Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš netinkamų jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų. Nurodė, kad kamerų plotas, tenkantis vienam asmeniui, buvo mažesnis nei 3,6 kv. m. Be to, kamerose bloga ventiliacija, didelė drėgmė, staliukai maži, veisiasi tarakonai, kartu laikomi rūkantys asmenys, nesuteikiami ilgalaikiai pasimatymai, nuo sienų byra tinkas ir dažai, higienos priemonės netinkamos kokybės. Dėl to pareiškėjas patyrė fizinių nepatogumų, diskomfortą, pablogėjo jo sveikata. Mano, kad nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą atlyginti patirtą neturtinę žalą.

Atsakovės atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Apie teismo posėdžio vietą ir laiką atsakovei pranešta tinkamai.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkinamas iš dalies.

Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 str. 1 d. nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nustatyta CK 6.271 str., nustatančiame, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinė atsakomybė tokiu atveju kyla tik nustačius, kad egzistuoja visi trys jai atsirasti būtini elementai, t. y. neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), priežastinis ryšys tarp priešingų teisės pažeidėjo veiksmų ir žalos arba nuostolių (CK 6.247 str.), teisės pažeidimu padaryta žala arba nuostoliai (CK 6.249 str.). Neteisėtus veiksmus, priežastinį ryšį, žalos dydį, t. y. visas, šiuo atveju būtinas civilinės atsakomybės sąlygas, privalo įrodyti pareiškėjas, kreipdamasis į teismą dėl žalos atlyginimo.

Sprendžiant ginčą būtina įvertinti, ar byloje esantys įrodymai patvirtina civilinės atsakomybės taikymo sąlygas pareiškėjo skunde nurodytu atveju. Teismų praktikoje pažymėta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Neigiamas poveikis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006-05-17 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – ir SVĮ) 3 str. tardymo izoliatoriaus administracija, užtikrindama suėmimo vykdymo tvarką ir tinkamas asmenų laikymo tardymo izoliatoriuose sąlygas, vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, kitais nacionaliniais ir Europos Sąjungos teisės aktais. Vykdant suėmimą, draudžiama žmogų kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą (SVĮ 5 str. 3 d.).

Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą teisinį reglamentavimą, taip pat į LVAT 2017-04-11 nutartyje pateiktus išaiškinimus, teismas nagrinėjamoje byloje pasisakys dėl pareiškėjo skundo reikalavimo priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, kurią atstovauja Lukiškių TI-K, 18 300 Eur neturtinei žalai atlyginti pagrįstumo ir teisėtumo.

Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo” (toliau – ir Įsakymas) 1.3.1 p. nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Bylos medžiaga patvirtina ir nėra ginčo, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012-09-27 iki 2014-06-10 buvo laikomas šiose kamerose: 7,49 kv. m ploto kameroje Nr. 116 ( kartu su 3 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 176 (kartu su 1– 3 asm.), 7,82 kv. m ploto kameroje Nr. 280 (kartu su 2– 3 asm.), 7,08 kv. m ploto kameroje Nr. 285 (kartu su 2– 3 asm.), 7,92 kv. m ploto kameroje Nr. 278 (kartu su 2– 3 asm.), 7,7 kv. m ploto kameroje Nr. 287 (vienas arba kartu su 1– 3 asm.), 7,45 kv. m ploto kameroje Nr. 299A (kartu su 1– 3 asm.), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 181 (kartu su 2– 3 asm.), 7 kv. m ploto kameroje Nr. 210 (vienas), 7,38 kv. m ploto kameroje Nr. 105 (vienas), 7,94 kv. m ploto kameroje Nr. 173 (kartu su 2– 3 asm.), 7,87 kv. m ploto kameroje Nr. 128 (kartu su 2– 3 asm.), 7,71 kv. m ploto kameroje Nr. 335 (kartu su 1–2 asm.), 7,56 kv. m ploto kameroje Nr. 150 (kartu su 1 asm.), 7,78 kv. m ploto kameroje Nr. 289 (kartu su 1–2 asm.), 7,84 kv. m ploto kameroje Nr. 344 (kartu su 1–2 asm.), 8,08 kv. m ploto kameroje Nr. 296 (vienas arba kartu su 1–2), 7,78 kv. m ploto kameroje Nr. 319 (vienas), 7,75 kv. m ploto kameroje Nr. 323 (vienas arba kartu su 1–2) (b. l. 12–21). Iš viso pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas 621 parų, iš kurių 2013 m. birželio 27–29 d., rugpjūčio 13–14 d., rugsėjo 3, 17–24 d., spalio 29 d., lapkričio 7–8, 12–13, 18–19, 21, 28 d., gruodžio 23 d., 2014 m. sausio 16–23 d., vasario 6–11, 25, 27 d., kovo 4–6 d., balandžio 9, 15–17, 22 d., gegužės 2–7, 19–31, birželio 1–2, 5 d. (iš viso 70 parų) buvo laikomas kamerose, kuriose vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas atitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 1.3.1 p. nurodytą minimalią gyvenamojo ploto vertę (b. l. 6-14). Taigi, iš viso pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012-09-27 iki 2013-05-26, nuo 2013-05-30 iki 2013-08-12, nuo 2013-08-15 iki 2013-09-02, nuo 2013-09-04 iki 2013-09-16, nuo 2013-09-25 iki 2013-10-28, nuo 2013-10-30 iki 2013-11-06, nuo 2013-11-09 iki 2013-11-11, nuo 2013-11-14 iki 2013-11-17, 2013-11-20, nuo 2013-11-22 iki 2013-11-27, nuo 2013-11-29 iki 2013-12-22, nuo 2013-12-24 iki 2014-01-15, nuo 2014-01-24 iki 2014-02-05, nuo 2014-02-12 iki 2014-02-24, 2014-02-26, nuo 2014-02-28 iki 2014-03-03, nuo 2014-03-07 iki 2014-04-08, nuo 2014-04-10 iki 2014-04-14, nuo 2014-04-18 iki 2014-04-21, nuo 2014-04-23 iki 2014-05-01, nuo 2014-05-08 iki 2014-05-18, nuo 2014-06-03 iki 2014-06-04, nuo 2014-06-06 iki 2014-06-09 Lukiškių TI-K buvo laikomas 551 parą sąlygomis, kai vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamasis plotas kameroje neatitiko Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakyme Nr. V-124 1.3.1 p. nustatyto minimalaus gyvenamojo ploto reikalavimų. Taigi, Lukiškių TI-K iš viso 551 parą neveikė taip, kaip pagal įstatymus turėjo veikti, ir dėl to yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui galėjo kilti atitinkamos pasekmės. Pareiškėjo nusiskundimus dėl baldų ir sanitarinio mazgo matmenų teismas vertina kaip aplinkybę, akivaizdžiai didinančią kameros ploto, tenkančio vienam asmeniui, trūkumą ir todėl kilusio ginčo kontekste vertinamą kaip pareiškėjui palankią, sprendžiant jo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagrįstumo klausimą.

Teismo vertinimu, Lukiškių TI-K argumentai, kad jis negali daryti įtakos suimtųjų ir/ar nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 str. žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, todėl Lukiškių TI-K administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą.

Pagal Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintos sveikatos apsaugos ministro 2010-03-30 įsakymu Nr. V-241 (toliau – ir HN 76:2010), 24 p., gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Iš atsakovo į bylą pateiktų Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) 2013-05-07, 2013 m. birželio mėn. ir 2014-05-22 patikrinimo aktų (b. l. 38–39, 42–43, 59–60) matyti, kad atlikus patikrinimus kamerose Nr. 105, Nr. 335 ir Nr. 319 (pareiškėjas jose atitinkamai buvo laikomas 2013-09-24, nuo 2013-10-29 iki 2013-11-06 ir 2014-05-19), minėtos kameros buvo vėdinamos per langą ir tai atitiko higienos normos reikalavimus. Lukiškių TI-K atsiliepime taip pat nurodė, kad kamerose langai vėdinimui yra pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus (b. l. 12–21). Teismo vertinimu, natūrali kamerų vėdinimo sistema (per langus) atitinka HN 76:2010 24 p. keliamus reikalavimus, todėl atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas šiuo atveju nenustatytas.

