Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Jolantos Čepukėnienės, teisėjų Daivos Kazlauskienės, Gintaro Dzedulionio,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato Džiginto Žebelio apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 str., ir jam paskirta bausmė – laisvės apribojimas 1 metams, įpareigojant jį neišeiti iš namų nuo 22.00 val. iki 6.00 val., jeigu tai nesusiję su darbu arba mokymusi.

Aprašomoji dalis

nustatė:

V. R. nuteistas už tai, kad jis vengė išlaikyti vaiką, o būtent, jis pagal 2006-07-11 Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-706-566/2006, vengė pareigos išlaikyti sūnų Augustą J. R., gim. 2005-04-15, gyvenantį su motina M. Š., mokėti M. Š. lėšas – po 300 Lt kas mėnesį sūnui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą nuo 2005-04-15 iki sūnaus pilnametystės. Nemokėjo nuo 2009-01-01 iki 2009-06-01, nuo 2009-09-08 iki 2015-03-01, dėl ko buvo susidaręs finansinis įsiskolinimas. Šiais savo veiksmais V. R. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 164 str.

Teismo posėdžio metu nuteistasis V. R. ir jo gynėjas advokatas prašė apeliacinį skundą tenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai (nutartys). Nuosprendis yra teisėtas, kai jis priimtas ir surašytas laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės aktų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo ar nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-204/2008).

Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą apeliacine tvarka pagal apeliacinį skundą, patikrina skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 str. 1 d. 2 p. nuostatas teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami, remiantis BPK 20 str. 5 d. nustatytomis taisyklėmis. Pagal BPK 20 str. įrodymais baudžiamajame procese yra pripažįstami įstatymų nustatyta tvarka gauti, BPK numatytais proceso veiksmais patikrinti, teisiamajame posėdyje išnagrinėti ir teismo pripažinti duomenys, kuriais vadovaudamasis teismas daro išvadas dėl nusikalstamos veikos buvimo ar nebuvimo, šią veiką padariusio asmens kaltumo ar nekaltumo ir kitų aplinkybių, turinčių reikšmės bylai išspręsti teisingai. Teismas įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir logikos dėsniais, įvertinamas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma, ko pasėkoje padaromos pagrįstos išvados. Būtina sąlyga vertinant įrodymus yra tai, kad teisėjų vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Nuosprendis yra teisėtas, kai priimtas ir surašytas, laikantis baudžiamojo ir baudžiamojo proceso įstatymų bei kitų teisės normų. Nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikalstamo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ir kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva.

Susipažinus su baudžiamosios bylos medžiaga ir apeliacinio skundo bei atsiliepimo į jį argumentais, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo baudžiamosios bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 str. nustatytų taisyklių įvertino byloje esančius įrodymus ir nuteistojo V. R. veiksmus tinkamai kvalifikavo pagal BK 164 str.

BK 164 str. numatyta atsakomybė už pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką vengimą, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti būtiną materialią paramą vaikui. Pagal suformuotą teismų praktiką vengimas išlaikyti vaiką nebūtinai reiškia tiesioginį kaltininko atsisakymą mokėti priteistas lėšas (ar teikti kitą būtiną materialią paramą), nors ir turint tam galimybių, vengimas konstatuojamas, nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Šis BK straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t.y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Kita vertus, jeigu asmuo vengia dirbti, dirba nelegaliai, simuliuoja ligą, slepia savo pajamas ar kitaip apgaulės būdu vengia mokėti alimentus, jis atsako už vengimą išlaikyti vaiką.

Taigi pagal formuojamą teismų praktiką BK 164 str. įtvirtintos nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių tyčia vengia išlaikyti vaiką (Lietuvos Auščiausiojo teismo nutartys Nr. 2K-491/2005, Nr. 2K-65/2007, Nr. 2K-695/2007, Nr. 2K-124/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013 ir kt.). Be to, pripažįstama, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t.y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (Lietuvos Auščiausiojo teismo nutartis Nr. 2K-9/2014). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad asmuo baudžiamojon atsakomybėn pagal šį straipsnį negali būti traukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma dėl svarbių priežasčių. Dėl kokios priežasties yra neteikiamas išlaikymas vaikui ir ar tai laikytina svarbia pateisinama priežastimi, sprendžia teismas pagal konkrečias bylos aplinkybes, įvertinęs surinktų duomenų visumą.

