Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas, e2-23570-1080/2020

Teismas: Vilniaus miesto apylinkės teismas
Dokumentas: Sprendimas
Data: 2020-09-22
Bylos Nr.: e2-23570-1080/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-15199-2020-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Dovilė Sadauskaitė
Ieškovas: akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“
Atsakovas: V. K.

Kategorijos

3.2.6.1Teismo sprendimas, jo priėmimas ir išdėstymas, reikalavimai, kurie keliami teismo sprendimui

Civilinė byla Nr. e2-23570-1080/2020Teisminio proceso Nr. 2-68-3-15199-2020-8Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.1.; (S) 3.1.7.6.;2.6.1.8.; 2.6.1.5

VILNIAUS MIESTO APYLINKĖS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. rugsėjo 22 d.Vilnius

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėja Dovilė Sadauskaitė,

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“ ieškinį atsakovui V. K. dėl skolos priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

1. ieškovė kreipėsi į teismą su pareiškimu Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau-CPK) XXIII skyriuje nustatyta tvarka prašydama išieškoti iš skolininko skolą. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. gegužės 27 d. įsakymu nutarta išieškoti iš skolininko 421,38 Eur skolos, 14,97 Eur delspinigių, 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą 436,35 Eur, nuo bylos iškėlimo teisme 2020 m. gegužės 27 d. iki teismo įsakymo visiško įvykdymo, 9,71 Eur bylinėjimosi išlaidas. Skolininkas per nustatytą terminą pareiškė prieštaravimus ir nurodė, kad nesutinka su kreditorės reikalavimais.

Šalies argumentai

2. Ieškovė pateikė ieškinį, kurį patikslinusi, prašo teismo priteisti iš atsakovo V. K. 364,59 Eur skolos už butui, adresu (duomenys neskelbtini), tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., 14,97 Eur delspinigių, 5 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 16,71 Eur bylinėjimosi išlaidų.

