Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų sprendimas

Žemesnės instancijos teismas

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimą I. O. apskundė apeliacine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. lapkričio 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1326-502/2019 I. O. apeliacinį skundą atmetė (administracinė byla Nr. I-100-320/2018; b. l. 137-144).

VSDFV Utenos skyrius, vykdydamas įsiteisėjusį Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018, priėmė 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą Nr. (10.1) VPE_SP5-795 „Dėl I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašymo“, kuriuo I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašymo reikalavimą paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) nuo 1995 m. rugpjūčio mėn. iki 1996 m. kovo 1 d. atmetė kaip nepagrįstą.

I. O., nesutikusi su VSDFV Utenos skyrius 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimu, jį apskundė Fondo valdybai, kuri 2020 m. balandžio 20 d. sprendimu konstatavo, kad VSDFV Utenos skyrius teisingai nustatė, jog 1995 m. rugpjūčio mėn. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu pensija N. O. buvo išmokėta, todėl pagrįstai nusprendė I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašymą paskaičiuoti N. O. šiuo laikotarpiu negautą pensiją atmesti kaip nepagrįstą.

Byloje nagrinėjamas ginčas dėl VSDFV Utenos skyriaus sprendimo, kuriuo buvo atsisakyta tenkinti I. O. prašymą apskaičiuoti jos motinos N. O., mirusios (duomenys neskelbtini), negautos pensijos dydį už 1995 m. rugpjūčio mėn. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, ir Fondo valdybos sprendimo, priimto išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka, teisėtumo ir pagrįstumo.

Administracinėje byloje nagrinėjamo ginčo atveju atsakovai VSDFV Utenos skyrius ir Fondo valdyba, atsižvelgus į vykdomų funkcijų apimtį bei paskirtį, veiklos pobūdį, turimus įgaliojimus, veikė kaip viešojo administravimo subjektai, todėl savo veikloje priimdami administracinius aktus, be kita ko, privalo vadovautis ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) nuostatomis. Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnio 1 punkte įtvirtintas įstatymo viršenybės principas nustato, kad viešojo administravimo subjektų kompetencija turi būti nustatyta įstatymu, o veikla atitikti įstatyme išdėstytus teisinius pagrindus, o administraciniai aktai, susiję su asmenų teisių ir pareigų įgyvendinimu, visais atvejais turi būti pagrįsti įstatymais.

Atsižvelgus į aukščiau nurodytą teisinį reguliavimą, daroma išvada, kad, teismas, vertindamas viešojo administravimo subjekto priimto ginčijamo administracinio akto teisėtumą, privalo nustatyti, ar jis atitinka Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje ir 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus teisėtumo bei pagrįstumo kriterijus. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs nuoseklų aiškinimą, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus, logiškas ir pakankamas, nesudarantis galimybių asmeniui, dėl kurio jis priimtas, dėl neaiškių išvadų elgtis dviprasmiškai; viešojo administravimo subjektų sprendimai būtų pagrįsti, jų turinys privalo atitikti teisės normų reikalavimus.

Be to, nagrinėjamo ginčo atveju taikomos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatyme (toliau – ABTĮ) įtvirtintos nuostatos, kad sprendimui įsiteisėjus, proceso šalys ir kiti proceso dalyviai, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytų faktų ir teisinių santykių (98 straipsnio 4 dalis); įsiteisėjęs teismo sprendimas ir nutartis yra privalomi visoms valstybės institucijoms, pareigūnams ir tarnautojams, įmonėms, įstaigoms, organizacijoms, kitiems fiziniams bei juridiniams asmenims ir turi būti vykdomi visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje (16 straipsnio 1 dalis), tačiau sprendimo ir nutarties privalomumas neatima iš suinteresuotų asmenų teisės kreiptis į teismą, kad būtų apgintos teisės ir įstatymų saugomi interesai, dėl kurių ginčas nėra teismo išnagrinėtas ir išspręstas (16 straipsnio 2 dalis); faktai, nustatyti įsiteisėjusiu teismo sprendimu vienoje administracinėje byloje, iš naujo neįrodinėjami nagrinėjant kitas administracines bylas, kuriose dalyvauja tie patys asmenys (57 straipsnio 2 dalis).

