- Teismas
- Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-08
- Bylos Nr.
- eA-2515-756/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-65-3-00121-2020-5
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- Apeliacinė instancija
- Rezultatas
- Sprendimas paliktas nepakeistas
- Teisėjai
- Vaida Urmonaitė-Maculevičienė (pirm.), Artūras Drigotas (pirm.), Rasa Ragulskytė-Markovienė
- Pareiškėjas
- I. O.
- Trečiasis asmuo
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos
- Atsakovas
- Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Panevėžio skyrius
- Kategorijos
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Rasos Ragulskytės-Markovienės ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos I. O. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyriui ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I.
1. Pareiškėja I. O. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Utenos skyriaus (dabar – Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Panevėžio skyrius) (toliau – ir VSDFV Panevėžio skyrius) 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (10.1) VPE_SP5-795 „Dėl I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašymo“ (toliau – 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir Fondo valdyba) 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą Nr. (6.5E) I-2501 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriaus 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo Nr. (10.1)VPE_SP5-795“ (toliau – ir 2020 m. balandžio 20 d. sprendimas); įpareigoti VSDFV Utenos skyrių perskaičiuoti N. O. (toliau – ir N. O., pareiškėjos motina) negautos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) dydį už 1995 m. rugpjūčio mėn. - 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, priimti administracinį sprendimą ir, remiantis Lietuvos Respublikos įstatymais (originale – sutinkamai su Lietuvos Respublikos įstatymais), I. O. išmokėti N. O. per 1995 m. rugpjūčio mėn. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį negautos senatvės pensijos dydį.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:
2.1. 1993 metais pareiškėjos motinai N. O. Lietuvos Respublikoje buvo paskirta senatvės pensija. Paskirta senatvės pensija buvo mokama iki 1996 m. kovo 1 d., o 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu pareiškėjos motina senatvės pensijos negavo. Dokumentų, patvirtinančių, kad už šį laikotarpį pareiškėjos motinai buvo išmokėta senatvės pensija, nėra, o Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio (toliau – ir VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyris) pažymoje nėra nurodoma, į kokią sąskaitą ir kada buvo pervesta senatvės pensijos 1 094,03 Lt suma (septynis kartus po 45,35 Eur), be to, nėra aišku, kokiu būdu pareiškėjos motina gavo šiuos pinigus. Nėra duomenų, jog pareiškėjos motinos senatvės pensijos 316,85 Eur (1 094,03 Lt) suma už 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį būtų pervesta į banko sąskaitą.
2.2. Pareiškėjos motina iš Ukrainos Respublikos į Lietuvos Respubliką sugrįžo 2014 m. gruodžio mėnesį ir sužinojo, kad pensijų sąskaitoje Nr. (duomenys neskelbtini) yra 115,03 Eur (397,17 Lt) senatvės pensijos likutis už 1995 m. birželio ir liepos mėnesius, kuris buvo įskaitytas į pareiškėjos motinos sąskaitą. 2014 m. gruodžio 8 d. šią sumą pareiškėjos motina pervedė į pareiškėjos sąskaitą. VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimą, kuriuo buvo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo reikalavimą paskaičiuoti pareiškėjos motinos negautos pensijos dydį 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu, priėmė 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą, kuriuo jos prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Nesutikdama su tokiu sprendimu, pareiškėja jį apskundė Fondo valdybai, kuri 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu VSDFV Utenos skyriaus priimtą 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą pripažino teisėtu ir pagrįstu. Pareiškėjos nuomone, skundžiami VSDFV Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai yra nepagrįsti, todėl turėtų būti panaikinti.
Atsiliepimas
3. Atsakovas VSDFV Utenos skyrius atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, jog:
3.1. VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-100-320/2018, priėmė 2019 m. gruodžio 5 d sprendimą ir pareiškėjos prašymą atmetė kaip nepagrįstą. Nebuvo teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjos motinos senatvės pensiją už 1995 m. rugpjūčio 1 d. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, kadangi buvo nustatyta, jog už šį laikotarpį senatvės pensija jai buvo išmokėta. Nėra jokių įrodymų, kad senatvės pensija už minėtą laikotarpį būtų neišmokėta, ir kad dėl senatvės pensijos išmokėjimo būtų kilęs ginčas.
