Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios L. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendžio, kuriuo L. R. pripažinta kalta dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 225 straipsnio 2 dalyje, ir paskirta bausmė 100 MGL (3 800 EUR) dydžio bauda.

Nustatytas terminas baudai sumokėti – per tris mėnesius nuo nuosprendžio įsiteisėjimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. R. pripažinta kalta ir nuteista už tai, kad būdama valstybės tarnautojui prilygintu asmeniu, dirbdama Lietuvos verslo kolegijoje audito dėstytoja, 2014 m. birželio 3 d., laikotarpiu nuo 13 val. iki 14 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) savo darbo kabinete, savo naudai tiesiogiai reikalavo Lietuvos verslo kolegijos 3 kurso studentės M. Ž. duoti 200 Lt kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad teigiamai įvertintų studentės M. Ž. neišlaikytą audito egzaminą.

Toliau tęsdama nusikalstamą veiką, L. R., 2014 m. birželio 3 d., laikotarpiu nuo 16.30 val. iki 17 val., (duomenys neskelbtini) patalpose, adresu (duomenys neskelbtini) savo darbo kabinete, savo naudai tiesiogiai priėmė iš M. Ž. 200 Lt kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. M. Ž. neperlaikius egzaminą iš naujo, už neišlaikytą audito egzaminą, akademinių įsiskolinimų lape įrašė teigiamą egzamino įvertinimą – 5 balus bei įvertinimą patvirtino savo parašu.

Motyvuojamoji dalis

Nuteistosios L. R. apeliacinis skundas tenkinamas.

Taip pat atmetami L. R. teiginiai dėl BPK pažeidimų, kuriuos jos manymu padarė pirmosios instancijos teismas nepasisakydamas apie Klaipėdos apygardos prokuratūros ONKT skyriaus prokuroro priimtus nutarimus byloje Nr. 1S-740-458/2014 ir sprendžiant prašymą nutraukti baudžiamąją bylą BPK 235 straipsnyje nustatyta tvarka. Apeliantė nepagrįstai savo skunde nurodė, kad dėl jos paminėtų prokuroro nutarimų Klaipėdos apygardos teismas perdavė bylą Nr. 1S-740-458/2014 nagrinėti kartu su jai iškelta byla Nr. 07-1-205-14. Šioje baudžiamojoje byloje yra Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. liepos 23 d. nutartis, kuriuo apeliantės gynėjo R. Kivyliaus skundas atmestas ir paliktas galioti 2014 m. birželio 26 d. prokuroro nutarimas, tą pačią dieną patvirtintas Klaipėdos miesto apylinkės teismo teisėjos R. S., kuriuo buvo nutrauktas ikiteisminis tyrimas M. Ž. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 227 straipsnio 2 dalyje (1 t., b. l. 8-9; 2 t., b. l., 29-32). Taigi L. R. nepagrįstai nori šiuos du tyrimus sujungti į vieną bylą, o esant minėtai situacijai apeliacinės instancijos teismas gali pasisakyti tik dėl šioje baudžiamojoje byloje buvusių procesų. Dėl šių priežasčių pasisakoma tik dėl L. R. manymu pažeistos BPK 235 straipsnyje nurodytos tvarkos.

Teisėjų kolegijos nuomone kiti nuteistosios apeliacinio skundo argumentai dėl įrodymų vertinimo, jų nepakankamumo pripažinti ją kalta reikalavus ir priėmus kyšį yra pagrįsti. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai yra įstatymų nustatyta tvarka teisėtai gauti duomenys, kurie patvirtina ar paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės baudžiamajai bylai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla. Teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 1–5 dalys). Teisėjų vidinis įsitikinimas vertinant įrodymus turi remtis visų byloje esančių duomenų patikimumo patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu.

Taigi teismas savo išvadas turi grįsti patikimais įrodymais, taip pat turi įvertinti jų visetą ir tai turi leisti teismui padaryti nuosprendyje išdėstytas išvadas. Kiekvienas nuosprendis turi būti motyvuotas, t. y. aprašomojoje jo dalyje turi būti pateikta įrodymų analizė visais klausimais, kurie išsprendžiami nuosprendžiu. Apkaltinamasis nuosprendis gali būti priimtas tik tada, kai kaltinamojo kaltumas yra visiškai ir besąlygiškai įrodytas, o teismo išvados apie kaltinamojo kaltumą grindžiamos teisiamajame posėdyje išnagrinėtais įrodymais. Apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, spėjimais – kiekviena versija, visi prieštaravimai turi būti patikrinti ir įvertinti teismo. Taigi vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma.

