Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Rasos Bartašienės, Egidijaus Mockevičiaus, pirmininkės ir pranešėjos Vilijos Valantienės, teismo posėdyje, apeliacine rašytinio proceso tvarka, išnagrinėjo atsakovo R. Č. apeliacinį skundą dėl Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-156-941/2014 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovui R. Č., tretiesiems asmenims V. Č., E. Č. dėl išlaikymo pilnamečiui vaikui priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis (toliau - LR CPK). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo sprendimo dalies teisėtumą ir pagrįstumą, analizuojant apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (LR CPK 320 straipsnio 2 dalis). Teismas, remdamasis ištirtais ir teisiškai įvertintais duomenimis, konstatuoja, kad absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų šioje byloje nenustatyta (LR CPK 329 straipsnis).

Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl paramos pilnamečiam vaikui priteisimo.

Pažymėtina, kad tėvų pareiga išlaikyti paramos reikalingus pilnamečius vaikus, ne vyresnius negu 24 metų ir besimokančius vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, įtvirtinta LR CK 3.192¹ straipsnyje. LR CK 3.192¹ straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tėvai, turintys galimybę, privalo išlaikyti savo vaikus, sulaukusius pilnametystės, kurie mokosi pagal vidurinio ugdymo programą ar pagal formaliojo profesinio mokymo programą pirmajai kvalifikacijai įgyti arba studijuoja aukštojoje mokykloje pagal nuolatinės studijų formos programą ir yra ne vyresni negu 24 metų ir kuriems būtina materialinė parama, atsižvelgiant į vaikų, sulaukusių pilnametystės, turtinę padėtį, gaunamas pajamas, galimybę patiems gauti pajamų ir kitas svarbias aplinkybes. Tėvai neprivalo išlaikyti vaikų, sulaukusių pilnametystės, kurie siekia ne pirmojo aukštojo išsilavinimo ar profesinės kvalifikacijos. Iki 2013 m. birželio 20 d. galiojusioje LR CK 3.194 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo nustatyta, kad pilnamečio vaiko išlaikymo pareiga pagal įstatymą tėvams tenka, kai vaikas yra nedarbingas dėl invalidumo, kuris jam nepilnamečiui nustatytas arba kai vaikui būtina parama, jis mokosi vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose ir yra ne vyresnis negu 24 metų. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas, spręsdamas dėl šios nuostatos konstitucingumo, 2007 m. birželio 7 d. nutarime konstatavo, kad paramos reikalingų pilnamečių vaikų, besimokančių vidurinių, aukštųjų ar profesinių mokyklų dieniniuose skyriuose, išlaikymo institutas iš esmės skiriasi nuo nepilnamečių vaikų išlaikymo instituto. Pagal LR CK 2.5 straipsnio 1 dalį pilnametystės sulaukęs asmuo, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų, turi visišką civilinį veiksnumą – jis gali savo veiksmais įgyti civilines teises ir sukurti civilines pareigas. Dėl to, sprendžiant dėl paramos teikimo pilnamečiam vaikui, būtina nustatyti kitus teisiškai reikšmingus faktus, nei sprendžiant dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo. Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad, sprendžiant dėl išlaikymo teikimo pilnamečiams vaikams, besimokantiems aukštosiose mokyklose, turi būti paisoma aplinkybės, kad šiuo atveju teisiniai santykiai atsiranda tarp pilnamečių asmenų – aukštosios mokyklos studento ir jo vieno iš tėvų ar abiejų tėvų. Nors tėvų ir vaikų, net sulaukusių pilnametystės, santykiai daugeliu atžvilgių yra ypatingi, jų ryšiai yra konstituciškai vertingi, tačiau tai savaime nereiškia, jog galima nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kad pilnametystės sulaukusių vaikų savarankiškai priimtų sprendimų įgyvendinimo našta būtų besąlygiškai perkeliama tėvams, kurie tuos sprendimus priimantiems pilnamečiams vaikams jau neturi (pagal civilinį kodeksą) ir negali turėti (pagal Konstituciją) jokios valdžios (tėvų valdžios).

