- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2023-01-24
- Bylos Nr.
- e2A-176-967/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-29084-2020-6
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė, Dalia Trumpulienė
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Agrochema“
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos
- Išvadą teikia
- Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrochema“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo ir 2022 m. spalio 24 d. papildomo sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrochema“ ieškinį atsakovei Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl savininko teisių gynimo, tretieji asmenys. nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos, Vilniaus miesto savivaldybė, taip pat valstybės institucijos, teikiančios išvadą byloje, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerija, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė „Agrochema“ (toliau – ieškovė, UAB „Agrochema“) kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu, prašydama įpareigoti atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją (toliau ir – atsakovė) iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), (toliau ir – žemės sklypas) per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, įpareigoti atsakovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti gyvūnų kapavietes iš uždarosios akcinės bendrovės „Sklypų matavimai“ (toliau – UAB „Sklypų matavimai“) matininko T. V. 2021 m. lapkričio 10 d. parengtame žemės sklypo plane (duomenys neskelbtini) posūkio taškais 1-2-3-4-5-6-1 pažymėtos teritorijos, esančios arčiau nei 100 m iki ieškovės sklypo ribos, nevykdant šių įpareigojimų, skirti atsakovei 200 Eur baudą už kiekvieną teismo sprendimo neįvykdymo dieną, uždrausti atsakovei leisti laidoti gyvūnų gaišenas arčiau kaip 100 m iki ieškovės sklypo ribos, 100 m ribą nustatant pagal UAB „Sklypų matavimai“ matininko T. V. 2021 m. lapkričio 10 d. parengtame žemės sklypo plane (duomenys neskelbtini) pažymėtus posūkio taškus 1-2-3-4-5-6-1.
2. Nurodė, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso minėtas žemės sklypas, kuris ribojasi su greta esančia valstybine žeme, adresu (duomenys neskelbtini), kadastro Nr. (duomenys neskelbtini) (toliau – ir valstybinės žemės sklypas, kapinių žemės sklypas). Valstybinės žemės sklypą panaudos teise valdo atsakovė, kuriame atsakovė yra įrengusi gyvūnų kapines (toliau – ir kapinės), tačiau dalis gyvūnų yra palaidota ieškovei nuosavybes teise priklausančiame žemės sklype; tokio sutikimo ieškovė niekada nėra davusi. Šios faktinės aplinkybės yra užfiksuotos ir nustatytos Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Vilniaus skyriaus (toliau – NŽT Vilniaus skyrius) 2019 m. balandžio 2 d. ir 2019 m. birželio 26 d. žemės patikrinimo aktuose, taip pat, kad valstybinio žemės sklypo posūkio taškai nebuvo paženklinti riboženkliais, atitinkančiais riboženklių standartus, patvirtintus Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos generalinio direktoriaus 2005 m. lapkričio 10 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl žemės sklypo ribų ženklinimo“. NŽT 2019 m. gegužės 10 d. raštu kreipėsi į atsakovę ir įpareigojo ją per 1 mėnesį nuo rašto gavimo dienos inicijuoti valstybinės žemės sklypo ribų paženklinimą pagal anksčiau minėtame įsakyme nurodytus standartus; 2019 m. rugpjūčio 9 d. NŽT pakartotinai kreipėsi į atsakovę su nurodymu per 1 mėnesį nuo rašto gavimo dienos skubos tvarka inicijuoti valstybinio žemės sklypo ribų ženklinimą; ieškovė pateikė dvi pretenzijas atsakovei – 2019 m. kovo 7 d., 2019 m. rugpjūčio 26 d., kuriose nurodė pašalinti jai daromus nuosavybės teisės pažeidimus ir paprašė atstatyti ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo padėtį į buvusią, t. y. iškelti gyvūnų kapavietes iš minėto žemės sklypo. Atsakydama į ieškovės pirmąją pretenziją, atsakovė nurodė, kad užkasė ieškovės žemės sklype iškastas duobes ir planuoja atskirti kapines nuo ieškovės žemės sklypo tvora. Tokiu būdu, laikė, kad atsakovė pripažino pažeidimą, tačiau faktiškai jo pasekmių nepašalino. Atsakydama į ieškovės antrąją pretenziją, atsakovė nurodė, kad už ieškovės žemės sklypo tvarką ir priežiūrą yra atsakinga ieškovė, su kuo ieškovė nesutinka. Paaiškino, kad norėdama užfiksuoti atsakovės padarytus ieškovės nuosavybės teisės pažeidimus, ieškovė paprašė matininko T. V. užfiksuoti ieškovės žemės sklype esančias gyvūnų kapavietes ir nužymėti koordinates, kad remiantis jomis būtų galima apibrėžti 100 m sanitarinę apsaugos zoną aplink ieškovės žemės sklypą. Nurodė, jog ieškovė kreipėsi ir į antstolį, kurio surašytas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas dar kartą patvirtino, kad dalis gyvūnų kapų yra ieškovės žemės sklype.
3. Ieškovė pabrėžė savo teises ginanti negatorinio ieškinio pagalba, nes neteisėtai palaidoti gyvūnai ieškovės žemės sklype apsunkina ir trukdo jai naudotis žemės sklypu. Pažymėjo, kad nors pati atsakovė ir nelaidojo gyvūnų ieškovės žemės sklype, tačiau ieškovės nuosavybės teisės buvo pažeistos būtent dėl gretimo valstybinės žemės sklypo, kurį valdo atsakovė, neteisėtų veiksmų, t. y. neužtikrinant, jog gyvūnų gaišenos būtų laidojamos tam atsakovei skirtame valstybinės žemės sklype. NŽT nustatė, kad atsakovė savo veiksmais pažeidė Lietuvos Respublikos žemės įstatymo (toliau – ŽĮ) 21 straipsnio 7 punkte įtvirtintą pareigą vykdant ūkinę ir kitą veiklą savo naudojamame žemės sklype nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų. Vien ta aplinkybė, kad gyvūnai palaidoti gretimame ieškovei priklausančiame žemės sklype, pati savaime, nepriklausomai nuo tokį faktą sąlygojusių priežasčių, ieškovės teigimu, patvirtina atsakovės pareigos elgtis rūpestingai ir apdairiai pažeidimą. Atsakovė patikslino valstybinės žemės sklypo ribas, jį aptvėrė tvora, užkasė iškastas laidojimo duobes ieškovės žemės sklype tik po gautos ieškovės pretenzijos, tačiau dalis gyvūnų ieškovės žemės sklype buvo palaidota anksčiau. Ieškovės teigimu, atsakovė tinkamai nepasirūpinusi valstybinės žemės sklypo atskyrimu nuo ieškovės žemės sklypo informacinėmis priemonėmis sudarė prielaidas tretiesiems asmenims laidoti gyvūnus ieškovės žemės sklype. Nesant aiškaus sklypų atskyrimo ir informacijos apie laidojimo vietas, nesunku suklaidinti augintinį norintį laidoti asmenį, palaidoti jį gretimame sklype.
4. Paaiškino, kad atsakovės valdomas valstybinės žemės sklypas, kuriame veikia kapinės, užima 4,5 ha teritoriją. Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl gyvūnų kapinių valstybinės žemės sklypo (šalia (duomenys neskelbtini)) Vilniaus mieste įregistravimo Nekilnojamojo turto registre bei perdavimo neatlygintinai naudotis Vilniaus miesto savivaldybei“ (toliau ir – Įsakymas) buvo nustatytos ir į Nekilnojamojo turto kadastrą ir registrą įrašytos gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos ribos. Nustatyta, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos užima 4,5 ha plotą, t. y. sutampa su valstybinės žemės sklypo ribomis ir ribojasi su ieškovės žemės sklypu. Vėlesniais Apskrities viršininko įsakymais nustatytos gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos ribos taip pat sutampa su atsakovės valstybinio žemės sklypo ribomis ir plotu, t. y. 4,5 ha, taigi, nustatyta, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos apima visą valstybinės žemės sklypo plotą, tuo tarpu kapinių steigimo metu galiojusiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarime Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“ (toliau ir – Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos) patvirtintomis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygomis, buvo nustatyta, kad gyvulių laidojimo vietų gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos yra 500 m Nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame Lietuvos Respublikos specialiųjų žemės naudojimo sąlygų įstatyme (toliau – SŽNSĮ) nurodyta, kad gyvūnų kapinių sanitarinės apsaugos zonos dydis yra 100 m, tačiau valstybiniame žemės sklype gyvūnai yra laidojami ir ant ribos su ieškovės žemės sklypu. Ieškovės teigimu, 100 m gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos turi būti nustatomos aplink gyvūnų kapavietes, gyvūnų kapavietės ir gyvūnų kapaviečių gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos negali įsiterpti į ieškovės žemės sklypą, gyvūnų kapavietės turi būti įrengtos bent 100 m nuo ieškovės sklypo ribos. Atsakovei pažeidžiant gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos reikalavimus, ieškovė negali atlikti veiksmų, numatytų SŽNSĮ: statyti sodo namus, gyvenamosios, viešbučių, kultūros paskirties pastatus, bendrojo ugdymo, profesinių, aukštųjų mokyklų, vaikų darželių, lopšelių, mokslo paskirties pastatus, skirtus švietimo reikmėms, kitus mokslo paskirties pastatus, skirtus neformaliam švietimui, poilsio, gydymo, sporto ir religinės paskirties pastatus, specialiosios paskirties pastatus, susijusius su apgyvendinimu (kareivinių pastatus, kalėjimus, pataisos darbų kolonijas, tardymo izoliatorius). Todėl vienintelis būdas pašalinti ieškovei daromus nuosavybės teisės pažeidimus taikyti restituciją ir atkurti iki ieškovės teisės pažeidimo buvusią padėtį.
