Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis, eA-1905-261/2019

Teismas: Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2019-06-12
Bylos Nr.: eA-1905-261/2019
Teisminio proceso Nr.: 3-61-3-03582-2017-1
Bylos rūšis: administracinė byla
Rezultatas: Sprendimas paliktas nepakeistas

Teisėjai: Arūnas Sutkevičius (pirm.), Stasys Gagys (pran.), Veslava Ruskan
Atsakovas: Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
Pareiškėjas: T. B., M. B., A. B., V. B., A. G., M. G., S. K., V. M., D. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., I. R., S. S., V. Š., J. T., K. T., O. S. V., N. V., E. V.
Trečiasis asmuo: Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos

Kategorijos

Administracinė byla Nr. eA-1905-261/2019Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03582-2017-1Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2019 m. birželio 12 d.Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio (pranešėjas), Veslavos Ruskan ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų T. B., M. B., A. B., V. B., A. G., M. G., S. K., V. M., D. M., A. M., E. N., D. R. (D. R.), R. R., M. R., R. R., I. R., S. S., V. Š., J. T., K. T., O. S. V., N. V., E. V., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą V. V. ir E. V., V. V. ir E. V., skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, E. E.) dėl turtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

1. Pareiškėjai kreipėsi į teismą, prašydami iš atsakovo Lietuvos valstybės (toliau – ir atsakovas), atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (toliau – ir Ministerija), priteisti: 1) T. B. – 417,60 Eur, M. B. – 417,60 Eur, A. B. – 273,84 Eur, V. B. – 273,84 Eur, A. G. – 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur, S. K. – 440,15 Eur, V. M. – 301,37 Eur, D. M. – 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, E. N. – 302,51 Eur, D. R. – 301,36 Eur, R. R. – 301,37 Eur, M. R. – 302,52 Eur, R. R. – 302,51 Eur, I. R. – 302,52 Eur, S. S. – 301,36 Eur, V. Š. – 440,14 Eur, J. T. – 495,20 Eur, K. T. – 495,20 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, V. V.– 357,57 Eur ir E. V. – 357,57 Eur turtinei žalai atlyginti; 2) nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti kiekvienam po 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos; 3) priteisti kiekvienam po 121 Eur bylinėjimosi išlaidų. Pareiškėjai nurodė:

1.1. uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Į šios bendrovės organizuotas turistines keliones dalis turistų neišvyko, kiti negavo dalies paslaugų (kelionė buvo nutraukta anksčiau laiko ir (arba) patyrė papildomų išlaidų kelionės metu), o už neįvykusias keliones pinigai jiems nebuvo grąžinti.

1.2. V. M. ir S. S. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm el Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. lapkričio 3 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį ir papildomai sumokėjo 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. Kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 33,85 Eur, todėl liko negrąžinta V. M. 301,37 Eur, o S. S. – 301,36 Eur;

1.3. S. K. ir V. Š. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventūrą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur). 2014 m. rugpjūčio 21 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 45,91 Eur, todėl liko negrąžinta S. K. 440,15 Eur, o V. Š. – 440,14 Eur;

1.4. T. B. ir M. B. iš UAB „Relaksturas“ nusipirko kelionę į Madeirą už 3 298 Lt (955,17 Eur). 2014 m. lapkričio 12 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Už neįvykusią kelionę UAB „Relaksturas“ grąžino 263,84 Lt (76,41 Eur), o draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas – 43,56 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienam po 417,60 Eur;

1.5. R. R., E. N., M. R. ir I. R. iš beta.lt. portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Madeirą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 4 396 Lt (1 273,17 Eur). 2014 m. lapkričio 7 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 63,11 Eur, todėl liko negrąžinta R. R. 302,51 Eur, E. N. – 302,51 Eur, M. R. – 302,52 Eur, I. R. – 302,52 Eur;

1.6. D. M., A. M., V. V., E. V., E. V., O. S. V. ir N. V. iš beta.lt. portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Hurgadą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 9 093 Lt (2 633,51 Eur). 2014 m. spalio 29 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 130,53 Eur, todėl liko negrąžinta D. M. 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, V. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur;