3. Ieškinyje nurodo, kad 2002 m. vasario 1 d. ieškovė, UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ sudarė Vilniaus m. šilumos ūkio nuomos sutartį (toliau – nuomos sutartis), kuria remiantis Vilniaus energijai 15 metų terminui buvo perduotas valdyti nuomos teise visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs ieškovės turtas. Nuo 2002 m. kovo 29 d. iki 2017 m. kovo 29 d. licencijuotą šilumos tiekimo veiklą Vilniaus mieste vykdė šilumos tiekimo licenciją turėjusi Vilniaus energija. 2017 m. kovo 29 d. nuomos sutartis baigė galioti, nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo ieškovė. 2017 m. birželio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ Vilniaus energija patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą ieškovei ir 2017 m. birželio 22 d. perdavimo – priėmimo aktu perdavė ieškovei dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises. Nurodo, kad UAB „Vilniaus energija“ iki 2017 m. kovo 29 d. ir ieškovė nuo 2017 m. kovo 30 d. tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį į daugiabutį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini), kurio (duomenys neskelbtini), remiantis Nekilnojamojo turto registro duomenimis nuo 1992 m. nuosavybės teise priklauso atsakovui. Buto šildymo būdas: centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 4.262 straipsnis, CPK 182 straipsnio 4 punktas). Anot ieškovės, UAB „Vilniaus energija“ perleido ieškovei nesumokėtų mokesčių sumą 426,93 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d., kurią sudaro priskaičiuoti mokesčiai už suvartotą šilumos energiją už 2017 m. 5 mėn. – 50,02 Eur (UAB „Vilniaus energijos“ 2017 m. kovo 29 d. sąskaitos suma) ir skola už nepriskaitytą karšto vandens kainos dalį – 376,91 Eur (skola grindžiama 2015 m. gruodžio 15 d.). Už ieškovės kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjos vykdomą laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. buvo priskaičiuota viso mokesčių 2 460,35 Eur ir apmokėta nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. 2 472,67 Eur. Teigia, kad namo gyventojai 2010 m. gegužės mėn. CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka buvo priėmę sprendimą pasirinkti II apsirūpinimo karštu vandeniu būdą iš ŠŪĮ 2 straipsnio 2 punkte nurodytųjų - be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo, t. y. geriamąjį vandenį (karštam vandeniui ruošti) pirkti iš geriamojo vandens tiekėjo UAB „Vilniaus vandenys“; šilumos energiją vandens pašildymui – iš tuomet šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“. Vadovaujantis minėtu gyventojų sprendimu UAB „Vilniaus energija“ laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. teikė sąskaitas, tame tarpe atsakovo butui 2014 m. gegužės mėn. ir 10 mėn. tik už šilumos energiją vandens pašildymui ir neteikė sąskaitų už patį geriamąjį vandenį (karštam vandeniui ruošti). Laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. susidarė vartotojų suvartoto, tačiau neapmokėto geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti, kiekiai. Atkreipia dėmesį, kad 2014 m. spalio 14 d. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 konstatavo, jog gyventojų pasirinktas II apsirūpinimo karštu vandeniu būdas buvo netinkamai įgyvendintas, ko pasėkoje išsiaiškinta, kad laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. susidarė vartotojų suvartoto, tačiau neapmokėto geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekiai. Todėl už suvartotą, geriamojo vandens (karštam vandeniui ruošti) kiekį, namo gyventojai turėjo apmokėti UAB „Vilniaus energija“. Būtent šis kiekis ir buvo 2015-12 mėn. pateiktas apmokėti vartotojams, tame tarpe ir butui buvo siunčiama 2015 m. gruodžio 15 d. sąskaita, kartu su šia sąskaita buvo pateiktas ir išsamus paaiškinimas, pagrindžiantis sąskaitą. UAB „Vilniaus energija“ papildomai ragino sumokėti skolą už nepaskirstytą karšto vandens dalį siųsdama ir sąskaitą 2016-12 mėn., bet įsiskolinimas padengtas nebuvo. Kadangi įsiskolinimas 376,91 Eur susidarė už UAB „Vilniaus energija“ vykdytą veiklos laikotarpį, jis irgi buvo perleistas ieškovei Lietuvos Aukščiausiasis Teismas minėtoje nutartyje taip pat konstatavo, jog II būdo taikymui neužtenka vien vartotojų sprendimo priėmimo. Tokius sprendimus priėmusiems vartotojams papildomai buvo būtina per paskirtą namo įgaliotą atstovą vartotojų vardu sudaryti geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti ir nuotekų tvarkymo pirkimo – pardavimo sutartis su UAB „Vilniaus vandenys“. Tuo tarpu vartotojams po sprendimo priėmimo neatlikus tokių papildomų veiksmų – kol vartotojai tinkamai neįgyvendino pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu II būdu, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas ir visu šiuo praėjusiu laikotarpiu UAB „Vilniaus energija“ ir vartotojus siejo sutartiniai ne tik šilumos karštam vandeniui pašildyti, tačiau viso karšto vandens, kaip kompleksinio produkto, tiekimo santykiai. Atitinkamai po Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo, visuose daugiabučiuose namuose, kurių II apsirūpinimo karštu vandeniu būdo pasirinkimas paaiškėjo kaip buvęs netinkamai įgyvendintas (tame tarpe ir nagrinėjamu atveju name, kuriame yra atsakovui nuosavybės teise priklausantis butas) – nuo 2015 m. sausio 1 d. UAB „Vilniaus energija“ pradėjo taikyti I apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, pagal ŠŪĮ 15 straipsnio 2 dalį numatantį, kad šilumos tiekėjas (tuo metu UAB „Vilniaus energija“) yra ir karšto vandens tiekėjas, būtent kuris (o ne tiesiogiai vartotojai) turi įsigyti visą geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš UAB „Vilniaus vandenys“, o taip pat vartotojams parduoti jau galutinį kompleksinį produktą „karštą vandenį “ (o ne vien šilumą jam pašildyti) Komisijos nustatytomis tokio produkto kainomis. Po minėtos teismo nutarties priėmimo paaiškėjus, kad netinkamai įgyvendinto, namo sprendimo dėl II būdo pasirinkimo taikymo metu vartotojai nemokėjo visos jų suvartoto karšto vandens kainos (t. y. gaudavo sąskaitas tik už geriamojo vandens pašildymą, o sąskaitų už patį geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš tiekėjų negaudavo (išskyrus laikotarpį nuo 2011 m. gegužės iki 2013 m. gruodžio mėnesio, kai tokias sąskaitas buitiniams vartotojams išrašė UAB „Vilniaus vandenys“)) – susidarė atsakovo suvartoto, tačiau neapmokėto geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekiai, esantys sudedamąja Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos nustatytų karšto vandens kainų dalimi. Pažymi, kad šaltas vanduo karštam vandeniui ruošti buvo ne tik tiekiamas į gyventojų butus (tame tarpe ir į atsakovo butą), bet ir faktiškai suvartotas, todėl būtent butų gyventojams (tame tarpe ir atsakovui) kyla pareiga atsiskaityti už suvartotą vandenį karšto vandens pašildymui. Atsakovas nevykdė prievolės tinkamai ir laiku atsiskaityti už šilumos energiją/karštą vandenį, pagal pateikiamas sąskaitas, todėl laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d., yra susidaręs 364,59 Eur skolos likutis.

