Šiaulių apygardos teismo nutartis

6.1. Pagal suformuotą teismų praktiką, nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (BPK 301 straipsnio 1 dalis, 305 straipsnio 1 ir 3 dalys. BPK 20 straipsnio 3 dalyje numatyta, jog įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia byloje esančias aplinkybes, ir, tik remdamasis patikimais bylos duomenimis, teismas gali padaryti teisingas ir pagrįstas išvadas dėl nusikalstamos veikos požymių ir nusikalstamą veiką padariusių asmenų. To paties straipsnio 5 dalis numato, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne juos imant skyrium, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Taigi, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-42-942/2016). Pažymėtina, jog duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis ar jo gynėjas, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Tai, kad nuteistasis ar jo gynėjas byloje surinktus įrodymus vertina kitaip nei tai padarė pirmosios instancijos teismas, nėra pagrindas pripažinti, kad byloje priimtas nuosprendis dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstas. Dėl to šiuo atveju nuteistojo D. B. gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančios įstatymui ar rodančios, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

7. Pagal BK 284 straipsnį atsako tas, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, piktybiškai tyčiodamasis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Šio nusikaltimo objektas – viešoji tvarka, papildomi objektai – žmogaus sveikata, garbė, orumas, nuosavybė. Taikant šią normą būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje. BK 284 straipsnio dispozicijoje nurodyti keli alternatyvūs viešosios tvarkos pažeidimo būdai: 1) įžūlus elgesys; 2) grasinimai; 3) piktybinis tyčiojimasis; 4) vandališki veiksmai. Nusikalstama veika paprastai pasireiškia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimas ar visuotinai priimtų elgesio taisyklių nepaisymas.

7.1. Teismų praktikoje yra pažymėta, kad traukiant asmenį baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį turi būti nustatyti veikos padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Šie padariniai nustatomi atsižvelgiant į tai, ar viešoje vietoje buvo panaudotas fizinis smurtas, ar aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, ar buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta didelė materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis, ar kilo sumaištis, nutrauktas jiems skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šiuos padarinius, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-563/2009, 2K-513/2010, 2K-135/2011, 2K-491/2013, 2K-141-507/2015, 2K-310-942/2016, 2K-3-489/2018, 2K-367-511/2018, 2K-19-511/2020 ir kt.).??? Šių padarinių konstatavimas kartu reiškia ir tai, kad vertinama veika peržengė privataus konflikto ribas ir yra pavojinga ne tik konkrečiam konflikto dalyviui, bet ir aplinkai ar aplinkiniams (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-160-697/2019).

7.2. Teismų praktikoje taip pat konstatuota, kad motyvas ir tikslas nėra būtinieji BK 284 straipsnio 1 dalyje nurodytos veikos sudėties požymiai, šis nusikaltimas gali būti padaromas dėl įvairių paskatų, jo motyvai gali būti tiek chuliganiški, tiek ir asmeniniai ar net savanaudiški arba kitokie, tačiau veikos motyvų ir tikslų analizė svarbi teisingam kaltininko tyčios apibrėžimui, išvadoms apie tai, kad asmuo suvokė savo veiksmus pirmiausia kaip nepagarbos aplinkiniams ar aplinkai demonstravimą, kad tai pagrindinis, o ne šalutinis jo veikos aspektas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-54-222/2017). Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas nepaneigia veikos priešingumo viešajai tvarkai, jei kaltininkas savo asmeniniams santykiams spręsti pasirenka viešą vietą ir būdą, kuriuo demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdo visuomenės rimtį ar tvarką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-136/2010, 2K-120/2011, 2K-445/2013, 2K-141/2015, 2K-146-511/2016).???

8. Teisme nuteistasis D. B. pripažino, jog atvažiavęs savanoriams O. J. ir U. J. į pagalbą, aplenkęs keliu važiuojančius nukentėjusiųjų M. ir V. T. vairuojamus automobilius „Volvo”, stabdė nukentėjusiojo M. T. vairuojamą automobilį, tačiau nurodė, jog automobilių neblokavo ir į automobilį nespyrė, tik galėjo netyčia, atšokdamas nuo pajudėjusio nukentėjusiojo M. T. vairuojamo automobilio, atsiremti į tą automobilį ar suduoti ranka.