Baudžiamojoje byloje nustatyta, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2006-07-11 sprendimu civilinėje byloje Nr. N2-706-566/2006 iš V. R. priteista jo nepilnamečio vaiko – A. J. R., gim. 2005-04-15, išlaikymui nuo 2005-04-15 iki sūnaus pilnametystės kiekvieną mėnesį mokant po 300 litų. V. R. įsiskolinimas nepilnamečiam sūnui susidarė laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2009-06-01 ir nuo 2009-09-08 iki 2015-03-01.

Baudžiamojoje byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad V. R. 2008-12-30 iki 2009-09-07 buvo registruotas darbo biržoje ir nuo 2009-01-06 iki 2009-05-18 gavo nedarbo socialinio draudimo išmokas, ką patvirtino ir Lietuvos darbo biržos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2015-03-13 pažyma Nr. Sd-719. Vėliau V. R. išvyko gyventi į Angliją. Iš byloje esančių rašytinių duomenų ir paties nuteistojo V. R. parodymų matyti, kad V. R. Anglijoje gyveno apie penkerius metus, dirbo nuo 2009 m. rugsėjo mėn., į Lietuvą grįžo 2015 m. kovo mėn. Taigi jis gaudavo darbo užmokestį Anglijoje, taip pat nedarbo išmokas tiek Lietuvoje, tiek Anglijoje, tačiau jokių piniginių lėšų vaiko išlaikymui nepervedė. Nuteistasis teigė, kad išvyko į Angliją ieškoti darbo, tačiau darbo, kuris duotų normalias pajamas, nesusirado. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokie nuteistojo argumentai atmestini, kadangi V. R., gyvendamas penkerius metus Anglijoje turėjo galimybę susirasti bent minimaliai apmokamą darbą, iš kurio gaunamų pajamų, o taip pat iš bedarbio išmokų nedarbo laikotarpiais turėjo galimybę bent minimaliai prisidėti prie savo nepilnamečio sūnaus išlaikymo, tačiau to nedarė. Iš rašytinių bylos įrodymų (Anglijos atitinkamos institucijos, mokančios bedarbio pašalpas) matyti, kad V. R. buvo informuotas, jog jis nuo 2013 m. birželio 7 d. nebegalės gauti pašalpos, nes neatvyko pasirašyti deklaracijos (t.2 b.l.28). Ši aplinkybė rodo, jog dėl paties V. R. veiksmų bedarbio pašalpos mokėjimas jam buvo nutrauktas, jis nevykdė bedarbio pašalpą gaunančio asmens pareigos atvykti pasirašyti deklaraciją bei kitas jam nustatytas pareigas. Be to, pats nuteistasis bylos nagrinėjimo metu neneigė, jog Anglijoje dirbo atsitiktinius darbus, tačiau net minimalių piniginių lėšų vaikui išlaikyti V. R. neskyrė. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas antstolis S. M. patvirtino, kad laikotarpiu nuo 2009-01-01 iki 2015-03-01 nebuvo atlikta nė vienos įmokos per antstolio sąskaitą. Pirmieji pinigai sąskaitoje atsirado 2015-03-17. Nukentėjusioji M. altytė teismo posėdžio metu patvirtino, kad nuo 2009 m. sausio 1 d. iki 2009 m. birželio 1 d. ji negavo jokių pinigų, jos žiniomis, V. R. buvo Anglijoje.

