Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio, Nijolės Piškinaitės ir Alvydo Poškaus (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Miesto vaistinė“ ir atsakovo P. G. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1303-524/2014 pagal ieškovo bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Miesto vaistinė“ ieškinį atsakovui P. G. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo J. G..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Byloje sprendžiama dėl žalos, kildinamos iš juridinio asmens organų pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nevykdymo bei iš laidavimo sutarties įmonės vardu sudarymo, atlyginimo.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

Motyvuojamoji dalis

Apeliaciniai skundai netenkintini.

Iš bylos duomenų nustatyta, kad Klaipėdos apygardos teismo 2011 m. rugpjūčio 2 d. nutartimi iškelta bankroto byla UAB „Miesto vaistinė“, dėl įmonės bankroto iškėlimo kreipėsi įmonės kreditorius. Atsakovas buvo įmonės steigėjas ir akcininkas, kuris, remiantis Juridinių asmenų registro duomenimis, laikotarpiu nuo 2003 m. kovo 25 d. iki 2004 m. liepos 16 d. bei nuo 2011 m. kovo 10 d. iki 2011 m. rugpjūčio 25 d. ėjo ir direktoriaus pareigas. 2009 m. gegužės 6 d. atsakovas, atstovaudamas BUAB „Miesto vaistinė“, įmonės vardu sudarė su AB DNB banku (buvęs AB DnB NORD bankas) laidavimo sutartį, kuria įsipareigojo visu įmonės turtu atsakyti bankui, jei jis ir jo sutuoktinė J. G. netinkamai vykdys savo prievoles pagal jų su banku 2006 m. lapkričio 10 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 06/423-1201 su visais jos vėlesniais pakeitimais ir papildymais dėl 700 000 Lt paskolos vartojimo reikmėms suteikimo. Įmonės bankroto byloje yra patvirtintas AB DNB banko kreditorinis reikalavimas, kilęs iš laidavimo sutarties, 277 622,44 Lt sumai. Iš viso kreditorinių reikalavimų dydis yra 1 230 032,63 Lt suma (2014 m. lapkričio 3 d. teismo posėdyje ieškovo pateikti duomenys), kurią ieškovas ir prašė priteisti iš atsakovo kaip žalos atlyginimą už netinkamą pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo vykdymą (ĮBĮ 8 str. 1 d.) bei įmonei nuostolingo sandorio sudarymą (CK 2. 87 str.).

Dėl ieškovo apeliacinio skundo

Ieškovas, kvestionuodamas pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atsisakyta priteisti žalos dalį dėl įmonės vadovo nesikreipimo į teismą įmonei keliant bankroto bylą, tvirtina, kad teismas netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus (taip pat ir finansinės atskaitomybės dokumentus) ir nepagrįstai sprendė, jog žala įmonei dėl nesikreipimo laiku į teismą keliant bankroto bylą nekilo. Tokiems ieškovo argumentams pritartina tik iš dalies.

Pirmiausia pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo civilinės atsakomybės klausimą dėl nesikreipimo į teismą keliant įmonei bankroto bylą, pagrįstai atsakovo veiksmus vertino kaip įmonės administracijos vadovo, kadangi kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog civilinės atsakomybės prasme kaip vadovas gali būti vertinamas ne tik asmuo, kuris pagal įmonės dokumentus tuo metu ėjo įmonės vadovo pareigas (de jure vadovas), tačiau ir bet kuris kitas asmuo, jei nustatoma, kad įmonė veikė jo vadovaujama (de facto vadovas). Pripažinus, kad formaliai vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais įmonei padarytą žalą taikoma kaip de jure vadovui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-427/2013, 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013). Byloje yra duomenys, kad laikotarpiu nuo 2003 m. gruodžio 4 d. iki 2011 m. kovo 8 d. de jure įmonei vadovavo O. N. (Juridinių asmenų registro išrašas). Tačiau iš bylos duomenų matyti, kad atsakovas įmonės vardu pasirašinėjo 2009 m. gegužės 6 d. laidavimo sutartį, tvirtino įmonės 2009 m. kovo 31 d. bei 2009 m. birželio 30 d. balansus, pelno (nuostolių) ataskaitas, įvardindamas save įmonės direktoriumi, kas leidžia konstatuoti, kad atsakovo veiksmai vertintini kaip de jure vadovo. Todėl atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą atsakovo teikti argumentai, kad atsakovas įmonės vadovu tapo tik nuo 2011 m. kovo 10 d. ir tik kelis mėnesius iki bankroto bylos iškėlimo ėjo įmonės vadovo pareigas, dėl ko neturėjo galimybės tinkamai susipažinti su įmonės veikla, jos finansine situacija, atmestini kaip faktiškai nepagrįsti bei nepaneigiantys atsakovui, kaip vadovui, taikytinų pareigų ir civilinės atsakomybės sąlygų. Kita vertus, pastebėtina, kad atsakovas buvo ir įmonės akcininkas, todėl jam ir kaip įmonės savininkui kyla ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nustatyta pareiga, juo labiau, kad iš minėtų aplinkybių matyti, kad jis nuolatos sekė įmonės finansinę padėtį.