Įsiteisėjusiame Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018 konstatuota, kad pareiškėjos motinai N. O. nuo 1993 m. balandžio 24 d. buvo paskirta ir iki 1996 m. vasario 29 d. Lietuvos Respublikoje mokėta senatvės pensija, o nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2015 m. kovo 31 d. senatvės pensija N. O. buvo mokėta Ukrainoje; senatvės pensijos mokėjimas Lietuvos Respublikoje pareiškėjos motinai buvo atnaujintas nuo 2015 m. balandžio 1 d. ir senatvės pensija mokėta iki jos mirties, t. y. (duomenys neskelbtini); N. O., grįžusi gyventi į Lietuvos Respubliką, VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui 2015 m. vasario 6 d. pateikė prašymą skirti senatvės pensiją, 2015 m. balandžio 27 d. - prašymą perskaičiuoti senatvės pensiją; VSDFV Utenos skyriaus 2015 m. balandžio 28 d. sprendimu Nr. (10.1) PE-SP7-30 ,,Dėl N. O. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo" buvo nuspręsta N. O. mokėti neperskaičiuotą 188,65 Eur per mėnesį senatvės pensiją nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki gyvos galvos, o 2015 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. (10.1) PE-SP7-31 ,,Dėl N. O. valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos perskaičiavimo“ - mokėti perskaičiuotą 209,77 Eur per mėnesį senatvės pensiją nuo 2015 m. balandžio 1 d. iki gyvos galvos.

Atsižvelgęs į tai, kas nurodyta, teismas, darydamas išvadas nagrinėjamoje byloje, remiasi Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis apie VSDFV Utenos skyriaus priimtus sprendimus senatvės pensijos skyrimo N. O. klausimais.

Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmai 2018 m. sausio 22 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018 konstatavo, kad VSDFV Utenos skyrius bei Fondo valdyba, pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo reikalavimą paskaičiuoti ir išmokėti skirtumą, susidariusį tarp Lietuvoje paskirtos senatvės pensijos ir nuo 1996 m. kovo 1 d. iki 2015 m. balandžio mėn. Ukrainoje mokėtos pensijos, įvertinusios kaip pakartotinį, pagristai atsisakė jį nagrinėti, ir sprendė, kad šiems viešojo administravimo subjektams tinkamai išsprendus pareiškėjos 2017 m. gegužės 17 d. prašymo antrąjį reikalavimą, nėra pagrindo panaikinti I. O. skundžiamus sprendimus.

Taigi, pagal įsiteisėjusį administracinio teismo administracinėje byloje Nr. I-100-320/2018 priimtą 2018 m. sausio 22 d. sprendimą, VSDFV Utenos skyrius turėjo pareigą ne vėliau kaip per 20 darbo dienų nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos išnagrinėti I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašymo reikalavimą paskaičiuoti N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už 1995 m. rugpjūčio mėn. –1996 m. kovo 1 d. laikotarpį ir dėl jo priimti sprendimą.

I. O. 2017 m. gegužės 17 d. prašyme, pagrįsdama reikalavimą paskaičiuoti jos motinos N. O. negautos pensijos dydį (eurais) už 1995 m. rugpjūčio mėn.–1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, nurodė, kad Fondo valdyba 2015 m. gegužės 26 d. raštu Nr. (6.5E) I-5752 jai pateikė informaciją, jog pensininkui apskaičiuotos kitos pensijų sumos, kurios jam priklausė ir kurių jis iki mirties negavo, išmokamos mirusio pensininko įpėdiniams (administracinė byla Nr. I-100-320/2018, b. l. 45).

VSDFV Utenos skyrius 2019 m. gruodžio 5 d. sprendimą grindė tokiais motyvais: nėra teisinio pagrindo apskaičiuoti N. O. senatvės pensiją už 1995 m. rugpjūčio mėn. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį, nes už šį laikotarpį senatvės pensija išmokėta; nėra pateikta jokių įrodymų, kad senatvės pensija už 1995 m. rugpjūčio mėn. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpį N. O. būtų neišmokėta arba kad dėl senatvės pensijos išmokėjimo būtų kilęs ginčas; N. O. senatvės pensija po 45,26 Eur (156,29 Lt) VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio 1993 m. gegužės 24 d. sprendimu Nr. 1013 buvo paskirta nuo 1993 m. balandžio 24 d., o VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio pažymos duomenimis, senatvės pensija N. O. mokėta iki 1996 m. kovo 1 d., o nuo 1996 m. kovo 1 d. pensijos mokėjimas nutrauktas; iš Ukrainos pensijų fondo gautoje N. O. pensijos byloje esančio N. O. 1996 m. vasario 12 d. prašymo pareikalauti jos senatvės pensijos bylą iš Lietuvos ir N. O. pensijos apskaičiavimo Ukrainoje pažymos duomenimis, pareiškėjos motinai senatvės pensija Ukrainoje buvo paskirta nuo 1996 m. kovo 1 d., t. y. nuo pensijos mokėjimo Lietuvoje nutraukimo datos.

