Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-25811-1050/2020

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-11-26
Bylos Nr.: e2-25811-1050/2020
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Lina Greičiūtė-Petrauskienė
Ieškovas: G. Š., J. Š.
Atsakovas: A. I.
Advokatai: Valdas Pumputis, Artūras Bogdiunas

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 26 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Lina Greičiūtė-Petrauskienė,sekretoriaujant Ingridai Valickienei,dalyvaujant ieškovui G. Š.,ieškovų atstovui advokatui Valdui Pumpučiui,atsakovui A. I. (A. I.),atsakovo atstovui advokato padėjėjui Artūrui Bogdiun,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovų G. Š. ir J. Š. ieškinį atsakovui A. I. (A. I.) dėl priklausinio priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Bylos šalių reikalavimų, argumentų ir atsikirtimų esmė

1. Ieškovai G. Š. ir J. Š. (toliau kartu – Ieškovai) kreipėsi į teismą prašydami pripažinti jiems nuosavybės teisę į ūkinį pastatą, esantį adresu (duomenys neskelbtini), priteisti iš atsakovo A. I. (A. I.) patirtas bylinėjimosi išlaidas, o atsakovui A. I. naudai iš Ieškovų priteisti 1 320,00 EUR kompensaciją.

2. Ieškovai nurodo, kad 2016-12-22 pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos su (duomenys neskelbtini), pagrindu, Ieškovai įsigijo patalpas-butą, esančius adresu (duomenys neskelbtini). 2017-06-06 Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos su (duomenys neskelbtini) pagrindu ir 2019-07-16 Pirkimo-pardavimo sutarties, sudarytos su Atsakovu, pagrindu, Ieškovai bendrai įsigijo (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini). Šiame žemės sklype, be Ieškovų įsigyto buto, turinčio adresą (duomenys neskelbtini), tame pačiame name yra ir Atsakovui nuosavybės teise iki 2019-07-16 priklausęs butas adresu (duomenys neskelbtini), kuris su Ieškovų įsigytu butu yra tame pačiame dvibučiame name Tame pačiame žemės sklype yra ir 20,98 kv. m. bendro ploto ūkinis pastatas (toliau – Ūkinis pastatas). Buvusi buto (duomenys neskelbtini), savininkė neužbaigė Ūkinio pastato privatizavimo sandorio, 2004-11-09 priėmimo-perdavimo aktu jis kartu su kitais nekilnojamojo turto objektais buvo parduotas Vilniaus miesto savivaldybės nuosavybėn, 2014-09-10 sprendimu Vilniaus miesto savivaldybės taryba Ūkinį pastatą kartu su kitais nekilnojamojo turto objektais perdavė UAB „(duomenys neskelbtini)“, kuri 2014-09-12 sudarytos akcijų pasirašymo sutarties pagrindu jį panaudojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ įstatinio kapitalo formavimui. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorius 2014-10-28 įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) nusprendė parduoti Ūkinį pastatą iš viešųjų varžytynių, kurių laimėtoju pripažintas T. P., kuris jį iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ įsigijo 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu. Lietuvos apeliacinis teismas 2019-09-05 sprendimu, priimtu civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), pripažino Ūkinį pastatą buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu, bei pripažino nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą Atsakovui. Apie tai, kad butas (duomenys neskelbtini), buvo parduotas Ieškovams dar iki Lietuvos apeliacinio teismo bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka pradžios, Atsakovas bylą nagrinėjančio teismo neinformavo. Kasacine tvarka bylą nagrinėjęs Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2020-04-08 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-93-701/2020, apeliacinės instancijos teismo sprendimą paliko nepakeistą. Ieškovai, kurie minimoje byloje dalyvavo trečiųjų asmenų statusu, remdamiesi 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutartimi, kasacinės instancijos teismui buvo pateikę kasacinį skundą, kuriuo prašė pasikeitus buto savininkams atlikti procesinį teisių perėmimą ir pripažinti Ieškovams nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą. Teismas nurodė, kad tarp 2019-07-16 sudarytos Buto pirkimo-pardavimo sutarties šalių, kaip matyti iš pastarųjų pateiktų procesinių dokumentų, yra kilęs nesutarimas (ginčas) dėl to, ar sutarties pagrindu tretieji asmenys G. Š. ir J. Š. nagrinėjamo ginčo teisiniame santykyje perėmė ieškovo materialiąsias subjektines teises, taip pat kilęs nesutarimas dėl