- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-05-12
- Bylos Nr.
- eI2-2080-872/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-00240-2020-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Fausta Vitkienė (pirm.)
- Pareiškėjas
- D. B.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus rajono savivaldybės administracijos
- Kategorijos
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Fausta Vitkienė
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos D. B. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja D. B. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama priteisti iš Vilniaus rajono savivaldybės (toliau – Savivaldybė) jos naudai 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti bei priteisti iš atsakovės jos patirtas 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėja paaiškina, kad 2013 m. lapkričio 22 d. kartu su kitomis bendrasavininkėmis pateikė Savivaldybei prašymą dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutarties sudarymo, planavimo tikslą nurodė pakeisti joms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į mažaaukščių gyvenamųjų namų ir perduoti joms detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei išduoti sąlygas detaliojo plano rengimui.
Vilniaus rajono savivaldybės administracijos (toliau – Administracija) direktorė 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. DTPS-822 (toliau – Įsakymas) nusprendė, jog atsižvelgiant į Savivaldybės teritorijos bendrojo plano M1 funkcinio prioriteto zonos, kurioje prioritetas teikiamas miško ūkio vystymui ir kitos paskirties žemė gali būti vystoma renovuojamose kaimų gyvenvietėse, kurios gali būti išplėtotos bemiškėse žemėse iki 5 proc. kaimo teritorijos ir nenumatoma planuoti naujų gyvenamųjų namų kvartalų, reglamentais, atsižvelgdama į tai, jog rengiamame Savivaldybės teritorijos kraštovaizdžio specialiojo plano projekte nenumatyta gyvenamųjų vietovių plėtra, nusprendė nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų bendrasavininkėms.
Pareiškėja kartu su kitomis bendrasavininkėmis dėl Įsakymo panaikinimo ir jų 2013 m. lapkričio 22 d. prašymo patenkinimo, kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą (toliau – VAAT). VAAT 2015 m. kovo 24 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi VAAT 2015 m. kovo 24 d. sprendimą panaikinimo ir grąžino bylą pirmos instancijos teismui nagrinėti iš naujo. VAAT, išnagrinėjęs pareiškėjų skundą iš naujo, 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino iš dalies, panaikino skundžiamą Įsakymą bei įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartimi paliko VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą.
Administracija per 15 kalendorinių dienų neįvykdė VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimo, todėl VAAT pareiškėjų prašymu 2017 m. gegužės 8 d. išdavė joms vykdomąjį raštą. Pareiškėjoms iki 2017 m. lapkričio mėnesio negavus teisės aktų reikalavimus atitinkančio sprendimo, vykdomasis raštas buvo pateiktas vykdyti antstoliui. Antstolis patvarkymu priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti ir išsiuntė atsakovei raginimą teismo sprendimą įvykdyti geruoju. 2017 m. gruodžio 6 d. antstolis iš atsakovės gavo ir persiuntė el. paštu pareiškėjos atstovei Administracijos direktoriaus 2017 m. gegužės 29 d. įsakymą Nr. KADI-259 „Dėl sutarties nesudarymo ir detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų neperdavimo D. B., S. G. ir V. G.“ (toliau – Įsakymas 2).
Pareiškėja dėl tokių atsakovės veiksmų, kurie niekaip nesisaisto su pareiga tarnauti žmonėms, priimti teisėtus ir objektyvius sprendimus, vėl buvo priversta ir šį atsakovės neteisėtą sprendimą ginčyti bei vėl įsivelti į dar vieną trejų metų trukmės bylinėjimosi procesą. Galiausiai LVAT 2020 m. sausio 7 d. galutiniu ir neginčijamu sprendimu Administracijos Įsakymą 2, kaip neatitinkantį teisės aktų reikalavimų, panaikino, o pareiškėjų 2013 m. lapkričio 22 d. prašymą tenkino.
Šalies argumentai
Pareiškėjos teigimu, dėl to, jog atsakovė priėmė neteisėtus sprendimus (Įsakymą 1 ir Įsakymą 2), ji buvo priversta bylinėtis šešerius metus, trejus iš jų ji buvo priversta bylinėtis atsakovei atsisakius tenkinti jos prašymą tais pačiais motyvais, dėl kurių jau jos prašymo pagrįstumas buvo du kartus nagrinėtas LVAT ir jau teismų buvo konstatuota, jog nėra jokių draudimų jos prašymą tenkinti, tačiau atsakovė, nepaisant teismų išaiškinimų, dar kartą priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.
