- Teismas
- Šiaulių apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-09-24
- Bylos Nr.
- e2A-643-569/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-70-3-09253-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jurga Kramanauskaitė-Butkuvienė, Lina Muchtarovienė, Vilija Valantienė
- Ieškovas
- V. P.
- Atsakovas
- V. V.
- Kategorijos
- 2.6.1.4Prievolių vykdymas
Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės, Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. P. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. P. ieškinį atsakovei V. V. įmonei, tretiesiems asmenims, nepareiškiantiems savarankiškų reikalavimų, R. V., A. V., V. S., V. S., S. R., V. R. dėl daiktų išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo ir kompensacijos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas V. P. patikslintu ieškiniu teismo prašė iš atsakovės V. V. įmonės neteisėto valdymo išreikalauti: 1) reismusines stakles (žalios spalvos, „kojos“ iš U formos metalo, ašis 3 peilių, 40 cm ilgio), kurių vertė 300,00 Eur; 2) medžio klijavimo presą (2 aukštų, padarytas iš kampuočių ir U formos metalo su 4 - 6 sraigtais), kurio vertė 200,00 Eur; 3) 2 metalinius vežimėlius (su keturiais ratukais), kurių vertė po 30,00 Eur, iš viso už 60,00 Eur; 4) pjautinę medieną: 0,5 m3 ąžuolo („blankės“, 7 cm storio, 3-4 m ilgio), kurio vertė 150,00 Eur; 1 m3 klevo („lentos“, 3 cm storio, 2 m ilgio), kurio vertė 180,00 Eur ir 1,5 m3 uosio („blankės“, 5 cm storio, 3 m ilgio, 1 m3 ir lentos 2,5 cm storio ir l-3 m ilgio, 0,5 m3), kurio vertė 375,00 Eur; visų aukščiau nurodytų kilnojamųjų daiktų vertė 1265,00 Eur, šie daiktai yra laikinai saugomi ieškovo; 5) skersinio pjovimo zeimerį su ilgu (2 m) stumdomu stalu (zeimerio „kojos“ iš vamzdžių, variklio įtempimas iš kampuočių, ašis apie 25 cm, stalas ant 4 guolių), kurio vertė 250,00 Eur, šis daiktas yra pas atsakovę; bei priteisti 1090,00 Eur kompensaciją už natūra neišlikusius kilnojamuosius daiktus: 6) skersinio pjovimo zeimerį su trumpu (l m) stumdomu stalu (zeimerio „kojos“ iš vamzdžių, variklio įtempimas iš kampuočių, ašis apie 25 cm, stalas ant 4 guolių), kurio vertė 200,00 Eur; 7) gamyklines žalias gręžimo stakles „Praktika“, kurių vertė 150,00 Eur; 8) juostines šlifavimo stakles (būgnai iš aliuminio apie 20 cm skersmens, išorinis ilgis apie 2,50 m, stalas iš medžio drožlių plokštės, „kojos“ U formos), kurių vertė 200,00 Eur; 9) metalinę spintą, kurios vertė 40,00 Eur; 10) ketaus krosnelę, kurios aukštis 1,5 m, diametras 1,2 m, kurios vertė 100,00 Eur; 11) nebaigtas gaminti juostines šlifavimo stakles, kurių vertė 100,00 Eur, 12) medžio frezavimo stakles (staklių „kojos“ iš kampuočių, stalas šlifuotas su grioveliais viduryje, ašis 32 mm), kurių vertė 300,00 Eur, iš viso įrangos vertė 1090,00 Eur.
2. Ieškovas nurodė, kad nuo 2005-08-26 iki 2017-11-02 dirbo V. V. įmonėje (duomenys neskelbtini) . Ieškovas įmonės nuomojamose patalpose žodinio susitarimo pagrindu laikė medžio apdirbimui reikalingus įrenginius bei medieną. Ieškovas įrenginius naudojo kaip darbo priemones, dirbdamas tiesioginį savo darbą, netrukdė kitiems jais naudotis, tačiau atlygio už tai jokio negavo. Už įrenginius jam niekas nieko nemokėjo. Nutraukus darbo sutartį, ieškovas paprašė grąžinti įrenginius ir medieną, tačiau R. V. atsisakė grąžinti ieškovo daiktus.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimu pareiškimą dėl ieškinio dalyko pakeitimo atmetė. Priteisė iš ieškovo V. P. atsakovei V. V. įmonei 480,00 Eur bylinėjimosi išlaidas bei valstybei 42,70 Eur bylinėjimosi išlaidas.
