- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2016-10-27
- Bylos Nr.
- eI-7076-811/2016
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Violeta Petkevičienė
- Pareiškėjas
- R. G.
- Atsakovas
- Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija
- Advokatai
- Gediminas Žlioba
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovei Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija, dėl sprendimų panaikinimo ir
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. G. Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde prašo: 1) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Komisija) 2016-04-01 sprendimą Nr. S-65(7-20/2016); 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – VMI prie FM) 2015-12-30 sprendimą Nr. 68-222; 3) panaikinti Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Klaipėdos AVMI) 2015-10-30 sprendimą Nr. (6.5)FR0682-680; 4) priimti sprendimą nepatvirtinti 2015-06-26 patikrinimo akto Nr. FR0680-484 (toliau – ir Aktas); 5) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad ginčijami sprendimai yra neteisėti ir nepagrįsti. Komisijos 2016-04-01 sprendimo Nr. S-65(7-20/2016) teiginys, kad „byloje nėra jokių konkrečių piniginių lėšų grąžinimo faktą patvirtinančių įrodymų (laikas, vieta, piniginių lėšų sumų dydis)“, neatitinka tikrovės ir padarytas neįvertinus pateiktų rašytinių įrodymų (2012-02-10, 2012-03-22 ir 2014-08-03 pakvitavimų), kuriuose nurodytos grąžintinų pinigų sumos ir laikas. Aplinkybė, kad nėra nurodyta vieta, yra teisiškai nereikšminga, nes tokios sąlygos pakvitavimui įstatymas nekelia. Nurodo, kad nėra ginčo dėl realaus pinigų perdavimo pareiškėjui fakto, tačiau ginčas kilo dėl to, ar pareiškėjas grąžinęs pinigus pagal sudarytas paskolos sutartis, privalo nuo gautų pinigų sumokėti gyventojų pajamų mokestį (toliau – GPM). Nurodo, kad Akte mokesčių administratorius netinkamai taikė MAĮ 70 str. 1 d., 67 str. 1 d. ir pažeidė Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 str. individualiam administraciniam sprendimui keliamus teisėtumo ir pagrįstumo reikalavimus, todėl pareiškėjui nepagrįstai priskaičiuota sumokėti 54 645 Lt GPM nuo 2010 turėtų B klasės apmokestinamų pajamų nustačius, kad pareiškėjas 2009-2013 m. laikotarpiu gavęs 532 975 Lt pajamų ir patyręs 203 688 Lt išlaidų, neva neturėjo finansinių galimybių grąžinti (duomenys neskelbtini) piliečiams 362 839,12 Lt (140 600 USD), nes dalį šių piniginių lėšų panaudojo BAB „Ūkio banko“ ir BAB „Snoro banko“ paskolų ir paskolų palūkanų dengimui, grynųjų pinigų įnešimui į Lietuvos bankus, kilnojamojo turto pirkimui, vartojimo išlaidoms. Grindžiant skaičiavimais teiginį, kad mokesčių mokėtojo įsigyto turto vertė ir/ar asmeninės išlaidos per atitinkamą laikotarpį yra didesnės už deklaruotas pajamas, be teisėto pagrindo į pareiškėjo išlaidas įtraukti vidutiniai statistinių vartojimo išlaidų dydžiai, nes apskaičiuojant mokesčius pagal mokesčių administratoriaus įvertinimą taikomi ne objektyvūs, pagrįsti duomenys, o orientaciniai išlaidų dydžiai. Teiginiai, kad pareiškėjas panaudojo dalį lėšų kilnojamojo turto pirkimui, vartojimo išlaidoms, Akte nurodytam pareiškėjo patirtų išlaidų apskaičiavimui įtakos neturi, nes tiek vartojimo išlaidos, tiek kilnojamojo turto pirkimas jau buvo įtraukti į tyrimą atlikusių asmenų nustatytą pareiškėjo 203 688 Lt išlaidų sumą. Akto išvada, kad pareiškėjas nepateikė kitų duomenų, ar įrodymų, išskyrus du (duomenys neskelbtini) piliečių pakvitavimus ir rašytinius paaiškinimus, yra nesuprantama, nes nenurodoma, kokius dar įrodymus jis privalėjo pateikti. Pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiai 2010 metais bendrai pervedė 140 600 USD (362 839,12 Lt). Pareiškėjas 2010 metais pasirašė tris sutartis: su M. S. dėl 30 000 USD paskolos (su M. S. pareiškėjas sutartį dėl 30 000 USD pasirašė (duomenys neskelbtini) ir nors M. S. pervesta pinigų suma iš tiesų priklausė Y. M., paskolos sutartis buvo pasirašyta su M. S. todėl, kad būtent pastarasis R. G. pervedė pinigus, tačiau minėta aplinkybė niekaip nekeičia fakto, kad M. S. pareiškėjui pervesti pinigai buvo paskolinti). Su D. P. dėl 59 200 USD paskolos (su D. P. 59 200 USD paskolos sutartis pasirašyta (duomenys neskelbtini) ir su Y. M. dėl 51 400 USD paskolos (su Y. M. paskolos sutartį dėl 51 400 USD (46 400 USD pervesti Y. M. ir 5 000 USD pervesti L. M.) pareiškėjas pasirašė (duomenys neskelbtini), Y. M. ofise (duomenys neskelbtini) mieste, kurio tikslaus adreso pareiškėjas neprisimena). Pareiškėjui paskolinta pinigų suma buvo pervesta siekiant pradėti bendrą verslą (užsienietiškų naudotų automobilių prekybą), kurio pradėti nepavyko, todėl buvo sutarta, jog ši suma liks pareiškėjui kaip paskola penkeriems metams. Nagrinėjamu atveju paskolos sutarčių sudarymo faktą patvirtino faktiškai pareiškėjui pinigus skolinę asmenys Y. M. ir D. P., be to, pastarasis pagal paskolos sutartį gautas palūkanas deklaravo (duomenys neskelbtini) ir sumokėjo mokesčius, tačiau nurodyta aplinkybė, patvirtinta oficialiu rašytiniu įrodymu ((duomenys neskelbtini) Finansų ministerijos Federalinės mokesčių tarnybos 2014-02-14 raštas Nr. 2-9-05/99), ignoruojama. Pareiškėjas neteigia, kad jis (duomenys neskelbtini) piliečiams 2009-2013 metais grąžino visą skolą, ir nurodo, kad 51 400 USD skolą Y. M. grąžino tik 2014 metais, o 2012 metais grąžino 30 000 USD paskolą ir sumokėjo 3 000 USD palūkanų pagal sutartį su M. S., bei 59 200 USD paskolą ir 2 040 USD palūkanų dalį pagal sutartį su D. P., t. y. iš viso 94 240 USD (243 200 Lt), todėl prie šios sumos pridėjus analizės metu nustatytą pareiškėjo patirtų 203 688 Lt išlaidų sumą, akivaizdu, kad 532 975 Lt pajamų sumos pakanka išlaidoms padengti (532 975 – 243 200 – 203 688 = 86 087 Lt). Skolą D. P. pareiškėjas grąžino (duomenys neskelbtini) per Y. M. - perdavė jam grynaisiais 59 200 USD paskolos sumos ir dalį palūkanų – 2 040 USD, o aplinkybės, kokiu būdu Y. M. perdavė pinigus D. P. šiuo atveju jokios teisinės reikšmės neturi.