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuodamas praktiką nagrinėjamu klausimu yra konstatavęs, kad išlaikymas iš tėvų pilnamečiam ne vyresniam kaip 24 metų vaikui priteisiamas, kai yra visuma iš įstatymo kylančių sąlygų: vaikas sąžiningai ir pažangiai mokosi vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje; vaikui būtina parama, o tėvai turi galimybę ją teikti. Tokį išlaikymą teismas gali priteisti konkrečioje byloje, įvertinęs šiam klausimui spręsti svarbias aplinkybes, nes paramos būtinumo sąvoka yra vertinamoji (Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės kolegijos 2009 m. gegužės 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-204/2009, Civilinių bylų skyriaus kolegijos 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2011). Teismas, naudodamasis diskrecijos teise, apie paramos būtinumą sprendžia, įvertinęs byloje surinktus įrodymus apie vaiko turtą ir pajamas (stipendiją, pašalpas ir pan.), poreikius (mokestis už mokslą, gyvenamosios vietos nuomos mokestis, išlaidos už komunalinius patarnavimus, mokslo priemonėms, maistui, aprangai įsigyti ir kitas lėšas), taip pat tėvų turtinę padėtį ir gaunamas pajamas bei jų turtines pareigas kitiems asmenims (nepilnamečiams vaikams, kitiems šeimos nariams) ir tai, kad nustatyta parama, atsižvelgiant į tėvų turtinę padėtį, galėtų būti realiai įvykdoma. Aptariama pareiga išlaikyti pilnametį vaiką, kuriam būtina parama, kai jis mokosi ir jam nesukakę 24 metai, tenka abiem tėvams, tačiau tai nereiškia, jog tėvai yra solidarieji skolininkai (LR CK 6.6 straipsnis). Kartu tai nereiškia, kad vienam tėvui teikiant išlaikymą vaikui, antrasis gali būti nuo šios pareigos atleistas. Kaip savo praktikoje yra nurodęs kasacinis teismas, net sunki tėvų materialinė padėtis turi reikšmės tik išlaikymo dydžiui, o ne išlaikymo prievolės egzistavimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2006, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2012).

Bylos duomenimis ieškovas M. Č., gimęs (duomenys neskelbtini), yra atsakovo R. Č. ir trečiojo asmens V. Č. pilnametis sūnus (1 t., b.l. 25). Pilnametystės sulaukė (duomenys neskelbtini), besimokydamas vidurinėje mokykloje. Ieškovo tėvai R. Č. ir V. Č. yra išsituokę, santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini) (1 t., b.l. 3). Atsakovas R. Č. pagal Telšių rajono apylinkės teismo 2013-01-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21-344/2013 patvirtintą taikos sutartį ieškovui savo pilnamečiui sūnui M. Č., kol šis mokėsi vidurinėje mokykloje, teikė išlaikymą po 400,00 Lt kas mėnesį (1 t., b.l. 56). M. Č. studijuoja (duomenys neskelbtini) fakulteto dieniniame skyriuje nuolatine forma pagal elektros inžinerijos studijų programą, valstybės nefinansuojamojoje vietoje, metinė studijų kaina – 7638,00 Lt, numatoma studijų baigimo data 2017-06-30 (1 t., b.l. 5; 2 t., b.l. 108). Paskaitos vyksta darbo dienomis nuo 8.30 val. iki 16.30 val., penktadieniais nuo 10.30 iki 14.30 val.; mokymosi vidurkis 