Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Marijaus Kursevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Valerijaus Laušo (Valerij Lauš) ir Dariaus Prankos,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo Ž. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio, kuriuo Ž. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalį – šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, Ž. L. paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta galutinė keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 3 dalimi, Ž. L. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir paskirta galutinė subendrinta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, ją atliekant pataisos namuose.

Į bausmės laiką įskaitytas laikinajame sulaikyme išbūtas laikas nuo 2022 m. liepos 6 d. iki 2022 m. liepos 7 d.

Ž. L. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuspręsta panaikinti nuosprendžiui įsiteisėjus.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai bei proceso dalyvių prašymai

3. Prie apeliacinio skundo pridėta 2022 m. spalio 19 d. pažyma apie asmens valstybinį socialinį draudimą, 2022 m. spalio 18 d. pažymos apie šeimos sudėtį, Ž. L. neįgaliojo pažymėjimo kopija, UAB „M“ direktoriaus pateikta charakteristika.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Nuteistojo Ž. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Nuteistasis Ž. L. apeliaciniame skunde neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, savo kaltės ir jam inkriminuotos nusikalstamos veikos kvalifikavimo, neginčija ir jam paskirtos bausmės rūšies ir jos dydžio, tačiau nesutinka su jam paskirta realia laisvės atėmimo bausme, prašydamas jo atžvilgiu taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą trejiems metams. Taigi, apeliacinės instancijos teismas vertins skundžiamo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą tik tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde.

6. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistajam Ž. L. paskirtos bausmės pagrįstumo, pažymėtina, kad bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, yra įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Remiantis šio straipsnio nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų. Skirdamas bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) 2018 m. spalio 3 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-232-942/2018). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

7. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę švelninti ar griežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Teismas, skirdamas bausmę, privalo užtikrinti, kad ji būtų teisinga bei proporcinga padarytos nusikalstamos veikos pavojingumui, tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, turi būti nustatyta teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, nusikaltusiojo asmenybę, nėra per griežta. Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam Ž. L. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė laisvės atėmimo bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

8. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas Ž. L. už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskyrė šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, kurią, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio 1 dalimi, sumažino vienu trečdaliu ir paskyrė galutinę keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Vadovaudamasis BK 64 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu paskirtą bausmę dalinio sudėjimo būdu subendrino su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme (kurios vykdymas buvo atidėtas vieneriems metams ir šešiems mėnesiams), ir paskyrė galutinę dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

9. Skirdamas bausmę nuteistajam, pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad Ž. L. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikaltimas yra baigtas, taip pat įvertino ir nuteistąjį charakterizuojančias aplinkybes – anksčiau ne kartą teistas, tarp jų – ir už analogiškus nusikaltimus dėl smurto artimoje aplinkoje (pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už fizinį smurtą prieš savo sutuoktinę), 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu jam buvo paskirta aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, baustas administracine tvarka, paskutinį kartą – 2019 m. rugsėjo 3 d. pagal Lietuvos Respublikos administracinių nusižengimų kodekso 417 straipsnio 2 dalį, niekur nedirba, registruotas Užimtumo tarnyboje. Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas įvertino ir tai, kad nuteistasis teismo posėdžio metu pripažino savo kaltę, gailėjosi, atsiprašė nukentėjusiosios, pastaroji jam atleido, nuteistasis atlygino Valstybinės ligonių kasos pareikštą civilinį ieškinį. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, kad yra viena nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė – prisipažino padaręs nusikaltimą ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir dvi jo atsakomybę sunkinančios aplinkybės – nusikaltimą padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) bei nusikaltimą padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nepaisant to, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai kaip asmenį apibūdinančius duomenis nurodė jo baustumą administracine tvarka, kadangi ši nuobauda nebegalioja, tačiau įvertinęs visas kitas aukščiau paminėtas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog Ž. L. teigiamų išvadų dėl anksčiau padarytų nusikaltimų nedaro, anksčiau paskirtos švelnesnės bausmės bei Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirta laisvės atėmimo bausmė, kurios vykdymas buvo atidėtas, nesulaikė nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nepaveikė nuteistojo, kad jis nenusikalstų, naują nusikalstamą veiką padarė bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu, taip nepateisindamas teismo išreikšto pasitikėjimo juo, todėl pagrįstai sprendė, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti Ž. L. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskyrus tik sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą. Atsižvelgdamas į paminėtų aplinkybių visumą pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Ž. L. skirtina šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmė, t. y. bausmė, žymiai mažesnė, nei BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytas šios bausmės vidurkis, kuris siekia vienerius metus ir pusantro mėnesio laisvės atėmimo. Nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirta bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsnio nuostatomis, pagrįstai buvo sumažinta vienu trečdaliu iki keturių mėnesių laisvės atėmimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nuteistajam Ž. L. už inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą tinkamai parinko bausmės rūšį – laisvės atėmimą bei pagrįstai nustatė šios bausmės šešių mėnesių terminą, kuris nėra per griežtas ar aiškiai neteisingas.