Pirmosios instancijos teismas baudžiamojoje byloje esančiais duomenimis teisingai nustatė, kad 2014 m. birželio 3 d., į (duomenys neskelbtini) patalpas, adresu (duomenys neskelbtini), atvyko Lietuvos verslo kolegijoje studentė M. Ž. ir laikė audito egzaminą pas dėstytoją L. R., tačiau padarė nepagrįstas išvadas, jog pakanka įrodymų, kad L. R. reikalavo ir paėmė iš M. Ž. 200 Lt kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad teigiamai įvertintų studentės M. Ž. neišlaikytą audito egzaminą.

Apygardos teismas padarė išvadą, kad 2014 m. birželio 3 d., apie 13 val., L. R. jau buvo patikrinusi egzamino užduotis ir pataisytą rašto darbą, o atvykus M. Ž. dar pagal kiekvieną egzamino užduotį ją klausinėjo žodžiu, kadangi jai atsakinėti žodžiu sekėsi sunkiai L. R. ją auklėjo (moralizavo) ir pasakė, kad ji egzamino neišlaikė. Pokalbio metu su studente L. R. liepė „nusibausti“, pateikdama pavyzdį su kelių policija, kad jei nenori būti nubaustas už pažeidimą, tai turi sumokėti baudą. Pirmosios instancijos teismas šiuos nuteistosios žodžius laikė tiesiogine kyšio provokacija, o įvardytą pinigų suma „du šimtai“ – tiesioginiu reikalavimu sumokėti kyšį už neišlaikyto audito egzamino teigiamą įvertinimą. Po ko M. Ž. išėjo ir apie 16.30 val. L. R. kvietimu grįžo į jos darbo vietą, kur ir padavė, o L. R. priėmė 200 Lt kyšį už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. M. Ž. neperlaikius egzaminą iš naujo, už neišlaikytą audito egzaminą, akademinių įsiskolinimų lape įrašė teigiamą egzamino įvertinimą – 5 balus bei įvertinimą patvirtino savo parašu.

Pagal BK 225 straipsnio 2 dalį, atsako valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo, savo ar kitų naudai tiesiogiai ar netiesiogiai pažadėjęs ar susitaręs priimti kyšį arba reikalavęs arba provokavęs duoti kyšį, arba priėmęs kyšį už neteisėtą veikimą ar neveikimą vykdant įgaliojimus. Taigi kyšininkavimo objektyvieji požymiai – pažadėjimas ar susitarimas priimti, reikalavimas arba provokavimas duoti, jo priėmimas – įstatymo dispozicijoje suformuluoti kaip alternatyvūs, todėl baudžiamajai atsakomybei kilti pakanka, kad būtų padaryta bent viena iš šių veikų. Teismų praktikoje reikalavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami tokie veiksmai, kai kyšio reikalaujama ar net grasinama, jei nebus duotas kyšis, atlikti neteisėtus veiksmus, padaryti žalą teisėtiems asmens interesams arba neatlikti teisėtų veiksmų, kuriuos kaltininkas gali ir turi atlikti vykdydamas įgaliojimus. Taip pat gali būti reikalaujama grasinant jo negavus atlikti teisėtus veiksmus. Kyšio reikalavimo formos gali būti įvairios, jo gali būti reikalaujama atvirai, tiesiai ar užmaskuotai, per trečiuosius asmenis ir pan. Pažymėtina, kad kyšio reikalavimas gali būti inkriminuojamas tik tais atvejais, kai iniciatyva gauti (duoti) kyšį kyla iš valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens, o ne iš kyšio davėjo. Provokavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami tokie veiksmai, kai kaltininkas kyšio nereikalauja atvirai, o tai daro užmaskuota forma ir savo elgesiu sudaro tokią padėtį, kad teisėtiems asmenų interesams kyla realios žalos pavojus ir asmuo, siekdamas apsaugoti savo teisėtus interesus ar užtikrinti jų įgyvendinimą, yra priverstas duoti kyšį. Provokavimu duoti kyšį paprastai pripažįstami ir tokie kaltininko veiksmai ar kalbos, kuriomis asmeniui aiškiai leidžiama suprasti, kad jeigu nebus duotas kyšis, bus teisėtai veikiama (ar neveikiama), bet priešingai asmens interesams (LAT nutartys Nr. 2K-231/2007, 2K-153/2008, 2K-507/2008, 2K-535/2008, 2K-89/2009). Neteisėtas neveikimas kyšininkavimo atveju teismų praktikoje suprantamas kaip sąmoningas susilaikymas nuo veiksmų, kuriuos valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo privalo atlikti vykdydamas įgaliojimus, o neteisėtas veikimas – kaip veiksmai, kurių valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo neturi teisės atlikti vykdydamas įgaliojimus (pvz., savo tarnybinės kompetencijos viršijimas, sprendimo priėmimas nesilaikant teisės aktų nustatytų reikalavimų, nusikalstamos veikos ar kitos rūšies viešosios teisės pažeidimo padarymas). Inkriminuojant kyšininkavimą nebūtina, kad veiksmai, už kuriuos duodamas ir paimamas kyšis, būtų tiesiogiai nurodyti norminiame akte, reglamentuojančiame asmens pareigas. Pakanka, kad tokie veiksmai būtų šio asmens tarnybinių galimybių ribose, t. y. kad toks asmuo, nesąžiningai vykdydamas pareigas, galėtų sudaryti palankias sąlygas sprendimui, kuriuo suinteresuotas kyšio davėjas (LAT nutartys Nr. 2K-207/2013, 2K-390/2014). Be to, teismas turi nustatyti ne tik objektyviuosius, bet ir subjektyviuosius šios veikos požymius, t. y. kyšininkavimas padaromas tik tiesiogine tyčia. Kaltininkas turi suvokti pavojingą daromos nusikalstamos veikos pobūdį ir norėti taip veikti arba numatyti, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėti (BK 15 straipsnio 2 dalis).