6,25 (1 t., b.l. 99; 2 t., b.l. 108). M. Č. nedirba, nekilnojamojo turto ir transporto priemonių neturi (1 t., b.l. 6, 8, 111). Vasaros atostogų metu nuo 2014-07-09 iki 2014-08-14 dirbo (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 55). Ieškovui M. Č. pagal 2013-10-05 kreditavimo sutartį su AB DNB yra suteiktas 7638,00 Lt kreditas (duomenys neskelbtini) 1 kurso studijų kainai sumokėti, bendra grąžintina kredito suma 10282,88 Lt, grąžinimas prasideda 2018 m. II ketvirtį (b.l. 86-96). Ieškovas gyvenamąją vietą yra deklaravęs su motina V. Č. (duomenys neskelbtini) (b.l. 4), paties ir trečiojo asmens paaiškinimais nuo 2013-09-01 nuomojosi butą (duomenys neskelbtini), nuo 2014-09-01 gyvena aukštosios mokyklos suteiktame studentų bendrabutyje. Bendrabučio nuomos mokestis 190,00 Lt per mėnesį (2 t., b.l. 56, 57, 58). M. Č. turi sveikatos sutrikimų, susijusių su širdies ritmu (1 t., b.l. 21, 22, 23, 24). Ieškovo motina V. Č. asmeninės nuosavybės teise turi 3 kambarių butą (duomenys neskelbtini), kuris įkeistas bankui, tris žemės ūkio paskirties žemės sklypus ir 1997 m. transporto priemonę (1 t., b.l.10-11, 12-13, 14-15, 18-19). V. Č. dalinės nuosavybės teise pagal dovanojimo sutartį jai priklausiusią žemės ūkio paskirties žemės sklypo dalį 2013-11-27 pardavė (1 t., 16-17, 101-104) ir, jos paaiškinimais, gautus 5000,00 Lt skyrė sūnaus studijoms finansuoti. Ieškovo motinos V. Č. su darbu susijusios pajamos atskaičius mokesčius vidutiniškai per mėnesį sudaro apie 2236,00 Lt, ji turi įsipareigojimų bankui už būstui įsigyti suteiktą kreditą ir kas mėnesį bankui moka po 433,05 Lt (1 t., b.l. 20, 26-34). Ieškovo tėvas atsakovas R. Č. pagal paveldėjimo teisės liudijimą dalinės nuosavybės teise yra keturių (trys iš jų žemės ūkio paskirties) žemės sklypų ir gyvenamojo namo su priklausiniais, esančių Lietuvos Respublikoje, bendrasavininkas (2 t., b.l. 41-43, 44-45, 46-47, 48-54). Lietuvos Respublikoje nedirba ir su darbo santykiais susijusių pajamų negauna (1 t., b.l. 112). Atsakovas R. Č. gyvena ir dirba Jungtinėje Karalystėje. Duomenų apie Jungtinėje Karalystėje turimą turtą nėra (2 t., b.l. 109-111, 112-114). Atsakovo R. Č. darbo užmokestis 2013 m. gruodžio mėnesį buvo 1340,41 GBP, 2014 m. sausio mėnesį - 1416,57 GBP, 2014 m. kovo mėnesį – 1523,30 GBP, 2014 m. balandžio mėnesį – 1539,36 GBP (1 t., b.l. 89-91, 125, 126, 132, 133, 142, 145). Atsakovo vidutinis darbo užmokestis sudaro 1454,91 GBP (6369 Lt, skaičiuojant pagal valiutų santykį 4,3776). Atsakovas R. Č. ir trečiasis asmuo E. Č. turi nepilnametį vaiką, kuriam atsakovas teikia išlaikymą apie 130 GBP (569,09 Lt, skaičiuojant pagal valiutų santykį 4,3776) per mėnesį (1 t., b.l. 68, 121, 149). Atsakovo išlaidos per mėnesį, pagal jo paties pateiktas išlaidų suvestines už du mėnesius, įskaitant nepilnamečiui vaikui teikiamą išlaikymą ir neįskaitant išlaidų teisinėms paslaugoms, vidutiniškai sudarė 1164,12 GBP (6367,99 Lt, skaičiuojant pagal valiutų santykį 4,3776) (1 t., b.l. 147, 148).

