- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2018-04-10
- Bylos Nr.
- eI-699-171/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-03582-2017-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Irena Paulauskienė
- Atsakovas
- Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Pareiškėjas
- T. B., M. B., A. B., V. B., A. G., M. G., S. K., V. M., D. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., I. R., S. S., V. Š., J. T., K. T., O. S. V., N. V., E. V.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos
- Advokatai
- Justas Vilys
- Kategorijos
- 20.2.1.2Neteisėtas neveikimas, vilkinimas
- 20.2.3.1Turtinė žala
- 55.1pavadinimo nepavyko patikrinti
atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, atstovui P. S.,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų T. B., M. B., A. B., V. B., A. G., M. G., S. K., V. M., D. M., A. M., E. N., D. R. (D. R.), R. R., M. R., R. R., I. R., S. S., V. Š., J. T., K. T., O. S. V., N. V., E. V., atstovaujamos atstovų pagal įstatymą V. V. ir E. V., V. V. ir E. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, dėl žalos atlyginimo (tretieji suinteresuoti asmenys Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“, Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, E. E.).
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjai elektroninių ryšių priemonėmis kreipėsi į teismą su skundu, kuriame prašo:
Priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ŪM), T. B. 417,60 Eur, M. B. 417,60 Eur, A. B. 273,84 Eur, V. B. 273,84 Eur, A. G. 263,44 Eur, M. G. 263,43 Eur, S. K. 440,15 Eur, V. M. 301,37 Eur, D. M. 357,57 Eur, A. M. 357,56 Eur, E. N. 302,51 Eur, D. R. 301,36 Eur, R. R. 301,37 Eur, M. R. 302,52 Eur, R. R. 302,51 Eur, I. R. 302,52 Eur, S. S. 301,36 Eur, V. Š. 440,14 Eur, J. T. 495,20 Eur, K. T. 495,20 Eur, O. S. V. 357,57 Eur, N. V. 357,57 Eur, E. V. 357,57 Eur, V. V. 357,57 Eur ir E. V. 357,57 Eur turtinei žalai atlyginti.Nuo bylos iškėlimo iki visiško teismo sprendimo įvykdymo priteisti iš atsakovės 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.
Šalies argumentai
Taip pat prašo priteisti iš atsakovės kiekvienam pareiškėjui po 121 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Paaiškina, kad UAB „Freshtravel“ organizavo turistams poilsines keliones iki 2014 m. lapkričio 14 d., kai paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Į šios bendrovės organizuotas turistines keliones dalis turistų neišvyko, kiti negavo dalies paslaugų (kelionė buvo nutraukta anksčiau laiko ir (arba) patyrė papildomų išlaidų kelionės metu), o už neįvykusias keliones pinigai jiems nebuvo grąžinti.
Nurodo, kad V. M. ir S. S. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm el Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. lapkričio 3 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį ir papildomai sumokėjo 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. Kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 33,85 Eur, todėl liko negrąžinta V. M. 301,37 Eur, o S. S. – 301,36 Eur.
S. K. ir V. Š. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Fuerteventūrą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur). 2014 m. rugpjūčio 21 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 45,91 Eur, todėl liko negrąžinta S. K. 440,15 Eur, o V. Š. – 440,14 Eur.
T. B. ir M. B. iš UAB „Relaksturas“ nusipirko kelionę į Madeirą už 3 298 Lt (955,17 Eur). 2014 m. lapkričio 12 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Už neįvykusią kelionę UAB „Relaksturas“ grąžino 263,84 Lt (76,41 Eur), o draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas – 43,56 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienam po 417,60 Eur.
R. R., E. N., M. R. ir I. R. iš beta.lt. portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Madeirą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 4 396 Lt (1 273,17 Eur). 2014 m. lapkričio 7 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 63,11 Eur, todėl liko negrąžinta R. R. 302,51 Eur, E. N. – 302,51 Eur, M. R. – 302,52 Eur, I. R. – 302,52 Eur.
D. M., A. M., V. V., E. V., E. V., O. S. V. ir N. V. iš beta.lt. portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Hurgadą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 9 093 Lt (2 633,51 Eur). 2014 m. spalio 29 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 130,53 Eur, todėl liko negrąžinta D. M. 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, V. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur.
J. T. ir K. T. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Madeirą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 3 598 Lt (1 042,05 Eur). 2014 m. spalio 24 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 51,65 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienai po 495,20 Eur.
D. R. ir R. R. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm El Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. spalio 17 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį ir papildomai sumokėjo 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. Kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 33,85 Eur, todėl liko negrąžinta R. R. 301,37 Eur, o D. R. – 301,36 Eur.
A. B. ir V. B. iš beta.lt portalo nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Šarm El Šeichą, už kurią UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“) sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur) ir 160 Lt (46,34 Eur) už vizas. 2014 m. spalio 21 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. Draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas už neįvykusią kelionę grąžino 30,98 Eur, todėl liko negrąžinta kiekvienam po 273,84 Eur.
A. G. ir M. G. iš UAB „Amberturas“ nusipirko kelionę į Madeirą už 2 198 Lt (636,58 Eur). 2014 m. spalio 31 d. su UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartį, tačiau kelionė neįvyko, nes kelionių organizatorius tapo nemokus. UAB „Amberturas“ už neįvykusią kelionę grąžino 175,84 Lt (50,93 Eur), o draudimo bendrovė Ergo Insurance SE Lietuvos filialas – 29,03 Eur. Taip pat gavo 29,75 Eur išmoką iš dalies tenkinus pareiškėjų kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Liko negrąžinta A. G. 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur.
Reikalavimą atlyginti turtinę žalą grindžia 1990 m. birželio 13 d. Europos Bendrijų Tarybos direktyvos „Dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (90/314/EEB)“ (toliau – Direktyva) 7 straipsniu, kuriame įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, bei 8 straipsniu, kuriame nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.
Nurodo, kad Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkte nurodyta, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.
Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 dalis). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti, tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio 3 dalis). Šiuo atveju Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (toliau – Turizmo įstatymas) nurodyta, kad Direktyva 90/314 yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas, tačiau, pareiškėjų manymu, Lietuvos valstybė nėra tinkamai jos įgyvendinusi.
Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad kelionių agentūros, kelionių agentai privalo turėti galiojantį draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie jų nemokumo ar bankroto atveju turi užtikrinti turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo visų ar dalies pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionės organizatorius negalės įvykdyti prievolių turistui, nes kelionių agentūra ar kelionių agentas nesumokėjo pinigų už organizuotą turistinę kelionę kelionių organizatoriui. To paties straipsnio 7 dalyje nurodyta, jog kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių, atsirandančių šio straipsnio 2 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų. Kai pasirašomų draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutarties arba finansų įstaigos laidavimo ar garantijos sutarties galiojimo laikotarpis yra nuo trijų mėnesių iki vienų metų, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuojama pagal kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų atitinkamo laikotarpio įplaukas.
Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašo (toliau – Aprašas), patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija), XI skyriaus 29 punkte nurodyta, kad, įvykus draudžiamajam įvykiui, atsakingas laidavimo draudimo draudikas, neviršydamas draudimo sumos, atlygina turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimo turistui išlaidas, jei prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; visas dokumentais pagrįstas turisto apgyvendinimo, maitinimo išlaidas ir (ar) savarankiško sugrįžimo į pradinę turisto išvykimo vietą, nurodytą turizmo paslaugų teikimo sutartyje, išlaidas, taip pat negautų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartį apmokėtų paslaugų vertę; už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jei dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; įsiteisėjusiu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu turistui priteistus turtinius nuostolius, susidariusius dėl to, kad kelionių organizatorius neįvykdė ar negalėjo įvykdyti savo prievolių. To paties skyriaus 34 punkte nurodyta, kad jeigu kelionių organizatoriaus turimos laidavimo draudimo sumos ar jos likučio (kai kelionių organizatoriui yra iškelta bankroto byla arba jis likviduojamas) nepakanka Aprašo 29.1 punkte nurodytu atveju turisto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidoms apmokėti, trūkstamas turisto organizuoto grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą išlaidas Turizmo departamentui ar jo įgaliotam asmeniui po grąžinimo į pradinę jo išvykimo vietą apmoka pats turistas.
Teigia, kad anksčiau aptartas nacionalinės teisės aktų reglamentavimas, susijęs su turizmo paslaugų teikimu, neužtikrina, jog vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju.
Motyvuojamoji dalis
Turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalyje nustatyta prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonė – įvykdymo užtikrinimo suma ne mažesnė kaip 5 procentai kelionių agentūros ar kelionių agento praėjusių kalendorinių metų metinių įplaukų – neatitinka realybės, kad būtų pakankamai lėšų atlyginti žalą, kurią gali patirti vartotojai.
Remdamiesi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – Teisingumo Teismas) jurisprudencija dėl Direktyvos 90/314 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, nurodo, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, kai nesvarbu, kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas, – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. Teisingumo Teismo 1999-06-15 sprendimo Rechberger ir kt. byloje Nr. C-140/97 64 punktą). Pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį, kelionės organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų tikslas yra apsaugoti vartotoją nuo dėl kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto kylančių ekonominių pavojų (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus). Teisingumo Teismas taip pat yra nurodęs, kad Direktyvos 90/314 7 straipsniu draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriais nepasiekiamas rezultatas vartotojui realiai užtikrinti visų jo sumokėtų pinigų grąžinimą ir jo repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju. Kadangi valstybė narė neturi jokios diskrecijos numatyti, kokią riziką privalo dengti garantija, kurią vartotojams turi suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, kriterijai, kurių paskirtis ar poveikis – apriboti šios garantijos apimtį, būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė.
Atkreipia dėmesį, kad Direktyvos 90/314 7 straipsnio tekste nėra nustatyta jokios konkrečios sąlygos, kuri būtų susijusi su kelionės organizatoriaus nemokumo priežastimi. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Aplinkybės, kaip antai neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 90/314 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 90/314 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktą).
Netinkamu direktyvos nuostatų perkėlimu laikoma ne tik normos neatitiktis, bet ir direktyvos tikslams prieštaraujanti nacionalinių nuostatų (kuriose inkorporuotos direktyvų normos) taikymo praktika arba tokias teisės nuostatas aiškinanti nacionalinė jurisprudencija. Jei netinkamai ar ne laiku perkelta direktyvos nuostata yra pakankamai aiški, tiksli ir besąlygiška, privatūs asmenys (draudėjai, apdraustieji, nukentėję tretieji asmenys ir kt.) galėtų jomis tiesiogiai remtis teismuose (atsižvelgiant į reikalavimą) (Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo reglamentavimo ir teismų praktikos apžvalga, Teismų praktika, Nr. 34).
Dėl teisės reikalauti žalos atlyginimo ir valstybės civilinės atsakomybės paaiškina, kad Europos Sąjungos teisėje pripažįstama, jog asmuo, dėl ES teisės pažeidimo patyręs žalą, turi teisę reikalauti kompensacijos – šios svarbios teisės prielaida yra valstybės atsakomybė privačiam asmeniui dėl žalos atlyginimo. Valstybių atsakomybė už žalą nėra tiesiogiai reglamentuojama Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo nuostatomis, tačiau, remiantis Teisingumo Teismo jurisprudencija, yra nustatytos šios valstybės narės atsakomybės sąlygos: pažeista teisės norma turi būti siekiama suteikti asmenims teisių; teisės normos pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus; tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.
Dėl Lietuvos valstybės atsakomybės sąlygų egzistavimo paaiškina, kad Direktyvos 7 straipsniu asmenims yra suteikta teisė kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būti repatrijuotiems ir teisė atgauti visus sumokėtus pinigus už kelionę. Atsakovė, perkeldama Direktyvos nuostatas į nacionalinę teisę, netinkamai įgyvendino minėtas Direktyvos nuostatas ir neužtikrino joje nurodytų tikslų, o būtent neužtikrino tinkamo nacionalinės teisės aktų reglamentavimo, susijusio su turizmo paslaugų teikimu, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala turizmo paslaugų tiekėjo nemokumo atveju.
Pažymi, kad šiuo atveju Lietuvos Respublikos įstatymų leidėjas turėjo diskrecijos teisę dėl Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę, tačiau neužtikrino tinkamo teisinio reguliavimo, todėl, pareiškėjų nuomone, tai yra akivaizdus ir rimtas ES teisės pažeidimas, dėl kurio atsakovei kyla atsakomybė.
Taip pat, pasak pareiškėjų, egzistuoja ir priežastinis ryšys tarp atsakovės padaryto pažeidimo – Direktyvos 7 straipsnio pažeidimo, t. y. netinkamo Direktyvos įgyvendinimo ir atsiradusios žalos – nuostolių, kuriuos dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo jie patyrė. Jei atsakovė būtų tinkamai įgyvendinusi Direktyvą, t. y. nacionalinės teisės nuostatomis būtų užtikrinusi, kad organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju vartotojai bus repatrijuoti ir jiems realiai bus grąžinti visi sumokėti pinigai, nebūtų žalą patyrusių asmenų.
Nurodo, kad dėl netinkamo teisinio reguliavimo pareiškėjai patyrė žalą. Nors dalį žalos jiems atlygino draudimo bendrovės ar yra atlyginusios kelionių agentūros pagal Valstybino turizmo departamento nurodymą, tačiau likusi žalos dalis yra neatlyginta. Kelionių organizatorei UAB „Freshtravel“ yra iškelta bankroto byla, todėl išieškojimas iš jos negalimas. Mano, kad šiuo atveju atsakomybė kyla atsakovei, nes ji, būdama atsakinga už tinkamą Europos Sąjungos teisės įgyvendinimą, nepasirūpino tinkamu Direktyvos įgyvendinimu ir nacionalinės teisės aktais neužtikrino, kad vartotojams būtų tinkamai ir laiku atlyginta jų patirta žala kelionių organizatoriams tapus nemokiems.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjų atstovas palaikė skunde išdėstytus argumentus ir prašė skundą patenkinti. Nurodė, kad pareiškėjai E. V. šioje byloje atstovauja jos tėvai V. V. ir E. V..