1.7. J. T. ir K. T. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Madeirą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 3 598 Lt (1 042,05 Eur). 2014 m. spalio 24 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 51,65 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienai po 495,20 Eur;

1.8. D. R. ir R. R. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm El Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. spalio 17 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį ir papildomai sumokėjo 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. Kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 33,85 Eur, todėl liko negrąžinta R. R. 301,37 Eur, o D. R. – 301,36 Eur;

1.9. A. B. ir V. B. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm El Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) ir 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. 2014 m. spalio 21 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 30,98 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienam po 273,84 Eur;

1.10. A. G. ir M. G. iš UAB „Amberturas“ nusipirko kelionę į Madeirą už 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. spalio 31 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. UAB „Amberturas“ už neįvykusią kelionę grąžino 175,84 Lt (50,93 Eur), o draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas – 29,03 Eur. Taip pat gavo 29,75 Eur išmoką iš dalies tenkinus pareiškėjų kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Liko negrąžinta A. G. 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur;

1.11. Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnyje nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos, t. y. nebuvo užtikrinta 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnyje įtvirtinta turisto teisių apsauga, todėl pareiškėjai patyrė turtinę žalą.

Atsiliepimas

2. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

3. Atsakovas teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą). Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Atsakovas tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti. Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

4. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų pateikti įrodymai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą, kadangi turizmo paslaugų teikimo sutartys nėra pasirašytos sutartyse nurodytų šalių, todėl negali būti traktuojama, kad sutartys tarp pareiškėjų ir kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudarytos. Pinigai už kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones buvo mokami į UAB „Cherry Media LT“ bei beta.lt banko sąskaitas, nors šie juridiniai asmenys pagal turizmo paslaugų sutartis nebuvo šių sutarčių šalis ar kelionių organizatoriui atstovaujanti agentūra. Be to, mokėjimai pagal sutartis (išskyrus pagal pareiškėjo T. B. sudarytą sutartį) buvo atlikti anksčiau, nei sutartyse nurodytos sutarčių sudarymo datos. Be to, pareiškėjai M. B., A. B., V. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., V. Š., K. T., O. S. V., N. V., E. V., V. V. ir E. V. nepateikė jokių tinkamų įrodymų, pagrindžiančių, kad jie atliko kokius nors mokėjimus už organizuotas keliones. Atsakovas taip pat pastebėjo, jog pareiškėjų finansinis reikalavimas yra įtrauktas į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą pastarosios bendrovės bankroto byloje.

5. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai M. B., A. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., K. T., O. S. V., E. V. ir V. V. nepateikė jokių įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jiems bylinėjimosi išlaidos net ir patenkinus skundą negalėtų būti atlyginamos. Kitiems pareiškėjams, jei skundas bus patenkintas, prašė priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) atsiliepime į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

7. Departamentas nurodė, kad 2013 m. gegužės 2 d. UAB „Freshtravel“ išdavė kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 013349 išvykstamajam, atvykstamajam ir vietiniam turizmui. 2014 m. kovo 24 d. išdavė naują kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 13769 išvykstamajam turizmui. 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478653/2015 UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla. Departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, išmokėjimo ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta 34 976, 20 Eur draudimo išmokų suma. Pareiškėjai turtinę žalą teigia patyrę dėl kelionių organizatorių nemokumo, tačiau, įrodinėdami netinkamą Direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisės sistemą, remiasi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 7 daliu nuostatomis, t. y. nuostatomis, kurios reglamentuoja kitų turizmo paslaugų teikėjų – kelionių agentūrų – prisiimtų prievolių įvykdymo užtikrinimo dydį ir sąlygas bei atsakomybę prieš turistus. Vadinasi, kildindami jiems padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis. Pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo šiai bendrovei iškeltoje bankroto byloje arba reikšti civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka.

II.