8.2. Teisme kaip liudytoja apklausta nuteistojo D. B. žmona D. B. patvirtino, kad vėlų vakarą gavo pranešimą, jog savanorius – gyvūnų gelbėtojus – du „Volvo” markės automobiliai stumia nuo kelio, kad reikalinga pagalba, todėl ji savanoriams nurodė kreiptis į policiją, sustoti tokioje vietoje, kur yra vaizdo stebėjimo kameros, ir pati su vyru D. B. išvažiavo į pagalbą. Taip pat liudytoja parodė, kad važiuojant link (duomenys neskelbtini) kaimo sutiko automobilių koloną, buvo gal penki automobiliai, matė savanorių automobilį, kurį vijosi nukentėjusiųjų automobilis, todėl apsisuko ir pradėjo važiuoti toje kolonoje, matė, kaip sidabrinės spalvos automobilis „Volvo” bandė nustumti nuo kelio kažkurį automobilį, tuomet jos vyras aplenkė vieną automobilį, sustojo kelkraštyje, vyras išlipo sustabdyti tą automobilį ir paklausti, kodėl taip elgiasi, bet tas automobilis nestojo ir nuvažiavo. Liudytoja D. B. parodė, kad ji nematė, kas įvyko jos vyrui išlipus iš automobilio, nes ji liko sėdėti automobilyje, bet tvirtino, kad ji jokio spyrio garso negirdėjo. Kaip liudytojai apklausti O. J. ir U. J. patvirtino, kad jie prašė D. B. pagalbos, nes juos vijosi du automobiliai „Volvo”, kad už (duomenys neskelbtini) kaimo, netoli (duomenys neskelbtini), prasilenkė su D. B. automobiliu, kad skambino policijai ir pranešė, kad yra sekami. Liudytojai O. J. ir U. J. parodė, kad jie nematė, kaip buvo bandoma sustabdyti automobilį „Volvo”, ar D. B. buvo išlipęs iš automobilio, nes visada automobilių kolonoje važiavo pirmi, neleido niekam jų aplenkti. Vertinant šių liudytojų parodymus, matyti, kad nors jie ir patvirtina D. B. versiją, kodėl jis vėlų vakarą vairavo automobilį – važiavo savanoriams į pagalbą, tačiau nei vienas iš šių liudytojų nepatvirtino nuteistojo parodymų, jog jis „neužblokavo“ automobiliams „Volvo“ kelio, kad nespyrė į M. T. vairuojamą automobilį. Nuteistojo gynėjo minimas garso įrašas, t. y. U. J. skambutis bendrajam pagalbos centrui taip pat nepatvirtina D. B. versijos, kad jis galėjo suduoti smūgį į automobilį netyčia, nes šiame garso įraše užfiksuota, kaip neprisistačiusi moteris pranešė, jog „Volvo“ markės automobilis, kurio valstybinių numerių negali nurodyti, važiuojant nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini) bandė nustumti nuo kelio kitą automobilį, patikslino, kad bandė nustumti ne automobilį, kuriuo važiuoja, o kitą, kad pagalbos nebereikia, nes policija stabdo (2 t., b. l. 118. 119). Taigi, šis garso įrašas nepatvirtina liudytojų O. J. ir U. J. parodymų, jog jiems grėsė realus pavojus ir buvo reikalinga pagalba ar, kad jų automobilį buvo bandoma nustumti nuo kelio, kaip teigė liudytoja D. B.. Pastebėtina, kad liudytojas O. J. nenurodė, jog važiuojant jiems buvo kilęs realus pavojus. Taip pat pastebėtina, kad į bendrąjį pagalbos centrą liudytoja U. J. skambino tik prieš pat juos prie (duomenys neskelbtini) kaimo sustabdant policijos pareigūnams, o ne anksčiau, kaip jiems buvo patarusi liudytoja D. B.. Kadangi liudytojams O. J. ir U. J. nebuvo kilęs joks realus pavojus, jų nebuvo bandoma nustumti nuo kelio, jie tik buvo sekami nukentėjusiųjų M. ir V. T., todėl nuteistojo D. B. pripažįstami atlikti veiksmai – nukentėjusiųjų automobilių lenkimas ir staigus stabdymas, dėl ko nukentėjusieji buvo priversti kelyje sustoti – buvo neteisėti ir nuteistasis neturėjo jokio realaus pagrindo taip elgtis. Aptartos aplinkybės rodo, kad nei liudytoja D. B., nei liudytojai O. J. su U. J., nei minėtas garso įrašas nepatvirtina nuteistojo D. B. parodymų, jog jis „neužblokavo“ kelio automobiliui „Volvo“ ir kad nespyrė į automobilį „Volvo“.