Atsakovės Lietuvos valstybės atstovė ŪM atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymą) galėjo būti perkeliamos tik Lietuvos valstybės įstatymų leidžiamajai institucijai – Seimui – priimant atitinkamą įstatymą, todėl, pareiškėjai, kvestionuodami netinkamą Direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę (Turizmo įstatymą), siekia, kad Teismas ištirtų Seimo (Seimo narių) veiklą priimant Turizmo įstatymą. Pažymi, kad tiek Turizmo įstatymas, tiek Seimo (kaip valstybės įstatymų leidžiamosios institucijos) veiksmai priimant Turizmo įstatymą negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, todėl skundas turi būti atmestas.
Nei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ABTĮ), nei Lietuvos Respublikos teismų įstatymas, nei kiti nacionaliniai ar tarptautiniai teisės aktai nesuteikia apygardos administraciniam teismui įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę), taip pat nagrinėti bylas dėl žalos, atsiradusios dėl Europos Sąjungos direktyvų perkėlimo į nacionalinę teisę, atlyginimo. Taigi, pareiškėjų argumentas, kad Lietuvos valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos visiškai apsaugoti turisto teises, negali būti laikomas teisėtu pagrindu patenkinti jų skundą.
Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių įrodymų, kad Europos Komisija Lietuvos valstybei būtų pateikusi pagrįstą nuomonę apie tai, kad valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), taip pat nėra jokių įrodymų, kad Teisingumo Teismas būtų nustatęs, kad Lietuvos valstybė būtų neįvykdžiusi kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę), ir būtų reikalaujama tokį sprendimą įvykdyti. Taigi, Europos Komisija ir Teisingumo Teismas nėra konstatavę jokių Lietuvos valstybės, kaip Europos Sąjungos narės, pagal Europos Sąjungos sutartis padarytų pažeidimų, susijusių su Direktyvos perkėlimu į nacionalinę teisę, todėl, nesant Komisijos arba Teisingumo Teismo sprendimo, nėra jokio pagrindo daryti išvadą, kad Lietuvos valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, taip padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį Lietuvos valstybei kyla atsakomybė ir pareiškėjų naudai būtų priteisiama turtinė žala.
Pagal ginčui aktualių redakcijų Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 ir 2 dalis, kelionių organizatoriui buvo nustatyta pareiga turėti laidavimo draudimą, finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, kurie, paaiškėjus, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties, užtikrintų turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui. Nors ginčui aktualių redakcijų Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 ir 4 dalyse yra nustatytos minimalios prievolių užtikrinimo sumos, tačiau Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje kelionių organizatoriui yra nustatyta bendra pareiga turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytiems atvejams ir minimalios prievolių užtikrinimo sumos negali būti interpretuojamos kaip kelionių organizatoriaus atleidimas nuo pareigos turėti visišką prievolių įvykdymo užtikrinimą.
Direktyvos 7 straipsnio nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta ginčui aktualių redakcijų Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje. Pažymi, kad, palyginti Direktyvos 7 straipsnio ir ginčui aktualių redakcijų Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies (įskaitant šios dalies 1 ir 2 punktų) nuostatas, matyti, kad Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį yra perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet ir iš esmės pažodžiui. Pareiškėjai žalą galėjo patirti tik dėl kelionių organizatorių veiksmų, t. y. dėl to, kad jie nesilaikė Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos turėti laidavimo draudimą arba finansų įstaigos laidavimą ar garantiją, todėl neegzistuoja joks priežastinis ryšys tarp valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjų patirtos žalos.
Pažymi, kad Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą. Vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą, užtikrinant turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, taip pat už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.
Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o priimant Turizmo įstatymą nebuvo padaryta jokių pažeidimų, kurie galėtų būti laikomi kaip valstybės neteisėti veiksmai. Iš to išplaukia, kad, nagrinėjant pareiškėjų reikalavimus atlyginti turtinę žalą, neegzistuoja viena iš civilinės atsakomybės sąlygų – valdžios institucijų (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai, o nenustačius bent vienos deliktinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnį, nekyla prievolė atlyginti žalą, todėl skundas atlyginti turtinę žalą turi būti atmestas. Atmetus pareiškėjų reikalavimus atlyginti turtinę žalą, turi būti atmesti ir papildomi pareiškėjų reikalavimai priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas.
Teigia, kad turizmo paslaugų teikimo sutartys, mokėjimus už keliones patvirtinantys dokumentai nepagrindžia reikalavimo priteisti turtinę žalą. Pateiktos sutartys (išskyrus pareiškėjos A. G.) nėra pasirašytos abiejų sutartyse nurodytų šalių, todėl negali būti traktuojama, kad sutartys tarp pareiškėjų ir kelionių organizatorės UAB „Freshtravel“ apskritai buvo sudarytos. Pinigai už kelionių organizatorės UAB „Freshtravel“ organizuotas keliones buvo mokami į UAB „Cherry Media LT“ bei beta.lt banko sąskaitas, nors šie juridiniai asmenys pagal turizmo paslaugų sutartis nebuvo šių sutarčių šalis ar kelionių organizatorei atstovaujanti agentūra. Be to, mokėjimai pagal sutartis (išskyrus pagal pareiškėjo T. B. sudarytą sutartį) buvo atlikti anksčiau, nei sutartyse nurodytos sutarčių sudarymo datos. Be to, pareiškėjai M. B., A. B., V. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., V. Š., K. T., O. S. V., N. V., E. V., V. V. ir E. V. nepateikė jokių tinkamų įrodymų, pagrindžiančių, kad šie pareiškėjai atliko kokius nors mokėjimus už organizuotas keliones.
Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-2316-653/2016 mokėjimus už keliones atlikę pareiškėjai su finansiniais reikalavimais yra įtraukti į UAB „Freshtravel“ kreditorių sąrašą UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Kadangi teisės aktai nenustato galimybės pareiškėjams gauti dvigubo žalos atlyginimo dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo, todėl skundas turi būti atmestas vien dėl to, kad jie neįgytų teisės reikalauti dvigubo žalos atlyginimo tiek iš UAB „Freshtravel“, tiek iš Lietuvos valstybės. Priešingu atveju būtų pažeistas viešasis interesas racionaliai naudoti Lietuvos valstybės biudžeto lėšas.
Nesutinka su prašomomis priteisti bylinėjimosi išlaidomis. Pareiškėjai M. B., A. B., M. G., V. M., A. M., E. N., D. R., R. R., M. R., R. R., K. T., O. S. V., E. V. ir V. V. nepateikė jokių įrodymų apie savo patirtas bylinėjimosi išlaidas, todėl jiems bylinėjimosi išlaidos net ir patenkinus skundą negalėtų būti atlyginamos. Kitiems pareiškėjams, jei skundas bus patenkintas, prašo priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą sumažinti.
Atsakovės atstovas teismo posėdyje palaikė atsiliepime išdėstytus argumentus ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas atsiliepime su skundu nesutinka ir prašo jį kaip nepagrįstą.
Paaiškina, kad Valstybinis turizmo departamentas 2013 m. gegužės 2 d. UAB „Freshtravel“ išdavė kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 013349 išvykstamajam, atvykstamajam ir vietiniam turizmui. 2014 m. kovo 24 d. išdavė naują kelionių organizatoriaus pažymėjimą Nr. 13769 išvykstamajam turizmui. 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 pažymėjimo galiojimas buvo sustabdytas, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikintas. Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478653/2015 UAB „Freshtravel“ iškelta bankroto byla.