Atsiliepimas

4. Atsakovas teismo nustatytu terminu pateikė atsiliepią į patikslintą ieškinį. Atsakovas teigia, kad ieškovė ieškinyje nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie skolos susidarymą ir nepateikia įrodomų iš kur susidarė skola, todėl už į butą pateiktą šilumos energiją ir karštą vandenį nėra iš viso jokios skolos, kurią ieškovė nurodo ieškinyje. Atsakovui neaišku iš kur yra susidariusi 364,59 Eur dydžio skola. Be to, anot atsakovo, jis neturi pareigos atsiskaityti su ieškove už jam į butą pateiktą šilumos energiją ir karštą vandenį, kadangi ieškovė nepateikė teismui tarp atsakovo ir ieškovės sudarytos sutarties. Nurodo, kad energetikos įmonės tiekiamos šilumos energijos vartotoju yra laikomas buto (patalpos) savininkas, kai jo buto (patalpos) įrenginiai prijungti prie centralizuotai tiekiamos šilumos energijos tiekimo tinklų, atitinkamai šalių tarpusavio santykius reguliuoja rašytinė sutartis dėl šilumos/karšto vandens pirkimo – pardavimo pagal individualiai aptartas sąlygas. Nesant tokiai sutarčiai negalima laikyti, kad sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal neaiškiais teisės aktais patvirtintas šių sutarčių standartines sąlygas. Šilumos pirkimo – pardavimo sutartis su buitiniais šilumos vartotojais laikoma sudaryta nuo buitinio šilumos vartotojo įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos, kurios nėra ir ieškovė savo ieškinyje teismui to nepateikė ir neįrodo. Ieškovės nurodytu laikotarpiu daugiabučiame gyvenamajame name (duomenys neskelbtini), visa suvartota šilumos energija apskaitoma pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir suvartotas šilumos/karšto vandens kiekis vartotojams paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Komisijos patvirtintas paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles. Todėl pagal ieškovės paskaičiavimus nėra atsakovui pareigos atsiskaityti už į jo butą patiektą šilumos energiją/karštą vandenį numatytu teisiniu reguliavimu, nes nėra pateikta sutartis. Atsakovas remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014, teigdamas, kad teismas konstatavo, jog neužteko tik vienos šalies gyventojų sprendimo pasirinkti apsirūpinti karštu vandeniu II būdu. Dėl geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose technines ir teisines specifikos daugiabučio namo savininkai tūrėjo pasirinkti ir pasirašyti atitinkamas sutartis su šia bendrove, tačiau to ji nepadarė ir nėra sutarties. Kol vartotojai tinkamai neįgyvendino pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu II būdu, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas UAB „Vilniaus energija“, kuriai kilo pareiga atsiskaityti su UAB „Vilniaus vandenys“ pagal pasirašytas sutartis, o ne su atsakovu. Todėl ieškovė subjektyviai įvertinusi šio teismo nutartį nepagrįstai pateikė atsakovui sąskaitas už laikotarpį nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gegužės mėnesio ir nuo 2011 m. sausio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio. Mano, kad mokėta buvo UAB „Vilniaus vandenys“, o pastaroji atsakovui nereiškė jokių pretenzijų. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas apskritai nepasisakė dėl vartotojų teisių ir pareigų susidariusioje situacijoje, t. y. nepasisakė dėl UAB „Vilniaus energija“ pareigos atlikti valstybė reguliuojamų kainų perskaičiavimo veiksmus nei ginčo, nei jokiu kitu laikotarpiu vartotojų atžvilgiu. Susidariusi situacija nėra reglamentuota ir šiuo metu galiojančiuose Lietuvos Respublikos teises aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja klausimų, susijusių su tiekėju teise teikti sąskaitas vartotojams už tam tikrą anksčiau vartotojų neapmokėtų karšto vandens kainos dalį, atitinkamai, nėra kompetentingos institucijos, nėra suteikta teisė minėtai bendrovei tai daryti ir teikti tokias sąskaitas. Atsakovo nuomone, ieškovė užmiršo, kad privaloma vadovautis Energetikos įstatymu, karšto vandens kainos nustatymo metodika, kuri patvirtinta Komisijos 2009 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 03106 (toliau - Metodika). UAB „Vilniaus energija“ nesugebėjo nurodyti teikiamose sąskaitose mokėtinas sumas už geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekio ir jo pardavimo kainos dalį karšto vandens kainoje ir jas nurodydavo klaidingai ir ne laiku, praėjus daugiau nei 5, 4, 3 metams. Pažymi, kad nebuvo vadovaujamasis Metodikos 31 punktu, karšto vandens kaina susideda iš pastoviosios ir kintamosios karšto vandens kainų dedamųjų. Vadovaujantis Metodikos 17 punktu, kintamoji karšto vandens kainos dedamoji kintanti karšto vandens kainos dalis, turi būti išreikšta formule su šilumos ir geriamojo vandens kaina, kuri taikoma ne dažniau kaip kas mėnesį, apskaičiuojant konkretų kintamosios dedamosios dydį, atsižvelgus į šilumos ir geriamojo vandens kainos pokytį. Taigi, geriamojo vandens kaina karštam vandeniui ruošti ir jo pardavimo kainos sąnaudos yra vertinamos nustatant kintamąją karšto vandens kainos dedamąją. Geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekio ir jo pardavimo kainos dalis karšto vandens kainoje laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2011 m. sausio 31 d. buvo nustatyta Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – VKEKK) nutarimais (2009 m. gruodžio 22 d. Komisijos nutarimas Nr. 03242, 2010 m. gruodžio 15 d. Komisijos nutarimas Nr. 03317, 2013 m. balandžio 19 d. Komisijos nutarimas N. 03135, 2013 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 03178, 2014 m. gegužės 6 d. Komisijos nutarimas Nr. 03121). Pagal jo ir kitų institucijų prašymus VKEKK išanalizavo UAB „Vilniaus energija“ atsakovui ir kitiems buitiniams vartotojams pateiktas sąskaitas, bei nustatė, kad bendrovė apskaičiavo mokėtinas sumas tik už aukščiau minėtas Komisijos nutarimais patvirtintas geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekio ir jo pardavimo kainos dalis laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės mėnesio iki 2011 m. gegužės mėnesio ir nuo 2014 m. sausio mėnesio iki 2015 m. sausio mėnesio. Taip pat pažymėjo, kad vartotojams, netinkamai pasirinkusiems apsirūpinimo karštu vandeniu būdu be karšto vandens tiekėjo, laikotarpiais, už kuriuos UAB ,,Vilniaus energija“ pateikė jam sąskaitas už geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekio ir jo pardavimo kainos dalį karšto vandens kainoje, nebuvo teikiamos sąskaitos už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti. Todėl jei vartotojai laikotarpiu, kai sąskaitos nebuvo teikiamos, savarankiškai nemokėjo už suvartotą geriamąjį vandenį geriamojo vandens tiekėjui savo nuožiūra, jie nėra apmokėję už geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti, minėtomis sąskaitoms iš vartotojų nėra ir nebuvo reikalaujama ir jau negalima reikalauti mokėt už pateiktą (geriamąjį vandenį) pakartotinai ar papildomai. Toks sprendimas buvo priimtas VKEKK, sprendimas nebuvo apskųstas teismui. Teigia, kad visų pirma ieškovė turi grąžinti jam skolą. Nurodo, kad tiek UAB „Vilniaus energijos“, tiek „Litesko“ atveju VKEKK konstatavo, kad įmonė pažeidė Energetikos ir Šilumos ūkio įstatymus – neteisėtai vartotojams 2016 metų liepos sąskaitose pateikė apmokėti dėl įmonės kaltės susidariusią nepriemoką už pastatuose nuo 2010 metų gegužės iki 2015 metų gegužės suvartotą šilumos kiekį, viršijusį VKEKK nustatytus energijos sąnaudų normatyvus karšto vandens temperatūrai palaikyti. UAB „Vilniaus energija“ ir „Litesko“ įpareigotos anuliuoti vartotojams, gyvenantiems daugiabučiuose namuose, kuriuose įmonės nevykdo karšto vandens tiekėjo funkcijų arba kaip karšto vandens tiekėjos, įvykdė pareigą sutvarkyti apskaitą, pateiktas neteisėtas sąskaitas. Taip pat nurodyta vartotojams, kurie jau apmokėjo sąskaitose pateiktas nepriemokas, grąžinti jų sumokėtas sumas arba šių vartotojų sumokėtų sumų dydžiu sumažinti vartotojams teikiamas būsimų laikotarpių sąskaitas už suteiktas paslaugas. Pažymi, kad ieškovė kitos bendrovės skolas perėmė tyliai, apie tai neinformavo vartotojų, apie tai aiškiai atsakovui ir kitiems vartotojams nepranešė, nenurodė, kad kartu perėmė permokų grąžinimo prievolę, taip pat su tuo susijusią prievolę vykdyti teisės aktų reikalavimus.

5. Byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, šalims apie teismo posėdžio datą, laiką, vietą ir teismo sudėtį pranešta CPK 133 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas.

6. Iš bylos medžiagos nustatyta, kad 2002 m. vasario 1 d. ieškovė, UAB „Vilniaus energija“, Vilniaus miesto savivaldybė ir bendrovė „Dalkia“ sudarė Vilniaus miesto šilumos ūkio nuomos sutartį, remiantis kuria Vilniaus energijai 15 metų terminui buvo perduotas valdyti nuomos teise visas su šilumos gamybos ir centralizuoto tiekimo veikla susijęs Vilniaus šilumos tinklų turtas. Nuo 2002 m. kovo 29 d. iki 2017 m. kovo 29 d. liceijuotą šilumos energijos tiekimo veiklą vykdė šilumos tiekimo licenciją turėjusi Vilniaus energija. 2017 m. kovo 29 d. nuomos sutartis baigė galioti ir nuo 2017 m. kovo 30 d. šilumos energijos tiekimo Vilniuje funkcijas vykdo ieškovė. 2017 m. birželio 16 d. raštu Nr. (duomenys neskelbtini) „Patvirtinimas dėl nuosavybės teisių perleidimo“ Vilniaus energija patvirtino apie reikalavimo teisių į turimas vartotojų skolas perleidimą Vilniaus šilumos tinklams ir 2017 m. birželio 22 d. perdavimo – priėmimo aktu perdavė naujajai kreditorei ieškovei dokumentus, patvirtinančius reikalavimo teisę bei papildomas teises. Pastarasis dokumentas bei „Gautinų sumų patvirtinimo ataskaita duomenys 2017 m. gegužės 4 d.“ išrašas patvirtina, kad ieškovei buvo perleistos reikalavimo teisės bei papildomos teisės į iš atsakovo gautinas sumas. Bylos duomenimis už laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. UAB „Vilniaus energija“ perleido ieškovei 426,93 Eur. Perleistos skolos suma pagrįsta į bylą pateiktais raštiniais įrodmais: UAB „Vilniaus energija“ 2015 m. gruodžio 15 d. Sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), suma 376,91 Eur (paskaičiuota kaina be šilimos karšto vandens ruošimui) apmokėjimo terminas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d.; UAB „Vilniaus energija“ 2017 m. kovo 29 d. Sąskaita Nr. (duomenys neskelbtini), suma 50,02 Eur už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d.