Apeiacinės instancijos teismui nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentais, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas neištyrė ir neįvertino byloje nustatytų faktinių aplinkybių. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs bylos aplinkybes sprendė, kad ieškovas didžiąją savo laiko dalį privalo skirti studijoms, lankyti paskaitas, išklausyti nustatytą kursą, skirti laiko savarankiškam užduočių atlikimui ir siekti įgyti išsilavinimą. Dėl paskaitų intensyvumo bei studijoms reikalingo skirti laiko per moklso metus ieškovas objektyviai neturėjo ir neturi pakankamai laiko dirbti ir savarankiškai užsidirbti pragyvenimui. Kol ieškovas mokėsi vidurinėje mokykloje, atsakovas pagal teismo patvirtintą taikos sutartį teikė jam išlaikymą po 400,00 Lt per mėnesį. Ieškovui gyvenant ir studijuojant (duomenys neskelbtini) lėšų poreikis ir išlaidos pragyvenimui objektyviai yra didesnės ir ieškovui parama yra būtina. Teismas atsižvelgė į pateiktus duomenis dėl darbo ieškovui siūlymo, tačiau įvertino tai, kad atsakovas per savo atstovą advokatą pateikė ieškovo atstovei advokatei pasiūlymą ieškovui atvykti vasaros metu dirbti į Jungtinę Karalystę, nenurodydamas nei apgyvendinimo, nei įdarbinimo sąlygų (1 t., b.l. 150-151). Teismas sprendė, kad visiškai suprantama, kad toks formalus ir nekonkretus per advokatus pateiktas pasiūlymas ieškovo nebuvo priimtas (2 t., b.l. 1). Teismo vertinimu oficialus advokatų susirašinėjimas patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes ir leidžia daryti išvadą, kad socialiniai ryšiai tarp šalių yra nutolę ir atšalę, galimai ir nutrūkę. Formalus susirašinėjimas nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovas neišnaudojo protingų ir jam prieinamų priemonių gauti lėšų studijoms ir pragyvenimui, nes ieškovas yra paėmęs kreditą mokesčiui už pirmo kurso studijas sumokėti ir vasaros laikotarpiu dirbo. Tiek pirmosios instancijos teisme, tiek atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas nurodė, kad tėvas nebenori turėti nieko bendro, atsisakė bendrauti su juo, jis išbraukė jį iš visų socialinių tinklų, pasiūlymą dirbti atsiuntė tik per savo atstovą - advokatą. Nesutinka su atsakovo vertinimu, kad jis nededa pastangų, nes nuo pat studijų pradžios kreipėsi į kredito įstaigą dėl paskolos gavimo. Be to, vasaros atostogų metu stengėsi įsidarbinti ir tokiu būdu palengvinti tėvams finansinę naštą, susijusią su jo mokslu.

Nustačius, jog ieškovui yra būtina materialinė parama bei sprendžiant dėl išlaikymo priteisimo iš atsakovo galimybes, turi būti įvertinamas ne tik ieškovo turtas, visų rūšių pajamos, bet ir protingų galimybių jas gauti išnaudojimas. Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatymo 74 straipsnis numato, kad studentai gali gauti valstybės paskolas arba valstybės remiamas paskolas, studijų kainai sumokėti, gyvenimo išlaidoms ir kita. Pažymėtina, kad teismų praktikoje laikomasi pozicijos, kad viena iš galimybių aukštosios mokyklos dieninio skyriaus studentui gauti lėšų mokymuisi ir pragyvenimui – valstybės remiamos paskolos. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs ir tai, kad perdėtai atsargus požiūris į naudojimąsi kreditavimo galimybėmis ir abejonė savo finansiniu pajėgumu ateityje, lemiantys atsisakymą prisiimti kreditinių įsipareigojimų, dažniausiai negali būti vertinami kaip pakankamas pagrindas lėšų teikimo naštą perkelti kitam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-11/2011). Konkrečiu atveju atsižvelgiant į byloje pateiktus duomenis, apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad oficialus advokatų susirašinėjimas patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, leidžia daryti išvadą, kad socialiniai ryšiai tarp šalių yra nutolę ir atšalę, galimai ir nutrūkę. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į šalių tarpusavio santykius pagal į bylą pateiktus duomenis, nėra pagrindo teigti, kad nevykdamas dirbti į Jungtinę Karalystę ieškovas vengė dirbti ir gauti pajamas. Tai paneigia ir faktinės aplinkybės nes ieškovas vasaros atostogų metu nuo 2014-07-09 iki 2014-08-14 dirbo (duomenys neskelbtini) (2 t., b.l. 55). Be to nekėlė reikalavimų dėl paramos sumokėjimui už studijas, pats kreipėsi dėl paskolos ir bylos duomenys patvirtina, kad ieškovui M. Č. pagal 2013-10-05 kreditavimo sutartį AB DNB suteikė 7638,00 Lt kreditą (duomenys neskelbtini) 1 kurso studijų kainai sumokėti, bendra grąžintina kredito suma 10282,88 Lt, grąžinimas prasideda 2018 m. II ketvirtį (b.l. 86-96). Apeliacinės instancijos vertinimu nors ieškovas vasarą dirbo tik mėnesį, nėra pagrindo vertinti, kad nesistengė įsidarbinti, nedirbo, negavo pajamų bei kad nesąžiningai siekė pareigą jį išlaikyti perkelti atsakovui.

