Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos L. B. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. B. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos, ir Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I.

II.

Penktuoju patikslinto skundo reikalavimu pareiškėja prašo teismo įpareigoti Tarnybą grąžinti visus jos valstybei sumokėtus mokesčius už žemę, kuria pareiškėja negali naudotis. Teismas nurodė, kad šį reikalavimą atsisako priimti nagrinėti tais pačiais motyvais, kuriais rėmėsi pasisakydamas dėl antrojo reikalavimo.

Šeštuoju–penkioliktuoju bei septynioliktuoju, aštuonioliktuoju reikalavimais pareiškėja prašo panaikinti Tarnybos Elektrėnų skyriaus, Vilniaus apskrities viršininko administracijos ir kitų subjektų sprendimus, kurie buvo priimti per laikotarpį nuo 1996 m. rugsėjo 20 d. iki 2013 m. kovo 7 d. ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas teismui turi būti paduotas per vieną mėnesį nuo skundžiamo sprendimo paskelbimo ar individualaus teisės akto įteikimo dienos. Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą, teismas atsisako priimti skundą, jei skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas. Teismo 2017 m. vasario 9 d. nutartyje pareiškėjai buvo išaiškinta, kad jeigu praleisti sprendimų apskundimo terminai, kartu turi būti pateikiamas motyvuotas ir įrodymais pagrįstas prašymas tuos terminus atnaujinti. Pareiškėjai buvo nurodyta, kad skundas gali būti nepriimtas, jeigu praleistas skundo padavimo terminas ir pareiškėjas neprašo jo atnaujinti. Pareiškėja patikslintame skunde nepateikė įrodymų, kad terminas skundui paduoti dėl visų šių sprendimų nėra praleistas. Pareiškėja taip pat neprašė termino atnaujinti, todėl teismas nurodė neturintis pagrindo spręsti klausimą dėl praleisto termino atnaujinimo.

Pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teismas atsisako priimti skundą, jei byla nepriskirtina tam teismui. Pareiškėja penkioliktuoju reikalavimu prašo panaikinti 1996 m. rugsėjo 20 d. sudarytą valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutartį. Valstybinės žemės pirkimo-pardavimo santykiai yra civilinio teisinio pobūdžio, todėl šioje dalyje ginčas nagrinėtinas bendrosios kompetencijos, o ne administraciniame teisme.

Šešioliktuoju skundo reikalavimu pareiškėja prašo įpareigoti Tarnybą pateikti informaciją apie pareiškėjos tėvo visos žemės išskaidytas dalis, kuriomis naudojasi kiti asmenys. Šis reikalavimas, teismo vertinimu, yra procesinio pobūdžio prašymas dėl įrodymų išreikalavimo. Atsižvelgiant į priimtų reikalavimų pobūdį (pareiškėjai dėl Tarnybos veiksmų galimai kilusi turtinė ir neturtinė žala bei jos atlyginimas), šis pareiškėjos prašymas tenkintas.

III.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas yra Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutarties dalies, kuria atsisakyta priimti pareiškėjos skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 9 punktuose nustatytais pagrindais, teisėtumas ir pagrįstumas.

Pažymėtina, kad įstatymų leidėjas, detalizuodamas Konstitucijos 31 straipsnyje įtvirtintą asmens, kurio konstitucinės teisės ir laisvės yra pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą, šios teisės realizavimą administracinių ginčų srityje įtvirtino ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje, kurioje nustatyta, jog kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Nors teisminės gynybos universalumo ir prieinamumo principas reiškia, kad kiekvienas asmuo, norintis inicijuoti teismo procesą, turi teisę kreiptis į teismą, tačiau teisė kreiptis į teismą turi būti įgyvendinama laikantis tam tikrų procesinių reikalavimų.

