- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-04-14
- Bylos Nr.
- eI3-1768-860/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04344-2019-0
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) atmestas
- Teisėjas
- Saulius Jakaitis (pirm.)
- Pareiškėjas
- ŽŪB „Eko žuvys“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos žemės ūkio bendrovės „Eko žuvys“ skundą (patikslintą) dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos sprendimo dalies panaikinimo ir pakeitimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
1. Pareiškėja žemės ūkio bendrovė „Eko žuvys“ (toliau – ir ŽŪB „Eko žuvys“, ir Bendrovė) kreipėsi į teismą su skundu (patikslintu), kuriame prašo: panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Aplinkos apsaugos departamentas, ir Departamentas) 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį, kurioje priskaičiuotas 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą 2017-2018 metais; pakeisti minėto sprendimo dalį, kurioje Bendrovei priskaičiuota 38 920 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu bei taikyti Bendrovei standartinio dydžio Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 priede nustatytą tarifą, lygų 0,1 Eur / m³, ir sumažinti mokėtiną mokestį iki 3 894,93 Eur.
Nurodo, kad Aplinkos apsaugos departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Panevėžio apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius (toliau – ir Skyrius) 2019 m. rugsėjo mėnesį atliko planinį patikrinimą Bendrovės žuvų auginimo fermoje, esančioje adresu (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Ferma), dėl 2017-2018 metais deklaruotų ir sumokėtų mokesčių: už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių į aplinką su nuotekomis patenkančiais teršalais, už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis bei kitų pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytų pareigų vykdymo ir už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo. Po atlikto patikrinimo Skyrius 2019 m. rugsėjo 23 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-78/2019 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kurį 2019 m. rugsėjo 26 d. įteikė Bendrovei elektroniniu laišku. Patikrinimo akte Skyrius nustatė aplinkybes, susijusias su netinkamu mokesčių deklaravimu ir sumokėjimu. 2019 m. spalio 28 d. Bendrovė pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto, kuriose išdėstė nesutikimo su Patikrinimo akto dalimi motyvus ir prašė Patikrinimo akto netvirtinti. 2019 m. lapkričio 26 d. Bendrovė elektroniniu paštu gavo ginčijamą sprendimą, kuriame visa apimtimi buvo patvirtintas Patikrinimo aktas ir Bendrovei priskaičiuota sumokėti 2 117 Eur mokesčio už aplinkos teršimą bei 38 920 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius. Bendrovė su sprendimu nesutinka, todėl skundžia jį teismui. Pažymi, kad ŽŪB „Eko žuvys“ veiklą Fermoje vykdo nuo 2015 metų. 2015 m. kovo 27 d. Ferma gavo Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Geologijos tarnyba, ir Lietuvos geologijos tarnyba) gręžinio pasą, suteikiantį Bendrovei teisę išgauti požeminį vandenį; pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą Bendrovė neturėjo gauti jokio papildomo leidimo išgauti požeminį vandenį. Be to, pagal galiojusį teisinį reglamentavimą tokį leidimą turėjo gauti tik tie subjektai, kurie per parą išgaudavo daugiau nei 100 kubinių metrų vandens, o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. leidimą išgauti požeminį vandenį turi gauti tie subjektai, kurie per parą išgauna daugiau nei 10 kubinių metrų vandens. Nurodo, kad 2017 metais Departamentas Bendrovėje atliko 2016 metų planinį patikrinimą, kurio metu nustatė nežymius pažeidimus dėl ūkio subjektų aplinkos monitoringo duomenų pateikimo bei taršos mokesčio sumokėjimo. Bendrovė trūkumus ištaisė, tačiau pati aktyvios veiklos Fermoje nebevykdė, todėl jos įrenginių veikimo tinkamai netikrino. 2017 m. lapkričio 6 d. Bendrovė pasirašė nuomos sutartį su žemės ūkio bendrovė „Iberis“ (toliau – ir ŽŪB „Iberis“), kurios pagrindu 10 metų išnuomojo Fermą su pastatais ir įrenginiais. 