- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-01-12
- Bylos Nr.
- e2A-143-912/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-24558-2018-4
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Tomas Venckus, Irmantas Šulcas, Žilvinas Terebeiza
- Atsakovas
- Nacionalinės žemės tarnybos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Ieškovas
- J. D.
- Trečiasis asmuo
- P. L. D., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija
- Kategorijos
- 2.4.2.2pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Šulco, Žilvino Terebeizos ir Tomo Venckaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos 2020 m. spalio 13 d. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės J. D. ieškinį atsakovei Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl administracinių aktų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus; tretieji asmenys: P. L. D., Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybės administracija.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė prašė teismo:
1.1. panaikinti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos (toliau – NŽT) Vilniaus miesto skyriaus sprendimą, įformintą 2018 m. balandžio 19 d. rašte „Dėl nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje“;
1.2. panaikinti NŽT direktoriaus pavaduotojo sprendimą, įformintą 2018 m. birželio 14 d. rašte „Dėl skundo išnagrinėjimo“;
1.3. įpareigoti NŽT Vilniaus miesto skyrių iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimą ar išduoti naują sutikimą.
2. Ieškinyje nurodyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimu trečiasis asmuo P. L. D. įpareigotas per tris mėnesius po šio teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius, t. y. nugriauti daugiau negu 2 metrų aukščio, apie 10 metrų ilgio atraminę sienutę šalia žemės sklypo (kadastrinis numeris Nr. (duomenys neskelbtini)) Vilniuje, (duomenys neskelbtini), ir sutvarkyti statybvietę (civilinė byla Nr. 2-4505-862/2013). Sienelė pastatyta nesuformuotoje valstybinėje žemėje prie ieškovei ir kitiems bendraturčiams nuosavybės teise priklausančio pirmiau nurodyto sklypo. Ieškovė ir nurodytas trečiasis asmuo ėmėsi veiksmų atraminei sienutei įteisinti. Jie parengė sienutės statybos projektą, gavo atsakovės 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimą. Jame atsakovė neprieštaravo dėl laikino nesudėtingo statinio statybos valstybinėje žemėje pagal parengtą projektą ne ilgesniam kaip penkių metų laikotarpiui. Ieškovė taip pat gavo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – VMSA) 2013 m. rugpjūčio 19 d. rašytinį pritarimą, galiojantį tiek, kiek galioja žemės savininko sutikimas. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija (toliau – Statybos inspekcija) 2013 m. lapkričio 20 d. surašė statybą leidžiančio dokumento parengimo ir išdavimo atitikties teisės aktų reikalavimams patikrinimo aktą. Jame konstatuota, kad statybą leidžiantis dokumentas išduotas laikantis teisės aktų reikalavimų. Statybos inspekcija 2014 m. kovo 14 d. patikrinimo akte konstatavo, kad statinys atitinka esminius projekto sprendinius. Statybos inspekcija 2015 m. liepos 16 d. teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo akte konstatavo, kad savavališkos statybos padariniai pašalinti kitu negu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendime nurodytu būdu. Ieškovė 2018 m. kovo 1 d. pateikė atsakovei prašymą pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimą ar išduoti naują sutikimą. NŽT Vilniaus skyrius 2018 m. balandžio 19 d. raštu netenkino ieškovės prašymo. NŽT direktoriaus pavaduotojo 2018 m. birželio 14 d. raštu atmestas ieškovės skundas dėl atsisakymo pratęsti sutikimo galiojimo terminą ar išduoti naują sutikimą. Ieškovė teigia, kad nurodyti raštai (sprendimai) nepagrįsti, nes atsakovė vadovavosi Statybos 3 straipsnio 2 dalies 1 punktu, nors jis netaikytinas, nes ieškovė nesiekia įgyvendinti statytojo teisių – ginčo atraminė sienutė jau pastatyta. Atsakovė neatsižvelgė ir į tai, kad atraminė sienutė apsaugo turtą nuo žemės nuošliaužų. Ieškovės skundas dėl 2018 m. balandžio 19 d. rašto (sprendimo) išnagrinėtas 2018 m. birželio 14 d. raštu (sprendimu), kurį priėmė įgaliojimų neturintis subjektas (ne atsakovės direktorius, bet pavaduotojas).
Atsiliepimas
3. Atsakovė atsiliepime į ieškinį prašė atmesti ieškinį, nurodė, kad ieškovė nuo 2010 metų siekia įsigyti valstybinės žemės plotą, kuriame pastatyta ginčo sienutė. Ieškovei dar 2012 m. kovo 26 d. rašte išaiškinta, kad pageidaujamas įsigyti valstybinės žemės sklypas neatitinka įsiterpusio laisvos valstybinės žemės ploto sąvokos, todėl negali būti parduodamas besiribojančio žemės sklypo savininkams. Sutikimas laikino nesudėtingo statinio statybai išduotas vadovaujantis statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ redakcijos, galiojusios nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d., nuostatomis. Duoto sutikimo galiojimo terminas – 5 metai, jis baigėsi 2018 m. rugpjūčio 5 d. Valstybinėje žemėje, kuri nesuformuota kaip atskiras sklypas, negalima statyti statinių ir įrenginių be valstybinės žemės patikėtinio sutikimo. Atsakovė 2018 m. birželio 15 d. raštu pareikalavimo, kad ieškovė ir trečiasis asmuo P. L. D. iki 2018 m. rugpjūčio 6 d. nugriautų ginčo sienutę. Nors atsakovė išdavė sutikimą statyti laikiną nesudėtingą statinį – atraminę sienutę, tačiau atsakovė ne kartą nagrinėjo suinteresuotų asmenų, Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierių, Vilniaus apygardos prokuratūros Viešojo intereso gynimo skyriaus ir kitų institucijų skundus dėl sutikimo teisėtumo ir nustatė, kad nurodytas sutikimas buvo išduotas neteisėtai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas.
4. Tretieji asmenys VMSA ir Statybų inspekcija atsiliepimuose prašė priimti sprendimą teismo nuožiūra.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimu patenkino ieškinį: 1) panaikino NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. raštą (sprendimą) ir NŽT direktoriaus 2018 m. birželio 14 d. raštą (sprendimą); 2) įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovė prašymą pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimo terminą arba išduoti naują sutikimą; 3) priteisė ieškovei iš atsakovės 2 600,25 Eur bylinėjimosi išlaidų.