8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. balandžio 10 d. sprendimu pareiškėjų skundą tenkino, prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjų naudai iš atsakovo: 1) turtinei žalai atlyginti: T. B. – 417,60 Eur; M. B. – 417,60 Eur; A. B. – 273,84 Eur; V. B. – 273,84 Eur; A. G. – 263,44 Eur; M. G. – 263,43 Eur; S. K. – 440,15 Eur; V. M. – 301,37 Eur; D. M. – 357,57 Eur; A. M. – 357,56 Eur; E. N. – 302,51 Eur; D. R. – 301,36 Eur; R. R. – 301,37 Eur; M. R. – 302,52 Eur; R. R. – 302,51 Eur; I. R. – 302,52 Eur; S. S. – 301,36 Eur; V. Š. – 440,14 Eur; J. T. – 495,20 Eur; K. T. – 495,20 Eur; O. S. V. – 357,57 Eur; N. V. – 357,57 Eur; E. V., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą V. V. ir E. V., – 357,57 Eur; V. V. – 357,57 Eur; E. V. – 357,57 Eur; 2) kiekvienam po penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 3) kiekvienam po 41,92 Eur teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.

9. Teismas nustatė:

9.1. pareiškėja S. K. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. rugpjūčio 7 d. nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Fuertaventūrą, į ją planavo vykti kartu su V. Š.. 2014 m. rugpjūčio 21 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002198 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 29 d. – 2014 m. gruodžio 5 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 45,91 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 880,29 Eur (S. K. – 440,15 Eur, V. Š. – 440,14 Eur);

9.2. pareiškėjas T. B. iš UAB „Relaksturas“ 2014 m. lapkričio 12 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. P. (B.). 2014 m. lapkričio 12 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004582 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 298 Lt (955,17 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 15–21 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 10 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui išmokėjo 43,56 Eur draudimo išmoką, o UAB „Relaksturas“ 2014 m. gruodžio 8 d. grąžino 263,84 Lt (76,41 Eur). Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 835,20 Eur (T. B. – 417,60 Eur, M. P. (B.) – 417,60 Eur);

9.3. pareiškėja I. R. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. lapkričio 5 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. R., E. N. ir R. R.. 2014 m. lapkričio 7 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004249 ir už keturių asmenų kelionę sumokėjo 4 396 Lt (1 273,17 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 63,11 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 4 asmenims už neįvykusią kelionę yra 1 210,06 Eur (I. R. – 302,52 Eur, R. R. – 302,51 Eur, M. R. – 302,52 Eur, E. N. – 302,51 Eur);

9.4. pareiškėjas D. M. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 17 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Hurgadą, į ją planavo vykti kartu su O. V., N. V., A. M., V. V., E. V. ir E. V.. 2017 m. spalio 29 d. O. V. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003572, o D. M. už septynių asmenų kelionę sumokėjo 9 093 Lt (2 633,51 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui D. M. išmokėjo 130,53 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 7 asmenims už neįvykusią kelionę yra 2 502,98 Eur (D. M. – 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, V. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur);

9.5. pareiškėja J. T. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 23 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su K. T.. 2014 m. spalio 24 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003817 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 598 Lt (1 042,05 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 51,65 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 990,40 Eur (J. T. – 495,20 Eur, K. T. – 495,20 Eur);

9.6. trečiasis suinteresuotas asmuo E. E. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 17 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti R. R. ir D. R.. 2014 m. spalio 17 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ R. R. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003554. E. E. už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 23–29 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas E. E. išmokėjo 31,55 Eur, o 2015 m. rugsėjo 9 d. – 2,30 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 602,73 Eur (R. R. – 301,37 Eur, D. R. – 301,36 Eur);

9.7. pareiškėjas S. S. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 29 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti kartu su V. M. 2014 m. lapkričio 3 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004146 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 16–22 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui išmokėjo 33,85 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 602,73 Eur (V. M. – 301,37 Eur, S. S. – 301,36 Eur);