7. Reikalavimo perleidimas (cesija) yra vienas iš asmenų pasikeitimo prievolėje būdų, kurio esmė ta, kad pradinis kreditorius (cedentas) perduoda kitam asmeniui (cesionarijui) turimą galiojantį reikalavimą sutarties arba įstatymo pagrindu. Perleidus reikalavimą pasikeičia kreditorius prievolėje, o pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010). Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.101 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę be skolininko sutikimo perleisti visą reikalavimą ar jo dalį kitam asmeniui, jeigu tai neprieštarauja įstatymams ar sutarčiai arba jeigu reikalavimas nesusijęs su kreditoriaus asmeniu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2011 m. kovo 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011 išaiškino, kad tuo atveju, jei skolininkas nėra įvykdęs reikalavimo pradiniam kreditoriui, cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka CK 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas. Apie minėtą reikalavimo teisių perleidimą vartotojams buvo pateikti 2017 m. birželio 30 d. pranešimai, taip pat buvo viešai skelbiama ieškovės interneto svetainėje. Be to, atsakovui yra įteiktas patikslintas ieškinys su jo priedais. Taigi ieškovė laikytina turinčia teisę reikalauti iš atsakovo įvykdyti prievolę (CK 6.101 straipsnio 1 dalis, 6.109 straipsnio 1 dalis).

8. Nustatyta, kad UAB „Vilniaus energija“ iki 2017 m. kovo 29 d., o nuo 2017 m. kovo 30 d. ieškovė tiekia centralizuotą šilumos energiją ir karštą vandenį į daugiabutį gyvenamąjį namą, adresu (duomenys neskelbtini). Nekilnojamojo turto registro duomenimis minėtas butas, adresu (duomenys neskelbtini), nuo 1992 m. liepos 20 d. nuosavybės teise priklauso atsakovui. Bylos duomenimis atsakovo butas šildomas centriniu šildymu iš centralizuotų sistemų. Ieškovė, bylos nagrinėjimo metu sutikslinusi duomenis, nurodė, kad atsakovui nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. tiekė karštą vandenį, šilumą karšto vandens temperatūrai palaikyti bei šildymo paslaugas, už kurias atsakovas atsiskaitė tik iš dalies, todėl liko skolingas – 364,59 Eur.

9. Atsakovas ginčija, jog jam kilo pareiga atsiskaityti su ieškove, ir teigia, kad ieškovė ieškinyje nurodo tikrovės neatitinkančias aplinkybes apie skolos susidarymą, nepateikia įrodomų iš kur susidarė skola, todėl už į butą pateiktą šilumos energiją ir karštą vandenį nėra iš viso jokios skolos, kurią ieškovė nurodo ieškinyje. Teismas su tokia atsakovo pozicija nesutinka.

10. Ieškovės paaiškinimais ir iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų nustatyta, kad ieškovei perėmus reikalavimo teises į atsakovo skolą 426,93 Eur, kurią sudaro 50,02 Eur pagal 2017 m. kovo 29 d. UAB „Vilniaus energija“ Sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) už laikotarpiu nuo 2017 m. kovo 1 d. iki 2017 m. kovo 29 d. suteiktas paslaugas ir 376,91 Eur pagal 2015 m. gruodžio 15 d. UAB „Vilniaus energija“ Sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (paskaičiuota kaina be šilumos karšto vandens ruošimui) apmokėjimo terminas nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 31 d. Atsakovas 2017 m. balandžio 19 d. apmokėjo 50,02 Eur pagal 2017 m. kovo 29 d. UAB „Vilniaus energija“ Sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), todėl liko nesumokėta 376,91 Eur suma (skola reikalavimo perleidimo dienai 426,93 Eur – 50,02 Eur sumokėtą suma). Iš patikslintos mokesčių apskaičiavimo pažymos detalizacijos nustatyta, kad už ieškovės, kaip šilumos ir karšto vandens tiekėjos vykdomą laikotarpį nuo 2017 m. kovo 30 d. iki 2020 m. balandžio 30 d. buvo priskaičiuota viso mokesčių - 2 460,35 Eur (15 stulpelio eilutė) ir nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d. atsakovas apmokėjo 2 472,67 Eur (lentelės 17 stulpelis), skirtumas sudaro 12,32 Eur. Tokiu atveju akivaizdu, kad skolos suma yra 364,59 Eur (376,91 Eur paskaičiuota kaina be šilumos karšto vandens ruošimui ir likusi neapmokėta nuo 2016 m. gruodžio 31 d. iš šios sumos minusavus 12,32 Eur, t. y. permoką už laikotarpį nuo 2017 m. gegužės 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.). Taigi teismo vertinimu, priešingai nei teigia atsakovas, ieškovė pateikė į bylą rašytinius įrodymus atsakovo skolai pagrįsti, dėl ko atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

Žemesnės instancijos teismas

11. Teismas nesutinka su atsakovo argumentais, kad ieškovė negali reikalauti įvykdyti prievolę, kadangi tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, todėl atsakovas sutarties nepažeidė. Ieškovė neginčija šių atsakovo argumentų.