3.2. Pareiškėjos motinai senatvės pensija VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio 1993 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1013 buvo paskirta nuo 1993 m. balandžio 24 d. ir VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio pažymos duomenimis, 45,26 Eur (156,29 Lt) senatvės pensija jai buvo išmokėta iki 1996 m. kovo 1 d., o šios pensijos mokėjimas nutrauktas nuo 1996 m. kovo 1 d. Iš Ukrainos Respublikos pensijų fondo gautoje pareiškėjos motinos pensijos byloje yra jos 1996 m. vasario 12 d. prašymas pareikalauti pensijos bylą iš Lietuvos Respublikos ir pensijos apskaičiavimo Ukrainos Respublikoje pažyma, kurioje nurodyta, kad pensija Ukrainos Respublikoje paskirta nuo 1996 m. kovo 1 d. Pažymėjo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A- 1326-502/2019 nustatė, jog pareiškėjos motinai senatvės pensija buvo paskirta nuo 1993 m. balandžio 24 d. ir Lietuvos Respublikoje mokėta iki 1996 m. vasario 29 d.
4. Atsakovas Fondo valdyba atsiliepime prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą, o bylos dalį dėl reikalavimo pareiškėjai išmokėti negautos senatvės pensijos dydį nutraukti. Atsiliepime nurodoma:
4.1. VSDFV Utenos skyrius, remdamasis pareiškėjos motinos pensijos bylos duomenimis, teisingai nustatė, kad 1995 m. rugpjūčio 1 d. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu senatvės pensija pareiškėjos motinai buvo išmokėta. Fondo valdyba, išnagrinėjusi pareiškėjos 2020 m. kovo 20 d. prašymo argumentus ir pateiktus dokumentus, padarė išvadą, jog pareiškėjos pateikti sąskaitos duomenys ir paaiškinimai, kad, esą, 2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjai buvo pervestas jos motinos 1995 m. birželio – liepos mėnesiais nepasiimtos senatvės pensijos 115,03 Eur (397,17 Lt) dydžio likutis, nelaikytini įrodymais, kad pareiškėjos motinai už 1995 m. rugpjūčio 1 d. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį nebuvo išmokėta pensija. Fondo valdybos vertinimu, šie duomenys įrodo tam tikros pinigų sumos (115,03 Eur (397,17 Lt) pervedimo faktą. Pareiškėjos motinos senatvės pensijos dydis 1995 m. birželio ir liepos mėnesiais buvo po 42,90 Eur (148,14 Lt) per mėnesį, šių dviejų mėnesių suma sudarytų 85,81 Eur (296,28 Lt). Atsakovo vertinimu, tai paneigia pareiškėjos teiginius, kad jai buvo pervestas motinos 1995 m. birželio – liepos mėnesiais nepasiimtos senatvės pensijos likutis. Pareiškėjos skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo teigti, jog įsiteisėjęs Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018 nebuvo įvykdytas.
4.2. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018 pareiškėja nekėlė reikalavimo išmokėti jai motinos nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. negautą pensiją. Todėl toks skundo reikalavimas negali būti laikomas kaip išvestinis iš šioje ginčo byloje nagrinėjamo reikalavimo panaikinti skundžiamus sprendimus.