Pareiškėja mano, kad toks atsakovės elgesys nesuderinamas su valstybės ir savivaldybės institucijoms nustatyta pareiga tarnauti žmonėms. Atsakovė savo elgesiu parodė, jog įstatymų jai neprivalu laikytis, o teismams nurodžius priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą – jog ir teismų sprendimai jai nėra privalomai vykdytini.
Pareiškėja kartu su kitomis bendrasavininkėmis dar 2013 m. lapkričio mėnesį pateikė atsakovei teisėtą prašymą, kurio atsakovei netenkinti nebuvo teisėto pagrindo, todėl laikytina, jog pareiškėja turėjo objektyviai pagrįstus ir teisėtus lūkesčius, kad jos atžvilgiu bus priimtas teigiamas sprendimas ir joms bus perduotos detaliojo plano rengimo organizatoriaus teisės, kaip ir išduotos sąlygos detaliojo plano rengimui.
Tačiau pareiškėja daugiau kaip šešerius metus negalėjo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pilna apimtimi įgyvendinti savo, kaip savininkės, teisių, vykdyti žemės sklypo detalaus planavimo procedūrų ir tai neabejotinai sukėlė jai neigiamus išgyvenimus, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, sumenkino pasitikėjimą savivaldos bei valstybės institucijomis. Pareiškėja ilgą laiką negalėjo pilna apimtimi disponuoti žemės sklypu, gindama savo pažeistas teises ne kartą turėjo kreiptis į teismą, kai tuo tarpu aplinkinių kaimyninių žemės sklypų savininkams detalaus planavimo procedūros atsakovės buvo leistos.
Šalies argumentai
Pareiškėja nurodo, kad jos patirti dvasiniai išgyvenimai dėl atsakovės daugiau kaip šešerius metus trukusių neteisėtų veiksmų yra gilūs, sukrečiantys, pakirstas pasitikėjimas savivaldybės institucijomis, be to, pareiškėja buvo pažeminta gretimų žemės sklypų savininkų akyse, sumenko jos pasitikėjimas savimi, sumažėjo bendravimo galimybės, todėl prašo iš atsakovės priteisti kompensaciją patirtai neturtinei žalai atlyginti. Pareiškėja taip pat nurodo, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų patyrė neturtinę žalą – dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą. Mano, jog neteisėti atsakovės veiksmai buvo konstatuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovė Administracija atsiliepime su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovės atstovė atsiliepime remiasi LVAT praktika ir teigia, kad pareiškėja šioje byloje tik abstrakčiai nurodė, jog dėl neteisėtų Administracijos veiksmų jai atsirado neturtinė žala, nepagrįsdama patirtos neturtinės žalos ir priežastinio ryšio. Vien abstraktaus pobūdžio teiginiai nėra tinkamas pagrindas neturtinei žalai nustatyti. Vien tai, kad byloje buvo konstatuoti Administracijos neteisėti veiksmai, nesudaro pagrindo teigti, kad pareiškėja jau vien dėl to patyrė neturtinę žalą. Mano, jog pareiškėja nepateikė įrodymų, nenurodė ir nepagrindė patirtos neturtinės žalos, o apsiribojo tik bendro pobūdžio teiginiais. Rūpesčiai ginant savo teises yra įprasta ir neišvengiama būtinybė, todėl ne bet koks susirūpinimas ar nerimas traktuotinas kaip neturtinės žalos atsiradimo faktas.
Atsakovės atstovė atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjai, kaip bendrasavininkei, priklausantis Žemės sklypas yra žemės ūkio paskirties. Įsigyjant Žemės sklypą savininkėms buvo žinoma jo naudojimo paskirtis ir būdas, kad šiame sklype galima tik žemės ūkio veikla. Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog žemės savininkas privalo naudoti žemę pagal pagrindinę naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą. Tai reiškia, jog paskirties keitimas pagal Žemės įstatymo nuostatas yra išimtis iš bendros taisyklės ir yra ilgas procesas. Šį faktą patvirtinta tai, kad nuo pareiškėjos skundo padavimo teismui 2014 m. iki 2020 m. dėl administracinės bylos sudėtingumo, o ne dėl Administracijos kaltės, ji buvo ilgai nagrinėjama teismuose ir teismų sprendimai dėl bylos sudėtingumo buvo priimti tiek Administracijos, tiek ir pareiškėjos naudai.