Iš baudžiamojoje byloje esančių liudytojų ir nuteistosios parodymų matyti, kad 2014 m. birželio 3 d. įvykyje tiesiogiai dalyvavo du asmenys, tai M. Ž. ir L. R., todėl jų parodymai yra tiesioginiai, o liudytojų L. Ž., A. L., K. P. ir G. A. netiesioginiai. Tad norint nustatyti, ar L. R. veiksmuose buvo nors vienas nusikalstamos veikos objektyvusis ir subjektyvusis požymiai pirmiausiai turi būti įvertinami tiek tiesioginiai, tiek ir netiesioginiai parodymai atskirai, tiek jų visuma ir kiek juos patvirtina kiti duomenys. Apeliantė nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas negalėjo remtis liudytojų L. Ž., A. L., K. P. ir G. A. parodymais, nes jie yra išvestiniai. Pagal suformuotą teismų praktiką tiek tiesioginiai, tiek netiesioginiai įrodymai turi įrodomąją vertę. Šiuo aspektu pažymėtina, kad tiesioginiai įrodymai patys, be tarpinių grandžių, yra susiję su įrodinėjimo dalyku, o netiesioginiai yra tokie įrodymai, kurie iš pradžių pagrindžia tarpinio fakto buvimą, o per šį faktą – ir įrodinėtinas aplinkybes. Ne visada nusikaltimo aplinkybės ir veika, padariusio asmens kaltė nustatoma tiesioginiais įrodymais. Įrodinėjimas netiesioginiais įrodymais yra sudėtingesnis, tačiau jais taip pat gali būti grindžiama asmens kaltė, jei tais įrodymais nustatyti tarpiniai faktai ir išvados tarpusavyje sujungti nuoseklia ir logiška grandine. Įstatymas nedraudžia grįsti apkaltinamojo nuosprendžio netiesioginiais įrodymais. Tiesioginiai įrodymai neturi pranašumo prieš netiesioginius – ir vieni, ir kiti yra įrodinėjimo proceso elementai. Svarbu tai, kad įrodymai būtų įvertinti pagal įstatymo reikalavimus. Įrodymų patikimumas, nustatomas išanalizavus jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymai turi būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kuriuos galima patikrinti baudžiamojo proceso įstatyme numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1, 4 dalys). Duomenys tikrinami atliekant BPK numatytus proceso veiksmus, taip pat tarpusavyje lyginant duomenis, gautus iš skirtingų šaltinių.