4.3. 2017 m. gruodžio 15 d. buvo gautas pareiškėjos prašymas išmokėti jai motinos negautos pensijos sumą, kuris buvo išnagrinėtas VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 1 dalį, bendrasis ieškinio senaties terminas yra dešimt metų, tačiau pareiškėjos motina iki pat savo mirties (t. y. 2015 m. birželio 12 d.) nesikreipė į teismą dėl senatvės pensijos už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. kovo 1 d. priteisimo. Pareiškėja, nesutikdama su VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu, 2018 m. sausio 19 d. skundu kreipėsi į Fondo valdybą, kuri 2018 m. vasario 22 d. sprendimu jos skundą atmetė kaip nepagrįstą. Fondo valdybos 2018 m. vasario 22 d. sprendime buvo nurodyta sprendimų apskundimo tvarka ir terminai, tačiau pareiškėja į teismą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo ir Fondo valdybos 2018 m. vasario 22 d. sprendimo nesikreipė, šie sprendimai įstatymo nustatytais terminais ir tvarka nebuvo nuginčyti.
4.4. Fondo valdyba vertino, kad pareiškėjos skundo reikalavimas išmokėti jai motinos negautą pensiją už laikotarpį nuo 1995 m. rugpjūčio mėnesio iki 1996 m. kovo 1 d. yra išvestinis iš VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimo ir Fondo valdybos 2018 m. vasario 22 d. sprendimo, kurių teisėtumas ir pagrįstumas nėra nagrinėjamos administracinės bylos ginčo dalykas. Kadangi pareiškėjos skundo reikalavimas išmokėti jai motinos negautą pensiją nuo 1995 m. rugpjūčio mėnesio iki 1996 m. kovo 1 d. buvo išnagrinėtas ir netenkintas, priimti sprendimai nebuvo nuginčyti ir pareiškėja neprašo atnaujinti sprendimų apskundimo terminų, byla dalyje dėl reikalavimo išmokėti pareiškėjai jos motinos negautos pensijos dydį (eurais) nuo 1995 m. rugpjūčio mėnesio iki 1996 m. kovo 1 d., turi būti nutraukiama.
II.
5. Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimu pareiškėjos skundą atmetė.
6. Teismas nustatė, jog byloje ginčas kilęs dėl VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo, kuriuo atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą apskaičiuoti jos motinos negautos pensijos dydį už 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, ir Fondo valdybos 2020 m. balandžio 20 d. sprendimo, priimto išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.
7. Teismas priimdamas sprendimą vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu (toliau – ir ABTĮ), Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymu (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas), Lietuvos Respublikos socialinio draudimo pensijų įstatymu (toliau – ir Socialinio draudimo pensijų įstatymas) ir kitais teisės aktais. Taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika ir Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018.
8. Remdamasis rašytiniais bylos duomenimis teismas įvertino, jog 2014 m. gruodžio 8 d. atlikto 115,03 Eur (397,17 Lt) pervedimo iš pareiškėjos motinos sąskaitos į pareiškėjos sąskaitą nėra pagrindo laikyti įrodymu, patvirtinančiu, jog pareiškėjos motina 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu senatvės pensija nebuvo išmokėta. Teismas padarė tokią išvadą atsižvelgdamas į tai, kad VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui 2015 m. vasario 6 d. pateiktame prašyme skirti senatvės pensiją ir 2015 m. balandžio 27 d. prašyme perskaičiuoti senatvės pensiją, kuriuos pareiškėjos motina pateikė po to, kai 2014 m. gruodžio 8 d. iš savo sąskaitos banke jau buvo pervedusi 115,03 Eur (397,17 Lt) pareiškėjai, nėra jokių įrašų apie jos reiškiamas pretenzijas dėl senatvės pensijos 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu ar reikalavimus išmokėti negautas senatvės pensijos lėšas. Nenustatyta, kad tokio turinio reikalavimus VSDFV Utenos skyriui ar Fondo valdybai pareiškėjos motina būtų teikusi.
9. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjos motina, 2014 m. gruodžio 8 d. atidarydama sąskaitą banke, privalėjo sužinoti ir sužinojo apie šiame banke jos valdytų piniginių lėšų dydį ir jų šaltinius. Nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareiškėjos motina, įvertinusi gautą informaciją ir, elgdamasi kaip rūpestingas ir atsargus asmuo, nustačiusi, kad jai paskirta senatvės pensija už 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį galimai nebuvo išmokėta, būtų delsusi ir nesikreipusi dėl jai paskirtos senatvės pensijos. Pareiškėja nepateikė tinkamų ir abejonių nekeliančių įrodymų, leidžiančių daryti išvadą, jog 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu jos motinai paskirta senatvės pensija nebuvo išmokėta.
10. Teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, įvertinęs jas patvirtinančius įrodymus bei išanalizavęs VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimo ir Fondo valdybos 2020 m. balandžio 20 d. sprendimo turinius, padarė išvadą, kad šie individualūs administraciniai aktai pagrįsti nustatytais faktais bei teisės aktų normomis ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimus. Dėl šios priežasties, pareiškėjos skundo reikalavimas panaikinti VSDFV Utenos skyriaus 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą ir Fondo valdybos 2020 m. balandžio 20 d. sprendimą atmestas.
11. Teismo 2020 m. gegužės 25 d. nutartimi buvo priimtas nagrinėti pareiškėjos skunde suformuluotas reikalavimas įpareigoti VSDFV Utenos skyrių apskaičiuoti pareiškėjos motinos valstybinio socialinio draudimo senatvės pensiją už 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, priimti dėl jo administracinį sprendimą ir išmokėti pareiškėjos motinos per 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį negautos senatvės pensijos dydį.
12. Teismas nusprendė, kad nepanaikintu ir nepakeistu VSDFV Utenos skyriaus 2017 m. gruodžio 28 d. sprendimu Nr. (10.1)R3-50781 „Dėl senatvės pensijos išmokėjimo N. O.“ buvo išspręstas tarp pareiškėjos, kaip N. O. įpėdinės, ir VSDFV Utenos skyriaus kilęs ginčas dėl mirusios pareiškėjos motinos pensijos išmokėjimo. Teismas vertino, kad šis ginčas buvo savarankiškas, dėl nurodyto pareiškėjos prašymo buvo sprendžiama tuo metu, kai Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmuose vyko teisminis ginčas dėl VSDFV Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimų, priimtų dėl pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo, nagrinėjimas administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018. Teismas įvertino, kad pareiškėja, 2017 m. gegužės 17 d. prašyme keldama reikalavimą apskaičiuoti jos motinos negautos pensijos dydį (eurais) už 1995 m. rugpjūčio mėnesio –1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, siekė, kad VSDFV Utenos skyrius išmokėtų, pareiškėjos nuomone, jos motinai priklausančias senatvės pensijos pinigines lėšas, tačiau šis tikslas nebuvo pasiektas VSDFV Utenos skyriui priėmus 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą.
III.
13. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
14. Apeliaciniame skunde akcentuojama, jog pirmosios instancijos teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pensiją moka Fondo valdybos skyrius pagal nuolatinę pensininko gyvenamąją vietą. Nurodoma, jog pareiškėjos motina 1995 m. rugpjūčio mėnesį buvo laikinai išvykusi į Ukrainos Respubliką.
Atsiliepimas
15. Atsakovas VSDFV Panevėžio skyrius atsiliepime su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodoma:
15.1. Nėra teisinio pagrindo apskaičiuoti pareiškėjos motinos senatvės pensiją už 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, nes už šį laikotarpį senatvės pensija išmokėta. Nėra pateikiama jokių įrodymų, kad senatvės pensija už 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį pareiškėjos motinai būtų neišmokėta arba, kad dėl senatvės pensijos išmokėjimo būtų kilęs ginčas. Pareiškėjos motinos senatvės pensija po 45,26 Eur (156,29 Lt) VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio 1993 m. gegužės 24 d. sprendimu buvo paskirta nuo 1993 m. balandžio 24 d., o VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio pažymos duomenimis, senatvės pensija pareiškėjos motinai mokėta iki 1996 m. kovo 1 d., o nuo 1996 m. kovo 1 d. pensijos mokėjimas nutrauktas. Iš Ukrainos Respublikos pensijų fondo gautoje pareiškėjos motinos pensijos byloje esančio 1996 m. vasario 12 d. prašymo pareikalauti jos senatvės pensijos bylą iš Lietuvos Respublikos ir N. O. pensijos apskaičiavimo Ukrainos Respublikoje pažymos duomenimis, pareiškėjos motinai senatvės pensija Ukrainos Respublikoje buvo paskirta nuo 1996 m. kovo 1 d., t. y. nuo pensijos mokėjimo Lietuvos Respublikoje nutraukimo datos.