6. Atsakovė, manydama, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimas negaliojantis, toleravo susiklosčiusią situaciją. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktą 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimas kvalifikuotinas kaip statybą leidžiantis dokumentas, kuris tuo atveju, jeigu išduotas neteisėtai, turėjo būti ginčijamas teismine tvarka (2010 m. liepos 2 d. įstatymo Nr. XI-992 redakcija). Teismas nurodė, kad atsakovė neginčijo teismine tvarka 2013 m. rugpjūčio 5 d. išduoto sutikimo. Nepateikta įrodymų, kad 2018 m. birželio 14 d. sprendimo priėmimo metu atsakovės direktoriaus nebuvo darbe ar jis buvo pavedęs atskiru įsakymu ieškovės neteismine tvarka pateiktą skundą išnagrinėti pavaduotojui. Atraminė sienutė yra laikinas statinys, priskirtas nesudėtingų statinių kategorijai, kurį leista naudoti iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. Pasibaigus sutikimo galiojimui, taip pat ir sienutės naudojimo terminui, turėtų būti sprendžiamas sienutės nugriovimo klausimas (SĮ 40 straipsnio 3 punktas). Sienutės naudojimo terminas gali būti pratęstas VMSA sprendimu. Nurodytam sprendimui priimti, be kita ko, būtinas atsakovės, kaip valstybinės žemės, kurioje stovi sienutė, patikėtinio, sutikimas (aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. D1-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 „Statybą leidžiantys dokumentai. Statybos užbaigimas. Statybos sustabdymas. Savavališkos statybos padarinių šalinimas. Statybos pagal neteisėtai išduotą statybą leidžiantį dokumentą padarinių šalinimas“ 41 punktas).
7. Kai ieškovė pateikė prašymą pratęsti sutikimą atraminei sienutei naudoti, sienutė buvo faktiškai valstybinės žemės sklype stovėjęs teisėtai pastatytas statinys, atitikęs teisės aktuose nustatytus reikalavimus. Nėra duomenų, kad dėl atraminės sienutės pažeidžiami kitų asmenų interesai. Nuo 2013 m. rugpjūčio 5 d. nepasikeitė faktinė situacija ten, kur valstybinėje žemėje stovi atraminė sienutė. Sklypo teisinis statusas toks pat. Atraminės sienutės statybos projekte išaiškinta, kad sienutė suprojektuota tam, jog būtų apsaugotas šlaito irimas. VMSA Miesto plėtros departamento 2013 m. birželio 14 d. rašte užfiksuota, kad sienutė užkerta kelią žemės nuošliaužoms. Specialisto D. K. 2020 m. rugpjūčio 15 d. išvadoje nurodyta, kad, pašalinus atraminę sienutę, šlaitas, kurio gruntą nuo griuvimo ar nušliaužimo saugo sienutė, ims slinkti. Teismas padarė išvadą, kad sienutė būtina tam, jog būtų išvengta nuošliaužų ir žalos.
8. Teismas konstatavo, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius atsakovė iš esmės nemotyvavo 2018 m. balandžio 19 d. rašto (sprendimo). Rašte pateiktos formalios nuorodos į atskirus statybos teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus ir padaryta abstrakti išvada, kad statytojas, pageidaujantis įsirengti atraminę sienutę, žemės sklypą turi valdyti nuosavybės teise arba kitais teisės aktų nustatytais pagrindais. Ieškovės prašymą atsakovės teritorinis skyrius nagrinėjo ne kaip prašymą duoti sutikimą dėl jau valstybinės žemės sklype stovinčio laikino statinio tolesnio naudojimo, bet kaip prašymą leisti valstybinės žemės sklype statyti atraminę sienutę. Sprendimas netenkinti ieškovės prašymo grįstas neaktualiomis ginčo situacijoje teisės normomis.
9. Sprendimą netenkinti ieškovės prašymo atsakovės teritorinis skyrius priėmė ne administracinės procedūros metu (Viešojo administravimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalis, 19 straipsnis). Tai nereiškia, kad atsakovė, kaip valstybinės žemės patikėtinė, priimdama sprendimą dėl ieškovės prašymo, neturėjo atsižvelgti į įstatymo viršenybės ir objektyvumo principus – atsakovė turėjo ne formaliai atsisakyti tenkinti ieškovės prašymą, nurodydama bet kokias priežastis, bet savo sprendimą pagrįsti, kad nekiltų dviprasmybių dėl jo esmės. Atsakovės argumentai, kuriais grindžiamas atsiliepimas į ieškinį, prieštarauja anksčiau atsakovės priimtiems sprendimams dėl analogiškų prašymų ir aplinkybių. NŽT 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo teisėtumo įvertinimo klausimas yra ne šios bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 135 straipsnio 1 dalis, 265 straipsnis). Į bylą nepateikta įrodymų, kad atsakovė gavo kitų asmenų skundų dėl sutikimo išdavimo.
10. Spręsdama klausimą dėl sutikimo sienutei galiojimo atsakovė turi vertinti, ar ginčo sienutė pažeistų konkrečius valstybės interesus, ar ne. Atsakovės nurodytų kitam žemės sklypui (priklausančiam ieškovei ir kitiems bendraturčiams) tvarkyti nustatytų taisyklių laikymasis yra VMSA kompetencijos srities klausimas. Pastaroji neišsakė argumentų, kad atraminė sienutė nesuderinama su galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais reikalavimais. Aplinkybė, kad atsakovė anksčiau netenkino ieškovės teiktų prašymų dėl valstybinės žemės ploto įsigijimo, nuomos, yra teisiškai ir faktiškai nereikšminga.
