Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Giedraičio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Arūno Paštuolio ir Jurgos Vasiliauskienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo Marijampolės rūmų 2019 m. birželio 5 d. nuosprendžio, kuriuo V. R. pripažintas kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK)140 straipsnio 2 dalyje ir nuteistas laisvės apribojimu 8 mėnesiams, įpareigojant dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje.

Vadovaujantis BK 72² straipsniu jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė - įpareigojimas 6 mėnesius nuo nuosprendžio pradėjimo vykdyti dienos dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose.

Iš nuteistojo V. R. E. R. priteista 500 Eur neturtinės žalos ir 500 Eur turėtų išlaidų advokato pagalbai apmokėti, M. R. priteista 300 Eur neturtinės žalos, Valstybinės ligonių kasai 35,34 Eur ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Marijampolės skyriui 32,30 Eur.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

1. V. R. nuteistas už tai, kad jis sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą kitam asmeniui, tai yra 2018 m. gegužės 20 d., apie 12.44 val., namo, esančio (duomenys neskelbtini), kieme E. R. tyčia koja spyrė vieną kartą į pilvą, tokiais savo veiksmais nukentėjusiajai E. R. padarydamas pilvo sienos sumušimą, kraujosruvą kairio klubo srityje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą. Tęsdamas nusikalstamą veiką tyčia sukėlė fizinį skausmą ir nežymiai sužalojo artimą giminaitį, t. y. 2018 m. gegužės 20 d., apie 12.45 val., sūnui M. R. stovint prie atvirų priekinių automobilio „Renault Trafic“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) keleivio durų, buvusio gatvėje šalia gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), jis tyčia abiem rankomis suėmęs už kaklo iš nugaros pusės smaugė sūnų M. R., po to jį pargriovė ant automobilio priekinės keleivio sėdynės bei toliau rankomis jį smaugė, tuo sukeldamas jam fizinį skausmą ir padarydamas M. R. nubrozdinimus dešiniajame skruoste ir kraujosruvas krūtinėje, kas sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą.

Motyvuojamoji dalis

6. Nuteistojo V. R. apeliacinis skundas atmestinas.

8. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis įrodymų vertinimo taisyklėmis, tai yra – įrodymais gali būti tik tokie duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti. Įrodymų pripažinimo, tyrimo ir vertinimo bendrosios nuostatos yra įtvirtintos BPK 20 ir 301 straipsniuose, tačiau baudžiamojo proceso įstatymas nenumato taisyklių ir metodų, kurie reglamentuotų patį įrodymų vertinimo procesą. Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta pagal Baudžiamojo proceso kodekso normų sistemą, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Esminis reikalavimas šiam loginiam procesui yra išsamus ir nešališkas visų bylos aplinkybių išnagrinėjimas vadovaujantis įstatymu. Svarbi įrodymų vertinimo sąlyga – turi būti vertinamas tiek kiekvienas įrodymas atskirai, tiek įrodymų visuma, nei vienas įrodymas iš anksto nėra svarbesnis už kitą, nepriklausomai nuo įrodymų šaltinio (kaltinamojo, liudytojo, nukentėjusiojo parodymai, rašytiniai įrodymai ir pan.). Pažymėtina ir tai, kad pagal BPK 20 straipsnio 5 dalį teisėjai įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu, ir tai leidžia pagrįstai konstatuoti, kad įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva, o teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime baudžiamojo proceso įstatymo normų nepažeidžia, jei teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-89/2014).

10. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su apelianto apeliacinio skundo argumentais, patikrinusi ir įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą bei atlikusi įrodymų tyrimą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje esančius įrodymus, jų visetą bei iš esmės padarė pagrįstas išvadas, neprieštaraujančias byloje nustatytoms faktinėms aplinkybėms dėl nuteistojo V. R. padarytų konkrečių nusikalstamų veiksmų ir jų apimties, jas teisiškai įvertino. Nors apeliaciniame skunde teigiama, kad teismo išvados dėl apelianto tyčinių veiksmų yra nepagrįstos, tačiau iš nuosprendžio matyti, kad teismas įvertino visų byloje esančių įrodymų visetą, detaliai argumentavo, dėl kokių priežasčių vienus įrodymus atmeta, o kitų ne, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad V. R. padarė jam inkriminuojamą veiką. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas įrodymus vertino pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu. Bendrųjų įrodymų vertinimo taisyklių, tiriant ir vertinant įrodymus, taikymo pažeidimų teisėjų kolegija nenustatė.

12. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad nukentėjusioji E. R. iš esmės viso proceso metu nuosekliai nurodė, kad įvykio dieną jai laikant V. R. už marškinėlių, kad jis nenueitų pas sūnų, V. R. atbula kaire koja spyrė jai į pilvą. Teisėjų kolegijos nuomone, tokius nukentėjusiosios E. R. parodymus patvirtina vaizdo įrašas užfiksuotas CAM 1 kamera. Būtent šiame įraše užfiksuota, kad V. R. ranka atidarydamas vartus, būdamas nusisukęs nuo E. R., 12:45:04 atbula kaire koja spyrė E. R. į pilvo sritį. E. R. atmetama atgal, susilenkia ir paleidžia V. R. marškinius (1 t., b. l. 111-115). Nors apeliantas tvirtina, kad apylinkės teismas neteisingai įvertino šį įrašą, tačiau teisėjų kolegijos nuomone tokie skundo argumentai yra nepagrįsti. Iš minėto vaizdo įrašo matyti, kad nuteistasis V. R. savo kaire koja ne atsispiria nuo nukentėjusiosios E. R., o smūgiuoja (spiria) pakankamai stipriai.

13. Teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstai apeliaciniame skunde abejojama ir pirmosios instancijos teismo E. R. nustatytų sužalojimų skaičiumi ir jų padarymo mechanizmu. 2018 m. gegužės 22 d. specialisto išvadoje Nr. G 404/2018(09) konstatuota, kad E. R. klinikiniais duomenimis konstatuota pilvo sienos sumušimas, o taip pat ir kraujosruvos kairio žasto, kairio klubo srityje, nubrozdinimas dešinėje plaštakoje. Taip pat minėtoje specialisto išvadoje nurodyta, kad E. R. konstatuoti kūno sužalojimai, tiek imant kiekvieną jų atskirai, tiek visus bendrai, sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą, nes dėl jų nukentėjusiosios sveikata sutrikdyta ne ilgesniam kai dešimties dienų laikotarpiui. Sužalojimai padaryti 2018 m. gegužės 20 d., septyniais poveikiais (1 t., b l. 142). Tiek kaltinamajame akte, tiek ir pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. R. veiksmu – spyriu į pilvą, E. R. padarytas pilvo sienos sumušimas ir kraujosruva kairio klubo srityje. Pažymima, kad pagal BPK 255 straipsnio 1 dalies nuostatas baudžiamoji byla teisme nagrinėjama tik dėl tu kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Dėl to, šiuo atveju vertinamos aplinkybės susijusios tik su E. R. padarytu pilvo sienos sumušimu bei kraujosruva kairio klubo srityje.

14. Siekiant pašalinti visas abejones, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą ir apklausė specialistą V. V., kuris surašė 2018 m. gegužės 22 d. specialisto išvadą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje specialistas patvirtino savo išvadą ir paaiškino, kad atlikdamas tyrimą, betarpiškai apžiūrėjo nukentėjusiąją E. R. praėjus dviems dienoms po įvykio. Specialistas nurodė, kad medicininiuose dokumentuose buvo užfiksuotas pilvo sienos sumušimas, o atliekant tyrimą ir apžiūrinti nukentėjusiąją buvo užfiksuota kraujosruva kairio klubikaulio sparno srityje. Tiek pilvo sienos sumušimas, tiek ir kraujosruva galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasėkoje, nes pilvo sienelė apima ir kairės pusės klubikaulio dalį, tai yra vienas sužalojimas. Vienu trauminiu poveikiu sumušama pilvo sienelė ir atsiranda kraujosruva. Klinicistai medicininiuose dokumentuose rašo bendrai - pilvo sienelės sumušimą, tačiau tiksliau, tai klubikaulio sparno sužalojimas. Taip pat specialistas paaiškino, kad M. R. konstatuoti sužalojimai padaryti trimis trauminiais poveikiais. Konstatuoti sužalojimai galėjo atsirasti tiek grumtynių metu, tiek žalojančiu įrankiu judant ir kontaktuojant su kūnu, tiek ir kūnui judant ir kontaktuojant su žalojančiu įrankiu ar žmogaus kūno dalimi, su bet kokiu kietų, bukų savybių turinčiu daiktu. Šiuo atveju veiksmas nebuvo statiškas, viskas vyko judesyje, bandant apglėbti, tokiu atveju žmogus gali pasisukti, paspausti, atleisti ir vėl paspausti kitoje vietoje (3 t., b. l. 21-24). Taigi aptarta specialisto išvada ir apeliacinės instancijos teismo posėdyje apklausto specialisto V. V. paaiškinimai patvirtina, kad būtent V. R. veiksmais - spyriu į pilvą, E. R. buvo padarytas pilvo sienos sumušimas ir kraujosruva kairio klubo srityje.