5. Apibendrindama ieškovė nurodė, kad atsakovė nepasirūpino savalaikiu panaudos teise valdomo valstybinės žemės sklypo ribų nustatymu, paženklinimu, aptvėrimu bei atskyrimu nuo ieškovės žemės sklypo tam, kad gyvūnus laidojantys asmenys galėtų identifikuoti, kuriame sklype teisėtai galima palaidoti augintinius. Atsakovė nekontroliavo ir neprižiūrėjo gyvūnų laidojimo duobių kasimo, dėl tokių neteisėtų veiksmų laidojimo duobės buvo iškastos ieškovės žemės sklype, į kurias buvo laidojami gyvūnai. Atsakovė nesilaiko teisės aktuose nustatytų gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos reikalavimų. Kapinės ir gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos įsiterpia į gretimas, kitiems asmenims priklausančias žemės valdas. Atsakovė nesilaikė ir neprižiūrėjo kaip yra laikomasi Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimu Nr. 1-811 „Dėl gyvūnų augintinių gaišenų užkasimo (laidojimo) gyvūnų kapinėse taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų Gyvūnų augintinių gaišenų užkasimo (laidojimo) gyvūnų kapinėse taisyklių (toliau ir – Savivaldybės taisyklės), nenurodė jokios laidojimo vietų schemos, nepasirūpino kita būtina informacija, kuria remiantis tretieji asmenys būtų galėję sužinoti, kurioje valstybinio žemės sklypo vietoje galima palaidoti gyvūną. Sužinojusi, kad dalis gyvūnų yra neteisėtai palaidoti ieškovės žemės sklype, šių kapaviečių neiškėlė.
Šalies argumentai
6. Atsakovė su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad Įsakymu valstybinės žemės patikėtinis patvirtino kapinių žemės sklypo ribas, plotą, bei nustatė Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonas, įpareigojant Vilniaus miesto savivaldybę jų laikytis. Be to, juo valstybinės žemės patikėtinis nusprendė perduoti kapinių žemės sklypą atsakovei 99 metams neatlygintinai naudotis, pavedant Vilniaus miesto žemėtvarkos skyriui įregistruoti kapinių žemės sklypą Nekilnojamojo turto registre ir sudaryti su atsakove jo panaudos sutartį. 2011 m. birželio 10 d. tarp valstybinės žemės patikėtinio ir atsakovės buvo sudaryta valstybinės žemės panaudos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini), o į sutartį buvo perkeltos įsakymu nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos. Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos valstybinės žemės patikėtinio buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Vėliau, keičiantis teisės aktams, sanitarinė apsaugos zona išliko nepakitusi ir kitais valstybinės žemės patikėtinio sprendimais; gyvūnų kapinės kapinių žemės sklype pradėjo veikti 2012 m. Ieškovė žemės sklypą įsigijo dar 2006 m., todėl jau nuo 2012 m. turėjo būti žinoma apie veiklą gretimame žemės sklype. Atsakovė, reaguodama į NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini) (juo atsakovė, kaip kapinių žemės sklypo naudotoja, buvo paprašyta atlikti sklypo ribų žymėjimą, nes kai kuriuose vietose buvo sunaikinti riboženkliai), 2019 m. birželio 12 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) inicijavo kapinių žemės sklypo ribų pakartotiną ženklinimą, pakviečiant suinteresuotas šalis. 2019 m. birželio 26 d., atliekant pakartotiną žemės sklypo ribų ženklinimą, ženklinime dalyvavo NŽT Vilniaus skyriaus, atsakovės specialistai bei ieškovės atstovas. NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. balandžio 2 d. žemės patikrinimo akte ir 2019 m. birželio 26 d. žemės patikrinimo akte, nedalyvaujant atsakovės atstovams, nustatė, kad dalis gyvūnų kapaviečių yra žemės sklypo ribose. Ieškovė pateikė atsakovei dvi pretenzijas (2019 m. kovo 7 d. ir 2019 m. rugpjūčio 26 d.) dėl gyvūnų palaikų iškėlimo iš žemės sklypo. Atsakovė 2019 m. balandžio 29 d. atsakyme nurodė, kad, reaguojant į pretenziją, buvo užkastos žemės sklype paruoštos duobės gyvūnų laidojimui, taip pat informuota apie ketinimus įrengti kapines atskiriančią tvorą bei pastatyti stendą su informacija šeimininkams apie neteisėtai palaidotus gyvūnus žemės sklype. 2019 m. rugsėjo 6 d. atsakovė, reaguodama į pakartotinį ieškovės prašymą iškelti gyvūnų kapavietes iš žemės sklypo ribų, nurodė, kad atsakovė nėra atsakinga už žemės sklypo priežiūrą ir neturi pareigos iškelti neteisėtai žemės sklype įrengtas gyvūnų kapavietes.
Atsiliepimas
7. Atsakovė pabrėžė, kad ji neatliko jokių ieškovės nurodomų ir tariamai neteisėtų veiksmų – atsakovė neužsiima gyvūnų gaišenų laidojimu, o tik panaudos pagrindais valdo kapinių žemės sklypą, kuriame valstybinės žemės patikėtinis leido gyvūnų gaišenų laidojimą. Ieškovė savo teisių pažeidimu laiko neteisėtą gyvūnų laidojimą žemės sklype ir kapinių žemės sklypo nepriežiūrą, kuri lėmė ieškovės teisių suvaržymą. Paaiškino, kad gyvūnų gaišenos kapinių žemės sklype yra laidojamos vadovaujantis 2005 m. rugpjūčio 11 d. Lietuvos Respublikos valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus įsakymu Nr. B1-459 „Dėl gyvūnų augintinių gaišenų tvarkymo veterinarijos reikalavimų patvirtinimo“ (redakcija, galiojusi iki 2021 m. rugsėjo 10 d.) patvirtintomis Gyvūnų gaišenų tvarkymo veterinarijos taisyklėmis (toliau – Taisyklės) bei Savivaldybės taisyklėmis. Tiek vienose, tiek kitose taisyklėse yra numatyta, kad už gyvūnų augintinių gaišenų laidojimą yra atsakingi jų laikytojai, kurie savo augintinių gaišenas gali laidoti patys arba pasitelkdami trečiuosius asmenis, kurie užsiima gyvūnų laidojimo veikla. Gyvūnų gaišenos gali būti užkasamos arba privačiame augintinio laikytojo sklype, arba įgaliotos institucijos nustatyta tvarka įteisintoje teritorijoje. Už taisyklių pažeidimus gyvūnų augintinių laikytojai ir tretieji asmenys, teikiantys laidojimo paslaugas, atsako teisės aktų nustatyta tvarka. Joks teisės aktas nenumato atsakovei pareigos kontroliuoti, kaip gyvūnų augintinių laikytojai laidoja savo augintinių gaišenas.
8. Paaiškino, jog atsakovė tik turi pareigą prižiūrėti panaudos pagrindais valdomą kapinių žemės sklypą ir naudoti jį pagal nustatytą paskirtį, laikantis nustatytų sąlygų. Nesant nustatytos konkrečios teisinės pareigos kontroliuoti gyvūnų laidojimą, atsakovė negali būti laikoma atsakinga už trečiųjų asmenų neteisėtus veiksmus. Pažymėjo, kad iki pat 2019 m. ieškovė jokių pretenzijų dėl neteisėtai žemės sklype laidojamų gyvūnų nereiškė, nors kapinės veikia nuo 2012 m.; pati ieškovė nesiėmė jokių veiksmų savo žemės sklypo apsaugai užtikrinti – nuosavybė įpareigoja ir savininką, todėl naudodamas savo turtą, su juo turi elgtis atsakingai ir rūpestingai pats savininkas. Laikė, jog ieškovė pati savo ilgalaikiu neveikimu prisidėjo prie, anot ieškovės, neteisėto gyvūnų laidojimo žemės sklype ir visą atsakomybę už trečiųjų asmenų veiksmus dabar nori permesti atsakovei.
9. Antroji ieškovės nurodomų neteisėtų veiksmų grupė dėl kapinių žemės sklypo nepriežiūros, atsakovės teigimu, nėra įrodyta ir sudaranti pagrindą konstatuoti, kad atsakovė pažeidė ieškovės nuosavybės teises į žemės sklypą. Grįsdama šiuos tariamai neteisėtus veiksmus ieškovė naudojasi NŽT atliktais patikrinimais ir konstatavimu, kad atsakovė, kaip kapinių žemės sklypo naudotoja, pagal panaudą nepasirūpino sklypo ribų nustatymu – riboženkliais, tačiau akivaizdu, kad NŽT patikrinimai buvo nukreipti būtent į kapinių žemės sklypo naudojimą ir ribų nustatymą. Juk ir pati ieškovė turi pareigą rūpintis savo pačios žemės sklypo ribomis ir riboženklių pastatymu, kuo ji nesirūpino, tad jeigu NŽT patikrinimai yra kriterijus vertinti atsakovės neva neteisėtus veiksmus dėl sklypo ribų nustatymo, tai analogiškai ir ieškovės veiksmai, nepasirūpinant tų pačių riboženklių atstatymu, yra vertintini kaip ieškovės žemės sklypo nepriežiūra, sudariusi pagrindą tretiesiems asmenims neteisėtai žemės sklype laidoti gyvūnų gaišenas. Nors ieškovė akcentuoja Savivaldybės taisyklių nuostatą, kuri numato atsakingą subjektą už šio sprendimo vykdymą, Savivaldybės taisyklėse nėra numatyta konkrečių procedūrų, kontrolės mechanizmų, kaip atsakovės struktūrinis padalinys galėtų užtikrinti, kad tretieji asmenys savavališkai nelaidotų gyvūnų už kapinių žemės sklypo ribų. Vien tai, kad neidentifikuoti asmenys žemės sklype laidojo gyvūnų gaišenas, savaime nereiškia atsakovės veiksmų neteisėtumo ir neatitikimo teisės aktų reikalavimams, nes teisės aktuose atsakovei nėra nustatyta pareiga kontroliuoti gyvūnų augintinių laikytojus ir jų pasitelktus asmenis augintinių gaišenų laidojimui, riboženklių nepastatymas nėra niekaip nesusijęs su gyvūnų augintinių laikytojų ir jų pasitelktų asmenų neteisėtais veiksmais, laidojant gyvūnus žemės sklype. Atsakovė nėra niekam suteikusi leidimo laidoti gyvūnus už oficialių gyvūnų kapinių sklypo ribų; ji pati nevykdo jokios ūkinės veiklos kapinių žemės sklype.
10. Taip pat nesutiko, kad ji turėjo pasirūpinti kapinių sanitarinės zonos nustatymu ir įregistravimu Nekilnojamojo turto registre. Kadangi valstybinės žemės patikėtinis, priimdamas sprendimą dėl kapinių žemės sklypo perdavimo atsakovei pagal panaudos sutartį, nustatė gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio apsaugos zoną, įpareigojant atsakovę jų laikytis. Jeigu ieškovė mano, kad tokio dydžio sanitarinė kapinių apsaugos zona buvo nustatyta nepagrįstai (t. y. ji turėjo būti mažesnė, atitraukiant ją nuo žemės sklypo per 100 m), ieškovė pretenzijas turėtų reikšti ne atsakovei, bet valstybinės žemės patikėtiniui, kuris tokią zoną nustatė, todėl atsakovė negali būti įpareigojama pašalinti kapavietės 100 m atstumu iki žemės sklypo ribos, nes visas kapinių žemės sklypas yra skirtas gyvūnų laidojimui.