Žemesnės instancijos teismas
Nurodo, kad Valstybinis turizmo departamentas kreipėsi į draudikus dėl išmokų asmenims, patyrusiems nuostolių dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų pagal turizmo paslaugų teikimo sutartis, išmokėjimo ir turistams proporcingai (kiekvienam po 4,96 proc. nuo patirtos turtinės žalos) buvo paskirstyta 34 976, 20 Eur draudimo išmokų suma.
Teigia, kad didžiausią UAB „Freshtravel“ veiklos dalį reglamentavo Turizmo įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., tačiau nemokumo paskelbimo dieną – 2014 m. lapkričio 14 d. – buvo taikoma 2014 m. lapkričio 1 d. įsigaliojusi Turizmo įstatymo redakcija, todėl būtent ši Turizmo įstatymo redakcija yra aktuali bylai.
Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai turtinę žalą teigia patyrę dėl kelionių organizatorių nemokumo, tačiau, įrodinėdami netinkamą Direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisės sistemą, remiasi Turizmo įstatymo 8 straipsnio 2 ir 7 daliu nuostatomis, t. y. nuostatomis, kurios reglamentuoja kitų turizmo paslaugų teikėjų – kelionių agentūrų – prisiimtų prievolių įvykdymo užtikrinimo dydį ir sąlygas bei atsakomybę prieš turistus. Vadinasi, kildindami jiems padarytą turtinę žalą iš netinkamai perkeltų Direktyvos nuostatų į Turizmo įstatymą, remiasi ginčui neaktualiomis materialinės teisės normomis.
Pažymi, kad Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 UAB „Freshtravel“ buvo iškelta bankroto byla, kurioje pareiškėjai turi teisę pareikšti reikalavimus dėl UAB „Freshtravel“ sukeltų nuostolių atlyginimo. Vilniaus apygardos teismas 2016 m. vasario 5 d. nutartimi patvirtino BUAB „Freshtravel“ kreditorinių reikalavimų sąrašą, į kurį įtraukti ir nukentėjusių turistų, taip pat ir mokėjimus atlikusių pareiškėjų T. B., V. B., A. G., S. K., D. M., I. R., S. S., J. T. reikalavimai.
Atkreipia dėmesį, kad už pareiškėjus D. R. ir R. R. mokėjimus atliko byloje savarankiškų reikalavimų nereiškianti E. E.. Šiam asmeniui vėliau buvo išmokėta draudimo išmoka bei patvirtinti kreditoriniai reikalavimai bankroto byloje.
Mano, kad patirtos žalos atlyginimo pirmiausia turi būti siekiama reiškiant kreditorinius reikalavimus bankroto byloje ir (ar) civilinius ieškinius dėl nusikalstama veika padarytos žalos atlyginimo baudžiamojo proceso tvarka, o ne reikalaujant žalos atlyginimo iš valstybės, kadangi prašoma atlyginti žala atsirado dėl privataus juridinio asmens UAB „Freshtravel“ veiksmų.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. E. rašytiniuose paaiškinimuose paaiškino, kad ji yra R. R. mama ir už 2 asmenų šeimos (D. R. ir R. R.) 6 dienų kelionę į Egiptą sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur) UAB „Cherry Media LT“ (dabar UAB „Beta Media“), tačiau kelionė neįvyko dėl UAB „Freshtravel“ bankroto. Prašo už kelionę sumokėtą ir negrąžintą sumą grąžinti jos dukrai R. R. bei jos vyrui D. R., kurie yra nukentėję asmenys.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje trečiasis suinteresuotas asmuo nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta įstatymų nustatyta tvarka.
Kiti tretieji suinteresuoti asmenys atsiliepimo į skundą nepateikė. Teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką jiems pranešta įstatymų nustatyta tvarka.
Teismas konstatuoja:
Byloje kilo ginčas dėl turtinės žalos, atsiradusios dėl Lietuvos valstybės galimai netinkamo Direktyvos nuostatų, susijusių su turisto nuostolių, patirtų dėl kelionių organizatoriaus nemokumo, kompensavimo sąlygų, perkėlimo į nacionalinės teisės aktus atlyginimo ir palūkanų priteisimo.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja S. K. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. rugpjūčio 7 d. nusipirko 6 dienų poilsinę kelionę į Fuertaventūrą, į ją planavo vykti kartu su V. Š.. 2014 m. rugpjūčio 21 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT002198 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 198 Lt (926,20 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 29–gruodžio 5 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 45,91 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 880,29 Eur (S. K. – 440,15 Eur, V. Š. – 440,14 Eur).
Pareiškėjas T. B. iš UAB „Relaksturas“ 2014 m. lapkričio 12 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. P. (B.). 2014 m. lapkričio 12 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004582 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 298 Lt (955,17 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 15–21 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 10 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui išmokėjo 43,56 Eur draudimo išmoką, o UAB „Relaksturas“ 2014 m. gruodžio 8 d. grąžino 263,84 Lt (76,41 Eur). Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 835,20 Eur (T. B. – 417,60 Eur, M. P. (B.) – 417,60 Eur).
Pareiškėja I. R. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. lapkričio 5 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. R., E. N. ir R. R.. 2014 m. lapkričio 7 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004249 ir už keturių asmenų kelionę sumokėjo 4 396 Lt (1 273,17 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 63,11 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 4 asmenims už neįvykusią kelionę yra 1 210,06 Eur (I. R. – 302,52 Eur, R. R. – 302,51 Eur, M. R. – 302,52 Eur, E. N. – 302,51 Eur).
Pareiškėjas D. M. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 17 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Hurgadą, į ją planavo vykti kartu su O. V., N. V., A. M., V. V., E. V. ir E. V.. 2017 m. spalio 29 d. O. V. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003572, o D. M. už septynių asmenų kelionę sumokėjo 9 093 Lt (2 633,51 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 9 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui D. M. išmokėjo 130,53 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 7 asmenims už neįvykusią kelionę yra 2 502,98 Eur (D. M. – 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, V. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur).
Pareiškėja J. T. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 23 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su K. T.. 2014 m. spalio 24 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003817 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 3 598 Lt (1 042,05 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 22–28 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 51,65 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 990,40 Eur (J. T. – 495,20 Eur, K. T. – 495,20 Eur).
Trečiasis suinteresuotas asmuo E. E. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 17 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti R. R. ir D. R.. 2014 m. spalio 17 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ R. R. sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003554. E. E. už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 23–29 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. rugsėjo 7 d. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas E. E. išmokėjo 31,55 Eur, o 2015 m. rugsėjo 9 d. – 2,30 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 602,73 Eur (R. R. – 301,37 Eur, D. R. – 301,36 Eur).
Pareiškėjas S. S. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 29 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti kartu su V. M.. 2014 m. lapkričio 3 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004146 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 16–22 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjui išmokėjo 33,85 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 602,73 Eur (V. M. – 301,37 Eur, S. S. – 301,36 Eur).