12. Pastebėtina, kad be bendrųjų CK nuostatų, karšto vandens bei šilumos pirkimą – pardavimą taip pat reguliuoja ir specialieji įstatymai bei juos įgyvendinantys teisės aktai: Energetikos įstatymas (toliau – EĮ), Šilumos ūkio įstatymas (toliau – ŠUĮ), Energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (toliau – Taisyklės), Energetikos ministro 2012 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. 1-173 patvirtintos Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašas (toliau – Aprašas), taip pat Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisija) nutarimais patvirtinti šilumos paskirstymo metodai ir šių metodų taikymo taisyklės. Energetikos įmonės tiekiamos šilumos energijos vartotoju yra laikomas buto (patalpos) savininkas, kai jo buto (patalpos) įrenginiai prijungti prie centralizuotai tiekiamos šilumos energijos tiekimo tinklų, atitinkamai šalių tarpusavio santykius reguliuoja rašytinė sutartis dėl šilumos/karšto vandens pirkimo – pardavimo pagal individualiai aptartas sąlygas, o tuo atveju, kai nėra sudarytos minėtos individualios rašytinės sutarties dėl šilumos/karšto vandens pirkimo – pardavimo, tokia sutartis laikoma sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal teisės aktais patvirtintas šių sutarčių standartines sąlygas (CK 1.71 straipsnis, 6.383 straipsnis, 6.391 straipsnis, ŠŪĮ 2 straipsnio 8, 33, 47 punktai, 12 straipsnis, 15 straipsnis, 19 straipsnis, Taisyklių 20.1 punktas, 26-28 punktai, 163.1 punktas, 164-165 punktai, 8 priedas Karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutarčių bendrosios sąlygos (toliau – Bendrosios sąlygos), Aprašas). Pagal Aprašo 5 punktą Šilumos pirkimo - pardavimo sutartis su buitiniais šilumos vartotojais laikoma sudaryta nuo buitinio šilumos vartotojo įrenginių prijungimo prie šilumos tinklų dienos. Vadovaujantis Taisyklių 8 punktu Karšto vandens vartojimo pirkimo -pardavimo sutartis – sutartis tarp karšto vandens tiekėjo ir buto ar kitų patalpų savininko – buitinio karšto vandens vartotojo, vartojančio karštą vandenį buities reikmėms. Karštas vanduo buitiniam karšto vandens vartotojui tiekiamas pagal karšto vandens vartojimo pirkimo – pardavimo sutartį. Kol tokia sutartis nesudaryta, karštas vanduo tiekiamas pagal Bendrąsias sąlygas (3 punktas). Šilumos ir karšto vandens kainos nustatomos ŠŪĮ 32 straipsnio tvarka. Mokėjimai už šilumos energiją/karštą vandenį yra skaičiuojami pagal ŠŪĮ 12 straipsnio 2 dalį: „Jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui. Šių dalių matavimo, nustatymo ar įvertinimo metodą šilumos vartotojai pasirenka Civilinio kodekso nustatyta sprendimų priėmimo tvarka iš Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduotų taikyti metodų. Kiti metodai gali būti taikomi tik suderinti su Valstybine kainų ir energetikos kontrolės komisija. Kol vartotojai pasirenka metodą, taikomas pastato šildymo ir karšto vandens sistemą bei įrengtus atsiskaitomuosius apskaitos prietaisus atitinkantis metodas“. Bylos duomenimis name visa suvartota šilumos energija buvo apskaitoma pagal įvadinį šilumos skaitiklį ir suvartotas šilumos kiekis vartotojams (įskaitant atsakovą) buvo paskirstomas ir mokesčiai apskaičiuojami pagal Komisijos paskirstymo metodo Nr. 4 taisykles.

13. Taigi remiantis teisiniu reglamentavimu, darytina išvada, kad nors tarp ieškovės ir atsakovo nebuvo sudarytos rašytinės šilumos energijos pirkimo – pardavimo sutarties, tačiau laikoma, kad tokia sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (karštas vanduo ir šiluma buvo tiekti atsakovui pagal standartines (bendrąsias) sąlygas), kurios pagrindu atsakovui atsirado pareiga atsiskaityti už tiekiamą šilumą ir karštą vandenį. CK 6.256 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles. Prievolės turi būti vykdomos tinkamai bei nustatytais terminais, pagal įstatymų arba sutarties nurodymus, o kai tokių nurodymų nėra – vadovaujantis protingumo kriterijais (CK 6.38 straipsnis). Sutarties neįvykdymu laikomas bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). Teismo vertinimu, atsakovas pažeidė savo sutartinius įsipareigoimus, dėl ko, jam pagrįstai kyla pareiga atsiskaityti su ieškove.

14. Atsakovas ginčydamas pareigą atsiskaityti su ieškove remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014, kuris, anot atsakovo, išsprendė klausimą ar vartotojai tinkamai pasirinko II karšto vandeniu apsirūpinimo būdą ir konstatavo, jog pasirinkus II apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, neužteko tik vienos šalies gyventojų sprendimo pasirinkti apsirūpinti karštu vandeniu II būdu. Dėl geriamojo vandens tiekimo karštam vandeniui ruošti daugiabučiuose namuose technines ir teisines specifikos daugiabučio namo savininkai turėjo pasirinkti ir pasirašyti atitinkamas sutartis su šia bendrove. Kol vartotojai tinkamai neįgyvendino pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu II būdu, karšto vandens tiekėjas yra šilumos tiekėjas UAB „Vilniaus energija“, pastaroji turėjo pirkti geriamąjį vandenį karštam vandeniui ruošti iš UAB „Vilniaus vandenys“, o ne vartotojai. Todėl būtent ieškovei ir kilo pareiga atsiskaityti su UAB „Vilniaus vandenys“ pagal pasirašytas sutartis, o ne atsakovui. Ieškovė negali reikalauti iš atsakovo padengti skolą, nes atsakovas yra apmokėjęs visas pateiktas UAB „Vilniaus vandenys“ sąskaitas, o pastaroji jam jokių pretenzijų nereiškia.