11. Papildomai atsakovė nurodė, kad kapinių įrengimo metu galiojusios Specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos apskritai nenumatė apsaugos zonų nuo „gyvūnų“ kapinių – sąlygose buvo numatyta sanitarinė apsaugos zona nuo žmonių kapinių bei gyvulių kapinių. Sąvoka „gyvūnų kapinės“ ir joms taikomos specialiosios sąlygos atsirado tik nuo 2020 m. sausio 1 d., įsigaliojus naujajam SŽNSĮ.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
12. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-459-819/2022 ieškinį tenkino iš dalies, įpareigojant atsakovę Vilniaus miesto savivaldybės administraciją iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovei UAB „Agrochema“ nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; kitoje dalyje ieškovės ieškinio netenkino; 2022 m. spalio 24 d. papildomu sprendimo priteisė ieškovei iš atsakovės 2 981,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
13. Teismas nurodė, jog atsakovei nusprendus steigti gyvūnų augintinių kapines, ji turi prisiimti atsakomybę už tokių kapinių priežiūrą remiantis Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymu (toliau – VSĮ) bei minėtomis Savivaldybės taisyklėmis ir Taisyklėmis. Tokiu būdu, teismas sutiko su ieškove, jog būtent atsakovė, iš esmės neorganizuodama jos įsteigtų gyvūnų kapinių žemės sklype priežiūros, yra atsakinga už tai, kad gyvūnų gaišenos buvo palaidotos ieškovės žemės sklype.
14. Teismas pažymėjo, kad byloje nepakanka duomenų patikimai nustatyti, kurie konkrečiai kapinių žemės sklypo riboženkliai neatitiko teisės aktų reikalavimų ir kurių konkrečiai teisės aktų reikalavimų neatitiko. Byloje taip pat nepakanka duomenų nustatyti, kada dingo, sunyko arba buvo sunaikinti teisės aktų reikalavimus atitinkantys riboženkliai kapinių žemės sklype. Nesant nustatytų šių aplinkybių, laikė, jog negalima įvertinti, kaip jie įtakojo, jei įtakojo, galimybę kiekvienam į kapinių žemės sklypą atvykusiam gyvūno laikytojui identifikuoti leidžiamą gyvūno laidojimo vietą. Įvertinęs šias aplinkybes, prie NŽT Vilniaus skyriaus surašytų patikrinimų pridėtas schemas, jose nurodomą gaišenų buvimo ieškovės žemės sklype teritoriją, byloje esančias gyvūnų kapaviečių ieškovės žemės sklype fotonuotraukas, teismas konstatavo esant tikėtina, kad gyvūnų gaišenos ieškovės žemės sklype buvo laidotos dar tada, kai jokių riboženklių neatitikimo teisės aktų reikalavimams apskritai nebuvo nustatyta. Tuo tarpu pažymėjo ir tai, kad dėl riboženklių neatitikimą teisės aktų reikalavimams atsakovė buvo informuota NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 10 d. raštu ir nedelsdama ėmėsi priemonių šiam trūkumui pašalinti – riboženkliai buvo pakeisti tinkamais 2019 m. birželio 26 d. vykusio kapinių žemės sklypo patikrinimo metu.
15. Teismas taip pat nurodė, kad ieškovė teisės aktais nepagrindė ir atsakovės pareigos kapinių žemės sklypą aptverti tvora. Tokio reikalavimo, įtvirtinto teisės aktuose, teismas taip pat nenustatė. Teismas vertino, jog kapinių žemės sklypo aptvėrimas gali būti laikomas kaip vienas iš atsakovės galimų pasirinkti būdų įgyvendinti savarankiškąją savivaldybės funkciją – organizuoti jos įsteigtų gyvūnų kapinių priežiūrą, tačiau nagrinėjamu atveju tvora pietrytinėje ir rytinėje kapinių žemės sklypo dalyje buvo pastatyta po to, kai gaišenos ieškovės žemės sklype tikėtina jau buvo palaidotos, t. y. NŽT Vilniaus skyriui konstatavus kapinių žemės sklypo naudojimo pažeidimą, todėl nagrinėjamu atveju laikė, jog ankstesnis kapinių žemės sklypo aptvėrimo nepasirinkimas kaip vieno iš būdų organizuoti įsteigtų gyvūnų kapinių priežiūrą gali būti vertinamas tik kaip jau nustatytas minėtos atsakovės pareigos organizuoti gyvūnų kapinių priežiūrą neteisėtas nevykdymas, o ne kaip savarankiškas atsakovės neteisėtas veiksmas, lėmęs ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą pažeidimą.
16. Teismas sprendė, kad kapinių žemės sklype esančiame stende nebuvo nurodyti darbuotojų, į kuriuos galima kreiptis, norint užkasti (palaidoti) gyvūnų augintinių gaišenas, vardai, pavardės, telefonų numeriai, darbo laikas, gaišenų užkasimo (laidojimo) kvartalų schema, nors ši informacija pagal minėtas Savivaldybės taisykles, turėjo būti nurodoma prie gyvūnų kapinių įrengiamoje informacinėje lentoje (5 punktas). Be to, pagal Savivaldybės taisyklių 14 punktą, gyvūnų kapinių teritorija turėjo būti suskirstyta gyvūnų augintinių gaišenų užkasimo (laidojimo) kapaviečių kvartalais pagal dydį: dideliems šunims arba grupinėms kapavietėms, vidutinio dydžio šunims ir katėms, smulkiems gyvūnams, pažymėti kvartalų takeliai ir takeliai tarp kapaviečių. Tai tik dar kartą patvirtino, kad atsakovė nevykdė pareigos organizuoti jos įsteigtų gyvūnų kapinių priežiūrą, be kita ko, ir Savivaldybės taisyklėse nustatyta tvarka, kas ir lėmė ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą pažeidimą.
17. Teismas pabrėžė, jog ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą pažeidimą liudija vien ta aplinkybė, kad gyvūnų gaišenos jos žemės sklype užkastos be jos sutikimo ir leidimo. Tuo tarpu ieškovės pasirinkimas šias gaišenas šalinti ne savo jėgomis, o ginant teises teismine tvarka šiuo ieškiniu reikalaujant tą padaryti atsakovę, įstatymo yra leidžiamas ir paaiškinimas tuo, kad gyvūnų gaišenų iškasimas susijęs su finansiniais, laiko ir kitais ištekliais.
18. Teismas konstatavo, jog ieškovė reiškiamu reikalavimu įpareigoti atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovės žemės sklypo prašo atkurti iki ieškovės subjektinės teisės pažeidimo buvusią padėtį, todėl tokį ieškovės reikalavimą tenkino – atsakovę įpareigojo iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovės žemės sklypo; šiems veiksmams atlikti teismas nustatė 6 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, kadangi, teismo vertinimu, toks terminas nepažeis ieškovės interesų, nes byloje nėra duomenų apie ieškovės ketinimą artimiausiu laikotarpiu imtis veiksmų naudoti žemės sklypą konkrečiai ūkinei veiklai vykdyti (pradėti statybas, kita).
19. Teismas sutiko su atsakove, kad iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovės žemės sklypo gali ne tik atsakovė, todėl CPK 273 straipsnio 3 dalies nuostatos nagrinėjamu atveju netaikė, kadangi teismo sprendime įtvirtinti galimybę skirti baudą atsakovei tik todėl, kad to prašo ieškovė, teismas laikė neturintis pagrindo, nes pagal CPK 106 straipsnį teismas baudas skiria tik CPK numatytais atvejais ir jame nustatyto dydžio.
20. Teismas laikė, kad Specialiosiose žemės ir miško naudojimo sąlygose apibrėžiant gamybinio objekto sanitarinę apsaugos zoną, kuri įvertinus nuostatų jose išdėstymą (XIV skyrius) taikytina ir komunalinių objektų sanitarinei apsaugos zonai, buvo nurodyta, kad tai yra žemės plotas tarp šių objektų ir gyvenamųjų pastatų, tačiau byloje nesant duomenų, kad žemės sklype kapinių žemės sklypo suteikimo panaudai atsakovei metu, taip pat iki 2020 m. sausio 1 d. buvo gyvenamųjų pastatų, tuo tarpu nustačius, kad kapinių žemės sklypo suteikimo atsakovei metu jo paskirtis iki 2020 m. sausio 1 d. buvo pramonės ir sandėliavimo teritorijos, teismas konstatavo, kad Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 67 punkte įtvirtinta nuostata nagrinėjamam ginčui nėra aktuali, nes ji reglamentavo atstumus nuo komunalinių objektų iki gyvenamųjų pastatų, kuriuose turėjo būti taikomi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIV skyriuje nustatyti draudimai ir/ar ribojimai.
21. Teismas nustatė, kad atsakovės gyvūnų kapinėms yra suteiktas kapinių žemės sklypas, todėl jis, kaip taršos šaltinis, o ne ieškovės žemės sklypas, laikytinas atskaitos tašku, lemiančiu poreikį spręsti sanitarinių apsaugos zonų į jo išorę, o ne jo vidų (ne)nustatymo klausimą SŽNSĮ nustatyta tvarka. SŽNSĮ 53 straipsnio 1 dalis, įtvirtindama draudimus, galiojančius komunalinių objektų sanitarinės apsaugos zonoje, juos apibrėžia kaip draudimą statyti sodo namus, gyvenamuosius, viešbučių, kultūros paskirties, bendrojo ugdymo, profesinių, aukštųjų mokyklų, vaikų darželių, lopšelių mokslo paskirties pastatus, skirtus švietimo reikmėms, kitus mokslo paskirties pastatus, skirtus neformaliajam švietimui poilsio, gydymo, sporto ir religinės paskirties pastatus, specialiosios paskirties pastatus, susijusius su apgyvendinimu (kareivinių pastatus, kalėjimus, pataisos darbų kolonijas, tardymo izoliatorius) (1 punktas), draudimą įrengti šios dalies 1 punkte nurodytos paskirties patalpas kitos paskirties statiniuose ir/ar konstruojant ar remontuojant statinius (2 punktas), draudimą keisti statinių ir/ar patalpų paskirtį į šios dalies 1 punkte nurodytą paskirtį (3 punktas), draudimą planuoti teritorijas rekreacijai ir šios dalies 1 punkte nurodytos paskirties objektų statybai, išskyrus atvejus, kai šie objektai naudojami tik ūkininko ar įmonės, vykdančios veiklą sanitarinės apsaugos zonose leistinos paskirties pastatuose (patalpose), ūkinės veiklos ir/ar darbuotojų saugos ir sveikatos reikmėms (4 punktas). Taigi, laikė, kad šie draudimai niekaip nesusiję su draudimu vykdyti atitinkamą, nors ir taršią veiklą, pačiame taršos šaltinyje, kaip nagrinėjamu atveju kapinių žemės sklype laidoti gyvūnus.