Pirmosios instancijos teismas įvertino byloje surinktus įrodymus apie ieškovo turtą ir pajamas, kad turto ir pajamų ieškovas neturi, ieškovo poreikius, bendrabučio nuomos 190,00 per mėnesį išlaidas, mokslo priemonių įsigijimui reikalingas lėšas, maisto, aprangos įsigijimo ir kitokias būtinas išlaidas ir sprendė, kad būtiniausiems ieškovo poreikiams patenkinti 800,00-900,00 Lt yra pakankama suma. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, jog orientaciniu kriterijumi, priteisiant nepilnamečiui vaikui išlaikymą jo būtiniems poreikiams patenkinti, pripažintinas minimalios mėnesinės algos dydžio išlaikymas (nuo 2013-01-01 1000,00 Lt , nuo 2014-10-01 -1035,00 Lt (300,00 Eur). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu ieškovo, jau pilnamečio poreikiams patenkinti nurodyta 800,00-900,00 Lt ( 231,70 Eur - 260,66 Eur) suma mėnesiui nelaikytina neprotingai didelė ar nepagrįsta. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad materialinės paramos būtinybė ieškovui byloje konstatuota pagrįstai, nes jis jokio turto, jokių stabilių pajamų, išskyrus galimybę per vasaros atostogas užsidirbti, neturi.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad byloje pateikti duomenys dėl ieškovo pažangumo, ieškovo mokymosi vidurkio - 6,25 balų, nesudaro pagrindo vertinti, kad ieškovas neatitinka kasacinio teismo suformuotų išlaikymo pilnamečiui vaikui nustatyto kriterijaus sąžiningai ir pažangiai mokytis vidurinės, aukštosios ar profesinės mokyklos dieniniame skyriuje. Ieškovas studijuoja tiksliuosius mokslus, nėra duomenų, kad turėtų skolų, priešingų, paneigiančių ieškovo argumentus duomenų nepateikta, todėl bylos duomenys leidžia pagrįstai spręsti, kad ieškovas tinkamai vykdo savo pareigas mokytis pažangiai. Apeliantas nurodė, kad nors pažangaus mokinio sąvokos švietimo veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose nepateikta, tačiau pažangus mokymasis galėtų patvirtinti įstojimas į nemokamą studijų programą arba vėlesnis perkėlimas į nemokamą studijų programą turint aukštus studijų pusmečio rezultatus. Konkrečiu atveju, ieškovo žinios ir gebėjimai žemesni nei vidutiniai, ir tai, atsakovo vertinimu patvirtina, kad ieškovas nevykdo pareigos mokytis sąžiningi ir pažangiai. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apelianto argumentais. Taip pat nepagrįsti atsakovo argumentai, kad ieškovas pats rinkosi mokslus pagal savo sugebėjimus, ir jeigu ieškovui sudėtinga studijuoti tiksliuosius mokslus ieškovas turėjo objektyvią galimybę išsirinkti kitos srities mokslus, pvz. socialinius arba humanitarinius, dalykus, kuriuos lengviau būtų mokytis. Pažymėtina, kad atsakovo nurodytos aplinkybės nepašalina atsakovo pareigos esant reikalingumui ir galimybei teikti materialinę paramą studijuojančiam sūnui. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad ieškovas piktnaudžiautų savo teise reikalauti iš tėvo išlaikymo ar ketintų tą daryti ateityje. Teismas pagrįstai vertino, kad ieškovo su mokslu susieti siekiai yra pagrįsti, LR CK 3.192¹ straipsnyje įtvirtintas teisinis reglamentavimas sudaro teisines prielaidas studentui įgyvendinti teisę siekti išsilavinimo, kaip visaverčio savarankiško gyvenimo pagrindo, o tėvų pareiga padėti studentui skiriamu išlaikymu mokytis reiškia bendrųjų atsakomybės ir solidarumo šeimos santykiuose principų įgyvendinimą (LR CK 3.3, 3.5 straipsnis). Apeliacinio teismo vertinimu nėra pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl imperatyvios pareigos tėvams materialiai remti pilnametį studijuojantį vaiką. Todėl nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiais, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl neva besąlygiškos tėvų pareigos remti pilnametį vaiką, ketinantį studijuoti aukštojoje mokykloje, yra akivaizdžiai neteisėti ir prieštaraujantys tiek formuojamai teismų praktikai dėl išlaikymo priteisimo pilnamečiam vaikui, tiek LR CK 3.192¹ straipsnio nuostatoms.