9.8. pareiškėja A. G. iš UAB „Amberturas“ 2014 m. lapkričio 10 d. (2014 m. lapkričio 10 d. ir 2014 m. spalio 27 d. mokėjimai) nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. G. 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004056 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 15–21 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. lapkričio 17 d. pareiškėjai grąžino 175,84 Lt (50,93 Eur), o Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 8 d. išmokėjo 29,03 Eur draudimo išmoką. Taip pat pareiškėja gavo 29,75 Eur išmoką, patenkinus pareiškėjų kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 526,87 Eur (A. G. – 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur);

9.9. pareiškėja V. B. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 21 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti kartu su A. B. 2014 m. spalio 21 d. su kelionių organizatoriumi UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003640. Pagal 2014 m. spalio 21 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą UAB „Sospes“ su V. B. susitarė, kad jos vardu bendrovė UAB „Cherry Media LT“ sumokės 1 998 Lt, o UAB „Freshtravel“ – 160 Lt (46,34 Eur), iš viso 2 158 Lt (625 Eur). UAB „Sospes“ už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2015 m. sausio 18–24 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorius UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 30,98 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 547,68 Eur (V. B. – 273,84 Eur, A. B. – 273,84 Eur);

9.10. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškelta bankroto byla.

10. Teismas, apžvelgęs ginčui aktualų teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, kurioje, be kita ko, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad Lietuvos valstybė analogišku atveju netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, priėjo išvadą, jog nagrinėjamoje byloje nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, apsauga, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolius, kuriuos valstybė turi atlyginti.

11. Teismas laikė nepagrįstais atsakovo argumentus, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje. Pažymėjo, kad būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų tikslų Direktyvos įgyvendinimą. Tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus.

12. Teismas konstatavo, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turistų teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.

13. Teismas pažymėjo, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina jų kelionės įsigijimo išlaidas. Dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovė, o A. G. ir M. G. atveju – taip pat patenkinus kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje.

14. Teismas, įvertinęs sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, sprendė, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų kelionės paketo įsigijimo išlaidų, kurios, konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra priteistinos kaip turtinė žala iš atsakovo.

III.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

16. Atsakovas tvirtina, kad teismas pažeidė pareigą tinkamai motyvuoti sprendimą. Teismas sprendime nenurodė, ar egzistuoja būtinųjų sąlygų visuma valstybės deliktinei atsakomybei kilti. Iš teismo sprendimo turinio neaišku, kokiu pagrindu teismas padarė išvadą, kad atsakovo atžvilgiu egzistuoja būtinosios sąlygos deliktinei atsakomybei kilti Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio prasme. Atsakovas laikosi pozicijos, kad tokios sąlygos nagrinėjamoje byloje neegzistuoja. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė ir imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą. Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjams atsirado ne dėl to, kad valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjams galėjo kilti tik dėl Bendrovės veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

Atsiliepimas

17. Atsakovas teigia, kad teismas pareiškėjams M. B., A. B., V. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., V. Š., K. T., O. S. V., N. V., E. V., V. V. ir E. V. turtinės žalos atlyginimą priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą. Be to, mokėjimai, kurių pagrindas nėra žinomas, buvo atlikti į UAB „Cherry Media Lt“, beta.lt banko sąskaitas. Be to, atsakovo nuomone, teismas nepagrįstai pareiškėjams suteikė teisę gauti dvigubą žalos atlyginimą, kadangi jų finansiniai reikalavimai įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų naudai priteistos bylinėjimosi išlaidos yra per didelės ir turi būti mažinamos.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti, palaiko atsiliepime į skundą išdėstytą savo poziciją.

19. Pareiškėjai atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti, priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