Siekiant nustatyti įmonės vadovo civilinės atsakomybės (ne)buvimo prielaidas nesikreipus į teismą kelti nemokiai įmonei bankroto bylą, svarbu išsiaiškinti, nuo kada konkrečiai vadovui atsirado tokia pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Pažymėtina, kad paprastai įmonės balanso duomenys yra vienas iš įrodymų, kuriais remdamasis teismas sprendžia dėl įmonės nemokumo būsenos, kaip ji apibrėžiama ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalyje.

Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad teismas vertino ne tik 2010 bei 2011 metų įmonės finansinę padėtį, bet taip pat ir šio klausimo išsprendimui neaktualią 2009 metų įmonės turtinę padėtį. Analizuojant ieškinyje (taip pat ir apeliaciniame skunde) įrodinėtą aplinkybę, kad atsakovo pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kilo būtent po 2010 m. gruodžio 31 d., reikšminga ir aktuali tampa 2010 m. pabaigoje buvusi įmonės finansinė būklė. Iš byloje esančio 2011 m. rugpjūčio 2 d. balanso duomenų matyti, kad 2010 m. įmonės turtą sudarė 643 232 Lt, o per vienerius metus mokėtinos sumos sudarė 892 188 Lt, pagal 2011 m. rugpjūčio 2 d. pelno (nuostolio) ataskaitą įmonė 2010 m. buvo patyrusi 198 051 Lt nuostolį. Ieškovo pateikta 2014 m. gegužės 14 d. pažyma dėl BUAB „Miesto vaistinė“ pradelstų 501 625,09 Lt įsiskolinimų UAB „Limedika“ 2010 m. gruodžio 31 d. pagrindžia, kad įmonė jau buvo nemoki, kadangi vien ši pradelstų įsiskolinimų suma akivaizdžiai viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto turto vertės (643 232 Lt : 2 = 321 616 Lt). Tačiau iš dalies galima sutikti su atsakovo aiškinimu ir pirmosios instancijos teismo pozicija, kad įmonės įsiskolinimai UAB „Limedika“, sudarę 2010 m. pabaigoje daugiau kaip 50 proc. visų įsipareigojimų, tęsėsi jau netrumpą laiką, dėl ko iš šalių tolesnio bendradarbiavimo galima daryti prielaidą, jog tokia situacija abi šalis tenkino. Tokiu atveju, atmetus įmonės pradelstus įsipareigojimus šiam kreditoriui, nebūtų pagrindo pripažinti įmonę esant nemokumo būsenoje. Tai iš esmės yra nurodęs ir pirmosios instancijos teismas. Kita vertus, tai nešalina įmonės nemokumo būsenos egzistavimo. Todėl, vertinant ieškovo argumentus ir vis tik darant išvadą, jog pareiga inicijuoti bankroto bylą 2011 m. pradžioje jau egzistavo, pažymėtina, kad vien tik įstatyme įtvirtintos pareigos pateikti teismui pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo, kai įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais), per se dar nesuponuoja įmonės vadovo atsakomybės. Kasacinio teismo išaiškinta, kad atsakomybė už pavėluotą kreipimąsi dėl bankroto bylos iškėlimo atveju įmonei, taip pat kreditoriams padaryta žala laikytinas bendras išaugęs įmonės skolų dydis, kurio įmonė jos bankroto procese negali padengti kreditoriams, nepaisant to, jog skola konkrečiam kreditoriui gali būti ne tik padidėjusi, bet ir sumažėjusi. Svarstant atsakingo asmens civilinės atsakomybės klausimą, būtina nustatyti bendros išaugusios įmonės skolų sumos, kuri liks nepadengta, ir pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo priežastinį ryšį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. birželio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2014). Todėl šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad ieškovo teikiamas prašymas priteisti iš atsakovo už ĮBĮ 8 straipsnyje įtvirtintos pareigos nevykdymą žalą - visų kreditorinių reikalavimų sumą, apskritai neatitinka teismų praktikoje formuojamų žalos dydžio nustatymo principų tokio pobūdžio bylose. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs priežastinio ryšio tarp atsakovo veiksmų (nesikreipimo į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo) bei žalos nebuvimą, pagrįstai nurodė žalos dydžio nustatymo principą (įmonės įsiskolinimų dydis pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo metu bei jų pokytis iki bankroto bylos iškėlimo inicijavimo), tačiau šiuo aspektu išsamiau nepasisakė, ką pagrįstai nurodo apeliaciniame skunde ieškovas. Pripažinus pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, ir esant byloje pakankamai duomenų minėtoms faktinėms aplinkybėms įvertinti, detaliau pasisakytina dėl žalos fakto.