11. Visgi, pažymėtina, kad bendrindamas skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtą bausmę su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta galutine aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausme, kurios vykdymas atidėtas vienerių metų ir šešių mėnesių laikotarpiui, pirmosios instancijos teismas nesilaikė BK 64 straipsnio 3 dalyje įtvirtintų bendrinimo taisyklių, nustatančių, kad kai bausmės iš dalies sudedamos, prie nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės pridedama neatliktos bausmės dalis; jeigu neatliktos bausmės dalis yra didesnė, tai prie jos pridedama nauju nuosprendžiu paskirtos bausmės dalis; pridedama bausmės dalis negali būti mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, išskyrus atvejus, kai pridedama neatliktos bausmės dalis yra mažesnė už šį dydį. Iš skundžiamo teismo nuosprendžio matyti, kad bausmių bendrinimo motyvai jame nenurodyti, tačiau iš šio procesinio sprendimo rezoliucinės dalies matyti, jog pirmosios instancijos teismas pasirinko vieną iš dviejų bausmių bendrinimo variantų: 1) prie skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos keturių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjo dalį Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės (kuri yra didesnė už bausmę, paskirtą skundžiamu teismo nuosprendžiu) arba 2) prie Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės nemotyvuotai pridėjo skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės dalį, kuri yra mažesnė negu minimalus tos bausmės rūšies dydis, nesant tam teisinio pagrindo. Taigi, nepriklausomai nuo to, kokį bausmių bendrinimo variantą pasirinko pirmosios instancijos teismas, jis abiem atvejais pažeidė BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatas. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, bendrindamas skundžiamu teismo nuosprendžiu ir Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirtas bausmes, laikydamasis BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatų, turėjo prie Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirtos ir neatliktos aštuonių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėti dalį skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos bausmės, kurios dydis negalėjo būti mažesnis nei trys mėnesiai (BK 50 straipsnio 2 dalis), ir nuteistajam Ž. L. turėjo būti paskirta subendrinta ne mažesnė nei vienuolikos mėnesių laisvės atėmimo bausmė. Taigi pirmosios instancijos teismo padaryta baudžiamojo įstatymo taikymo klaida yra palanki nuteistajam, o teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad byla apeliacine tvarka nagrinėjama pagal nuteistojo skundą bei vadovaudamasi non reformatio in peius (draudimo keisti į blogąją pusę) principu, neturi teisinio pagrindo keisti skundžiamo nuosprendžio dalies dėl bausmių bendrinimo.

12. Apeliaciniu skundu nuteistasis Ž. L. prašo skundžiamu teismo nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams. Grįsdamas prašymą nuteistasis apeliaciniame skunde dėsto keletą argumentų bei teigia, kad skirdamas realią laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas: 1) neįvertino, kad jis kritiškai vertina savo elgesį, savo noru atlygino padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiąja, ji jam atleido, jie gyvena kartu, dėl pavartoto fizinio smurto nukentėjusiajai buvo padaryti nežymūs kūno sužalojimai, nebuvo sukelti rimti padariniai ar liekamieji reiškiniai; 2) visapusiškai neįvertino jį charakterizuojančios medžiagos; 3) nepagrįstai atsakomybę lengvinančiomis aplinkybėmis nepripažino aplinkybės, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas), bei to, kad jis atsiprašė nukentėjusiosios, ji jam atleido (BK 59 straipsnio 2 dalis), nors šiuos duomenis nurodė nuosprendyje; 4) neanalizavo ir nevertino sąlygų ir galimybės atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą. Nuteistojo teigimu, jis padarė atitinkamas išvadas iš savo ankstesnių gyvenimo klaidų, ateityje pasižada nedaryti jokių pažeidimų, nuo 2014 m. vidurio su pertraukomis jis dirbo UAB „M“ (duomenys neskelbtini), darbdavio yra charakterizuojamas teigiamai, bendrovės direktorius sutinka jį priimti į darbą, jeigu jam nebūtų paskirta reali laisvės atėmimo bausmė. Be to, jis padeda ir rūpinasi savo motina, teikia jai visokeriopą pagalbą, nes motina yra neįgali, garbaus amžiaus, serga lėtinėmis ligomis, jai nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis, ji gyvena viena, todėl jai reikalinga kito asmens priežiūra bei pagalba, jai būtina materialinė bei socialinė pagalba buityje.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nors apeliantas ir pagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas be pagrindo nenustatė jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte, tačiau pirmiau paminėti argumentai nesudaro pakankamo pagrindo taikyti nuteistajam Ž. L. BK 75 straipsnio nuostatas ir atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

14. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija nenustatė teisinio pagrindo pripažinti nuteistojo Ž. L. atsiprašymą atsakomybę lengvinančia aplinkybe, numatyta pagal BK 59 straipsnio 2 dalyje. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas byloje nustatė Ž. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, t. y. kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi. Kasacinės instancijos teismo praktikoje, aiškinant BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės turinį, nurodyta, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė konstatuojama, kai teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir kaltininko nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo yra tada, kai kaltininkas laisva valia prisipažįsta padaręs nusikalstamą veiką, kritiškai vertina savo elgesį, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti nusikalstamos veikos padarinius: atlyginti žalą, teikia nukentėjusiajam neatidėliotiną pagalbą, jo atsiprašo ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-281-942/2018, 2K-203-511/2022). Taigi, nuteistojo Ž. L. apeliaciniame skunde akcentuojamas atsiprašymas yra vienas iš faktų, kuris rodo nuteistojo nuoširdų gailėjimąsi dėl nusikalstamų veiksmų padarymo ir yra viena iš šioje byloje jau nustatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, turinį sudarančių aplinkybių, todėl atsiprašymas negali būti įvertintas dar ir kaip savarankiška atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 2 dalyje. Tuo tarpu aplinkybė, kad nukentėjusioji atleido nuteistajam Ž. L., labiau teigiamai apibūdina pačią nukentėjusiąją, o ne apeliantą ir jo teisinės padėties reikšmingiau nelengvina.

15. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tuomet, kai kaltininkas savo noru pats ar jo valia kiti asmenys nukentėjusiajam atlygina ar pašalina visą žalą (tai yra tiek turtinę, tiek neturtinę) iki teismo nuosprendžio priėmimo, o jį apskundus – iki bylos išnagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme (pavyzdžiui, LAT nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-287/2009, 2K-211/2014, 2K-272-976/2017, 2K-289-693/2019 ir kt.). Iš baudžiamojoje byloje užfiksuotų duomenų matyti, kad ikiteisminio tyrimo metu Vilniaus teritorinė ligonių kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 122,54 Eur turtinės žalos, patirtos dėl nukentėjusiosios A. L. gydymo, atlyginimo (b. l. 64-68). Iš pinigų pervedimo kvito matyti, kad nuteistasis Ž. L. 2022 m. liepos 27 d. atlygino Vilniaus teritorinei ligonių kasai padarytą 122,54 Eur turtinę žalą (b. l. 117-118). Taigi, baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad iki pirmosios instancijos teismo nuosprendžio priėmimo nuteistasis Ž. L. atlygino visą nusikaltimu padarytą žalą, todėl pirmosios instancijos teismui buvo teisinis pagrindas pripažinti šią aplinkybę Ž. L. atsakomybę lengvinančia, tačiau jis to nepadarė, nors šiuos duomenis įvertino kaip asmenį charakterizuojančius spręsdamas bausmės rūšies parinkimo klausimą (nuosprendyje konstatuota, kad Ž. L. atlygino civilinį ieškinį Valstybinei ligonių kasai). Esant tokioms aplinkybėms, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatas, nepagrįstai nenustatė Ž. L. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, kad kaltininkas savo noru atlygino žalą, todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad egzistuoja BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta Ž. L. atsakomybę lengvinanti aplinkybė. Dėl to skundžiamas nuosprendis keistinas BPK 328 straipsnio 1 punkte nustatytu pagrindu.