sutarties sąlygų aiškinimo, tai gali būti nagrinėjimo dalykas kitame to suinteresuoto asmens inicijuotame teisminiame procese. Šiuo metu Ieškovai yra (duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypo (duomenys neskelbtini), buto (duomenys neskelbtini), buto (duomenys neskelbtini) savininkai, likusi žemės sklypo dalis – (duomenys neskelbtini) dalys nuosavybės teise priklauso Lietuvos valstybei, o Ūkinis pastatas (be žemės) nuosavybės teise priklauso Atsakovui, Ūkinis pastatas stovi valstybei priklausančioje žemės sklypo dalyje. Taigi tarp Ieškovų ir Atsakovo kilo ginčas dėl Ūkinio pastato, kaip priklausinio, nuosavybės teisės Atsakovui perleidus pagrindinį daiktą (butą), kurio priklausiniu Ūkinis pastatas yra. Pagal CK 4.19 str. priklausiniais laikomi savarankiški pagrindiniam daiktui tarnauti skirti antraeiliai daiktai, kurie pagal savo savybes yra nuolat susiję su pagrindiniu daiktu. Aplinkybė, kad Ūkinis pastatas yra buto (duomenys neskelbtini), priklausančio Ieškovams, priklausinys, neginčytinai nustatyta tiek 2019-09-05 Lietuvos apeliacinio teismo sprendimu, tiek ir 2020-04-08 Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimi. Šie abu sprendimai yra įsiteisėję. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad nustačius, kad daiktas neturi savarankiško daikto statuso, o yra kito daikto priklausinys ar kitaip susijęs su pagrindiniu daiktu, taikytina CK 4.14 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, kad priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto, tai turi būti specialiai ir aiškiai aptarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas. Nagrinėjamu atveju iš 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties turinio matyti, kad joje nėra nustatyta jokių išlygų dėl Ūkinio pastato (įskaitant ir turtinių teisių į jį) neperleidimo, todėl šį Ūkinį pastatą ištinka pagrindinio daikto likimas, kaip tai numatyta CK 4.19 str., t. y. jis turi tapti pagrindinio daikto (buto) nuosavybe. Pagal CK 4.14 str. 2 d., kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Tai reiškia, kad Atsakovui tenka pareiga įrodyti, kad šalys buvo susitarusios, kad teismui pripažinus Atsakovui nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą, jis liks jo nuosavybe. Tai, kad 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties pasirašymo metu Atsakovui nuosavybės teisė į ūkinį pastatą nepriklausė, tokio vertinimo nekeičia, nes Atsakovui priklausė turtinės teisės į Ūkinį pastatą, o pirkimo-pardavimo sutartyje šalys nenurodė, kad turtines teises į Ūkinį pastatą sau pasilieka Atsakovas, todėl Atsakovo nuosavybės teisei į Ūkinį pastatą atsiradus Lietuvos apeliaciniam teismui priėmus 2019-09-05 sprendimą, Ūkinio pastato nuosavybės teisė turi pereiti Ieškovams remiantis įstatyminiu pagrindu (CK 4.14 str., 4.19 str.). Tai, kad teisių perėmimas kasacinio teismo nagrinėtoje byloje neįvyko, taip pat nepaneigia to, kad Ūkinis pastatas turi tapti Ieškovų nuosavybe, nes atsisakymas pakeisti šalis teismo buvo motyvuojamas ne tuo, kad tokios teisės nebuvo perleistos, o tuo, kad tarp šalių kilo ginčas dėl 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties aiškinimo, o kasacinis teismas nurodė netiriantis fakto klausimų, nenustatinėjantis faktinių aplinkybių bei pripažino, kad toks ginčas išeina už teismo nagrinėjimo ribų. Ieškovų vertinimu, Atsakovui sumokėta buto (duomenys neskelbtini), kaina (105 000,00 EUR) apėmė ir visų priklausinių kainą, nes iš Vilniaus miesto savivaldybės antra namo dalis buvo įsigyta už 46 000,00 EUR, nors ši sąlyga atskirai iš neišskirta sutartyje. Nepaisant to, Ieškovai neprieštarautų, jei teismas iš jų Atsakovo naudai priteistų Ūkinio pastato rinkos kainą – 1 320,00 EUR, kuri nustatoma pagal VĮ „Registrų centras“ pateikiamą rinkos vertę. Ikiteisminiame susirašinėjime Ieškovai siūlė Atsakovui ir didesnę sumą, tačiau tik dėl to, kad yra įsipareigoję pagal preliminarią sutartį UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir siekė kaip įmanoma greičiau įvykdyti įsipareigojimus šiam pirkėjui. Apibendrinant, Ieškovas daro išvadą, kad įstatyminiu pagrindu (CK 4.14 str. ir 4.19 str.). Ūkinis pastatas priteistinas Ieškovams, nes yra buto (duomenys neskelbtini), priklausinys, skirtas užtikrinti tinkamą jo eksploatavimą ir neturintis savarankiško daikto statuso, o Atsakovui priteistina jo rinkos vertė – 1 320,00 EUR.

