiamas fizinis skausmas.

Įvertinus kaltinamosios ir nukentėjusiosios parodymus, konflikto priežastį ir eigą bei kaltinamosios atliktus veiksmus, teismui nekyla abejonės, jog atlikdama minėtus fizinius veiksmus, kurių metu buvo kontaktuojama su nukentėjusiąja, R. V. tyčia, sugriebdama nukentėjusiajai už plaukų, bei juos tempdama, suvokė pavojingą tokios veikos pobūdį ir numatė, kad dėl tokio jos veikimo gali atsirasti baudžiamajame kodekse numatyti padariniai, suprato, kad tokiais veiksmais nukentėjusiajai sukeliamas fizinis skausmas ir norėjo taip elgtis, taigi kaltinamoji R. V. veikė tiesiogine tyčia. Pažymėtina, kad paprastai kiekvienas suaugęs pakaltinamas žmogus, kuris sugriebia kitam asmeniui už plaukų ir juos tempia, suvokia, jog tuo sukels pasekmes – mažų mažiausiai nukentėjusysis patirs fizinį skausmą arba nukentėjusiajam bus padarytas kūno sužalojimas. Byloje nenustatyta jokių faktinių aplinkybių, dėl kurių kaltinamoji būtų turėjusi pagrindo manyti, jog tokių pasekmių nekils. Dėl šios priežasties nėra pagrindo sutikti su R. V. ir jos gynėjos pateikiamas paaiškinimais, jog R. V., atlikdama jai inkriminuotus veiksmus, nesukėlė nukentėjusiajai fizinio skausmo. Akivaizdu, jog R. V. veiksmai buvo atsitiktinio pobūdžio, ir tai buvo jos reakcija į susiklosčiusią situaciją dėl jos sutuoktinio galimos neištikimybės, tačiau ši aplinkybė nepaneigia to, jog, siekdama pamokyti nukentėjusiąją, kurią galbūt su kaltinamosios sutuoktiniu sieja artimi ryšiai, kaltinamoji tam pasirinko netinkamą ir nusikalstamą būdą – fizinį kontaktą su nukentėjusiąja, suprasdama, jog tokiu būdu nukentėjusioji patirs fizinį skausmą.

Taigi, byloje neginčytinai nustatyta, jog R. V. veiksmuose, atliktuose 2017 m. rugsėjo 23 d., jos ir nukentėjusiosios J. S. konflikto metu, kai pastarajai buvo sukeltas fizinis skausmas, buvo būtinasis BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos subjektyviosios pusės požymis – veika padaryta esant tiesioginei tyčiai (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teismas, ištyręs byloje surinktus įrodymus daro išvadą, jog kaltinamosios R. V. veiksmuose yra tiek objektyvieji, tiek ir subjektyvieji nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalies požymiai. Taigi, konstatuotina, kad R. V. tyčia, tempdama nukentėjusiajai už plaukų, sukėlė jai fizinį skausmą ir padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl veikos mažareikšmiškumo

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

Teismas, nustatydamas R. V. atliktų veiksmų formalią atitiktį baudžiamajame įstatyme nurodyto nusikaltimo požymiams, privalo įvertinti realų kaltinamosios padarytos veikos pavojingumą.

BK 37 straipsnis nustato, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-154/2013, 2K-364/2013, 2K-153-942/2016, 2K-413-895/2016, 2K-93-788/2017).

Pabrėžtina, kad atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, bet ne pareiga, todėl teisėjas, ad hoc (konkrečioje situacijoje) įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu, ar ne (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-364/2013).