Nuteistojo gynėjas apeliaciniame skunde teigia, jog nuteistasis jam nustatytos pareigos tam tikrais laikotarpiais nevykdė dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių - nuteistasis nuo 2009 metų birželio mėnesio pradžios iki 2014 m. lapkričio mėnesio pradžios nebuvo finansiškai apsirūpinęs ir negalėjo išlaikyti savo vaiko, nuteistajam nesisekė surasti normalaus darbo ne dėl savo apsileidimo, tinginystės, nerūpestingumo, bet dėl jam pastoviai nepalankiai ir nesėkmingai susiklosčiusių gyvenimo aplinkybių. Šie apelianto teiginiai paneigti byloje ištirtais įrodymais nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Teisėjų kolegijos vertinimu, V. R. elgesys, kuomet jis - sveikas, darbingo amžiaus asmuo, pakankamai ilgą laikotarpį nemokėjo savo nepilnamečiam vaikui jokio išlaikymo, rodo nuteistojo sąmoningą vengimą vykdyti savo pareigą išlaikyti sūnų.

Nors nuosprendžio priėmimo dienai V. R. buvo padengęs visus įsiskolinimus vaikui išlaikyti, ši aplinkybė pati savaime neatleidžia V. R. nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 164 str., kadangi vengimo išlaikyti nepilnametį vaiką jam inkriminuotu laikotarpiu faktas neabejotinai nustatytas byloje ištirtais įrodymais. Be to, pats nuteistasis pripažįsta, kad minėtais laikotarpiais jis nevykdė pareigos mokėti išlaikymą nepilnamečiam sūnui, kartu nurodydamas priežastis, kodėl jis negalėjo mokėti lėšų vaiko išlaikymui.

Visgi, teisėjų kolegija laiko, kad apelianto nurodytos išlaikymo nemokėjimo priežastys nepateisina apelianto pareigos teikti nepilnamečiam vaikui išlaikymą nevykdymo. Byloje ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma patvirtina, kad nuteistasis V. R. pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytais laikotarpiais vengė pareigos vykdyti įsipareigojimą mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą savo nepilnamečiam vaikui iki jo pilnametystės, todėl pirmosios instancijos teismas jį pagrįstai pripažino kaltu padarius nusikaltimą, numatytą BK 164 str.

Skirdamas bausmę, pirmosios instancijos teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, numatytų BK 54 str. Teismas nenustatė V. R. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad padarytas vienas nesunkus tyčinis nusikaltimas, V. R. anksčiau neteistas (teistumas išnykęs), administracine tvarka nebaustas, į psichiatrines ir narkologines įskaitas nėra įrašytas, todėl paskyrė antrą pagal griežtumą bausmę, numatytą minėto straipsnio sankcijoje artimos sankcijoje numatytam bausmės vidurkiui trukmės – laisvės apribojimą vieneriems metams. Teisėjų kolegija laiko, kad paskirta bausmė savo rūšimi ir trukme nėra per griežta. Atkreiptinas dėmesys, kad V. R. yra teistas už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą, nors teistumas jau yra išnykęs, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, neigiamai charakterizuoja V. R. kaip asmenį, vengiantį vykdyti savo pareigą nepilnamečio sūnaus atžvilgiu. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo paskirta bausme bus pasiekti bausmės tikslai, numatyti BK 41 str. Gi švelniant nuteistajam paskirtą bausmę - laisvės apribojimą 1 metams iki 6 mėnesių, asmuo nebus tinkamai nubaustas, kaip padaręs nusikalstamą veiką (BK 41 str. 2 d. 2 p.) ir nebus užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas (BK 41 str. 2 d. 5 p.). Nukentėjusioji M. Š. atsiliepime išreiškė poziciją, kad ir pirmosios instancijos teismo paskirtoji bausmė yra per švelni, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog nuteistojo padėties sunkinti negali, nes nustatytu terminu nėra paduotas nei prokuroro, nei nuteistosios apeliacinis skundas. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl papildomai pateiktų dokumentų apie nuteistojo tėvų sveikatos būklę, pažymi, kad, esant aukščiau nurodytoms aplinkybėms, jie nėra pakankami nuteistojo gynėjo apeliaciniam skundui tenkinti.

Esant nurodytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 22 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuteistajam V. R. už padarytą nusikalstamą veiką paskirta teisinga bausmė, nuteistojo gynėjo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo švelninti ar pakeisti nuteistajam paskirtą bausmę, todėl keisti ar naikinti skundžiamą nuosprendį apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

nutarė:

atmesti nuteistojo V. R. gynėjo Džiginto Žebelio apeliacinį skundą.