Atsiliepimas

3. Atsakovas pateikė atsiliepimą į ieškinį (DOK-152389). Nurodė, kad nesutinka su pareikštu ieškiniu. Nėra suprantama, kodėl Ieškovai prašo priteisti tik vidutinę rinkos vertę, nustatytą VĮ „Registrų centras“ masinio vertinimo būdu, o ne, pavyzdžiui, prieš metus nustatytą individualią rinkos vertę, t. y. 5 792,40 EUR, už kurią ginčo pastatas buvo parduotas viešo aukciono būdu. Atsakovas niekada nebuvo atsisakęs savo nuosavybės teisės į ginčo pastatą, nei šią teisę perleidęs Ieškovams ar kitiems asmenims. Ginčo šalys aiškiai buvo susitarę, kad Atsakovas perleidžia tik pagrindinį daiktą, o šio daikto priklausinys nėra perleidžiamas Ieškovui ir jo sutuoktinei. Tokio susitarimo turinys yra žinomas Ieškovui ir jo sutuoktinei. Tačiau šiuo metu Ieškovai vis tiek siekia įgyti nuosavybės teisę į ginčo pastatą, nors žino, kad toks pastatas jiems nebuvo perleistas kartu su pagrindiniu daiktu. Atsakovo šeima ginčo pastatą netrukdomai valdo, naudoja ir save pripažįsta ginčo pastato savininku daugiau nei 40 metų, t. y. nuo 1980 metų, kuomet buvo pastatytas ginčo pastatas ir per visą nurodytą laikotarpį jokie tretieji asmenys nebuvo išreiškę savo reikalavimų į ginčo pastato naudojimą, valdymą, disponavimą. Ieškovai nuosavybės teisę į ūkinį pastatą siekia patvirtinti iš esmės tik formaliai, taikydami įstatymo nuostatas, kurios numato priklausinio likimą tais atvejais, kai yra perleidžiamas pagrindinis daiktas ir pirkimo-pardavimo sutartyje nėra padaryta jokios išlygos, susijusios su pagrindinio daikto priklausinio likimu. Ginčo šalys, sudarydamos pirkimo-pardavimo sutartį, buvo aiškiai susitarusios, kad Atsakovas perleidžia tik pagrindinį daiktą, o šio daikto priklausinys nėra perleidžiamas Ieškovui ir jo sutuoktinei. Viena iš aplinkybių, kuri, Atsakovo nuomone, akivaizdžiai patvirtina, kad ginčo pastatas nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, yra šio ginčo pastato areštas, kuris galiojo nuo 2015-07-01 (Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015-07-01 nutartis). Šį pastatą iki 2020-05-08 buvo draudžiama perleisti nuosavybės teise kitam asmeniui (Vilniaus apygardos teismo 2020-05-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Tai reiškia, kad tokį pastatą draudžiama parduoti (Turto arešto aktų registro įstatymo 2 straipsnio 7 dalis). Todėl jau vien ši aplinkybė aiškiai ir neabejotinai patvirtina, kad ginčo pastatas nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, dėl ko atitinkamai nuosavybės teisė negalėjo būti perleista Ieškovams. Todėl vien jau ši aplinkybė aiškiai ir neabejotinai patvirtina, kad ginčo pastatas nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, dėl ko atitinkamai nuosavybės teisė negalėjo būti perleista Ieškovams. Aplinkybę, kad Atsakovas niekada nebuvo perleidęs savo nuosavybės teisės Ieškovams į ginčo pastatą, patvirtina, be kita ko, paties Ieškovo ir sutuoktinės veiksmai, t. y. tuo atveju, jei Atsakovas būtų perleidęs ginčo pastato nuosavybės teisę Ieškovui ir jo sutuoktinei, tuomet jie prašymą pakeisti civilinėje byloje, kurioje buvo sprendžiamas klausimas dėl ginčo pastato nuosavybės pripažinimo, Ieškovas pateiktų apeliacinės instancijos teismui, o ne kasacinės instancijos teismui. Tokio prašymo Ieškovai apeliacinės instancijos teismui nepateikė ir šie veiksmai tik patvirtina, kad jie žinojo, kad neįgijo nuosavybės teisės į ginčo pastatą Teisminio ginčo eiga ir Ieškovų procesiniai veiksmai aiškiai parodo, kad Ieškovai žinojo, kad ginčo pastatas jiems perleistas nebuvo. Aplinkybę, kad ginčo pastatas pirkimo-pardavimo sutarties metu nebuvo sutarties dalyku, patvirtina ir ginčo šalių susirašinėjimas el. laiškais derinant 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties sąlygas. Iki sutarties pasirašymo buvo atkreiptas dėmesys, kad sutartyje turi būti numatyta nuostata, kad vykstantys teisminiai procesai neturi įtakos sutarties galiojimui, t. y. tuo metu visiems buvo aišku, kad atsakovas toliau teismo tvarka gins savo nuosavybės teisę į ginčo pastatą ir atitinkamai šis ginčo pastatas nėra perleidžiamas, nes, priešingu atveju, Atsakovui nebūtų tikslo tęsti teismo procesą ir siekti nuosavybės teisės į ginčo pastatą pripažinimo. Aplinkybę, kad ginčo pastatas pirkimo-pardavimo sutarties metu nebuvo šios sutarties dalyku, patvirtina ir Ieškovų pozicija dėl šio pastato kainos. Tuo atveju, jei šis pastatas būtų pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, tuomet Ieškovai tiksliai žinotų ir galėtų pasakyti, kad jų sumokėta kaina apėmė ir ginčo pastatą. Tačiau šiuo metu Ieškovai teismo prašo Atsakovui priteisti ginčo pastato vertę, tai akivaizdžiai parodo, kad jie supranta, kad ginčo pastatas nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku. Taip pat aplinkybę, kad ginčo pastatas nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, patvirtina ir Ieškovo siekis šį pastatą nupirkti po nurodytos sutarties sudarymo. Tuo atveju, jei šis pastatas būtų nurodytos pirkimo-pardavimo sutarties dalyku, Ieškovai neprašytų šį pastatą parduoti ir nesiūlytų už jį pinigų. Akivaizdu, kad asmuo, įgijęs nuosavybės teisę, už šią nuosavybės teisę antrą kartą nemokėtų.

II. Teismo posėdyje teiktų proceso dalyvių paaiškinimų esmė

4. Teismo posėdžio metu Ieškovas nurodė, kad palaiko ieškinio reikalavimus ieškinyje nurodytais argumentais. Ieškovo atstovas nurodė, kad pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl to, koks likimas ištinka priklausinį, kai pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo metu jis nuosavybės teise nepriklauso pardavėjui, bet pardavėjas turi turtinę teisę į tokį priklausinį. CK 4.14 str. aiškiai numato, kad jei pirkimo-pardavimo sutartyje nėra aptariamas priklausinio likimas, tuomet tokiu atveju priklausinys seka paskui daiktą. Šiuo atveju svarbi aplinkybė, tiek apeliacinės instancijos teismas, tiek kasacinės instancijos teismas yra aiškiai pasisakęs, kad ginčo pastatas yra Buto priklausinys. Taigi šis faktas iš naujo nėra įrodinėtinas. Tam pagrindą sudaro manyti CPK 182 str. Tai yra priklausinys pagrindinio daikto, kuris nuosavybės teise priklauso Ieškovams. Tikrieji ketinimai, kuomet buvo sudaroma sutartis, Ieškovai turėjo norą ir pageidavimą įsigyti pastatų kompleksą tikslu perduoti įmonei, kuri vystys atitinkamą projektą, dėl to yra sudaryta preliminarioji sutartis. Ieškovo tikslas buvo įsigyti visus statinius. Problema ta, kad sandėliukas Atsakovui nepriklausė, jis turėjo tik turtinę teisę į sandėliuką. Ieškovų vertinimu, sutartyje nebuvo aptarta ir nebuvo jokių išlygų apie tai, kad turtinė teisė neseka paskui pagrindinį daiktą. Kita vertus, pats Atsakovas, įgyvendinimas savo turtines teises į sandėliuką, reikšdamas ieškinį jis įgyvendino kaip pagrindinio daikto savininkas, nors nebuvo 1992 metų privatizavimo sandorio šalis, t. y. jam ta turtinė teisė sekė paskui daiktą. Atsakovas nuosavybės teisę įsigijo paveldėjimo būdu, paveldėjimo dokumentuose nebuvo nurodoma, kad kartu pereina teisė į sandėliuką. Taip pat svarbu ir kainos klausimas. Būtų logiška, kad Ieškovai prašytų neatlygintinai pripažinti nuosavybės teisę į sandėliuką, tačiau siekiant išvengti apeliacijų, Ieškovai geranoriškai sutinka, kad rinkos kaina jam būtų kompensuota. Sandėliuko vertė yra nustatyta pagal VĮ „Registrų centras“ duomenis.