22. Teismo vertinimu, byloje nenustatyta, kad ieškovės žemės sklypui ar jo daliai nuo 2020 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registre būtų įregistruota specialioji žemės naudojimo sąlyga – komunalinių objektų sanitarinė apsaugos zona, kaip ir nėra nustatyta, kad dėl draudimų, taikytinų pagal SŽNSĮ komunalinių objektų sanitarinėms apsaugos zonoms, ieškovei būtų ribojama galimybė įgyvendinti jos nuosavybės teisę į žemės sklypą – jį valdyti, naudoti ir/ar juo disponuoti ieškovės pageidaujamu būdu. Taigi, ieškovės reikalavimą įpareigoti atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš kapinių žemės sklypo dalies, kuri yra arčiau nei 100 m iki ieškovės žemės sklypo, laikė nepagrįstu.
23. Teismas sprendė, kad reikalavimas uždrausti atsakovei leisti laidoti gyvūnų gaišenas arčiau kaip 100 m iki ieškovės žemės sklypo ribos, 100 m ribą nustatant pagal plane pažymėtus posūkio taškus 1-2-3-4-5-6-1, yra betarpiškai susijęs su ieškovės antruoju reikalavimu, todėl atmetus minėtąjį šio taip pat negali patenkinti dėl tų pačių priežasčių. Kartu teismas pažymėjo, kad ieškovės į bylą pateiktas planas, kuriame posūkio taškais 1-2-3-4-5-6-1 yra pažymėtas 100 m atstumtas nuo ieškovės žemės sklypo, teismo vertinimu, taip pat liudija ieškovės ieškinio nepagrįstumą, kadangi aiškinant SŽNSĮ nuostatas ieškovės pasirinktu būdu akivaizdžiai būtų paneigta atsakovės teisė naudoti jai panaudai perduotą kapinių žemės sklypą gyvūnų kapinėms, nes didžioji jo dalis, ieškovės teigimu, patektų į komunalinių objektų sanitarinę apsaugos zoną, kurioje, ieškovės supratimu, gyvūnų laidojimas negalimas, tuo tarpu laikė, jog panaudos sutarties (ne)galiojimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
24. Teismas 2022 m. spalio 24 d. papildomame sprendime priteisė ieškovei iš atsakovės 2 981,73 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai
25. Apeliaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-459-819/2022 dalį, kuria buvo patenkinti ieškovės reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti; panaikinti 2022 m. spalio 24 d. papildomą sprendimą dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
25.1. Atkreipė dėmesį, kad nei vienas iš pirmosios instancijos teismo nurodytas teisės aktas neapibrėžia, kas yra kapinių priežiūros organizavimas, tuo tarpu ieškovė byloje ir neįrodinėjo, kad kapinių žemės sklypas yra nešienaujamas, nesurenkamos ir neišvežamos atliekos ir pan., kas ir turėtų būti suprantama, kaip kapinių priežiūra. Ieškovė tik kėlė prielaidas, kad kapinių žemės sklypo neaptvėrimas, laidojimo zonų pačiame sklype nenustatymas lėmė tai, kad tretieji asmenys laidojo gyvūnų gaišenas ir už kapinių žemės sklypo ribų, tačiau ne apeliantė, o pati ieškovė turi rūpintis savo žemės sklypu, jo priežiūra ir saugumu.
25.2. Nurodė, kad nors ieškovė teigė, jog atsakovė nepasirūpino informacinėmis priemonėmis apie kapinių veiklą, tačiau to ieškovė niekaip nepagrindė – į bylą yra pateikta foto nuotrauka iš kapinių žemės sklypo su informaciniu stendu, kuriame kapinių lankytojams yra pateiktos Savivaldybės taisyklėmis su akcentuotu draudimu laidoti gyvūnus už kapinių teritorijos ribų. Informaciniame stende taip pat yra nurodytas bendras numeris, kuriuo asmenys gali kreiptis dėl su gyvūnų gaišenų laidojimu kapinių žemės sklype susijusiais klausimais; apeliantė neturi tiek resursų, kad galėtų sekti kiekvieną laidojimo atvejį ir kontroliuoti kaip kapinių lankytojai laikosi jiems skirtų taisyklių.
25.3. Laikė, kad jeigu NŽT patikrinimai yra kriterijus vertinti atsakovės neva neteisėtus veiksmus dėl sklypo ribų nustatymo (riboženkliai paprasčiausiai buvo sunykę), tai analogiškai ir ieškovės veiksmai, nepasirūpinant tų pačių riboženklių atstatymu, yra vertinti kaip ieškovės žemės sklypo nepriežiūra, sudariusi pagrindą tretiesiems asmenims neteisėtai žemės sklype laidoti gyvūnų gaišenas.
25.4. Nurodė, kad kapinių žemės sklypo suskirstymas kvartalais savaime nereiškia, kad ieškovės neaptvertame ir kitaip neapsaugotame žemės sklype (ieškovė žemės sklypo savininke yra nuo 2006 m., kapinės greta žemės sklypo veikia nuo 2011 m., o ieškovė tik 2019 m. „pastebėjo“ neteisėtai jos žemės sklype laidojamas gyvūnų gaišenas) tretieji asmenys neteisėtai nelaidotų gyvūnų gaišenų.
25.5. Pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodoma, pagal kurį iš aukščiau pirmosios instancijos teismo paminėtų įrodymų atsakovė yra įpareigojama pašalinti gyvūnų gaišenas iš ieškovės žemės sklypo. Sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra aiškiai nurodyta nei žemės sklypo vieta, iš kurios atsakovė privalo pašalinti gyvūnų gaišenas, nei konkretus šalintinų kapaviečių skaičius. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis nėra susieta su sprendimo motyvais, yra neaiški, sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
Atsiliepimas
26. Atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą ieškovė prašo jį atmesti, ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-459-819/2022 dalį, kuria buvo tenkintas ieškovės UAB „Agrochema“ reikalavimas, palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
26.1. Atsakovei nusprendus steigti gyvūnų augintinių kapines, remiantis VAĮ atsakovė turi prisiimti atsakomybę dėl tokių savo sprendimų (kapinių steigimo) kilusius padarinius ir jų priežiūrą. Atsakovė turi pareigą prižiūrėti, kaip yra laidojamos gyvūnų gaišenos, neapsiribojant sklypo šienavimu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendime akcentavo, kad pareiga kontroliuoti kaip gyvūnai savivaldybės įsteigtose kapinėse yra laidojami negali būti apskritai atsiejama nuo savivaldybės (jos institucijos) sprendimo steigti tokias kapines.
26.2. Įsakyme buvo patvirtintos valstybinio žemės sklypo ribos, šiuo Įsakymu valstybinis sklypas 99 metams panaudai buvo suteiktas atsakovei pagal panaudos sutartį įsteigiant gyvūnų kapines. Todėl steigianti gyvūnų kapines atsakovei buvo aiškios ir žinomos jai panaudai suteikto valstybinio sklypo ribos, kuriame turėjo būti vykdoma gyvūnų gaišenų laidojimo veikla. Atsakovė žindoma savo sklypo ribas atitinkamai žinojo ir tai, kur prasideda kaimyninių sklypų ribos.
26.3. Aplinkybė, kad atsakovė neginčijo NŽT patikrinimo aktų, pripažino, kad netinkamai prižiūrėjo ir pažeidė žemės naudojimo tvarką patvirtina, kad atsakovė suprato ir žinojo, kad yra atsakinga už tai, jog dėl atsakovės kaltės dalis gyvūnų gaišenų buvo palaidota besiribojančiame valstybiniame žemės sklype ir ieškovės valdomame valstybiniame žemės sklype.
26.1. Nors atsakovė teigė, kad pati gyvūnų nelaidojo, tačiau iš į bylą pateiktų įrodymų matyti, kad žemės sklype be ieškovės sutikimo buvo iškastos laidojimo duobės. Matydami iškastas laidojimo duobes, laidojamų augintinių savininkai į jas savo augintinius ir laidojo. Ieškovė pareikalavo atsakovės šias duobės nedelsiant užkasti, tuo tarpu atsakovė nurodė, kad laidojimo duobes esančias žemės sklype užkas, kas reiškia, kad už šių duobių iškasimą buvo atsakinga atsakovė.
26.2. Paaiškino, kad nuosavybės savininkas neturi ir neprivalo imtis veiksmų ir priemonių, statant tvoras, įrenginėjant informacinius stendus, samdant fizinę apsaugą ir t.t., siekdamas apsisaugoti ir neleisti kitiems asmenims pažeisti jo nuosavybės teisės. Pareigą nepažeisti savininko nuosavybės turi neapibrėžtas subjektų ratas, tokią pareigą turėjo ir atsakovė, todėl toks atsakomybės naštos perkėlimas ieškovei negalimas.
26.3. Ieškovė į bylą pateikė duomenis, iš kurių matyti konkrečios gyvūnų laidojimo vietos, esančios ieškovės žemės sklype. Nors kai kurie kapai yra labai arti vienas kito, todėl neįmanoma pasakyti, ar tai du atskiri, ar vienas bendras kapas, tačiau visos laidojimo vietos yra nurodytos.
Šalies argumentai
27. Apeliaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-459-819/2022 dalį, kurioje buvo atmesti ieškovės reikalavimai, ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti; priteisti bylinėjimosi išlaidas; grąžinti 75 Eur žyminio mokesčio permoką. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
27.1. Netenkinant dalies ieškovės reikalavimų buvo pažeistas konstitucinis nuosavybės principas, kad nuosavybės teisės gali būti ribojamos tik įstatyme numatyta tvarka ir už tokius ribojimus turi būti atlyginama (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnis).