11. Iš pradžių išduodama sutikimą, vėliau jo neginčydama teismine tvarka ir pripažindama sukurtas teisines pasekmes visą sutikimo galiojimo laikotarpį, atsakovė sukūrė ieškovei objektyvų ir pagrįstą lūkestį, kad, pasibaigus 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo terminui, sienutės naudojimo terminas bus pratęstas arba išduotas naujas sutikimas. Nors atsakovė po to, kai išdavė sutikimą, pradėjo kvestionuoti jo teisėtumą, tačiau dėl sutikimo panaikinimo nesiėmė jokių veiksmų. Atsakovės pasyvumas ieškovei, kaip rūpestingam ir apdairiam asmeniui, galėjo suteikti pagrįstų vilčių ginčo klausimu. Termino pratęsimas, be kita ko, savaime negali reikšti, kad bus pakeistas sienutės kaip laikino statinio pobūdis. Pratęsimas turi priklausyti nuo to, ar keičiasi faktinė ir teisinė situacija, ar ne.
12. Dėl visų nurodytų priežasčių teismas panaikino MŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. raštą (sprendimą) ir įpareigojo atsakovę iš naujo išnagrinėti ieškovės prašymą.
13. NŽT Vilniaus skyrius, atsisakydamas tenkinti ieškovės prašymą, vykdė ne viešojo administravimo funkcijas, bet, kaip valstybinės žemės patikėtinis, įgyvendino civilinio pobūdžio teises (pareigas), susijusias su valstybinės žemės valdymu, naudojimu ir disponavimu. Dėl to atsakovės teritorinio skyriaus sprendimas nepateko į atsakovės direktoriaus 2010 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1P-90 patvirtintų išankstinio ginčų nagrinėjimo Nacionalinėje žemės tarnyboje ne teismo tvarka taisyklių, taikymo apimtį. Nurodytas sprendimas turėjo būti skundžiamas tiesiogiai bendrosios kompetencijos teismui. Taigi NŽT direktoriaus pavaduotojo sprendimo, įforminto 2018 m. birželio 14 d. rašte, teisėtumas negali būti vertinamas pagal NŽT taisyklėse įtvirtintą teisinį reglamentavimą.
Šalies argumentai
14. Atsakovė sukūrė situaciją, kai ieškovė ne iškart kreipėsi į teismą, bet pateikė skundą dėl NŽT teritorinio padalinio sprendimo centrinei atsakovės administracijai. Atsakovės direktoriaus pavaduotojas priėmė sprendimą dėl ieškovės skundo atsakovės, kaip valstybės institucijos, vardu. NŽT centrinė administracija įvertino teritorinio padalinio sprendimą ir jį patvirtino. Dėl to 2018 m. birželio 14 d. rašte suformuluotas sprendimas kvalifikuojamas kaip sudėtinė ir tęstinė 2018 m. balandžio 19 d. rašte išdėstyto sprendimo dalis. Panaikinus pirmąjį sprendimą, taip pat turi būti panaikintas ir antrasis vadovaujantis visumos ir dalies taisykle. Vėlesniame sprendime nepateikta naujų ir (ar) papildomų atsisakymo tenkinti ieškovės prašymą argumentų.
Žemesnės instancijos teismas
15. Ieškovės 2018 m. gegužės 17 d. skundas adresuotas atsakovės direktoriui. Nepateikta įrodymų, kad pastarasis būtų delegavęs skundą išspręsti vienam iš savo pavaduotojų. Tai, kad raštą pasirašęs direktoriaus pavaduotojas turėjo teisę pasirašyti pagal pareigybės aprašymo 7.9 punktą, atsakovės direktoriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu Nr. 1P-(1.3.)-86 patvirtinto Nacionalinės žemės tarnybos darbo reglamento 24 punktą, negali lemti išvados, jog sprendimą priėmė įgaliotas subjektas. Atsakovė nepagrindė to, kad, priimant 2018 m. birželio 14 d. sprendimą, laikytasi procedūrinių sprendimo dėl skundo priėmimo reikalavimų.
16. Patenkinęs ieškinį, teismas priteisė ieškovei iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas (žyminį mokesti ir advokato pagalbai patirtas išlaidas).
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Atsakovė apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:
17.1. NŽT Vilniaus miesto skyriaus vedėjo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimas statyti atraminę sienutę duotas ne ilgesniam negu 5 metų laikotarpiui, t. y. iki 2018 m. rugpjūčio 5 d. pasibaigus terminui, kurį galiojo sutikimas, turėtų būti sprendžiamas sienutės nugriovimo klausimas. Be to, sienutės naudojimo terminas gali būti pratęstas VMSA sprendimu, bet tam būtina gauti atsakovės, kaip valstybinės žemės, kurioje stovi sienutė, patikėtinės, sutikimas. Ieškovė pateikė prašymą pratęsti sienutės galiojimo terminą. Atsakovė atsisakė duoti sutikimą pratęsti nurodytą terminą.
Atsiliepimas
17.2. Atsakovė nesutinka su apskųstame teismo sprendime padaryta išvada, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. raštas ir NŽT 2018 m. birželio 14 d. raštas priimti formaliai įvertino ieškovės prašymą, nenurodė objektyvių duomenų, nenurodė teisės normų. Aptariamuose aktuose argumentuotai nurodyti atsisakymo motyvai. Tai, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. rašte nurodyti motyvai, pagrįsti faktinės aplinkybėmis bei teisinio reglamentavimo nuostatomis, dėl kokių priežasčių ieškovės prašymas negali būti tenkinamas, analizuojant Statybos įstatymo nuostatas ir kitas ginčui aktualias statybos teisinius santykius reglamentuojančias teisės aktų nuostatas, įvertinti visi žemės sklypo archyvinėje byloje esantys dokumentai.
17.3. Vilniaus miesto skyrius, išduodamas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimą, vadovavosi, aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. Dl-812 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2010 „Nesudėtingi statiniai“ (redakcija galiojusi nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.) 2 lentele, Statybos įstatymo ir aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D1-826 patvirtintu statybos techniniu reglamentu STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“.
17.4. Laikinųjų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas (Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalis; aplinkos ministro 2016 m. gruodžio 12 d. įsakymu Nr. Dl-878 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.05.01:2017 40–42 punktai). Taigi vertinimo procedūra turėjo prasidėti iš naujo.