16. Vis dėlto, teisėjų kolegijos vertinimu, net ir pripažinus dar vieną Ž. L. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, visų aukščiau išdėstytų nuteistąjį ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančių duomenų visuma rodo, kad švelninti jam už inkriminuotą nusikalstamą veiką paskirtą bausmę nėra jokio objektyvaus pagrindo. Juo labiau, kad Ž. L. jos švelninti neprašo, o jam už BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo padarymą paskirta bausmė yra žymiai mažesnė nei sankcijoje numatytas bausmės vidurkis, o subendrinus su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirta bausme – paskirta galutinė subendrinta bausmė yra mažesnė, nei numato BK 64 straipsnio 3 dalies nuostatos. Pažymėtina, kad apeliacinio skundo dalykas yra BK 75 straipsnio nuostatų pritaikymas nuteistojo atžvilgiu, t. y. apeliaciniame skunde išdėstytas prašymas nustatyti atsakomybę lengvinančias aplinkybes yra siejamas tik su BK 75 straipsnio nuostatų taikymo pagrindimu.

17. Pasisakydama dėl nuteistojo apeliacinio skundo prašymo taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, teisėjų kolegija pažymi, kad BK 75 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis).

18. Atsižvelgiant į tai, kad Ž. L. skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistas dėl vieno tyčinio nesunkaus nusikaltimo padarymo, o skundžiamu teismo nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė subendrinta su Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu už apysunkio nusikaltimo padarymą paskirta bausme, ir jam paskirta galutinė subendrinta dešimties mėnesių laisvės atėmimo bausmė, egzistuoja formalus pagrindas bausmės vykdymo atidėjimo taikymui. Visgi, vien formalių pagrindų egzistavimas nėra pakankamas pagrindas taikyti bausmės vykdymo atidėjimą, kadangi taikydamas šį baudžiamosios teisės institutą, teismas privalo nustatyti, jog BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamasis įstatymas nenurodo aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pagal teismų praktiką teismui, sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir nuteistojo asmenybe, t. y. nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų), taip pat ir tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, ir pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-7-266-511/2018).