27.2. Pabrėžė, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatomos aplink stacionarius taršos šaltinius; nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančio SŽNSĮ kontekste gyvūnų kapinėms turi būti nustatoma gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zona – 100 m; gamybinių ir komunalinių objektų sanitarės apsaugos ir taršos poveikio zonos dydis gali būti sumažintas arba padidintas atliekant planuojamos ūkinės veiklos poveikio visuomenės sveikatai vertinimo ar poveikio aplinkai vertinimo procedūras.
27.3. Pirmosios instancijos teismas, darydamas išvadą, kad aplink kiekvieną gyvūno laidojimo vietą 500 m atstumu kapinių žemės sklype neturėjo būti laidojami gyvūnai, neatskleidė bylos esmės, kadangi ieškovė prašė nelaidoti gyvūnų gaišenų arčiau kaip 100 m iki žemės sklypo ribos, o ne uždrausti laidoti gyvūnų gaišenas 500 m atstumu viena nuo kitos.
27.4. Nurodė, jog ji nėra davusi jokių leidimų, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos įsiterptų į ieškovės žemės sklypą, be to, ieškovė nėra įvykdžiusi jokių gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos ribų mažinimo procedūrų, kurios leistų nustatyti gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zoną sutampančią su atsakovės žemės sklypo ribomis.
27.5. Pabrėžė, kad kapinių žemės sklypo savininkas yra valstybė, kuri, kaip ir bet kuris savininkas, turi laikytis įstatymų ir nepažeisti kito savininko nuosavybės teisių. Kadangi gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zona atsakovės sklype yra nustatyta nesilaikant įstatymuose numatytų reikalavimų, ieškovė prašė teismo įpareigoti atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš teritorijos, esančios arčiau nei 100 m iki ieškovės žemės sklypo ribos, kad ieškovės, kaip žemės savininko nuosavybės teisės nebūtų pažeidžiamos ir suvaržomos.
Atsiliepimas
28. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovė prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
28.1. Sutiko su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 67 punkte apsaugos zonų dydžiai (įskaitant nuo gyvūnų kapinių) nėra taikomi nagrinėjamam ginčui, kadangi nei žemės sklype, nei kapinių žemės sklype nėra gyvenamųjų pastatų, iki kurių minėti dydžiai galėtų būti skaičiuojami.
28.2. Paaiškino, kad ginčo, jog visas kapinių žemės sklypas yra skirtas gyvūnų laidojimui, nėra, nes tą leidžia minėto sklypo paskirtis. Taip pat, kad nuo pat kapinių įrengimo kapinių žemės sklype yra įregistruotos „Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos taršos poveikio zonos“, kuriose nėra draudžiama gyvūnų laidojimo veikla. Visgi, net ir laikant, kad aukščiau minėtos ir kapinių žemės sklype įregistruotos taršos poveikio zonos įsiterpia į ieškovės žemės sklypą be jos sutikimo, ieškovė vis tiek byloje neįrodinėja, jog tokios sanitarinės apsaugos zonos kaip nors riboja jos galimybes realizuoti turimas nuosavybės teises į žemės sklypą.
28.3. Galiausiai, vertinant SŽNSĮ 7 straipsnio 3 dalies 9 punktą, ieškovės sutikimas sanitarinės apsaugos zonos nustatymui (jeigu tokia zona įsiterptų į ieškovės sklypą) dėl kapinių įrengimo gauti nebūtų privaloma, kadangi kapinės tenkina viešąjį interesą ir jų įrengimas yra patvirtintas žemės valdos projektu – Įsakymu valstybinės žemės patikėtinis patvirtino kapinių žemės sklypo ribas, plotą bei nustatė Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.
28.4. Teigė, jog ieškovė neįrodė pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumo dalyje, kuria ieškinys buvo atmestas. Visas kapinių žemės sklypas yra skirtas gyvūnų laidojimui, todėl atsakovė negali būti įpareigojama iškelti gyvūnų gaišenas 100 m atstumu iki ieškovės žemės sklypo ribos, kaip ir negali būti draudžiama šioje 100 m zonoje suinteresuotiems asmenims vykdyti kapinių žemės sklypo paskirčiai neprieštaraujančius gyvūnų gaišenų laidojimo veiksmus.
28.5. Akcentavo, kad minėtą sanitarinę apsaugos zoną nustatė ne atsakovė. Pagal į bylą pateiktą Nekilnojamojo turto registro išrašą, gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinė apsaugos zona buvo įregistruota 2010 m. ir šiuo metu yra vis dar galiojanti – ji taikoma visam kapinių žemės sklypo plotui. Būtent tokios specialiųjų kapinių žemės sklypo naudojimo sąlygos buvo įpareigota laikytis atsakovė – nei Įsakyme, nei panaudos sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registre nėra nurodyta, kad sanitarinė kapinių apsaugos zona išeina iš kapinių žemės sklypo ribų.
29. Atsiliepimu į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus NŽT prašo dėl jų spręsti atsižvelgiant į atsiliepime išdėstytus argumentus. Atsiliepimas į apeliacinius skundus grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:
29.1. ŽĮ 21 straipsnis apibrėžia žemės savininkų ir kitų naudotojų pareigas. Žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo savo naudojamuose žemės sklypuose vykdydami ūkinę ir kitą veiklą, nepažeisti gretimų žemės sklypų savininkų ar naudotojų ir gyventojų teisių ir įstatymų saugomų interesų (21 straipsnio 1 dalies 7 punktas). Net ir be valstybinių institucijų raštų, raginimų ir priminimų. Nagrinėjamu atveju taip pat negali būti paneigta ir panaudos gavėjo bendro pobūdžio pareiga elgtis rūpestingai, nedaryti žalos kitiems asmenims. Atsakovė turėjo užtikrinti, kad gyvūnų palaikai būtų tik kapinių žemės sklypo ribose, ne už jo, tačiau atsakovė šios pareigos neįvykdė.
30. Atsiliepimu į ieškovės ir atsakovės apeliacinius skundus Nacionalinis visuomenės sveikatos centras prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos prašė juos nagrinėti ir sprendimą priimti savo nuožiūra.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
31. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
32. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat būtinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl ieškovės ir atsakovės paduotų apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos faktinių bei teisinių argumentų.
Dėl faktinių aplinkybių
33. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise 2006 m. spalio 11 d. pirkimo – pardavimo sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2006 m. gruodžio 7 d. priėmimo – perdavimo akto pagrindu priklauso 1,6301 ha ploto žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis Nr. (duomenys neskelbtini). Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis žemės sklypo pagrindinė naudojimo paskirtis – kita, naudojimo būdas – pramonės ir sandėliavimo objektų teritorijos, žemės sklypas suformuotas atliekant (įregistruojant) kadastrinius matavimus 2007 m. lapkričio 26 d. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų, taip pat kitų byloje surinktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovei priklausančio žemės sklypo kadastriniai duomenys buvo tikslinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojui 2018 m. gegužės 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtinus apie 15,5 ha teritorijos buvusiame (duomenys neskelbtini) kaime šalia geležinkelio ir (duomenys neskelbtini) detalųjį planą ir jo sprendinius, į kurią pateko ir ieškovei priklausantis žemės sklypas. Atitinkamai 2018 m. lapkričio 14 d. Nacionalinės žemės tarnybos teritorinio skyriaus vedėjo sprendimo Nr. (duomenys neskelbtini) pagrindu (jo byloje nėra) Nekilnojamojo turto registre nuo 2019 m. sausio 10 d. buvo įregistruotos specialiosios žemės sklypo naudojimo sąlygos: aerodromo apsaugos zonos (sąlyga taikoma visam žemės sklypui), saugotini želdiniai (medžiai ir krūmai), augantys ne miškų ūkio paskirties žemėje (sąlyga taikoma daliai Žemės sklypo – 1,2355 ha), magistralinių dujotiekių bei jo naftotiekių bei jų įrenginių apsaugos zonos (sąlyga taikomas daliai žemės sklypo – 0,3603 ha), ryšių linijų apsaugos zonos (sąlyga taikoma daliai žemės sklypo – 0,0289 ha). Įsigaliojus SŽNSĮ (2019 m. birželio 6 d. Nr. XIII-2166), remiantis juo ir 2019 m. gruodžio 19 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini), nuo 2020 m. sausio 2 d. šios sąlygos Nekilnojamojo turto registre buvo patikslintos nurodant, kad nuo 2020 m. sausio 2 d. žemės sklypui taikomos tokios specialios žemės naudojimo sąlygos: aerodromo apsaugos zonos (sąlyga taikoma visam 1,6301 ha dydžio žemės sklypui), magistralinių dujotiekių ir naftotiekių (produktotiekių) apsaugos zona (sąlyga taikoma daliai žemės sklypo – 0,3063 ha), viešųjų ryšių tinklų elektroninių ryšių infrastruktūros apsaugos zonos (sąlyga taikoma daliai žemės sklypo – 0,0289 ha).
39. Į bylą pateiktas 2019 m. birželio 26 d. NŽT Vilniaus skyriaus žemės naudojimo patikrinimo aktas Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtina, kad 2019 m. birželio 26 d. buvo atliktas antras Lietuvos Respublikai priklausančio kapinių žemės sklypo patikrinimas. Šiame patikrinime dalyvavo tiek ieškovės, tiek atsakovės atstovai. Jame konstatuota, kad patikrinimo metu nustatyta, kad kapinių žemės sklypo pietrytinėje dalyje, ieškovei priklausančio žemės sklypo pietrytinėje dalyje ir gretų jų esančioje valstybinėje žemėje, nesuformuotoje atskiru žemės sklypu, yra gyvūnų kapavietės.
40. Kapinių žemės sklypo pietrytinėje ir rytinėje dalyje pastatyta vielos tinklo tvora, žemės sklypas paženklintas riboženkliais, kurių buvimo vietą parodė atsakovės atstovas. Gyvūnų kapaviečių plotas atskira tvora neaptvertas, vietomis įrengti laidojimo vietą žymintys ženklai. Priede prie šio akto – Kadastro žemėlapio ištraukoje, nurodyta, kad gyvūnų kapinės patenka į ieškovės žemės sklypą (jų užimamas plotas 292 kv. m), taip pat į Lietuvos Respublikai priklausančią atskirtu sklypu nesuformuotą žemę (jų užimamas plotas 1 923 kv. m). Po šio patikrinimo NŽT Vilniaus skyrius 2019 m. rugpjūčio 9 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) konstatavo, kad patikrinimo metu buvo nustatyta, kad trys kapinių žemės sklypo riboženkliai – mediniai žymenys, neatitinka teisės aktų reikalavimų, todėl pakartotinai pareikalavo atsakovę per 1 mėnesį nuo rašto gavimo dienos inicijuoti kapinių žemės sklypo ribų paženklinimą, taip pat įvertinę tai, kad gyvūnų kapavietės yra ir už kapinių žemės sklypo ribų, pareikalavo skubos tvarka imties priemonių šiam pažeidimui pašalinti – sutvarkyti gyvūnų kapavietes taip, kad jos būtų kapinių žemės sklypo ribose.