Dėl atsakovo galimybių mokėti ieškovui jo prašomą išlaikymą, nepabloginant atsakovo turtinės padėties, apeliaciniame skunde atsakovas nurodė, kad neturi jokių galimybių teikti paramos savo pilnamečiui sūnui, nes priteistos paramos realiai neįmanoma bus įvykdyti. Apelianto pajamos yra skiriamos gyvenamajai vietai ir būtiniausiems poreikiams tenkinti, be to, apeliantas turi nepilnametį sūnų, kuriam privalo teikti išlaikymą ir prisidėti prie jo ugdymo. Apeliantas nurodė, kad jokių kitų pajamų išskyrus gaunamą atlyginimą negauna. Jo gaunamo atlyginimo neužtenka net apelianto ir jo nepilnamečio vaiko išlaikymui. Priešingai nei teigia, pirmosios instancijos teismas, apelianto pajamos neturi tendencijos didėti. Teismo argumentus paneigia banko sąskaitos išrašai už kovo ir balandžio mėnesius, kuriuose aiškiai matosi, kad 2014 m. kovo mėnesį apeliantas gavo 1554,80 GBP atlyginimą, o balandžio mėnesį - 1539,36 GBP atlyginimą, t.y. mažesnį nei kovo mėnesį. Apelianto darbo užmokestis yra pakankami pastovus, o atlyginimų skirtumą nulemia galutinis valandų skaičius išdirbtas konkretų mėnesį. Jis neturi jokio nekilnojamojo turto Jungtinėje Karalystėje, jo turtinė padėtis yra sunki ir kt. Taip pat nurodė, kad pirmosios instancijos teismo argumentai, kad apelianto gerą finansinę padėtį pagrindžia advokatui sumokėtas honoraras už suteiktas paslaugas, taip pat neatitinka tikrovės. Nes didesnę dalį apeliantui suteiktų teisinių paslaugų kainos apmokėjo ne R. Č., bet jo artimi giminaičiai - J. Č.. Apeliantui teikiant išlaikymą ieškovui, būtų padaryta žala ne tik apeliantui bet ir jo nepilnamečiam sūnui. Apeliantas būtų priverstas riboti būtiniausius savo nepilnamečio sūnaus poreikius, tam kad galėtų teikti finansinę paramą ieškovui.