Klaipėdos AVMI 2015-10-30 sprendime Nr. (6.5)FR0682-680 iš esmės tik perrašytas Akto turinys, ir tik epizodiškai įvertinti pareiškėjo argumentai dėl Y. M. 2014-08-03 pakvitavimo, patvirtinančio, kad R. G. Y. M. grąžino skolą pagal sutartį dėl 51 400 USD paskolos (46 400 USD pervesti Y. M. ir 5 000 USD pervesti L. M.) bei dėl CK nuostatų dėl paskolos sutarties sudarymo formos. Mokesčių administratorius dėl nežinomų priežasčių remiasi kaip patikimais Y. M. 2014-11-27 paaiškinimais, tačiau ignoruoja to paties asmens 2014-12-01 paaiškinimus bei jo pasirašytą 2014-08-03 pakvitavimą. Rašytinės paskolos sandorio formos nesilaikymas neturi įtakos sandorio galiojimui, forma yra aktuali tik sutarties šalims, kadangi paprastos rašytinės formos nesilaikymas atima iš sutarties šalių teisę, kai kyla ginčas dėl sandorio sudarymo ar jo įvykdymo fakto, remtis liudytojų parodymais šį faktą įrodyti ir tik įstatymuose įsakmiai nurodytais atvejais sandorį daro negaliojantį (CK 1.93 str. 2 d.). CK 6.871 str. 1, 3 d. nuostatos paskolos sutartims jų sudarymo metu nustatė tik paprastą rašytinę formą, kurią atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui. Pagal teismų praktiką, pakankamu paskolos sutarties sudarymo ir kartu pinigų perdavimo paskolos gavėjui įrodymu pripažįstamas bankinis pavedimas. Mokesčių administratoriaus sprendimo teiginys, neva dėl to, kad į R. G. sąskaitą pervedamos sumos buvo didesnės nei 2 000 Lt, R. G. kiekvienu atveju privalėjo sudaryti rašytines paskolos sutartis, o to nepadarius, sutartys laikomos nesudarytos (kaip nurodyta patikrinimo akto išvadoje), nepagrįstas teisiškai. Paskolų sutarčių sudarymo faktą patvirtina ir pateikti pakvitavimai, kuriuose nurodyta, kad pareiškėjas paskolintus pinigus grąžino. Pareiškėjas ir kiti mokesčių administratoriaus apklausti asmenys patvirtino, kad buvo sudarytos rašytinės paskolos sutartys, tačiau jos nebuvo išsaugotos, nes buvo įvykdytos. Paskolų sutarčių sudarymo faktą patvirtina pakvitavimai, kuriuose nurodyta, kad R. G. paskolintus pinigus (Y. M. - dalį šių pinigų) grąžino (M. S. 2012-02-10 pakvitavimas, D. P. 2012-03-22 pakvitavimas, Y. M. 2014-08-03 pakvitavimas). Pakvitavimai yra pagrindiniai prievolių įvykdymą, taigi ir skolos grąžinimą, patvirtinantys dokumentai (CK 6.65 str.). Pakvitavimas yra vienašalis sandoris, jam pakanka vien kreditoriaus parašo, todėl mokesčių administratoriaus argumentas, kad pakvitavimai nepasirašyti pareiškėjo, teisiškai nepagrįstas. Taigi, nėra ginčo dėl to, kad 140 600 USD pareiškėjui buvo perduota, o kreditoriai neginčija, kad paskolos sutartys buvo sudarytos ir įvykdytos. Minėtų sutarčių pareiškėjas neišsaugojo, nes turint atsiskaitymą pagal jas patvirtinančius duomenis, sutartys neaktualios. Pareiškėjas neturėjo intereso ir galimybės įtakoti, kad paskolos sutartis saugotų kreditoriai. Dėl pačių sutarčių sudarymo ir atsiskaitymo pagal jas fakto tarp sutarties šalių nesant ginčo, tokių sutarčių saugojimas neturi jokios prasmės. Pakvitavimus pareiškėjas išsaugojo ir saugos dešimt metų (senaties terminą), kadangi būtent šie dokumentai patvirtina jo atsiskaitymą pagal paskolos sutartis. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, mokesčių administratorius nepagrįstai teigia, kad nei viena iš šalių neturi pakankamai įrodymų savo apskaičiavimams pagrįsti;
Atsiliepimas