Mano, jog nenustačius neturtinės žalos buvimo fakto (pasekmes, kilusias pareiškėjos emocinei būklei) bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų Administracijos veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos, pareiškėjos skundas dėl žalos atlyginimo turi būti netenkinamas.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Nagrinėjamoje byloje pareiškėja neturtinę žalą kildina iš neteisėtų Administracijos veiksmų, t. y. dėl to, kad atsakovė priėmė neteisėtus įsakymus ir nuo 2013 m. nesudarė su pareiškėja ir kitomis bendrasavininkėmis sutarties bei neperdavė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų į joms priklausantį žemės sklypą, taip pat dėl to, kad pareiškėja daugiau kaip šešerius metus negalėjo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pilna apimtimi įgyvendinti savo, kaip Žemės sklypo savininkės, teisių.
Dėl tokių atsakovės atstovės veiksmų, pareiškėja teigia patyrusi dvasinius išgyvenimus, sukrėtimus, emocinę depresiją, nuolatinę įtampą, netikrumą dėl ateities, nepastovumo jausmą, taip pat nepasitikėjimą vietos savivaldos ir valstybės institucijomis.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad pareiškėja D. B. kartu su Žemės sklypo bendrasavininkėmis V. G. ir S. G. kreipėsi į Administracijos direktorių su 2013 m. lapkričio 19 d. parašymu dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo bei sutarties sudarymo. Prašyme planavimo tikslu nurodė pareiškėjoms bendrosios dalinės nuosavybės teise priklausančio Žemės sklypo paskirties iš žemės ūkio keitimas į gyvenamosios (namų valdos) paskirtį.
Administracijos direktorė 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. DTPS-822 nusprendė pareiškėjų prašymo netenkinti.
Iš pareiškėjos skundo turinio ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (toliau – LITEKO) esančių duomenų matyti, jog pareiškėja, nesutikdama su šiuo įsakymu, kartu su bendrasavininkėmis 2014 m. sausio 9 d. kreipėsi su skundu į VAAT, prašydamos panaikinti minėtą įsakymą ir įpareigoti Administraciją perduoti pareiškėjoms žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją bei išduoti sąlygas žemės sklypo detaliojo plano rengimui.
VAAT 2015 m. kovo 24 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2788-426/2015 nusprendė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teismas šiame sprendime darė išvadą, kad skundo reikalavimas, kuriuo prašoma įpareigoti Administraciją sudaryti sutartį, kuria pareiškėjoms būtų perduodamos žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teisės bei pareigos, o taip pat išduoti planavimo sąlygas, negali būti patenkintas, nes tokios sutarties sudarymas nenumatytas galiojančiuose ir teritorijų planavimo procedūras reglamentuojančiuose teisės aktuose. Teismui konstatavus, kad su pareiškėjomis negali būti sudaryta minėta sutartis, taip pat darė išvadą, jog Administracijos direktorės 2013 m. gruodžio 9 d. įsakymo, kuriuo atsisakoma tokią sutartį sudaryti, panaikinimas pareiškėjoms nesukels jokių teisinių pasekmių.
Pareiškėjos, nesutikdamos su minėtu VAAT sprendimu, 2015 m. balandžio 16 d. kreipėsi į LVAT su apeliaciniu skundu dėl jo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo. LVAT 2016 m. gegužės 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-465-602/2016 pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino, VAAT 2015 m. kovo 24 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. LVAT šioje nutartyje konstatavo, kad šiuo atveju neturėjo būti sprendžiamas klausimas, ar vėlesnės teritorijų planavimo procedūros galės būti tęsiamos pagal iki 2013 m. gruodžio 31 d. galiojusį reguliavimą, nes teismas turėjo įvertinti pareiškėjų skundžiamo sprendimo teisėtumą jo priėmimo metu, o to nepadaręs iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjų pareikštų reikalavimų. Pareiškėjoms apskundus Administracijos direktorės Įsakymą 1, minėtas sprendimas nelaikytinas galutiniu, kol nėra išnagrinėtas ginčas dėl šio sprendimo teisėtumo, tačiau vėlesnis palankaus arba nepalankaus teismo sprendimo priėmimas nekeičia fakto, jog sprendimas laikomas priimtu pagal tuo metu (iki 2013 m. gruodžio 31 d.) galiojusio Teritorijų planavimo įstatymo nuostatas.