19. Šiame kontekste apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio išvadai, jog siekiant BK 41 straipsnyje numatytų tikslų įgyvendinimo, nuteistajam Ž. L. privaloma skirti realią terminuoto laisvės atėmimo bausmę. Nagrinėjamu atveju Ž. L. savo kaltę pripažino, gailėjosi, ką pirmosios instancijos teismas vertino ir atsižvelgė skundžiamame nuosprendyje (buvo nustatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta lengvinanti aplinkybė). Priešingai nei savo skunde nurodo nuteistasis, skundžiamą nuosprendį priėmęs teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgė ir į savanoriško žalos atlyginimo faktą (nors ir be pagrindo nepripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe), atsiprašė nukentėjusiosios, nukentėjusioji jam atleido. Vis tik nei šios, nei kitos apelianto skunde nurodomos aplinkybės nėra pakankamos pripažinti, kad BK 41 straipsnyje numatyti bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam realiai neatliekant jam paskirtos bausmės. Tokia išvada darytina atsižvelgus į tai, jog nuteistasis nusikalto iš esmės ne atsitiktinai, kadangi iš pastarąjį apibūdinančios medžiagos matyti, jog jis yra linkęs sistemingai pažeidinėti įstatymus, jam būdingos antivisuomeninės, nihilistinės nuotaikos, kritiškai savo elgesio nuteistasis nevertina ir nedemonstruoja bent menkiausių pastangų keisti savo gyvenimo būdą. Nuteistasis dar iki skundžiamame nuosprendyje konstatuotos nusikalstamos veikos padarymo buvo ne kartą teistas, net tris kartus – už smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas: Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016 m. balandžio 15 d. baudžiamuoju įsakymu Ž. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį dėl fizinio skausmo sukėlimo savo motinai; Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. lapkričio 22 d. baudžiamuoju įsakymu Ž. L. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį ir 145 straipsnio 1 dalį dėl žmonos A. L. nežymaus sveikatos sutrikdymo ir grasinimo nužudyti; Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu Ž. L. pripažintas kaltu pagal BK 138 straipsnio 2 dalies 3 punktą dėl nesunkaus savo žmonos A. L. sužalojimo. Iš nuteistąjį apibūdinančių duomenų matyti, kad jis turi ryškų polinkį daryti smurtinio pobūdžio nusikalstamas veikas ir nėra linkęs keisti savo elgesio, net ir būdamas įpareigotas teismo įpareigotas tai daryti – antai Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2022 m. gegužės 23 d. baudžiamuoju įsakymu Ž. L. nuteistas pagal BK 243 straipsnį už tai, kad nevykdė Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu paskirtos baudžiamojo poveikio priemonės – įpareigojimo dalyvauti probacijos tarnybos organizuojamose smurtinį elgesį keičiančiose programose. Taigi akivaizdu, kad net ankstesniu teismo nuosprendžiu atidėjus nuteistajam Ž. L. paskirtos bausmės vykdymą, jis nevykdė probacijos sąlygų, t. y. nedėjo pastangų keisti savo elgesį teigiama linkme, o priešingai – padarė naują smurtinio pobūdžio nusikalstamą veiką. Skundžiamu pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nustatyta, kad nuteistasis Ž. L., turėdamas neišnykusį ir nepanaikintą teistumą už iš esmės analogiško nusikaltimo padarymą, būdamas neblaivus vėl smurtavo prieš savo žmoną A. L. ir padarė jai nežymų sveikatos sutrikdymą, kas taip pat nulėmė atsakomybę sunkinančių aplinkybių, numatytų BK 60 straipsnio 1 dalies 9 ir 13 punktuose, nustatymą byloje. Maža to, nuteistasis šią nusikalstamą veiką padarė laisvės atėmimo bausmės, paskirtos Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2021 m. spalio 25 d. nuosprendžiu, vykdymo atidėjimo metu. Ši aplinkybė, viena vertus, sudaro pagrindą išvadai, kad nuteistojo nusikalstama veika nėra atsitiktinio pobūdžio, o nulemta susiformavusios neigiamos vertybinės orientacijos, jo antivisuomeninių nuostatų, kartu ši aplinkybė rodo, kad nuteistasis nėra vertas pakartotinio teismo pasitikėjimo. Nuteistojo pasikartojantis nusikalstamas elgesys, vertinant jį BK 75 straipsnio nuostatų taikymo kontekste, nesudaro pagrindo išvadai, kad jis yra pasiryžęs keistis ir ateityje iš tiesų laikysis įstatymų. Tokių abejonių nepašalina apeliaciniame skunde išsakomi teiginiai apie kritišką savo veiksmų vertinimą ir galėjimąsi dėl padarytos veikos, kurie niekaip nepagrindžia BK 75 straipsnio nuostatų taikymo. Pažymėtina, kad ankstesniais teismo nuosprendžiais nuteistajam paskirtos kitos alternatyvios bausmės nepasiekė bausmės tikslų. Nors, kaip jau minėta, Ž. L. ankstesniu teismo sprendimu jau buvo pripažintas pasitikėjimo vertu asmeniu ir jo atžvilgiu jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimo institutas, tačiau to nepakako, norint sulaikyti jį nuo naujų nusikalstamų veikų darymo, todėl reali laisvės atėmimo bausmė Ž. L. laikytina proporcinga, adekvačia ir tinkama bausme. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į sunkinančias ir lengvinančias aplinkybes, jų tarpusavio santykį ir reikšmingumą, nusikalstamos veikos pavojingumą ir jos pobūdį, nuteistojo Ž. L. asmenybę apibūdinančią medžiagą, taip pat ir ankstesnius jo teistumus, elgesį bausmės atlikimo metu, nėra pagrindo manyti, kad nuteistasis laikysis įstatymų ir nebenusikals, bei, kad jam paskirtos bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant BK 75 straipsnio nuostatas.

20. Tokios išvados nepaneigia ir apelianto nurodomos aplinkybės apie sergančią garbaus amžiaus motiną, kuri yra neįgali, kuriai nustatytas vidutinis specialiųjų poreikių lygis ir kuria jis rūpinasi. Šios aplinkybės, įvertinus nuteistąjį Ž. L. ir jo padarytą nusikalstamą veiką apibūdinančią medžiagą, nėra kuo nors išskirtinės. Viena vertus, apie savo motinos sveikatos būklę ir specialiuosius jos poreikius nuteistasis žinojo dar prieš padarydamas nusikalstamą veiką, tačiau tai nesulaikė jo nuo naujos nusikalstamos veikos padarymo, nors jis anksčiau ne kartą buvo trauktas baudžiamojon atsakomybėn, o paskutinį kartą už iš esmės analogiškos smurtinio pobūdžio veikos padarymą, kuomet teismas, paskirdamas jam laisvės atėmimo bausmę ir jos vykdymą atidėdamas, suteikė nuteistajam dar vieną galimybę pasitaisyti, tačiau jis šia galimybe nepasinaudojo ir jos neįvertino. Kita vertus, nuteistasis net nepateikė jokių objektyvių duomenų, dokumentų, patvirtinančių jo nurodytą aplinkybę apie tai, kad jis prižiūri savo motiną ir kad tik jis vienintelis gali ja pasirūpinti. Aplinkybės, kad nuteistasis turi galimybę įsidarbinti ir prisidėti prie šeimos finansinės gerovės, yra teigiamai charakterizuojamas galimo darbdavio, tam tikra apimtimi svarbios, tačiau taip pat nėra bausmės vykdymo atidėjimo taikymą besąlygiškai lemiantis kriterijus. Šios aplinkybės rodo, kad jis siekia gauti pajamų pragyvenimui teisėtais būdais, tačiau nepatvirtina, kad nuteistasis supranta netinkamo elgesio pasekmes, kritiškai vertina savo neteisėtus veiksmus ir nuo šiol laikysis įstatymų reikalavimų.

