Telšių apylinkės teismo sprendimas

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau - UAB) „Skycop.com“ ieškinį atsakovei Ryanair Sun S. A. dėl kompensacijos pagal Europos Parlamento ir Tarybos Reglamentą Nr. 261/2004 priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

ieškinys tenkintinas visiškai.

Iš byloje esančių rašytinių įrodymų nustatyta, kad atsakovė vykdo oro pervežimo paslaugas. Rašytiniai įrodymai patvirtina, kad 2023 m. birželio 25 d. vyko skrydis Tirana (TIA)-Vilnius (VNO), Nr. RR 5090, kuris buvo atidėtas ir turėjęs atvykti 7 val. 10 min., faktiškai Vilniaus oro uoste nusileido 17 val. 28 min. Nurodytu skrydžiu keliavo keleiviai D. B. ir S. B.. Nurodyti keleiviai 2023 m. liepos 2 d. ir 2023 m. liepos 4 d. reikalavimo perleidimo sutarčių pagrindu perleido reikalavimo teisę į kompensaciją pagal Reglamentą Nr. 261/2004 ieškovei. Ieškovė 2024 m. liepos 17 d. kreipėsi į atsakovę dėl kompensacijų pagal Reglamentą Nr. 261/2004 išmokėjimo, tačiau atsakovė kompensacijų pretenzijos pagrindu neišmokėjo.

Keleivio teisė gauti kompensaciją iš oro vežėjo yra numatyta Reglamente Nr. 261/2004, nustatančiame bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju. Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad keleiviai gauna 400 Eur dydžio kompensaciją visų didesnio kaip 1 500 kilometrų atstumo bendrijos vidaus skrydžių ir visų kitų 1 500–3 500 kilometrų atstumo skrydžių atveju. Nustatant atstumą, pagrindu laikoma paskutinė paskirties vieta, į kurią keleivis dėl atsisakymo vežti arba skrydžio atšaukimo atvyksta vėliau už tvarkaraštyje numatytą laiką.

Nors Reglamento Nr. 261/2004 tekste tiesiogiai nenurodyta, kad teisę į kompensaciją kaip skrydžio atšaukimo atveju turi atidėtų skrydžių keleiviai, šią teisę patvirtina Reglamento Nr. 261/2004 tikslas – užtikrinti aukštą apsaugos lygį oro transporto keleiviams, nesvarbu, ar situacija, kurioje jie atsidūrė, yra atsisakymo vežti, skrydžio atšaukimo ar atidėjimo ilgam laikui, nes visi jie yra panašių dėl oro transporto patiriamų rimtų nemalonumų ir nepatogumų aukos. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2009 m. lapkričio 19 d. priimtame prejudiciniame sprendime sujungtose bylose Nr. C-402/07 ir C-432/07 nurodyta, kad Reglamento Nr. 261/2004 5, 6 ir 7 straipsniai turi būti aiškinami taip, kad atidėtų skrydžių keleiviai gali būti prilyginti atšauktų skrydžių keleiviams teisės į kompensaciją taikymo tikslais – taigi jie gali remtis Reglamento 7 straipsnyje numatyta teise į kompensaciją, kai dėl atidėto skrydžio keleiviai praranda tris valandas ar daugiau laiko, t. y. kai jie pasiekia galutinę paskirties vietą tris ar daugiau valandų vėliau nei iš pradžių oro vežėjo numatytas atvykimo laikas.

Oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atšauktas dėl ypatingų aplinkybių (politinis nestabilumas, meteorologinės sąlygos, pavojus saugumui, netikėtai atsiradę skrydžių saugos trūkumai ir streikai ir kt.), kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-403/2014).

Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčo, kad 2023 m. birželio 25 d. skrydis Tirana (TIA)-Vilnius (VNO), Nr. RR 5090, buvo atidėtas ir turėjęs atvykti 7 val. 10 min, faktiškai Vilniaus oro uoste nusileido 17 val. 28 min.