VAAT iš naujo išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-7383-464/2016 nusprendė pareiškėjų skundą patenkinti iš dalies, t. y. panaikino skundžiamą Įsakymą 1 ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Kitą pareiškėjų skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą. VAAT sprendime, vadovaudamasis ginčui aktualiu teisiniu reglamentavimu, konstatavo, kad atsakovė tinkamai nepagrindė savo atsisakymo leisti rengti nurodyto žemės sklypo detalųjį planą, nes nenurodė ir nepagrindė detaliojo planavimo tikslų prieštaravimo teisės aktams, todėl panaikino Administracijos direktorės Įsakymą 1, kaip neatitinkantį Viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, ir įpareigojo Administraciją iš naujo išnagrinėti pareiškėjų 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo ir sutarties sudarymo.
Atsakovė Administracija, nesutikdama su minėtu VAAT sprendimu, 2016 m. gruodžio 12 d. su apeliaciniu skundu kreipėsi į LVAT dėl jo panaikinimo, tačiau LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2716-502/2017 atsakovės apeliacinį skundą atmetė, o minėtą VAAT sprendimą paliko nepakeistą.
Iš byloje esančių rašytinių įrodymų taip pat nustatyta, kad VAAT pareiškėjų prašymu 2017 m. gegužės 8 d. išdavė joms vykdomąjį raštą. Antstolis A. N. 2017 m. lapkričio 30 d. patvarkymu priėmė vykdomąjį dokumentą vykdyti ir išsiuntė atsakovei raginimą teismo sprendimą įvykdyti geruoju (Administracijoje gautas 2017 m. gruodžio 5 d.).
Administracija 2017 m. gruodžio 6 d. el. paštu informavo antstolį, kad teismo sprendimas jau yra įvykdytas (2017 m. gegužės 29 d. buvo priimtas Administracijos direktoriaus įsakymas Nr. KADI-259) ir apie tai išieškotojai buvo informuoti 2017 m. gegužės 31 d. raštu Nr. A33(1)-3743-(25.3.1.).
Taigi Administracija, vykdydama VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimą ir LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartį, pakartotinai išnagrinėjo pareiškėjų 2013 m. lapkričio 19 d. prašymą ir 2017 m. gegužės 29 d. priėmė įsakymą Nr. KADI-259, kuriuo nusprendė nesudaryti sutarties ir neperduoti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų Žemės sklypo bendrasavininkėms (pareiškėjoms), kadangi planavimo tikslai prieštarauja teisės aktams ir teritorijų planavimo dokumentams, sklypas nėra kaimo gyvenvietėje, todėl pareiškėjų tikslas keisti į vienbučių ir dvibučių gyvenamųjų namų teritoriją prieštarauja M1 zonos reglamentams (1.1 papunktis), Administracijos direktoriaus 2011 m. rugsėjo 5 d. įsakymu Nr. A27-2223 patvirtintoje Grikienių kaimo koncepcijoje M1 zonoje teritorijos plėtra nebuvo numatyta (1.2 papunktis), Administracijos direktoriaus įsakymu sudaryta Žemės sklypų tvarkymo ir teritorijų planavimo komisija nustatė, kad planavimo tikslai prieštarauja teisės aktams ir sprendiniams, todėl nėra galimybės plėsti naujus gyvenamųjų namų kvartalus (1.3 papunktis).
Pareiškėjos (Žemės sklypo bendrasavininkės), nesutikdamos su 2017 m. gegužės 29 d. įsakymu, 2018 m. sausio 5 d. kreipėsi į VAAT su skundu, prašydamos panaikinti Administracijos Įsakymą 2 ir įpareigoti Administraciją perduoti bendrasavininkėms 0,2952 ha ploto Žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant Žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją ir išduoti sąlygas 0,2952 ha ploto Žemės sklypo detaliojo plano renginiui.