Pareiškėja A. G. iš UAB „Amberturas“ 2014 m. lapkričio 10 d. (2014 m. lapkričio 10 d. ir 2014 m. spalio 27 d. mokėjimai) nusipirko 6 dienų kelionę į Madeirą, į ją planavo vykti kartu su M. G.. 2014 m. spalio 31 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT004056 ir už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 2 198 Lt (636,58 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2014 m. lapkričio 15–21 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. 2015 m. lapkričio 17 d. pareiškėjai grąžino 175,84 Lt (50,93 Eur), o Ergo Insurance SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 8 d. išmokėjo 29,03 Eur draudimo išmoką. Taip pat pareiškėja gavo 29,75 Eur išmoką, patenkinus pareiškėjų kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 526,87 Eur (A. G. – 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur).
Pareiškėja V. B. iš internetinio portalo beta.lt 2014 m. spalio 21 d. nusipirko 6 dienų kelionę į Šarm El Šeichą, į ją turėjo vykti kartu su A. B.. 2014 m. spalio 21 d. su kelionių organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003640. Pagal 2014 m. spalio 21 d. tarpusavio įsiskolinimų užskaitymo aktą UAB „Sospes“ su V. B. susitarė, kad jos vardu bendrovė UAB „Cherry Media LT“ sumokės 1 998 Lt, o UAB „Freshtravel“ – 160 Lt (46,34 Eur), iš viso 2 158 Lt (625 Eur). UAB „Sospes“ už dviejų asmenų kelionę sumokėjo 1 998 Lt (578,66 Eur). Kelionė turėjo būti suorganizuota 2015 m. sausio 18–24 d., tačiau į kelionę neišvyko, nes kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą. Ergo Insurance SE Lietuvos filialas pareiškėjai išmokėjo 30,98 Eur draudimo išmoką. Likusi negrąžinta suma 2 asmenims už neįvykusią kelionę yra 547,68 Eur (V. B. – 273,84 Eur, A. B. – 273,84 Eur).
Vilniaus apygardos teismo 2015 m. vasario 3 d. nutartimi UAB „Freshtravel“ civilinėje byloje Nr. B2-478-653/2015 iškelta bankroto byla.
Žemesnės instancijos teismas
Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
CK 6.249 straipsnio 1 dalyje turtinė žala apibrėžta kaip asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jei nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Šio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę.
Pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tai reiškia, kad CK 6.271 straipsnyje nustatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtu aktu CK 6.271 straipsnio 3 dalies prasme laikomas ir neteisėtas veiksmas, ir neveikimas, kurie tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ar interesams.
Reikalavimas atlyginti žalą (tiek turtinę, tiek neturtinę) privalo būti tenkinamas tik nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą (vilkinimą atlikti veiksmus), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.
Ginčui aktualius klausimus taip pat reglamentuoja Europos Sąjungos teisės aktai ir juos įgyvendinančios nacionalinės teisės normos.
Žemesnės instancijos teismas
Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnyje nustatyta, kad, vykdydamos Europos Sąjungos kompetenciją, institucijos priima reglamentus, direktyvas, sprendimus, rekomendacijas ir nuomones. Europos Bendrijos steigimo sutarties 249 straipsnyje įtvirtinta, kad direktyva yra privaloma kiekvienai valstybei narei, kuriai ji skirta, rezultato, kurį reikia pasiekti, atžvilgiu, bet nacionalinės valdžios institucijos pasirenka jos įgyvendinimo formą ir būdus.
Kaip pažymima nuoseklioje Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra nustatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., Teisingumo Teismo 1984 m. balandžio 10 d. sprendimo byloje von Colson ir Kamann, 14/83, 15 punktą, 2008 m. balandžio 15 d. sprendimo byloje Impact, C-268/06, 40 punktą). Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją (žr. minėto sprendimo byloje Impact 41 punktą).
Žemesnės instancijos teismas
Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Europos Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėto sprendimo byloje Impact 42 punktą). Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo daugiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje nustatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (šiuo aspektu žr. jau minėto sprendimo von Colson ir Kamann 26 punktą; Teisingumo Teismo 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimo byloje Marleasing, C-106/89, 8 punktą, 2004 m. spalio 5 d. sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt., C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, 113 punktą).
Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Europos Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Europos Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 114 punktą). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr. Teisingumo Teismo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimo sujungtose bylose Francovich ir kt., C-6/90 ir C-9/90, 11 punktą, 2002 m. liepos 11 d. sprendimo Marks & Spencer, C-62/00, 25 punktą, jau minėto sprendimo sujungtose bylose Pfeiffer ir kt. 103 punktą).
Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Europos Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo byloje Fuß, C-429/09, 40 punktą).
Žemesnės instancijos teismas
Taigi, svarbus vaidmuo aiškinant Europos Sąjungos direktyvų nuostatas, įskaitant reglamentuojančias vartotojų apsaugą, tenka Teisingumo Teismui. Šios Europos Sąjungos teisminės institucijos išaiškinimais privalo vadovautis nacionaliniai teismai (ABTĮ 4 straipsnio 3 dalis), aiškindami bei taikydami direktyvas įgyvendinančias nacionalinės teisės aktų nuostatas, jų paisyti turi ir kitos valstybės valdžios institucijos, dalyvaujančios atitinkamuose teisiniuose santykiuose.
Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjai su kelionės organizatore UAB „Freshtravel“ sudarė turizmo paslaugų sutartis. Kelionių organizatorė tapo nemoki ir dėl to kelionių nesuorganizavo. Pareiškėjams buvo grąžinta ne visa už įsigytus kelionių paketus sumokėta suma, todėl jie patyrė nuostolių.
Direktyvos 7 straipsnyje buvo įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Direktyvos 8 straipsnyje nurodyta, jog valstybės narės gali priimti arba pateikti griežtesnes vartotojų teisių gynimo nuostatas šios direktyvos taikymo srityje.
Teisingumo Teismas, aiškindamas Direktyvos nuostatas, taip pat nurodė, kad „pagal Direktyvos 7 straipsnį kelionių organizatorius turi pateikti pakankamas garantijas, kad nemokumo ar bankroto atveju sumokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas bus repatrijuotas, nes šių garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu“ (žr. 1996 m. spalio 8 d. sprendimo Dillenkofer ir kt. (toliau – Dillenkofer byla), C-1 78/94, C-179/94 ir C-188/94-C-190/94, Rink. p. 1-4845, 34 ir 35 punktus). Šia nuostata iš esmės siekiama garantuoti, kad šio organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas (šiuo klausimu žr. minėto sprendimo Dillenkofer byloje 35 ir 36 punktus). Be to, Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad minėtame „Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti tik tada, jeigu, nesvarbu, kokiu būdu, jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju“ (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 64 punktą).