15.2. Teismas pagrįstai vertino, kad 2014 m. gruodžio 8 d. atlikto 115,03 Eur (397,17 Lt) pervedimo iš pareiškėjos motinos sąskaitos į pareiškėjos sąskaitą nėra pagrindo laikyti įrodymu, patvirtinančiu, jog N. O. 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu senatvės pensija nebuvo išmokėta. Tokia išvada daroma, atsižvelgus ir į tai, kad VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui 2015 m. vasario 6 d. pateiktame prašyme skirti senatvės pensiją ir 2015 m. balandžio 27 d. prašyme perskaičiuoti senatvės pensiją, kuriuos pareiškėjos motina pateikė po to, kai 2014 m. gruodžio 8 d. iš savo sąskaitos banke jau buvo pervedusi 115,03 Eur (397,17 Lt) pareiškėjai, nėra jokių įrašų apie jos reiškiamas pretenzijas dėl senatvės pensijos 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu ar reikalavimus išmokėti negautas senatvės pensijos lėšas. Nenustatyta, kad tokio turinio reikalavimus VSDFV Utenos skyriui ar Fondo valdybai pareiškėjos motina būtų teikusi.
15.3. Teismas pagrįstai sprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, jog pareiškėjos motina 2014 m. gruodžio 8 d. atidarydama sąskaitą banke privalėjo sužinoti ir sužinojo apie šiame banke jos valdytų piniginių lėšų dydį ir jų šaltinius. Todėl nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareiškėjos motina, įvertinusi gautą informaciją ir, elgdamasi kaip rūpestingas ir atsargus asmuo, nustačiusi, kad jai paskirta senatvės pensija už 1995 m. rugpjūčio mėnesio – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį galimai nebuvo išmokėta, būtų delsusi ir nesikreipusi dėl jai paskirtos senatvės pensijos.
16. Atsakovas Fondo valdyba apsiliepime su pareiškėjos apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, kad:
16.1. Teismas, priimdamas sprendimą, pagrįstai rėmėsi įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I- 100-320/2018 nustatyta aplinkybe, kad pareiškėjos motinai nuo 1993 m. balandžio 24 d. paskirta ir iki 1996 m. vasario 29 d. Lietuvos Respublikoje mokėta senatvės pensija. Nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31d. senatvės pensija pareiškėjos motinai buvo mokama Ukrainos Respublikoje. Senatvės pensijos mokėjimas pareiškėjos motinai Lietuvos Respublikoje buvo atnaujintas 2015 m. balandžio 1 d. ir senatvės pensija mokėta iki jos mirties.
16.2. Teismas teisingai nustatė, kad tuometinio Fondo valdybos Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio 1996 metų pažymos duomenimis 156,59 Lt dydžio senatvės pensija pareiškėjos motinai išmokėta iki 1996 m. kovo 1 d. ir pensijos mokėjimas jai nutrauktas nuo 1996 m. kovo 1 d., o pareiškėja nekėlė abejonių dėl šio dokumento tikrumo. Todėl teismas padarė teisingą išvadą, kad nėra pagrindo abejoti paminėta Fondo valdybos Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio pažyma kaip rašytiniu įrodymu ir jame nurodytais duomenimis. Teismas teisingai konstatavo, kad byloje nėra pateikta duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjos motina, 2015 metais grįžusi gyventi į Lietuvos Respubliką ir Fondo valdybos Utenos skyriaus Visagino skyriui teikdama prašymus, būtų prašiusi paaiškinti, dėl kokių priežasčių laikotarpiu nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. kovo 1 d. jai nebuvo mokėta senatvės pensija, ar būtų prašiusi išmokėti minėtu laikotarpiu negautą senatvės pensiją, ar būtų reiškusi kitokias pretenzijas dėl jai paskirtos ir galimai neišmokėtos senatvės pensijos laikotarpiu nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. kovo 1 d.