4. Kadangi ieškovas tvirtino, jog įrenginiai ir mediena yra jo nuosavybė, kuriuos neteisėtai užvaldė atsakovė, teismas vertino, jog negalima daryti išvados, kad tarp šalių susiklostė panaudos teisiniai santykiai, kurių abi šalys nepripažįsta ir negrindžia savo reikalavimų ir atsikirtimų. Faktas, kad ieškovas stakles ir medieną laikė atsakovės nuomojamose gamybinėse patalpose, kad atsakovė po įmonės savininko mirties siekia šį turtą užvaldyti, nepatvirtina buvus šalių valios sudaryti panaudos ar kitokią sutartį dėl ginčo daiktų.
5. Teismas darė išvadą, kad ieškovo ir atsakovės nesieja jokie prievoliniai santykiai, todėl yra pakankamas faktinis ir teisinis pagrindas spręsti, kad ieškovas reiškia vindikacinį ieškinį Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK 4.95) straipsnio pagrindu.
6. Teismas sprendė, kad byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų, jog ieškovo tėvas gamino minėtus įrenginius, kad jis užsiėmė įrenginių gaminimo veikla, kad šiems įrenginiams pagaminti jis turėjo žinių, išsilavinimą, pirko detales ir pan., o 2017-11-28 antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini) nepatvirtina ieškovo nuosavybės teisės į įrenginius bei jos atsiradimo pagrindo, o tik konstatuoja faktą, jog patalpose buvo tam tikri daiktai.
7. Teismas konstatavo, kad ginčo įrenginiai buvo rasti atsakovės nuomotose patalpose, atsakovės darbuotojai naudojo šiuos daiktus įmonės tiesioginei ūkinei veiklai vykdyti – minkštų baldų medinių korpusų gamybai, teismas sprendė, kad šiuos įrenginius galėjo pagaminti bet kas. Jie galėjo būti įmonės įgyti iš bet ko, net ir iš paties ieškovo.
8. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovo prašomi priteisti įrenginiai neturi individualių požymių, kad jie savadarbiai, juos galėjo pagaminti bet kas, nesant rašytinių įrodymų, kad ieškovo prašomi jam grąžinti įrenginiai buvo pagaminti jo tėvo, byloje esant įrodymams, kad ieškovas 2017 m. spalio mėnesį iš atsakovės naudotų patalpų paėmė kai kuriuos daiktus, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė nuosavybės teisės į prašomus grąžinti įrenginius.
9. Teismas sprendė, kad iš važtaraščio negalima padaryti vienareikšmės išvados, jog krovinio siuntėjas perdavė nuosavybės teisę į uosio lentas ieškovui, taip pat nėra nurodyta uosio lentų kaina, todėl važtaraštis negali būti prilyginamas pirkimo – pardavimo sutarčiai, nes nėra visų esminių pirkimo – pardavimo sutarties sąlygų. Teismas vertino, jog nesant byloje kitų rašytinių įrodymų ir liudytojų parodymų, ieškovas neįrodė, kad jo prašoma grąžinti mediena jam priklausė nuosavybės teise.
10. Teismas sprendė, kad byloje nėra įrodyta aplinkybė, jog ieškovas prašomų išreikalauti daiktų valdymo teisę prarado be savo valios.
11. Teismas sprendė, jog byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie patvirtintų atsakovės ir ieškovo susitarimą dėl jam nuosavybės teise priklausančių darbo priemonių ar turto panaudojimo darbo funkcijoms vykdyti. Teismas vertino, kad ieškovas neįrodė, jog prašomi priteisti įrenginiai buvo jam priklausiusios darbo priemonės.