41. Pakartotinį reikalavimą pašalinti ieškovės teisių pažeidimus, t. y. atstatyti ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo padėtį į buvusią (iškelti gyvūnų kapavietes) ir imtis kitų veiksmų, siekiant pašalinti ieškovės nuosavybės teisių pažeidimus, pateikė atsakovei ir ieškovė 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini); atsakovė 2019 m. rugsėjo 6 d. raštu pateikė ieškovei atsakymą į jos 2019 m. rugpjūčio 26 d. raštą Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame nurodė, kad nenumato iš privataus sklypo (nuosavybės teise priklausančio ieškovei) perlaidoti ten neteisėtai palaidotų gyvūnų, nes už tvarką nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype ir jo priežiūrą atsakingas sklypo savininkas. Šiuo raštu Vilniaus miesto savivaldybės administracija pasiūlė ieškovei įrengti informacinę lentelę su informacija dėl neteisėto gyvūnų perlaidojimo privačiame sklype, siūlant persilaidoti gyvūnus į šias esančias oficialias kapines, tiems darbams nustatyti atitinkamą laiko terminą, įspėjant, kad sklype pradėjus vykdyti statybos darbus neteisėtai ten esantys gyvūnų kapai bus pašalinti.
42. Ieškovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai – antstolio Irmanto Gaidelio 2021 m. gruodžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas Nr. (duomenys neskelbtini), UAB „Sklypų matavimai“ 2021 m. lapkričio 10 d. sudarytas žemės sklypo planas (toliau ir – Planas), jame esantys duomenys, patvirtina aplinkybę, kad ieškovės žemės sklype iki šiol yra likę gyvūnų kapaviečių. Šia aplinkybe pirmosios instancijos teismas įsitikino ir ieškovės žemės sklypo ir kapinių žemės sklypo apžiūros vietoje 2021 m. rugsėjo 9 d. metu.
Žemesnės instancijos teismas
43. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovė pateiktu ieškiniu šioje byloje reiškė tris reikalavimus: reikalavimą įpareigoti atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovės žemės sklypo, reikalavimą įpareigoti atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš Plane pažymėtos teritorijos, esančios arčiau nei 100 m iki ieškovės žemės sklypo, ir uždrausti atsakovei leisti laidoti gyvūnų gaišenas arčiau kaip 100 m iki ieškovės žemės sklypo ribos.
Dėl apeliacinių skundų argumentų
44. Nagrinėjamos bylos apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo ieškovės ieškinys buvo tenkintas iš dalies įpareigojant atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
45. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo atmesti ieškovės reikalavimai, apeliaciniame skunde nurodė, jog gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos nustatomos aplink stacionarius taršos šaltinius, taigi nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančio SŽNSĮ kontekste gyvūnų kapinėms turi būti nustatoma gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zona –100 m Paaiškino, kad ji nėra davusi jokių leidimų, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos įsiterptų į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, be to, ji nėra įvykdžiusi jokių gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos ribų mažinimo procedūrų, kurios leistų nustatyti gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zoną sutampančią su atsakovės žemės sklypo ribomis, todėl prašė teismo įpareigoti atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš teritorijos, esančios arčiau nei 100 m iki ieškovės žemės sklypo ribos, kad ieškovės, kaip žemės savininko nuosavybės teisės nebūtų pažeidžiamos ir suvaržomos.
46. Tuo tarpu atsakovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kurioje buvo patenkinti ieškovės reikalavimai, apeliaciniame skunde nurodė, jog nei vienas iš pirmosios instancijos teismo nurodytas teisės aktas neapibrėžia, kas yra kapinių priežiūros organizavimas, tuo tarpu ieškovė byloje ir neįrodinėjo, kad kapinių žemės sklypas yra nešienaujamas, nesurenkamos ir neišvežamos atliekos ir pan., kas ir turėtų būti suprantama, kaip kapinių priežiūra. Teigė, kad į bylą yra pateikta foto nuotrauka iš kapinių žemės sklypo su informaciniu stendu, kuriame kapinių lankytojams yra pateiktos taisyklėmis su akcentuotu draudimu laidoti gyvūnus už kapinių teritorijos ribų; informaciniame stende taip pat yra nurodytas bendras numeris, kuriuo asmenys gali kreiptis dėl su gyvūnų gaišenų laidojimu kapinių žemės sklype susijusiais klausimais. Taip pat laikė, kad analogiškai ir ieškovės veiksmai, nepasirūpinant tų pačių riboženklių atstatymu, yra vertinti kaip ieškovės žemės sklypo nepriežiūra, sudariusi pagrindą tretiesiems asmenims neteisėtai žemės sklype laidoti gyvūnų gaišenas, tuo tarpu kapinių žemės sklypo suskirstymas kvartalais savaime nereiškia, kad ieškovės neaptvertame ir kitaip neapsaugotame žemės sklype (ieškovė žemės sklypo savininke yra nuo 2006 m., kapinės greta žemės sklypo veikia nuo 2011 m., o ieškovė tik 2019 m. „pastebėjo“ neteisėtai jos žemės sklype laidojamas gyvūnų gaišenas) tretieji asmenys neteisėtai nelaidotų gyvūnų gaišenų. Paaiškino, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodoma, pagal kurį iš aukščiau pirmosios instancijos teismo paminėtų įrodymų atsakovė yra įpareigojama pašalinti gyvūnų gaišenas iš ieškovės žemės sklypo, tokiu būdu, laikė, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinė dalis nėra susieta su sprendimo motyvais, yra neaiški, todėl sprendimas negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu.
47. Teisėjų kolegija, išanalizavusi ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentus, ištyrusi byloje esančius įrodymus, daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išnagrinėjo tarp šalių kilusį ginčą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo aukštesniųjų teismų formuojamos praktikos ginčo klausimais, todėl pagrįstai ieškovės ieškinį tenkino iš dalies – įpareigojo atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovei nuosavybės teise priklausančio žemės sklypo per 6 (šešis) mėnesius nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos; kitoje dalyje ieškovės ieškinio netenkino.
Dėl reikalavimo įpareigoti atsakovę iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovės Žemės sklypo
48. Teisėjų kolegija pažymi, jog vadovaujantis CK 4.37 straipsnio 1 dalimi, nuosavybės teisė – tai teisė savo nuožiūra, nepažeidžiant įstatymų ir kitų asmenų teisių ir interesų, valdyti, naudoti nuosavybės teisės objektą ir juo disponuoti. CK 4.98 straipsnyje numatyta, kad savininkas gali reikalauti pašalinti bet kuriuos jo teisės pažeidimus, nors ir nesusijusius su valdymo netekimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra nurodęs, kad visais atvejais, kai nekilnojamojo daikto savininko teisių pažeidimas pasireiškia negalėjimu naudotis savo daiktu dėl to, kad kitas asmuo juo naudojasi be jokio teisinio pagrindo, savininko teisės ginamos negatoriniu ieškiniu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2011). Pareiškęs negatorinį ieškinį, ieškovas turi įrodyti du dalykus: kad jis yra turto savininkas ir kad jo teisės yra pažeistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje e3K-3-15-403/2020, 2008 m. rugsėjo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-407/2008). Savininkas neturi įrodinėti, kad jo teises pažeidžiantis asmuo elgiasi neteisėtai. Priešingai, esant pirmiau nurodytiems faktams, atsakovas turi įrodyti, kad jo elgesys visiškai atitinka teisės aktų reikalavimus. Taigi negatoriniu ieškiniu ginama konkretaus asmens subjektinė nuosavybės teisė. Negatorinio ieškinio atveju ieškinio dalykas (reiškiami reikalavimai) gali būti: 1) nutraukti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę pažeidžiančius veiksmus; 2) atkurti iki ieškovo subjektinės nuosavybės teisės pažeidimo buvusią padėtį; 3) uždrausti ateityje taip pažeisti ieškovo subjektinę nuosavybės teisę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-7-378/2015). Ginčo byloje nėra, kad ieškovė yra minėto žemės sklypo savininkė, kuriame be jos sutikimo yra palaidotos gyvūnų gaišenos.
49. Atkreiptinas dėmesys, kad civiliniame procese galioja rungimosi principas (CPK 12 straipsnis), pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Analogiška įrodinėjimo pareiga įtvirtinta ir CPK 178 straipsnyje.
50. Kasacinio teismo praktika įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais yra suformuota ir nuosekliai išplėtota. Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės buvimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (Lietuvos Aukščiausiojo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011, 2012 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-187/2012 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktika, kt.).
51. Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Vertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-150/2007).
52. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagristai sprendė, kad būtent atsakovė, iš esmės neorganizuodama jos įsteigtų gyvūnų kapinių (kapinių žemės sklype) priežiūros, yra atsakinga už tai, kad gyvūnų gaišenos buvo palaidotos ieškovės žemės sklype, todėl ieškovės reikalavimą atkurti iki ieškovės subjektinės teisės pažeidimo buvusią padėtį tenkino – atsakovė buvo įpareigota iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovės žemės sklypo.