Iš baudžiamojoje byloje esančių duomenų matyti, kad liudytojų L. Ž., A. L., K. P. ir G. A. parodymai iš esmės atspindi liudytojos M. Ž. parodymus, kuri tiesiogiai dalyvavo įvykyje ir jo eigą perpasakojo minėtoms liudytojoms apie kyšio reikalavimą ir davimą L. R.. Tarpiniai faktai, kuriuos nurodo minėtos liudytojos yra tik šių parodymų pasekmė, dėl šių priežasčių būtina analizuoti visus M. Ž. parodymus atskirai ir jų visumą. Kaip matyti pirmasis M. Ž. įvykio atpasakojimas užfiksuotas 2014 m. birželio 3 d. pareiškime, kuriame nurodyta, kad 2014 m. birželio 3 d. laikė audito egzaminą pas L. R., kuri patikrinus darbą nurodė, jog ji neišlaikė ir dėl to turi save „nusibausti“. Iš pradžių nesupratusi apie kokį nusibaudimą kalbamą, tačiau vėliau paaiškėjo, jos manymu, kad dėstytoja nori kyšio. Paklaususi ko ji norėtų, ką mėgsta, ši atsakiusi, kad ką jei reikia ji nusiperkanti ir įvardino sumą, tačiau neišgirdo kokią. Perklausė „šimtą“, o dėstytoja atsakė „du šimtai“. Pažadėjusi pinigus atnešti išėjo. Grįžusi voką padėjo ant stalo, L. R. paklausė „ar dabar laiminga?“, o ji atsakiusi, kad jai to penketo labai reikėjo. Po ko paėmė skolos lapelį su dėstytojos parašu ir išėjo (1 t., b. l. 1). Iš 2014 m. birželio 4 d. M. Ž. liudytojos apklausos protokolo matyti, kad ji iš esmės nurodo jau pareiškime nurodytas aplinkybes, tik dar patikslino, kad 2014 m. birželio 3 d., apie 13 val., atėjus pas dėstytoją L. R. į darbo kabinetą, dėstytoja jai pasakiusi, jog ji nieko nemoka, jos galva tuščia, pradėjo klausinėti žodžiu. Tada dėstytoja pradėjo kalbėti apie tai, jog atėjo perlaikyti egzamino ir nieko neatsinešė nei gėlių, nei saldainių ar kažko panašaus. Pasakė, kad jeigu nori gauti penketą turi save „nusibausti“. Iš pradžių nesuprato ką tai reiškia, todėl perklausė dėstytojos, o ši atsakiusi „kiek gali sau leisti“. Tada supratusi, kad dėstytoja norinti kyšio ir pradėjusi klausinėti ką mėgsta, ko norėtų. L. R. atsakiusi, kad visko nusiperkanti, todėl ji supratusi, jog iš jos reikalaujama pinigų. Paklausė „kiek“ ir iš pradžių nesupratusi kokią sumą įvardijo dėstytoja, todėl perklausė „šimtą“, o ši atsakė „ne, du šimtus“. Atsakiusi „gerai“, paskambins mamai ir valandos bėgyje pinigus atneš. Dėstytoja atsakė gerai ir jos atsisveikino. Išėjusi iš kabineto paskambino mamai ir pasakė, jog reikia pinigų tam, kad išlaikytų egzaminą. Taip pat, paskambino katedros vedėjai K. P. ir pokalbio metu prasitarė, jog dėstytoja jai pasiūlė nusipirkti egzamino pažymį. Katedros vedėja liepusi ateiti į kolegiją ir viską papasakoti. Pirma papasakojo katedros vedėjai, o vėliau dar kartą viską papasakojo direktorės kabinete dalyvaujant A. L., K. P. ir G. A.. Po to direktorė liepė paskambinti L. R. ir susitarti, kur atnešti. Ji taip ir padariusi. L. R. atsakiusi, kad atnešti į darbą arba gali ir nenešti, bet tada nebus jų susitarimo. Baigus pokalbį jai buvo paduotas diktofonas ir vokas su pinigais. Prieš įeidama į kabinetą, jau buvo įsijungusi diktofoną, ant dėstytojos stalo esančių segtuvų padėjo voką su 200 Lt. Tada L. R. paėmė skolos lapelį įrašė 5 balus, pasirašė ir paklausė „ar dabar esi laiminga“, į ką atsakiusi teigiamai. Po 5 min. į dėstytojos kabinetą su įjungtu diktofonu grįžo kartu su direktore ir pavaduotoja. Tikslaus direktorės pokalbio su L. R. neatsimena, nes buvo išsigandusi ir susijaudinusi (1 t., b. l. 24-26). Šios liudytojos 2014 m. birželio 11 d. apklausos metu užprotokoluota ir dar viena aplinkybė, t. y. kai dėstytoja pradėjo kalbėti apie savęs „nusibaudimą“, pateikė palyginimą su kelių policija, kad jeigu viršiji greitį ir tave sustabdo policija turi jiems sumokėti arba tau atima teises (1 t., b. l. 27-29). Pirmosios instancijos teismas šiuos žodžius pripažino tiesioginiu reikalavimu sumokėti kyšį už neišlaikyto egzamino teigiamą vertinimą.