12. Teismas vertino, kad ieškovo paaiškinimų nepakanka daryti išvadai, kad ieškovas valdė nuosavybės teise visus jo pareiškime dėl ieškinio dalyko pakeitimo išvardintus daiktus, šiuos daiktus buvo nugabenęs į atsakovės nuomojamas patalpas, ir nurodytus daiktus atsakovė neteisėtai užvaldė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė
13. Apeliaciniu skundu ieškovas V. P. prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovo ieškinį tenkinti :1) išreikalauti iš atsakovo V. V. įmonės, į/k (duomenys neskelbtini), neteisėto valdymo kilnojamuosius daiktus, laikinai saugomus pas ieškovą V. P. - savadarbes medžio apdirbimo stakles, kitus įrengimus ir kitus daiktus : reismusines stakles ( žalios spalvos, „kojos“ iš U formos metalo, ašis 3 peilių, 40 cm ilgio ), kurių vertė 300,00 Eur; medžio klijavimo presą ( 2 aukštų, padarytas iš kampuočių ir U formos metalo su 4 – 6 sraigtais ), kurio vertė 200,00 Eur; metalinius vežimėlius ( su keturiais ratukais) 2 vnt, kurių vertė po 30,00 Eur , iš viso už 60,00 Eur; pjautinės medienos : 0,5 kub.m. Ažuolo („blankės“, 7 cm storio, 3-4 m. ilgio), kurio vertė 150,00 Eur; 1 kub.m. Klevo („lentos“ 3 cm storio, 2m. ilgio), kurio vertė 180,00 Eur ir 1,5 kub.m. Uosio („blankės“ 5 cm storio, 3 m. ilgio 1 kub. m. ir lentos 2,5 cm storio ir 1-3m. Ilgio , 0,5 kub.m.), kurio vertė 375,00 Eur., visų klinojamųjų daiktų vertė 1265,00Eur; 2) Išreikalauti iš atsakovo V. V. įmonės, į/k 144964243, esantį pas atsakovą, skersinio pjovimo zeimerį su ilgu ( 2m ) stumdomu stalu ( zeimerio „kojos“ iš vamzdžių, variklio įtempimas iš kampuočių, ašis apie 25 cm, stalas ant 4 guolių ), kurio vertė 250,00 Eur; 3) Priteisti ieškovo V. P., a/k (duomenys neskelbtini) naudai iš atsakovo V. V. įmonės, į/k (duomenys neskelbtini), 1090,00 Eur kompensaciją už natūra neišlikusius kilnojamuosius daiktus: skersinio pjovimo zeimerį su trumpu ( 1m. ) stumdomu stalu ( zeimerio „kojos“ iš vamzdžių, variklio įtempimas iš kampuočių, ašis apie 25 cm, stalas ant 4 guolių ), kurio vertė 200,00 Eur; gamyklines žalias gręžimo stakles „Praktika“, kurių vertė 150,00 Eur; juostines šlifavimo stakles ( būgnai iš aliuminio apie 20 cm skersmens, išorinis ilgis apie 2,50 m., stalas iš medžio drožlių plokštės, „kojos“ U formos ), kurių vertė 200,00 Eur;; metalinę spintą, kurios vertė 40,00 Eur; ketaus krosnelę, kurios aukštis 1,5 m, diametras 1,2 m., kurios vertė 100,00 Eur., bei nebaigtas gaminti juostines šlifavimo stakles, kurių vertė 100,00 Eur, medžio frezavimo stakles ( staklių „kojos“ iš kampuočių, stalas šlifuotas su grioveliai viduryje, ašis 32mm.), kurių vertė 300,00 Eur, iš viso įrangos vertė 1090,00 Eur, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
13.1. Nepagrįsta teismo išvada, jog ieškovas nepaneigė prezumpcijos, kad atsakovė yra teisėta prašomų grąžinti daiktų valdytoja, bei kad egzistuoja visos vindikaciniam reikalavimui pareikšti būtinos aplinkybės.
13.2. Teismas nesilaikė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 263 straipsnio 2 dalies reikalavimų, pagal kuriuos sprendimas gali būti grindžiamas tik tais įrodymais ir aplinkybėmis, kurios buvo ištirtos teismo posėdyje. Teismas pažeidė CK 270 straipsnio 4 dalies 1-3 punktų reikalavimus, pagal kuriuos teismo sprendimu yra būtina nustatyti aplinkybes, jas reikia pagrįsti įrodymais ir argumentuoti dėl ko atmetami kurie nors įrodymai.