16.3. Teismas, įvertinęs išrašo iš pareiškėjos sąskaitos banke duomenis apie tai, kad 2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjos motina pervedė pareiškėjai 397,17 Lt, ir pareiškėjos paaiškinimus, kad ši suma yra „motinos 1995 m. birželio – liepos mėnesiais nepasiimtos pensijos likutis“, bei įvertinęs aplinkybę, kad N. O. pensijos dydis 1995 m. birželio ir liepos mėnesiais buvo 148,14 Lt per mėnesį, todėl šių dviejų mėnesių suma būtų 296,28 Lt, padarė teisingą išvadą, kad 2014 m. gruodžio 8 d. atlikto 397,17 Lt pervedimo faktas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu, jog pareiškėjos motinai laikotarpiu nuo 1995 m. rugpjūčio 1 d. iki 1996 m. kovo 1 d. senatvės pensija nebuvo išmokėta. Teismas pagrįstai konstatavo, kad ginčijami Fondo valdybos Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimai pagrįsti nustatytais faktais bei teisės aktų normomis ir atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, todėl nėra pagrindo juos naikinti.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV.
17. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VSDFV Utenos skyriaus sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta patenkinti pareiškėjos prašymą apskaičiuoti jos motinos N. O., mirusios 2015 m. birželio 12 d., negautos pensijos dydį už 1995 m. rugpjūčio mėn. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį (toliau – ir ginčo laikotarpis), ir Fondo valdybos sprendimo, teisėtumo ir pagrįstumo.
18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, taip pat nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
19. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Tai reiškia, jog apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).
20. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime teisingai nustatė bylos faktines aplinkybes, teisingai taikė ginčo santykius reguliuojančias teisės normas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė jokių minėtus duomenis ir jų pagrindu pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių įrodymų. Taigi, kai yra pagrindas pripažinti, kad, priimdamas skundžiamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, pasisako tik dėl pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytų argumentų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1301-502/2017 ir kt.).
21. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia iš esmės dviem aspektais: 1) kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, neatkreipė dėmesio į aplinkybę, jog įprastai pensija mokama pagal nuolatinę pensininko gyvenamąją vietą, o pareiškėjos motina senatvės pensijos išmokėjimo laikotarpiu, t. y. 1995 m. rugpjūčio mėn. laikinai buvo išvykusi į Ukrainą; 2) kad nėra byloje įrodymų, patvirtinančių, jog pareiškėjos motinai ginčo laikotarpiu buvo išmokėta senatvės pensija.
22. Atsakydama į pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus, teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, rėmėsi įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018 nenuginčijamai nustatytomis aplinkybėmis, kad pareiškėjos motinai nuo 1993 m. balandžio 24 d. iki 1996 m. vasario 29 d. buvo paskirta Lietuvos Respublikoje mokama senatvės pensija, o nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. senatvės pensija pareiškėjos motinai buvo mokama Ukrainoje. Teismas taip pat įvertino aplinkybes, kad senatvės pensijos mokėjimas Lietuvos Respublikoje pareiškėjos motinai buvo atnaujintas nuo 2015 m. balandžio 1 d. ir senatvės pensija buvo mokama iki jos mirties, t. y. 2015 m. birželio 12 d. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai tuometinio Fondo valdybos Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio 1996 m. pažymos duomenimis nustatė ir konstatavo, kad 45,35 Eur (156,59 Lt) dydžio senatvės pensija N. O. išmokėta iki 1996 m. kovo 1 d. ir pensijos mokėjimas jai nutrauktas nuo 1996 m. kovo 1 d. Pareiškėja abejonių dėl šio dokumento tikrumo ar pensijos dydžio nekėlė, todėl teismas priėjo teisingos išvados, kad nėra pagrindo abejoti Panemunės pensijų poskyrio pažyma ir joje nurodytais duomenimis, kaip rašytiniu įrodymu.