2018 m. rugsėjo 20 d. ŽŪB „Iberis“ ir žemės ūkio bendrovė „Žemelė“ (toliau – ir ŽŪB „Žemelė“) pasirašė Žuvininkytės ūkio operatoriaus sutartį, kurios pagrindu sutarė kartu verstis žuvininkystės veikla Fermoje. Pažymi, kad 2015 m. gegužės 19 d. Bendrovės gautas Departamento taršos leidimas 2019 m. vasario 8 d. buvo perkeltas ŽŪB „Žemelė“. Faktą, kad Bendrovė faktiškai veiklos, susijusios su Ferma, nebevykdė, neturėjo tam nei finansinių, nei žmogiškųjų išteklių, patvirtina tai, jog paskutinį kartą finansines ataskaitas ŽŪB „Eko žuvys“ teikė tik už 2016 metus. 2019 metais Departamentui Bendrovėje atlikus patikrinimus ir nustačius, kad dalis Fermos įrenginių veikia netinkamai, užsikerta vandens skaitliukai ir panašiai, pareiškėja nusprendė parduoti Fermoje esantį gėlo vandens gręžinį, todėl 2019 m. rugsėjo 2 d. Bendrovė pardavė jį ŽŪB „Žemelė“. 2019 m. rugsėjo mėnesį ŽŪB „Žemelė“ kreipėsi į atitinkamas institucijas dėl leidimo išgauti gėlą vandenį gavimo, tad Departamentas buvo apie tai informuotas. Taigi 2019 metais patikrinimo metu nustatyti pažeidimai Bendrovėje atsirado tik todėl, kad ji pati Fermoje nebevykdė veiklos ir neturėjo pakankamai resursų tinkamai joje prižiūrėti įrangą. Pastabose Bendrovė nurodė, kad 2019 m. vasario 28 d. ŽŪB „Žemelė“ deklaravo ir sumokėjo mokesčius už taršą; taip pat, kad Bendrovė nesiekė nuslėpti išgaunamo gėlo vandens kiekių, o tiesiog neturėjo darbuotojų, pati veiklos nevykdė, todėl netikrino skaitliukų, kadangi visą veiklą Fermoje vykdė tretieji asmenys. Atkreipia dėmesį, kad patikrinimo metu Bendrovė bendradarbiavo su Departamentu, nurodė, kiek vidutiniškai Fermoje gali būti sunaudojama vandens, todėl mano, kad Departamentas nepagrįstai patvirtino Patikrinimo aktą. Pareiškėjos teigimu, ŽŪB „Žemelė“ pateikė deklaracijų formas FR0522 už 2017-2018 metus, kurias turėjo pateikti Bendrovė, ir sumokėjo taršos mokestį už 2017-2018 metus, ko teisės aktuose nustatytu terminu nepadarė Bendrovė, t. y. taršos mokestis buvo išskaitytas iš ŽŪB „Žemelė“ pridėtinės vertės mokesčio permokos. Taigi ŽŪB „Žemelė“ deklaravus ir sumokėjus taršos mokestį už 2017-2018 metus, akivaizdu, kad valstybės biudžetas nenukentėjo, todėl pareiškėja mano, jog ginčijamo sprendimo dalis dėl priskaičiuoto taršos mokesčio padidintu tarifu už neva nuslėptus teršalus 2017-2018 metais turėtų būti panaikinta. Bendrovė sutinka, kad ji pati turėjo pareigą pateikti deklaracijas už 2017-2018 metus, tačiau, nevykdydama veiklos ir neturėdama žmogiškųjų išteklių, to nepadarė; tai padarė ŽŪB „Žemelė“. Būtent todėl Bendrovė mano, kad valstybės biudžetas nenukentėjo ir būtų neteisinga bei nesąžininga reikalauti Bendrovės šią pareigą įvykdyti antrą kartą. Pareiškėja pažymi, kad išgautas požeminis vanduo buvo deklaruojamas klaidingai arba apskritai nedeklaruojamas, nes ji pati nevykdė veiklos, t. y. išgaudavo vandenį, tačiau leido juo naudotis kitiems subjektams, vykdžiusiems veiklą Fermoje; be to, požeminio vandens išgavimą fiksuojantis skaitliukas užstrigdavo bei rodė tikrovės neatitinkančius duomenis. Bendrovė pažymi, kad ji neturėjo tikslo slėpti išgaunamo vandens kiekio, būtent todėl informavo Departamentą, kiek vidutiniškai vandens patikrinimo metu turėtų būti išgaunama per valandą iš gręžinio dirbant pilnu pajėgumu. Kadangi pati Bendrovė aktyvios veiklos nuo 2017 metų nevykdė, todėl nežinojo, kiek per dieną išgaunama kubinių metrų gėlo vandens; pilnu pajėgumu Fermoje buvo pradėta dirbti tik 2019 metais. Dėl šios aplinkybės ŽŪB „Eko žuvys“ nesikreipė dėl leidimo jai išdavimo. Be to, atkreipia dėmesį, kad 2017 metais vykusio patikrinimo metu Bendrovei nebuvo nurodyta gauti leidimą vandens išgavimui, tad ji manė, kad jokių teisės aktų nuostatų nepažeidžia. Pažymi, kad ŽŪB „Žemelė“ 2019 m. rugsėjo 2 d. iš Bendrovės nusipirkusi jos eksploatuotą gręžinį, jau įrengė gręžinyje užplombuotą ir tinkamai veikiantį gėlo vandens išgavimo skaitliuką, taip pat kreipėsi į atsakingas institucijas dėl leidimo išgauti gėlą vandenį išdavimo. Taigi, kadangi Bendrovė neturėjo tikslo slėpti informacijos nuo valstybės institucijų, o tinkamai neatliko savo pareigų tikrinti skaitliuko duomenis bei juos fiksuoti, nes pati veiklos Fermoje nevykdė, neturėjo darbuotojų, be to, bendradarbiavo su Departamentu atliekant patikrinimą, todėl mano, kad pareiškėjai mokestis už gėlo vandens išgavimą 2017, 2018 ir 2019 m. I-II ketvirčiais turėtų būti paskaičiuotas standartiniu, bet ne padidintu tarifu, t. y. turėtų būti taikomas 0,1 Eur / m³ dydžio tarifas, o mokėtinas mokestis sudaryti 3 894,93 Eur.