8.3. Nuteistojo D. B. versiją, kad jis tyčia nesudavė į nukentėjusiojo M. T. vairuojamą automobilį paneigia nukentėjusiųjų M. ir V. T. parodymai, vaizdo įrašai, liudytojos E. T. parodymai.

8.4. Nukentėjusysis M. T. parodė, kad įvykio vakarą pastebėjo, kad į namų kiemą iš pradžių įvažiavo juodos spalvos automobilis „Mercedes Benz“, kažką nusifotografavo ir išvažiavo, po to lėtai pravažiavo sidabrinės spalvos automobilis, todėl informavę policiją, jis, tėvas ir žmona pradėjo persekioti sidabrinės spalvos automobilį, kai kelyje (duomenys neskelbtini) per veidrodėlį pamatė iš galo atvažiuojantį automobilį „Peugeot“, kuris pralenkė jo tėvo vairuojamą automobilį, kad lenkdamas jį (nukentėjusįjį M. T.) kažkiek suktelėjo link jo, jis kažkiek suktelėjo link kelkraščio, staiga jį pralenkęs automobilis užkirto jam kelią ir sustojo, todėl jis pradėjo staigiai stabdyti, sustojo. Nukentėjusysis M. T. taip pat parodė, kad matė, kaip iš sustojusio automobilio išlipo grėsmingai nusiteikęs vyriškis, todėl jis pradėjo važiuoti ir jį apvažinėti, o kai tas vyriškis buvo tarp automobilių, išgirdo spyrį į automobilio šoną, labai išsigando, nesustojęs nuvažiavo iki (duomenys neskelbtini), kur policijos pareigūnai jau buvo sustabdę sidabrinės spalvos automobilį, sustojo prie policijos pareigūnų, tuomet privažiavo ir tas jį bandęs sustabdyti automobilis „Peugeot“, kurio vairuotojas ir spyrė į jo automobilį. Nukentėjusysis V. T. patvirtino M. T. nurodytas aplinkybes, kad su M. T. ir jo žmona važiavo paskui sidabrinės spalvos automobilį, kad kelyje (duomenys neskelbtini) jo vairuojamą automobilį pradėjo taranuoti automobilis „Peugeot“, t. y. stumti į griovį, tačiau jis sugebėjo išvairuoti, važiavo keliu (duomenys neskelbtini) paskui sūnaus M. T. vairuojamą automobilį, matė, kaip sūnaus automobilį aplenkė automobilis „Peugeot“ ir staigiai stabdė važiuojamojoje kelio dalyje prieš pat sūnaus automobilį ir užkirto jam kelią, M. T. pradėjo stabdyti, bet iš to kelią užkirtusio automobilio išlipęs juodai apsirengęs žmogus spyrė į jį baigiantį apvažiuoti sūnaus M. T. vairuojamo automobilio galines duris. Nukentėjusiųjų M. ir V. T. parodymus patvirtina liudytojos E. T. parodymai, jog važiuojant paskui sidabrinės spalvos automobilį, automobilis „Peugeot“ staigiai pasuko prieš jų automobilį ir užkirsdamas kelią sustojo. Dėl to jos vyras sustojo, bet pamatę, kad iš automobilio „Peugeot“ išlipęs vairuotojas buvo nusiteikęs agresyviai, M. T. pradėjo važiuoti ir apvažinėti tą automobilį, kai lenkimo metu automobilio „Peugeot“ vairuotojas (t. y. D. B.) spyrė į jų automobilio galines dureles, jie nestojo, nuvažiavo link (duomenys neskelbtini), kur jau laukė policijos pareigūnai. Netikėti tokiais nukentėjusiųjų ir liudytojos E. T. parodymais nėra pagrindo, nes tokias įvykio aplinkybes jie nurodė ne tik teisme, bet ir ikiteisminio tyrimo metu (t. 1, b. l. 8–9, 28–29, 44–45, 113–114). Taip pat nukentėjusieji ir liudytoja nurodė, kad nuteistojo iki to įvykio nepažinojo, jokių