13.3. Teismas pažeidė dispozityvumo principą, nustatytą CPK 13 straipsnyje, nes neleido ieškovo atstovui laisvai disponuoti jam priklausančiomis procesinėmis teisėmis – užduoti klausimus liudytojams; pažeidė betarpiškumo principą, nustatytą CPK 14 straipsnyje – tiesiogiai ištirti visus byloje esančius įrodymus, nes atsisakė ištirti byloje esančias ginčo daiktų fotonuotraukas, remdamasis liudytojų parodymais.
13.4. Teismas pažeidė materialinę teisės normą – CK 4.47 straipsnio 1 dalies 4 punktą, pagal kurį nuosavybės teisė gali būti įgyjama pagaminant naują daiktą.
13.5. Teismas sprendimo 29 punktu neįvertino į bylą pateikto antstolio R. K. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo kaip įrodymo, nevertino šiame protokole užfiksuotų daiktų sąsajumo su nagrinėjama byla, nors ieškovo pastangomis daiktai buvo užfiksuoti.
Atsiliepimas
14. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė V. V. įmonė prašo apeliacinį skundą atmesti ir Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:
Šalies argumentai
14.1. Ieškovas, reikšdamas vindikacinį ieškinį, privalėjo įrodyti, kad prašomi išreikalauti daiktai priklauso jam nuosavybės teise. Pažymėtina, kad ieškovas nepateikė jokių leistinumo ir objektyvumo kriterijus patvirtinančių įrodymų, kad prašomi išreikalauti daiktai ieškovui priklauso nuosavybės teise.
14.2. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai dėl atsakovo įrodinėjimo pareigos ieškovui pareiškus vindikacinį ieškinį. Pareiškus tokio pobūdžio ieškinį, įrodinėjimo pareiga kyla ieškovui. Atsakovas neprivalėjo įrodinėti, kad įregimai kažkada į apskaitą buvo įtraukti, ar įsigyti, taip pat ne atsakovui kyla pareiga įrodinėti daiktų atsiradimo aplinkybes, ar įsigijimo bei valdymo pagrindus. Šią prezumpciją byloje privalėjo paneigti ieškovas.
14.3. Ieškovas nepateikė jokių įrodymų (medžiagų įsigijimo ir kitų dokumentų), kurie patvirtintų, kad daiktai buvo pagaminti būtent ieškovo medžiagomis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuo ja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
15. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai ir absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina tik apskųstos teismo nutarties dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuojant skunde išdėstytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
16. Byloje kilo ginčas dėl turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo.
17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas V. P. nuo 2005-08-26 iki 2017-11-02 dirbo V. V. įmonėje. Pagal 2010-01-01 patalpų nuomos sutartį baldų korpusų ir stalių dirbinių gamybai atsakovė laikinai atlygintinai naudojosi V. S. nuosavybės teise priklausančiomis 509,08 kv. m. ploto patalpomis, esančiomis adresu (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), iki 2017-12-11 dienos, kol buvo nutraukta sutartis. Ieškovo teigimu, šiose patalpose jis laikė jam nuosavybės teise priklausančius daiktus – darbo priemones, kuriomis naudojosi pats ir kiti darbuotojai, ir medieną. (duomenys neskelbtini) mirė V. V. įmonės savininkas V. V., po kurio mirties įmonės turto administratorė R. V. paėmė raktus iš ieškovo ir įspėjo ten be įpėdinių nesilankyti. Ieškovas nurodė, atsakovė negrąžino jam nuosavybės teise priklausančių daiktų, todėl jis kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl daiktų išreikalavimo. Kadangi dalies daiktų nebėra, už juos prašo priteisti kompensaciją.
18. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vindikacinis ieškinys yra daiktinis savininko teisių gynimo būdas, t. y. jis reiškiamas asmeniui, su kuriuo savininko nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai, susiję su reikalaujamu grąžinti turtu. Šis reikalavimas pareiškiamas asmeniui, neteisėtai valdančiam svetimą turtą, t. y. tam asmeniui, pas kurį šis turtas yra. Sprendžiant vindikacinius reikalavimus, vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo paneigti šią prezumpciją, įrodydamas savo nuosavybės teisę, t. y. ieškovas privalo įrodyti, kad turi nuosavybės teisę į turtą reikalavimo pareiškimo momentu, bei kad tokią teisę turėjo iki turtą neteisėtai užvaldant asmeniui, iš kurio reikalaujama grąžinti turtą. Savininkas taip pat privalo įrodyti įstatyme nustatytas sąlygas, kuriomis jis prarado daiktą, bei paneigti įstatyme įtvirtintą įgijėjo sąžiningumo prezumpciją, tada jis gali atgauti savo daiktą natūra. Reiškiant vindikacinį reikalavimą, ieškovas privalo įrodyti šias faktinį ieškinio pagrindą sudarančias aplinkybes: 1) ieškovas turėjo ir turi nuosavybės (valdymo) teisę į daiktą ieškinio pareiškimo momentu ir iki daiktą neteisėtai užvaldant atsakovui, iš kurio reikalaujama grąžinti daiktą; 2) savininkas daikto valdymo teisę prarado be savo valios; 3) daiktą valdo atsakovas; 4) daiktą atsakovas valdo neteisėtai; 6) daiktas yra natūra; 7) bylos šalių nesiejo ir nesieja prievoliniai santykiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009m. vasario 17d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2009, 2015m. liepos 3d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-451-686/2015).
19. Pagal bendrąją įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisyklę kiekviena šalis turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 straipsniai). Ieškovas privalo įrodyti jo teisę sukuriančius faktus, tačiau neturi įrodinėti tą teisę paneigiančių faktų – tokius faktus, atsikirsdamas į ieškovo reikalavimą, turi įrodyti atsakovas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-608-701/2015). Kaip jau buvo minėta, bylose dėl daikto išreikalavimo įrodinėjimo pareiga tenka jo savininkui (CPK 178 straipsnis; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-229/2007).
20. Apeliaciniame skunde ieškovas teigia, kad pirmosios instancijos teismo išvados, jog ieškovas nepaneigė prezumpcijos, kad atsakovė yra teisėta prašomų grąžinti daiktų valdytoja, ir kad egzistuoja visos vindikaciniam reikalavimui pareikšti būtinos aplinkybės, yra nepagrįstos. Ieškovo nuomone, tokia teismo išvada grindžiama prezumpcija, kurios įstatymas nenumato. Tačiau tokie ieškovo argumentai yra teisiškai nepagrįsti. Kaip jau buvo minėta, pagal formuojamą kasacinio teismo praktiką sprendžiant vindikacinius reikalavimus vadovaujamasi prezumpcija, kad asmuo, valdantis turtą, yra teisėtas valdytojas, o ieškovas privalo šią prezumpciją paneigti.
21. Apeliantas nurodo, kad atsakovė nagrinėjant ginčą visiškai neįrodinėjo, jog ieškovo prašomi išreikalauti daiktai yra jos nuosavybė, tik jis į bylą teikė įrodymus apie jam nuosavybės teise priklausančius daiktus.
22. Iš bylos duomenų matyti, kad abi šalys – ieškovas ir atsakovė – rašytinių įrodymų apie ginčo įrenginių įsigijimą nepateikė. Pažymėtina, kad daiktų buvimas pas atsakovę yra pagrindas preziumuoti, kad ginčo daiktai priklauso jai. Todėl nagrinėjant bylą svarbu nustatyti, ar ieškovo pateiktų įrodymų pakanka šiai prezumpcijai paneigti.