Pagal HN 76:2010 26 p., šiltuoju metų periodu santykinė drėgmė turi būti 35–65%, o šaltuoju – 35-60%. Vadovaujantis higienos normų 54 p., visos laisvės atėmimo vietų patalpos, įrenginiai ir baldai turi būti švarūs. Higienos normos 60 p. reikalaujama, kad laisvės atėmimo vietose neturi būti graužikų ir buitinių parazitų. LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, laikymąsi tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; LVAT 2013-09-30 nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; LVAT 2013-04-25 nutartis administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Pažymėtina, kad pareiškėjo skundo teiginiai yra abstraktaus pobūdžio ir nekonkretūs. Iš byloje esančių Vilniaus VSC patikrinimo aktų matyti, jog pareiškėjo kalinimo laikotarpiais kameros, kuriose tuo metu buvo kalinamas pareiškėjas, išskyrus kamerą Nr. 296, kurioje pažeidimų nenustatyta, tikrintos nebuvo (b. l. 38–64). Pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpiu galiojo dezinsekcijos ir deratizacijos paslaugų sutartys (b. l. 65–77). Kalinimo Lukiškių TI-K metu pareiškėjas su prašymais ar skundais dėl netinkamų kalinimo sąlygų į pataisos įstaigos administraciją nesikreipė (b. l. 25–26). Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą teigti, kad šiuo atveju nėra nustatytas atsakovės atstovo veiksmų neteisėtumas neužtikrinant higienos normos reikalavimų laikymosi, todėl šioje dalyje civilinė atsakomybė nekyla.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.6 p. nustatyta, kad kamerose turi būti pritvirtintos prie grindų metalinės lovos kiekvienam suimtajam, stalas ir taburetės (suoliukai). Atsakovės atstovas atsiliepime nurodė, kad baldai įrengiami atsižvelgiant į miegamąsias vietas, o dėl kamerų nedidelio ploto ne visada įmanoma įrengti daugiau papildomų spintelių, lentynų ar taburečių. Kamerose tvirtinamo stalo išmatavimai nereglamentuojami, taigi teismas vertina, kad byloje nėra objektyvių įrodymų dėl netinkamo kamerų įrengimo.

Tabako kontrolės įstatymo 19 str. 1 d. nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama visose švietimo, sveikatos priežiūros įstaigose ir šių įstaigų teritorijose bei bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Lietuvos higienos normos HN 76:2010 6 p. nustato, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka, o 14 p. nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašo 7 p., suimtieji (nuteistieji) skirstomi atsižvelgus, be kita ko, į šių asmenų prašymus. Pažymėtina, kad pareiškėjas skunde nurodo, jog jis nerūkantis, tačiau turėjo būti kartu su rūkančiais asmenimis. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas jo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu 2013 m. kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją su prašymu jį apgyvendinti kartu su nerūkančiais asmenimis, jo prašymas buvo patenkintas jį perkeliant į atitinkamą kamerą (b. l. 32). Atkreiptinas dėmesys, kad 2015 m. administracijai teiktame prašyme pareiškėjas nurodė, jog yra rūkantis, prašė jį perkelti su rūkančiais asmenimis (b. l. 37). Teismas sprendžia, kad į pareiškėjo prašymus buvo atsižvelgta, todėl nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo teisės šiuo aspektu buvo pažeistos.

Pareiškėjo reiškiami nusiskundimai, kad Lukiškių TI-K teikiamos higienos priemonės buvo nekokybiškos, yra bendro pobūdžio ir grindžiami abstrakčiais teiginiais. Šiuo atveju pareiškėjas nenurodė jokių reikšmingų ir konkrečių aplinkybių, susijusių su higienos priemonių išdavimu, nepaaiškino, kaip konkrečiai pasireiškė higienos priemonių nekokybiškumas, o tik abstrakčiai nurodė, kad išduodamos higienos priemonės yra prastos kokybės ir „neaiškios kilmės“. Kadangi pareiškėjas nepateikė jokių šį argumentą pagrindžiančių įrodymų, laikytina, kad įrodinėjimo našta Lukiškių TI-K neperėjo.