17.5. Statant valstybinėje žemėje (išskyrus Statybos įstatymo 27 straipsnio 5 dalies 6 punkte nustatytas išimtis), privaloma gauti valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, susitarimą (STR 1.05.01:2017 50 punktas). Valstybinės žemės patikėtinis neturi teisinio pagrindo pratęsti (išduoti) sutikimo laisvoje valstybinėje žemėje įrengti ar pratęsti atraminės sienutės naudojimo terminą. Tai, kad byra šlaitas, gali atsirasti nuošliaužų, nėra pagrindas atsakovei pratęsti atraminės sienutės naudojimo termino. Tokių išlygų nenustatyta STR 1.05.01:2017 4 priede.
Atsiliepimas
17.6. Pirmosios instancijos teismas, neanalizavo ir nepaneigė aplinkybės, kad atraminė sienutė gali būti statoma ieškovei ir kitiems bendraturčiams priklausančiame sklype, bet ne valstybinėje žemėje. Tai nurodyta NŽT 2018 m. birželio 14 d. rašte.
17.7. Ieškovė naudojasi didesnėmis negu suformuoto žemės sklypo ribomis. Užimta valstybinė žemė. Ieškovė siekia įsigyti valstybinę žemę, įteisinti valstybinėje žemėje esančią atraminę sienelę. Tai neabejotinai pažeidžia viešąjį interesą. Civilinėje byloje yra ieškovei priklausančio sklypo bendraturčio J. J. skundai. Taigi atraminė sienutė pažeidžia taip pat ir kitų asmenų interesus.
Atsiliepimas
17.8. Nepagrįstas teiginys, kad ieškovė įgijo pagrįstas lūkestį, jog atsakovė pratęs sienutės naudojimo terminą arba išduos naują sutikimą. NŽT nuo 2013 metų laikėsi pozicijos, kad sutikimas negalėjo būti išduotas.
Šalies argumentai
17.9. Apeliantė nurodo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir teigia, kad NŽT teritorinis padalinys išduoda sutikimą tiesti susiekimo komunikacijas, inžinerinius tinklus ir statyti jiems funkcionuoti būtinus statinius valstybinėje žemėje, ir veikia kaip valstybinės žemės patikėtinis. Jis įgyvendina civilinio pobūdžio teises ir pareigas, o administracinė procedūra negali būti taikoma (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. lapkričio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1118-438/2019). Teritorinio padalinio sprendimas skundžiamas tiesiogiai teismui. Statybos ginčai nagrinėjami tiesiogiai teisme.
17.10. NŽT direktoriaus pavaduotojo 2018 m. birželio 14 d. raštas yra konstatuojamojo pobūdžio, jame išdėstyta NŽT nuomonė, juo nesukurta ieškovei teisių ir pareigų, todėl jis neskundžiamas teismui. Nurodytą argumentą apeliantė grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-1344/2010). 2018 m. birželio 14 d. raštą NŽT direktoriaus pavaduotojas pasirašė pagal jam suteiktus įgaliojimus ir patvirtintą darbo reglamentą.
17.11. Apeliaciniame skunde prašoma sumažinti ieškovei iš NŽT priteistas bylinėjimosi išlaidas, jeigu apeliacinės instancijos teismas paliktų nepakeistą apskųstą teismo spendimą. Apeliantė nurodė, kad bylos aplinkybės aiškios, nereikėjo daug pastangų ir laiko joms išanalizuoti, bylos apimtis nedidelė, byla nesudėtinga. Tai, kad užmokestis už advokato teikiamą teisinę pagalbą pirmosios instancijos teisme neviršija rekomenduotino dydžio, nesuteikia teisės priteisti visas turėtas išlaidas.
Atsiliepimas
18. Atsiliepime ieškovė prašo atmesti apeliacinį skundą kaip nepagrįstą, palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
Šalies argumentai
18.1. Ieškovės prašymą atsakovė vertino kaip prašymą leisti valstybinėje žemėje statyti naują atraminę sienutę ir rėmėsi teisės normomis, kuriose reglamentuotos statytojo teisės ir pareigos. Ieškovė neketino statyti naujos sienutės, bet prašė leisti toliau laikinai naudoti jau pastatytą sienelę, reikalingą pateikti VMSA, kuri įgaliota spręsti dėl atraminės sienutės, kaip laikino statinio, naudojimo termino pratęsimo. Ieškovė nesuprato, kodėl ji, atsakovės nuomone, nebegali toliau laikinai naudoti valstybinėje žemėje jau esančio teisėtai anksčiau pastatyto laikino statinio.
18.2. Nors išvadas dėl netinkamo atsakovės raštų motyvavimo bei neatsižvelgimo į situaciją padarė abiejų instancijų teismai, atsakovė apeliaciniame skunde toliau įrodinėja priešingai ir remiasi neaktualiomis teisės normomis.
18.3. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nenurodė, kad ieškovės prašymas turėjo būti tenkinamas tik dėl šlaito byrėjimo ir nuošliaužų. Teismas atsižvelgė taip pat į kitas aplinkybes: 1) išduodama 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimą, atsakovė žinojo, kad teismas 2013 m. sausio 29 d. sprendimu įpareigojo nugriauti ginčo sienutę; 2) atsakovė teisme neginčijo 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo; 3) nėra duomenų apie tai, kad ginčo sienutė pažeistų kitų asmenų interesus; 4) nuo 2013 metų nepasikeitė situacija ir valstybinės žemės statusas; 5) atsakovės atsisakymas duoti sutikimą pagrįstas neaktualiomis teisės normomis; 6) atsakovė neužtikrino, kad ieškovės prašymas būtų tinkamai išnagrinėtas ir įvertintas; 7) VMSA nenurodė, kad ginčo sienutė nesuderinama su teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais reikalavimais; 8) atsakovė sukūrė ieškovei teisėtą lūkestį; 9) atsakovė neįrodė, kad ginčo sienutės galiojimo terminas gali būti nepratęstas; 10) sprendimas, pratęsti terminą, ar ne, priklauso nuo to, pasikeitė situacija, ar ne.
Atsiliepimas
18.4. Atsakovės atstovė nurodė, kad nesuplanuota valstybinę žemę, kurioje stovi atraminė sienutė, panaudoti kokiems nors konkretiems tikslams. Dėl to ieškovė nesutinka su atsakovės argumentu, kad atraminė sienelė po 5 metų nebeatitinka viešojo intereso ir jį pažeidžia.
