- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2017-03-20
- Bylos Nr.
- I-1937-331/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04963-2016-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Henrikas Sadauskas
- Pareiškėjas
- R. P.
- Atsakovas
- Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų
- Trečiasis asmuo
- Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos
- Kategorijos
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovams Vilniaus pataisos namams, Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
pareiškėjas skundu (b. l. 1) kreipėsi į teismą ir prašo: 1) priteisti 25 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą; 2) įpareigoti Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN) vykdyti Vilniaus apygardos administracinio teismo (toliau – ir VAAT) 2016 m. spalio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6428-811/2016 ir nedelsiant apsvarstyti perkėlimo į lengvąją grupę klausimą, lygtinio paleidimo klausimą, įvertinant aplinkybę, kad šie klausimai nebuvo svarstomi dėl Vilniaus PN administracijos kaltės.
Paaiškino, kad VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6428-811/2016 buvo patenkintas pareiškėjo skundas ir panaikintas Vilniaus PN 2016 m. sausio 26 d. nutarimas Nr. 28-78(1) ir Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2016 m. vasario 16 d. sprendimas Nr. 2S-1054. VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimas įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 12 d. Tačiau Vilniaus PN administracija iki šiol nepanaikino pareiškėjui paskirtos nuobaudos, taigi jo teisių pažeidimas vis dar tęsiasi.
Neteisėtas nuobaudos paskyrimas pareiškėjui padarė didelę žalą, kuri pasireiškė dvasiniais išgyvenimais dėl neteisybės, nuolatiniu nerimu, kad situacija gali pasikartoti, nemiga, galvos skausmais, bendravimo galimybių sumažėjimu. Pareiškėjas tapo pajuokos objektu, iš kurio bet kas gali imti jam priklausančius daiktus, o jis negali apsiginti.
Žala pasireiškė ir tuo, kad pareiškėjas, turėdamas nuobaudą negalėjo kreiptis į Vilniaus PN administraciją dėl lygtinio paleidimo. 2016 m. kovo mėn. jis turėjo teikti prašymą dėl pakartotinio lygtinio paleidimo ir galimai jau būtų buvęs paleistas į laisvę. Turint galiojančią nuobaudą toks kreipimasis būtų beprasmis, todėl liepiamas būrio viršininko P. P. pareiškėjas parašė prašymą atidėti jo pristatymą lygtinio paleidimo komisijai. Pareiškėjas šiuo metu yra suimtas vien tik dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos.
Turėdamas galiojančią nuobaudą pareiškėjas negalėjo prašyti perkelti jį į lengvą grupę ir negalėjo naudotis šiai grupei priskirtomis lengvatomis. Prieš paskiriant nuobaudą pareiškėjas buvo parašęs prašymą jį perkelti į lengvąją grupę, tačiau Vilniaus PN Socialinės reabilitacijos skyriaus viršininkas R. S. jam paaiškino, kad minėtas jo prašymas nebus tenkinamas, ir kad pareiškėjas rašytų kitą prašymą, kuriame nurodytų, kad jo perkėlimo į lengvąją grupę klausimas nebūtų svarstomas, kol vyksta tyrimas.
Teismo posėdyje ir 2017 m. kovo 9 d. baigiamojoje kalboje (b. l. 60-63) pareiškėjas palaikė skunde išdėstytus argumentus.