Nors baudžiamajame įstatyme nėra nurodyti nusikaltimai (jų kategorijos), kuriuos padarius negali būti sprendžiama, ar jie nėra mažareikšmiai, ir nusikaltimo mažareikšmiškumas yra vertinamasis požymis, tačiau kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta ar siekiama padaryti fizinę žalą kito asmens sveikatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-581/2014, 2K-299-648/2015). Kita vertus, nagrinėjamos bylos kontekste, pažymėtina, kad šiuo atveju nusikaltimo požymių turinti veika padaryta vykstant konfliktinei kaltinamosios ir nukentėjusiosios situacijai dėl kaltinamosios sutuoktinio galimos neištikimybės, todėl teismas vertina proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko ir inicijuojant teisinį procesą, motyvus bei tikslus. Būtent šios aplinkybės tampa svarbiomis teismui sprendžiant dėl nusikalstamos veikos pavojingumo. Pagal BK 37 straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau, antra, šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Iš nusikaltimo sudėties požymių, kurių išraiška konkrečiame nusikaltime gali būti tokia formali, kad dėl to atsiranda pagrindas šį nusikaltimą vertinti kaip mažareikšmį, įstatymas pirmiausia nurodo padarytos žalos dydį. Žalos pobūdis, dydis išreiškia nusikaltimų pavojingumą, t. y. socialinį, materialųjį veikos požymį, pagal kurį nusikalstamos veikos atribojamos nuo nenusikalstamų, įstatyme diferencijuojama baudžiamoji atsakomybė, nuosprendyje individualizuojama bausmė. Veikos pavojingumo suvokimas svarbus konstatuojant kaltę, jos formą ir rūšį. Taigi, jei veika turi konkrečios nusikaltimo sudėties požymius, tačiau iš esmės nepadaro žalos baudžiamojo įstatymo saugomiems visuomeniniams santykiams arba kitiems teisiniams gėriams ar nesukelia realaus pavojaus tokiai žalai atsirasti, yra objektyvios prielaidos išvadai, kad tokia veika vertintina kaip nereikšminga baudžiamojo įstatymo saugomoms vertybėms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-387/2008 ir kt.).

Taigi, pagal BK 37 straipsnį, spręsdamas klausimą dėl nusikaltimo pripažinimo mažareikšmiu, teismas visų pirma vertina žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad nukentėjusiajai J. S. būtų padarytas sveikatos sutrikdymas, kaip jau minėta, neteisėti R. V. veiksmai, sugriebiant nukentėjusiajai už plaukų ir juos tempiant, J. S. sukėlė tik fizinį skausmą. Pažymėtina, jog nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas ne visada yra vienodai stiprus ar intensyvus. Nukentėjusioji J. S. nurodė, jog ji fizinių veiksmų atlikimo metu skausmo nejuto dėl patirto šoko, bet sekančią dieną jai pradėjo skaudėti galvą, pykino, visgi akivaizdu, jog minėtais R. V. veiksmais nukentėjusiajai sukeliamas skausmas buvo labiau momentinis ir truko neilgą laiko tarpą. Be to, byloje nėra duomenų, jog dėl R. V. prieš nukentėjusiąją pavartoto smurto pastarajai būtų padaryti ilgalaikiai neigiami psichologiniai ar fiziniai padariniai. Aptartos aplinkybės atskleidžia, jog R. V. veiksmais sukeliamų padarinių (fizinio skausmo) rūšinis pavojingumas buvo mažesnis, nei įprastai BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais sukeliamų padarinių pavojingumas, t. y. padaryta žala nebuvo tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis.