18.5. Atsakovė pakeitė savo poziciją bylos nagrinėjimo metu. Iš pradžių atsakovė įrodinėjo, kad NŽT direktoriaus pavaduotojas turėjo teisę išnagrinėti ieškovės skundą dėl NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. rašto. Bylą antrą kartą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, atsakovė pradėjo teigti, kad NŽT Vilniaus miesto skyrius veikė ne kaip viešojo administravimo subjektas, bet kaip valstybinės žemės patikėtinis, todėl NŽT direktoriaus pavaduotojo 2018 m. birželio 14 d. raštas nesukelia ieškovei padarinių. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovė suklaidino ieškovę, nurodžiusi, kokia tvarka gali būti skundžiamas teritorinio padalinio sprendimas. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartyje padarė išvadą, kad abu ginčijami atsakovės raštai sukėlė ieškovei teisių ir pareigų. Nurodytos išvados atsakovė nebegali iš naujo ginčyti.
18.6. Atsakovė nepagrįstai prašo sumažinti ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas, nes 2 600,25 Eur išlaidų patirta bylą nagrinėjant du kartus pirmosios ir vieną kartą apeliacinės instancijos teismuose. Ieškovė išlaidų advokato pagalbai patyrė dar iki kreipimosi į teismą. Ieškovė taip pat patyrė išlaidų specialisto išvadai gauti, deryboms dėl taikaus ginčo išsprendimo pravesti, bet šios išlaidos nepriteistos. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra taip pat ir ieškovės sumokėtas žyminis mokestis. Išlaidos advokato pagalbai paskaičiuotos su PVM mokesčiu, kuris sumokėtas valstybei. Dėl to, kad atsirado šis ginčas, atsakinga valstybės institucija. Už ieškinio ar apeliacinio skundo parengimą rekomenduojama priteisti didžiausia suma artima visai iš atsakovės priteistai sumai. Ginčas sudėtingas, nes dėl jo priimti skirtingi teismų sprendimai.
Atsiliepimas
19. Trečiasis asmuo Statybų inspekcija atsiliepime prašė teismą apeliacinį skundą nagrinėti atsižvelgus į atsiliepime išdėstytus argumentus, kuriais sutinkama su pirmosios instancijos teismo motyvais. Taigi inspekcija iš esmės prašo atmesti apeliacinį skundą. Atsiliepime nurodyti tokie argumentai:
19.1. Statybų inspekcija nesutinka su NŽT teiginiais, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimas negali būti pratęstas arba išduotas naujas, nes ginčo sienutės negalima statyti valstybinėje žemėje be žemės patikėtinės sutikimo. Atsiliepime nurodyta, kad turi būti sprendžiama ne dėl ginčo sienutės, kaip naujo statinio, statybos valstybinėje žemėje, bet dėl pastatytos sienutės, kurios statybai išduotas 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimas, naudojimo termino pratęsimo ar nepratęsimo. Statybų inspekcija sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovės prašymą apeliantė nagrinėjo ne kaip prašymą duoti sutikimą dėl jau stovinčio laikino statinio tolesnio naudojimo, bet kaip prašymą leisti statyti naują atraminę sienutę, todėl apeliantės sprendimas netenkinti ieškovės prašymo buvo grįstas neaktualiomis teisės normomis.
19.2. Spręsdama dėl laikinojo statinio naudojimo pratęsimo (nepratęsimo) apeliantė turi vertinti, ar atraminės sienutės buvimas valstybinėje žemėje pažeistų konkrečius valstybės interesus, ar ne, ar tokio statinio tolesnis buvimas valstybinėje žemėje būtų nesuderinamas su galiojančiuose teritorijų planavimo dokumentuose nustatytais reikalavimais ir pan. Vilniaus apygardos teismas 2019 m. lapkričio 19 d. nutartyje konstatavo, kad, esant galiojančiam apeliantės 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimui dėl laikino statinio valstybinėje žemėje statybos, jos sutikimas (nesutikimas) pratęsti išduoto sutikimo galiojimą, turėjo būti ne tik motyvuotas, adekvatus esančiai situacijai, aiškus, suprantamas, bet taip pat ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), teisės aktų normomis.
19.3. Atsiliepime sutinkama su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad apeliantė neginčijo teismine tvarka 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo, nors žinojo, jog ieškovė nesutinka panaikinti sutikimo administracine tvarka. Be to, apeliantė, manydama, kad sutikimas negalioja, toleravo situaciją dėl atraminės sienutės buvimo. Dėl to apeliantės apeliacinio skundo argumentai, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimas, kuris sukėlė padarinių, negalėjo būti išduotas, yra nepagrįsti ir neįrodyti.
20. Atsiliepime trečiasis asmuo VMSA prašo bylą nagrinėti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
20.1. Ieškovei, siekiant išsaugoti ir tolesnį laikinojo statinio naudojimą, būtina gauti žemės sklypo, ant kurio pastatytas laikinasis statinys, savininko sutikimą. Statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje pateikta inžinerinių statinių sąvoka – tai yra susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Statybos įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje nustatyta, kad inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai. Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto Statybos techninis reglamentas STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (tarp jų laikini) statiniai“ 12 punkte nustatyti apribojimai ar papildomi reikalavimai inžineriniam statiniui – tvorai, pagal kuriuos, bet kokia tvora ant sklypo ribos gali būti statoma, bet tik turint rašytinį gretimo sklypo savininko sutikimą. Sienutės aukštis yra 2 metrai, todėl ji priklauso II grupės nesudėtingiems statiniams. Nurodyto reglamento 12.4.2 ir 12.4.3 punktuose nustatyta, kad II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems žemės sklype, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise, reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas. Ši nuostata išaiškinta teismų praktikoje – statinių statybai valstybinėje žemėje reikalingas supaprastinto statinio projektas ir raštiškas valstybės tarnautojo pritarimas, žemės sklypo valdytojo sutikimas. Ši imperatyvioji sąlyga nustatyta taip pat ir Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punkte – gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas yra statybą leidžiantis dokumentas, jeigu pagal teisės aktų nuostatas yra privaloma tokį sutikimą gauti.