5. Ieškovas nurodė, kad Ieškovas ir Atsakovas buvo susitikę, suderėjo kainą visų objektų. Derybų metu nebuvo kalbama apie atskirus konkrečius objektus. Ieškovas negalėjo pirkti dalies pastato, buvo įvardinta, kad viską sutvarkys ir čia tik laiko klausimas. Derybų objektas taip pat buvo ir Ūkinis pastatas. Ūkinis pastatas yra priklausinys, kuris turi būti priskirtas prie pagrindinio pastato. Ieškovas nurodė, kad Atsakovas teigė, kad Ūkinis pastatas priklausys Ieškovui, kai baigsis teisminiai procesai.

Atsiliepimas

6. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad nesutinka su pareikštais reikalavimais. Ieškovo atstovas teismo posėdžio metu nurodė, kad prieš sudarant sutartį buvo kalbėta apie Ūkinį pastatą, ir buvo aptarta, kad šis pastatas neįeina į sutarties dalyką. Akivaizdžiausiai šią aplinkybę patvirtina elektroninis laiškas 2019-07-16, buvo atskirai nurodyta, kad įrašytų pastabą, kad jų formuluotė, kad nevyksta jokių teisme ginčų, yra ydinga, nes tuo metu vyko du atskiri procesai, dėl viešo aukciono (kur Ieškovas nupirko Butą), kitas ginčas vyko dėl Ūkinio pastato. Atsakovas susirašinėjime nurodė, kad įtakos šiai sutarčiai nedaro teismo procesai, tokiu būdu buvo siekiama formalizuoti dalyką pirkimo-pardavimo sutarties. Notaro padėjėjas ir T. P. atsakė, nereikia painioti dalykų, yra butas, kuris priklauso Ieškovui, kitas butas, dėl kurio vyksta ginčas teisme, ir Ūkinis pastatas, dėl kurio taip pat vyksta ginčas teisme ir šių dalykų nereikia painioti. Todėl jokių pastabų rašyti neverta. Atskirai sutartyje, kad Ūkinis pastatas nėra perleidžiamas, nes formaliai tuo metu nepriklausė Atsakovui. Tuo metu sutartyje negalėjo būti konkrečiai parašyta, kad neperduodama tas, kas nepriklauso, ir dėl ko yra pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Taigi tai negalėjo būti pirkimo-pardavimo sutarties dalyku. Paties Ieškovo veiksmai po Sutarties sudarymo Ieškovo veiksmai taip pat parodo, kad Ieškovas nepripažino savęs kaip savininku. Po Sutarties buvo siekiama nupirkti Ūkinį pastatą. Be to, Ieškovas ikiteisminio tyrimo metu pripažino, kad tik siekė įgyti turtą, tačiau asmuo persigalvojo. Sutarties sudarymo metu galiojo laikinosios apsaugos priemonės. Tuo metu nuosavybės teisė negalėjo pereiti į Ūkinį pastatą. Tokios Sutartys būtų niekinės ir negaliojančios. Taigi negalima perduoti to, ko neturi.

7. Atsakovas teismo posėdžio metu nurodė, kad Sutartis, kurios metu pardavinėjo Butą ir žemės sklypą, kuriuos Atsakovas valdė. Prieš tai šalys susitikusios birželio mėnesį pasiderėti dėl kainos, dėl padėties, tačiau G. minėjo, kad nepatinka jam teisminiai procesai, kurie tuo metu vyko, aiškiai buvo išsakyta iš G., atstovo Tomo Petkevičiaus buvo pasakyta, kad Ūkinis pastatas nėra jam įdomus, jautė matomai nuoskriaudą dėl to, kad tas sandėliukas neįeina į viso parduodamo turto masę ir tos kainos turėtų būti panašios, nors turto vertinime, kurį Atsakovas buvo pasidaręs, nurodyta, kad kainos tuo metu buvo apie 130 000,00 EUR. Kai apeliacinės instancijos teismas priėmė nutartį, G. skambino, pasiūlė parduoti, tačiau Atsakovas atsisakė parduoti, kadangi kasacinis teismas gali išspręsti kitaip, gali kilti neigiamos pasekmės iš šios Sutarties. Todėl Atsakovas pasiūlė palaukti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo sprendimo, kadangi buvo paduotas kasacinis skundas ir tik tada spręsti dėl Ūkinio pastato pardavimo.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

III. Apylinkės teismo nustatytos faktinės aplinkybės, jų teisinis kvalifikavimas ir išvados

8. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2016-12-22 pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos su Vilniaus miesto savivaldybe, pagrindu Ieškovai nuosavybės teise įsigijo Butą/Patalpas-Butą, esančius adresu (duomenys neskelbtini).

9. 2017-06-06 valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos su Lietuvos valstybe, atstovaujama Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, pagrindu, ir 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties, pasirašytos su Atsakovu, pagrindu Ieškovai įsigijo (duomenys neskelbtini) dalis žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini).

10. 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu Ieškovai iš Atsakovo įsigijo tame pačiame name esantį kitą Butą-Patalpą-Butą (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Butas).