Atsakovė VMI prie FM atsiliepime į skundą nurodė su skundu nesutinkanti ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad mokestinio patikrinimo metu nustatyta, jog 2010-01-01 - 2010-12-31 laikotarpiu pareiškėjas naudojosi tarptautine pinigų perlaidų sistema UNISTREAM ir tarpininkaujant BAB „Ūkio bankas“ per šią pinigų perlaidų sistemą nuo 2010-01-22 iki 2010-10-04 grynųjų pinigų perlaidomis iš 4 (duomenys neskelbtini) fizinių asmenų (Y. M., L. M., M. S., D. P.) gavo iš viso 140 600 USD. Pirminio patikrinimo metu pareiškėjas su mokesčių administratoriumi nebendradarbiavo, neteikė paaiškinimų dėl piniginių lėšų gavimo iš (duomenys neskelbtini) piliečių aplinkybių bei neteikė dokumentų, susijusių su per tarptautinę pinigų perlaidų sistemą UNISTREAM gautomis pajamomis. Tik su 2013-05-14 skundu VMI pareiškėjas pateikė papildomus dokumentus, t. y. 2012-02-10 M. S. ir 2012-03-22 D. P. pakvitavimus rusų kalba, kuriuose nurodyta, kad jis su minėtais asmenimis pilnai atsiskaitė ir jie neturi jam jokių pretenzijų. Pareiškėjas teigia, kad 2010-01-22 - 2010-10-04 laikotarpiu gautos 29 grynųjų pinigų perlaidos buvo (duomenys neskelbtini) fizinių asmenų suteiktos paskolos, iš kurių D. P. 30 000 USD ir M. S. 59 200 USD paskolos grąžintos 2012 m., o gauta 51 400 USD paskola iš Y. M. ir L. M. negrąžinta, jos grąžinimo terminas iki 2015-05-01. Atlikus pareiškėjo 2009 - 2013 metų pajamų ir išlaidų analizę nustatyta, kad pareiškėjas šiuo laikotarpiu gavo iš viso 532 975 Lt pajamų (įskaitant 362 839 Lt pinigines lėšas, pervestas per UNISTREAM iš (duomenys neskelbtini) piliečių ir 130 000 Lt paskolą iš banko) ir patyrė 203 688 Lt išlaidų. Pareiškėjo minėtu laikotarpiu per metus gautos su darbo santykiais susijusios pajamos siekė nuo 2 444 Lt iki 4 988 Lt; 2012 - 2013 m. pareiškėjas per metus gavo po 6 369 Lt neįgalumo pensijos išmokų, t. y. pareiškėjo nuolat gaunamų pajamų neužteko tam, kad galėtų dengti banko paskolą, paskolos palūkanas bei padengti vartojimo išlaidas. Išanalizavus piniginių lėšų judėjimą banko sąskaitose nustatyta, kad banko paskolos dengimui pareiškėjas papildydavo banko sąskaitą, įnešdamas į ją kredito gražinimui ir palūkanų mokėjimui reikalingą piniginių lėšų sumą. Piniginių lėšų likutis banke 2009-01-01 buvo 149,66 Lt, 2013-12-31 - 126,30 Lt. Atsižvelgus į tai padaryta išvada, jog pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių grąžinti (duomenys neskelbtini) piliečiams 140 600 USD, nes dalį šių piniginių lėšų panaudojo BAB „Ūkio bankas“ ir BAB „Snoro bankas“ paskolų ir paskolų palūkanų dengimui, grynųjų pinigų įnešimui į Lietuvos bankus, kilnojamojo turto pirkimui, vartojimo išlaidoms. Mokesčių administratorius sprendė, kad pareiškėjas nepateikė neginčijamų įrodymų apie tai, kad (duomenys neskelbtini) fizinių asmenų jam pervesti grynieji pinigai netapo jo disponuojamomis lėšomis ar kad jos nėra apmokestinamosios pajamos, todėl pareiškėjo gautos lėšos pripažintos pareiškėjo gautomis apmokestinamosiomis B klasės pajamomis, nuo kurių pareiškėjas privalėjo sumokėti į biudžetą GPM. Teigia, kad Akte pateiktais skaičiavimais ir išvadomis paneigtas pareiškėjo teiginys, kad jis paskolintas lėšas iš (duomenys neskelbtini) piliečių grąžino iš tų pačių piniginių lėšų, kadangi minėtos lėšos buvo panaudotos iš bankų gautų paskolų ir palūkanų padengimui, turto įgijimui ir kitoms išlaidoms padengti. Atsakovė neginčija pačių paskolų sutarties, kaip formos CK normų prasme, tačiau ginčija faktą, kad pervestos lėšos yra būtent paskola, o ne kitos apmokestinamosios pajamos. Vadovaujasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika dėl MAĮ 10 str. įtvirtinto turinio viršenybės prieš formą principo taikymo ir teigia, kad pareiškėjas nepateikė realių įrodymų, kad paskolos suma realiai buvo perduota (grąžinta), o surinkti duomenys paneigia pareiškėjo teiginius, susijusius su minėtomis paskolomis (nesutampa paskolos suteikimo aplinkybės - suma, laikotarpis, asmenys, kurie suteikė paskolą ir išrašė pakvitavimus ir kt.). Teigia, kad pareiškėjas neįrodė savo teiginių pagrįstumo ir nepaneigė mokestinio patikrinimo metu surinktų įrodymų bei jų pagrindu padarytų išvadų, nepateikė paskolos sutarčių, kuriose jis būtų pasirašęs kaip paskolos gavėjas ir kurios patvirtintų paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui bei kuriose būtų numatyta kita paskolos sutarčiai sudaryti būtina sąlyga - paskolos gavėjo įsipareigojimas grąžinti pinigus. Nurodo, kad