VAAT išnagrinėjęs pareiškėjų skundą, 2018 m. balandžio 4 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-1390-244/2018 jį atmetė kaip nepagrįstą. Teismas darė išvadą, kad tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimas M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų Žemės sklypas, yra su apribojimais: kitos paskirties žemė plečiama bemiškėse žemėse 1–5 proc. kaimo teritorijos, pateikiant kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą. Skundžiamame Įsakyme 2 nurodyti argumentai, kad pareiškėjų situacija nurodytų reikalavimų neatitiko, todėl laikytina, kad atsakovė tinkamai pagrindė savo atsisakymo neleisti rengti nurodyto žemės sklypo detalųjį planą, nes nurodė ir pagrindė detaliojo planavimo tikslų prieštaravimą teisės aktams bei Savivaldybės teritorijos bendrojo plano sprendiniams.
Pareiškėjos, nesutikdamos su šiuo VAAT sprendimu, 2018 m. balandžio 10 d. kreipėsi į LVAT su apeliaciniu skundu dėl jo panaikinimo ir naujo sprendimo priėmimo. LVAT 2020 m. sausio 7 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eA-1653-502/2019 pareiškėjų apeliacinį skundą patenkino, panaikino VAAT 2018 m. balandžio 4 d. sprendimą ir Administracijos Įsakymą 2 bei įpareigojo Administraciją perduoti D. B., V. G. ir S. G. 0,2952 ha ploto Žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją ir išduoti sąlygas 0,2952 ha ploto žemės sklypo detaliojo plano rengimui. LVAT sprendime pažymėjo, kad aktualios ginčui bendrojo plano nuostatos M1 zonoje, į kurią patenka pareiškėjų žemės sklypas, nedraudžia žemės ūkio žemės paskirties keitimo, ginčo žemės sklypas nėra nutolęs toliau kaip 150 metrų nuo esamos užstatytos teritorijos, o jame yra servitutinis kelias, dėl ko bendrajame plane numatytas užstatomos teritorijos prioritetas. Pateikti kaimo, kaimo gyvenvietės vystymo koncepcinę schemą tik rekomenduojama. LVAT konstatavo, kad ginčijamame Įsakyme 2 nėra nurodyta, kad siekiamo teritorijos planavimo tikslai prieštarauja įstatymų reikalavimams, nepateikta argumentų ir įrodymų, kad prieštarauja kreipimosi metu galiojusio teritorijos bendrojo plano sprendiniams bei tai, jog atsižvelgiant į išskirtinę teisinę situaciją nagrinėjamoje byloje, ginčo sklypo detalusis teritorijos planavimas turi vykti pagal iki 2014 m. sausio 1 d. galiojusį teritorijų planavimo teisinį reguliavimą.
VAĮ 42 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų ar neveikimo, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto nepaisydama savo darbuotojų kaltės. Valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką ar neveikimą, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ar neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Taigi neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.
Kaip minėta, pareiškėja šioje byloje neturtinę žalą kildina iš, jos teigimu, neteisėtų Administracijos veiksmų, t. y. dėl to, kad atsakovė priėmė neteisėtus įsakymus ir nuo 2013 m. nesudarė su pareiškėja ir kitomis bendrasavininkėmis sutarties bei neperdavė detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų į joms priklausantį žemės sklypą, taip pat dėl to, kad pareiškėja daugiau kaip šešerius metus turėjo bylinėtis ir dėl atsakovės neteisėtų veiksmų negalėjo pilna apimtimi įgyvendinti savo, kaip savininkės, teisių ir tai neabejotinai sukėlė jai neigiamus išgyvenimus, pažeidė teisėtų lūkesčių principą, sumenkino pasitikėjimą savivaldos bei valstybės institucijomis.
Teismas atkreipia dėmesį į LVAT praktiką, kurioje ne kartą akcentuota, jog administravimo subjekto priimto administracinio akto panaikinimas teismine tvarka pats savaime nėra pagrindas konstatuoti, kad administravimo subjekto veiksmai yra neteisėti ir dėl to valstybei ar savivaldybei kyla civilinė atsakomybė pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į priežastis, dėl kurių administracinis aktas buvo panaikintas (žr., pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-3034/2011, 2013 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-308/2013, 2017 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2185-146/2016, 2018 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1554-556/2018).
Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl žalos, atsiradusios dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, atlyginimo, kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgia į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes ir vadovaudamasis teise, inter alia (be kita ko) nenusižengdamas iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylantiems teisingumo, protingumo imperatyvams, priima sprendimą, ar tuo konkrečiu atveju yra pagrindas valstybei ar savivaldybei atlyginti žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijos ar savivaldybės neteisėtų veiksmų.
Nagrinėjamu atveju dėl atsakovės priimtų dokumentų Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 teisėtumo ir pagrįstumo buvo pradėtos administracinės bylos, kurių metu minėtais įsiteisėjusiais VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. ir LVAT 2017 m. kovo 29 d. bei 2020 m. sausio 7 d. nutartimis ir sprendimais buvo konstatuota, kad šie dokumentai prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
Kaip minėta, VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-7383-484/2016, be kita ko, konstatavo, kad Įsakymas 1 neatitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir todėl jį panaikino. LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2716-502/2017 pritarė minėtam pirmosios instancijos teismo sprendimui bei nurodė, kad atsakovė Įsakyme 1 nenurodė, jog pareiškėjų prašyme nurodyti planavimo tikslai prieštarauja Teritorijų planavimo įstatymo ir kitų teisės aktų reikalavimams. LVAT 2020 m. sausio 7 d. sprendime administracinėje byloje Nr. eA-1653-502/2019 konstatavo, kad ginčijamame Įsakyme 2 nėra nurodyta, kad siekiamo teritorijos planavimo tikslai prieštarauja įstatymų reikalavimams, nepateikta argumentų ir įrodymų, kad prieštarauja kreipimosi metu galiojusio teritorijos bendrojo plano sprendiniams.
Ginčui aktualios redakcijos Teritorijų planavimo įstatymo 20 straipsnis numatė, kad detaliojo teritorijų planavimo organizatoriai yra savivaldybės administracijos direktorius bei valstybinės žemės valdytojai (1 dalis), o pastarieji Vyriausybės nustatyta tvarka, atvejais ir sąlygomis gali sudaryti sutartį dėl detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo žemės sklypų valdytojui ar naudotojui (2 dalis). Draudimas rengti detaliuosius planus, jeigu planavimo tikslai prieštarauja įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimams, buvo įtvirtintas Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje.
Pažymėtina, kad LVAT suformuotoje praktikoje laikomasi nuostatos, kad savivaldybės administracijai įstatymo suteikta diskrecijos teisė priimti sprendimus dėl detaliojo planavimo organizatoriaus teisių perdavimo nėra absoliuti ir turi būti realizuojama įstatymų nustatytose ribose, o, nesant teisės aktuose nustatytų kliūčių, minėta sutartis privalo būti sudaroma (žr. LVAT 2007 m. kovo 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A14-253/2007). Savivaldybės administracija atsisakyti perleisti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teises ir pareigas privataus žemės sklypo valdytojui ar naudotojui ir sudaryti sutartį gali tik tuo pagrindu, jeigu būtų nustatyta, kad yra prieštaravimas Teritorijų planavimo įstatymo 24 straipsnio 4 dalyje įtvirtintoms nuostatoms.
Taigi, minėtais teismų sprendimais, be kita ko, konstatuota, kad atsakovės priimti Įsakymas 1 ir Įsakymas 2 prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.
VAĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Akcentuotina, jog LVAT, formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką, ne kartą pažymėjo, kad individualiame administraciniame akte motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Akte turėtų būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., LVAT 2009 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-420/2009, 2010 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-686/2010, 2015 m. spalio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3061-858/2015).