Pirmosios instancijos teismas ištyrė ir įvertino atsakovo pateiktus duomenis dėl jo finansinės padėties. Teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas yra darbingas, dirba ir gauna pastovias su darbu susijusias pajamas. Teismas nustatė, kad atsakovo vidutinės mėnesio pajamos, remiantis paties atsakovo pateiktais duomenimis yra apie 290 GBP didesnės nei išlaidos, įskaitant nepilnamečiui vaikui teikiamą išlaikymą. Atsakovas turi nekilnojamojo turto Lietuvoje. Atsakovas neįrodė, kad jo turinė padėtis yra sunki ir paramos teikimas pilnamečiui studijuojančiam sūnui esmingai pakenktų jo ir jo šeimos narių interesams. Teismas sprendė, kad vien atsakovo teisinei pagalbai skirta suma 8196,00 Lt, kurios pagal pareikštus reikalavimus pakaktų ne mažiau kaip 1,5 metams suteikti paramą ieškovui, rodo, kad atsakovo finansinė padėtis yra ženkliai geresnė, nei jis nurodo atsiliepime ir tvirtina jo atstovas teismo posėdyje. Atsakovo turtinė padėtis, byloje esančiais įrodymais nėra blogesnė, labiau tikėtina net kur kas geresnė, nei ieškovo motinos. Teismas įvertinęs nustatytas reikšmingas bylai aplinkybes, atsižvelgdamas į abiejų šalių interesų pusiausvyrą, vadovaujantis teisingumo protingumo ir sąžiningumo principais, prašomą priteisti išlaikymo sumą sumažino iki 400,00 Lt, kas atitinka 115,00 Eur arba 91,37 GBP (skaičiuojant pagal valiutų santykį 4,3776). Ši suma sudaro tik 6,28 procentų atsakovo vidutinio darbo užmokesčio, yra ženkliai (apie 30 procentų) mažesnė nei atsakovo nepilnamečiui vaikui teikiamas išlaikymas, teikiant tokį išlaikymą atsakovo vidutinės mėnesio išlaidos neviršys pajamų. Pirmosios instancijos teismo vertinimu nustatytas paramos dydis nepadarys esminės žalos nei išlaikymą privalančiam teikti atsakovui, nei jo nepilnamečiui vaikui. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus byloje pateiktus įrodymus, pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas, nėra pagrindo nesutikti su teismo argumentais ir išvadomis. Pažymėtina ir tai, kad Telšių rajono apylinkės teismo 2013-01-08 nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-21-344/2013 pagal ieškovo M. Č. ieškinį atsakovui R. Č. dėl išlaikymo pilnamečiui vaikui priteisimo buvo patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis ir civilinė byla nutraukta. Teismo patvirtinta taikos sutartimi atsakovas sutiko su ieškinio reikalavimu dėl išlaikymo periodinėmis išmokomis po 400,00 Lt nuo 2012-02-01 iki 2013-07-01, t.y. laikotarpiu kol pilnametis sūnus mokėsi vidurinėje mokykloje, priteisimo ir įsipareigojo 6800,00 Lt sumą, susidariusią už 17 mėnesių, išmokėti sutartyje nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas baigęs vidurinę mokyklą, įstojo studijuoti į aukštąją mokyklą pagal nuolatinės studijų formos programą, aplinkybės iš esmės pasikeitė. Ieškovui teko pakeisti gyvenamąją vietą, išvykti į (duomenys neskelbtini), ir dėl objektyvių aplinkybių dėl gyvenamosios vietos pakeitimo, lėšų studijoms, pragyvenimui poreikis padidėjo, tačiau byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų teikęs paramą sūnui gera valia, pagal išgales, tiek, kiek jo manymu galėjo teikti. Apeliacinės instancijos teismui nėra pagrindo vertinti, kad pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl išlaikymo pilnamečiam aukštosios mokyklos dieniniame skyriuje besimokančiam paramos būtinam vaikui, neįvertino ir nepaisė tėvų galimybių, jų pareigų kitiems asmenims. Teismas įvertino, kad dėl įstatymo nustatytos tėvų pareigos vykdymo negali būti sukurta tokia situacija, kad iš esmės pablogėtų tėvų ar kitų asmenų padėtis ar dėl to tėvai, nepadarydami esminės žalos savo ar kitų asmenų teisėms, apskritai negalėtų šios pareigos vykdyti. Įvertino, kad išlaikymo dydis turi būti proporcingas pilnamečio studento poreikiui bei tėvų turtinei padėčiai ir turi užtikrinti būtinas sąlygas išsilavinimui įgyti. Teismas ištyrė ir įvertino abiejų tėvų galimybę teikti išlaikymą savo pilnamečiui sūnui.