Pati L. R. viso ikiteisminio tyrimo metu ir teisme neigė reikalavusi ar priėmusi kyšį iš studentės. Nurodžiusi, kad tarp jų įvyko nesusikalbėjimas. Teigiamą pažymį M. Ž. parašė, nes dar kartą peržiūrėjo jos pirmą kartą laikytą egzaminą ir rašto darbą, ir antrasis buvo geresnis. Kaip buvo padėtas vokas nematė ir jo net nelietė (2 t., b. l. 75-77). Teisme patvirtino ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus 2014 m. birželio 4 d.

Taigi, iš nuteistosios ir liudytojos parodymų matyti, kad dėl kyšio reikalavimo ir priėmimo yra pateikiamos dvi versijos, t. y. liudytoja M. Ž. teigia, kad jai užuominomis buvo užsiminta apie kyšio davimą ir, jog dėstytoja kyšį priėmė, o L. R. nurodanti, kad įvyko nesusipratimas, ji nieko nereikalavo ir nieko nepriėmė. Todėl būtina įvertinti ir kitus įrodymus, kurie patvirtintų vienas ar kitas faktines aplinkybes.

Liudytojos A. L., K. P. ir G. A. tiesiogiai kyšio reikalavime ir priėmime nedalyvavo ir duodamos parodymus apie tai atpasakojo, ką joms buvo pasakojusi liudytoja M. Ž. ir nurodė vėlesnių įvykių, kuriuose dalyvavo pačios, aplinkybes. Taigi šie liudytojų parodymuose užfiksuoti tarpiniai faktai turi susijungti į nuoseklią ir logišką grandinę, kurie patvirtintų arba paneigtų L. R. kaltę padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 225 straipsnio 2 dalyje. Liudytojos K. P. ir G. A. patvirtino, jog telefoninio pokalbio metu, kai M. Ž. skambino dėstytojai L. R., girdėjusios tik dėl atėjimo, tačiau nepatvirtino, jog būtų girdėjusios tariantis dėl pinigų atnešimo (1 t., b. l. 46-48, 2 t., b. l. 82-83). Be to, pati liudytoja M. Ž. patvirtino, jog direktorės paliepimu skambino dėstytojai ir tarėsi kur ateiti (2 t., b. l. 117-123). Iš dalies tokius jos parodymus patvirtina liudytojos A. L. teisme duoti parodymai (2 t., b. l. 79-81). Liudytojų M. Ž. ir A. L. parodymai, jog visos girdėjo apie pinigų nešimą kelia abejonių, kadangi jų nepatvirtino kitos tame pačiame kabinete buvusios liudytojos. Esant minėtai situacijai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad kilusios abejonės, kurių negalima pašalinti, aiškinamos kaltinamosios naudai (LAT nutartis Nr. 2K-7-544/2005), t. y. jog liudytojos A. L., K. P. ir G. A. negirdėjo viso telefoninio pokalbio ir tai, jog turi būti nešami pinigai dėstytojai į darbą. Taigi byloje nėra kitų įrodymų, kurie patvirtintų apie kyšio reikalavimą, išskyrus jau minėtus liudytojos M. Ž. teiginius ir šiuos teiginius atkartojančių liudytojų L. Ž., A. L., K. P. ir G. A. išvestiniai parodymai. Pati M. Ž. teisme patvirtino, kad dėstytoja tiesiogiai iš jos nepareikalavo kyšio, tačiau ji tai supratusi iš jos užuominų (2 t., b. l. 117-123). Lieka nepaneigti nuteistosios apeliacinio skundo argumentai, kad M. Ž. neteisingai suprato jos pasakymus apie savęs nubaudimą, dalyko nežinojimo palyginimą su kelių eismo taisyklių pažeidimu, nes pokalbio metu ji moralizavo studentę, kas sukėlė pastarosios susijaudinimą ir baimę. Be to minėtos liudytojos parodymai apie iš jos reikalaujamo kyšio suvokimą taip pat vertintini ir per įrodymų tikrumo prizmę, t. y. vertinama, ar tuo metu liudytoja dėl savo emocinės būklės galėjo teisingai įvertinti situaciją ir po to perduoti tikrovę atitinkančią informaciją, ar nėra aplinkybių kliudančių jai tai padaryti. Kaip matyti iš byloje esančių liudytojų ir L. R. parodymų, kad 2014 m. birželio 3 d. M. Ž. audito egzaminą laikė antrą kartą, nes pirmą kartą, t. y. 2014 m. gegužės 28 d., neišlaikė, tuo metu jau laukėsi kūdikio ir minėtais metais norėjo gintis baigiamąjį darbą. Liudytojai M. ir D. R. patvirtino, jog tą pačią dieną M. Ž. atėjusi antrą kartą iš L. R. kabineto išėjo labai susijaudinusi (2 t., b. l. 103-105). Liudytoja M. Ž. teisme patvirtino, kad atėjusi pas dėstytoją buvo labai susijaudinusi (2 t., b. l. 117-123). Visos šios aplinkybės galėjo nulemti ir neteisingą pokalbio turinio suvokimą.