53. Byloje surinkti įrodymai – 2018 m. spalio 26 d., 2019 m. balandžio 2 d. NŽT Vilniaus skyriaus patikrinimų metu nustatytos aplinkybės patvirtino, kad kapinių žemės sklypas nebuvo aptvertas tvora, be to, trys tikrinti kapinių žemės sklypo posūkio taškai buvo pažymėti mediniais riboženkliais, kurie neatitiko teisės aktų reikalavimų, tačiau po šių patikrinimų iki 2019 m. birželio 26 d. atsakovė pastatė vielos tvorą kapinių žemės sklypo pietrytinėje ir rytinėje dalyje, o 2019 m. birželio 26 d. patikrinimu metu teisės aktų reikalavimų neatitinkantys riboženkliai atsakovės iniciatyva buvo pakeisti tinkamais; 2018 m. spalio 1 d. ieškovės žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo aktas patvirtino, kad šio žemės sklypo ribų žymėjimo metu buvo panaudoti anksčiau įtvirtinti 6 riboženkliai, duomenų apie jų neatitikimą teisės aktų reikalavimams žemės sklypo ribų paženklinimo – parodymo akte nenustatyta, tuo tarpu aplinkybė, kad kapinių žemės sklypo riboženkliai neatitinka teisės aktų reikalavimų, nebuvo nurodyta ir 2018 m. spalio 26 d. NŽT Vilniaus skyriaus faktinių duomenų patikrinimo vietoje akte Nr. (duomenys neskelbtini), nors ir šiame akte buvo nurodyta, kad gyvūnų gaišenos laidojamos ir ieškovės žemės sklype, o apie tai, kad riboženkliai neatitinka teisės aktų reikalavimų atsakovė buvo informuota NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. gegužės 10 d. raštu ir nedelsdama ėmėsi priemonių šiam trūkumui pašalinti – riboženkliai buvo pakeisti tinkamais 2019 m. birželio 26 d. vykusio kapinių žemės sklypo patikrinimo metu; visų NŽT Vilniaus skyriaus vykdytų patikrinimų metu buvo nustatyta, kad kapinių žemės sklype yra stendas, kuriame nurodytos gyvūnų kapinių taisyklės, jame buvo išvardinti taisyklių 4, 6.2, 8, 9-11, 12, 13, 15, 16 punktuose numatyti reikalavimai, taip pat nurodyta: „jei turite klausimų, skambinkite UAB „Grinda“, tel. (duomenys neskelbtini)“, pažymėta, kad „draudžiama gyvūnus laidoti už kapinių teritorijos ribų, jau palaidotus gyvūnus perkelti (perlaidoti) į kapinių teritoriją“, tačiau šiame stende nebuvo nurodyti darbuotojų, į kuriuos galima kreiptis, norint užkasti (palaidoti) gyvūnų augintinių gaišenas, vardai, pavardės, telefonų numeriai, darbo laikas, gaišenų užkasimo (laidojimo) kvartalų schema, nors ši informacija pagal minėtas taisykles, turėjo būti nurodoma prie gyvūnų kapinių įrengiamoje informacinėje lentoje (5 punktas); taisyklių 14 punktas patvirtina, kad gyvūnų kapinių teritorija turėjo būti suskirstyta gyvūnų augintinių gaišenų užkasimo (laidojimo) kapaviečių kvartalais pagal dydį: dideliems šunims arba grupinėms kapavietėms, vidutinio dydžio šunims ir katėms, smulkiems gyvūnams, pažymėti kvartalų takeliai ir takeliai tarp kapaviečių; Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2012 m. rugsėjo 12 d. sprendimas Nr. 1-811 „Dėl gyvūnų augintinių gaišenų užkasimo (laidojimo) gyvūnų kapinėse taisyklių tvirtinimo“ patvirtina, kad atsakovei buvo pavesta vykdyti šį sprendimą, kurio atsakovė neįvykdė – tiek pirmosios instancijos teismui, tiek teisėjų kolegijai leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad atsakovė, remiantis VSĮ 6 straipsnio 1 dalies 41 punktu, taip pat GGIAĮ 3 straipsnio 10 dalies 4 punktu, nusprendus steigti gyvūnų kapines, turėjo pareigą organizuoti ir prisiimti atsakomybę už tokių kapinių priežiūrą, be kita ko, ir Savivaldybės taisyklėse nustatyta tvarka. Taigi, nors aukščiau nustatyti atsakovės veiksmai – riboženklių statymas, kapinių žemės sklypo aptvėrimas tvora ar kapinių žemės sklype esančiame stende informacijos pateikimas ir kt. negali būti vertinami kaip savarankiški atsakovės neteisėti veiksmai, lėmę ieškovės nuosavybės teisės į žemės sklypą pažeidimą, tačiau pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog minėti veiksmai vertintini kaip nustatytos atsakovės pareigos organizuoti gyvūnų kapinių priežiūrą neteisėtas nevykdymas.
54. Nors teisėjų kolegija ir sutinka su atsakove, kad už ieškovei priklausančio žemės sklypo priežiūrą (žemės sklypo aptvėrimas tvora, riboženklių statymas) yra atsakinga pirmiausia ieškovė, tačiau įvertinęs tai, kad ieškovės žemės sklypas yra ties kapinių žemės sklypu, duomenų, kad jame ūkinė ar kita veikla būtų vykdoma, nėra, teisėjų kolegija keisti išvadą, kad ieškovės teisių į žemės sklypą pažeidimą lėmė būtent atsakovės neteisėti veiksmai (neveikimas), neturi pagrindo, todėl tokius atsakovės argumentus, jog pati ieškovė savo ilgalaikiu neveikimu prisidėjo prie, anot ieškovės, neteisėto gyvūnų laidojimo žemės sklype, atmeta kaip nepagrįstus.
55. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovės nurodytos aplinkybės, jog nustatytos pareigos organizuoti gyvūnų kapinių priežiūrą ji nepažeidė, kadangi ieškovė byloje ir neįrodinėjo, kad kapinių žemės sklypas yra nešienaujamas, nesurenkamos ir neišvežamos atliekos ir pan., kas, atsakovės teigimu, ir turėtų būti suprantama, kaip kapinių priežiūra, teisėjų kolegijos vertinimu, nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo nustatytai išvadai, jog atsakovė turėjo pareigą prižiūrėti, kaip yra laidojamos gyvūnų gaišenos, neapsiribojant sklypo šienavimu ir atliekų surinkimu. Tuo tarpu teiginiai, kad atsakovė pati gyvūnų ieškovei nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype nelaidojo, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, jog atsakovė, įsteigusi gyvūnų kapines žemės sklype, turėdama pareigą vykdyti kapinių priežiūros organizavimo funkciją, tame tarpe tikrinti, kurie gyvūnų laikytojai gyvūnus palaidojo ne Taisyklėse ir/ar Savivaldybės taisyklėse nustatyta tvarka, ir užtikrinti, kad to nebūtų, šios pareigos jokiu būdu nevykdė.
56. Pažymėtina, kad teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su atsakove, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje nėra nurodoma, pagal kurį iš aukščiau pirmosios instancijos teismo paminėtų įrodymų atsakovė yra įpareigojama pašalinti gyvūnų gaišenas iš ieškovės žemės sklypo, kadangi, kaip nustatyta ankščiau, pirmosios instancijos teismas, įpareigojimą per 6 mėnesių terminą nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti gyvūnų kapavietes iš ieškovės žemės sklypo siejo su byloje esančiais konkrečiais duomenimis apie gyvūnų kapaviečių buvimo faktą ieškovės žemės sklype, t. y. NŽT Vilniaus skyriaus 2019 m. birželio 26 d. žemės naudojimo patikrinimo aktu Nr. (duomenys neskelbtini), prie jo esančiomis fotonuotraukos ir kadastro žemėlapio ištrauka, UAB „Sklypų matavimai“ 2021 m. lapkričio 10 d. sudarytame žemės sklypo plane esančiais duomenimis apie naminių gyvūnų laidojimo vietas žemės sklype, antstolio Irmanto Gaidelio 2021 m. gruodžio 21 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu Nr. (duomenys neskelbtini) ir pirmosios instancijos teismo vykdytos vietos apžiūros protokolu, jos metu darytomis kapaviečių ieškovės žemės sklype fotonuotraukomis – kas patvirtina faktą, kad pagal juos žemės sklype yra apie 41 gyvūnų kapavietė, kurią atsakovė yra įpareigojama pašalinti.
Dėl atmestų ieškovės reikalavimų ne(pagrįstumo)
57. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi, kuria buvo atmestas ieškovės reikalavimas įpareigoti atsakovę per 30 dienų nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos iškelti gyvūnų kapavietes iš Plane posūkio taškais 1-2-3-4-5-6-1 pažymėtos teritorijos, esančios arčiau nei 100 m iki ieškovės žemės sklypo, apeliaciniame skunde pažymėjo, kad nuo 2020 m. sausio 1 d. galiojančio SŽNSĮ kontekste gyvūnų kapinėms turi būti nustatoma gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zona –100 m, tuo tarpu ji nėra davusi jokių leidimų, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos įsiterptų į jai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, be to, ji nėra įvykdžiusi jokių gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos ribų mažinimo procedūrų, kurios leistų nustatyti gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zoną sutampančią su atsakovės žemės sklypo ribomis.
58. ŽĮ, jo redakcija, galiojusi suteikiant kapinių žemės sklypą panaudai Vilniaus miesto savivaldybei, nustatė, kad laisvos valstybinės žemės fondo žemė perleidžiama nuosavybėn, perduodama naudotis ar išnuomojama, atlikus būtinus teritorijų planavimo, žemės tvarkymo darbus, nustačius žemės sklypų pagrindinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą ir pobūdį, specialiąsias žemės naudojimo sąlygas ir suformuotus žemės sklypus įregistravus Nekilnojamojo turto registre CK, šio įstatymo ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (13 straipsnio 2 dalis). Specialiosios žemės naudojimo sąlygos šiame ŽĮ buvo apibrėžtos kaip įstatymais ar Vyriausybės nutarimais nustatyti ūkinės ir(ar) kitokios veiklos apribojimai, priklausantys nuo geografinės padėties, gretimybių, pagrindinės žemės naudojimo paskirties, žemės sklypo naudojimo būdo ir pobūdžio bei žemės sklype esančių statinių ir aplinkos apsaugos poreikių (minėtos ŽĮ redakcijos 2 straipsnio 4 dalis). Juos kapinių žemės sklypo suteikimo Vilniaus miesto savivaldybei metu reglamentavo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimas Nr. 343 „Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo“, kuris taip pat numatė, kad specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos <...> konkrečiam žemės (miško) sklypui nustatomos priimant sprendimus dėl nuosavybės teisės į žemę ir mišką atstatymo, sprendimus dėl valstybinės žemės suteikimo nuosavybėn neatlygintinai, taip pat sudarant valstybinės žemės pirkimo-pardavimo, nuomos bei panaudos sutartis (2.1 punktas), tvirtinant bendruosius, specialiuosius, detaliuosius planus, kartu turi būti nustatomos specialiosios žemės ir miško naudojimo sąlygos, kurių pagrindu taikomi ūkinės veiklos apribojimai (2.2 punktas). Nurodytos teisės aktų nuostatos liudija, kad suteikiant laisvos valstybinės žemės fondo žemę panaudai, specialiosios žemės naudojimo sąlygos buvo nustatomos tam sklypui, kuris ir yra suteikiamas panaudai, šiuo atveju kapinių žemės sklypui.