Pažymėtina, kad, nustatant kiekvieno iš tėvų turtinę padėtį, vertintinas ne tik jų turimas turtas ir gaunamos pajamos, bet ir tai, kokių priemonių jie ėmėsi, kad gautų atitinkančias savo amžių bei profesines galimybes pajamas, iš kurių būtų teikiamas išlaikymas vaikams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gegužės 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-303/2008). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad asmens galėjimas ar negalėjimas pagerinti savo turtinę padėtį turi būti vertinamas tiek pagal objektyvius, tiek pagal subjektyvius veiksnius. Subjektyvūs veiksniai – tai paties asmens pastangos, noras, požiūris ir jo vertinamos galimybės gauti pajamas; objektyvūs – amžius, sveikata, šalies ekonominė situacija ir kt., aplinkybės, kurių asmuo negali valdyti ir negali būti laikomas už jas atsakingu.

Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismas savo išvadas privalo pagrįsti procesiniame įstatyme suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių tvarka. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos LR CPK 185 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas praktiką dėl LR CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal LR CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas. Jis reiškia, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-547/2013). Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad įvertinus atsakovo pateiktus duomenis, nėra pagrindo vertinti, kad apeliantas neturi galimybės teikti paramos sūnui, ieškoti ir rasti geriau apmokamo darbo ir kt. Byloje ištirtų įrodymų visumos pagrindu, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo spręsti, kad atsakovo turtinė padėtis šiuo metu yra labai bloga. Atsakovas yra darbingas, gaunantis pajamas, nors tikslus jo gaunamų pajamų dydis nėra nustatytas, tačiau byloje atsakovas nepateikė pakankamai įrodymų, patvirtinančių, kad jis neturi galimybės teikti paramos savo pilnamečiui sūnui. Todėl, pirmosios instancijos išvada, kad įvertinus šalių turtinę padėtį, minimalius ieškovo poreikius galima patenkinti priteisiant išlaikymą iš atsakovo periodinėmis išmokomis po 400,00 Lt kas mėnesį, laikytina teisėta ir pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad tai nėra didelė suma ir apeliantas turi rasti galimybę šią sumą sumokėti, o tokia parama nepablogins nei atsakovo nei jo nepilnamečio sūnaus padėties. Konkrečiu atveju, įvertinus byloje nustatytų aplinkybių visumą apeliacinės instancijos teismui yra pagrindo spręsti, kad atsakovas ne tik, kad nesutinka su teismo priteista suma bet iš esmės nesutinka dėl jau minėtų argumentų teikti paramą studijuojančiam sūnui. Taip pat pažymėtina, kad ieškovas taip pat turi pareigą pažangiai mokytis, siekti užsidirbti papildomų pajamų. Be to pažymėtina, kad išlaikymo santykiai yra tęstinio pobūdžio ir teismo sprendimas, kuriuo yra priteistas atitinkamo dydžio išlaikymas, šalims res judicata galios neįgyja. Pasikeitus tam tikroms aplinkybėms ar paaiškėjus naujoms aplinkybėms (pvz., jeigu pilnametis vaikas pradėjo dirbti, jo realios galimybės užsitikrinti savarankiškas pajamas padidėjo, turi kitų pajamų, jo pažangumo rodikliai mokymo įstaigoje sumažėjo ir pan.), kurios gali sudaryti pagrindą peržiūrėti teismo sprendimą, kiekvienas suinteresuotas asmuo gali kreiptis į teismą ir prašyti pakeisti teismo sprendimu nustatytą išlaikymą.

Teismas, vadovaudamasis aukščiau minėtais motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Konstitucinio Teismo bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, tinkamai aiškino ir taikė išlaikymą reglamentuojančias materialinės teisės, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl atsakovo apeliacinis skundas dėl išlaikymo priteisimo atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

Dėl kitų apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų teisėjų kolegija nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes, tinkamai pritaikęs materialinės teisės normas priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (pvz. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Bylinėjimosi išlaidos atmetus atsakovo apeliacinį skundą, atsakovui neatlyginamos ir nepriteisiamos (LR CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 98 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Telšių rajono apylinkės teismo 2014 m. spalio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti šalims, tretiesiems asmenims.