23. Ieškovas savo nuosavybės teisę į įrenginius įrodinėjo savo paaiškinimais bei liudytojų parodymais, į medienos gaminis – papildomai 2014-03-26 krovinio važtaraščiu. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką liudytojų parodymai, kai jie yra pagrindinis įrodymų šaltinis, turi būti kruopščiai pasverti. Liudytojo parodymams neišvengiamai daro įtaką laiko veiksnys, nes dalis aplinkybių, svarbios bylai detalės gali būti užmirštos. Be to, liudytojo parodymų turiniui gali turėti įtakos tokios subjektyvios aplinkybės, kaip liudytojo požiūris į įvykius ar faktus, apie kuriuos jis duoda parodymus, liudytojo santykiai su asmenimis, dėl kurių teisių ir interesų jis liudija ar apie kurių elgesį, veiksmus ar su jais susijusias aplinkybes jis duoda parodymus. Tokios nuostatos dėl įrodymų patikimumo vertinimo gali būti taikomos tiems įrodymams, kurių pagrindą sudaro fizinių asmenų aiškinimai (šalių, trečiųjų asmenų aiškinimai ir argumentai, liudytojų parodymai ir kt.). Dėl šių aplinkybių asmeniniai liudijimai patikimumo prasme vertinami kaip subjektyvaus pobūdžio ir paprastai silpnos įrodomosios galios įrodymai (Lietuvos Aukščiausiojo teismo 2015m. spalio 14d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516-695/2015).
24. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo nurodytų liudytojų parodymų nepakanka padaryti išvadai, jog ginčo turtas yra ieškovo nuosavybė. Teismas įvertino apklaustų liudytojų parodymų prieštaravimus, jų informatyvumą bei pačių liudytojų santykius su ieškovu. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu sutinka. Liudytojas R. P. – asmuo, dirbęs ieškovui, tiesiogiai gavęs iš jo naudą, liudytojai J. D., S. B. – seni ieškovo pažįstami, liudytoja Z. P. – susijusi su ieškovu giminystės ryšiais. Teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovė savo reikalavimus grindė subjektyviais, silpnais pagal prigimtį ir suinteresuotų pagal bylos aplinkybes liudytojų parodymais, tokia įrodymų visuma ir turinys vertinami kaip nepakankami nuosavybės teisės faktui įrodyti (CPK 185 straipsnis).
25. Be to, vertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto daryti išvadas, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011). Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tais atvejais, kai jam nekyla didelių abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-206/2010). Teisėjų kolegija pažymi, kad įrenginiai, kuriuos ieškovas prašo išreikalauti, pagal paties ieškovo paaiškinimus yra pagaminti pakankamai seniai – iki 2004 metų, ši aplinkybė yra reikšminga vertinant liudytojų parodymų patikimumą. Liudytojo R. P. parodymai, kad jis gamino ieškovo presą, prieštarauja paties ieškovo parodymams, jog presą pagamino jo tėvas. Aplinkybę, kad ieškovo tėvas pagamino stakles, minėtas liudytojas sužinojo iš ieškovo, jam nebuvo žinoma, kad patalpos, kuriose buvo ginčo daiktai, buvo nuomojamos atsakovės. Liudytojui J. D. nebuvo žinoma, kas pagamino stakles, kurias jis padėjo gabenti ieškovui į Šiaulius maždaug prieš 20 metų. Liudytojas S. B. nurodė, kad matė pas ieškovo tėvą tas pačias stakles, kurios buvo atsakovės patalpose, tačiau tai buvo prieš 5 metus. Liudytoja Z. P. negalėjo identifikuoti įrenginių, pati nurodė, jog staklių neskiria.
26. Ieškovas nuosavybės teisę į medieną įrodinėjo 2014-03-26 krovinio važtaraščiu, tačiau teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad važtaraštis neįrodo nuosavybės teisės į daiktą.
27. Apeliaciniame skunde ieškovas nurodo, kad jis neturi galimybės pateikti kitų įrodymų, patvirtinančių jo nuosavybės teisę į ginčo turtą, nes įrenginiai yra pagaminti jo tėvo, savadarbiai, tačiau ši aplinkybė neatleidžia ieškovo nuo pareigos įrodyti nuosavybės teisę į daiktus ir ją pagrįsti įrodymais, kurių pagrindu teismas galėtų daryti išvadą apie tam tikrų faktų egzistavimą. Atkreiptinas dėmesys, kad atsakovės galimybės teikti įrodymus yra taip pat apsunkintos, mirus įmonės savininkui. Nors ieškovas savo reikalavimą grindė antstolio faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu, šis įrodymas patvirtina tam tikrų daiktų buvimą atsakovės patalpose, bet neįrodo, kam priklauso nuosavybės teisė į juos.