Teisė pasimatyti su giminaičiais ir kitais asmenimis yra specialioji nuteistųjų, kuriems paskirta laisvės atėmimo bausmė, teisė, kuri įgyvendinama Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) nustatyta tvarka. Suteikiamų pasimatymų skaičius priklauso nuo laisvės atėmimo bausmę vykdančios įstaigos rūšies, taip pat grupės, kuriai priskirtas nuteistasis (paprastoji, lengvoji, drausmės). Pagal SVĮ 12 str. 3 d. nuteistaisiais, atliekančiais arešto, terminuoto laisvės atėmimo ar laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes, laikomi nuteistieji, palikti tardymo izoliatoriuose atlikti ūkio darbus (4 punktas) ir jiems pagal šio straipsnio 4 dalį taikomos BVK nuostatos. Suimtųjų teisė pasimatyti su giminaičiai ar kitais asmenimis numatyta SVĮ 22 str. ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009-06-01 įsakymu Nr. 1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės) XI skyriuje. Minėti teisės aktai numato, kad suimtiesiems asmenims gali būti suteikti leidimai tik trumpalaikiams pasimatymams, o Lukiškių TI-K administracijos teisė suteikti trumpalaikius pasimatymus suimtiesiems nėra savarankiška, ji priklauso nuo ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra suimtojo byla, valios, t. y. leidimas pasimatymui išduodamas tik esant rašytiniam šių asmenų sutikimui. Ilgalaikių pasimatymų suimtiesiems suteikimo klausimu aktualus Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) 2013-07-09 sprendimas byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), kuriame EŽTT nusprendė, kad kardomajame kalinime esančiam asmeniui (suimtajam) pritaikius apribojimus pasimatyti su šeima (sutuoktine), kai nuteistiesiems asmenims tokie apribojimai buvo švelnesni (kardomajame kalinime – po 2 valandų trukmės pasimatymą, nuteistajam – po valandos, be to, nuteistasis turėjo galimybę turėti ilgalaikį pasimatymą, skyrėsi pasimatymų dažnumas ir kt.), buvo pažeisti Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 8 straipsnis (teisė į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą) ir 14 straipsnis (diskriminacijos uždraudimas) bei priteisė pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. EŽTT šiuo aspektu, be kita ko, paminėjo, kad tokiais atvejais svarbu analizuoti individualias situacijos aplinkybes, konkretų poreikį ir pagrįstumą nagrinėjamu atveju drausti suimtajam pasimatyti su šeima atitinkamą laiko tarpą. Pastebėtina, kad EŽTT šioje byloje Lukiškių TI-K paaiškinimą, jog įstaiga neturėjo tinkamų sąlygų užtikrinti ilgalaikius pasimatymus su šeima, laikė Konvencijos prasme nepriimtinu. LVAT, nagrinėdamas panašaus pobūdžio bylas, taip pat remiasi minėtu EŽTT sprendimu suformuota praktika (pvz. LVAT 2016-04-19 nutartis administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016). Tačiau pažymėtina, kad tiek EŽTT išnagrinėtoje byloje T. V. prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 42615/06), tiek LVAT išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A-618-552/2016, pareiškėjai kreipėsi į Lukiškių TI-K dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, bet Lukiškių TI-K administracijos sprendimais tai nebuvo leista.

