Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 13 d. sprendimu (b. l. 164-170) pareiškėjo skundą tenkino iš dalies. Priteisė pareiškėjui V. A. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.Teismas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. vasario 8 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 98–103). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. balandžio 11 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą tenkino iš dalies, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perdavė bylą nagrinėti iš naujo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas minėtoje nutartyje išaiškino, kad pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybių, ar pareiškėjas apskritai kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl ilgalaikių (trumpalaikių) pasimatymų suteikimo, ar jis naudojosi teise gauti trumpalaikius pasimatymus su žmona, ar prokuroras ar teismas buvo apribojęs pareiškėjo teisę į pasimatymus, taip pat nenustatė tikslios pažeidimo trukmės, skaičiuojamos paromis.Dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto pažeidimo teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2014 m. birželio 10 d. buvo laikomas šiose kamerose: 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 116 (kartu su 3 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 176 (kartu su 1 – 3 asm.), 7,82 kv. m ploto kameroje Nr. 280 (kartu su 2 – 3 asm.), 7,08 kv. m ploto kameroje Nr. 285 (kartu su 2 – 3 asm.), 7,92 kv. m ploto kameroje Nr. 278 (kartu su 2 – 3 asm.), 7,7 kv. m ploto kameroje Nr. 287 (vienas arba kartu su 1 – 3 asm.), 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 299A (kartu su 1 – 3 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 181 (kartu su 2 – 3 asm.), 7 kv. m ploto kameroje Nr. 210 (vienas), 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 105 (vienas), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 173 (kartu su 2 – 3 asm.), 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 128 (kartu su 2 – 3 asm.), 7,71 kv. m ploto kameroje Nr. 335 (kartu su 1 –2 asm.), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 150 (kartu su 1 asm.), 7,78 kv. m ploto kameroje Nr. 289 (kartu su 1 – 2 asm.), 7,84 kv. m ploto kameroje Nr. 344 (kartu su 1 – 2 asm.), 8,08 kv. m ploto kameroje Nr. 296 (vienas arba kartu su 1 – 2), 7,78 kv. m ploto kameroje Nr. 319 (vienas), 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 323 (vienas arba kartu su 1 – 2) (b. l. 12–21). Iš viso pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 621 parų, iš kurių 2013 m. birželio 27–29 d., rugpjūčio 13–14 d., rugsėjo 3, 17–24 d., spalio 29 d., lapkričio 7–8, 12–13, 18–19, 21, 28 d., 2013 m. gruodžio 23 d., 2014 m. sausio 16–23 d., 2014 m. vasario 6–11, 25, 27 d., kovo 4–6 d., balandžio 9, 15–17, 22 d., gegužės 2–7, 19–31, birželio 1–2, 5 d. (iš viso 70 parų) buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) 1.3.1 punkte nurodytą minimalią gyvenamojo ploto vertę (3,6 kv. m) (b. l. 6-14). Taigi, iš viso pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. rugsėjo 27 d. iki 2013 m. gegužės 26 d., nuo 2013 m. gegužės 30 d. iki 2013 m. rugpjūčio 12 d., nuo 2013 m. rugpjūčio 15 d. iki 2013 m. rugsėjo 2 d., nuo 2013 m. rugsėjo 4 d. iki 2013 m. rugsėjo 16 d., nuo 2013 m. rugsėjo 25 d. iki 2013 m. spalio 28 d., nuo 2013 m. spalio 30 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d., nuo 2013 m. lapkričio 9 d. iki 2013 m. lapkričio 11 d., nuo 2013 m. lapkričio 14 d. iki 2013 m. lapkričio 17 d., 2013 m. lapkričio 20 d., nuo 2013 m. lapkričio 22 d. iki 2013 m. lapkričio 27 d., nuo 2013 m. lapkričio 29 d. iki 2013 m. gruodžio 22 d., nuo 2013 m. gruodžio 24 d. iki 2014 m. sausio 15 d., nuo 2014 m. sausio 24 d. iki 2014 m. vasario 5 d., nuo 2014 m. vasario 12 d. iki 2014 m. vasario 24 d., 2014 m. vasario 26 d., nuo 2014 m. vasario 28 d. iki 2014 m. kovo 3 d., nuo 2014 m. kovo 7 d. iki 2014 m. balandžio 8 d., nuo 2014 m. balandžio 10 d. iki 2014 m. balandžio 14 d., nuo 2014 m. balandžio 18 d. iki 2014 m. balandžio 21 d., nuo 2014 m. balandžio 23 d. iki 2014 m. gegužės 1 d., nuo 2014 m. gegužės 8 d. iki 2014 m. gegužės 18 d., nuo 2014 m. birželio 3 d. iki 2014 m. birželio 4 d., nuo 2014 m. birželio 6 d. iki 2014 m. birželio 9 d. Lukiškių TI-K buvo laikomas 551 parą sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas kameroje neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų. Taigi, Lukiškių TI-K iš viso 551 parą neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos pasekmės.Pareiškėjo nusiskundimus dėl baldų ir sanitarinio mazgo matmenų teismas vertino kaip aplinkybę, akivaizdžiai didinančią kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą ir todėl kilusio ginčo kontekste vertinamą kaip pareiškėjui palankią, sprendžiant jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą.Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir / ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnį žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.Dėl pareiškėjo nusiskundimų kameros drėgme, bloga ventiliacija, parazitais, mažais staliukais, tinko byrėjimu, rūkymu patalpose bei netinkamos kokybės higienos priemonėmis teismas pirmiausia rėmėsi Lietuvos higienos normos HN 76:2010 24 punkto nuostatomis dėl vėdinimo ir iš atsakovo į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) 2013 m. gegužės 7 d., 2013 m. birželio mėn. ir 2014 m. gegužės 22 d. patikrinimo aktų (b. l. 38-39, 42-43, 59-60) nustatė, kad, remiantis atliktais patikrinimais kamerose Nr. 105, Nr. 335 ir Nr. 319 (pareiškėjas jose buvo laikomas 2013 m. rugsėjo 24 d., nuo 2013 m. spalio 29 d. iki 2013 m. lapkričio 6 d. ir 2014 m. gegužės 19 d.), minėtos kameros buvo vėdinamos per langą ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. Lukiškių TI-K atsiliepime tai patvirtino (b. l. 12-21). Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka HN 76:2010 24 punkto keliamus reikalavimus, todėl atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumo šiuo atveju nenustatė.Vadovaudamasis HN 76:2010 26, 54, 60 punktų nuostatomis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl įrodinėjimo šio pobūdžio bylose (pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013), teismas pažymėjo, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus VSC patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, išskyrus kamerą Nr. 296, kurioje pažeidimų nenustatyta, tikrintos nebuvo (b. l. 38-64). Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų sutartys (b. l. 65-77). Kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 25-26). Tai sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovo atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šiuo aspektu civilinė atsakomybė nekyla.Vadovaudamasis Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.6 punkto nuostata, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai), atsakovo atstovo atsiliepimo teiginiais, kad baldai įrengiami atsižvelgiant į miegamąsias vietas, o dėl kamerų nedidelio ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių, be to, tai, kad kamerose tvirtinamo stalo išmatavimai nereglamentuojami, teismas vertino, kad byloje nėra objektyvių įrodymų dėl netinkamo kamerų įrengimo.Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6, 14 punktais, Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 punktu, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu 2013 m. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį apgyvendinti kartu su nerūkančiais asmenimis, jo prašymas buvo patenkintas jį perkeliant į atitinkamą kamerą (b. l. 32). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, kad 2015 m. administracijai teiktame prašyme pareiškėjas nurodė, jog yra rūkantis, prašė jį perkelti su rūkančiais asmenimis (b. l. 37). Teismas sprendė, kad į pareiškėjo prašymus buvo atsižvelgta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad jo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo reiškiami nusiskundimai, jog Lukiškių TI-K teikiamos higienos priemonės buvo nekokybiškos, yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų ir konkrečių aplinkybių, susijusių su higienos priemonių išdavimu, nepaaiškino, kaip konkrečiai pasireiškė higienos priemonių nekokybiškumas, o tik abstrakčiai nurodė, kad išduodamos higienos priemonės yra prastos kokybės ir „neaiškios kilmės“. Taigi įrodinėjimo našta Lukiškių TI-K neperėjo.Dėl ilgalaikių pasimatymų su žmona nesuteikimo teismas pažymėjo, kad teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė, kuri įgyvendinama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatyta tvarka. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 12 straipsnio 3 dalį nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 p.) ir jiems pagal šio straipsnio 4 dalį taikomos BVK nuostatos. Suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiai ar kitais asmenimis numatyta SVĮ 22 straipsnyje ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) XI skyriuje. Minėti teisės aktai numato, kad suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams, o Lukiškių TI-K administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t. y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui.Teismas taip pat rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) 2013 m. liepos 9 d. sprendimu byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime – po 2 valandų trukmės pasimatymą, nuteistajam – po valandos, be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Europos žmogaus teisių konvencija, Konvencija) 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT šiuo aspektu, be kita ko, paminėjo, kad tokiais atvejais svarbu analizuoti individualias situacijos aplinkybes, konkretų poreikį ir pagrįstumą nagrinėjamu atveju drausti suimtajam pasimatyti su šeima atitinkamą laiko tarpą. EŽTT šioje byloje Lukiškių TI-K paaiškinimą, jog įstaiga neturėjo tinkamų sąlygų užtikrinti ilgalaikius pasimatymus su šeima, laikė Konvencijos prasme nepriimtinu. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, taip pat remiasi šiuo EŽTT sprendimu suformuota praktika (pvz., 2016 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016). Tačiau ši praktika reikšminga tik ilgalaikių pasimatymų suteikimo aspektu.Iš byloje esančio Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendimo (b. l. 82-84) teismas nustatė, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė pateikė prašymus bendru sutuoktinių sutikimu nutraukti santuoką, kadangi jie nesutarė, konfliktavo, beveik nebendravo, keli metai gyvena atskirai, skirtingai vertino gyvenimo vertybes ir kt. Nors byloje esančiais rašytiniais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu naudojosi SVĮ suteikta teise gauti trumpalaikius pasimatymus, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013 m. vasario 28 d. (nuo paskutinio įvykusio trumpalaikio pasimatymo suteikimo) iki santuokos nutraukimo, t. y. iki 2015 m. kovo 17 d., būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo ir juos jam būtų atsisakyta suteikti, kad pareiškėjas būtų rašęs dėl to skundus ar pan., taip pat, kad prokuroras ar teismas būtų nustatę apribojimus dėl pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus (b. l. 25-26, 143, 144). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjo santuoka buvo nutraukta praėjus beveik dvejiems metams nuo paskutinio (2013 m. vasario 28 d. įvykusio) trumpalaikio pasimatymo suteikimo, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka iširo ne dėl to, kad Lukiškių TI-K galimai atliko neteisėtus veiksmus, nesuteikdamas pareiškėjui pasimatymų, bet dėl to, kad, kaip nurodyta Varėnos rajono apylinkės teismo 2015 m. kovo 17 d. sprendime, jų santykiuose neliko pagarbos, meilės, supratimo, abipusio pasitikėjimo ir lojalumo vienas kitam, t. y. dėl paties pareiškėjo subjektyvių veiksmų. Šiuo atveju pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė faktinę aplinkybę, kad neturėjo ilgalaikių pasimatymų, teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į atsakovo atstovą nesikreipė. Atsižvelgęs į tai, pareiškėjo skundo argumentus dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų teismas vertino kaip abstrakčius ir neįrodytus.Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas 551 parą buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudarė pagrindą išvadai, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi, nagrinėjamu atveju CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, kurios sudaro pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, byloje nenustatyta duomenų, kad pareiškėjas su nusiskundimais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją; pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad dėl laikymo sąlygų patyrė diskomfortą, pablogėjo jo sveikata, tačiau nepateikė jokių objektyvių, tai patvirtinančių duomenų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys.Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, įvertinęs pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791/2012), teismas pripažino, kad 2 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma yra pakankama pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 18 300 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.