20.2. Teritorija, kurioje įrengta ginčijama atraminė sienutė, nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise ją valdo NŽT (žemės sklypas, esantis Vilniuje, (duomenys neskelbtini). (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)). VMSA nėra nurodyto valstybinės žemės savininkė, todėl VMSA gali pritarti ginčo sienutės leidimo pratęsimui tik gavusi NŽT susitikimą.
20.3. Atsiliepime atkartojamas Statybos inspekcijos atsiliepimo 19.3 punkte išdėstytas argumentas.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
21. Nagrinėjamoje byloje keliamas NŽT, kuri yra valstybinės žemės patikėtinė, atsisakymo duoti sutikimą (pratęsti anksčiau duoto sutikimo galiojimo terminą) leisti ieškovei laikinai naudoti atraminę sienelę, pastatytą nesuformuotoje valstybinėje žemėje, prie ieškovei ir kitiems bendraturčiams priklausančio sklypo.
22. Pagal Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai ar ne. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė absoliučių šioje byloje apeliacine tvarka apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų.
Dėl byloje nustatytų aplinkybių
23. Iš bylos duomenų nustatyta, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2013 m. sausio 29 d. sprendimu patenkintas Statybų inspekcijos ieškinys ir trečiasis asmuo P. L. D. įpareigotas per tris mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos pašalinti savavališkos statybos padarinius – nugriauti daugiau negu 2 metrų aukščio apie 10 metrų ilgio atraminę sienutę, pastatytą valstybinėje žemėje šalia jam ir kitiems bendraturčiams nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo (kadastro Nr. (duomenys neskelbtini)), esančio Vilniuje, (duomenys neskelbtini), bei sutvarkyti statybvietę (civilinė byla Nr. 2-4505-862/2013).
24. Nurodytas sprendimas apskųstas apeliacine tvarka, bet dar bylos neišnagrinėjus apeliacinės instancijos teismui, ieškovė ir jos brolis (trečiasis asmuo P. L. D.) parengė ginčo sienutės projektą, gavo NŽT 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimą laikinai, t. y. ne ilgiau kaip penkis metus, naudoti ginčijamą sienutę, taip pat gavo VMSA 2013 m. rugpjūčio 19 d. pritarimą raštu statybos projektui.
25. Vilniaus apygardos teismas 2013 m. spalio 31 d. nutartimi paliko nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą (civilinė byla Nr. 2A-2492-464/2013).
26. Statybų inspekcija 2015 m. liepos 16 d. teismo įpareigojimo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo akte konstatavo, kad savavališkos statybos padariniai pašalinti kitu negu teismo sprendime nurodytu būdu.
27. Ieškovė 2018 m. kovo 1 d. pateikė NŽT Vilniaus miesto skyriui prašymą pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimą arba išduoti naują sutikimą. NŽT Vilniaus miesto skyrius 2018 m. balandžio 19 d. raštu atmetė ieškovės prašymą, nurodė, kad statytojas, pageidaujantis įrengti atraminę sienutę, žemės sklypą turi valdyti nuosavybės teise ar kitais pagrindais, bet ieškovė neturi teisės valdyti užimtos valstybinės žemės, todėl pasiūlė atraminę sienutę pasistatyti ieškovės sklype.
28. Ieškovė apskundė NŽT direktoriui NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. raštą (atsisakymą pratęsti sutikimo galiojimą arba išduoti naują sutikimą). NŽT direktoriaus pavaduotojas 2018 m. birželio 14 d. raštu atmetė ieškovės skundą, pasiūlė ieškovei sienutę statytis savo sklype, nurodė, kad 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimas išduotas neteisėtai.
Dėl atsakovės atsisakymo pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimo terminą ar iš duoti naują sutikimą leisti naudoti laikiną atraminę sienutę
29. Pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 4 punktą, laikinas statinys – tai statinys, kurį leidžiama pastatyti (sumontuoti, nutiesti) ne ilgiau kaip 5 metams, o leidimo terminui pasibaigus, jis turi būti nugriautas (išardytas) arba perkeltas į kitą vietą.
30. Pagal statybos įstatymo 2 straipsnio 9 dalį inžineriniai statiniai – tai susisiekimo komunikacijos, inžineriniai tinklai, kanalai, taip pat visi kiti statiniai, kurie nėra pastatai. Statybų įstatymo 2 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad inžinerinio statinio paprastų konstrukcijų požymius ir techninius parametrus nustato normatyviniai statybos techniniai dokumentai.
31. Vadovaujantis Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 5 punktu, gretimo žemės sklypo savininko ar valdytojo rašytinis sutikimas yra statybą leidžiantis dokumentas, jeigu pagal teisės aktų nuostatas yra privaloma tokį sutikimą gauti.
32. Pagal Statybos įstatymo 27 straipsnio 31 dalį, laikinųjų statinių naudojimo terminas gali būti pratęstas suinteresuotųjų asmenų prašymu. Laikinųjų statinių naudojimo termino pratęsimo tvarką nustato aplinkos ministras. Laikinasis statinys ir teisės į jį Nekilnojamojo turto registre neregistruojami.
33. Aplinkos ministro 2002 m. balandžio 16 d. įsakymu Nr. 184 patvirtinto statybos techninio reglamento STR 1.01.07:2002 „Nesudėtingi (taip pat ir laikini) statiniai“ 12 punkte nustatyti apribojimai ar papildomi reikalavimai inžineriniam statiniui – tvorai. Bet kokia tvora ant sklypo ribos gali būti statoma, bet tik turint rašytinį gretimo sklypo savininko sutikimą.
34. Ginčo sienutės aukštis yra 2 metrai, todėl ji priklauso II grupės nesudėtingiems statiniams. Pagal reglamento STR 1.01.07:2002 12.4.2 ir 12.4.3 punktus, II grupės nesudėtingiems statiniams, statomiems žemės sklype, nepriklausančiame statytojui nuosavybės teise, reikalingas žemės sklypo savininko (valdytojo, naudotojo) raštiškas sutikimas.