15. Sutikti su tokia atsakovo pozicija pagrindo nėra. Nustatyta, kad namo gyventojai 2010 m. gegužės mėn. CK 4.85 straipsnyje nustatyta tvarka buvo priėmę sprendimą pasirinkti II apsirūpinimo karštu vandeniu būdą iš ŠŪĮ 2 straipsnio 2 punkte nurodytųjų (be karšto vandens tiekėjo dalyvavimo), t. y.: geriamąjį vandenį (karštam vandeniui ruošti) pirkti iš geriamojo vandens tiekėjo UAB „Vilniaus vandenys“; šilumos energiją vandens pašildymui – iš tuomet šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014, kuria remiasi atsakovas, konstatavo, kad nagrinėjamu atveju buvo susiklostę ieškovo UAB „Vilniaus vandenys“ ir buitinių vartotojų šilumos ir karšto vandens tiekimo teisiniai santykiai, buitiniai vartotojai siekė pakeisti apsirūpinimo karštu vandeniu būdą arba jo tiekėją, t. y. vandenį pirkti tiesiogiai iš geriamojo vandens tiekėjo, o šilumą karštam vandeniui ruošti – iš šilumos tiekėjo, todėl keičiant karšto vandens tiekimo būdą neužteko tik vienos šalies (gyventojų) sprendimo keisti vandens karštam vandeniui ruošti tiekėją priėmimo. Daugiabučio namo savininkai turėjo pasirinkti ir įgalioti atstovą, kuris su teikiamų paslaugų teikėjais pasirašytų atitinkamas sutartis, būtų atsakingas už šilumos ir geriamojo vandens paskirstymą ir išlaidų daugiabučio namo butų savininkams apmokėti išdalijimą, taip pat pakeisti sudarytas šilumos ir karšto vandens tiekimo sutartis, sudaryti naujas sutartis su vandens tiekėju, karšto vandens sistemos prižiūrėtoju. Teismų byloje nenustatyta, kad būtų tinkamai įgyvendintas gyventojų pasirinktas II apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, todėl atsakovui (UAB „Vilniaus energija“) išliko pareiga atsiskaityti pagal pirminę šalių sudarytą sutartį. Taigi kaip teisingai pažymėjo ieškovė, vartotojams netinkamai įgyvendinus pasirinkimo apsirūpinti karštu vandeniu II būdą, karšto vandens tiekėjas ginčo laikotarpiu buvo šilumos tiekėjas, t. y. šilumos tiekėją UAB „Vilniaus energija“ ir vartotojus siejo sutartiniai ne tik šilumos karštam vandeniui pašildyti, bet ir viso karšto vandens tiekimo santykiai.

16. Kadangi UAB „Vilniaus energija“ vadovaujantis namo gyventojų sprendimu laikotarpiu nuo 2010 m. gegužės 1 d. iki 2014 m. gruodžio 31 d. teikė sąskaitas (tame tarpe ir atsakovo butui 2014 m. gegužės – spalio mėnesiais) tik už šilumos energiją vandens pašildymui ir neteikė sąskaitų už patį geriamąjį vandenį (karštam vandeniui ruošti), po aukščiau minėtos Aukščiausiojo Teismo nutarties priėmimo susidarė atsakovo suvartoto, tačiau neapmokėto geriamojo vandens karštam vandeniui ruošti kiekiai, esantys sudedamąja VKEKK nustatytų karšto vandens kainų dalimi (išskyrus laikotarpį nuo 2011 m. gegužės iki 2013 m. gruodžio mėnesio, kai tokias sąskaitas buitiniams vartotojams išrašė UAB „Vilniaus vandenys“).

17. Atsakovas taip pat teigia, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-435/2014 nepasisakė dėl vartotojų teisių ir pareigų susidariusioje situacijoje, t. y. nepasisakė dėl UAB „Vilniaus energija“ pareigos atlikti valstybės reguliuojamų kainų perskaičiavimo veiksmus nei ginčo, nei jokiu kitu laikotarpiu vartotojų atžvilgiu. Susidariusi situacija nėra reglamentuota ir šiuo metu galiojančiuose Lietuvos Respublikos teises aktuose, t. y. Lietuvos Respublikos teisės aktai nereglamentuoja klausimų, susijusių su tiekėju teise teikti sąskaitas vartotojams už tam tikrą anksčiau vartotojų neapmokėtų karšto vandens kainos dalį, atitinkamai, nėra kompetentingos institucijos, nėra suteikta teisė minėtai bendrovei tai daryti ir teikti tokias sąskaitas. Nors šiuo atveju tokia susidariusi situacija ir nebuvo reglamentuota įstatymais, tačiau buvo sprendžiama tarp atsakingų institucijų. Iš į bylą pateikto Vilniaus miesto savivaldybės 2014 m. lapkričio 12 d. rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad Vilniaus miesto savivaldybė įpareigojo UAB „Vilniaus energija“ mokėtinų sumų surinkimą visais įmanomais būdais sušvelninti, tai yra atidėti ir išdėstyti, kas bylos duomenimis ir buvo padaryta 2015 m. gruodžio 15 d. išrašant sąskaitas už geriamąjį vandenį skirtą karštam vandeniui ruošti ir leidžiant apmokėti per 12 mėnesių. Todėl šie atsakovo argumentai atmestini kaip nepagrįsti.