piktumų su juo neturėjo, todėl nėra pagrindo manyti, kad nukentėjusieji ir liudytoja E. T. apkalba nuteistąjį. Be to, nukentėjusiųjų ir liudytojos E. T. parodymus, jog jų vairuojamus automobilius aplenkęs automobilis „Peugeot“ užblokavo kelią ir iš šio automobilio išlipęs vairuotojas spyrė į pravažiuojančio M. T. vairuojamo automobilio dešinės pusės dureles, patvirtina nukentėjusiųjų pateikti automobilių vaizdo registratorių duomenys, apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Vaizdo įrašų apžiūros protokole nurodyta, kad automobilis „Peugeot“ aplenkdamas kitus automobilius, manevruoja po dvi kelio juostas, lyg norėdamas įlįsti tarp automobilių, kad automobilis „Peugeot“ susigretinęs su automobiliu „Volvo“ ir jį aplenkęs staigiai užstabdo, kad automobilio „Volvo“ vairuotojas staigiai stabdo ir stabdydamas dar kelias sekundes važiuoja, kol sustoja; kad automobilis „Volvo“ pradeda važiuoti dideliu lanku aplenkdamas jam užkirtusį kelią automobilį „Peugeot“. Taip pat šių vaizdo įrašų apžiūros protokole užfiksuotas automobilyje buvusio vyro ir moters pokalbis, jog juos aplenkiantis automobilis „Peugeot“ bando „taranuoti“, „bando užkirsti“, bei kad „spyrė į dureles“, kad automobilis „Peugeot“ važiuoja manevruodamas per visą kelią – išvažiuodamas į priešpriešinę eismo juostą ir vėl grįžta atgal į savo eismo juostą; kad pralenkęs automobilis „Peugeot“, staigiai stabdo, kad po kelių sekundžių automobilis su vyru ir moterimi pajuda, lenkia automobilį „Peugeot“, kad lenkimo metu plačiai prasidaro automobilio „Peugeot“ vairuotojo durelės ir išlipa vyriškis; kad automobiliui su vaizdo registratoriumi lenkiant automobilį „Peugeot“ pasigirsta trenksmas (t. 1, b. l. 58–60). Apžiūros protokole užfiksuota, jog ant automobilio „Volvo“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) dešinės pusės galinių keleivio durelių matomas įlenkimas (t. 1, b. l. 18–23). Kadangi nukentėjusiojo M. T. vairuotas automobilis buvo apžiūrėtas po įvykio iš karto ir nustatytas įlenkimas ant galinių durelių buvo padarytas pakankamai aukštai (prie lango), akivaizdu, kad smūgis buvo stiprus, nes įlenktos durelės, o to nebūtų galima padaryti tik „atsistumiant“ ranka nuo automobilio. Be to, iš vaizdo įrašų apžiūros protokolo matyti, kad nukentėjusysis M. T. sustojusį ir iš automobilio išlipusį D. B. apvažinėjo pakankamai dideliu lankstu, todėl D. B. nebuvo jokio realaus pavojaus ir pagrindo manyti, kad ant jo gali užvažiuoti automobilis ir dėl to jam nereikėjo „atsistumti“ nuo automobilio. Taip pat (duomenys neskelbtini) tyrėjo J. K. 2020-09-30 tarnybiniame pranešime nurodyta, jog D. B. iš karto po įvykio, kai buvo sustabdytas, sutiko, kad koja spyrė į M. T. vairuojamą automobilį „Volvo“ ir žadėjo žalą atlyginti (t. 1, b. l. 157–158). Įvertinus tai, kad nukentėjusiųjų M. ir V. T., liudytojos E. T. parodymai yra nuoseklūs ir juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis koja spyrė į nukentėjusiojo M. T. vairuotą automobilį ir tai padarė tyčia.