Direktyvos tikslą iš esmės patvirtina ir Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos dėl kelionės paslaugų paketų ir rinkinių, kuria keičiamas Reglamentas (EB) Nr. 2006/2004 bei Direktyva 2011/83/ES ir panaikinama Tarybos direktyva 90/314/EEB, 34 punkto nuostatos, jog valstybės narės turėtų užtikrinti, kad kelionės paslaugų paketą ar rinkinį įsigyjantys keliautojai būtų visapusiškai apsaugoti organizatoriaus, agento, padėjusio sudaryti kelionės paslaugų rinkinį, ar bet kurio paslaugų teikėjo nemokumo atveju. Valstybės narės, kuriose yra įsisteigę organizatoriai ir agentai, padedantys įsigyti kelionės paslaugų rinkinius, turėtų užtikrinti, kad tokius kelionės paslaugų derinius siūlantys pardavėjai pateiktų keliautojų sumokėtų sumų grąžinimo ir tų asmenų repatrijavimo nemokumo atveju garantą. Valstybėms narėms paliekama galimybė savo nuožiūra nustatyti apsaugos nemokumo atveju būdus, tačiau jos turėtų užtikrinti, kad nacionalinės apsaugos nemokumo atveju sistemos būtų veiksmingos ir garantuotų skubią keliautojų repatriaciją bei sumokėtų sumų sugrąžinimą nemokumo atveju. Reikalaujama apsauga nemokumo atveju turėtų būti derinama su faktine finansine organizatoriaus, agento ar paslaugų teikėjo veiklos rizika, įskaitant jų parduodamų kelionės paslaugų derinio tipą, numatomus sezoninius svyravimus bei išankstinio mokėjimo dydį ir būdus. Vadovaujantis 2006 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/123/EB dėl paslaugų vidaus rinkoje, tada, kai apsauga nemokumo atveju užtikrinama garantiniu raštu ar draudimo liudijimu, ji negali būti apribojama atitinkamoje valstybėje narėje įsisteigusių finansinės veiklos vykdytojų patvirtinimu.
Lietuvos Respublikos turizmo įstatyme (redakcija, galiojusi nuo 2014 m. lapkričio 1 d., nes 2014 m. lapkričio 14 d. UAB „Freshtravel“ paskelbė apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą) nurodyta, kad Direktyva yra įgyvendinamasis Europos Sąjungos aktas.
Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti: 1) turisto grąžinimą į pradinę jo išvykimo vietą ir už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų sumos, atitinkančios nesuteiktų paslaugų kainą, grąžinimą turistui, jeigu prasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės toliau vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties; 2) už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties.
To paties įstatymo straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje nuolat veikiančio kelionių organizatoriaus šio straipsnio 1 dalyje nurodytų prievolių įvykdymas užtikrinamas galiojančiu draudimo įmonės prievolių įvykdymo laidavimo draudimu arba finansų įstaigos laidavimu ar garantija. Kelionių organizatorius Valstybiniam turizmo departamentui privalo pateikti atitinkamai draudimo įmonės ar finansų įstaigos pasirašytą prievolių įvykdymo laidavimo draudimo sutartį arba finansų įstaigos laidavimo sutartį ar garantiją, pagal kurias draudimo įmonė arba finansų įstaiga įsipareigoja sumokėti Valstybiniam turizmo departamentui jo reikalaujamą pagrįstą sumą turistų nuostoliams kompensuoti, neviršijančią atitinkamai laidavimo draudimo sutartyje, laidavime ar garantijoje nurodytos sumos, jeigu kelionių organizatorius nevykdys šio straipsnio 1 dalyje nustatytų prievolių.
To paties įstatymo straipsnio 7 dalyje nurodyta, kad Valstybinis turizmo departamentas tikrina, ar kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinančiame dokumente nurodyta prievolių įvykdymo užtikrinimo suma apskaičiuota pagal šiame straipsnyje išdėstytus reikalavimus.
Pagal to paties įstatymo straipsnio 3 dalį, kelionių organizatoriaus prievolių, atsirandančių šio straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, įvykdymo užtikrinimo suma yra: 1) ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, kai verčiamasi tik vietiniu turizmu; 2) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 150 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, neorganizuojant kelionių užsakomaisiais skrydžiais; 3) ne mažesnė kaip 7 procentai nuo metinių (skaičiuojant pagal paeiliui einančius paskutinius praėjusius ir pasibaigusius keturis ketvirčius, buvusius prieš ketvirtį, kai įsigalioja naujas kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą patvirtinantis dokumentas) įplaukų už organizuotų turistinių kelionių pardavimą pagal visas kelionių organizatoriaus sudarytas išvykstamojo turizmo paslaugų teikimo sutartis, bet ne mažiau kaip 350 tūkstančių litų, kai verčiamasi išvykstamuoju turizmu, organizuojant keliones užsakomaisiais skrydžiais; 4) kai kelionių organizatorius vykdo vietinio ir išvykstamojo turizmo veiklą, prievolių įvykdymo užtikrinimo suma skaičiuojama vadovaujantis šio straipsnio 3 dalies 2 arba 3 punktu.
Kaip jau minėta, nagrinėjamu atveju susidarė situacija, kad kelionių organizatorė tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėjai gavo tik dalį už keliones sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnio nustatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju pareiškėjų) teisių apsaugos. Taigi, valstybė narė šiuo atveju neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, o tai leidžia teigti, kad buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį valstybei kyla atsakomybė.
Teisingumo Teismas valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę praktiką suformavo 1991 m. lapkričio 19 d. sprendime sujungtose bylose C-6/90 ir C-9/90 tarp Andrea Francovich ir Italijos Respublikos ir tarp Danila Bonifaci ir kt. ir Italijos Respublikos. Šioje byloje Teisingumo Teismas nurodė, kad atsakomybė už privatiems asmenims padarytą žalą dėl Bendrijos teisės pažeidimų, priskiriamų valstybei, yra neatskiriama Sutarties sistemos dalis. Valstybių narių pareiga atlyginti žalą taip pat grindžiama Europos Bendrijos sutarties 5 straipsniu (Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio), pagal kurį valstybės narės imasi visų atitinkamų bendrų ar specialiųjų priemonių, kad užtikrintų savo pareigų pagal Bendrijos teisę vykdymą. Viena iš tokių pareigų yra panaikinti neteisėtas Bendrijos teisės pažeidimo pasekmes.
Ši praktika toliau buvo išplėtota 1996 m. kovo 5 d. Teisingumo Teismo sprendime sujungtose bylose C-46/93 ir C-48/93 tarp Brasserie du p?cheur SA ir Vokietijos Federacinės Respublikos bei tarp The Queen ir Secretary of State for Transport, ex parte: Factortame Ltd ir kt. Brasserie byloje buvo prašoma Teisingumo Teismo konkrečiai nurodyti sąlygas, kuriomis Bendrijos teisė garantuoja teisę į valstybei narei priskirtinu Bendrijos teisės pažeidimu asmenims padarytos žalos atlyginimą. Teisingumo Teismas konstatavo, kad Bendrijos teisė suteikia teisę gauti žalos atlyginimą, jei tenkinamos trys sąlygos: pažeista teisės norma buvo siekiama suteikti asmenims teisių, pažeidimas yra pakankamai akivaizdus, yra tiesioginis priežastinis ryšys tarp nustatytos valstybei pareigos pažeidimo ir nukentėjusių asmenų patirtos žalos.