11. Į bylą pateiktais VĮ „Registrų centras“ duomenimis, tame pačiame Žemės sklype, esančiame (duomenys neskelbtini), yra (duomenys neskelbtini) kv. m. bendro ploto ūkinis pastatas (toliau – Ūkinis pastatas). Dėl Ūkinio pastato vyko teisminis ginčas. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, Lietuvos apeliacinis teismas 2019-09-15 sprendimu, be kita ko, pripažino Ūkinį pastatą, buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu, taip pat pripažino Ieškovui nuosavybės teisę į Ūkinį pastatą (Lietuvos apeliacinio teismo 2019-09-05 sprendimas, priimtas civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Lietuvos Aukščiausiasis teismas 2020-04-08 nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2019-09-05 sprendimą paliko nepakeistą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-08 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Minimoje kasacinės instancijos teismo byloje Ieškovai buvo pateikę prašymą pakeisti jais ieškovą A. I. Tačiau Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Sutartyje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl Ūkinio pastato. Jos sudarymo metu nuosavybės teisė į Ūkinį pastatą 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu priklausė T. P. ir S. P. Tarp 2019-07-16 sudarytos Buto pirkimo-pardavimo sutarties šalių, kaip matyti iš pastarųjų pateiktų procesinių dokumentų, yra kilęs nesutarimas (ginčas) dėl to, ar jos (sutarties) pagrindu tretieji asmenys G. Š. ir J. Š. šioje byloje nagrinėjamo ginčo teisiniame santykyje perėmė ieškovo subjektines teises, taip pat kilęs nesutarimas (ginčas) dėl sutarties sąlygų aiškinimo (Nutarties 46 p.).

12. Taigi šiuo metu Ieškovai yra (duomenys neskelbtini) dalies žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), buto (duomenys neskelbtini), ir kito buto (duomenys neskelbtini), savininkai. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl to, ar Atsakovui 2019-07-16 pirkimo-pardavimo sutartimi (toliau – Sutartis) perleidus nuosavybės teises Ieškovams į pagrindinį daiktą (Butą), kartu šia Sutartimi buvo perleista nuosavybės teisė ir į Ūkinį pastatą, kuris vėlesniais, įsiteisėjusiais teismo sprendimais, pripažintas pagrindinio daikto priklausiniu. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo, kad Ūkinis pastatas yra pagrindinio daikto – Buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausinys.

Dėl Ieškovų nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą pripažinimo.

13. Visų pirma, Ieškovai faktinę aplinkybę, kad Sutartimi įsigydami pagrindinį daiktą – Butą, kartu įsigijo ir priklausinį, grindžia Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.14 straipsnio 1 dalimi, kurioje numatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jei sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip.

14. Ieškovas šiame kontekste remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika civilinėse bylose, kuriose, be kita, yra minimos CK 4.14 straipsnio taikymo taisyklės: nustačius, jog daiktas neturi savarankiško daikto statuso, o yra kito daikto priklausinys ar kitaip susijęs su pagrindiniu daiktu, taikytina CK 4.14 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad antraeilį daiktą ištinka pagrindinio daikto likimas, jeigu sutarties ar įstatymo nenustatyta kitaip (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019-05-19 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-186-248/2019); tais atvejais, kai sutartyje nepadaryta išlygos, jog priklausinys neperduodamas kartu su pagrindiniu daiktu, laikoma, kad priklausinį ištinka pagrindinio daikto likimas. Nuosavybės teisė į tokį daiktą pripažintina pagrindinio daikto savininkui ir tuo atveju, kai priklausinys nebuvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014-10-15 nutartis priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2014); tam, kad priklausinio neištiktų pagrindinio daikto likimas, t. y. kad priklausinys būtų atskirtas nuo pagrindinio daikto tai turi būti specialiai ir aiškiai patarta pagrindinio daikto perleidimo sutartyje. Priešingu atveju būtų pagrindas vertinti, kad šalys nesusitarė dėl išimties taikymo, ir reikėtų daryti išvadą, kad priklausinį ištiko pagrindinio daikto likimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-10-24 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-422/2011).

15. Kasacinis teismas nuosekliai pabrėžia teismų pareigą laikytis savo pačių ar aukštesnės instancijos teismų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose sukurtų precedentų, taip užtikrinant teismų praktikos nuoseklumą ir nuspėjamumą; remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai; precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, kurių faktinės aplinkybės tapačios arba labai panašios į nagrinėjamos bylos; nagrinėdamas bylas teismas teisės normas aiškina ir taiko ne a priori (iš anksto), o konkrečioje byloje, atsižvelgdamas į konkrečios bylos faktines aplinkybes ir šias siedamas su taikytina teisės norma; dėl to kiekvienas teismo pateiktas teisės aiškinimas gali ir turi būti suprantamas ir aiškinamas tik konkrečios bylos kontekste, nes šis aiškinimas yra teismo sprendimo konkrečioje byloje ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-701/2020 60 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

16. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Ieškovo nurodytų ir cituojamų kasacinės instancijos teismo civilinių bylų ir šios civilinės bylos faktinės aplinkybės skiriasi. Pavyzdžiui pirmoje Ieškovo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje pardavėjas buvo parduodamo turto savininkas ir turto pardavimo metu nebuvo ginčo dėl pardavėjo nuosavybės teisių (šioje civilinėje byloje turtas buvo įregistruotas kito asmens vardu, sandorio sudarymo metu vyko teisminiai ginčai teismuose, apie tai bus pasisakoma Sprendimo 11, 23 punktuose). Kitoje Ieškovų cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl žemės sklypo atitikties užstatyto sklypo kriterijams faktas ir galimybės ieškovą laikyti asmeniu, kurio interesai buvo pažeisti pardavus turtą iš varžytynių.

17. Vadinasi, kiekvieną tarp ginčo šalių susiklosčiusią faktinę situaciją reikia vertinti individualiai, atsižvelgiant į byloje esančių įrodymų visumą. Iš esmės šią teismo išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-08 nutartis, kurioje proceso dalyviai buvo ir Ieškovai su Atsakovu. Kaip jau minėta, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nurodė, kad Sutartyje nėra expressis verbis (aiškiais žodžiais; tiesiogiai) pasisakyta dėl Ūkinio pastato. Jos sudarymo metu nuosavybės teisė į Ūkinį pastatą 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu priklausė T. P. ir S. P. Tarp 2019-07-16 sudarytos Buto pirkimo-pardavimo sutarties šalių, kaip matyti iš pastarųjų pateiktų procesinių dokumentų, yra kilęs nesutarimas (ginčas) dėl to, ar jos (sutarties) pagrindu tretieji asmenys G. Š. ir J. Š. šioje byloje nagrinėjamo ginčo teisiniame santykyje perėmė ieškovo subjektines teises, taip pat kilęs nesutarimas (ginčas) dėl sutarties sąlygų aiškinimo (Nutarties 46 p.).

