Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėja Civilinė byla Nr. e2A-550-544/2018

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės L. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. galutinio sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1591-956/2018 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Julianus Inkaso“ ieškinį atsakovei L. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Ieškovė dokumentinio proceso tvarka pirmosios instancijos teismui pateiktu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės 254,16 Eur skolą, 10,98 Eur delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 8 Eur žyminį mokestį, 0,84 Eur mokestį už Gyventojų registro tarnybos išrašą, 124,00 Eur išlaidas už advokato teisines konsultacijas ir procesinių dokumentų rengimą. Nurodė, kad atsakovė su pradine kreditore UAB „IPF Digital Lietuva“ sudarė paskolos sutartis (toliau – ir Sutartys), pagal kurias pradinė kreditorė atsakovei suteikė 600 Eur bei 788,37 Eur paskolas, o atsakovė įsipareigojo sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinti paskolą bei vykdyti kitus Sutartyse numatytus įsipareigojimus. Tačiau atsakovė tinkamai savo įsipareigojimų nevykdė ir pradinei kreditorei liko skolinga. Reikalavimo teisių perleidimo sutartimi įsiskolinimo iš atsakovės reikalavimo teisė pirminės kreditorės UAB „IPF Digital Lietuva“ buvo perleista naujai kreditorei – ieškovei. Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. gruodžio 19 d. preliminariu sprendimu ieškovės ieškinys buvo patenkintas visiškai, tačiau atsakovė pirmosios instancijos teismui pateikė prieštaravimus, kuriuose nurodė, jog su ieškiniu nesutinka, nes yra sumokėjusi 1303,20 Eur, t. y. visą skolą su procentais. Kartu prašė sumažinti palūkanų normą iki 18,25 proc., kadangi šalys sudarė vartojimo sutartį pagal paskolos davėjo iš anksto paruoštas sąlygas ir ieškovės prašomos priteisti 75,14 proc. ir 108,41 proc. dydžio sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės. Kadangi ji sumokėjo visą skolą, o ieškovė reikalauja beveik visos pasiskolintos sumos, prašė ieškovei skirti baudą už piktnaudžiavimą bei priteisti iš ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė su atsakovės pateiktais prieštaravimais nesutiko ir atsiliepime nurodė, jog atsakovė pradiniam kreditoriui yra atlikusi dalinius mokėjimus ir sumokėjusi tik 1303,20 Eur. Tačiau, remdamasi atsakovės pridėtais mokėjimo kvitais, sumažino perleisto reikalavimo sumą nuo 254,16 Eur iki 247,91 Eur (222,21 Eur negrąžinto kredito ir 25,70 Eur palūkanų). Nesutiko su ieškovės teiginiu, kad sutartinės palūkanos nepagrįstai didelės, kadangi metinių palūkanų suma buvo nustatyta pradinio kreditoriaus ir pagal tuo metu galiojantį Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalį. Atsakovė sutarties sudarymo metu neginčijo nustatytos metinės palūkanų normos. Atsakovei už 180 dienų laikotarpį paskaičiavo 0,05 procentų delspinigius, kurie sudaro 20,00 Eur. Atsižvelgiant į tai, pakeitė delspinigių sumą ir prašė priteisti iš atsakovės ne 10,98 Eur, o 20,00 Eur delspinigius.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Skundžiamu gautiniu sprendimu pirmosios instancijos teismas pakeitė Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2017 m. gruodžio 19 d. preliminarų sprendimą ir priėmė galutinį sprendimą – ieškinį tenkino visiškai, priteisė iš atsakovės L. K. 222,21 Eur negrąžintą kreditą, 25,70 Eur palūkanas, 10,98 Eur kompensuojamas palūkanas, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme (2017 m. gruodžio 19 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 8 Eur žyminį mokestį, 0,84 Eur mokestį už Gyventojų registro tarnybos išrašą, 124,00 Eur išlaidas už advokato teisines konsultacijas ir procesinių dokumentų rengimą ieškovei UAB „Julianus Inkaso“, o valstybei - 3,00 Eur išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu. Teismas nutarė atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis atmesti. Teismas sprendė, kad atsakovė pagal Sutartį yra nevisiškai atsiskaičiusi, kadangi Sutartimi atsakovė buvo įsipareigojusi grąžinti ne tik suteiktą kreditą, bet ir mokėti Sutartyje numatytas palūkanas, mokamas už visą vartojimo kredito naudojimo laikotarpį nuo kredito išmokėjimo dienos iki visiško kredito grąžinimo dienos. Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovė nėra atlikusi keturių įmokų, t. y. sumokėjusi 247,91 Eur (222,21 Eur negražinta paskola + 25,70 Eur palūkanos), todėl ieškinys šioje dalyje yra visiškai įrodytas. Kadangi ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės pridėtus mokėjimo kvitus, sumažino perleisto reikalavimo sumą, byloje priimto preliminaraus teismo sprendimo dalį teismas pakeitė ir ieškovei iš atsakovės priteisė 222,21 Eur negrąžinto kredito ir 25,70 Eur palūkanų. Kartu pirmosios instancijos teismas vertino, kad byloje nustatytų faktinių aplinkybių visuma nesudaro pagrindo spręsti, jog paskolos sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, todėl nėra teisinio pagrindo jas pripažinti nesąžiningomis ir sumažinti. Taip pat pabrėžė, kad atsakovė neįrodė, jog bendra vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu neatitiko protingumo, pagrįstumo reikalavimų, prieštaravo sąžiningai verslo praktikai ar pažeidė vartojimo kredito gavėjo ir jo davėjo interesų pusiausvyrą.Teismo nuomone, aplinkybė, kad atsakovė ėmė paskolą kitos paskolos refinansavimui, negali būti pagrindas pripažinti, jog atsakovės mokumas buvo įvertintas netinkamai. Pareiga pateikti visą informaciją apie ekonominę ir finansinę situaciją, kuri turi įtakos atsakovės mokumui įvertinti, pagal Sutarties bendrųjų sąlygų 2.4. punktą buvo numatyta ir atsakovei. Vien tik faktas, kad atsakovė yra vartotoja, nesuteikia jai teisės naudotis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatyme jai suteiktomis vartotojų apsaugos priemonėmis siekiant nesąžiningai išvengti laisva valia prisiimtų prievolių vykdymo. Be to, ne tik kreditų davėjas turi pareigą skolinti atsakingai, bet ir vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes. Skundžiamame galutiniame sprendime teismas nurodė ir tai, kad ieškovės reikalavimas dėl kompensuojamų palūkanų priteisimo gali būti nagrinėjamas tik ta apimtimi, kokia buvo nurodyta preliminariame sprendime, o byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovė pažeidė piniginės prievolės įvykdymo terminą, dėl ko iš atsakovės buvo priteistos kompensuojamosios palūkanos ieškovei. Kartu pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog byloje nenustatė aplinkybių, kurios leistų konstatuoti ieškovės piktnaudžiavimą jai suteiktomis procesinėmis teisėmis, todėl atsakovės prašymą skirti ieškovei baudą atmetė.

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į skundus teisiniai argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovė L. K. prašo panaikinti skundžiamą galutinį sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti. Nurodo, kad VKĮ nustatyta vartojimo kredito kainos metinė norma nereiškia, jog mažesnė, nei įstatyme įtvirtinta, norma būtinai reiškia, kad kredito kaina yra protinga ir sąžininga. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas suabsoliutino VKĮ 21 straipsnio 2 dalies nuostatas ir nevertino Sutartimi nustatytos palūkanų normos atitikimo VKĮ 21 straipsnio 1 dalies reikalavimams, nevertino individualių aplinkybių, patvirtinančių, kad atsakovei nustatyta kredito kaina yra pernelyg didelė ir nesąžininga. Tvirtina, kad teismas be pagrindo nesumažino palūkanų normos iki jos prašomo dydžio (18,25 proc.). Kadangi yra sumokėjusi 357,20 Eur daugiau, nei gauta paskola (946 Eur), tai, nustačius jos prašomą 18,25 procentų metinių palūkanų dydį, ji pagrįsto ir protingo dydžio palūkanas būtų sumokėjusi ir pagal Sutartį atsiskaičiusi. Apeliantės nuomone, atmetus pagrindinį reikalavimą, nebelieka pagrindo priteisti ir išvestinių – kompensacinių bei procesinių palūkanų, o taip pat ir bylinėjimosi išlaidų. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir atsakovės apeliacinį skundą atmesti.Nurodo, kad apeliacinio skundo argumentai yra analogiški pirmosios instancijos teisme išdėstytiems, dėl kurių pirmosios instancijos teismas pasisakė ir juos aptarė skundžiamame galutiniame sprendime. Papildomai pažymi, jog apeliantė ir pradinis kreditorius buvo sudarę dvi vartojimo kredito sutartis, dėl ko apeliantė iš viso turėjo grąžinti 1551,11 Eur, o šiuo metu yra grąžinusi 1303,20 Eur. Taigi susidariusios skolos likutis yra 247,91 Eur. Kartu atsiliepime pabrėžiama ir tai, kad 75,75 proc. metinių palūkanų norma ir 108,41 proc. kredito bendros vartojimo kredito kainos metinė norma, priešingai nei tvirtina apeliantė, visiškai atitiko tuo metu galiojusio VKĮ 21 straipsnio 2 dalies reikalavimus, todėl teismo visiškai pagrįstai nebuvo sumažinta, juo labiau, kad tokius sutartinius įsipareigojimus prisiėmė pati atsakovė.