Aiškindamas šias nuostatas Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą akcentavo, kad skundo, atitinkančio ABTĮ nustatytus reikalavimus, pateikimas yra būtina sąlyga teismui teisingai išspręsti skundo priėmimo klausimą (žr., 2009 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS261-86/2009). Teismas, sprendžiantis skundo (prašymo) priėmimo klausimą, visų pirma, patikrina, ar nėra neigiamų procesinių prielaidų, kurioms esant ginčo nagrinėjimas teisme apskritai negalimas (pvz., 2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-244/2012). Tačiau sprendžiant, ar nėra aplinkybių, sudarančių pagrindą atsisakyti priimti skundą, turi būti aiškus pareiškėjo pasirinktas jo galbūt pažeistų teisių gynimo būdas, t. y. teismui, nagrinėjančiam skundo priėmimo klausimą, neturi kilti abejonių, ar pareiškėjas tiksliai suformulavo skundo dalyką. Be to, skunde turi būti nurodytos aplinkybės (skundo pagrindas), kuriomis grindžiamas skundo reikalavimas (skundo dalykas). Pagal pareikštus konkrečius ir aiškius reikalavimus apibrėžiamos administracinės bylos nagrinėjimo ribos. Tik tiksli jų formuluotė gali atskleisti siekiamas apginti teises ar teisėtus interesus bei padėti visapusiškai ir objektyviai išnagrinėti bylą, taikant teisės aktus, reguliuojančius atitinkamus visuomeninius santykius (pvz., 2007 m. kovo 1 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A17-217/2007, LVAT biuletenis Nr. 1(11), 2007 m.). Pabrėžtina, jog teismas gali suteikti efektyvią galbūt pažeistų teisių gynybą tik tuo atveju, kai besikreipiantis asmuo aiškiai formuluoja savo reikalavimą (pvz., 2012 m. vasario 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-111/2012). Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad administraciniai teismai nepriima nagrinėti painiai formuluojamų, neaiškių, prieštaringų, hipotetinio bei sąlyginio pobūdžio reikalavimų, kurių pagrindu nėra galimybės tiksliai ir konkrečiai apibrėžti keliamą ginčą bei tinkamai išnagrinėti bylą (pvz., 2012 m. kovo 9 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-118/2012, 2016 m. sausio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-64-624/2016, 2017 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-314-575/2017). Abstraktus aplinkybių, nuoskaudų, subjektyvios nuomonės konstatavimas negali įpareigoti teismo nagrinėti skundo, jei iš jo turinio neaišku, ką konkrečiu atveju skundžia pareiškėjas ir kuo jis remiasi.

Kalbant apie skundo reikalavimą, t. y. tai, kokį sprendimą teismas yra prašomas priimti, reikia pažymėti, kad skundo reikalavimas turi atitikti ABTĮ nuostatas, reglamentuojančias teisę kreiptis į teismą, teismo kompetencijos ribas, teismo priimamų sprendimų rūšis bei jų vykdymo tvarką. Suinteresuotas asmuo teisme gali pareikšti tik tokį reikalavimą ir prašyti taikyti tik tokį teisminės gynybos būdą, kuris, pirma, atitiktų įstatymais viešojo administravimo subjektui suteiktus įgalinimus ir jų neviršytų, antra, atitiktų bendruosius reikalavimus, keliamus teisinės gynybos būdams, kuriuos gali taikyti teismas. Reikalavimas, be kita ko, turi būti toks, kad jį patenkinus, pažeidimas būtų pašalintas efektyviai ir veiksmingai, nesukuriant nepagrįstų prielaidų tolesniems ginčams ir bylinėjimuisi (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą administracinėje byloje Nr. A502-2301/2011). Kitaip tariant, skundo reikalavimas, turi būti toks, kuriuo remiantis priimtas teismo sprendimas sukeltų atitinkamas teisines pasekmes kitai bylos šaliai ir nekiltų abejonių dėl galimybės jį įvykdyti, t. y. pašalinti padarytą teisės ar teisėtų interesų pažeidimą, įpareigoti atsakovą įvykdyti konkrečius veiksmus. Administracinių teismų kompetencijai nepriskirtinas nagrinėjimas prašymų, kuriais siekiama ne pažeistų teisių (interesų) apgynimo, o tik tam tikrų juridinę reikšmę turinčių aplinkybių ar faktų konstatavimo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1062-552/2015). Reikalavimas, kuriuo nesiekiama išspręsti administracinio ginčo, ir kurio patenkinimas nereikštų pažeistų teisių ar teisėtų interesų apgynimo, negali būti administracinės bylos nagrinėjimo dalyku.

Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies nuostatas, jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) neatitinka ABTĮ nustatytų reikalavimų, nutartimi nustatomas terminas trūkumams pašalinti; jeigu per teismo nustatytą terminą trūkumai nepašalinami, skundas (prašymas, pareiškimas) laikomas nepaduotu ir teisėjo nutartimi grąžinamas pareiškėjui. Termino pašalinti skundo trūkumus nustatymas yra skundą pateikusiam asmeniui palanki aplinkybė: teismas suteikia asmeniui galimybę per nustatytą terminą pašalinti kliūtis, kurios teismui užkerta kelią priimti pateiktą skundą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-1164-502/2015).

Atsižvelgus į minėtas teisės aktų nuostatas, aktualią teismų praktiką ir tikrinamoje byloje nustatytas faktines aplinkybes, visapusiškai įvertinus pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateikto 2017 m. sausio 26 d. skundo, 2017 m. vasario 21 d. patikslinto skundo ir 2017 m. vasario 24 d. patikslinto skundo papildymo (I t., b. l. 1–9, 87–98; II t., b. l. 33) turinį bei prie jų pridėtus dokumentus, pabrėžtina, kad pareiškėja patikslintame skunde nepašalino visų Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 6 d. nutartyje nustatytų esminių skundo trūkumų, trukdančių pradėti administracinės bylos teiseną. Todėl, teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad patikslinto skundo pirmasis reikalavimas (pripažinti neteisėtus veiksmus) yra prašymas, susijęs su faktinių aplinkybių konstatavimu, kurio patenkinimas neapgintų pareiškėjos teisių ir teisėtų interesų. Pažymėtina, kad pareiškėjos nurodomų faktų (neteisėtų veiksmų) konstatavimas gali būti tik skundo motyvu, o ne savarankišku ginčo administracinėje byloje dalyku.

Patikslinto skundo 6–14, 17 ir 18 reikalavimais pareiškėja prašė panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus apskrities viršininko administracijos aktus, priimtus per 1996–2013 m. laikotarpį, tačiau konkrečiai nepaaiškino ir nepateikė įrodymų, kada tiksliai jai tapo žinomas kiekvieno rašto ir sprendimo turinys. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išnagrinėjusi pareiškėjos atskirąjį skundą, daro išvadą, kad tik kreipdamasi į apeliacinės instancijos teismą L. B. nurodė, jog apie ginčijamais administraciniais aktais padarytus savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimus suvokė 2017 m. vasario mėnesį, tuo niekaip nepaneigdama Vilniaus apygardos administracinio teismo išvadų, kad faktai apie jos tėvui priklausiusios žemės suteikimą naudotis kitiems asmenims visgi nėra naujai paaiškėję (tai matyti iš skundų pirmosios instancijos teismui argumentų). Todėl konkrečiu atveju buvo pagrįstai pripažinta, kad ABTĮ 29 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas vieno mėnesio terminas, per kurį turi būti realizuojama suinteresuoto asmens teisė į teisminę gynybą, yra praleistas ir pareiškėja neprašo jo atnaujinti. Kita vertus, pagal ABTĮ 30 straipsnio 1 dalį, skundo padavimo terminas negali būti atnaujintas, jeigu nuo skundžiamo teisės akto priėmimo ar veiksmo atlikimo arba nuo įstatymo ar kito teisės akto nustatyto klausimo išsprendimo termino pasibaigimo praėjo daugiau kaip dešimt metų. Taigi įstatymų leidėjas šioje teisės normoje expressis verbis (tiesiogiai) suteikė pirmenybę teisinių santykių stabilumui, nebeleisdamas apskųsti teismui teisės akto ar veiksmo, nuo kurių priėmimo ar atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS-339-525/2017), ir tai reiškia, jog pareiškėja apskritai nebeturi teisės ginčyti iki 2007 m. priimtų administracinių sprendimų.

ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad jeigu skundas paduotas praleidus nustatytą skundo padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas, administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą. Kadangi antrasis reikalavimas įpareigoti Tarnybą grąžinti pareiškėjai visas jos tėvo iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytas žemes yra susijęs su reikalavimais panaikinti individualius administracinius aktus, jį, kaip išvestinį, atsisakytina priimti tuo pačiu teisiniu pagrindu.

Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad reikalavimas įpareigoti Tarnybą grąžinti pareiškėjai visus jos valstybei sumokėtus mokesčius už žemę, yra abstraktaus pobūdžio, t. y. iš jo formuluotės negalima suprasti, ar pareiškėja kelia žemės mokesčio, kurį administruoja Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, permokos klausimą, ar siekia turtinės žalos, padarytos Tarnybos neteisėtais veiksmais, atlyginimo. Bet kuriuo atveju, remiantis ABTĮ 33 straipsnio 4 dalimi, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartis neužkerta pareiškėjai kelio dar kartą kreiptis į teismą, aiškiai ir konkrečiai nurodant skundo dalyką (reikalavimą) ir skundo pagrindą, t. y. laike ir vietoje apibrėžtas aplinkybes, kuriomis pareiškėja grindžia savo prašymą dėl žemės mokesčio grąžinimo.

Lietuvos Respublikos žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 1 dalis nustato, kad sprendimus dėl valstybinės žemės įsigijimo, nuomos ar perdavimo neatlygintinai naudotis asmenys gali apskųsti teismui. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.34 ir 2.36 straipsnius, valstybė, savivaldybė ir jų institucijos, kaip viešieji juridiniai asmenys, be viešojo administravimo veiklos, gali užsiimti ūkine komercine veikla ir būti civilinių teisinių santykių dalyviai lygiais pagrindais kaip ir kiti šių santykių dalyviai. Todėl jei ginčas kyla iš civilinių teisinių santykių, tai nepriklausomai nuo to, jog viena šio ginčo šalimi yra valstybės ar savivaldybės institucija, jis laikomas civiliniu ir nagrinėjamas bendrosios kompetencijos teisme. Specialiosios teisėjų kolegijos praktika patvirtina, kad ginčai dėl valstybinės žemės pardavimo, nuomos, žemės nuomos mokesčio mokėjimo, t. y. dėl valstybės turto naudojimo, valdymo ir disponavimo juo, laikytini ginčais, kylančiais iš civilinių teisinių santykių ir paprastai nagrinėti bendrosios kompetencijos teismuose, nepaisant to, kad viena iš ginčo šalių yra viešojo administravimo subjektas (Specialiosios teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 15 d. nutartis byloje Nr. T-XX-35-2007, 2012 m. spalio 11 d. nutartis byloje Nr. T-221-2012, 2012 m. lapkričio 26 d. nutartis byloje Nr. T-250-2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, kas buvo nurodyta, pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčas dėl 1996 m. rugsėjo 20 d. valstybinės žemės pirkimo-pardavimo sutarties yra civilinės teisinės prigimties, todėl nepriskirtinas nagrinėti administraciniam teismui, yra teisinga (ABTĮ 18 str. 1 d., 33 str. 2 d. 2 p.). Matyti, jog vadovaudamasis ABTĮ 12 straipsniu ir 33 straipsnio 3 dalimi Vilniaus apygardos administracinis teismas tinkamai išaiškino pareiškėjai teisę kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą, kuris yra įgaliotas vertinti civilinių sandorių teisėtumą.

Apibendrindama pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas visapusiškai ištyrė ir tinkamai įvertino faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl 2017 m. kovo 2 d. nutartis paliekama galioti. Tenkinti pareiškėjos atskirąjį skundą ir naikinti apskųstąją šios nutarties dalį nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. B. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. kovo 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.