vien tik pakvitavimas bei pareiškėjo ir paskolas suteikusių asmenų prieštaringi paaiškinimai negali būti tinkamu fakto pagrindimu, pinigų pakvitavimai neįrodo paskolų sutarčių sudarymo fakto, nes jie iš esmės neatitinka CK 6.871 str. 3 d. keliamų reikalavimų (neatspindi tikrosios šalių valios, kadangi ji nėra išreikšta aiškiai ir detaliai), taip pat dėl patikrinimo metu nustatytų prieštaringų pinigų grąžinimo aplinkybių neįrodo ir tariamai suteiktų paskolų grąžinimo fakto. Be to teigia, kad pinigų pakvitavimai buvo pateikti tik mokestinio ginčo VMI metu - nei 2011 m. balandžio mėn. atliekant mokestinį tyrimą, nei 2013 m. atlikto pirminio patikrinimo metu pakvitavimai nebuvo pateikti, todėl jie pakartotinio patikrinimo metu pagrįstai buvo įvertinti kaip gynybinė pareiškėjo pozicija, siekiant išvengti prievolės į biudžetą. Esant nustatytam pinigų pervedimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą faktui bei nesant įrodymų apie kokį nors kitą ginčo pinigų sumos patekimo į pareiškėjo asmeninę sąskaitą pagrindą, teigia, kad nėra pagrindo ginčo 140 600 USD sumą traktuoti kaip nors kitaip, nei laikyti ją pareiškėjo pajamomis. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl turėtų kitokio dydžio, nei nustatyta Akte, vartojimo išlaidų, o jo faktinių išlaidų nustatyti nepavyko, todėl mano, kad apskaičiuojant pareiškėjo mokestinę bazę, pagrįstai pareiškėjo išlaidoms buvo priskirtos statistinės išlaidos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Klaipėdos AVMI atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo posėdyje pareiškėjo atstovas iš esmės palaikė skundą jame nurodytais motyvais ir prašė jį tenkinti.
Atsiliepimas
Teismo posėdyje atsakovo atstovė su pareiškėjo skundu nesutiko iš esmės atsiliepime nurodytais motyvais ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Mokestinis ginčas šioje byloje kilo dėl to, ar pareiškėjo iš fizinių asmenų į banko sąskaitą gautos lėšos gali būti priskiriamos apmokestinamoms pajamoms ir apmokestinamos Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – GPMĮ) nustatyta tvarka.
Nagrinėjant bylą, nustatyta, kad Klaipėdos AVMI atliko pareiškėjo GPM apskaičiavimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2013-01-15 patikrinimo akte Nr. AC16-9 nustatė, kad pareiškėjas laikotarpyje nuo 2010-01-22 iki 2010-10-04 iš 4 (duomenys neskelbtini) piliečių 29 grynųjų pinigų perlaidomis gavo 140 600 USD (362 839,12 Lt) piniginių lėšų, kurios pagal GPM 6 str. ir 22 str. 3 d. nuostatas priskiriamos B klasės pajamomis ir apmokestinamos 15 proc. tarifu, ir papildomai apskaičiavo pareiškėjui 54 645 Lt GPM. Klaipėdos AVMI 2013-04-22 sprendimu AC2-17 patvirtino patikrinimo aktą, tačiau pareiškėjui 2013-04-22 pateikus pastabas dėl šio patikrinimo akto bei papildomus dokumentus (2012-02-10 M. S. ir 2012-03-22 D. P. pakvitavimus), VMI prie FM 2013-06-26 sprendimu Nr. 68-118 panaikino Klaipėdos AVMI 2013-04-22 sprendimą AC2-17 ir pavedė atlikti pakartotinį patikrinimą.
Klaipėdos AVMI pakartotinai atliko laikotarpio nuo 2009-01-01 iki 2010-12-31 pareiškėjo GPM mokestinį patikrinimą ir nustačiusi, kad pareiškėjas 2010 metais tarptautinėmis perlaidomis iš (duomenys neskelbtini) fizinių asmenų gavo 140 600 USD (362 839,12 Lt) pajamų ir vadovaudamasi GPMĮ 3 str., 5 str. 1 d., 6 str. 1 d., 8, 25, 27 str., 22 str. 3 d., 36 str. 2 d., Mokesčių administravimo įstatymo (toliau - MAĮ) 96 str. 1 d. 2 ir 3 p. ir 139 str. 1 d. nuostatomis, Klaipėdos AVMI 2015-10- 30 sprendimu Nr. (6.5)FR0682-680 pareiškėjui apskaičiavo ir nurodė sumokėti į biudžetą 15 826,29 Eur GPM, 7 202,54 Eur GPM delspinigių ir skyrė 3 165 Lt GPM baudą.
VMI prie FM 2015-12-30 sprendimu Nr. 68-222 patvirtino Klaipėdos AVMI 2015-10-30 sprendimą Nr. (6.5)FR0682-680. Pareiškėjo skundą išnagrinėjusi Komisija, 2016-04-01 sprendimu Nr. S-65(7-20/2016) patvirtino VMI prie FM 2015-12-30 sprendimą Nr. 68-222.