Žemesnės instancijos teismas

Teismas nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą abejoti valstybės įgaliotos institucijos –VSDFV Kauno miesto skyriaus Panemunės pensijų poskyrio išduotu dokumentu kaip rašytiniu įrodymu ir jame nurodytais duomenimis. Tokia išvada daroma, atsižvelgus į tai, kad pareiškėja nekėlė abejonių dėl šio dokumento tikrumo; bylos duomenimis, Ukrainos kompetentinga socialinės rūpybos įstaiga, remdamasi nurodyta pažyma, sprendė dėl N. O. senatvės pensijos skyrimo; šioje pažymoje pateikti duomenys neprieštarauja Ukrainos kompetentingos socialinės rūpybos įstaigos dokumentams, parengtiems N. O. pensijos skyrimo reikalu.

Be to, byloje nustatyta, kad N. O., 2015 metais grįžusi gyventi į Lietuvos Respubliką, VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui 2015 m. vasario 6 d. pateikė prašymą skirti senatvės pensiją, o 2015 m. balandžio 27 d. prašymą – perskaičiuoti senatvės pensiją. Iš nurodytų dokumentų matyti, kad juos asmeniškai pasirašė N. O., 2015 m. vasario 6 d. prašymo grafoje „Papildomi prašymai. Papildoma informacija“ įrašė savo nuožiūra suformuluoto prašymo tekstą dėl paskirtos senatvės pensijos mokėjimo atnaujinimo (administracinė byla I-100-320/2018; b. l. 33-34, 36).

Žemesnės instancijos teismas

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. lapkričio 18 d. nutarimu Nr. 1156 patvirtintų Valstybinių socialinio draudimo pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatų 71 punktas (redakcija galiojusi nuo 1995 m. sausio 1 d. iki 1995 m. gruodžio 13 d.) numatė, kad pensiją moka socialinio draudimo skyrius pagal nuolatinę pensininko gyvenamąją vietą, o šio straipsnio redakcija, galiojusi nuo 1995 m. gruodžio 14 d. iki 1997 m. sausio 1 d., numatė, kad socialinio draudimo skyrius pensiją moka pagal nuolatinę arba faktinę pensininko gyvenamąją vietą; kai kuriuos darbus, susijusius su pensijų mokėjimu, už sutartą atlyginimą gali atlikti ryšių, kredito ir kitos organizacijos; sprendimus šiuo klausimu priima Fondo valdyba. Iki Pensijų įstatymo 14, 38, 39, 40, 41, 52 ir 53 straipsnių pakeitimo įstatymo (2009 m. gruodžio 8 d. įstatymo Nr. XI-528 redakcija) įsigaliojimo 2010 m. sausio 1 d. Valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigos pensijas pristatydavo pagal nuolatinę arba faktinę pensijos gavėjo gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikos teritorijoje arba pervesdavo į pensijos gavėjo sąskaitą kredito įstaigoje. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-791 patvirtinus Pensijų ir kompensacijų pristatymo tvarkos aprašą, buvo numatyta pensijų pristatymo būdus diferencijuoti pagal tam tikrus objektyvius kriterijus. Taigi iki 2010 m. sausio 1 d. pensijas gaunantys asmenys turėjo teisę pasirinkti, kokiu būdu jiems turi būti pristatomos paskirtos pensijos.

Žemesnės instancijos teismas

Tokia išvada daroma, atsižvelgus ir į tai, kad VSDFV Utenos skyriaus Visagino skyriui 2015 m. vasario 6 d. pateiktame prašyme skirti senatvės pensiją ir 2015 m. balandžio 27 d. prašyme perskaičiuoti senatvės pensiją, kuriuos N. O. pateikė po to, kai 2014 m. gruodžio 8 d. iš savo sąskaitos banke jau buvo pervedusi 115,03 Eur (397,17 Lt) pareiškėjai, nėra jokių įrašų apie jos reiškiamas pretenzijas dėl senatvės pensijos 1995 m. rugpjūčio mėn. – 1996 m. kovo 1 d. laikotarpiu ar reikalavimus išmokėti negautas senatvės pensijos lėšas. Nenustatyta, kad tokio turinio reikalavimus VSDFV Utenos skyriui ar Fondo valdybai N. O. būtų teikusi atskirai parengtais kreipimaisis. Teismas kaip pagrįstą vertina Fondo valdybos atsiliepimo teiginį, kad išrašo iš I. O. sąskaitos AB Swedbank duomenys patvirtina faktą apie 2014 m. gruodžio 8 d. atliktą tam tikros piniginių lėšų sumos pervedimą iš N. O. sąskaitos į I. O. sąskaitą.