Taigi įvertinus byloje esančius parodymus tiek atskirai, tiek jų visumą negalima padaryti ne prielaidomis grįstos išvados, kad L. R. iš M. Ž. reikalavo duoti kyšį.

Taip pat įvertinami įrodymai, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog L. R. priėmė kyšį.

Iš L. R. apeliacinio skundo matyti, kad ji nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl jos kaltės, kurias teismas grindė duomenimis – konkrečiai M. Ž. padarytų garso įrašu. Jos manymu šis garso įrašas neatitinka įrodymams keliamų leistinumo reikalavimų. Pagal suformuotą teismų praktiką įrodymų leistinumo sąvoka tai įrodymų procesinės formos, o ne jų turinio klausimas, todėl sprendžiant, ar duomenys gauti teisėtais būdais, teismas turi įvertinti, kas – proceso dalyvis ar valstybės institucija (pareigūnas) – šiuos duomenis surinko ir pateikė į bylą. Privatiems subjektams renkant duomenis galioja skirtingi elgesio standartai nei valstybės institucijų pareigūnams, t. y. galioja principas „galima tai, kas neuždrausta įstatymo“. Taigi tais atvejais, kai reikšmingus bylai duomenis pateikia proceso dalyviai arba bet koks fizinis ar juridinis asmuo, patikrinama, ar šie duomenys gauti įstatyme neuždraustu būdu, o tais atvejais, kai duomenis surenka valstybės institucijos ar pareigūnai, būtina patikrinti, ar jie gauti įstatyme numatytu būdu. Iš bylos duomenų matyti, kad M. Ž. pateikė diktofoną „Olimpus digital Voice Recorder WS-6505“ su 2014 m. birželio 3 d. darytais garso įrašais, kurį priėmė Lietuvos Respublikos specialių tyrimų tarnybos (toliau – STT) Klaipėdos valdybos ITS specialistė R. J. ir vadovaudamasi BPK 98, 179 straipsniais apie tai surašė daiktų, dokumentų pateikimo protokolą (1 t., b. l. 63). Pirmosios instancijos teismas garso įrašą BPK 91 straipsnio tvarka pripažino tinkamu įrodymu prieš tai patikrinęs jo atsiradimo aplinkybes, įsitikinęs jo patikimumu, įvertinęs jo leistinumą ir sąsajumą su įrodinėtinomis bylos aplinkybėmis, ar nepadarytas įstatyme tiesiogiai draudžiamu būdu. Teisėjų kolegija sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada, tačiau mano, kad šiame garso įraše nepakanka duomenų, kurie pagrįstų L. R. kaltę priėmus kyšį.