Atsiliepimas
2. Atsakovas Aplinkos apsaugos departamentas pateikė atsiliepimą, kuriame nesutinka su skundu (patikslintu) ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodo, kad 2019 m. gegužės 28 d. – 2019 m. rugsėjo 23 d. Departamento pareigūnas atliko pareiškėjos ŽŪB „Eko žuvys“ planinį mokesčio už aplinkos teršimą už 2017-2018 metų mokestinius laikotarpius ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo bei deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017-2019 metų mokestinius laikotarpius. 2019 m. rugsėjo 23 d. buvo surašytas Patikrinimo aktas, kuriame konstatuota, kad Bendrovė nepateikė mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių deklaracijos (forma FR0522) už 2017-2018 metus, nedeklaravo ir nesumokėjo taršos mokesčių už faktiškai su nuotekomis patekusį į gamtinę aplinką teršalų kiekį ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalies, 7 straipsnio 2 dalies, 8 straipsnio 2 ir 3 dalių bei Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto Aplinkos ministro ir Finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1 370/1K-230 (toliau - Aprašas), 9 ir 18 punktų reikalavimus. Taip pat konstatuota, kad už nedeklaruotą taršą su nuotekomis, išleistą į aplinką per 2017-2018 metų ataskaitinius laikotarpius, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 9 dalimi bei Aprašo 14 punktu, patikrinimo metu paskaičiuotas privalomas sumokėti 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą, taikant didesnį tarifą. Patikrinimo metu palyginus per 2017-2018 metų I-IV ketvirčius ir 2019 metų I-II ketvirčius apskaitytus išgauto požeminio vandens kiekius su deklaruotais, nustatyta, jog pareiškėja nedeklaravo 36 538 m³ paimto požeminio vandens ir už jį nesumokėjo mokesčių, tuo pažeisdama Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies reikalavimus. Nustatyta, kad mokesčio deklaracijos (forma KIT708) buvo pateiktos už 2017 metų I-IV ketvirčių ir 2018 metų I-II ketvirčių mokestinius laikotarpius, tačiau tik 2017 metų III ketvirčio deklaruotas 10 m³ paimto požeminio vandens kiekis, už kurį sumokėtas mokestis. Kitų laikotarpių mokesčio deklaracijos KIT708 – su nuliniu požeminio vandens paėmimu. Tad dėl neteisingų duomenų pateikimo deklaracijose pareiškėja neteisingai paskaičiavo ir mokestines prievoles, o už 2018 metų III-IV ketvirčius ir 2019 metų I-II ketvirčius mokesčio deklaracijos KIT708 apskritai nebuvo pateiktos. Tuo buvo pažeisti Įstatymo 7 straipsnio 2 dalies ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko 2006 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. D1-614/VA-99 patvirtintų Mokesčio už naudingąsias iškasenas, vandenį ir statybinį gruntą deklaracijos KIT708 formos ir jos papildomo lapo KIT708P formos užpildymo ir pateikimo taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 30 punkto reikalavimai. Be to, patikrinimo metu per 2017 m. I-IV ketvirčių, 2018 m. I-IV ketvirčių ir 2019 m. I ir II ketvirčių mokestinius laikotarpius už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą 36 538 m³ požeminio vandens kiekį pareiškėjai papildomai buvo paskaičiuotas privalomas sumokėti 38 920 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą. Atsakovas nurodo, kad teisės aktai numato, jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnio mokesčio tarifas, t. y. dauginant iš koeficiento 10. Pažymi, kad leidimas 2015-2018 metais nuotekų tvarkymui ir išleidimui išduotas būtent pareiškėjai ŽŪB „Eko žuvys“; šiuo laikotarpiu nei atsakovas, nei leidimą išdavusi institucija Aplinkos apsaugos agentūra nebuvo informuota apie jokius veiklos vykdytojo ar jo rekvizitų pasikeitimus, kaip tai numatyta teisės aktuose. Atsakovo pareigūnai, 2018 m. lapkričio 30 d. atlikę neplaninį patikrinimą, užfiksavo pareiškėjos žuvų auginimo, nuotekų išleidimo veiklą, pažeidžiant leidimo sąlygas; be to, 2019 metais atlikto neplaninio patikrinimo metu buvo užfiksuota, kad ŽŪB „Eko žuvys“ iki 2019 m. sausio 1 d. vykdė žuvų auginimo veiklą Fermoje, o pastabų dėl patikrinimo aktuose pateiktos informacijos, kad pareiškėja tais laikotarpiais nevykdė veiklos, nebuvo gauta. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėja pagal Ūkio subjekto monitoringo programą vykdė išleidžiamų nuotekų tyrimus, kuriuos atliko UAB „Ekometrija“; visuose 2017-2018 metais atliktų nuotekų tyrimų protokoluose nuotekų mėginių paėmimo ir tyrimų užsakovė nurodoma ŽŪB „Eko žuvys“. Tad pagal tyrimų protokolo duomenis patikrinimo metu ir buvo paskaičiuota nuslėpta (nedeklaruota) tarša, išleista su nuotekomis į aplinką. Pareiškėja 2017 m. lapkričio 6 d. su ŽŪB „Iberis“ pasirašė nuomos sutartį, kurios pagrindu ŽŪB „Iberis“ 10 metų išnuomavo Fermą su pastatais ir įrenginiais, o vėliau ŽŪB „Iberis“ pasirašė Žuvininkystės ūkio operatoriaus sutartį su ŽŪB „Žemelė“ dėl žuvininkystės ūkio valdymo. ŽŪB „Žemelė“ pateikė deklaracijas FR0522 už 2017-2018 metų ataskaitinius laikotarpius, tačiau atsakovui nesuprantamas jos mokestinių prievolių dėl nuotekų išleidimo prisiėmimas, kadangi ŽŪB „Žemelė“ nei leidimo su nuotekomis išleidžiamų teršalų leistinos taršos nustatytais normatyvais, nei sutartinių įsipareigojimų iki 2018 m. rugsėjo 20 d. žuvininkystės veiklai vykdyti ir tuo pačiu nuotekoms išleisti tais ataskaitiniais laikotarpiais neturėjo. Nurodo, kad jeigu ŽŪB „Žemelė“ be nustatyta tvarka gauto leidimo vykdė nuotekų išleidimo veiklą, tai teršalų išleidimas į aplinką su nuotekomis vyko be nustatytų leistinos taršos normatyvų, t. y. leistinos taršos normatyvai lygūs nuliui. Be to, neturėdama leidimo su į aplinką patenkančių teršalų normatyvais ir būdama mokesčio už taršą mokėtoja, tokiu atveju ŽŪB „Žemelė“ turėjo paskaičiuoti mokestį už faktinę savo veiklos metu išleistą taršą didesniu tarifu, t. y. už visą išleistą teršalų kiekį, viršijus nustatytą normatyvą. Atsakovas nurodo, kad bet kuriuo atveju mokesčio už taršą suma turėtų būti analogiška paskaičiuotai patikrinimo metu, o į valstybės biudžetą sumokėta suma pagal ŽŪB „Žemelė“ pateiktas deklaracijas yra ženkliai mažesnė. Taip pat atsakovas pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėja yra mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, t. y. požeminį vandenį, mokėtoja, tad ji turėjo žinoti savo pareigą deklaruoti ir mokėti mokestį už išgautą požeminį vandenį, kadangi už 2016, 2017 ir 2018 metų I ir II ketvirčius teikė mokesčio deklaracijas KIT708. Aplinkos apsaugos departamento manymu, pareiškėja, teikdama deklaracijas už 2017-2018 metų I ir II ketvirčius ir nurodydama klaidingus duomenis, o už kitus laikotarpius visai nepateikusi deklaracijų, išvengė privalomų mokesčių už išgautus gamtos išteklius iš jai tuo laiku nuosavybės teise priklausiusio gręžinio mokėjimo. Taip pat mano, kad pareiškėja gerai žino, kokio vandens kiekio per dieną reikia žuvininkystės veiklai vykdyti, o mokesčio deklaracijose deklaruodama nulinius kiekius parodė savo neatsakingumą. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad patikrinimo metu pareiškėjos paskirti atsakingi asmenys iš tiesų bendradarbiavo su Departamento pareigūnais, tačiau pastarieji, nustatę nedeklaruotų mokesčio deklaracijose valstybinių gamtos išteklių kiekius, už kuriuos nebuvo sumokėtas mokestis, pagal teisės aktus privalo paskaičiuoti mokestį, taikydami didesnį tarifą. Tad atsakovas, įvertinęs faktines aplinkybes, mano, kad mokestis didesniu tarifu už nedeklaruotą taršą, su nuotekomis išleistą į aplinką per 2017-2018 metų ataskaitinius laikotarpius, taip pat už nedeklaruotą išgautą požeminio vandens kiekį patikrinimo metu pareiškėjai paskaičiuotas pagrįstai. Departamentas mano, kad pareiškėja nepagrįstai prašo pakeisti ginčijamo sprendimo dalį dėl paskaičiuoto 38 920 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu, kadangi Įstatymas nenumato galimybės viešojo administravimo subjektui atleisti mokesčio mokėtoją nuo paskirtos baudos arba paskirtą baudą sumažinti ar išdėstyti jos mokėjimą dalimis. Atsižvelgdamas į visas aplinkybes, Departamentas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl prašo palikti jį galioti.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
3. Nagrinėjamu atveju ginčas byloje kilo dėl Departamento 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimo Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtintas Skyriaus 2019-09-26 patikrinimo aktas Nr. PA80-78/2019 dėl pareiškėjai ŽŪB „Eko žuvys“ papildomai priskaičiuoto sumokėti 2 117 Eur mokesčio už aplinkos teršimą 2017-2018 metais ir 38 920 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, teisėtumo ir pagrįstumo arba apskaičiuoto mokesčio sumažinimo.