28. Ieškovas nurodo, kad atsakovė, kaip juridinis asmuo, savo nuosavybės teisę į ginčo turtą gali įrodinėti tik leistinais įrodymais – dokumentais, patvirtinančiais, kad ginčo turtas įtrauktas į įmonės buhalterinę apskaitą. Tačiau negalima vertinti, kad, įmonei neįtraukus turto į apskaitą, apskritai paneigiama ūkio subjekto nuosavybės teisė į jį, o ieškovo nuosavybės teisė laikoma įrodyta remiantis įrodymais, kuriuos teismas vertino kaip nepakankamus nuosavybės teisei nustatyti. Tam tikras faktas ar aplinkybė vertinamas kaip įrodytas, jeigu jis patvirtinamas pakankamais ir patikimais įrodymais po visapusiško ir objektyvaus bylos aplinkybių įvertinimo. Bylos aplinkybių visapusiškumas reiškia, kad pagal konkrečios bylos teisiškai reikšmingų aplinkybių visumą sprendžiama dėl tam tikro fakto ar aplinkybės egzistavimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2009). Pažymėtina, kad nuosavybės teisės į dalį daiktų ieškovas iš viso neįrodinėjo.
29. Nors ieškovas teigia, kad pagal CK 1.5 straipsnio 1 dalį nesąžiningo asmens teisės negali būti ginamos, tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, kad paties ieškovo veiksmai teisiniu požiūriu nebuvo tinkami – ieškovas po įmonės savininko mirties be įmonės turto administratoriaus žinios buvo patekęs į atsakovės patalpas ir gabeno iš jų daiktus.
30. Apeliantas prašo apeliacinį skundą nagrinėti žodinio proceso tvarka. CPK 321 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendra taisyklė, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio Kodekso 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Pagal CPK 322 straipsnį, apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba prisidėjime prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Toks apeliacinio skundo nagrinėjimo proceso teisinis reglamentavimas reiškia, kad apeliacinis skundas žodinio proceso tvarka yra nagrinėjamas tik tuomet, kai teismas nusprendžia dėl tokio nagrinėjimo būtinumo.
31. Ieškovas prašo apeliacinį skundą nagrinėti rašytinio proceso tvarka todėl, kad, nagrinėjant bylą pirmojoje instancijoje, teismas neleido liudytojams užduoti klausimų, rodant įrengimų nuotraukas, darytas antstolio R. K.. Tačiau iš 2018-05-09 teismo posėdžio įrašo matyti, kad teismas pasiūlė liudytojams apibūdinti ginčo daiktus, ką liudytojas R. P. ir padarė. Todėl nėra pagrindo manyti, kad nagrinėjamu atveju teismas pažeidė CPK 13 straipsnyje numatytą dispozityvumo principą, neleisdamas užduoti klausimus liudytojams, ar CPK 14 straipsnyje numatytą betarpiškumo principą – tiesiogiai ištirti visus įrodymus. Atsižvelgiant į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nėra jokio pagrindo manyti, kad pakartotinė liudytojų apklausa iš esmės pakeistų teismo išvadas dėl ieškinio pagrįstumo, todėl šis apelianto prašymas netenkintinas.
32. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė tiek materialinės teisės, tiek procesinės teisės normas, todėl priimtas teismo sprendimas paliktinas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmestinas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
33. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Bylinėjimosi išlaidos, atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jam neatlyginamos ir nepriteisiamos (CPK 93 straipsnis, 98 straipsnis). Atsakovė prašo iš apelianto priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje. Minėtas išlaidas atsakovė patyrė už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei konsultaciją. Teismas, įvertinęs bylos apimtį, advokato darbo laiko sąnaudas, paruošto dokumento turinį ir apimtį, Teisingumo ministro įsakymu patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato arba advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ nustatytus dydžius, sprendžia, kad yra pagrindas atsakovei iš ieškovo (apelianto) priteisti 300,00 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinėje instancijoje.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2018 m. gegužės 22 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovo V. P. (a.k. (duomenys neskelbtini) atsakovei V. V. įmonei (į.k. (duomenys neskelbtini)) 300,00 Eur (tris šimtus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje.
Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.