18. Taigi, kaip matyti, ir Lietuvos Aukščiausiajam Teismui nebuvo akivaizdu, kad Ieškovai, įsigydami Butą, tuo pačiu įsigijo ir priklausinį, priešingai, konstatavus, kad tarp šalių yra kilęs nesutarimas, nukreipė į poreikį aiškintis tarp ginčo šalių kilusį nesutarimą dėl Sutarties aiškinimo ir materialiųjų subjektinių teisių iš Atsakovo perėmimo. Todėl tuo atveju, kai kasacinės instancijos teismui būtų buvęs aiškus Sutarties turinys, tikėtina, kad būtų įvykęs procesinių teisių perėmimas. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismo įsitikinimu, būtina nagrinėjamoje byloje išsiaiškinti, įvertinti ir atsižvelgti į tikrąją šalių valią ir ketinimus sudarant Sutartį, t. y. ar tikrasis šalių ketinimas buvo Pagrindinio daikto (priklausinio) pirkimas (pardavimas) su žemės sklypu ir Ūkiniu pastatu, ar vis dėlto ginčo šalių valia buvo parduoti (įsigyti) pagrindinį daiktą be Ūkinio pastato.

19. Sutarčių aiškinimo taisyklės yra reglamentuotos CK 6.193–6.195 straipsniuose ir suformuluotos Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje. Kasacinio teismo praktika dėl sutarčių aiškinimo yra išplėtota ir nuosekli (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 2 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-409/2010; 2014 m. balandžio 25 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-238/2014; 2014 m. birželio 30 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2014; 2014 m. gruodžio 9 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2014; kt.). Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo konkrečiose precedentinėse bylose suformuotą praktiką, esant ginčui dėl sutarties turinio ir jos sąlygų, sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus (subjektyvaus sutarties aiškinimo metodas), o ne vien remiantis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvaus sutarties aiškinimo metodas); sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, į šalių elgesį po sutarties sudarymo ir į kitas reikšmingas aplinkybes; aiškinant sutartį būtina vadovautis ir CK 1.5 straipsnyje įtvirtintais bendraisiais teisės principais, sutarties sąlygos turi būti aiškinamos taip, kad aiškinimo rezultatas nereikštų nesąžiningumo vienos iš šalių atžvilgiu; kai ginčo šalys siejamos sutartinių santykių, kilusių iš kelių skirtingų sutarčių, pastarosios, vadovaujantis sisteminiu sutarčių aiškinimo principu, analizuojamos kartu; turi būti kiek įmanoma tiksliau išsiaiškinta šalių valia, išreikšta joms sudarant sutartis ir prisiimant iš tokių sutarčių kylančius įsipareigojimus; pirmiausia nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, derinant subjektyvųjį sutarties aiškinimo principą su jos teksto lingvistine analize; nepaisant pirmiausia įtvirtinto subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, sutarties aiškinimo metodo taikymo prioriteto konkrečioje byloje, neabejotinai yra svarbūs visi CK 6.193 straipsnyje nustatyti sutarčių aiškinimo principai, ir kiekvienu atveju, aiškinant konkrečią sutartį, būtina atsižvelgti į visų nurodytų sutarčių aiškinimo taisyklių visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-10-11 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-356-695/2018).

20. Nagrinėjamos civilinės bylos atveju teismas, teismo posėdžio metu išklausęs ginčo šalių paaiškinimus, taip pat įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje pagal abiejų ginčo šalių elgesį iki Sutarties sudarymo ir po Sutarties sudarymo ir apskritai susiklosčiusias faktines aplinkybes, susijusias tiek su tarp ginčo šalių vykusiais kitais teisminiais procesais, tiek įvertinus pačios Sutarties turinį ir joje esančių nuostatų visumą, tikroji šalių valia buvo ta, kad ginčo šalims sudarant sandorį Ūkinis pastatas nebuvo Sutarties dalykas ir šalys neturėjo ir negalėjo turėti ketinimo ir valios paminėtą turtą parduoti (pirkti). Šią išvadą teismas grindžia žemiau nurodomais argumentais.

21. Visų pirma, siekiant atskleisti tikrąją ginčo šalių valią ir ketinimus sudarant Sutartį, įvertintinas šalių elgesys prieš ir po Sutarties sudarymo. Prieš pat Sutarties sudarymą, t. y. likus 11 dienų iki sandorio sudarymo, Ieškovė 2019-07-05 pateikė Vilniaus apygardos teismui atsiliepimą į A. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 209-05-17 sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Iš paminėto atsiliepimo turinio matyti, kad Ieškovė net nelaikė Atsakovo ūkinio pastato savininku, Ieškovė laikėsi pozicijos, kad „<...> apelianto prosenelė, senelė ir Apeliantas niekada neturėjo teisės į Ūkinį pastatą, Ūkinis pastatas nėra neatsiejamai susijęs su Apelianto butu <...>“ (atsiliepimo 5 psl.). Natūralu, kad asmuo (pirkėjas), suvokdamas ir manydamas, kad pardavėjas nėra turto (šiuo atveju Ūkinio pastato) savininkas, atitinkamai ir negali tikėtis sėkmingos sandorio baigties įsigyjant šį turtą.

22. Aplinkybę, kad Sutarties dalyku nebuvo Ūkinis pastatas, patvirtina ir tai, kad po Sutarties sudarymo Ieškovo tikslas buvo įsigyti Ūkinį pastatą. Šią faktinę aplinkybę ir Ieškovo siekį patvirtina, be kita ko, ikiteisminio tyrimo medžiaga. Iš byloje esančio Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2020-07-03 nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą yra nurodyta, kad G. Š. žodžiu patikslino, kad apie (duomenys neskelbtini) esantį sandėliuką, išdaužtą langą ir sulaužytą spyną nieko nežino. Paaiškino, kad minėtu adresu negyvena. Sandėliukas priklauso A. I., iš kurio pirko butą. A. I. apie 1 metus po buto įsigijimo neišsikraustė, turėjęs ieškinį prieš A. I. G. Š. teigė, kad su A. I. nekonfliktavo, nebendrauja, tačiau yra taręsis, kad norėtų įsigyti sandėliuką, tačiau A. I. persigalvojo. Šie Ieškovo ikiteisminio tyrimo metu duoti paaiškinimai liudija, kad Ieškovas taip pat laikė sandėliuko savininku (turtinių teisių turėtoju) ne save, o būtent Atsakovą.