LVAT administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, kurioje buvo sprendžiamas analogiškas ginčas, vertindamas pirmąją sąlygą tos bylos kontekste, pabrėžė, kad Teisingumo Teismas yra aiškiai nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytų garantijų paskirtis – apsaugoti vartotoją nuo finansinės rizikos, susijusios su kelionių organizatoriaus nemokumu arba bankrotu (1996 m. spalio 8 d. Teisingumo Teismo sprendimo Dillenkofer ir kt., C-178/94, C-179/94, C-188/94, C-189/94 ir C-190/94, EU:C:1996:375, 34 ir 35 punktai). Tame straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu, kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr. minėto Teisingumo Teismo sprendimo Rechberger ir kt. 63, 64 punktus). Taigi, Direktyvos 7 straipsnio turinys ir tikslas, kaip jie išaiškinti Teisingumo Teismo praktikoje, atskleidžia, kad šia norma netiesiogiai siekiama suteikti asmenims teisę į sumokėtų pinigų grąžinimą ir repatrijavimą kelionių organizatoriaus nemokumo atveju, todėl pirmoji valstybės atsakomybės už žalą, pažeidus Europos Sąjungos teisę, kilimo sąlyga laikytina nustatyta.
Dėl pažeidimo pakankamo akivaizdumo, kaip valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlygos, LVAT toje pačioje byloje pažymėjo, kad Teisingumo Teismas, nagrinėdamas šios sąlygos nustatymo klausimą Direktyvos 7 straipsnio kontekste, konstatavo, kad valstybė narė neturi jokios diskrecijos nustatyti, kokio dydžio riziką turi dengti garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas. Prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi patikrinti, ar atitinkamos valstybės narės įtvirtintų kriterijų, taikomų nustatant minėtos garantijos dydį, paskirtis ar poveikis – apriboti šia garantija dengtinos rizikos dydį; jeigu toks ribojimas būtų nustatytas, šie kriterijai būtų akivaizdžiai nesuderinami su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis, todėl sudarytų pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, dėl kurio, jei būtų nustatytas tiesioginis priežastinis ryšys, galėtų kilti atitinkamos valstybės narės atsakomybė (2014 m. sausio 16 d. nutartis byloje Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarorszagi Fióktelepe ir Magyar Allam, C-430/13, EU:C:2014:32, 47 punktas). LVAT padarė išvadą, kad nacionalinis reglamentavimas apribojo dengtinos rizikos dydį garantija, kurią vartotojams privalo suteikti kelionių organizatorius arba kelionių pardavimo agentas, t. y. nacionalinis reglamentavimas turi tokį ribojantį poveikį, todėl yra akivaizdžiai nesuderinamas su minėtoje direktyvoje nustatytomis pareigomis ir sudaro pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, kaip jis yra aiškinamas Teisingumo Teismo praktikoje. Taigi antroji – akivaizdumas – valstybės atsakomybės už žalą pažeidus Europos Sąjungos teisę kilimo sąlyga laikytina taip pat nustatyta.
Teisingumo Teismas, nagrinėdamas klausimą, ar egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys tarp nevisiško Direktyvos perkėlimo ir asmenų patirtos žalos, jei būtų įrodyta, kad kelionių organizatorius veikė neapgalvotai arba iškilo nenumatytų aplinkybių, konstatavo, jog valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti nuneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar neįprastų, nenumatytų aplinkybių atsiradimu. Aplinkybės, kurios nesudarytų kliūčių nuostoliams atlyginti ar repatriacijai, jei garantijų sistema būtų įgyvendinta pagal Direktyvos 7 straipsnio reikalavimus, nepaneigia tiesioginio priežastinio ryšio egzistavimo. Todėl, nustačius tiesioginį priežastinį ryšį, valstybės narės atsakomybė už Direktyvos 7 straipsnio pažeidimą negali būti paneigiama kelionių organizatoriaus elgesiu ar iškilusiomis nenumatytomis aplinkybėmis (jau minėto Teisingumo Teismo sprendimo byloje Walter Rechberger 75–77 p.). Kadangi Direktyvos 7 straipsnis nebuvo tinkamai įgyvendintas, o nagrinėjamu atveju asmenims už neįvykusią kelionę buvo kompensuota tik maža dalis jų sumokėtos sumos, todėl tarp minėto Europos Sąjungos teisės pažeidimo ir asmenų patirtos turtinės žalos Europos Sąjungos teisės taikymo prasme yra tiesioginis priežastinis ryšys.
Atsakovės atstovės Ūkio ministerijos pozicija, kad visų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių atlyginimo klausimas turi būti sprendžiamas pareiškėjams reiškiant reikalavimus bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų tikslų Direktyvos įgyvendinimą (žr. anksčiau nurodytus Teisingumo Teismo sprendimus Andrea Francovich ir Brasserie bylose). Šiuo atveju akivaizdu, kad tokią pareigą valstybė vykdė netinkamai, kadangi nustatytas nacionalinis reguliavimas neužtikrino visiško patirtų nuostolių atlyginimo. Taip pat šiuo atveju nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Šiuo klausimu 1999 m. birželio 15 d. sprendimo Rechberger ir kt. (C-140/97, Rink. p. I-3499) 74 punkte Teisingumo Teismas yra nurodęs, kad Direktyvos 7 straipsnyje nustatytas įpareigojimas pasiekti tam tikrą rezultatą, t. y. užtikrinti kelionių paketo pirkėjų teisę į garantuotą įmokėtų lėšų kompensavimą ir repatriaciją kelionės organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju, taip pat kad šia garantija siekiama apsaugoti vartotoją nuo nemokumo, nesvarbu dėl kokių priežasčių, padarinių. Remdamasis šiais samprotavimais Teisingumo Teismas padarė išvadą, kad tokios aplinkybės, kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas, negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr. minėto sprendimo Rechberger ir kt. 75 ir 76 punktus). Be to, tokį Direktyvos 7 straipsnio aiškinimą patvirtina jos siekiamas tikslas – užtikrinti aukštą vartotojų apsaugos lygį (žr. minėto sprendimo Dillenkofer ir kt. 39 punktą). Teisingumo Teismas nurodė, kad Direktyvos 7 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad į jo taikymo sritį patektų atvejis, kai kelionės organizatorius tapo nemokus dėl savo apgaulingų veiksmų.
Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad nacionaliniais teisės aktais akivaizdžiai nebuvo užtikrinta Direktyvos garantuojama turisto teisių į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, dėl to pareiškėjai patyrė nuostolių, kuriuos valstybė turi atlyginti.
Remiantis bylos duomenimis neginčytinai nustatyta, kad nors už keliones pinigus mokėjo vienas asmuo, tačiau realiai kelionės buvo perkamos dviem ar daugiau asmenų, kurie kelionės sutartyse buvo įvardyti kaip sutarties šalys (turistai) arba vykstantys asmenys. Pareiškėjų pateiktos kelionių sutartys, apmokėjimą patvirtinantys dokumentai patvirtina jų kelionės įsigijimo išlaidas. Taip pat nustatyta, kad dalį pareiškėjų dėl neįvykusių kelionių patirtų nuostolių kompensavo draudimo bendrovė, o A. G. ir M. G. atveju – taip pat patenkinus kreditorinį reikalavimą BUAB „Freshtravel“ bankroto byloje.