Atsakovė apie keleivių reikalavimo teisių perleidimo faktą informuota 2024 m. liepos mėnesį pateikiant pretenziją. Pretenzija ir keleivių reikalavimo teisių perleidimo sutartys atsakovei taip pat įteiktos su ieškiniu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad cesijos būdu įgytas reikalavimas kartu su reikalavimo perleidimo sutartimi pareikštas teismo tvarka laikytinas tinkamu skolininko informavimu apie reikalavimo teisės perleidimą ir atitinka Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.109 straipsnio 7 dalies nuostatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-105/2011).

Teismas, atsižvelgdamas į pirmiau nustatytas aplinkybes, teisinį reglamentavimą bei kasacinio teismo praktiką, daro išvadą, kad atsakovė tiek apie reikalavimo teisių perleidimą, tiek apie reikalavimą išmokėti kompensaciją informuota tinkamai, todėl nėra pagrindo spręsti, jog ieškovė neįvykdė pirminės ikiteisminės ginčo sprendimo procedūros ir dėl to neturi teisės kreiptis į teismą su ieškiniu (CPK 178, 185 straipsniai).

Byloje nėra duomenų, kad skrydis buvo sutrikdytas dėl kokių nors ypatingų aplinkybių, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių, kurios yra nurodytos Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalyje. Atsakovė neginčijo ieškovės prašomos priteisti kompensacijos susidarymo fakto ar jos dydžio, atsiliepime į ieškinį pripažino, jog kompensacija nurodytiems keleiviams priklauso. Teismas, įvertinęs tai, kad skrydis vėlavo daugiau nei 3 valandas, t. y. buvo atidėtas, o byloje nesant duomenų, pagrindžiančių, jog atsakovė ieškovei ar minėtiems keleiviams kompensaciją būtų sumokėjusi, konstatuoja, kad ieškovės reikalavimas priteisti iš atsakovės 800,00 Eur kompensaciją (400,00 Eur kompensacija asmeniui × 2 keleiviai) yra pagrįstas ir įrodytas, todėl tenkintinas (Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004 7 straipsnio 1 dalies b punktas).

Dėl reikalavimo perleidimo sutarčių

Atsakovė nurodė, kad jai pagrįstų abejonių kelia ieškovės byloje pateiktos keleivių reikalavimo teisių perleidimo sutartys, mano, kad jos iš tiesų keleivių nebuvo pasirašytos.

Kreditoriaus reikalavimo teisė, kaip prievolinė subjektinė teisė, yra savarankiškas civilinių teisinių santykių objektas (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.112 straipsnio 1 dalis), todėl gali būti perleista kitam asmeniui bendraisiais pagrindais (CK 1.112 straipsnio 2 dalis). Kreditorius gali perduoti savo reikalavimo teisę kitam asmeniui, t. y. naujajam kreditoriui, pagal reikalavimo teisės perleidimo sutartį, kuri doktrinoje vadinama cesijos sutartimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-199/2008). Reikalavimo perleidimo teisinius santykius reglamentuoja CK 6.101–6.110 straipsniai. Cesijos sutartimi cedentas perduoda cesionarijui tam tikrą teisę sutarties arba įstatymo pagrindu. Reikalavimo perleidimas suprantamas kaip prievolės aktyviosios šalies – kreditoriaus – pakeitimas kitu asmeniu, kai pati prievolė išlieka nepakitusi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-24-969/2020). Taigi cesija nėra abstraktus savarankiškas sandoris, o yra susietas su pagrindiniu sandoriu, kuriame vyko reikalavimų pasikeitimas, t. y. sutartimi, kuri yra cesijos esmė. Kai pagal cesijos sutartį pradinis kreditorius perduoda savo reikalavimo teisę naujajam kreditoriui, jis nustoja būti prievolės šalis, o vietoj jo prievolėje atsiranda naujasis kreditorius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-545/2009; 2010 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2010; 2017 m. balandžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-203-686/2017).