Patikrinimo metu mokesčių administratorius surinko informaciją iš BAB „Ūkio bankas“, kad pareiškėjui per tarptautinę pinigų perlaidų sistemą UNISTREAM laikotarpyje nuo 2010-01-22 iki 2010-10-04 (duomenys neskelbtini) fiziniai asmenys pervedė 140 600 USD (362 839,12 Lt) pajamų: Y. M. 2010-01-22, 2010-03-03,2010-03-09, 2010-03-17, 2010-03-20, 2010-03-25, 2010-03-31, 2010-09-29, 2010-10-04 pervedė po 5 000, 2010-04-06 – 1 400 JAV dolerių (viso 46 400 JAV dolerių (117 660,98 Lt); L. M. 2010-01-29 pervedė 5 000 JAV dolerių (12 281 Lt); M. S. 2010-02-09, 2010-03-04, 2010-03-15, 2010-04-29, 2010-09-20, 2010-09-24 pervedė po 5 000 JAV dolerių (viso 30 000 JAV dolerių (77 165 Lt); D. P. 2010-02-25, 2010-04-02, 2010-04-08, 2010-04-09, 2010-04-20, 2010-04-23, 2010-05-04, 2010-05-11, 2010-05-28, 2010-06-01, 2010-09-07 pervedė po 5 000 JAV dolerių, 2010-04-21 – 4 200 JAV dolerių (viso 59 200 JAV dolerių (155 732,14 Lt) (Komisijos byla, II t., b. l. 43-45). Šias sumas mokesčių administratorius pripažino B klasės apmokestinamosiomis pajamomis ir nuo jų priskaičiavo pareiškėjui GPM ir su juo susijusias sumas (baudą ir delspinigius).
Ginčo dėl aritmetinio mokestinių prievolių apskaičiavimo byloje nėra. Pareiškėjas savo poziciją grindžia argumentu, jog (duomenys neskelbtini) fizinių asmenų pervestos piniginės lėšos negali būti pripažįstamos pajamomis ir todėl atitinkamai apmokestinamos, kadangi šios lėšos yra fizinių asmenų pareiškėjui suteiktos paskolos.
GPMĮ 3 straipsnyje nurodyta, jog pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas. Pagal GPMĮ 5 straipsnio 1 dalį pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, o šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra pajamos, kurių šaltinis yra (duomenys neskelbtini) ir ne (duomenys neskelbtini), išskyrus šio straipsnio 3 dalyje nurodytą atvejį. Pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalį pajamų mokesčio tarifas yra 15 procentų. Pagal GPMĮ 22 straipsnio 3 dalį B klasės pajamoms priskiriamos visos A klasei nepriskiriamos pajamos. Pagal GPMĮ 25 straipsnio 1 ir 2 dalies nuostatas, pajamų mokestį nuo pajamų, pagal mokesčio mokėjimo tvarką priskiriamų B klasės pajamoms, GPMĮ nustatyta tvarka deklaruoja, apskaičiuoja ir sumoka pats nuolatinis Lietuvos gyventojas, vadovaudamasis šio įstatymo 27 straipsnyje nustatyta tvarka.
Pagal šias įstatymo nuostatas nuolatiniam Lietuvos gyventojui, gavusiam pajamų, kurių šaltinis yra (duomenys neskelbtini) ir ne (duomenys neskelbtini) atsiranda prievolė mokėti GPM. Pareiškėjo gautos piniginės lėšos GPM nebūtų apmokestinamos tik tuo atveju, jeigu iš pateiktų įrodymų galima būtų nustatyti, kad šios lėšos nėra pareiškėjo pajamos arba kad jos būtų pripažintos neapmokestinamosiomis pajamomis.
Pareiškėjas skunde nurodo, jog jis 2010 m. pasirašė tris paskolos sutartis: su M. S. dėl 30 000 USD paskolos, su D. P. dėl 59 200 USD paskolos ir su Y. M. dėl 51 400 USD paskolos. Pareiškėjo teigimu, įstatymas paskolos sutarčiai jų sudarymo metu nustatė tik paprastą rašytinė formą, kurią atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui (CK 6.871 str. 1, 3 d.), o pagal teismų praktiką, pakankamu paskolos sutarties sudarymo ir kartu pinigų perdavimo paskolos gavėjui įrodymu pripažįstamas bankinis pavedimas.
Tokia praktika taikytina tik civilinėse bylose nagrinėjant ginčus tarp asmenų dėl pačio paskolos sutarties sudarymo fakto ir prievolės grąžinti paskolintas sumas pagrįstumo. Šiuo atveju teismas sprendžia, kad tiek CK nuostatos, tiek teismų praktika civilinėse bylose negali būti vadovaujamasi, nes nagrinėjamuoju atveju nagrinėjamas ginčas ne dėl civilinių paskolos sudarymo teisinių santykių, o dėl pareiškėjo prievolės mokėti GPM pagrįstumo. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamuoju atveju turi būti taikomos Mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ nuostatos).
MAĮ 67 str. 1 d. nustatyta pareiga mokesčių administratoriui pagrįsti jo mokesčių mokėtojui apskaičiuotas mokesčio ir su juo susijusias sumas. Tuo pačiu MAĮ 67 str. 2 d. nustatyta įrodinėjimo pareiga mokesčių mokėtojui, nesutinkančiam su mokesčių administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis sumomis – jis privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos.
Nagrinėjamuoju atveju pareiškėjas, siekdamas įrodyti, kad užsienio asmenų pervestos lėšos buvo suteiktos paskolos, bet ne pareiškėjo pajamos, priskiriamos apmokestinamosioms pajamoms, privalo šią aplinkybę pagrįsti.
Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.870 str. 1 d. pateikta paskolos sutarties sąvoka – paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą), arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Iki 2015-01-01 galiojusio CK 6.871 str. 1 d. buvo imperatyviai nustatyta, kad fizinių asmenų paskolos sutartis turi būti rašytinė, jeigu paskolos suma viršija du tūkstančius litų. Atsižvelgiant į šią nuostatą, nagrinėjamuoju atveju pareiškėjo su (duomenys neskelbtini) fiziniais asmenimis paskolos sutartys privalėjo būti rašytinės formos. Pareiškėjas ir laikėsi pozicijos, kad buvo sudaręs rašytines paskolos sutartis su minėtais asmenimis, tačiau šių sutarčių nei mokesčių administratoriui, nei teismui nepateikė. Pareiškėjas 2015-05-07 paaiškinime mokesčių administratoriui nurodė, kad paskolų sutarčių neišsaugojo, nes jos pareiškėjui nereikalingos dėl to, kad paskolos yra grąžintos (Komisijos bylos I t. b. l. 120).
Pagal CK 6.871 str. 3 d. nuostatas, rašytinės formos reikalavimus atitinka paskolos gavėjo pasirašytas paskolos raštelis arba kitoks skolos dokumentas, patvirtinantis paskolos sutarties dalyko perdavimą paskolos gavėjui, tačiau ši nuostata negali būti taikoma šiuo atveju, nes pats pareiškėjas gynėsi aplinkybe, kad buvo sudarytos rašytinės paskolų sutartys, o ginčo, kad (duomenys neskelbtini) asmenys perdavė pareiškėjui pinigus, nėra. Būtent pareiškėjas privalo pagrįsti, kad pinigai pervesti kaip paskola.
Pagal CK 6.870 str. 1 d. lėšų, pervestų kaip paskola, priėmimas, kartu reiškia įsipareigojimą jas grąžinti paskolos davėjui. Tačiau iš byloje esančių per tarptautinę pinigų perlaidų sistemą UNISTREAM atliktų pavedimų išrašų (Komisijos byla, II t., b. l. 43-45) nėra galimybės daryti išvados, kad šios lėšos pareiškėjui buvo pervestos būtent kaip paskola. Ši CK nuostata galėtų būti reikšminga nagrinėjant civilinį ginčą tarp pareiškėjo ir ginčo pinigų sumas jam pervedusių asmenų tuo atveju, jeigu pastarieji reikalautų grąžinti pervestas pinigų sumas iš pareiškėjo, įrodinėdami buvusius paskolos teisinius santykius, tačiau nagrinėjamuoju atveju ši nuostata nepatvirtina paskolos teisinių santykių mokesčių teisės prasme.
CK 6.65 str. įtvirtinta prezumpcija, pagal kurią skolos dokumento ar pakvitavimo būvimas pas skolininką (šiuo atveju – pareiškėją) yra pagrindas preziumuoti, kad prievolė yra įvykdyta, tačiau nagrinėjamuoju atveju dėl žemiau išdėstytų motyvų šios aplinkybės nepatvirtina byloje esantys rašytiniai įrodymai.
Dėl pareiškėjo ir M. S. 30 000 USD paskolos.
Iš pakvitavimo, kurio data 2012-02-10, ir kurį pateikė pareiškėjas 2013-04-22 teikdamas pastabas dėl Klaipėdos AVMI 2013-01-15 patikrinimo akto Nr. AC16-9, matyti, kad M. S. nurodo gavęs iš pareiškėjo 33 000 USD sumą - 30 000 USD pagal paskolos sutartį ir 3 000 USD palūkanų pagal paskolos sutartį. Šis pakvitavimas prieštarauja M. S. (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui 2013-11-14 duotiems paaiškinimams, kad jis pervedė pareiškėjui 30 000 USD, paskolos sutarties su pareiškėju nesudarinėjo, duomenų apie piniginių lėšų grąžinimą neturi, nes piniginės lėšos jam nepriklausė, o pavedimus atliko Y. M. prašymu (Komisijos byla, t. I, b. l. 132-133). Y. M. 2014-11-27 (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui nurodė, kad M. S. su pareiškėju buvo sudaręs paskolos sutartį elektroniniu būdu ir išsiųsta elektroniniu paštu (Komisijos byla, t. I, b. l. 150-151). Kaip matyti iš šių duomenų, pareiškėjo su M. S. paskolos sutarties darymo aplinkybės labai prieštaringos, o nesant rašytinių paskolos sutarčių, laikytina, kad pareiškėjas neįrodė, kad jo santykiai su M. S. buvo paskolos teisiniai santykiai, todėl mokesčių administratorius pagrįstai 30 000 USD šio asmens pareiškėjui pervestų lėšų nepripažino paskola.
Dėl pareiškėjo ir D. P. 59 200 USD paskolos.