Atsiliepimas
Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai nesutinka su pareiškėjo skundu, prašo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 11–16) paaiškino, kad Vilniaus PN 2016 m. sausio 26 d. nutarimas Nr. 28-78(1) buvo priimtas, atsižvelgiant i Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnų 2016 m. sausio 25 d. atliktą tarnybinį tyrimą, tyrimo metu nustatytas faktines įvykio aplinkybes, surinktą rašytinę medžiagą. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnai, atlikdami tarnybinius tyrimus ir apklausdami nuteistuosius, rinkdami informaciją, privalo garantuoti asmenų, abipusio pasitikėjimo principu suteikusių informaciją, anonimiškumą ir užtikrinti bendravimo konfidencialumą. Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos pareigūnas, atlikęs tarnybinį patikrinimą, tarnybinio patikrinimo išvadoje nurodė, kad apklaustas 1-ojo būrio nuteistasis nurodė, kad jis tiesiogiai girdėjo, kaip pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius D. U. atžvilgiu. Parodė, kad kai įvyko minėtas konfliktas, valgykloje buvo likę tik nuteistieji R. P. ir D. U.. Taip pat minėtas nuteistasis nurodė, kad jis yra ne kartą girdėjęs bei matęs, kaip nuteistasis R. P. vartodamas necenzūrinius žodžius įžeidinėja kitus 1-ojo būrio nuteistuosius. Vilniaus PN 1-oio būrio nuteistasis, suteikęs informaciją Kriminalinės žvalgybos skyriaus pareigūnams, baimindamasis dėl savo saugumo sutiko suteikti nurodytą informaciją, su ta sąlyga, jog tyrimo metu nebus atskleisti io vardas ir pavardė. VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. Nr. I-6428-811/2016 panaikino Vilniaus PN 2016 m. sausio 26 d. nutarimą Nr. 28-78(1), konstatuodamas, kad byloje nėra nustatyta, kokius konkrečius necenzūrinius žodžius kilusio konflikto metu D. U. atžvilgiu vartojo pareiškėjas; tokių aplinkybių nesukonkretino ir teismo posėdžio metu liudytojais apklausti asmenys — D. U. ir Vilniaus PN Kriminalinės žvalgybos skyriaus vyr. specialistas S. V.; byloje nenustatyta, jog 2016 m. sausio 5 d. 12.00 val. tarp 1-ojo nuteistųjų D. U. ir R. P. kilusio konflikto metu pareiškėjas D. U. atžvilgiu vartojo žodžius, kurie priskirtini necenzūrinių žodžių kategorijai.
Laikotarpiu, kai Vilniaus PN gavo įsiteisėjusį VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6428-811/2016, Vilniaus PN dirbo tik viena juriskonsultė, kuriai žymiai padidėjo darbo krūvis dėl to, kad nuo 2016 m. lapkričio 16 d. iki šiol Vilniaus PN dirbantis Personalo skyriaus vyresnysis specialistas D. R. turėjo nedarbingumą dėl nelaimingo atsitikimo kelyje į darbą. Taigi, Vilniaus PN juriskonsultei teko atlikti ne tik savo pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, bet ir pavaduoti D. R. bei pataisos įstaigoje vienai atlikti visą teisinį darbą. Jokie teisės aktai nereglamentuoja, per kokį laikotarpį, įsiteisėjus teismo sprendiniui dėl pataisos įstaigos nutarimo dėl nuteistojo nubaudimo panaikinimo, nuteistajam turi būti panaikinta nuobauda.
Šalies argumentai
Pareiškėjas, net ir turėdamas galiojančią nuobaudą, turi galimybę teikti prašymą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos ištaigos bei būti svarstomas komisijos posėdžio metu. Šiuo atveju, pareiškėjas, ginčui aktualiu laikotarpiu, tokio prašymo nėra pateikęs. Sprendžiant lygtinio paleidimo taikymą nuteistajam, kompleksiškai vertinama jo asmenybė, elgesys bausmės atlikimo metu, nusikalstamo elgesio rizika. Ginčui aktualiu laikotarpiu (t. y., po vieno mėnesio įsiteisėjus VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimui), pareiškėjas, turėjo dar vieną galiojančią nuobaudą – draudimą iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, paskirtą Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 28-808(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“. Skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo, todėl pareiškėjo argumentai, jog 2016 metų kovo mėnesį dėl 2016 m. sausio 26 d. paskirtos nuobaudos jis negalėjo teikti prašymo dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos yra nepagrįsti. Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs klausimą dėl lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos taikymo nuteistajam R. P., 2015 m. spalio 27 d. nutartimi Nr. T-1655-891/2015 atsisakė taikyti nuteistajam R. P. lygtini paleidimą iš pataisos įstaigos. Vilniaus apygardos teismas 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi Nr. 1S-1661-211/2015 paliko galioti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 27 d. nutartį, kurioje yra konstatuota aplinkybė apie tai, kad pareiškėjas „<...> šiuo metu nuobaudų neturi, skatintas 1 kartą <...>“, tačiau teismas vis tiek atsisakė taikyti nuteistajam R. P. lygtinį paleidimą iš pataisos įstaigos.
Skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo, todėl pareiškėjo argumentai apie tai, jog iki VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimo įsiteisėjimo administracinėje byloje Nr. I-6428-811/2016 dėl 2016 m. sausio 26 d. paskirtos nuobaudos jis nerašė prašymo būti priskirtam lengvojoje grupėje, yra nepagrįsti. Dėl laikotarpio po VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimo įsiteisėjimo, pasisakytina, jog pareiškėjas turi galiojančią nuobaudą (draudimą iki vieno mėnesio apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, paskirtą Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 28-808(1) „Dėl nuteistojo nubaudimo“).
Šalies argumentai
Pareiškėjas nepateikia jokių įrodymų ir paaiškinimų dėl jam tariamai padarytos žalos, jis skunde nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio tarp šių, jo nurodytų tariamų pažeidimų, ir jam padarytos neturtinės žalos. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines ar psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant tariamai buvusio neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą. Taigi, nėra pagrindo spręsti skunde nurodytų aplinkybių poveikį sveikatos būklei, kitoms fizinėms arba psichinėms pareiškėjo savybėms. Pataisos įstaigoje pareiškėjas buvo laikomas tokiomis pat sąlygomis, kaip ir visi kiti asmenys, jokių išimčių, kad būtų pablogintas jo buvimas minėtoje įstaigoje, nebuvo. Įrodymų, kad Vilniaus PN administracija žemintų pareiškėjo orumą ar kitaip žiauriai su juo būtų elgiamasi, pareiškėjas nepateikė. Pareiškėjas nepagrindžia, kokiais paskaičiavimais jam atsirado neturtinė žala ir nepateikia jokių dokumentų ar teisės aktų, kuriais gali pagrįsti reikalaujamos neturtinės žalos atsiradimo sumą, todėl reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo yra nepagrįstas ir turi būti atmestas. Vilniaus PN administracija jokiais savo veiksmais pareiškėjui žalos nepadarė, taigi, nėra jokio pagrindo svarstyti neturtinės žalos pareiškėjui atlyginimą.
Teismo posėdyje atsakovo atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos su pareikštu skundu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime (b. l. 7–9) paaiškino, kad pareiškėjas savo skunde iš esmės nebando pagrįsti savo galimų teisės pažeidimų, o apie juos spėja. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba. 25 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimo suma Lietuvos teismų praktikoje dažniausiai yra priteisiama už itin reikšmingų, tokių kaip sveikata ar net gyvybė, vertybių pažeidimą. Pareiškėjas skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteista būtent tokio dydžio (25000 Eur) neturtinė žala. Departamento manymu, nebuvo pažeistos tokios vertybės, kad pareiškėjo patirtą neturtinę žalą būtų galima įvertinti jo nurodyta suma (25000 Eur). Neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas.
Teismo posėdyje trečiojo suinteresuoto asmens atstovas nedalyvavo, apie teismo posėdžio vietą ir laiką pranešta tinkamai.
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmestinas.
Šioje byloje ginčas kilęs dėl Lietuvos valstybės pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią jis patyrė, pasak pareiškėjo, jam neteisėtai paskyrus nuobaudą ir neteisėtai jos nepanaikinus, bei įpareigojimo atlikti veiksmus.
Nustatyta, kad Vilniaus PN direktorius 2016 m. sausio 26 d. nutarimu pareiškėjui už tai, kad jis 2016 m. sausio 5 d. 12.00 val. įvykusio žodinio konflikto tarp nuteistųjų pareiškėjas vartojo necenzūrinius žodžius, skyrė jam BVK 142 straipsnyje numatytą nuobaudą – papeikimą (b. l. 23).
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, ikiteismine ginčų nagrinėjimo tvarka išnagrinėjęs pareiškėjo 2016 m. sausio 27 d. skundą dėl 2016 m. sausio 26 d. nutarimo panaikinimo, Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. vasario 26 d. sprendimu patvirtino Vilniaus PN nutarimo teisėtumą bei pagrįstumą ir pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
VAAT išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2016 m. spalio 12 d. sprendimu panaikino Vilniaus PN direktoriaus pavaduotojo 2016 m. sausio 26 d. nutarimą ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2016 m. vasario 26 d. sprendimą, teismo sprendimas įsiteisėjo 2016 m. lapkričio 13 d. (VAAT administracinėje byloje Nr. I-6428-811/2016).