CK 6.716 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paslaugų sutartimi viena šalis (paslaugų teikėjas) įsipareigoja pagal kitos šalies (kliento) užsakymą suteikti klientui tam tikras nematerialaus pobūdžio (intelektines) ar kitokias paslaugas, nesusijusias su materialaus objekto sukūrimu (atlikti tam tikrus veiksmus arba vykdyti tam tikrą veiklą), o klientas įsipareigoja už suteiktas paslaugas sumokėti.

Ieškovė kartu su ieškiniu byloje pateikė su klientais sudarytas 2023 m. liepos 2 d. ir 2023 m. liepos 4 d. reikalavimų perleidimo sutartis. Atsakovė atsiliepime nurodė, kad ieškovės buveinė yra Vilniuje, o keleivių gyvenamosios vietos adresai, kurie yra nurodyti reikalavimo perleidimo sutartyse, yra (duomenys neskelbtini), dėl ko kyla pagrįstas klausimas, ar tikrai kitame rajone gyvenantys keleiviai sudarė ir ranka savo parašais patvirtino susitarimą dėl reikalavimo teisių perleidimo. Mano, kad galimai keleiviai reikalavimo perleidimo sutarties tekste ranka iš tiesų nepasirašė ir kyla klausimas, ar keleiviai iš tiesų perleido ieškovei savo reikalavimo teises. Ieškovė kartu su dubliku byloje pateikė keleivių ir ieškovės sudarytų reikalavimo perleidimo sutarčių parašų sertifikatus, iš kurių matyti, kada keleiviai pasirašė reikalavimo perleidimo sutartis, juose nurodomas IP adresas bei įrenginys, kuriuo keleiviai pasirašė reikalavimo perleidimo sutartis.

Reikalavimo perleidimo sutarties formai įstatymas kelia tokius pat reikalavimus kaip ir pagrindinei prievolei (CK 6.103 str.). Jeigu reikalavimas atsirado, pavyzdžiui, iš sutarties, kuriai reikėjo paprastos rašytinės formos, tai ir reikalavimo perleidimo sutartis turi būti sudaryta mažiausiai paprasta rašytine forma. Rašytinės formos sandoriai sudaromi surašant vieną dokumentą, pasirašomą visų sandorio šalių, arba šalims apsikeičiant atskirais dokumentais. Rašytinės formos dokumentui prilyginami šalių pasirašyti dokumentai, perduoti telekomunikacijų galiniais įrenginiais, jeigu yra užtikrinta teksto apsauga ir galima identifikuoti parašą (CK 1.73 straipsnio 2 dalis). Remiantis CK 6.2288 straipsnio 1 dalimi nuotolinė sutartis yra verslininko ir vartotojo sutartis, sudaroma pagal organizuotą nuotolinio pirkimo-pardavimo ar paslaugų teikimo sistemą, verslininkui ir vartotojui fiziškai nesant kartu vienoje vietoje ir iki sutarties sudarymo bei sutarties sudarymo metu naudojant tik ryšio priemones.

Atsakovė nesinaudojo teise pareikšti byloje atskirą neturtinį reikalavimą pripažinti ieškovės su klientais sudarytas reikalavimo perleidimo sutartis iš esmės negaliojančiomis, tačiau procesiniuose dokumentuose išreiškė abejonę dėl sutarčių sudarymo aplinkybių ir jų patikimumo. Nagrinėjamu atveju byla neturi viešojo intereso pobūdžio, byloje nėra duomenų, leidžiančių manyti, kad pateiktos reikalavimo perleidimo sutartys yra akivaizdžiai niekinės, todėl teismas neturi pagrindo ex officio spręsti dėl šių sutarčių negaliojimo.