35. Pagal aplinkos ministro 2010 m. rugsėjo 27 d. įsakymu Nr. D-1-826 patvirtinto reglamento STR 1.07.01:2010 „Statybą leidžiantys dokumentai“ 41 punktą, baigiantis laikino statinio naudojimo terminui, šio statinio savininkas ar valdytojas gali raštu kreiptis į statinio laikino naudojimo terminą nustačiusį subjektą, prašydamas pratęsti laikino statinio naudojimo terminą konkrečiam terminui; prie prašymo pateikiamas subjekto išduotas statybą leidžiantis dokumentas, kuriame nurodytas statinio laikino naudojimo terminas. Subjektas, atsižvelgdamas į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, patvirtintus toje teritorijoje strateginius planus ir kitus teisės aktus, įvertina galimybę pratęsti laikino statinio naudojimo terminą prašomam terminui ir: 41.1 pratęsia laikino statinio naudojimo terminą prašyme nurodytam terminui; 41.2 pratęsia laikino statinio naudojimo terminą trumpesniam, negu prašyme nurodytas, terminui; 41.3 nepratęsia laikino statinio naudojimo termino.
36. Pagal pirmiau nurodyto reglamento 42 punktą, sprendimai dėl laikino statinio naudojimo pratęsimo priimami motyvuotai, atsižvelgiant į galiojančius teritorijų planavimo dokumentus, patvirtintus toje teritorijoje strateginius planus ir kitus teisės aktus.
37. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčijami NŽT raštai nemotyvuoti, juose išvardijamos teisės aktų ir poįstatyminių teisės aktų nuostatos, susijusios su naujų statinių statyba valstybinėje žemėje, bet neįvertinta tai, kad ieškovė prašė pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. išduoto sutikimo naudoti valstybinėje žemėje pastatytą atraminę sienutę galiojimo terminą arba išduoti naują sutikimą. Pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą, patikrino byloje reikšmingas aplinkybes ir nustatė, kad ginčijamuose raštuose NŽT iš esmės nenagrinėjo ieškovės prašymo pratęsti NŽT sutikimo galiojimą arba išduoti naują sutikimą.
38. Pažymėtina, kad pagal Žemės įstatymo 13 straipsnio 1 dalį, laisvos valstybinės žemės fondą šio įstatymo ir Vyriausybės nustatyta tvarka tvarko Nacionalinė žemės tarnyba ir kiti valstybinės žemės patikėtiniai, jiems perduotus valstybinės žemės sklypus, taip pat šio įstatymo nustatytais atvejais – Valstybės žemės fondas.
39. Vadovaujantis Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi, laisvos valstybinės žemės fondo žemė perleidžiama nuosavybėn, perduodama naudotis ar išnuomojama, atlikus būtinus teritorijų planavimo, žemės tvarkymo darbus, nustačius žemės sklypų pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir suformuotus žemės sklypus įregistravus Nekilnojamojo turto registre CK, šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.
40. Akcentuotina, kad, pagal CK 4.37 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti.
41. Taigi laisvos valstybinės žemės sklypą atsakovė, kaip šios žemės patikėtinė, turi valdyti naudoti ir ja disponuoti Žemės įstatyme, CK ir kituose įstatymuose nustatyta tvarka taip, kad nebūtų pažeisti kitų asmenų teisės ir interesai, taip pat ir ieškovės interesai. Dėl to teismas atmeta kaip nepagrįstą apeliantės argumentą, kad ieškovė turi saugotis nuo grėsmės, kylančios iš laisvos valstybinės žemės, jos tinkamai netvarkant, ir statytis kitą atraminęs sienelę savo sklype. Apeliantė teigia, kad neturi reikšmės tai, jog yra grėsmė, kad, laisvoje valstybinėje žemėje pašalinus atraminė sienutę, šlaitas nuslinks į ieškovės sklypą. Teisėjų kolegija nesutinka su nurodytais apeliantės teiginiais. Priešingai, nurodyta aplinkybė reikšminga, nes atsakovė turi pareigą tinkamai valdyti ir tvarkyti patikėjimo teisę turimą laisvos valstybinės žemės sklypą ir užtikrinti, jog iš jos valdomo sklypo nebūtų daroma žala kitiems asmenims. Ieškovė į bylą pateikė specialisto išvadą, kad, pašalinus atraminę sienutę, gali nuslinkti šlaito nuošliauža, nubyrėti gruntas ir patekti į žemiau esantį ieškovės ir kitų bendraturčių sklypą. Atsakovė, nagrinėjamoje byloje ginčijamais sprendimais (raštais) atsisakiusi pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimą arba išduoti naują sutikimą leisti toliau laikinai naudoti ginčo atraminę sienelę, neatliko būtinų teritorijų planavimo, žemės tvarkymo darbų, nesvarstė, ar saugu pašalinti šiuo metu esančią atraminę sienelę, neatlikus saugumą užtikrinančių darbų (Žemės įstatymo 13 straipsnis, CK 4.37 straipsnis). Ieškovė į bylą pateikė specialisto D. K. 2020 m. rugpjūčio 15 d. išvadą. Joje nustatyta, kad, pašalinus atraminę sienutę, šlaitas, kurio gruntą nuo griuvimo ar nušliaužimo saugo sienutė, ims slinkti. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad sienutė būtina tam, jog būtų išvengta nuošliaužų į ieškovės valdomą žemiau esantį sklypą ir žalos jos turtui.
42. Atkreiptinas dėmesys taip pat į tai, kad ieškovės teisėtas lūkestis yra būtent tai, kad turi turėti teisę saugiai naudoti jai ir kitiems bendraturčiams priklausantį sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), o atsakovė turi užtikrinti, kad šis saugus naudojimas nebūtų varžomas ir pažeistas. Dėl to atsisakymas duoti sutikimą toliau laikinai naudoti ginčo atraminę sienutę, neišanalizavus, neapsvarsčius, neįvertinus ir nesiėmus jokių veiksmų saugiai tvarkyti laisvą valstybinę žemę, pažeidė ieškovės teisėtą lūkestį.