4. Byloje nustatyta, kad Skyrius 2019 m. rugsėjo 23 d. surašė patikrinimo aktą Nr. PA80-78/2019, kuriame be kita ko ŽŪB „Eko žuvys“: už nedeklaruotą taršą su nuotekomis išleistą į aplinką per 2017-2018 metų ataskaitinius laikotarpius, vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu, 6 straipsnio 9 dalimi bei Aprašo 14 punktu, patikrinimo metu paskaičiuotas privalomas sumokėti 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą taikant didesnį tarifą; patikrinimo metu, vadovaujantis Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 1-3 dalimis, 8 straipsnio 2 dalies nuostatomis, per 2017 m. I-IV ketvirčių, 2018 m. I-IV ketvirčių ir 2019 metų I-II ketvirčių mokestinius laikotarpius už nedeklaruotą ir be leidimo išgautą 36 538 m³ požeminio vandens kiekį žuvininkystės ūkiui papildomai paskaičiuotas privalomai sumokėti 38 920 Eur mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą.
5. Departamentas 2019 m. lapkričio 22 d. sprendimu Nr. AS-99 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ minėtą patikrinimo aktą patvirtino pilnai ir nurodė, kad šiuo sprendimu patvirtinta 2 117 Eur moksčio suma už aplinkos teršimą bei 38 920 Eur mokesčio suma už valstybinius gamtos išteklius turi būti sumokėta ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio sprendimo įteikimo dienos į Valstybinės mokesčių inspekcijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą.
6. Pareiškėja, minėta, nesutinka su Aplinkos apsaugos departamento sprendimu ir prašo teismo panaikinti jį dalyje, kurioje priskaičiuotas 2 117 Eur mokestis už aplinkos teršimą 2017-2018 metais, taip pat prašo pakeisti sprendimo dalį, kurioje Bendrovei priskaičiuota 38 920 Eur mokesčio už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu bei taikyti Bendrovei standartinio dydžio tarifą, lygų 0,1 Eur / m³, ir sumažinti mokėtiną mokestį iki 3 894,93 Eur.
7. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokestį už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių moka aplinką teršiantys fiziniai ir juridiniai asmenys, kurie Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka privalo turėti taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidimą arba taršos leidimą, kuriuose nustatyti teršalų išmetimo į aplinką normatyvai. To paties įstatymo 7 straipsnio 1 dalis nustato, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Mokestis už aplinkos teršimą sumokamas ir mokesčio už aplinkos teršimą deklaracija pateikiama ne vėliau kaip pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, iki kalendorinių metų, einančių po to mokestinio laikotarpio, vasario 15 dienos teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje mokesčio mokėtojas yra įregistruotas mokesčių mokėtojų registre (2 dalis). Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 8 straipsnio 2 dalyje taip pat nustatyta, kad mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas ir mokamas Vyriausybės ar jos įgaliotų institucijų nustatyta tvarka.
Pagal šio įstatymo 8 straipsnio 3 dalį mokestis už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokamas už faktiškai per mokestinį laikotarpį išmestą į aplinką teršalų kiekį.
8. Byloje nustatyta, kad Aplinkos apsaugos agentūra 2015 m. išdavė pareiškėjai Taršos leidimą Nr. TL-U.3-14/2015 – nuotekų tvarkymas ir išleidimas (toliau - Taršos leidimas). Šis leidimas galiojo ir pareiškėjos tikrinimo laikotarpiu – 2017-2018 metais. Pareiškėja minėtu laikotarpiu buvo mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių mokėtoja.
9. Pareiškėjos mokestinio patikrinimo metu nustatyta, kad ji per 2017-2018 metus su nuotekomis į aplinką išleido teršalus, tačiau jų nustatyta tvarka nedeklaravo ir nesumokėjo taršos mokesčio. Tad konstatuota, kad pareiškėja, už 2017-2018 metų ataskaitinius laikotarpius nepateikusi deklaracijų forma FR0522, pažeidė minėtas Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nuostatas, t. y. 4 straipsnio 1 dalį, 7 straipsnio 2 dalį, 8 straipsnio 2-3 dalis, bei Aprašo 9 ir 18 punktų reikalavimus.