Šalies argumentai

20. Pareiškėjų nuomone, priešingai nei teigia atsakovas, teismas nepažeidė pareigos motyvuoti sprendimą, kadangi, be kita ko, skundžiamame teismo sprendime buvo atsakyta į visus pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, išanalizuota valstybės deliktinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų visuma. Pareiškėjai nepritaria atsakovo teiginiams, kad teismas pažeidė draudimus vertinti teisės aktą bei veiksmus (neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu bei tirti Seimo veiklą, tokius teiginius laiko abstrakčiais, niekuo nepagrįstais. Pažymi, kad teismas klausimą dėl turtinės žalos atlyginimo išsprendė neperžengdamas savo kompetencijos ribų, nepažeidė išimtinės Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetencijos spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos sutarčių. Pareiškėjų vertinimu, teismas turėjo pareigą ginčui aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą spręsti atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė tinkamai. Tvirtina, kad teismas pagrįstai nustatė visas valstybės atsakomybei konstatuoti būtinas sąlygas, o priešingi atsakovo argumentai yra nepagrįsti, tokią savo poziciją pareiškėjai grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo padarytomis išvadomis analogiško pobūdžio bylose. Pareiškėjai nesutinka su atsakovo teiginiais, jog teismas turtinės žalos atlyginimą jiem priteisė byloje nesant tinkamų įrodymų apie turtinės žalos padarymo faktą, ir paaiškina, jog jų pateiktos kelionių sutartys ir apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina pareiškėjų kelionių apmokėjimo išlaidas. Nėra pagrįstas atsakovo teiginys, jog pareiškėjai, kurie tiesiogiai nemokėjo už kelionės bilietus, nepatyrė žalos. Nagrinėjamu atveju turtinę žalą patyrė tiek šeima, kuri vyko su vaikais, tiek sutuoktiniai, tiek asmenys, kurie nesusiję giminystės ryšiais, bet keliavę kartu, ir kurios realus atlyginimas galimas priimant sprendimą šioje byloje. Pareiškėjų vertinimu, teismo priteistas jų naudai bylinėjimosi išlaidų dydis, kuris atitinkamai buvo sumažintas, yra adekvatus, todėl atsakovo apeliaciniame skunde išreikšto prašymo pagrindu negali būti mažinamas.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

21. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

22. Teisėjų kolegija pirmiausiai atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo Nr. I-464 29 straipsnio pakeitimo įstatyme, įsigaliojusiame 2019 m. sausio 1 d., Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos pavadinimas yra pakeistas į Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministeriją, todėl atsakovo atstovo pavadinimas yra pakeičiamas ir šioje nutartyje.

23. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, atliko išsamų byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Lietuvos valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjams kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad valstybė netinkamai įvykdė pareigą nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, t. y. Turizmo įstatyme įtvirtintas teisinis reguliavimas neužtikrino, kad pareiškėjams būtų atlyginti visi jų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo patirti nuostoliai, todėl valstybė turi atlyginti šiuos nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, kartu pažymėdamas, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė būtinųjų deliktinės atsakomybės sąlygų. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, pripažįsta tikslinga tik papildyti skundžiamo teismo sprendimo motyvus, atsakant į apeliacinio skundo argumentus.

25. Teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentu, kad pirmosios instancijos teismo sprendime nėra akivaizdžiai ir detaliai pasisakyta dėl Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų egzistavimo. Tačiau iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio aiškiai matyti, kad pirmosios instancijos teismas vertino, ar nagrinėjamu atveju egzistuoja visos šios būtinosios sąlygos (be kita ko, pacitavo ginčui aktualias Civilinio kodekso 6.249 ir 6.271 straipsnių nuostatas), ir jas nustatė: neteisėti veiksmai – Lietuvos valstybė netinkamai perkėlė ir įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį, žala – pareiškėjai buvo grąžinta ne visa už įsigytą kelionę sumokėta suma, bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos – kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, pareiškėjai už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik dalis jos sumokėtos sumos. Taigi, apeliacinio skundo argumentai dėl skundžiamo teismo sprendimo nemotyvuotumo yra nepagrįsti.

26. Dėl atsakovo teiginių, kad šiuo atveju neegzistuoja atsakovo neteisėti veiksmai, akcentuotina, jog ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

27. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir tikėtino repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį I. B. ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorsz?gi Fióktelepe ir Magyar ?llam, C-430/13, EU:C:2014:32).

28. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

29. Aprašo 33 punkte nustatyta, kad, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausiai mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

30. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, jog vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

31. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjų) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

32. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.). Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584). Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435). Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

33. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aiškinti aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas ir išspręsti šį ginčą, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjoms galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

34. Atsakovo pozicija, kad pareiškėjų reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich). Atsižvelgiant į tai, apeliacinio skundo argumentai, kad tarp minėtų neteisėtų Lietuvos valstybės veiksmų ir pareiškėjų patirtos turtinės žalos nėra priežastinio ryšio, irgi yra atmetami.

35. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjų M. B., A. B., V. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., V. Š., K. T., O. S. V., N. V., E. V., V. V. ir E. V. turtinės žalos patyrimo faktą. Tačiau, įvertinus byloje esančius dokumentus ir nustatytas aplinkybes (žr. nutarties 9.1 – 9.9 p.; turizmo paslaugų teikimo sutartys, t. I, b. l. 76–78, 84–86, 90–93, 97–100, 105–107, 111–113, 116–118, 127–129, 133–136; mokėjimų pavedimus, sąskaitų operacijų išrašus, mokėjimo kvitus, t I, b. l. 79, 83, 89, 96, 104, 110 ,115, 119, 122, 131, 132), teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjai turizmo paslaugų teikimo sutartimis iš UAB „Freshtravel“ per tarpininkus – UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media“), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas (remiantis viešai prieinamais duomenimis, t. y. paslaugų teikimo interneto svetainėje beta.lt taisyklėmis), UAB „Relaksturas“, UAB Amberturas“, įsigijo turizmo paslaugas, už kurias sumokėjo atitinkamas sumas (žr. nutarties 9.1 – 9.9 p.), kurių dydžio atsakovas neginčija. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie turizmo paslaugų teikimo sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi į bylą pateiktais įrodymais (turizmo paslaugų teikimo sutartimis, mokėjimo pavedimais, sąskaitų operacijų išrašais ir kt.) neturi pagrindo abejoti, jog sumos buvo sumokėtos už UAB „Freshtravel“ pareiškėjams turėtą suorganizuoti kelionę, nors pinigų sumos ir buvo pervestos ne tiesiogiai UAB „Freshtravel“, o tarpininkams. Nupirktoms kelionėms neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjams Ergo Insurance SE Lietuvos filialas gražino draudimo išmokas. Likusioje dalyje pareiškėjai patyrė turtinę žalą, kurią pagrindė leistinais į bylą pateiktais įrodymais ir kurios atlyginimą ir prašė priteisti iš atsakovo (žr. nutarties 1 punktą).

36. Taigi teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjams priteisė turtinės žalos atlyginimą, atitinkantį negrąžintą dalį patirtų išlaidų dėl pareiškėjų įsigytų kelionės paketų iš BUAB „Freshtravel“. Civilinė atsakomybė yra turtinė prievolė, todėl pirmosios instancijos teismas, konstatavęs sąlygas atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, priteisęs turtinės žalos atlyginimą, pagrįstai taikė ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.37 straipsnio 2 dalį, nustatančią, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

37. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjams per didelę bylinėjimosi išlaidų sumą. Pareiškėjai su šiuo argumentu nesutinka ir prašo priteisti visas su bylos nagrinėjimu susijusias išlaidas.

38. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK), ABTĮ ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos).

39. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis prieš tai minėtais teisės aktais, nustatė pareiškėjų atstovavimo sutarčių sudarymo faktą, vertino pateiktus įrodymus, rėmėsi teisinių paslaugų teikimo metu buvusiais užpraėjusio ketvirčio vidutiniais mėnesiniais bruto darbo užmokesčio šalies ūkyje dydžiais ir nustatęs, kad pareiškėjų prašoma priteisti suma viršija Rekomendacijų 8.2 punkte nustatytą maksimalų dydį, teisėtai ir pagrįstai sumažino pareiškėjams priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą, kurios mažinti atsakovo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

40. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, iš esmės teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

41. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ekonomikos ir inovacijų ministerijos (buvęs pavadinimas – Lietuvos Respublikos ūkio ministerija), apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. balandžio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys GagysVeslava RuskanArūnas Sutkevičius