15. Taip pat kolegijos nuomone, abejonių nekelia ir teismo nustatytos aplinkybės susijusios su M. R. sužalojimu. Tai, kad M. R., neteistais V. R. veiksmais buvo sukeltas fizinis skausmas bei padarytas nubrozdinimas dešiniajame skruoste ir kraujosruva krūtinėje, patvirtina tiek paties nukentėjusiojo M. R. parodymai, specialisto išvada bei specialisto paaiškinimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje, tiek ir vaizdo beu garso medžiaga, kuri abejonių nekelia.

16. Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad jis jokios tyčios sužaloti nukentėjusiuosius neturėjo, buvo išprovokuotas pačių nukentėjusiųjų bei gynėsi nuo jų neteistų veiksmų, todėl kilę padariniai yra neatsargūs. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad ir šie skundo argumentai yra nepagrįsti. Pažymima, kad nuteistojo tyčios turinys nustatomas ne vien pagal jo paties paaiškinimus, tačiau ir pagal objektyviuosius nusikaltimo sudėties požymius - nukentėjusiojo sužalojimo aplinkybes, sužalojimų pobūdį, sunkumą, lokalizaciją, žalojančių veiksmų intensyvumą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs duomenų visumą, padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. R. nukentėjusiuosius E. R. ir M. R. sužalojo veikdamas tyčia. Tokio išvadų nepaneigia apelianto nurodytos aplinkybės apie nukentėjusiųjų veiksmus jo atžvilgiu.

17. Teisėjų kolegijos nuomone, byloje esančių duomenų visuma paneigia apelianto teiginius apie būtinosios ginties situacijos buvimą. Analogiška versija buvo keliama ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad teismas vertino nuteistojo V. R. veiksmus ir būtinosios ginties kontekste bei padarė išvadą, jog neegzistavo būtinosios ginties situacija. Teisėjų kolegija, dar kartą patikrinusi ir įvertinusi baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus ir jų pagrindu nustatytas faktines aplinkybes, neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad aplinkybių, iš kurių būtų galima spręsti, jog nuteistasis V. R. veikė būtinosios ginties sąlygomis, byloje nenustatyta. Apeliacinio skundo motyvai, kuriais nuteistasis siekia būti išteisintas, konstatuojant, kad jis veikė būtinosios ginties sąlygomis, yra nepagrįsti ir atmetami.

18. BK 28 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, jog asmuo neatsako pagal BK, jeigu jis, neperžengdamas būtinosios ginties ribų, padarė baudžiamajame įstatyme numatyto nusikaltimo ar nusižengimo požymius formaliai atitinkančią veiką gindamasis ar gindamas kitą asmenį nuo pradėto ar tiesiogiai gresiančio pavojingo kėsinimosi. Teismų praktikoje pripažįstama, kad būtinoji gintis galima tik nuo pavojingo kėsinimosi, kuris yra realus, akivaizdus, besiginančio asmens veiksmais žala padaroma besikėsinančiam asmeniui ir nėra peržengiamos būtinosios ginties ribos. Kėsinimosi pavojingumą rodo tai, kad besikėsinantis asmuo siekia pažeisti ar pažeidžia baudžiamojo įstatymo saugomas vertybes, nurodytas BK 28 straipsnio 2 dalyje. Pavojingumas priklauso nuo kėsinimosi intensyvumo, naudojamų priemonių, užpuoliko ir besiginančiojo jėgų santykio, galimos žalos dydžio ir pan. Kėsinimosi realumas konstatuojamas tuomet, kai jis yra tikras, egzistuoja objektyviai, o ne besiginančiojo vaizduotėje, ir akivaizdus, kai jis yra pradėtas ar tiesiogiai gresia besiginančiojo ar kito asmens teisėms, visuomenės ar valstybės interesams. Tais atvejais, kai pagrindo įžvelgti pavojingą kėsinimąsi apskritai nebuvo, tačiau asmuo dėl nepagrįsto įtarumo vis dėlto padarė žalos kitam asmeniui, nėra nei būtinosios ginties, nei jos ribų peržengimo. Tokia veika, esant visiems atitinkamos nusikalstamos veikos sudėties požymiams, kvalifikuojama kaip tyčinis nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71-895/2018, 2K-492/2014, 2K-467/2013, 2K-7-313/2012). Taigi, būtinosios ginties situacija konstatuojama tada, kai nustatoma, jog asmens, vartojusio fizinį smurtą, atžvilgiu buvo kilęs realus, pavojingas ir akivaizdus kėsinimasis. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju byloje surinkti ir ištirti duomenys tokių aplinkybių nepatvirtina.