Kartu pažymėtina, kad pagal BK 37 straipsnį, konstatuojant kaltininko veikos mažareikšmiškumą, turi būti atsižvelgiama ir į kitų veikos objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių išraišką konkrečiame nusikaltime. Taigi, asmens kaltės turinys, jos forma, rūšis, veikos motyvai, tikslai taip pat turi didelę reikšmę išvadai dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos Nr. 2K-413-895/2016, 2K-231-976/2017). Analizuojant R. V. kaltės turinį nustatyta, jog ji nusikalstamą veiką padarė esant tiesioginiai tyčiai, aptarti nusikalstamos veikos padarymo motyvai ir tikslai atskleidžia, jog R. V. pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiąją iš esmės sąlygota besiklostančia situacija kaltinamosios šeimoje – sutuoktinio galima neištikimybė su jo vadovaujamoje bendrovėje dirbančia darbuotoja. Pirmiausia, iš nagrinėjamos bylos medžiagos akivaizdu, jog jau iki vertinamo įvykio situacija buvo konfliktiška, tarp R. V. ir J. S. buvo susiklostę gan įtempti santykiai. Kaltinamoji parodė, jog dar prieš įvykį, ji, turėdama duomenų apie sutuoktinio neištikimybę, jau kurį laiką įtarinėjo nukentėjusiąją, kad ją ir jos sutuoktinį, su kuriuo kaltinamoji pragyveno ilgą laiką santuokoje, sieja ne tik darbiniai santykiai, bet ir artimi ryšiai. Liudytoja J. B. teisme parodė, kad jai yra žinoma, kad nukentėjusioji ir kaltinamosios sutuoktinis bendrauja kaip pora, ir, kad kaltinamoji dar prieš aptariamą įvykį taip pat turėjo duomenų apie galimus sutuoktinio ir nukentėjusiosios artimus ryšius bei jo neištikimybę kaltinamajai. Be to, ir pati nukentėjusioji J. S., neigdama esant artimus ryšius su kaltinamosios sutuoktiniu, parodė, kad ji kartu su kaltinamosios sutuoktiniu, ne tik įvykio vakarą leido kartu laiką, gėrė kavą, bet ir kartu leidžia laisvalaikius - kartu bėgioja sveikatingumo take, žaidžia tenisą. Tai leidžia teigti, jog kaltinamosios veiksmus iš esmės nulėmė jos turimi duomenys bei įtarimai apie jos sutuoktinio ir nukentėjusiosios galimus labai artimus, ir ne vien tik darbinius ryšius, bei noras ir pastangos tokiu būdu išsaugoti santuoką. Konflikto metu kaltinamoji, būdama susijaudinusi nuo pamatyto vaizdo, kad jos sutuoktinis kartu su nukentėjusiąją vėlai vakare leidžia laiką darbovietėje, nesusilaikė ir impulsyviai griebė nukentėjusiajai už plaukų, juos tempdama, ir taip nukentėjusiajai sukeldama fizinį skausmą. Minėta, kad nukentėjusiosios plaukų tempimas užtruko neilgai, nes pati nukentėjusioji, siekdama išvengti pasekmių, kaltinamajai pradėjo tempti už plaukų ir trenkė šukomis per pastarosios pirštus, po ko konfliktas tarp jų baigėsi. Pastebėtina, ir tai, jog R. V. pripažino savo kaltę, o po to tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu gailėjosi dėl savo tokių veiksmų, atsiprašė nukentėjusiosios ir tokiu būdu savo pastangomis maksimaliai sumažino savo nusikalstamais veiksmais sukeltus neigiamus padarinius. Be abejo, nukentėjusiajai sukeltos pasekmės – fizinis skausmas, yra reikšmingos ir svarbios, tačiau jai padaryta žala nėra tokia didelė, kad kaltininkei negalėtų būti taikomas BK 37 straipsnis. Pažymėtina ir tai, kad kaltinamajai būtų nutraukta baudžiamoji byla, tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisiamojo posėdžio metu prašė ir pati nukentėjusioji.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, darytina išvada, kad R. V. padaryta veika pagal objektyvių ir subjektyvių požymių turinį, jų pasireiškimą nėra pasiekusi tokio pavojingumo laipsnio, kad, vertinant jas pagal protingumo, proporcingumo, teisingumo ir kitų bendrųjų teisės principų nuostatas, būtų pagrįstas baudžiamojo pobūdžio priemonių taikymas. Pastebėtina ir tai, kad baudžiamoji atsakomybė nėra vienintelė poveikio priemonė teisės pažeidėjui teisinės atsakomybės formų sistemoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-421/2007, 2K-154/2013).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad, nors R. V. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties požymius, tačiau padaryta veika dėl savo pavojingumo, tikslų ir motyvų nesiekia tokio laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikaltimas, todėl R. V. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistina dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo BK 37 straipsnio pagrindu, o baudžiamoji byla jai nutrauktina (BK 37 straipsnis).