Sutiktina su ieškovės dublike nurodytais argumentais, kad sutarties sudarymo faktas yra patvirtinamas bilietų apmokėjimo faktu po kurio atsakovė suteikia prieigą prie elektroninių bilietų konkretiems juos įsigijusiems keleiviams. Keleivio įsigytas bilietas yra elektroninis dokumentas, todėl ir keleivių oro vežimo sutartis yra sudaroma elektroniniu būdu sutinkamai su CK 6.809 str. 2 d. nuostatomis. Atsižvelgiant į tai, pagrįsta laikyti, kad keleiviai turi teisę reikalavimo perleidimo sutartis sudaryti analogiškai – elektroniniu būdu, o ieškovės į bylą pateiktos sutartys yra sudarytų reikalavimo perleidimo sutarčių originalai.

Įvertinus į bylą pateiktas reikalavimo perleidimo sutartis, kurios sudarytos elektroninėmis priemonėmis raštu, pasirašant paprastuoju elektroniniu parašu, ką patvirtina ir pateikti parašų sertifikatai, taip pat įvertinęs į bylą pateiktus kelionės dokumentus, patvirtinančius, kad ieškovės klientai buvo vėlavusio skrydžio Tirana (TIA) – Vilnius (VNO), Nr. RR 5090 keleiviai, teismas sprendžia, jog pagrindo abejoti, kad ieškovė sudarė reikalavimo teisių perleidimo sutartis su atsakovės klientais nėra, o atsakovės abejonės dėl reikalavimo perleidimo sutarčių atmestinos kaip deklaratyvios ir nepagrįstos.

Dėl procesinių palūkanų

Ieškovė prašo priteisti iš atsakovės 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

CK 6.37 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad skolininkas privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Šioms palūkanoms taikomas CK 6.210 straipsnyje nustatytas dydis. Pagal CK 6.210 straipsnio 1 dalį terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio.

Atsakovė praleido terminą įvykdyti piniginę prievolę, todėl iš jos priteistinos 5 procentų dydžio palūkanos už priteistą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Pagal CPK 93 straipsnio 4 dalį, teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas.

Byloje kilo ginčas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Ieškovė pateikė prašymą atlyginti ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 749,00 Eur, kurias sudaro 23,00 Eur žyminis mokestis ir 726,00 išlaidos už advokato teisinę pagalbą. Kartu su prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ieškovė pateikė PVM sąskaitą faktūrą, kurioje nurodyta suteiktų paslaugų detalizacija – bylos dokumentų analizė, vertimas, ieškinio ir kitų procesinių dokumentų rengimas ir pateikimas teismui, atstovavimas klientui byloje, ir mokėjimo nurodymus, patvirtinančius bylinėjimosi išlaidų sumokėjimą.

Teismai, nagrinėdami bylas, esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms, privalo atsižvelgti ir įvertinti tos pačios grandies teismų priimtus sprendimus bylose.

Vilniaus apygardos teismas 2025 m. sausio 14 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-127-656/2025 konstatavo, kad tokio pobūdžio byloms yra būdingas tam tikras specifiškumas, kai kiekvienu konkrečiu atveju advokatas remdamasis Europos Parlamento ir Tarybos Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsniu privalo įvertinti kompensacijos pagrįstumą atsižvelgiant į skrydžio atstumą, atidėjimo ar atšaukimo laiko trukmę bei kitas aplinkybes, kurias pripažinus ypatingomis kompensacijos išmokėjimas nebūtų įmanomas. Taigi tikslus faktinių aplinkybių pateikimas ir teisinių argumentų kiekvienai konkrečiai situacijai parinkimas, negali būti vertinamas kaip analogiškas darbas. Priteisiamų bylinėjimosi išlaidų dydis negali būti apskaičiuojamas tik vadovaujantis taikomos materialinės teisės normos pasikartojimo daugelyje ieškiniu kriterijumi, neatsižvelgiant į kartu su ieškiniu teikiamus priedus, bei juose atskleistų faktinių aplinkybių individualumą. Ginčo šalys yra verslo įmonės, atsakovė yra užsakomuosius keleivių pervežimus vykdanti aviakompanija. Byloje ginčijamų bylinėjimosi išlaidų suma nėra reikšminga atsakovės veiklai, todėl teismui ex officio mažinti bylinėjimosi išlaidas nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo.