18. Atsakovas teigia, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2017 m. sausio 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-2681-822/2016 panaikino Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimą Nr. (duomenys neskelbtini) Dėl šilumos bazinės kainos dedamųjų UAB „Vilniaus energija“ ir tai turi teisines pasekmes, nes yra susidariusi gyventojų permoka, kurią ieškovei privalu grąžinti, t. y. visų pirma ieškovė atsakovui turi grąžinti skolą. Teismo vertinimu, neabejotina, kad šiuo atveju Vilniaus miesto savivaldybė priims atitinkamus sprendimus dėl permokų šilumos vartotojams grąžinimo bendra tvarka, o ne dėl kiekvieno vartotojo individualiai. Tai, kad yra panaikintas atsakovo nurodomas komisijos nutarimas dėl šilumos ir karšto vandens kainų, neturi reikšmės šioje byloje. Vien tik tai, kad Komisijos 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimas Nr. (duomenys neskelbtini) buvo panaikintas, savaime nepaneigia atsakovo pereigos laiku ir tinkamai atsiskaityti su ieškove už pateiktą šilumos energiją.

19. Kiti (likę) atsakovo atsiliepime nurodyti argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir byloje apylinkės teismo priimto teisinio rezultato neįtakoja. Kasacinio teismo yra išaiškinta, jog nors teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019, nutarties 43 punktas).

20. Atsižvelgiant į tai kas aukščiau išdėstyta bei įvertinus byloje esančius raštinius įrodomus, spręstina, kad atsakovas savo pareigų tinkamai ir laiku atsiskaityti už šilumos energiją, karštą vandenį nevykdė, todėl už į butą patiektą šilumos energiją, karštą vandenį laikotarpiu nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2020 m. aladžio 3 d. susidarė 364,59 Eur dydžio skola, kurią ieškovė pagrįstai prašo priteisti iš atsakovo. Byloje nėra įrodymų, kad atsakovai būtų visiškai atsiskaitęs su ieškove (CPK 178 straipsnis, 185 straipsnis), todėl ieškovės reikalavimas tenkintinas, ieškovei iš atsakovo priteistina 364,59 Eur skola.

Dėl delspinigių priteisimo

21. Šilumos pirkimo–pardavimo sutarčių su buitiniais šilumos vartotojais standartinių sąlygų aprašo 37¹ straipsnyje numatyta, kad sutartyje nustatytu terminu neatsiskaičius už suvartotą šilumos energiją, buitiniam šilumos vartotojui gali būti skaičiuojami iki 0,02 proc. dydžio delspinigiai (konkretus delspinigių dydis nustatomas Sutartyje) nuo laiku nesumokėtos sumos už kiekvieną pradelstą dieną. Šilumos tiekėjas raštu informuoja buitinį šilumos vartotoją apie delspinigių susidarymą, nurodo jų dydį ir susidarymo priežastį. Tuo tarpu, 1995 m. sausio 26 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. I-775 „Dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims“ 2 straipsnis numato, kad fiziniai asmenys, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka laiku nesumokėję gyvenamųjų patalpų nuomos bei jų eksploatavimo išlaidų, ryšių bei komunalinių paslaugų mokesčių, už kiekvieną pradelstą dieną moka 0,2 procento delspinigius. Ieškovė remdamasi minėtu teisniu reglamentavimu atsakovui paskaičiavo 0,02 proc. delspinigių už kiekvieną pradelstą dieną, kurie iš viso sudaro 14,97 Eur už laikotarpį nuo 2019 m. rugsėjo 1 d. iki 2020 m. vasario 29 d. Šis ieškovės reikalavimas yra pagrįstas ir tenkintinas.

Dėl procesinių palūkanų

22. CK 6.37 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Tokios palūkanos vadinamos procesinėmis. Procesinių palūkanų paskirtis – skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę, be to, jos atlieka kompensacinę funkciją – procesinės palūkanos yra skolininko kreditoriui mokamas atlyginimas už naudojimąsi kreditoriaus lėšomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. birželio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-283/2012). Atsižvelgiant į tai kas išdėstyta, ieškovei iš atsakovo priteistinos 5 procento dydžio procesinės palūkanos už priteistą sumą (379,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl blinėjimosi išlaidų

23. Remiantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, šaliai, kurios naudai yra priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Bylinėjimosi išlaidas sudaro 15,00 Eur žyminis mokestis, 0,87 Eur išlaidos už Nekilnojamojo turto registro duomenų bei 0,84 Eur už Gyventojų registro duomenų išrašus, viso 16,71 Eur. Šios bylinėjimosi išlaidos yra pagrįstos ir ieškovės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas ir 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 10 punktas).

24. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (pakeisto 2020 m. sausio 13 d. įsakymu Nr. 1R-19/1K-2) nustatytos minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos (5,00 Eur) – procesinių dokumentų siuntimo išlaidos iš atsakovo nepriteistinos (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 93 straipsniu, 95 straipsniu, 96 straipsniu, 268-270 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovo V. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) ieškovės akcinės bendrovės „Vilniaus šilumos tinklai“, juridinio asmens kodas 124135580, naudai 364,59 Eur (tris šimtus šešiasdešimt keturis eurus ir 59 ct) skolos, 14,97 Eur (keturiolika eurų ir 97 ct) delspinigių, 5 procentus dydžio procesines metines palūkanas nuo priteistos sumos (379,56 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2020 m. gegužės 27 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 16,71 Eur (šešiolika eurų ir 71 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 dienų nuo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.

Teisėja Dovilė Sadauskaitė