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju Administracija neįvykdė įstatyme nustatytos pareigos priimti motyvuotus ir pagrįstus teisės aktus, atitinkančius VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl atliko neteisėtus veiksmus. Be to, iš byloje esančio minėto LVAT 2020 m. sausio 7 d. sprendimo turinio matyti, kad Administracija, pagal jai pateiktus pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių dokumentus bei teisinį reguliavimą, turėjo joms perduoti 0,2952 ha ploto Žemės sklypo detaliojo plano rengimo organizatoriaus teises bei pareigas, numatant šio žemės sklypo pagrindinės tikslinės žemės ūkio paskirties pakeitimą į kitos paskirties mažaaukščių gyvenamųjų namų statybos teritoriją ir išduoti sąlygas 0,2952 ha ploto žemės sklypo detaliojo plano rengimui, t. y. sudaryti detaliojo teritorijų planavimo organizatoriaus teisių ir pareigų perdavimo sutartį su pareiškėja ir kitomis Žemės sklypo bendrasavininkėmis, tačiau to nepadarė.
Dėl pareiškėjos skundo argumento, kad buvo pažeistas jos teisėtų lūkesčių principas pažymėtina, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėja kartu su kitomis Žemės sklypo bendrasavininkėmis nuo 2014 m. iki 2020 m. administraciniuose teismuose bylinėjasi su atsakove dėl Įsakymo 1 ir Įsakymo 2 teisėtumo ir pagrįstumo. Kaip matyti iš nustatytų aplinkybių, per visą bylinėjimosi laikotarpį buvo priimti teismų sprendimai, kurie vienu atveju buvo palankūs pareiškėjai ir kitoms bendrasavininkėms, kitu atveju – Administracijai. Tačiau pažymėtina, jog iš byloje esančios LVAT 2017 m. kovo 29 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A-2716-502/2017 turinio matyti, jog teismas konstatavo, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjų žemės sklypas nėra miško ūkio paskirties žemė, nėra mišku apaugusi, yra bemiškė, todėl atitiko visas Vilniaus rajono bendrojo plano nuostatas tam, kad žemės sklypo naudojimo paskirtis būtų pakeista į mažaaukščių gyvenamųjų namų. Taigi, darytina išvada, kad nuo 2017 m. kovo 29 d., kuomet įsiteisėjo VAAT 2016 m. lapkričio 28 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-7383-484/2016, pareiškėja turėjo teisėtą lūkestį, kad jos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas bus patenkintas. Teismo nuomone, iki tol pareiškėjos teisėti lūkesčiai nebuvo pažeisti, kadangi buvo priimti jai nepalankūs minėti teismų sprendimai.
Dėl pareiškėjos prašymo priteisti neturtinės žalos atlyginimą pažymėtina, kad pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.
LVAT praktikoje pažymima, kad siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2018 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-61-662/2018). Taigi kiekvienu atveju teismas neturtinės žalos dydį nustato individualiai, pagal bylos aplinkybes, įvertinęs konkrečiu atveju esančius objektyviuosius ir subjektyviuosius kriterijus, siekdamas teisingo kompensavimo bei vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų lemti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., LVAT 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007; 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012 ir kt.). Ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai <...> (LVAT 2017 m. rugsėjo 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-4780-575/2017).???
Pareiškėja teigia, kad dėl neteisėtų atsakovės veiksmų buvo įtraukta į ilgalaikį bylinėjimąsi, negalėjo pilna apimtimi įgyvendinti savo, kaip Žemės sklypo savininkės, teisių, vykdyti šio sklypo detalaus planavimo procedūrų, be to, bylinėjimosi metu nerimavo dėl ateities, patyrė neužtikrintumo ir nepastovumo jausmą, dvasinius išgyvenimus, taip pat nepasitikėjimą vietos savivaldos ir valstybės institucijomis.
Įvertinus visas nustatytas aplinkybes ir visus byloje esančius rašytinius įrodymus, pripažintina, kad dėl atsakovės neteisėtų veiksmų pareiškėja galėjo patirti stresą, diskomfortą ir kitus neigiamus išgyvenimus, kurių pareiškėja būtų nepatyrusi, jeigu atsakovė būtų priėmusi teisėtus ir pagrįstus administracinius aktus, veikusi pagal teisės aktų reikalavimus. Akcentuotina, kad atsakovė ne vieną kartą priėmė neteisėtą ir nepagrįstą administracinį aktą pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių atžvilgiu, o netgi du kartus, t. y. ir po to, kai LVAT iš esmės konstatavo, kad pareiškėjos ir kitų Žemės sklypo bendrasavininkių 2013 m. lapkričio 22 d. prašymas turi būti patenkintas. Akivaizdu, kad dėl tokio atsakovės neteisėto elgesio, pareiškėja galėjo patirti ir nepasitikėjimą vietos savivaldos institucijomis, todėl darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja patyrė neturtinę žalą.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje egzistuoja visos savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos: minėti Administracijos neteisėti veiksmai, minėta pareiškėjos patirta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos.