Įvertinus sumų, sumokėtų už keliones, ir išmokėtų kompensacijų dydžius, akivaizdu, kad pareiškėjams nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų kelionės paketo įsigijimo išlaidų: T. B. liko negrąžinta 417,60 Eur, M. B. – 417,60 Eur, A. B. – 273,84 Eur, V. B. – 273,84 Eur, A. G. – 263,44 Eur, M. G. – 263,43 Eur, S. K. – 440,15 Eur, V. M. – 301,37 Eur, D. M. – 357,57 Eur, A. M. – 357,56 Eur, E. N. – 302,51 Eur, D. R. – 301,36 Eur, R. R. – 301,37 Eur, M. R. – 302,52 Eur, R. R. – 302,51 Eur, I. R. – 302,52 Eur, S. S. – 301,36 Eur, V. Š. – 440,14 Eur, J. T. – 495,20 Eur, K. T. – 495,20 Eur, O. S. V. – 357,57 Eur, N. V. – 357,57 Eur, E. V., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą V. V. ir E. V., – 357,57 Eur, V. V. – 357,57 Eur, E. V. – 357,57 Eur.
Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šias sumas kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjams iš atsakovės.
Dėl palūkanų priteisimo
Pareiškėjai prašo priteisti penkis procentus metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, padarytos valdžios institucijų neteisėtais veiksmais, atlyginimo, priteisiamos penkių procentų dydžio metinės palūkanos (žr., pvz., LVAT 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-3550/2011, 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1673/2012), todėl, vadovaujantis CK 6.2 straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis bei LVAT praktika, pareiškėjams iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos. Bylos iškėlimo teisme diena yra skundo priėmimo teisme diena (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Nagrinėjamu atveju skundas priimtas 2017 m. spalio 26 d., todėl nuo šios dienos priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pareiškėjai prašo priteisti patirtas teismo išlaidas (kiekvienam po 121 Eur) už skundo parengimą.
Pareiškėjams byloje atstovavo advokatas Justas Vilys, jo įgaliojimus patvirtina byloje pateiktos atstovavimo sutartys. Patirtas teismo išlaidas patvirtina byloje pateiktos PVM sąskaitos faktūros, o iš banko operacijų išrašų ir 2017 m. spalio 20 d. mokėjimo nurodymo matyti, kad pareiškėjai su advokatu už suteiktas teisines paslaugas atsiskaitė.
Proceso šalių išlaidų atlyginimą reglamentuoja ABTĮ 40–41 straipsniai, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 98 straipsnis ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos rekomendacijos (toliau – Rekomendacijos; nauja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija, įsigaliojusi nuo 2015 m. kovo 20 d.).
ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.
Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Šių Rekomendacijų 8.2 papunktyje nustatyta, kad už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį maksimalus priteistinas dydis apskaičiuojamas taikant 2,5 koeficientą.
Skundą pareiškėjai pateikė teismui 2017 m. spalio 24 d. (2017 m. IV ketvirtį), todėl aktualus 2017 m. II vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis – 838,7 Eur.
Taigi, pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už skundo parengimą ir pateikimą teismui maksimaliai gali būti priteista 2 096,75 Eur (838,7 Eur x 2,5). Pareiškėjų prašoma suma 3 025 Eur (kiekvienam po 121 Eur) viršija maksimaliai priteistiną sumą.
Pažymėtina, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra išnagrinėtos ir kitos pagal ginčo pobūdį vienarūšės bylos dėl žalos, atsiradusios dėl kelionių organizatoriaus nemokumo priteisimo iš valstybės (eI-581-171/2017, eI-4197-171/2016, eI-4099-171/2016 ir kt.). Šiose bylose pareiškėjams atstovavo tas pats atstovas advokatas Justas Vilys, kurio parengtų skundų turinys beveik identiškas. Taigi, nors skundui paruošti akivaizdžiai reikėjo specialių žinių, susijusių su Europos Sąjungos teisės taikymu, tačiau analogiški ginčai teisme jau yra išnagrinėti, o juos nagrinėjant atstovavo tas pats advokatas Justas Vilys, be to, LVAT yra suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, todėl sprendžiami teisiniai klausimai nagrinėjamu atveju nelaikytini naujais, o bylinėjimosi išlaidos yra susidariusios tik dėl pareiškėjų skaičiaus. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, maksimaliai priteistina suma (2 096,75 Eur) už skundo parengimą ir pateikimą teismui mažintina iki 1 048 Eur.
Teismas, įvertinęs aptartų teisės normų ir rašytinių įrodymų visumą, konstatuoja, kad pareiškėjų prašymas atlyginti teismo išlaidas tenkintinas iš dalies, t. y. iš atsakovės priteistina 1 048 Eur suma (kiekvienam pareiškėjui po 41,92 Eur) teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 5 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjų T. B., M. B., A. B., V. B., A. G., M. G., S. K., V. M., D. M., A. M., E. N., D. R. (D. R.), R. R., M. R., R. R., I. R., S. S., V. Š., J. T., K. T., O. S. V., N. V., E. V., V. V. ir E. V. skundą patenkinti.
Pareiškėjų prašymą atlyginti teismo išlaidas patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui T. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 417,60 (keturis šimtus septyniolika eurų ir šešiasdešimt centų) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai M. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 417,60 (keturis šimtus septyniolika eurų ir šešiasdešimt centų) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui A. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 273,84 (du šimtus septyniasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai V. B. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 273,84 (du šimtus septyniasdešimt tris eurus ir aštuoniasdešimt keturis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai A. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 263,44 (du šimtus šešiasdešimt tris eurus ir keturiasdešimt keturis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui M. G. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 263,43 (du šimtus šešiasdešimt tris eurus ir keturiasdešimt tris centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai S. K. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 440,15 (keturis šimtus keturiasdešimt eurų ir penkiolika centų) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai V. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 301,37 (tris šimtus vieną eurą ir trisdešimt septynis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui D. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 357,57 (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai A. M. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 357,56 (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt šešis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai E. N. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 302,51 (tris šimtus du eurus ir penkiasdešimt vieną centą) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui D. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 301,36 (tris šimtus vieną eurą ir trisdešimt šešis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai R. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 301,37 (tris šimtus vieną eurą ir trisdešimt septynis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui M. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 302,52 (tris šimtus du eurus ir penkiasdešimt du centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui R. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 302,51 (tris šimtus du eurus ir penkiasdešimt vieną centą) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai I. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 302,52 (tris šimtus du eurus ir penkiasdešimt du centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui S. S. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 301,36 (tris šimtus vieną eurą ir trisdešimt šešis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui V. Š. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 440,14 (keturis šimtus keturiasdešimt eurų ir keturiolika centų) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai J. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 495,20 (keturis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir dvidešimt centų) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai K. T. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 495,20 (keturis šimtus devyniasdešimt penkis eurus ir dvidešimt centų) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai O. S. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 357,57 (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui N. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 357,57 (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai E. V., atstovaujamai atstovų pagal įstatymą V. V. ir E. V., iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 357,57 (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjui V. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 357,57 (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.Priteisti pareiškėjai E. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, 357,57 (tris šimtus penkiasdešimt septynis eurus ir penkiasdešimt septynis centus) euro turtinei žalai atlyginti ir penkių procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2017 m. spalio 26 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ir 41,92 (keturiasdešimt vieną eurą ir devyniasdešimt du centus) euro teismo išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
Likusią prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo atmesti.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui tiesiogiai arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.