10. Pareiškėja teigia, kad ji aktyvios veiklos nuo 2017 metų nebevykdė. Taip pat pažymėjo, kad visą veiklą Fermoje vykdė tretieji asmenys ŽŪB „Iberis“ ir ŽŪB „Žemelė“. Pareiškėja sutinka, kad, nors ji pati turėjo pareigą pateikti deklaracijas už 2017-2018 metus, tačiau, nevykdydama veiklos ir neturėdama žmogiškųjų išteklių, to nepadarė, o ŽŪB „Žemelė“ pateikė minėtas deklaracijas ir sumokėjo taršos mokestį už 2017-2018 metus. Tad valstybės biudžetas nenukentėjo; tuo pačiu tai reiškia, kad patikrinimo metu pareiškėjai buvo nepagrįstai priskaičiuotas taršos mokestis didesniu tarifu.
Tačiau teismas su tokiais pareiškėjos argumentais nesutinka.
Taršos leidimų išdavimo, pakeitimo ir galiojimo panaikinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. D1-259, 51 punkte nustatyta, kad, jeigu pasikeičia tik fizinio asmens vardas, pavardė arba juridinio asmens, kitos organizacijos pavadinimas, teisinė forma, kodas, adresas (nesikeičiant įrenginio eksploatavimo vietai), leidimo rekvizitai patikslinami vadovaujantis šiose taisyklėse įtvirtintomis nuostatomis. Tų pačių taisyklių 51.1 punktas nustato, kad leidimo turėtojas privalo ne vėliau kaip per 10 darbo dienų nuo duomenų pasikeitimo raštu informuoti Aplinkos apsaugos agentūrą apie pasikeitusius duomenis ir pateikti prašymą patikslinti leidimo rekvizitus, dokumentus, patvirtinančius pasikeitusius duomenis ir (ar) įrodančius apie perimtas teises ir atsakomybės pasidalijimą, atitinkamai pakeistus taisyklių 23.3, 24.3, 26.2–26.5 papunkčiuose nuodytus dokumentus ar kitus Taisyklėse reikalaujamus dokumentus, kuriuose nurodyta šio punkto pirmojoje pastraipoje pateikta informacija, jei jie buvo teikti paraiškoje leidimui gauti ar pakeisti.
Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja teisės aktų nustatyta tvarka būtų informavusi Taršos leidimą išdavusią instituciją ar atsakovą apie veiklos vykdytojo ar jo rekvizitų pasikeitimą. Byloje neginčijamai nustatyta, kad 2017-2018 m. laikotarpiu Taršos leidimas buvo išduotas būtent pareiškėjai, o ne kokiam nors kitam veiklos vykdytojui. Be to, aplinkos apsaugos pareigūnų 2018-11-30 buvo atliktas neplaninis patikrinimas, kurio metu buvo fiksuota pareiškėjos žuvų auginimo, nuotekų išleidimo veikla; netgi pažeidžiant nustatytas leidimo sąlygas (patikrinimo aktas Nr. PA63-46). Taip pat atsakovas 2019-06-18 atlikto neplaninio patikrinimo metu vėlgi užfiksavo, kad ŽŪB „Eko žuvys“ vykdė žuvų auginimo veiklą Fermoje iki 2019 m. sausio 1 d. (patikrinimo aktas Nr. PA61-126). Pažymėtina, kad pastabų dėl patikrinimo aktuose pateiktos informacijos, kad būtent pareiškėja tais laikotarpiais nevykdė veiklos gauta nebuvo. Dar daugiau, pareiškėja pagal Ūkio subjekto monitoringo programą vykdė išleidžiamų nuotekų tyrimus, kuriuos atliko UAB „Ekometrija“, ir visuose 2017-2018 metais atliktų nuotekų tyrimų protokoluose nuotekų mėginių paėmimo ir tyrimų užsakovė nurodoma ŽŪB „Eko žuvys“.
Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju mokesčio mokėtoju buvo būtent pareiškėja, tad ji, o ne tretieji asmenys, ir turėjo prievolę teisės aktų nustatyta tvarka su nuotekomis išleistus teršalus deklaruoti bei sumokėti taršos mokestį. Kadangi pareiškėja to nepadarė, tad ji pagrįstai pripažinta pažeidusi minėtas teisės aktų nuostatas.
11. Patikrinimo metu pagal pareiškėjos atliekamus išleidžiamų nuotekų mėginių tyrimų rezultatus bei pateiktus nuotekų kiekius už 2017-2018 metų ataskaitinius laikotarpius buvo apskaičiuota į aplinką patekusi tarša; duomenys, reikalingi taršai apskaičiuoti, užfiksuoti Mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo akte Nr. DISA-45.
Pareiškėja šių duomenų neginčija.
Žemesnės instancijos teismas
12. Pažymėtina ir tai, kad Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 2 straipsnyje nėra pateikta nuslėptos taršos sąvoka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - LVAT) laikosi nuoseklios praktikos, kad sisteminis šio įstatymo straipsnių aiškinimas leidžia padaryti išvadą, jog mokesčio nedeklaravimas ir jo nesumokėjimas įstatymo nustatytu terminu laikytinas taršos nuslėpimu (žr., pvz., 2012-01-23 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-525-220/2012; 2013-11-25 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-520-1831/2013; 2014-11-27 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-492-1794/2014; 2015-06-10 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-892-143/2015; 2016-06-06 nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. A-561-602/2016).
13. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsakovas, už pareiškėjo nedeklaruotą taršą su nuotekomis išleistą į aplinką per 2017-2018 m. ataskaitinius laikotarpius, vadovaudamasi Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, 4 dalies 1 punktu ir 6 straipsniu bei Aprašo 14 punktu, mokestinio patikrinimo metu visiškai pagrįstai pareiškėjui paskaičiavo privalomai sumokėti 2 117 Eur mokestį už aplinkos teršimą, taikydamas didesnį tarifą.
Mokėtinas mokestis taikant didesnį tarifą už nuslėptą taršą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiuojamas pagal Aprašo 14 punkte pateiktą formulę. Taigi, darytina išvada, kad atsakovas mokestį už nuslėptą taršą pagal Aprašo 14 punkto reikalavimus, kas sudaro 2 117 Eur sumą, apskaičiavo teisingai, remdamasis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 1 priede nurodytais mokesčio tarifais, 2 priede nustatytais tarifų koeficientais bei mokestinio laikotarpio indeksavimo koeficientu.
14. Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 1 straipsnis nustato, kad šis įstatymas nustato valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Pagal šio įstatymo 5 straipsnio 1 dalį, mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys šiuo įstatymu apmokestinamuosius valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas. Šio įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius tarifai nustatyti šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose; 2 dalyje – jog už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas; jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10. Įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokestinis laikotarpis yra kalendorinis ketvirtis; 2 dalyje – jog mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai, mokestinio laikotarpio mokesčio deklaracijoje taikydami indeksuotą šio įstatymo 1 ar 2 prieduose nustatytą tarifą, apskaičiuoja ir moka mokestį už visą per tą mokestinį laikotarpį išgautą gamtos išteklių kiekį. 2015 m. gruodžio 10 d. įstatymo Nr. XII-2155 redakcija pakeitė Įstatymo 7 straipsnio 4 dalį, nurodydama, kad mokesčio mokėtojai <...> privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai <...> iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos; ši nuostata įsigaliojo nuo 2016 m. sausio 1 d.
15. Byloje nustatyta, kad pareiškėja iš viso nedeklaravo (klaidingai deklaravo) 36 538 m³ paimto požeminio vandens ir už jį nesumokėjo mokesčių. Tuo buvo pažeistos Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 2 straipsnio, 5 straipsnio 1 dalies ir 7 straipsnio 2 dalies nuostatos.
Žemesnės instancijos teismas
Be to, atsakovas taip pat nustatė, kad pareiškėja per 2017-2018 metus ir 2019 metų I-II ketvirčius visą paimtą požeminio vandens kiekį išgavo neturėdama Lietuvos geologijos tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius. Tuo buvo pažeistos Žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 dalies nuostatos.
Pareiškėja šių duomenų iš esmės neginčija; su jais sutinka. Teismas taip pat nenustatė, kad atsakovas būtų netinkamai įvertinęs šiuos bylai reikšmingus duomenis, tad plačiau dėl to nepasisako.
16. Pareiškėja teigia, kad ji neturėjo tikslo slėpti informacijos nuo valstybės institucijų, o tinkamai neatliko savo pareigų tikrinti skaitliukų duomenis bei juos fiksuoti, nes pati veiklos Fermoje nevykdė, neturėjo darbuotojų, be to, bendradarbiavo su Departamentu atliekant patikrinimą. Tad pareiškėjas mano, kad jam mokestis, už gėlo vandens išgavimą 2017, 2018 ir 2019 m. I-II ketvirčiais, turėtų būti paskaičiuotas standartiniu, bet ne padidintu tarifu, t. y. prašo taikyti 0,1 Eur / m³ dydžio tarifą; mokėtinas mokestis sudarytų 3 894,93 Eur sumą.
17. Iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas pareiškėjai pritaikė 10 kartų didesnį tarifą (Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo 6 straipsnio 2 dalis). Pažymėtina, kad atsakovui tvirtinant patikrinimo rezultatus jam nesuteikta teisė taikyti kitokius mokesčių tarifus nei tuos, kurie nustatyti Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje. Be to, ir LVAT yra pažymėjęs, kad Įstatymas nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį nei yra numatyta (žr., pvz., 2016 m. kovo 8 d. nutartį, priimtą administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
18. Tačiau pažymėtina, kad teismų praktikoje pripažįstama, jog teismai, esant tam tikroms išimtinėms aplinkybėms, turi teisę sumažinti pritaikytą minėtą mokesčio tarifą.
LVAT praktikoje svarbiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą mažinti aplinkos apsaugos institucijos nustatytą mokestį už gamtos išteklių naudojimą, pavyzdžiui, vertinama tai, kad ūkio subjektas nesiekė tyčia ir sąmoningai nuslėpti mokestį, ir nėra duomenų, kad ūkio subjektas būtų sistemingai pažeidinėjęs įstatymus (2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016).