Vykdydamas VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimą, Vilniaus PN direktorius 2017 m. sausio 13 d. priėmė įsakymą Nr. 7-19 (b. l. 17), kuriuo panaikino pareiškėjui Vilniaus PN 2016 m. sausio 26 d. nutarimu paskirtą nuobaudą – papeikimą. Taigi teismas daro išvadą, kad VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimas atsakovo buvo įvykdytas, todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus PN vykdyti VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimą.
Pareiškėjas teigia, kad dėl neteisėtai paskirtos ir neteisėtai nepanaikintos nuobaudos jam buvo padaryta žala, nes jis išgyveno dėl neteisybės, negalėjo kreiptis dėl lygtinio paleidimo, negalėjo prašyti perkelti jį į lengvą grupę ir naudotis šiai grupei priskirtomis lengvatomis.
Atsakovės atstovas teigia, kad pareiškėjo teiginiai nepagrįsti, kadangi skundo padavimas nuobaudos vykdymo nesustabdo, turėdamas galiojančią nuobaudą pareiškėjas galėjo teikti prašymą dėl lygtinio paleidimo, tačiau to nedarė.
Ginčo teisinius santykius reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinis kodeksas, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (2015 m. birželio 23 d. įstatymo Nr. XII-1818 redakcija, galiojusi nuo 2015 m. rugsėjo 1 d. iki 2017 m. sausio 1 d.), Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės (toliau – ir Taisyklės) (2012 m. birželio 27 d. įsakymo Nr. 1R-173 redakcija, galiojanti nuo 2012 m. liepos 1 d.) ir kiti teisės aktai.
Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 str. 4 d.). Deliktinė atsakomybė yra viena iš civilinės atsakomybės rūšių, todėl jai atsirasti būtina nustatyti bendrosios civilinės atsakomybės sąlygų visumą, nurodytą CK 6.246–6.249 straipsniuose: žalą, neteisėtą veiką, priežastinį ryšį tarp neteisėtos veikos ir atsiradusios žalos. Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti būtinos trys civilinės atsakomybės sąlygos: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atlikti neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) asmens patirta žala (CK 6.249 str.); 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejantis priežastinis ryšys (CK 6.247 str.). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-578-556/2015). Akcentuotina, kad teismų praktikoje yra išaiškinta, jog nurodytas civilinės atsakomybės sąlygas privalo įrodyti pareiškėjas (ieškovas) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-669/2011).
Tai, kad pareiškėjui Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. sausio 26 d. įsakymu buvo neteisėtai paskirta nuobauda buvo konstatuota įsiteisėjusiu VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6428-811/2016, todėl teismas pakartotinai atsakovo atsiliepime išdėstytų nuobaudos paskyrimo aplinkybių nenagrinės ir jų nevertins.
Teismas nesutinka su atsakovės atstovo teiginiais, kad teisės aktai nereglamentuoja, per kokį laikotarpį įsiteisėjus minėtam VAAT sprendimui, nuteistajam turi būti panaikinta nuobauda.
Pareiškėjui paskirtos nuobaudos panaikinimas yra susijęs su teismo sprendimo vykdymu, kurį reglamentuoja Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ). ABTĮ 99 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įsiteisėjus teismo sprendimui, kuriuo skundas (prašymas, pareiškimas) patenkinamas, jo patvirtinta kopija (nuorašas) nusiunčiama vykdyti viešojo administravimo subjektui ar kitam asmeniui, kurio teisės aktai arba veiksmai (neveikimas) ar vilkinimas atlikti veiksmus buvo apskųsti, arba viešojo administravimo subjektui, kuris byloje atstovavo valstybei (Vyriausybei), taip pat pareiškėjui. Pagal ABTĮ 99 straipsnio 2 dalį, jeigu per penkiolika kalendorinių dienų ar per teismo nustatytą terminą šio straipsnio 1 dalyje nurodytas viešojo administravimo subjektas ar kitas asmuo sprendimo neįvykdo, pareiškėjo prašymu sprendimą priėmęs administracinis teismas išduoda jam vykdomąjį raštą, kartu nurodydamas jį vykdyti antstoliui pagal atsakovo buveinės vietą Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.
Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6428-811/2016 įsiteisėjo ir 2016 m. gruodžio 13 d. buvo atiduotas vykdyti. Minėtame sprendime teismas nenustatė termino jam įvykdyti. Pareiškėjui paskirta nuobauda buvo panaikinta tik 2017 m. sausio 13 d. (b. l. 17), taigi praleidus ABTĮ 99 straipsnio 2 dalyje nustatytą 15 dienų terminą. Ta aplinkybė, kad laikotarpiu, per kurį turėjo būti įvykdytas teismo sprendimas, Vilniaus PN darbuotojams buvo padidėjęs darbo krūvis, nepateisina teismo sprendimo nevykdymo nustatytu laiku.
Įvertinęs tai, kad įsiteisėjusiu teismo sprendimu buvo konstatuotas pareiškėjui paskirtos nuobaudos neteisėtumas ir nustatyta, kad minėtas teismo sprendimas buvo įvykdytas praleidus terminą jam įvykdyti, atsižvelgęs į teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, teismas daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju CK 6.271 straipsnio prasme yra pirmoji viešosios atsakomybės sąlyga – valdžios institucijos (Vilniaus PN) neteisėti veiksmai.
Pareiškėjas teigia, kad dėl Vilniaus PN neteisėtų veiksmų jis negalėjo kreiptis dėl lygtinio paleidimo, negalėjo prašyti perkelti jį į lengvą grupę ir naudotis šiai grupei priskirtomis lengvatomis.
Teismas vertina, kad šie pareiškėjo teiginiai yra hipotetinio pobūdžio, nepagrindžiantys ir neįrodantys priežastinio ryšio tarp Vilniaus PN neteisėtų veiksmų ir galimai padarytos žalos pareiškėjui.
BVK 157 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigose atliekantys nuteistieji, kurie vykdo individualiame socialinės reabilitacijos plane numatytas priemones, yra pateikę Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai prašymus lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos ir kurių nusikalstamo elgesio rizika žema ir (ar) pažanga mažinant nusikalstamo elgesio riziką sudaro pagrindą manyti, kad jie laikysis įstatymų ir nenusikals, gali būti lygtinai paleisti iš pataisos įstaigų. Prašymų lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos pateikimo tvarką nustato Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės. Taisyklių 325¹ punkte numatyta, kad prašymai lygtinai paleisti iš pataisos įstaigos pateikiami pataisos įstaigos administracijai. Taisyklių 325³ punkte nustatyta, kad pataisos įstaiga per 10 darbo dienų nuo šių taisyklių 325¹ punkte nurodyto prašymo priėmimo pateikia jį ir socialinio tyrimo išvadą Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijai.
BVK 140 straipsnio 1 dalies 10 punkte (redakcija, galiojusi iki 2017 m. sausio 1 d.) numatyta, kad už nepriekaištingą elgesį, iniciatyvą ir aktyvų dalyvavimą įgyvendinant socialinės reabilitacijos priemones, stropų darbą ir gerus mokymosi rezultatus laisvės atėmimo bausmę atliekantiems nuteistiesiems gali būti skiriamos šios paskatinimo priemonės atlikusiems ne mažiau kaip vienerius metus, o nepilnamečiams, atlikusiems ne mažiau kaip šešis mėnesius paskirtos bausmės, – perkėlimas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę. Taisyklių 68 punkte nustatyta, kad paskatinimas, kuriuo nuteistasis perkeliamas iš paprastosios grupės į lengvąją grupę, skiriamas pataisos įstaigos direktoriaus nutarimu.
Teismas pažymi, kad byloje nėra duomenų, kad ginčo laikotarpiu pagal pareiškėjo pateiktus prašymus būtų neigiamai išspręsti klausimai dėl jo lygtinio paleidimo ar perkėlimo į lengvą grupę.
Rašytiniai bylos įrodymai patvirtina, kad 2016 m. vasario 17 d. pareiškėjas parašė prašymą (b. l. 25) Vilniaus PN direktoriui nepristatyti jo 2016 metų kovo mėnesį komisijai, sprendžiančiai klausimą dėl lygtinio paleidimo, nenurodydamas tokio prašymo priežasčių.