Taigi, pareiškėjos reikalavimas priteisti piniginę kompensaciją iš esmės yra pagrįstas. Tačiau, teismo nuomone, pareiškėjos prašoma priteisti 10 000 Eur piniginė kompensacija neturtinei žalai atlyginti yra akivaizdžiai per didelė.
Teismas, atsižvelgdamas į atsakovės neteisėtų veiksmų pobūdį ir trukmę, į teismų panašiose bei analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, į teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principus, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 1000 Eur.
Kaip minėta, pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti savivaldybė iš savivaldybės biudžeto. Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad savivaldybės vykdomoji institucija yra savivaldybės administracijos direktorius, savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas (pavaduotojai) (jeigu ši (šios) pareigybė (pareigybės) steigiama (steigiamos) ir jeigu šiai (šioms) pareigybei (pareigybėms) suteikiami vykdomosios institucijos įgaliojimai), turintys viešojo administravimo teises ir pareigas. Savivaldybės administracijos direktorius pavaldus savivaldybės tarybai, atskaitingas savivaldybės tarybai ir merui. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjai ne iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, o iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, priteistina 1000 Eur kompensacija neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėja taip pat prašo teismo priteisti iš atsakovės 2000 Eur bylinėjimosi išlaidas, patirtas nagrinėjant bylą.
Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Pagal ABTĮ 40 straipsnio 5 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti. Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Pagal CPK 98 straipsnio 2 dalį, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos).
Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).
Bylinėjimosi išlaidų atlyginimo atveju LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., LVAT 2011 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-34/2011; 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012 ir kt.).
Pareiškėjos skundą patenkinus iš dalies, ji įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Pažymėtina, kad patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai.
Pareiškėja prašo priteisti 2000 Eur bylinėjimosi išlaidas už konsultacijas bei skundo parengimą. Šias išlaidas grindžia 2020 m. sausio 27 d. pinigų priėmimo kvitu Serija LAT Nr. 914214, iš kurio matyti, kad pareiškėja už šių paslaugų suteikimą advokatei S. G. sumokėjo 2000 Eur. A. S. Gečaitė pareiškėjos vardu skundą teismui pateikė 2020 m. sausio 27 d., t. y. 2020 m. I ketvirtį, todėl teismas, remdamasis Rekomendacijų 7 punktu, atsižvelgia į Lietuvos statistikos departamento skelbiamą užpraėjusio ketvirčio, t. y. 2019 m. III ketvirčio vidutinį mėnesinį bruto darbo užmokestį, kuris buvo 1317,6 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį koeficientas yra 2,5. Maksimali priteistina suma už skundo parengimą gali būti 3294 Eur (1317,6 Eur x 2,5). Taigi šiuo atveju už skundo parengimą, pareiškėjos prašoma priteisti suma neviršija galimos maksimalios priteistinos sumos už skundo parengimą, todėl teismas atsižvelgdamas į nagrinėtos bylos apimtį, sudėtingumą tiek faktų vertinimo, tiek teisės aiškinimo ir taikymo prasme, vadovaudamasis protingumo, sąžiningumo ir teisingumo principais, daro išvadą, jog pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjos patirtos bylinėjimosi išlaidos yra realios ir pagrįstos, tačiau yra pagrindas jas mažinti, atsižvelgiant į tai, kad skundas patenkintas iš dalies.
Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas daro išvadą, kad pareiškėjai iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, priteistina 750 Eur bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms už skundo parengimą.
Teismas pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą akcentuota, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 40–41 straipsniais, 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 5 punktais, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Pareiškėjos D. B. skundą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjai D. B. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 1000 Eur (vieną tūkstantį eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Priteisti pareiškėjai D. B. iš Vilniaus rajono savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus rajono savivaldybės administracijos, 750 Eur (septynis šimtus penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų administracinėje byloje Nr. eI2-2080-872/2020 atlyginimo.
Kitą pareiškėjos skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo sprendimo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.