23. Antra, faktinė aplinkybė, kad Ūkinis pastatas nuosavybės teise priklauso Atsakovui, tapo akivaizdi po Sutarties sudarymo, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2019-09-05 sprendimo priėmimo (civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-04-08 nutarties priėmimo (civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini). Tuo tarpu iki Sutarties sudarymo, visų pirma, dėl šio Ūkinio pastato vyko teisminiai ginčai, todėl nebuvo aišku, kas yra turto savininkas. Visų antra, iki šiame punkte paminėtų teismų sprendimų paskelbimo, atitinkamai ir Sutarties pasirašymo metu, galiojo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir T. P. sudaryta Ūkinio pastato 2014-12-29 pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu T. P. buvo įsigijęs Ūkinį pastatą. Šias faktines aplinkybes ginčo šalys puikiai žinojo, kadangi buvo aptartų teisminių procesų dalyviai. Atitinkamai, sudarant Sutartį, sandorio šalys, žinodamos, kad vyksta teisminiai ginčai, iki tol, kol nebuvo nuginčyti sandoriai, kurių pagrindu T. P. buvo įgijęs nuosavybės teisės į Ūkinį pastatą, Sutarties šalys (tiek Ieškovai, tiek Atsakovas) negalėjo apskritai išreikšti savo valios dėl Ūkinio pastato pirkimo (pardavimo), kadangi būtent tuo metu aptariamą turtą buvo įsigijęs T. P. ir Sutarties šalys pagal tuo metu susiklosčiusią faktinę situaciją turėjo suprasti, kad Ūkinis pastatas negali būti Sutarties dalyku. Vien faktas, kad tuometiniai Ūkinio pastato savininkai (T. P., S. P.) nebuvo Sutarties šalis, patvirtina, kad Ūkinis pastatas nebuvo ir apskritai net negalėjo būti sutarties dėl Buto pirkimo-pardavimo dalykas. Šiuo aspektu paminėtina ir tai, kad civilinės apyvartos požiūriu susiklostytų ydinga praktika, kuomet, esant skirtingiems pagrindinio pastato ir priklausinio (antraeilio daikto) savininkams ar turtinių teisinių turėtojams (kas teisiškai ir faktiškai yra įmanoma tiek pagal CK 4.14 straipsnio nuostatas, tiek šią aplinkybę išaiškino ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartyse, kurias ieškinyje cituoja Ieškovai), pagrindinio daikto savininkui perleidus pagrindinį daiktą, kartu su pagrindiniu daiktu būtų perleistas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, nors jis priklausytų ir kitiems, su pirkimo-pardavimo sandoriu nesusijusiems asmenims.

24. Šalių tikruosius ketinimus sudarant Sutartį taip pat atskleidžia ir tarp ginčo šalių susirašinėjimas po Sutarties sudarymo. Į bylą yra pateikta šalių susirašinėjimas elektroniniu paštu, iš kurio matyti, kad dar 2020-04-23 Ieškovų įgaliotas asmuo Tomas Petkevičius kreipėsi į Atsakovą, teiraudamasis dėl sandėliuko, pažymima, kad G. nori aiškumo, kad galėtų planuotis ateities veiksmus, teiravosi, ar pavyko pasigalvoti dėl sandėliuko kainos. Į bylą taip pat yra pateikta momentinė telefono ekrano nuotrauka (pateikta 2020-09-24, DOK-184779 priedas), iš kurios matyti, kad dar 2020-05-23 (kadangi rašyta šeštadienį, teismas laiko kad tai 2020 metai) Ieškovas rašė žinutę Atsakovui ir teiravosi, ar nusprendė ką nors dėl (duomenys neskelbtini) objekto pardavimo, laukia atsakymo, ar pasikeitė planai dėl pardavimo. Iš kartu su atsiliepimu pateikto 2019-07-16 susirašinėjimo elektroniniu paštu taip pat matyti, kad prieš sandorio sudarymą šalys apsikeitė pastabomis, ir buvo pasiūlyta įrašyti į Sutartį nuostatą, kad sutarties šalys dalyvauja atitinkamuose teisminiuose procesuose, kurių eiga ir jų pabaiga neturi įtakos šios sutarties galiojimui.

25. Teismo vertinimu, tai, kad Ūkinis pastatas nebuvo Sutarties dalykas, patvirtina ir tai, kad Ieškovai tiek antruoju ieškinio reikalavimu, tiek iš susirašinėjimo matyti, kad siūlo ieškovui kompensaciją už Ieškovams tenkantį Ūkinį pastatą. Mažai tikėtina, kad tuo atveju, jei Ūkinis pastatas būtų patekęs į parduodamo turto balansą (masę) (kas reiškia, kad už jį jau būtų buvus sumokėta kaina), Ieškovas norėtų ir pageidautų sumokėti už turtą antrą kartą. Tai taip pat viena iš aplinkybių, rodančių, kad šalių valia sudarant Sutartį nebuvo Ūkinio pastato nuosavybės teisės perleidimas.