Pareiškėjas teigia, kad su šiuo asmeniu dėl 59 200 USD taip pat buvo sudaryta rašytinė paskolos sutartis, kurios pareiškėjas neišsaugojo. Iš pakvitavimo, kurio data 2012-03-22, ir kurį pateikė pareiškėjas 2013-04-22 teikdamas pastabas dėl Klaipėdos AVMI 2013-01-15 patikrinimo akto Nr. AC16-9, matyti, kad D. P. nurodo gavęs iš pareiškėjo 64 200 USD sumą, kurią sudaro 59 200 USD pagrindinė suma pagal paskolos sutartį ir 5 000 USD palūkanų pagal paskolos sutartį. (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui 2013-10-17 duotuose paaiškinimuose nurodė, kad paskolą grąžino grynaisiais pinigais per draugus (duomenys neskelbtini), tačiau ši aplinkybė prieštarauja pareiškėjo 2015-05-07 nurodytai aplinkybei, kad pinigus pareiškėjas šiam asmeniui grąžino savo namuose (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos l. 120). Nors pareiškėjo teigimu, vien ši aplinkybė negali paneigti tarp jo ir D. P. buvus paskolos santykių, teismas su šiuo pareiškėjo argumentu nesutinka. Iš (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus pateikto D. P. liudytojo apklausos protokolo matyti, kad apklausos metu jam buvo užduodami menami klausimai: „Ar jūs pervedėte G. 59 200 JAV dolerių“, kai šiuo atveju D. P. galėjo būti klausiamas ne tiksliai nurodant pervestą sumą, o tiesiog prašant paties liudytojo nurodyti pareiškėjui pervestos sumos dydį. Tuo pačiu liudytojo buvo klausiama „Kokiomis aplinkybėmis, kaip ir kokioje šalyje Jūs ir G. sudarėte paskolos sutartį“, kai šiuo atveju galėjo būti užduotas klausimas tiesiog prašant paaiškinti pinigų pervedimo aplinkybes, tačiau klausimu neteigiant, kad iš viso buvo sudaryta paskolos sutartis. Menamu klausimu pripažintinas ir kitas šiam asmeniui užduotas klausimas „Ar šiai dienai paskola (paskolos dydis 59 200 JAV dolerių) yra grąžinta, ar sumokėtos palūkanos, kurių suma lygi 5 000 JAV dolerių“, nes šiame klausime iš karto nurodoma ir paskolos, ir palūkanų suma, apie kurias liudytojas galėjo būtent sužinoti iš šio klausimo. Be to, D. P. atsakymas, kad pareiškėjas jam sumokėjo palūkanas, prieštarauja paties pareiškėjo 2015-05-07 paaiškinimui, kad palūkanas D. P. už pareiškėją sumokėjo Y. M. (Komisijos bylos I t. b. l. 120). Ir tik prašomas nurodyti šalį, kurioje grąžinti pinigai, liudytojas nurodė aplinkybes, kurios nesutampa su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, t. y. kad pinigai grąžinti grynaisiais per draugus (duomenys neskelbtini). Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei į tai, kad pareiškėjas 2012-03-22 negalėjo būti (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos I t. b. l. 167), todėl negalėjo grąžinti D. P. pinigų, teismas neatsižvelgia į D. P. atsakymus į (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus jam užduotus menamus klausimus ir konstatuoja, kad pareiškėjas neįrodė paskolos sutarties su D. P. sudarymo fakto, nes ir pati rašytinė paskolos sutartis nepateikta, o pakvitavimas 2012-03-22 laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija siekiant išvengti jam priskaičiuotų mokesčių mokėjimo. Aplinkybė, kad D. P., kaip nurodoma (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriaus 2014-02-14 rašte Nr. 2-9-05/99 (Komisijos bylos I t. b. l. 125), pagal paskolos sutartį gautas palūkanas deklaravo (duomenys neskelbtini) ir sumokėjo mokesčius, taip pat nepatvirtina, kad tarp pareiškėjo ir D. P. buvo sudaryta paskolos sutartis.
Dėl pareiškėjo ir Y. M. 51 400 USD paskolos.
Pareiškėjo 2015-05-07 teigimu, su Y. M. jis buvo sudaręs rašytinės formos sutartį, kurios taip pat neišsaugojo, nes ji pareiškėjui tapo nereikalinga, kadangi pinigai grąžinti (Komisijos bylos I t. b. l. 120). Tačiau tame pačiame paaiškinime pareiškėjas nurodo esantis skolingas Y. M. iš viso 5 530 USD palūkanų. Y. M. (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui 2013-10-11 apklausos metu nurodė, kad metinės palūkanos paskolos sutartyje nenumatytos (Komisijos bylos I t. b. l. 147-148). Tačiau 2014-11-27 apklausos metu (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui Y. M. nurodo, kad sutartyje buvo aptartos palūkanos. Tuo pačiu nurodė, kad be apskaičiuotos palūkanų dalies nuo 51 400 USD sumos, 30 000 USD grąžinti 2012 metais, o 51 400 USD grąžinti 2013 metais grynaisiais pinigais, kai Y. M. lankėsi (duomenys neskelbtini) (Komisijos bylos I t. b. l. 150-151). Iš Komisijos byloje esančių dokumentų matyti, kad Y. M. laikotarpyje nuo 2013-10-11 iki 2013-12-31 Lietuvos sienos nekirto (Komisijos bylos I t., b. l. 169-170). O pareiškėjo pateiktas 2014-08- 04 pakvitavimas, kuriame nurodoma, kad Y. M. gavo 51 400 USD piniginių lėšų iš pareiškėjo, prieštarauja Y. M. paaiškinimams (duomenys neskelbtini) mokesčių administratoriui, kad minėtą sumą pareiškėjas grąžino Y. M. 2013 metais. Pažymėtina dar ir tai, kad 2014-08-04 pareiškėjas žinojo apie jo atžvilgiu pradėtą mokesčių administratoriaus mokestinį patikrinimą, todėl galėjo pinigus Y. M. grąžinti tokiu pačiu būdu, kaip ir gavo iš jo, tačiau to nepadarė, todėl šis pakvitavimas laikytinas pareiškėjo gynybine pozicija. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė tarp jo ir Y. M. buvusių paskolos teisinių santykių.