Atsakovė ginčija reikalaujamas priteisti bylinėjimosi išlaidas, kadangi ieškovė pareikšdama tris savarankiškus ieškinius, t. y. inicijuodama tris vienarūšes civilines bylas dėl to paties skrydžio kompensacijos pagal Reglamentą Nr. 261/2004 priteisimo, piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis ir galimai tesiekia pasipelnyti atsakovės sąskaita.

Teismas neturi pagrindo sutikti su tokia atsakovės pozicija. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė kreipėsi su pretenzija į atsakovę dėl kompensacijos priteisimo, t. y. ieškovė pasinaudojo ikiteismine tvarka kompensacijai pagal Reglamentą Nr. 261/2004 gauti. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų reagavusi į pretenziją ar ją ginčijusi. Teisminio proceso metu atsakovė sutiko su ieškinio reikalavimu dėl kompensacijos priteisimo ir jo neginčijo, tačiau kėlė abejones dėl reikalavimo perleidimo sutarčių sudarymo aplinkybių ir jų patikimumo, nors vėlgi savarankiško reikalavimo dėl reikalavimo perleidimo sutarčių negaliojimo nereiškė.

Išdėstytos aplinkybės leidžia spręsti, jog būtent dėl atsakovės pasyvaus elgesio ikiteisminėje ginčo sprendimo stadijoje ieškovė buvo priversta kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių ir teisėtų interesų gynimo. Teismo vertinimu, atsakovei, kaip juridiniam asmeniui, kuriam yra taikomi kur kas aukštesni atidumo, rūpestingumo, organizuotumo standartai, neišnaudojus galimybės išspręsti kilusį ginčą ikiteisminėje stadijoje, tenka visos su tuo susijusios procesinės pasekmės, įskaitant ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Vien tai, kad ieškovė, atsižvelgiant į jos veiklos specifiką, inicijavo kelias vienarūšes bylas, nesudaro nei teisinio, nei faktinio pagrindo ieškovės pareikštą ieškinį laikyti piktnaudžiavimu procesu ir nepriteisti ieškovei iš atsakovės realiai patirtų ir rašytiniais įrodymais pagrįstų bylinėjimosi išlaidų.

Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, į tai, kad bylinėjimosi išlaidos susidarė išimtinai dėl atsakovės kaltės, teisminio proceso metu atsakovė ieškovės materialinio reikalavimo pagrįstumo neginčijo, patirtos išlaidos neviršija teisės aktuose nustatytų maksimalaus priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiama teisinę pagalbą (paslaugas) nustatytų maksimalių dydžių, pagrindas nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių nenustatytas, ieškovės prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas ir ieškinį tenkinus visiškai, ieškovės naudai iš atsakovės priteistinos byloje patirtos ir rašytiniais įrodymais pagrįstos 749,00 Eur bylinėjimosi išlaidos (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 1, 6 ir 10 punktai, 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 263–268, 270, 284 straipsniais,

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės Ryanair Sun S. A., juridinio asmens kodas 0000686416, ieškovei UAB „Skycop.com“, juridinio asmens kodas 304423851:

- 800,00 (aštuonių šimtų eurų 00 ct) kompensaciją;

- 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, t. y. 800,00 Eur nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2025 m. rugpjūčio 5 d., iki visiško teismo sprendimo įvykdymo;

- 749,00 Eur (septynių šimtų keturiasdešimt devynių eurų 00 ct ) bylinėjimosi išlaidas.

Teismo sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Šiaulių apygardos teismui, paduodant apeliacinį skundą per sprendimą priėmusį teismą.