59. Taigi, atsižvelgdamas į aukščiau aptartą teisinį reglamentavimą, Vilniaus apskrities viršininko 2010 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) ,,Dėl gyvūnų kapinių valstybinės žemės sklypo (šalia (duomenys neskelbtini)) (duomenys neskelbtini) įregistravimo Nekilnojamojo turto registre bei perdavimo neatlygintinai naudotis Vilniaus miesto savivaldybei“ valstybinės žemės patikėtinis, t. y. Vilniaus apskrities viršininko administracija (teisių ir pareigų perėmėja – NŽT), priimdamas sprendimą dėl kapinių žemės sklypo perdavimo atsakovei pagal panaudos sutartį, nustatė gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio apsaugos zoną, įpareigojant atsakovę jos laikytis (4.1 p.); analogiški apribojimai buvo perkelti ir į panaudos sutartį bei valstybinio žemės patikėtinio įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Nustatyta, kad pagal į bylą pateiktą Nekilnojamojo turto registro išrašą, minėta gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinė apsaugos zona buvo įregistruota 2010 m. ir šiuo metu yra vis dar galiojanti – ji taikoma visam kapinių žemės sklypo plotui. Taigi, teisėjų kolegija laiko, kad būtent tokios specialiųjų kapinių žemės sklypo naudojimo sąlygos buvo įpareigota laikytis atsakovė – nei įsakyme, nei panaudos sutartyje, nei Nekilnojamojo turto registre nėra nurodyta, kad sanitarinė kapinių apsaugos zona išeina iš kapinių žemės sklypo ribų. Tokiu būdu, teisėjų kolegija sutinka su atsakovės dėstoma pozicija, jog jeigu ieškovė mano, kad tokio dydžio sanitarinė kapinių apsaugos zona buvo nustatyta nepagrįstai (t. y. ji turėjo būti mažesnė, atitraukiant ją nuo žemės sklypo per 100 m), ieškovė pretenzijas turėtų reikšti ne atsakovei, bet valstybinės žemės patikėtiniui – NŽT, kuris atitinkamai tokią zoną nustatė. Konstatuotina, kad Vilniaus miesto savivaldybė turėjo pareigą vykdyti tik tokias sąlygas, kurias nustatė ir įregistravo valstybinės žemės patikėtinis, tuo tarpu byloje nėra duomenų, kad sanitarinė kapinių apsaugos zona nebūtų taikoma visam kapinių žemės sklypui, ar būtų nustatyta papildoma 100 m juosta iki žemės sklypo ribos, kurioje nebūtų galima laidoti gyvūnų, arba 100 m sanitarinė apsaugos zona aplink kapinių žemės sklypą, įsiterpianti į ieškovei nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą. Tokių duomenų nepateikė ir ieškovė.
60. Taigi, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, suteikiant Vilniaus miesto savivaldybei kapinių žemės sklypą, šiam sklypui buvo nustatytos specialiosios žemės naudojimo sąlygos, tarp jų sąlyga, kad visas kapinių žemės sklypas patenka į gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zoną, o tai reiškia, kad visam kapinių žemės sklypui turėjo būti taikomi draudimai ir/ar veiklos ribojimai, numatyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIV skyriuje „Gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos taršos poveikio zonos“. Atkreiptinas dėmesys, kad šiame Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIV skyriuje nebuvo numatyto draudimo laidoti kapinių žemės sklype gyvūnus. Priešingai, dėl to, kad visas kapinių žemės sklypas Vilniaus miesto savivaldybei buvo suteiktas gyvūnų kapinėms, t. y. komunaliniam objektui, visame jam buvo taikomi draudimai, nurodyti Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų XIV skyriuje (pvz., statyti jame gyvenamuosius namus, sporto įrenginius, vaikų įstaigas, mokyklas, medicinines įstaigas, sanatorijas, profilaktoriumus bei kitas panašias įstaigas, taip pat įrengti parkus). Todėl teisėjų kolegija atmeta ieškovės argumentus, jog ji nėra davusi jokių leidimų, kad gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos įsiterptų į ieškovės žemės sklypą, be to, ieškovė nėra įvykdžiusi jokių gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zonos ribų mažinimo procedūrų, kurios leistų nustatyti gamybinių ir komunalinių objektų sanitarinės apsaugos ir taršos poveikio zoną sutampančią su atsakovės žemės sklypo ribomis, kadangi, net ir laikant, kad aukščiau minėtos ir kapinių žemės sklype įregistruotos taršos poveikio zonos įsiterpia į ieškovės žemės sklypą be jos sutikimo (nors tokios aplinkybės ir nėra nustatytos), ieškovė byloje neįrodinėjo, jog tokios sanitarinės apsaugos zonos kaip nors riboja jos galimybes realizuoti turimas nuosavybės teises į žemės sklypą.
61. Galiausiai, vertinant SŽNSĮ 7 straipsnio 3 dalies 9 punktą, ieškovės sutikimas sanitarinės apsaugos zonos nustatymui (jeigu tokia zona įsiterptų į ieškovės sklypą) dėl kapinių įrengimo gauti nebūtų privaloma, kadangi kapinės tenkina viešąjį interesą ir jų įrengimas yra patvirtintas žemės valdos projektu – Įsakymu valstybinės žemės patikėtinis patvirtino kapinių žemės sklypo ribas, plotą bei nustatė Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas.
62. Taigi, teisėjų kolegija pažymi, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškovė remiasi Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 67 punkte numatytu reikalavimu, kad kitos paskirties komunalinių objektų sanitarinės apsaugos zonos yra šio dydžio – gyvulių laidojimo vietų – 500 m, ar 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojusio SŽNSĮ 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte, 52 straipsnio 2 dalyje, 3 priedo 8 punkte nurodyta 100 m sanitarinės apsaugos zona gyvūnų laidojimo vietoms, sprendžia, jog byloje nenustatyta, kad ieškovės žemės sklypui ar jo daliai nuo 2020 m. sausio 1 d. Nekilnojamojo turto registre būtų įregistruota specialioji žemės naudojimo sąlyga – komunalinių objektų sanitarinė apsaugos zona, kaip ir nėra nustatyta, kad dėl draudimų, taikytinų pagal SŽNSĮ komunalinių objektų sanitarinėms apsaugos zonoms, ieškovei būtų ribojama galimybė įgyvendinti jos nuosavybės teisę į žemės sklypą – jį valdyti, naudoti ir/ar juo disponuoti ieškovės pageidaujamu būdu. Tokių įrodymų į bylą nepateikė ir ieškovė, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo nustatyti ieškovės, kaip žemės savininkės, nuosavybės teisių pažeidimo.
63. Teisėjų kolegija atkreipia ypatingą dėmesį į tai, kad nors ieškovė apeliaciniame skunde teigė, jog sanitarinė gamybinių ir komunalinių objektų apsaugos zona kapinių žemės sklypui, taip, kaip ji yra nustatyta dabar (t. y. visam kapinių žemės sklypui), buvo nustatyta neteisėtai ir ne pagal teisės aktų reikalavimus (Nutarimą, Taisykles ir kt.), tačiau sanitarinės gamybinių ir komunalinių apsaugos zonos nustatymo kapinių žemės sklypui teisėtumas nėra šios bylos dalyku, o minėtą sanitarinę apsaugos zoną nustatė ne atsakovė. Šiuo aspektu pažymėtina, jog ieškovė neįrodė, jog atsakovė turėjo pareigą pati savo iniciatyva keisti naudojamame žemės sklype nustatytą sanitarinę gamybinių ir komunalinių objektų apsaugos zoną.
64. Sutinkamai su prieš tai aptartu reikalavimu, ieškovė taip pat prašė uždrausti atsakovei leisti laidoti gyvūnų gaišenas arčiau kaip 100 m iki ieškovės žemės sklypo ribos, 100 m ribą nustatant pagal Plane pažymėtus posūkio taškus 1-2-3-4-5-6-1. Teisėjų kolegija, nebekartodama aukščiau nustatytų aplinkybių, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog pastarieji reikalavimai yra betarpiškai susiję, todėl atmetus minėtąjį šis taip pat negali būti tenkinamas dėl tų pačių priežasčių. Kadangi aiškinant SŽNSĮ nuostatas ieškovės pasirinktu būdu akivaizdžiai būtų paneigta Vilniaus miesto savivaldybės teisė naudoti jai panaudai perduotą kapinių žemės sklypą gyvūnų kapinėms, nes didžioji jo dalis, ieškovės teigimu, patektų į komunalinių objektų sanitarinę apsaugos zoną, kurioje, ieškovės supratimu, gyvūnų laidojimas negalimas, tuo tarpu panaudos sutarties (ne)galiojimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
Dėl procesinės bylos baigties
65. Taigi, teismas, remdamasis išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino į bylą pateiktus įrodymus ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliančių nurodytais argumentais nėra nei faktinio, nei teisinio pagrindo, todėl apeliaciniai skundai atmetami, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
66. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 22–26 punktai; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022, 29 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
67. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
68. Kadangi tiek ieškovės, tiek atsakovės apeliaciniai skundai buvo atmesti, bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinėje instancijoje, atlyginimo klausimas byloje spręstinas remiantis išlaidomis, patirtomis už atsiliepimus į apeliacinius skundus. Nustatyta, kad atsakovė įrodymų dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų už atsiliepimą į ieškovės apeliacinį skundą, nepateikė. Tuo tarpu ieškovė pateikė duomenis, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą patyrė 4 310,62 Eur bylinėjimosi išlaidas. Šios išlaidos viršija maksimalias Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytas sumas, todėl mažinamos iki 1000 Eur sumos.
69. Taip pat pažymėtina, kad ieškovė už apeliacinį skundą sumokėjo 225 Eur žyminį mokestį (mokėtinas žyminis mokestis 150 Eur), atsižvelgiant į tai, ieškovei grąžintina žyminio mokesčio permoka, t. y. 75 Eur, išaiškinant, jog žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, remdamasi šia nutartimi.
70. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
atmesti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrochema“ ir atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos apeliacinius skundus.
Palikti nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir 2022 m. spalio 24 d. papildomą sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-614-868/2021.
Priteisti ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Agrochema“, juridinio asmens kodas 110548779, naudai iš atsakovės Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, juridinio asmens kodas 188710061, 1 000 Eur (vieno tūkstančio eurų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.
Grąžinti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Agrochema“, juridinio asmens kodas 110548779, 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) žyminio mokesčio permoką, sumokėtą 2022 m. spalio 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. (duomenys neskelbtini) Luminor banke.