Liudytoja M. Ž. teisme parodė, kad 2014 m. birželio 3 d., ėjo laikyti egzamino pas L. R., ši nurodžiusi, jog neišlaikė egzamino ir užuominomis davusi jai suprasti, kad jeigu norinti gauti teigiama pažymį turi duoti 200 Lt kyšį. Apie tai papasakojo savo motinai ir kolegijos direktorei, pavaduotojai ir katedros vedėjai. Direktorės kabinete buvo nutarta paimti iš kolegijos kasos pinigus, įdėti juos į voką ir perduoti dėstytojai, viską įrašant į diktofoną. Prieš įeidama pas L. R. įjungė diktofoną, nes turėjo pasakyti „čia Jums 200 Lt už audito egzamino išlaikymą“, tačiau nepasakė, o vokelį padėjo aiškiai matomoje vietoje ant stalo. Jos manymu dėstytoja matė voką ir tik po to paėmė skolos lapelį, pasirašė ir paklausė, ar dabar esu laiminga? Į ką atsakiusi, jog jai šio pažymio labai reikėjo, paėmė skolos lapelį, padėkojo ir išėjo iš kabineto. Vėliau grįžo į L. R. kabinetą kartu su direktore ir pavaduotoja, prieš įeinant į kabinetą vėl įjungė diktofoną (2 t., b. l. 117-123). Liudytojos A. L., K. P. ir G. A. patvirtinusios, kad iš studentės sužinojusios apie tai, jog už egzamino išlaikymą iš jos dėstytoja reikalauja pinigų, todėl pasitarusios su teisininkais nusprendė studentei duoti pinigų, diktofoną ir užfiksuoti daromą nusikaltimą (2 t., b. l. 79-84). Pirmojo aktualaus garso įrašo trukusio apie 48 sekundes, išklotinėje neužfiksuota, jog užėjusi į kabinetą studentė būtų užsiminusi ar ką nors pasakiusi apie dėstytojai atneštą kyšį ar pati nuteistoji L. R. pati apie tai ką nors užsiminusi. Nors būtent iš M. Ž. parodymų seka, jog ji turėjo pasakyti frazę: „čia Jums 200 Lt už audito egzamino išlaikymą“. Lieka nepaneigti gynybos argumentai, jog šios frazės pasakymas būtų išėjęs iš sutarto su dėstytoja L. R. vizito tikslo – perlaikyti egzaminą ribų. Antroje aktualaus garso įrašo išklotinėje fiksuojama, kai į kabinetą užėjo direktorė, pavaduotoja ir studentė, A. L. žodžiai „Laba diena, mokytoja. (n.f.) STT. Grąžinat du šimtus litų.“, L. R. „Aš jų net neėmiau“. Iš šio garso įrašo išklotinės taip pat matyti, kad L. R. nė karto nepripažino reikalavusi duoti kyšį, daug kartų tvirtinusi, jog jo neėmė, ir net sutikusi, jog būtų iškviesti pareigūnai. Girdėti, kad kai L. R. klausia studentės, ar ji jos prašiusi atnešti, ar ne, ši ištarė frazė „Aha, Jūs labai puikiai davėt užuominas“ (1 t., b. l. 68-74). Tai tik dar labiau patvirtina, kad tik dėl liudytojos M. Ž. tuo metu vykusio pokalbio suvokimo susiklostė dviprasmiška situacija.

Analogiškai vertinami ir įrodymai dėl voko su pinigais perdavimo aplinkybių. Liudytojos A. L., K. P. ir G. A. savo iniciatyva rinkdamos įrodymus iš esmės sumodeliavo NVIV, t. y. imami kolegijos pinigai iš kasos, jie fotografuojami, užrašomas 200 Lt kupiūros numeris, pinigai dedami į voką, praėjus 3 val. skambinama dėstytojai ir tariamasi pas ją užeiti, studentei duodamas diktofonas, nurodoma frazė, kurią M. Ž. turi pasakyti paduodant pinigus, vykstama pas dėstytoją į darbą, paliekamas vokas su pinigais, po to pačios ateina į kabinetą, vėl fiksuoja pokalbį, fotografuoja voką ant stalo, tikrina, ar voke yra pinigai. Tačiau A. L. pateiktas lapelis su užrašu 2014 m. birželio 3 d. iš Lietuvos verslo kolegijos kasos paimto banknoto numeriu (1 t., b. l. 77), pinigai ir vokas (1 t., b. l. 104, 106), tiesiogiai neįrodo L. R. kaltės pagal BK 225 straipsnio 2 dalį paimant kyšį. Tai, kad L. R. neėmė M. Ž. atnešto voko su pinigais patvirtina šios liudytojos teisme duoti parodymai, kuriuose ji pripažino, kad užėjusi į kabinetą nepasakiusi sutartos frazės „čia Jums 200 Lt už audito egzamino išlaikymą“, o voką padėjo ant dėstytojos stalo buvusių segtuvų. Nematė, kad dėstytoja paimtų voką (2 t., b. l. 117-123). Ikiteisminio tyrimo metu atliktos ir teismo posėdžio metu ištirto įvykio vietos apžiūros protokolo (1 t., b. l. 20-23), liudytojų M. Ž. ir K. P. atsiųstų foto nuotraukų matyti, kad voko buvimo vieta buvo pakeista (1 t., b. l. 104, 106). Ir tai padarė ne L. R., o liudytoja A. L.. Pastaroji nurodė, kad tik įėjusi į kabinetą paėmė voką, kad patikrinti ar jame yra pinigai, kuriuos įdėjo (2 t., b. l. 79-81). Šiuos parodymus patvirtino liudytojos G. A. ir M. Ž. nurodydamos, jog įėjus į kabinetą direktorė paėmė voką, iš jo išėmė pinigus ir parodė visiems kabinete buvusiems (2 t., b. l. 83-84, 117-123). Be to, Klaipėdos apygardos prokuratūros Organizuotų nusikaltimų ir korupcijos tyrimo skyriaus vyriausiojo prokuroro J. M. 2014 m. liepos 7 d. nutarime nurodyta, kad iš ikiteisminio tyrimo medžiagos matyti, jog vokas nepermatomas ir nėra duomenų, kad L. R. buvo paėmusi voką į rankas (1 t., b. l. 194). Taigi, negalima padaryti kategoriškos išvados, jog L. R. apskritai matė M. Ž. paliktą voką, net neaišku, kur tas vokas buvo padėtas. Nustatyta, jog voką pirmiausia paėmė liudytoja A. L., foto nuotraukose užfiksuotos skirtingos voko buvimo vietos. Be to, jos padarytos ne iš karto liudytojoms įėjus į kabinetą, o po to, kai liudytoja A. L. pati padėjo voką ant L. R. stalo.