Iš byloje esančio Varėnos rajono apylinkės teismo 2015-03-17 sprendimo (b. l. 82–84) matyti, kad pareiškėjas ir jo sutuoktinė pateikė prašymus bendru sutuoktinių sutikimu nutraukti santuoką, kadangi jie nesutarė, konfliktavo, beveik nebendravo, keli metai gyvena atskirai, skirtingai vertino gyvenimo vertybes ir kt. Nors byloje esančiais rašytiniais dokumentais nustatyta, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu naudojosi SVĮ suteikta teise gauti trumpalaikius pasimatymus, byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas laikotarpiu nuo 2013-02-28 (nuo paskutinio įvykusio trumpalaikio pasimatymo suteikimo) iki santuokos nutraukimo, t. y. iki 2015-03-17, būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl trumpalaikių pasimatymų suteikimo ir juos jam būtų atsisakyta suteikti, kad pareiškėjas būtų rašęs dėl to skundus ar pan., taip pat kad prokuroras ar teismas būtų nustatę apribojimus dėl pareiškėjo teisės į ilgalaikius pasimatymus (b. l. 25–26, 143, 144). Pažymėtina, kad pareiškėjo santuoka buvo nutraukta praėjus beveik dvejiems metams nuo paskutinio (2013-02-28 įvykusio) trumpalaikio pasimatymo suteikimo, todėl, teismo vertinimu, pareiškėjo ir jo sutuoktinės santuoka iširo ne dėl to, kad Lukiškių TI-K galimai atliko neteisėtus veiksmus nesuteikdamas pareiškėjui pasimatymų, bet dėl to, kad kaip nurodyta Varėnos rajono apylinkės teismo 2015-03-17 sprendime, jog jų santykiuose neliko pagarbos, meilės, supratimo, abipusio pasitikėjimo ir lojalumo vienas kitam, t. y. dėl pačio pareiškėjo subjektyvių veiksmų. Šiuo atveju, pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė faktinę aplinkybę, kad neturėjo ilgalaikių pasimatymų, teismo posėdžio metu paaiškino, kad dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo į atsakovės atstovę nesikreipė. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo skundo argumentai dėl nesuteiktų ilgalaikių pasimatymų vertintini kaip abstraktūs ir neįrodyti.

Teismo nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas 551 parą buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų, sudaro pakankamą pagrindą išvadai, kad laikymo Lukiškių TI-K laikotarpiu pareiškėjas patyrė papildomų fizinių nepatogumų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, ko nebūtų atsitikę, jei jis Lukiškių TI-K būtų buvęs kalinamas teisės aktų nustatytomis sąlygomis. Taigi, nagrinėjamu atveju CK 6.271 straipsnio prasme valstybė neveikė taip, kaip to reikalavo teisės aktai ir dėl to yra pagrindas pripažinti, kad pareiškėjui kilo tam tikros pasekmės, kurios sudaro pagrindą priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kita vertus, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas su nusiskundimais būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją; pareiškėjas skunde abstrakčiai nurodė, kad dėl laikymo sąlygų patyrė diskomfortą, pablogėjo jo sveikata, tačiau nepateikė jokių objektyvių, tai patvirtinančių, duomenų. Byloje nėra duomenų, kad atsakovės atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų buvęs laikomas kitokiomis sąlygomis negu kiti asmenys. Atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl netinkamų pareiškėjo laikymo sąlygų, įvertinęs pažeidimo trukmę, taip pat atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, numatančią, jog sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus (LVAT 2012-12-10 nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2791-12), teismas pripažįsta, kad 2 000 Eur dydžio atlygintinos neturtinės žalos dydis yra pakankamas pareiškėjo neigiamiems išgyvenimams kompensuoti. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės turėtų negrįžtamąjį pobūdį, jų mastas būtų itin didelis, todėl prašoma priteisti 18 300 Eur suma neturtinės žalos atlyginimui nelaikytina adekvačia dėl netinkamų kalinimo sąlygų atsiradusioms neigiamomis pasekmėms kompensuoti.

Rezoliucinė dalis

Remdamasis tuo, kas išdėstyta aukščiau ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 str., 88 str. 1, 5 p., 132 str. 1 d., 133 str., teismas

nusprendžia:

Pareiškėjo V. A. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. A., a. k. (duomenys neskelbtini) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 2 000 Eur (du tūkstančius eurų) neturtinės žalos atlyginimą.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.