43. Apeliantė teigia, kad ieškovė naudojasi laisvos valstybinės žemės dalimi. Iš į bylą pateiktų planų, brėžinių, nuotraukų matyti, kad ginčo atraminė sienelė pastatyta ne ties ieškovės sklypo ir laisvos valstybinės žemės sklypo riba, kuri yra tiesi, bet lenktos formos sienele atitverta dalis laisvos valstybinės žemės. Nagrinėjamoje byloje atsakovė turėjo pareigą įrodyti, kad ji pagrįstai neleido toliau laikinai naudoti ginčo atraminės sienutės. Atsakovė nepateikė įrodymų, dėl kokių priežasčių nėra galimybės įrengti kitos atraminės sienutės ties sklypų riba. Atsakovė šioje byloje ginčijamuose raštuose (sprendimuose), atsisakydama pratęsti 2013 m. rugpjūčio 5 d. sutikimo galiojimo terminą arba išduoti naują sutikimą, nesirėmė aplinkybe, kad ieškovė naudojasi laisvos valstybinės žemės dalimi, kuri atitverta ginčo atramine sienele. Dėl to leidimas ar draudimas naudotis laisvos valstybinės žemės dalimi, nėra nagrinėjamos bylos nagrinėjimo dalykas. Nurodyta aplinkybė nesusijusi su klausimu, kaip atsakovė turi užtikrinti tvarkomo laisvos valstybinės žemės sklypo saugumą.
44. Atsakovė teigia, kad teismas nepagrįstai panaikino abu ginčijamus raštus (sprendimus) – tiek NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. raštą, tiek atsakovės direktoriaus pavaduotojo 2018 m. birželio 14 d. raštą. Atsakovės nuomone, pastarasis nesukūrė ir nepanaikino ieškovei materialiųjų teisių ir pareigų, jo pobūdis konstatuojamasis, todėl nebuvo pagrindo jo naikinti. Byloje nustatyta, kad atsakovės Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. rašte nurodyta šio atsakovės apskundimo tvarka – paaiškinta, kad aptariamas raštas gali būti skundžiamas atsakovės direktoriui. Ieškovė pasinaudojo nurodyta teise ir vėliau kreipėsi į teismą. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė pradėjo teigti, kad NŽT Vilniaus miesto skyriaus 2018 m. balandžio 19 d. raštas turėjo būti skundžiamas teismui tiesiogiai, o NŽT direktoriaus pavaduotojo 2018 m. birželio 14 d. raštas yra nereikšmingas. Teisėjų kolegija atmeta šiuos atsakovės teiginius ir pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams. Atsakovė sukūrė situaciją, kai ieškovė pirmiausia kreipėsi ne į teismą, bet pateikė skundą dėl NŽT teritorinio padalinio sprendimo centrinei atsakovės administracijai. Atsakovės direktoriaus pavaduotojas priėmė sprendimą dėl ieškovės skundo. NŽT centrinė administracija įvertino teritorinio padalinio sprendimą ir jį patvirtino. Taigi pirmosios instancijos teismas teisingai 2018 m. birželio 14 d. raštą kvalifikavo kaip sudėtinę ir tęstinę 2018 m. balandžio 19 d. rašto (sprendimo) dalį. Panaikinus pirmąjį sprendimą, taip pat turi būti panaikintas ir antrasis. Negali būti tokios situacijos, kai NŽT teritorinio skyriaus sprendimas panaikinamas, o NŽT direktoriaus pavaduotojo sprendimas, kuriuo atmestas ieškovės skundas dėl NŽT teritorinio skyriaus sprendimo, lieka galioti.
45. Kiti šalių argumentai yra išvestiniai iš pirmiau šioje nutartyje aptartųjų, todėl dėl jų teisėjų kolegija išsamiau nepasisako.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų pirmosios instancijos teisme, įvertinimo
46. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas turėjo sumažinti ieškovei iš atsakovės priteistas bylinėjimosi išlaidas. Teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovė patyrė 2 600,25 Eur bylinėjimosi išlaidų. Šioje byloje susidarė tokia procesinė situacija, kai bylinėjimosi išlaidų patirta bylą nagrinėjant du kartus pirmosios ir vieną kartą apeliacinės instancijos teismuose. Priteistos bylinėjimosi išlaidos yra taip pat ir ieškovės sumokėtas žyminis mokestis. Už ieškinio ar apeliacinio skundo parengimą rekomenduojama priteisti didžiausia suma artima visai iš atsakovės priteistai sumai. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje kilęs ginčas sudėtingas. Įvertinęs priežastis, dėl kurių patirta bylinėjimosi išlaidų, bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, ieškovės procesinių dokumentų turinį, teisinių paslaugų pobūdį, turinį, atsižvelgusi į teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio rekomenduojamus maksimalius advokato užmokesčio už teikiamą teisinę pagalbą civilinėse byloje dydžius (toliau – Rekomendacijos) (2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.1, 8.9, 8.19 punktai), apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovei priteistų bylinėjimosi išlaidų dydis pagrįstas. Atsakovė nepagrįstai prašo sumažinti ieškovei priteistas bylinėjimosi išlaidas.
Dėl bylos baigties
47. Dėl visų šioje nutartyje išvardytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovės apeliacinis skundas nepagrįstas, todėl apskųstas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
48. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010). Teisėjų kolegija sutinka su visais kitais pirmosios instancijos teismo motyvais, jų nekartodama mano, kad sprendimas teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindų jo keisti ar naikinti.
Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme
49. Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 907,50 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme. Ieškovė pateikė įrodymų, kad nurodytų bylinėjimosi išlaidų patyrė už advokato teisinę pagalbą parengus atsiliepimą į ieškinį. Teisėjų kolegija įvertinusi bylos apimtį, pobūdį, sudėtingumą, ieškovės apeliacinio skundo turinį, teisinių paslaugų pobūdį, turinį, atsižvelgusi į Rekomendacijų dydžius (2.1, 2.2, 2.5, 2.7, 2.9, 8.9 punktai), daro išvadą, kad ieškovės prašomų priteisti 907,50 Eur išlaidų dydis pagrįstas, todėl priteistinas iš atsakovės visa apimtimi.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalimi, 331 straipsniu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atmesti atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimo.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. rugsėjo 15 d. sprendimą.
Priteisti ieškovei J. D. (a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės Nacionalinės žemės tarnybos (kodas 188704927) 907,50 Eur (devynis šimtus septynis eurus 50 ct) bylinėjimosi išlaidų.