Taip pat pirmosios instancijos teismo nuosprendžio nustatomojoje dalyje nurodyta, kad L. R. reikalavo kyšio už neteisėtą veikimą vykdant įgaliojimus, t. y. už tai, kad teigiamai įvertins studentės M. Ž. neišlaikytą audito egzaminą, tačiau tai prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir suformuotai teismų praktikai, nes veikimas ar neveikimas vykdant įgaliojimus suprantamas kaip valstybės tarnautojo ar jam prilyginto asmens atlikimas ar neatlikimas kyšio davėjo ar kito asmens interesais veiksmų, kuriuos jis turi ir (ar) gali atlikti vykdydamas įstatymais ar kitais teisės aktais jam suteiktus įgaliojimus. Kyšininkavimas už neteisėtą veikimą yra tada, kai valstybės tarnautojas ar jam prilygintas asmuo veikia neturėdamas teisės atlikti vykdomų įgaliojimų. Kaip matyti iš liudytojų A. L., G. A., K. P. parodymų kolegijoje nebuvo griežtų reikalavimų dėl studentų egzamino vertinimo ir paskaitų lankymo. M. Ž. buvo leista laikytis skolas net ir po to kai jau buvo pasibaigęs direktorės nurodytas skolų likvidavimo laikotarpis. Žinių vertinimas yra dėstytojo prerogatyva. Be to, kaip matyti iš pačios liudytojos M. Ž. parodymų, ji pakartotinai pas kitą dėstytoją išlaikė audito egzaminą ir gavo 6 balų įvertinimą, apsigynė baigiamąjį darbą ir gavo diplomą. Tai parodo, kad L. R. skolos lapelyje įrašytas 5 balų įvertinimas negali būti vertinamas kaip neteisėtas veikimas.

L. R. negali kilti atsakomybė ir pagal BK 225 straipsnio 1 dalį, kaip reikalavus ir priėmus kyšį už teisėtą veikimą, nes kaip jau minėta pirmiau nepakanka įrodymų, jog nuteistoji reikalavo ir priėmė kyšį.

Teisėjų kolegija įvertinusi visus anksčiau ištirtus ir aptartus įrodymus konstatuoja, jog L. R. išteisinama dėl BK 225 straipsnio 2 dalies, nes neįrodyta, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Priimant naują išteisinamąjį nuosprendį iš naujo spręstini ir kiti BPK 307 straipsnio 6 dalyje numatyti klausimai. Procesinės prievartos priemonės L. R. atžvilgiu nebuvo taikytos, todėl jų panaikinimo klausimo nereikia spręsti. Daiktiniai įrodymai – skaitmeninė laikmena Nr. CD-4-030-14 paliktina saugoti prie baudžiamosios bylos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2015 m. sausio 28 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

L. R. pagal BK 225 straipsnio 2 dalį išteisinti, neįrodžius, kad ji dalyvavo padarant nusikalstamą veiką.

Skaitmeninę laikmeną Nr. CD-4-030-14 palikti saugoti prie baudžiamosios bylos.