23. Tuo pačiu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog byloje nėra duomenų ir juos patvirtinančių įrodymų, kad pareiškėjos motina, 2015 m. grįžusi gyventi į Lietuvos Respubliką ir Fondo valdybos Utenos skyriaus Visagino skyriui teikdama prašymus (2015 m. vasario 6 d. ir 2015 m. balandžio 17 d.), būtų prašiusi paaiškinti, dėl kokių priežasčių ginčo laikotarpiu jai nebuvo mokama senatvės pensija, ar būtų prašiusi išmokėti paminėtu laikotarpiu negautą senatvės pensiją, reiškusi pretenzijas dėl jai paskirtos ir galbūt neišmokėtos senatvės pensijos. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentas, kad senatvės pensija įprastai mokama pagal nuolatinę pensininko gyvenamąją vietą, nagrinėjamu atveju yra nepagrįstas, kadangi iš byloje esančių duomenų nustatyta, ir šią aplinkybę patvirtino pati pareiškėja, jog pareiškėjos motinai pensija buvo pervedama į banko sąskaitą.
24. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs išrašo iš pareiškėjos sąskaitos Swedbank banke duomenis apie tai, kad 2014 m. gruodžio 8 d. pareiškėjos motina pervedė pareiškėjai 115,03 Eur (397,17 Lt), ir pareiškėjos paaiškinimus, kad ši suma yra pareiškėjos motinos 1995 m. birželio – liepos mėnesiais nepasiimtos pensijos likutis, bei įvertinęs aplinkybę, kad pareiškėjos motinos pensijos dydis 1995 m. birželio ir liepos mėn. buvo 42,90 Eur (148,14 Lt) per mėnesį, todėl šių dviejų mėnesių suma būtų 85,81 Eur (296,28 Lt), priėjo prie pagrįstos išvados, kad 2014 m. gruodžio 8 d. atlikto 115,03 Eur (397,17 Lt) pervedimo faktas negali būti laikomas įrodymu, patvirtinančiu, jog pareiškėjos motinai ginčo laikotarpiu senatvės pensija nebuvo mokama. Teismas pagrįstai nusprendė, kad byloje nustatytos aplinkybės, t. y. tai, kad pareiškėjos motina, 2014 m. gruodžio 8 d. atidarydama sąskaitą AB Swedbank Visagino skyriuje, privalėjo sužinoti ir sužinojo apie šiame banke jos valdytų piniginių lėšų dydį ir jų šaltinius, patvirtina, jog nėra jokio pagrindo spręsti, jog pareiškėjos motina, įvertinusi gautą informaciją ir elgdamasi rūpestingai ir atidžiai bei nustačiusi, kad jai paskirta senatvės pensija ginčo laikotarpiu galbūt nebuvo mokama, būtų delsusi ir nesikreipusi dėl jai paskirtos senatvės pensijos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjos motinai nebuvo ginčo laikotarpiu mokama senatvės pensija, nes šiuos pareiškėjos apeliacinio skundo argumentus paneigia byloje esantys rašytiniai įrodymai.
25. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamų sprendimų turinius, pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad skundžiami sprendimai yra pagrįsti objektyviomis aplinkybėmis, ginčui aktualiomis teisės aktų nuostatomis, t. y. atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatytus reikalavimus, priimti nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, todėl nėra pagrindo jų panaikinti. Taigi, konstatavus, jog pareiškėjos reikalavimas dėl VSDFV Utenos skyriaus ir Fondo valdybos sprendimų panaikinimo yra nepagrįstas, pagrįstai atmestas ir išvestinis pareiškėjos reikalavimas dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.
26. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjos I. O. apeliacinį skundą atmesti.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2020 m. lapkričio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.