MAĮ 70 str. 1 d. nustatyta, kad tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas nevykdo arba netinkamai vykdo savo pareigas apskaičiuoti mokesčius, bendradarbiauti su mokesčių administratoriumi, tvarkyti apskaitą, saugoti apskaitos ar kitus dokumentus ir dėl to mokesčių administratorius negali nustatyti mokesčių mokėtojo mokestinės prievolės dydžio įprastine, tai yra atitinkamo mokesčio įstatyme nustatyta, tvarka, mokesčių mokėtojui priklausančią mokėti mokesčio sumą mokesčių administratorius apskaičiuoja pagal jo atliekamą įvertinimą, atsižvelgdamas į visas įvertinimui reikšmingas aplinkybes, turimą informaciją ir prireikus parinkdamas savo nustatytus įvertinimo metodus, atitinkančius protingumo bei, kiek objektyviai įmanoma, teisingo mokestinės prievolės dydžio nustatymo kriterijus.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, konstatuotina, kad mokesčių administratoriui nebuvo pateikti piniginių lėšų suteikimo pagrindai. Šioms abejonėms išsklaidyti pareiškėjas galėjo mėginti gauti paskolų sutarties egzempliorių iš paskolas suteikusių asmenų, tačiau jis to nepadarė. Iš šių nustatytų aplinkybių darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė tarp jo ir minėtų asmenų buvusių paskolos teisinių santykių, todėl mokestine prasme nepagrindė nagrinėjamoje byloje analizuojamos piniginių lėšų, pervestų į pareiškėjo banko sąskaitas, kilmės, ir mokestine teisine prasme nepaneigė išvados, kad šioje mokestinėje byloje tiriamos pareiškėjo gautos piniginės lėšos priskirtinos apmokestinamosioms pajamoms.
Mokesčių administratorius išanalizavo pareiškėjo ginčo laikotarpiu gautas pajamas ir nustatė, kad pareiškėjo minėtu laikotarpiu nuolat gaunamų pajamų neužteko tam, kad jis galėtų dengti banko paskolą, paskolos palūkanas bei padengti vartojimo išlaidas, todėl padarė išvadą, jog pareiškėjas neturėjo finansinių galimybių grąžinti (duomenys neskelbtini) piliečiams 140 600 USD, nes dalį šių piniginių lėšų panaudojo BAB „Ūkio bankas“ ir BAB „Snoro bankas“ paskolų ir paskolų palūkanų dengimui, grynųjų pinigų įnešimui į Lietuvos bankus, kilnojamojo turto pirkimui, vartojimo išlaidoms. Pareiškėjas nesutinka su mokesčių administratoriaus į pareiškėjo išlaidas įtrauktais vidutiniais statistinių vartojimo išlaidų dydžiais, teigdamas, kad apskaičiuojant mokesčius buvo taikyti ne objektyvūs, pagrįsti duomenys, o orientaciniai išlaidų dydžiai, tačiau šių savo teiginių niekaip nepagrindė, todėl šie pareiškėjo teiginiai laikytini deklaratyviais, Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl turėtų kitokio dydžio, nei nustatyta Akte, vartojimo išlaidų, todėl teismas sprendžia, kad apskaičiuojant pareiškėjo mokestinę bazę, pagrįstai pareiškėjo išlaidoms buvo priskirtos statistinės išlaidos.
Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 3 str. pajamų mokestį moka pajamų gavęs gyventojas, o šio įstatymo 5 str. nustatyta, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo pajamų mokesčio objektas yra gyventojo pajamos, kurių šaltinis yra (duomenys neskelbtini) ir ne (duomenys neskelbtini). Pagal to paties įstatymo 6 str. 1 d. pajamos apmokestinamos taikant 15 proc. pajamų mokesčio tarifą. Gautos pajamos, kurios nepriskiriamos A klasės pajamoms, priskiriamos B klasės pajamoms (GPMĮ 22 str. 3 d.). Vadovaujantis GPMĮ 25 bei 27 str. gyventojas, gavęs B klasės pajamų, privalo jas deklaruoti metinėje pajamų mokesčio deklaracijoje ir nuo jų sumokėti mokesčius. Pareiškėjas šios pareigos neįvykdė. Pripažinus, kad pareiškėjas neįrodė, jog iš (duomenys neskelbtini) fizinių asmenų gautos 140 600 USD (362 839,12 Lt) pajamos buvo pervestos kaip paskolos, teismas sprendžia, kad mokesčių administratoriaus pagrįstai pareiškėjo gautas lėšas priskyrė apmokestinamosioms pajamoms.
Nagrinėjamuoju atveju teismas sprendžia, kad mokesčių administratorius surinko pakankamai įrodymų savo patikrinimo akte bei sprendimuose nustatytoms aplinkybėms pagrįsti, tinkamai paskirstė įrodinėjimo naštą ir pagrindė pareiškėjui papildomai apskaičiuotus mokesčius ir su jais susijusias sumas, t. y. įvykdė MAĮ 67 str. 1 d. nustatytą pareigą, pagrįstai taikė MAĮ 69 str. 1 d. bei pagrįstai pareiškėjo gautas pinigines lėšas pripažino jo kitomis apmokestinamosiomis pajamomis ir nuo jų apskaičiavo 15 826,29 Eur GPM, 7 202,54 Eur GPM delspinigių ir skyrė 3 165 Lt GPM baudą.
Ginčijamuose sprendimuose nurodyti jų priėmimo teisiniai pagrindai, faktinis pagrindas - išsamiai išnagrinėtos ir aptartos visos aplinkybės, pagal kurias priimti skundžiamo sprendimai, įvertintos pareiškėjo skunduose nurodytos aplinkybės, nurodyti motyvai, dėl kurių mokesčių administratorius nesutiko su pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, nurodyta ginčijamų sprendimų apskundimo tvarka. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendžia, kad ginčijami sprendimai priimti juos priėmusių institucijų kompetencijos ribose, neprieštarauja šių institucijų tikslams bei uždaviniams, atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 str. 1 d. nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, todėl nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 str. nustatytų pagrindų, dėl kurių skundžiami Sprendimai turėtų būti panaikinti.
Esant šioms aplinkybėms, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 str. 1 p.).
Rezoliucinė dalis
nusprendžia:
pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.