19. Teisėjų kolegijos vertinimu, baudžiamojoje byloje nesurinkta duomenų, leidžiančių E. R. ir M. R. elgesį vertinti kaip pavojingą kėsinimąsi, nuo kurio V. R. buvo priverstas gintis. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad nuteistasis V. R. pirmas atliko neteisėtus veiksmus koja išlauždamas rūsio duris. Po šio veiksmo aiškindamasis su M. R. paminėjo, kad taip bus atidarytos visos namų durys. Į tokius V. R. veiksmus, M. R. priėjęs prie V. R. automobilio, kuris buvo paliktas gatvėje, ėmė iš jo mėtyti daiktus. V. R. bėgant prie automobilio E. R. jį bandė laikyti už marškinėlių, tačiau du kartus jam pavyko ištrūkti, o trečią kartą išsivadavo po to kai atbula kaire koja V. R. spyrė nukentėjusiajai E. R. į pilvo sritį. Teisėjų kolegijos nuomone, nei E. R., nei M. R. veiksmai nebuvo tokie pavojingi, nuo kurių V. R. būtų priverstas gintis naudojant fizinį skurtą, tai yra spirti nukentėjusiajai E. R. ir abiem rankomis suėmus už kaklo iš nugaros pusės spausti M. R. kaklą, po to jį pargriauti ant automobilio priekinės keleivio sėdynės bei toliau rankomis jį spausti. Teisėjų kolegija pritaria skundžiamame nuosprendyje padarytai išvadai, kad nagrinėjamojoje byloje nebuvo susiklosčiusi būtinosios ginties situacija, kuri sudarytų pagrindą V. R. gintis, ir sprendžia, kad nuteistojo apeliaciniame skunde pateikiama įvykio versija yra tik jo gynybinė versija. Be to, pažymima ir tai, jog nors nuteistojo apeliaciniame skunde ir teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, paliko neišspręstas abejones dėl įvykio aplinkybių ir V. R. kaltės, o skundžiamame nuosprendyje daromų išvadų nepagrindė išsamiai ir nešališkai ištirtais bei teisingai įvertintais įrodymais, tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, jog patikrinus skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą pagal nuteistojo V. R. apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad minėtame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų vertinimo yra nepagrįstos, jos prieštarauja bylos medžiagai bei skundžiamo procesinio sprendimo turiniui ir iš esmės išreiškia tik apelianto nesutikimą su teismo padarytomis jam nepalankiomis išvadomis. Teisėjų kolegijos vertinimu, visi duomenys, kuriais apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, yra gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo kitaip vertinti įrodymų ir daryti kitokias išvadas nei padarė apylinkės teismas, su jomis visiškai sutinka ir teismo argumentų iš naujo nebekartoja, juolab, kad skundžiamo nuosprendžio turinys apeliantui yra žinomas. Tai, kad pirmosios instancijos teismas bylos faktines aplinkybes nustatė ir jas vertino kitaip, nei tikėjosi nuteistasis, t. y. jam nepalankiai, savaime nereiškia, jog byla išnagrinėta šališkai ir neišsamiai, o nuosprendyje padarytos išvados dėl V. R. kaltės yra nepagrįstos.

20. Apibendrinant išdėstytų aplinkybių visumą konstatuojama, kad Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 5 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, nuosprendyje padarytos išvados dėl V. R. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikaltimą pakankamai išsamiai argumentuotos ir pagrįstos įrodymais. Atsižvelgiant į tai tenkinti nuteistojo V. R. apeliacinį skundą remiantis jame nurodytais argumentais ir nuosprendį panaikinti nėra pagrindo.

Dėl proceso išlaidų

21. Apeliacinio proceso metu nukentėjusiųjų M. R. ir E. R. atstovas advokatas V. Paltanavičius, pateikė pinigų priėmimo kvitą (3 t., b. l. 19). Iš pateikto kvito matyti, kad E. R. advokatui sumokėjo 200 Eur už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teisme priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-351/2009, 2K-410/2008). Šioje baudžiamojoje byloje apeliacinis procesas vyko pagal nuteistojo V. R. apeliacinį skundą. Nagrinėjant bylą apeliacine žodinio proceso tvarka nukentėjusiųjų E. R. ir M. R. atstovas dalyvavo teismo posėdyje. Atsižvelgiant į skundo nagrinėjimo rezultatą, t. y., kad apeliacinis skundas atmetamas bei į tai, kad advokatas dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašoma priteisti 200 Eur suma yra protinga ir nėra aiškiai per didelė, todėl priteistina iš nuteistojo V. R..

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 332 straipsniu,

nutaria:

nuteistojo V. R. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo V. R. priteisti nukentėjusiajai E. R. 200 Eur turėtų išlaidų atstovo paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.