21. Apelianto nurodomos aplinkybės, kad jis savo noru atlygino padarytą žalą, susitaikė su nukentėjusiąja, ji jam atleido, dėl pavartoto fizinio smurto nukentėjusiajai buvo padaryti nežymūs kūno sužalojimai, nebuvo sukelti rimti padariniai ar liekamieji reiškiniai, jau buvo įvertintos pirmosios instancijos teismo tiek taikant baudžiamąją atsakomybę būtent pagal BK 140 straipsnio 2 dalį, o ne sunkesnius nusikaltimus, taip pat parenkant nuteistajam bausmės rūšį ir nustatant jos dydį (aplinkybę, kad nuteistasis savo noru atlygino padarytą žalą, apeliacinės instancijos teismas pripažino atsakomybę lengvinančia aplinkybe), tačiau jos nesudaro pagrindo taikyti BK 75 straipsnio nuostatų ir atidėti nuteistajam paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą.

22. Pažymėtina, kad iš skundžiamo teismo nuosprendžio rezoliucinės dalies matyti, kad Ž. L. paskirta laisvės atėmimo bausmę atlikti pataisos įstaigoje. Ši nuosprendžio dalis neatitinka šiuo metu galiojančio teisinio reglamentavimo. Iki 2020 m. liepos 1 d. galiojusioje BK 50 straipsnio 3 dalies redakcijoje buvo numatyta, kad bausmės atlikimo įstaigą parenka teismas, atsižvelgdamas į kaltininko asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą. Taigi, teismas pagal nusikaltimo padarymo metu galiojusią BK 50 straipsnio redakciją, atsižvelgdamas į nuteistojo asmenybę, padaryto nusikaltimo pobūdį ir pavojingumą, galėjo paskirti atlikti bausmę tiek kalėjime, tiek pataisos namuose, tiek atvirojoje kolonijoje. Ši nuostata 2019 m. birželio 27 d. BK 42, 43, 46, 47, 48, 49, 50, 51, 55, 67, 70, 71, 74, 75, 85, 92 ir 243 straipsnių pakeitimo įstatymu Nr. XIII-2263 buvo pripažinta netekusia galios, todėl teismui, paskyrusiam laisvės atėmimo bausmę, neliko pareigos nustatyti jos atlikimo vietą. Remiantis aktualiu teisiniu reguliavimu, nuteistuosius į konkrečią pataisos įstaigą siunčia kardomojo kalinimo vietos administracija pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – BVK) nustatytą tvarką.

23. Nuteistasis Ž. L. nusikaltimus, už kuriuos skundžiamu nuosprendžiu jam paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė, padarė jau po 2019 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. XIII-2263 straipsnio, kuriuo BK 50 straipsnio 3 dalis buvo pripažinta netekusia galios, įsigaliojimo, todėl pirmosios instancijos teismas nuosprendyje neturėjo įgaliojimų nuspręsti, kad paskirtą laisvės atėmimo bausmę nuteistasis Ž. L. turi atlikti pataisos namuose, o laisvės atėmimo bausmės atlikimo vietą pagal pasikeitusį teisinį reglamentavimą turėjo nustatyti bausmę vykdanti institucija. Todėl iš nuosprendžio rezoliucinės dalies 3 pastraipos šalintini žodžiai „bausmę atliekant pataisos namuose“.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo Ž. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendį ir pripažinti Ž. L. atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis savo noru atlygino nusikaltimu padarytą turtinę žalą (BK 59 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Iš Vilniaus regiono apylinkės teismo Širvintų rūmų 2022 m. spalio 6 d. nuosprendžio rezoliucinės dalies 3 pastraipos pašalinti žodžius: „bausmę atliekant pataisos namuose“.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.

Nuosprendis įsitiesėja jo paskelbimo dieną.