Teismas sutinka su atsakovo argumentu, kad net ir turėdamas galiojančią nuobaudą pareiškėjas turėjo teisę teikti prašymą dėl lygtinio paleidimo (BVK 157 str. 1 d.), tačiau, kaip minėta, 2016 m. vasario 17 d. nusprendė šia teise nepasinaudoti, nenurodydamas priežasčių (b. l. 25).
Pareiškėjas teismui nenurodė, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų teikęs prašymus dėl jo lygtinio paleidimo ar perkėlimo į lengvą grupę ir šie prašymai būtų netenkinti.
Taigi teismo vertinimu, nesant duomenų apie atsisakymą taikyti lygtinį paleidimą ar perkelti į lengvą grupę, teismas išsamiau nenagrinės pareiškėjo hipotetinio pobūdžio svarstymų apie tai, kad neteisėtai paskirta nuobauda užkirto jam kelią įgyvendinti teisę į lygtinį paleidimą ar perkėlimą į lengvąją grupę, kadangi tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba. Teismas pažymi, kad tokią praktiką formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) (2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013, 2013 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1174/2013 ir kt.).
Be to, byloje yra Vilniaus miesto apylinkės teismo įsiteisėjusi 2015 m. spalio 27 d. nutartis dėl teikimo Nr. T-1655-891/2015 (b. l. 30-33, 34-36), kuri buvo priimta dar iki ginčo nuobaudos pareiškėjui paskyrimo, kuria atsisakyta tvirtinti Vilniaus PN Lygtinio paleidimo iš pataisos įstaigos komisijos nutarimą taikyti pareiškėjui lygtinį paleidimą. Teismas nutartyje atsižvelgė į šias aplinkybes: pareiškėjas anksčiau teistas net 12 kartų, šiuo metu atlieka subendrintą bausmę už tyčinių tame tarpe apysunkio nusikaltimo padarymą; savo kaltės dėl Baudžiamojo kodekso 180 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo padarymo nepripažino; jam vieną kartą taikytas lygtinis paleidimas, bet jis pažeidė lygtinio paleidimo sąlygas; jis nedaro teisingų išvadų, negerbia galiojančių teisės aktų ir moralės normų, savo elgesiu demonstruoja polinkį daryti priešingus teisei veiksmus ir nenorą laikytis įstatymų, yra linkęs nusikalsti ir kelia teismui abejonių dėl jo galimybės laikytis įstatymų ateityje, būnant laisvėje; Socialinio tyrimo išvadoje piktnaudžiavimas alkoholiu nurodytas kaip vienas iš jam būdingų kriminogeninių veiksnių; siekdamas kitų žmonių paklusimo, yra naudojęs smurtą, sunkiai išskiria savo problemines sritis; bausmės atlikimo metu buvo du kartus skatintas, tačiau taip pat jis buvo ir 3 kartus pažeidęs rėžimo reikalavimus, už ką 2 kartus buvo nubaustas; šiuo metu yra neatlikęs pakankamai didelės dalies laisvės atėmimo bausmes - daugiau nei 2 metų ir 1 mėnesio; Komisijos sprendimas dėl lygtinio paleidimo taikymo pareiškėjui nebuvo vieningas. Taigi matyti, kad teismas spręsdamas dėl lygtinio paleidimo taikymo atsižvelgia į daugybę aplinkybių, o paskirta nuobauda yra tik viena iš jų.
Be to, teismas atsižvelgia į tai, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas turėjo dar vieną galiojančią nuobaudą, kuri buvo paskirta Vilniaus PN 2016 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 28-808(1).
Taigi teismas negali sutikti su pareiškėjo teiginiais, kad 2016 m. sausio 26 d. neteisėtai paskirta nuobauda sąlygojo tai, kad jam nebuvo taikytas lygtinis atleidimas ar jis nebuvo perkeltas į lengvąją grupę. Todėl atmestinas kaip nepagrįstas pareiškėjo reikalavimas įpareigoti Vilniaus PN nedelsiant apsvarstyti perkėlimo į lengvąją grupę klausimą, lygtinio paleidimo klausimą, įvertinant aplinkybę, kad šie klausimai nebuvo svarstomi dėl Vilniaus PN administracijos kaltės. Siekdamas, kad šie klausimai būtų svarstomi, pareiškėjas turėtų pateikti prašymus ne teismui, bet nustatytoms institucijoms laikydamasis teisės aktuose nustatytų procedūrų.
Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam buvo padaryta neturtinė žala, pasireiškusi tuo, kad neteisėtai paskyrus nuobaudą ir laiku jos nepanaikinus, jis išgyveno dėl neteisybės, nuolat nerimavo, kad situacija gali pasikartoti, jį kankino nemiga, galvos skausmai, sumažėjo jo bendravimo galimybės, jis tapo pajuokos objektu, iš kurio bet kas gali imti jam priklausančius daiktus, o jis negali apsiginti.
Pareiškėjas teismui nepateikė jokių objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad dėl neteisėtai paskirtos nuobaudos ar jos nepanaikinimo nustatytu laiku būtų pablogėjusi jo sveikata.
Į bylą pateiktos pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašai (b. l. 72-76) patvirtina, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas kreipėsi dėl peršalimo ligų simptomų (slogos, kosulio ir pan.), o depresija, nemiga ar kitokie panašaus pobūdžio susirgimai nebuvo diagnozuoti.
Teismas daro išvadą, kad pareiškėjui dvasiniai sukrėtimai, nebuvo tokie, dėl kurių būtų reikalinga medicininė pagalba bei konsultavimasis pas atitinkamos srities specialistus. Todėl pareiškėjo nurodyta neturtinė 25 000 Eur žala nėra adekvati padarytam pažeidimui.
Neturtinės žalos atlyginimas dėl neteisėtų institucijos veiksmų nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Pažeidimo fakto pripažinimas taip pat yra asmens pažeistų teisių gynimo būdas, pakankama bei teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (EŽTT 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. v. Prancūzija, pareiškimo Nr. 7508/02; LVAT 2008 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, LAT 2008 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-2/2008 ir kt.). Ne visada tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, turi būti priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais, o tokia žala priteisiama konkrečiu atveju nustačius, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti.
Nors pareiškėjas jautėsi nepagrįstai nubaustas, tačiau byloje nenustatyta, jog jis būtų realiai patyręs kokius nors konkrečius papildomus nepatogumus dėl neteisėtai paskirto papeikimo ar jo nepanaikinimo nustatytu laiku. Taip pat pabrėžtina, kad papeikimas yra lengviausio pobūdžio nuobauda iš numatytų galimų BVK 142 straipsnio 1 dalyje.
Pagal LVAT formuojamą praktiką panašaus pobūdžio bylose, kai pareiškėjui yra neteisėtai paskiriama nuobauda ir jis prašo neturtinės žalos atlyginimo, teismai konstatuoja, kad pakankama satisfakcija patirtai pareiškėjo neturtinei žalai kompensuoti yra nutarimo, kuriuo pareiškėjui paskirtas papeikimas, pripažinimas neteisėtu ir nepagrįstu bei jo panaikinimas (LVAT 2014 m. balandžio 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-146-215-14, 2016 m. gruodžio 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2419-442/2016).
Tai, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas reikalavimą atlyginti žalą dėl neteisėtos nuobaudos paskyrimo, pareiškė atskiroje administracinėje byloje, teismo vertinimu nesudaro pagrindo nesivadovauti nurodyta LVAT praktika. Kadangi nagrinėjamu atveju Vilniaus PN direktoriaus 2016 m. sausio 26 d. nutarimas Nr. 28-78(1), VAAT 2016 m. spalio 12 d. sprendimu buvo pripažintas neteisėtu ir nepagrįstu, minėtas VAAT sprendimas buvo įvykdytas ir pareiškėjui neteisėtai paskirta nuobauda buvo panaikinta (b. l. 17), teismas sprendžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo teisės yra apgintos, todėl jo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Teismas taip pat pažymi, kad Europos Žmogaus T. T. ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas V. d. H. v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas H. v. Finland; LVAT administracinėse bylose: Nr. A261-3555/2011, Nr. A-556-1995/2013).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi,
nusprendžia:
pareiškėjo R. P. skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant skundą šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.