Pažymėtina ir tai, kad, sprendžiant dėl pareiškėjui taikytinos mokesčio sumos, svarbu atsižvelgti, be kita ko, į pažeidimo pobūdį ir jį lėmusias aplinkybes. Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečią sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Teismas, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas). LVAT laikosi nuostatos, kad teisingumas negali būti tapatinamas su formaliu teisės aktuose nustatytų taisyklių taikymu ir tais atvejais, kai pagal faktines bylos aplinkybes akivaizdu, jog konkretaus socialinio konflikto atžvilgiu teismo sprendimas bus formalus, bet ne teisingas, pirmenybę būtina teikti teisingumui (LVAT 2015 m. vasario 11 d. sprendimas, priimtas administracinėje byloje Nr. A-896-662/2015; 2019 m. kovo 27 d. nutartis, priimta administracinėje byloje Nr. eA-278-624/2019).
Konstitucinis Teismas 2001 m. spalio 2 d. nutarime yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarime nurodyta, kad teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Taigi proporcingumo principo taikymas atsiskleidžia tuo, jog pritaikyta neigiama poveikio priemonė turi atitikti padarytą pažeidimą, todėl šis principas neatskiriamas nuo teisingumo principo. Įgyvendinant teisingumo principą, reikalaujama, kad asmeniui skiriama sankcija būtų proporcinga padarytam pažeidimui. Teisingumo principas taip pat įpareigoja, kad asmuo, padaręs priešingą teisei veiką, neišvengtų atsakomybės, tačiau skiriant jam bausmę būtų atsižvelgiama į jo turtinę padėtį bei svarbias kitas aplinkybes.
19. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, sprendžia, kad pareiškėja iš esmės nenurodė jokių ypatingų (svarbių) aplinkybių, į kurias atsižvelgiant teismas galėtų mažinti už ilgą laiką išvis nedeklaruotą išgautų gamtos išteklių kiekį, taip išvengiant mokesčių apskaičiavimo ir mokėjimo; be to, pareiškėja teismui iš esmės teikė klaidinančius duomenis.
Pirma, pareiškėja, vykdanti veiklą, susijusią su žuvų auginimu, anksčiau teikė deklaracijas, tad žinojo ir privalėjo žinoti tolesnę jų teikimo tvarką. Tad ji ataskaitiniu laikotarpiu nedeklaruodama ir nesumokėjusi laiku mokesčio elgėsi ypač neatsakingai. Antra, pareiškėja teigia, kad perdavusi Fermą trečiųjų asmenų veiklos vykdymui, ji netikrino joje esančių įrenginių, klaidingus duomenis rodančių skaitiklių ir pan. Tačiau toks elgesys vertintinas kaip ypač aplaidus. Vien Fermos perdavimas tretiesiems asmenims, nepranešant atitinkamoms institucijoms apie juridinio asmens veiklos pasikeitimą ir pan., neatleidžia pareiškėjos nuo atsakomybės tikrinti Fermoje esančius įrenginius ir užtikrinti, kad skaitliukai rodytų teisingus duomenis, juos deklaruoti, sumokėti laiku mokesčius ir pan. Trečia, apskritai pareiškėjos teiginiai, kad ji nevykdė veiklos, yra vertintini kritiškai, kadangi byloje nustatyta, jog pareiškėja veiklą iš esmės vykdė iki 2019 m. sausio 1 d., taip pat, kad pareiškėja, kaip užsakovė, vykdė tyrimus pagal Ūkio subjekto monitoringo programą 2017-2018 metais. Ketvirta, kaip nurodė pareiškėja, ji, žinodama, kad turi teikti deklaracijas, jų neteikė, kadangi nevykdė veiklos, o tai už ją padarė ŽŪB „Žemelė. Tačiau iš pateiktų dokumentų matyti, kad ŽŪB „Žemelė“ ginčo laikotarpiu neturėjo Lietuvos geologijos tarnybos leidimo išgauti gamtos išteklius, be to, į valstybės biudžetą sumokėjo ženkliai mažesnę sumą nei turėjo būti sumokėta už ataskaitinius laikotarpius. Penkta, pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad apskaičiuotas mokestis reikšmingai padarytų įtaką jos finansinei veiklai ar kad Bendrovės turtinė padėtis būtų prasta ir pan. Šešta, teismas nenustatė, kad priskaičiuotas pareiškėjai mokestis galėtų pažeisti proporcingumo principą ar kad neatitiktų kitų bendrųjų teisės principų.
20. Taigi, teismas, įvertinęs bylos duomenis, jų visumą, vadovaudamasis minėta teismų praktika, proporcingumo ir teisingumo principais, daro išvadą, kad pareiškėjui pritaikyta sankcija taikant 10 kartų didesnį mokesčio tarifą yra adekvati ir proporcinga padarytam pažeidimui; priskaičiuoto mokesčio sumažinimui nėra jokio pagrindo.
21. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos skundas (patikslintas) atmestinas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi ir 133 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos ŽŪB „Eko žuvys“ skundą (patikslintą) atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.