26. Aplinkybę, kad Ūkinis pastatas nebuvo Sutarties dalykas, patvirtina ir Sutarties nuostatų visuma ir jų ryšys su byloje esančiais kitais, jau aukščiau aptartais, įrodymais. Sutartyje, kuria Atsakovas perleido nuosavybės teises į pagrindinį daiktą – Butą, ginčo šalys ir numatė, kad pardavėjas patvirtina, kad į parduodamą daiktą tretieji asmenys neturi jokių teisių ar pretenzijų, kad daiktas neperleistas, neišnuomotas, nesuteiktas panaudai, niekam neįkeistas, hipotekų ir įregistruotų įkeitimo sutarčių nėra. Daiktas neareštuotas, jis nėra teisminio ginčo objektas, o taip pat, kad pardavėjo teisė disponuoti daiktu neatimta ar neapribota, nėra jokių viešosios teisės pažeidimų ar apribojimų, kurie galėtų turėti įtakos pirkėjo nuosavybės teisei į daiktą (Sutarties 8.2 p.). Taigi, kaip matyti iš Sutarties turinio, ginčo šalys aiškiai susitarė, kad parduodamas turtas nėra jokia forma suvaržytas ir dėl jo nėra jokių teisminių ginčų. Tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad nuo 2015-06-22 Vilniaus miesto apylinkės teisme vyko teisminis ginčas, Atsakovas buvo pareiškęs ieškinį, kuriuo prašė pripažinti Ūkinį pastatą, buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausiniu, bei pripažinti Atsakovui nuosavybės teises į ginčo Ūkinį pastatą (Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinės bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Paminėtoje civilinėje byloje teismo 2015-07-01 nutartimi buvo pritaikytos laikinosios apaugos priemonės, kuriomis buvo nuspręsta padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl atsakovams T. P. ir S. P. nuosavybės teise priklausančio ginčo pastato, esančio (duomenys neskelbtini), žemės sklypo plane pažymėto indeksu 2I1ž, perleidimo draudimo tretiesiems asmenims (senas bylos Nr. (duomenys neskelbtini). Iš teismų informacinės sistemos LITEKO matyti, kad šios laikinosios apsaugos priemonės galiojo iki 2020-05-08, kuomet Vilniaus apygardos teismas 2020-05-08 nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini), panaikino areštus ir apribojimus Ūkiniam pastatui. Taigi, kaip matyti, iki Sutarties sudarymo tarp šalių vyko diskusija dėl sąlygos, numatančios, kad pardavimo dalykas nėra teisminių ginčų dalykas. Atitinkamai tai buvo įforminta ir Sutarties 8.2 punkte. Todėl akivaizdu, kad sandorį sudariusios šalys, akivaizdžiai žinodamos apie vykstantį teisminį procesą ir, juo labiau, teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, tokios sąlygos nebūtų numačiusios, jei sutartimi būtų susitarta dėl Ūkinio pastato pardavimo. Galiausiai, kaip jau minėta, išlygos, kuri numatyta CK 4.14 straipsnio 1 dalyje, sandorio šalys ir apskritai net negalėjo numatyti, kadangi tuo metu turto savininkai buvo T. P. ir S. P.

27. CK 4.14 str. 2 d. numato, kad kai pagrindinio daikto perleidimo kito asmens nuosavybėn metu kyla ginčas dėl antraeilio daikto likimo, kartu su pagrindiniu daiktu perleidžiamas to asmens nuosavybėn ir antraeilis daiktas, jeigu neįrodyta, kad turi būti pasielgta priešingai. Nagrinėjamu atveju, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendžia, kad Atsakovas įrodė, kad sudarant sutartį dėl pagrindinio daikto – Buto, pirkimo, Ūkinis pastatas negalėjo būti ir nebuvo pirkimo-pardavimo sutarties dalykas.

28. Nurodytos faktinės aplinkybės, taip pat byloje esančių įrodymų visuma teismui leidžia daryti išvadą, kad tarp ginčo šalių, tikėtina, susiklostė tokia faktinė situacija, kuomet Ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sandorio (Sutarties) šalys, dėl tuo metu vykusių teisminių ginčų negalėdamos sudaryti sandorio dėl Ūkinio pastato pirkimo-pardavimo, iš esmės ketino ateityje, kai baigsis teisminiai ginčai, sudaryti Ūkinio pastato pirkimo-pardavimo sutartį ir perleisti Ieškovams nuosavybės teises į šį turtą. Tačiau vėlesnėje eigoje, pasibaigus teisminiams procesams, tarp šalių kilo nesutarimas dėl turto kainos, todėl, tikėtina, šis sandoris taip ir neįvyko Atsakovui persigalvojus dėl nuosavybės teisės perleidimo Ieškovams ir, atitinkamai, pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo.

29. Darytina išvada, kad Ūkinis pastatas nebuvo Sutarties dalykas, todėl Ieškovų ieškinys atmestinas kaip nepagrįstas ir neįrodytas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

30. Civilinio proceso kodekso 93 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

31. Atsakovas pateikė įrodymus, kad byloje patyrė 2 077,74 EUR išlaidų advokato teisinei pagalbai apmokėti (DOK-216716 prašymo priedai).

32. Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius 2 punktą, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, rekomenduojama atsižvelgti į rekomendacijų 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, turto ar pinigų sumų dydį (priteistinų ar ginčijamų), teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, kitas svarbias aplinkybes. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat yra nurodęs, kad spręsdamas dėl išlaidų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018-02-06 nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-108-248/2018).

33. Pažymėtina, kad atsakovo išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti nagrinėjamu atveju neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio (2015-03-19 įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) maksimalių dydžių. Todėl iš Ieškovų Atsakovo naudai priteistina 2077,74 Eur bylinėjimosi išlaidų, Atsakovo patirtų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

34. Teismas byloje patyrė 4,00 EUR procesinių dokumentų siuntimo išlaidų, kurios, neviršija minimalios į valstybės biudžetą priteistinos sumos dydžio, todėl iš Ieškovų į valstybės biudžetą nėra priteistinos.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

atmesti ieškovų G. Š. ir J. Š. ieškinį.

Priteisti iš ieškovų G. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), ir J. Š., a. k. (duomenys neskelbtini), atsakovui A. I. (A. I.), a. k. (duomenys neskelbtini), pastarojo patirtų 2 077,74 Eur (du tūkstančiai septyniasdešimt septyni eurai 74 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Lina Greičiūtė-Petrauskienė