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, skundžiamas pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai. CPK 320 straipsnio 2 dalis numato, kad neatsižvelgdamas į apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.Kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, byloje nustatyta, kad 2015 m. kovo 14 d. atsakovė su pradine kreditore UAB „MCB Finance“ (dabar UAB „IPF Digital Lietuva“) sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią pradinė kreditorė atsakovei suteikė 600,00 Eur paskolą, o atsakovė įsipareigojo Sutartyje nustatyta tvarka ir sąlygomis grąžinti paskolą bei vykdyti kitus sutartyje numatytus įsipareigojimus. Be to, 2015 m. liepos 27 d. atsakovė su pradine kreditore UAB „MCB Finance“ (dabar UAB „IPF Digital Lietuva“) sudarė paskolos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), kuria buvo pakeista paskolos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir pagal kurią pradinė kreditorė atsakovei suteikė 788,37 Eur paskolą, pervedant į atsakovės sąskaitą 346,00 Eur, o nesumokėtus 432,49 Eur pagal pirmąją sutartį apmokant iš naujai sudaromo sandorio gaunamų lėšų. 2017 m. liepos 18 d. ieškovė, atsižvelgdama į atsakovės turimą ir per nustatytą laiką nepadengtą įsiskolinimą, nutraukė sudarytą sutartį. Byloje tarp šalių ginčas nekyla dėl pradinės kreditorės reikalavimo perleidimo aplinkybių bei atsakovės pagal sudarytas sutartis sumokėtos 1303,20 Eur sumos. Skundžiamu galutiniu sprendimu pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, sprendė, kad atsakovė yra skolinga ieškovei 247,91 Eur (222,21 Eur negrąžintas kreditas bei 25,70 Eur palūkanos) ir juos priteisė. Su tokiu vertinimu atsakovė nesutiko nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme bei iš esmės analogiškus nesutikimo argumentus dėsto pateiktame apeliaciniame skunde. Tačiau apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs byloje esančius įrodymus, skundžiamą pirmosios instancijos teismo galutinį sprendimą, apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentus, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus, aiškino ir taikė materialinės ir procesinės teisės nuostatas, dėl ko priėmė teisėtą ir pagrįstą procesinį sprendimą (CPK 263 straipsnio 1 dalis).Vienas iš esminių apeliacinio skundo argumentų yra tas, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi su ieškove. Apeliantė tvirtina, jog iš kreditorės yra gavusi tik 946 Eur, tačiau jai sumokėjo 1303,20 Eur, kas patvirtina, kad ji savo sutartinę prievolę yra įvykdžiusi. Apeliacinio skundo argumentas atmetamas, nes yra nepagrįstas. Byloje nustatyta, kad pagal atsakovės ir pradinės kreditorės 2015 m. liepos 27 d. sudarytoje sutartyje nustatytą mokėjimo planą nuo 2015 m. rugpjūčio 26 d. iki 2017 m. liepos 16 d. atsakovė pradinei kreditorei turėjo sumokėti 23 įmokas po 64,64 Eur ir vieną įmoką – 64,39 Eur, viso 1551,11 Eur. Tačiau atsakovė pradinei kreditorei yra sumokėjusi tik 1303,20 Eur, kas patvirtina, jog atsakovė nėra pilnai įvykdžiusi savo finansinių įsipareigojimų. Tokio vertinimo nekeičia ir apeliaciniame skunde išdėstytas argumentas, jog pradinė kreditorė atsakovei yra pervedusi iš viso tik 946 Eur. Iš byloje esančios jau minėtos 2015 m. liepos 27 d. tarp šalių sudarytos paskolos sutarties turinio matyti, kad atsakovei L. K. išties buvo pervesta tik 346 Eur suma iš 788,37 Eur suteiktos paskolos, tačiau likusi 432,49 Eur suma buvo panaudota nesumokėtos keičiamos paskolos (sutarties Nr. (duomenys neskelbtini)) dalies padengimui. Taigi apeliacinio skundo argumentai apie tai, kad prievolė visiškai įvykdyta ir dėl to nepagrįstai priteista 247,91 Eur skola bei kitos sumos, yra visiškai nepagrįsti. Kitas esminis apeliacinio skundo argumentas yra tas, jog pirmosios instancijos teismas pernelyg suabsoliutino VKĮ nuostatas ir nepagrįstai nesumažino palūkanų dydžio, o tai būtų sudarę pagrindą pripažinti, kad atsakovė yra visiškai atsiskaičiusi pagal sudarytą paskolos Sutartį. Tačiau ir su šiais argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti. Pažymėtina, jog prisiimdama finansinius įsipareigojimus atsakovė sutiko mokėti ne tik grąžinamo kredito dalį, tačiau ir nustatyto dydžio palūkanas. Šiuo atveju tiek 2015 m. kovo 14 d., tiek 2015 m. liepos 27 d. atsakovės ir pradinės kreditorės sudarytose paskolos sutartyse mokėtinos palūkanos buvo nustatytos ir aiškiai apibrėžtos, o atsakovė, prisiimdama šiuos įsipareigojimus, su tokiu palūkanų dydžiu sutiko. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, reikšminga tai, jog atsakovė į bylą nepateikė jokių duomenų, leidžiančių spręsti, kad ji, sudarydama 2015 m. liepos 27 d. paskolos sutartį, būtų reikalavusi nustatyti mažesnę palūkanų normą ar kitaip bandžiusi derėtis dėl šių sąlygų, juo labiau, kad atsakovei tai buvo nebe pirmoji paskolos sutartis, sudaroma su pradine kreditore. Vertindamas apeliacinio skundo argumentus, susijusius su vartojimo kredito kainos metine norma, apeliacinės instancijos teismas taip pat visiškai sutinka su skundžiamame galutiniame sprendime itin išsamiai išdėstytais argumentais, jog tiek VKĮ nuostatos, tiek Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojama teismų praktika neleidžia spręsti, jog paskolos sutartimi nustatytos palūkanos yra aiškiai per didelės, neatitinkančios vartotojų interesų, prieštaraujančios įstatymams ir sąžiningumo bei protingumo principams, kadangi paskolos Sutartyje nurodyta metinė palūkanų norma (75,75 proc.) ir bendra vartojimo kredito metinė norma (108,41 proc.) išties neviršija Sutarties sudarymo metu galiojusio VKĮ 21 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos 200 proc. ribos. Nors apeliaciniame skunde atsakovė tvirtina pirmosios instancijos teismą nepagrįstai suabsoliutinus VKĮ nuostatas, tačiau apeliacinės instancijos teismas su tokiu vertinimu nesutinka. Apeliantė nenurodė pagrįstų priežasčių ir išimtinių aplinkybių, dėl kurių teisės aktais įtvirtintas teisinis reguliavimas jai turėtų būti netaikomas, o sudarytos Sutarties nuostatos laikomos prieštaraujančiomis teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principams, pažeidžiančiomis šalių lygiateisiškumo principą. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo šiuo klausimu formuojamą praktiką vartojimo kreditų gavėjai (vartotojai) privalo finansinius sprendimus priimti atsakingai, pateikti tikslią informaciją apie savo finansinę situaciją ir priimti tinkamus sprendimus pagal asmenines ir finansines galimybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-485-916/2015). Kartu visiškai sutiktina su skundžiamame pirmosios instancijos teismo galutiniame sprendime išdėstytomis išvadomis, kad būtent atsakovei tenka pareiga įrodyti tiek pernelyg didelę kredito kainą, tiek kredito davėjo netinkamą elgesį vertinant atsakovės mokumą. Šiuo atveju tokius teiginius patvirtinančių įrodymų atsakovė nepateikė, o ieškovės pateiktų įrodymų apie jos mokumo patikrinimą neginčijo. Be to, Sutarties nuostatos būtent atsakovei įtvirtino pareigą pateikti visą informaciją apie ekonominę ir finansinę situaciją, kuri turi įtakos atsakovės mokumui įvertinti (2.4 punktas).Papildomai apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog apeliacinio skundo argumentai iš esmės yra analogiški nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovės pateiktiems prieštaravimams, dėl kurių pirmosios instancijos teismas skundžiamame galutiniame sprendime detaliai pasisakė bei kurie buvo išsamiai išnagrinėti. Nenustačius kitų teisiškai reikšmingų apeliacinio skundo argumentų, apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams, jei yra atskleista bylos esmė (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-38/2008; Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).Taigi, atsižvelgdamas į virš išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad priimdamas skundžiamą sprendimą pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje esančius įrodymus bei taikė procesinės ir materialinės teisės nuostatas, o taip pat nepadarė jokių esminių pažeidimų, leidžiančių naikinti ar keisti skundžiamą galutinį sprendimą. Tam pagrindo nesudaro ir apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai, dėl ko pirmosios instancijos teismo galutinis sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu

nutaria:

palikti Panevėžio apylinkės teismo Panevėžio rūmų 2018 m. kovo 27 d. galutinį sprendimą nepakeistą.