Pagal baudžiamąjį įstatymą pilnamečiam asmeniui, atleidžiamam nuo baudžiamosios atsakomybės, remiantis BK 37 straipsnio numatytu pagrindu, gali būti skiriamos baudžiamojo poveikio priemonės (BK 67 straipsnio 2 dalis). Įvertinęs R. V. padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, jos padarymo aplinkybes, R. V. asmenybę – veikos padarymo metu buvo neteista, nebausta administracine tvarka, dirbanti, nagrinėjamos veikos padarymas buvo daugiau atsitiktinio pobūdžio, padaryta nežymi žala nukentėjusiosios sveikatai, neturtinė žala atlyginta, kaltinamoji nukentėjusiosios atsiprašė, todėl teismas mano, jog atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra pakankama priemonė, padėsianti pasiekti bausmės tikslus, todėl R. V. baudžiamojo poveikio priemonės neskirtinos.

Dėl civilinių ieškinių

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau - ir BPK) 109 straipsniu, asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti kaltinamajam ar už jo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Nusikalstamą veiką padaręs asmuo nuostolius privalo atlyginti.

BPK 115 straipsnyje nustatyta, kokius procesinius sprendimus dėl civilinio ieškinio teismas gali priimti apkaltinamojo ir išteisinamojo nuosprendžio atvejais, tačiau nenurodo, koks procesinis sprendimas turi būti priimamas atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės atveju. Tai laikytina teisinio reguliavimo spraga, nes teismas, užbaigdamas procesą, negali „nutylėti“ civilinio ieškinio klausimo. Kasacinėje praktikoje pripažįstama, kad baudžiamosios bylos nutraukimo atveju teismas gali iš esmės išspręsti ir nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo klausimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-296/2012, 2K-7-304-976/2016).

Iš bylos medžiagos matyti, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius baudžiamojoje byloje pareiškė civilinį ieškinį104,33 Eur sumai ir buvo pripažintas civiliniu ieškovu (t. 1, b. l. 102-108). Civilinis ieškovas savo ieškinį grindė tuo, kad Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyrius nukentėjusiajai J. S. už laikotarpį nuo 2017 m. rugsėjo 27 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d. apskaičiavo ir išmokėjo 104,33 Eur ligos pašalpą, o pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.290 straipsnio 3 dalį draudimo išmokas išmokėjusios socialinio draudimo įstaigos įgyja regreso teisę į žalą padariusį asmenį, išskyrus atvejus, kai draudimo įmokas už nukentėjusį asmenį mokėjo žalą padaręs asmuo.

Byloje esančiais nukentėjusiosios J. S. medicininiais dokumentais, gydytojų liudytojų E. B. bei D. Č. teisiamajame posėdžio metu duotais parodymais nustatyta, kad nukentėjusioji J. S. 2017 m. rugsėjo 24 d. kreipėsi į VšĮ Respublikinės Klaipėdos ligoninės Skuodo filialą dėl 2017 m. rugsėjo 23 d. galvos sumušimo, tą pačią dieną kreipėsi į VšĮ Klaipėdos universitetinės ligoninę neurochirurgo konsultacijai dėl galimo smegenų sukrėtimo, o 2017 m. rugsėjo 25 d. – į Skuodo pirminės sveikatos priežiūros centrą pas savo šeimos gydytoją E. B. dėl galvos skausmų, kuriuos sąlygojo neteisėti tyčiniai R. V. veiksmai, ir gydėsi iki 2017 m. rugsėjo 29 d. (t. 1, b. l. 15), dėl to teismas konstatuoja, kad nedarbingumo pažymėjimas nukentėjusiajai J. S. buvo išduotas ir ligos pašalpa jai buvo išmokėta pagrįstai. Civilinio ieškovo prašomas priteisti 104,33 Eur turtinės žalos atlyginimas pagrįstas objektyviais bylos duomenimis, kurių patikimumu teismas neabejoja, todėl civilinis ieškinys tenkintinas visiškai. R. V. ir jos gynėjos argumentai, kad patyrus nukentėjusiajai tik fizinį skausmą, jai nedarbingumas neturėjo būti skiriamas, nėra pagrįsti jokiais objektyviais bylos duomenimis, juos paneigia aukščiau medicininiuose dokumentuose užfiksuoti duomenys, taip pat ir liudytojos šeimos gydytojos E. B. duoti paaiškinimai, kuriais teismas neturi pagrindo netikėti, apie priimtą savo sprendimą, kuris nėra nuginčytas įstatymų nustatyta tvarka, nukentėjusiajai J. S. skirti tausojantį režimą ir išduoti nedarbingumo pažymėjimą 2017 m. rugsėjo 25 d. iki 2017 m. rugsėjo 29 d.

Ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusioji J. S. pateikė civilinį ieškinį dėl 43,14 Eur turtinės žalos ir 300 Eur neturtinės žalos atlyginimo, tačiau nustatyta, kad 2017 m. lapkričio 23 d. ji ikiteisminio tyrimo metu pateikė prašymą baudžiamąją bylą R. V. nutraukti, nes su ja susitaikė, nurodydama, kad jai žala visiškai atlyginta ir civilinio ieškinio ji nebereiškia (t. 1, b. l. 131). Atsižvelgiant į tai, procesas dėl J. S. pareikšto civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje nutraukiamas (BPK 107 straipsnis).

Ikiteisminio tyrimo metu civilinis ieškovas Klaipėdos teritorinė ligonių kasa taip pat pateikė civilinį ieškinį, kuriuo prašė iš R. V. PSDF biudžetui priteisti padarytą 100,89 Eur žalą dėl nukentėjusiosios J. S. gydymo. Bylos duomenimis nustatyta, kad R. V. savanoriškai atlygino 100,89 Eur padarytą turtinę žalą civiliniam ieškovui (t. 1, b. l. 99-100), todėl procesas dėl civilinio ieškovo Klaipėdos teritorinė ligonių kasos pareikšto civilinio ieškinio baudžiamojoje byloje taip pat nutraukiamas (BPK 107 straipsnis).

Dėl atstovavimo išlaidų

R. V. pateikė prašymą priteisti 400 Eur ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje jos patirtas atstovavimo išlaidas (t. 2, b. l. 102, 103). Teismas pažymi, jog proceso išlaidų atlyginimo klausimai sprendžiami, vadovaujantis BPK 103–106 straipsniuose nustatytomis taisyklėmis, tačiau nurodytuose BPK straipsniuose nenumatyta galimybė priteisti nuteistojo, išteisintojo ar nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo atleisto asmens turėtas išlaidas advokato paslaugoms apmokėti. Atsižvelgiant į tai, pareikštas R. V. prašymas dėl atstovavimo išlaidų išieškojimo negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys Nr. 2K-338/2014, 2K-260-303/2015, 2K-163-303/2017).

Kardomoji priemonė, paskirta R. V., - rašytinis pasižadėjimas neišvykti, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikintina (t. 2, b. l. 18-19).

Dokumentas - J. S. asmens sveikatos istorija, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžintinas šį dokumentą pateikusiai įstaigai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297 straipsniu, 298 straipsniu, 301 straipsnio 1 dalimi, 303 straipsnio 4 dalimi, 305–308 straipsniais, 313 straipsniu,

nusprendžia:

R. V., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti nuo baudžiamosios atsakomybės, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir baudžiamąją bylą jai nutraukti.

Priteisti iš R. V. civiliniam ieškovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Mažeikių skyriui 104,33 Eur (vieną šimtą keturis eurus ir 33 euro centus) Valstybinio socialinio draudimo biudžetui padarytai žalai atlyginti.

Procesą dėl nukentėjusiosios J. S. ir Klaipėdos teritorinės ligonių kasos pareikštų civilinių ieškinių nutraukti.

Kardomąją priemonę, paskirtą R. V., - rašytinį pasižadėjimą neišvykti, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Dokumentą - J. S. asmens sveikatos istoriją, teismo nuosprendžiui įsiteisėjus, grąžinti šiuos dokumentus pateikusiai įstaigai.

Nuosprendis per 20 dienų, nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Klaipėdos apygardos teismui per Plungės apylinkės teismo Skuodo rūmus.