Iš ieškovo į bylą pateiktų duomenų (kreditoriniai reikalavimai bei jų suvestinė) matyti, kad pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos atsiradimo momentu (2010 m. gruodžio 31 d.) įmonės visą skolą sudarė 648 873,19 Lt, skola UAB „Limedika“ pagal administratoriaus suvestinės duomenis sudarė 501 625,09 Lt. Tačiau, remiantis 2014 m. gegužės 14 d. pažymos duomenimis, matyti, kad bendra įmonės skola 2010 m. gruodžio 31 d. UAB „Limedika“ sudaro 654 190,44 Lt, o ne kaip nurodyta suvestinėje 501 625,09 Lt suma, pastaroji suma yra tik pradelsta skolos šiam kreditoriui dalis. Todėl yra pagrindas pripažinti, kad įmonės įsipareigojimų, atsiradusių dar iki 2010 m. gruodžio 31 d., bendra suma buvo ne 648 873,19 Lt, bet 801 438,54 Lt (648 873,19 Lt+152 565,35 Lt) ir būtent ši suma laikytina įmonės įsipareigojimų suma, jau buvusia 2010 m. gruodžio 31 d. Kaip minėta, bylose dėl pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimo vadovas (savininkas) atsako tik išaugusių skolų suma. Pažymėtina, kad ieškovo pateiktos kreditorinių reikalavimų suvestinės duomenis detalizuojantys dokumentai (juos patikrinus) - PVM sąskaitos faktūros, sutartys, pagrindžiantys įmonei suteiktas paslaugas, prekes 2011 m., leidžia spręsti, kad įmonės įsipareigojimai nuo 2010 m. gruodžio 31 d. iki bankroto bylos iškėlimo (2011 m. rugpjūčio mėn.) išaugo apytiksliai 190 000 Lt. Kaip matyti iš Klaipėdos apygardos teismo 2012 m. sausio 31 d. nutarties, ieškovo bankroto byloje buvo patvirtinti kreditoriniai reikalavimai, kurių bendra suma 969 770,13 Lt (beje, pats ieškovas pareiškime dėl ieškinio dalyko patikslinimo nurodo, kad iš šios sumos AB bankas Snoras 86 963,30 Lt kreditorinis reikalavimas nelaikytinas žala, nes su juo atsiskaityta, o tokiu atveju kreditorinių reikalavimų suma dar sumažėja - iki 882 807 Lt). Šioje sumoje vien UAB „Limedika“ reikalavimas yra 746 801,20 Lt. Atsakovas buvo laidavęs už įmonės skolas UAB „Limedika“ ir Klaipėdos apygardos teismas 2012 m. rugsėjo 10 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-1176-513/2012 priteisė UAB „Limedika“ naudai iš atsakovo, kaip laiduotojo už UAB „Miesto vaistinė“ prievoles, 200 000 Lt skolos. Todėl yra pagrindas manyti, kad šiam kreditoriui tokio dydžio skolos dalis (ar bent jos dalis) bus išieškota iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai ir turint omenyje, kad jau iki pareigos inicijuoti bankroto bylą egzistavo 801 438,54 Lt įsipareigojimų kreditoriams suma, teisėjų kolegija sprendžia, kad priteisti ieškovui žalos atlyginimą ir tuo atveju, jei konstatuoti pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimą, nėra pagrindo.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas šią reikalavimo dalį, priėmė iš esmės teisingą sprendimą.

Dėl atsakovo apeliacinio skundo

Kaip minėta, iš bylos duomenų nustatyta, kad atsakovas, veikdamas UAB „Miesto vaistinė“ vardu ir pasirašydamas kaip direktorius, 2009 m. gegužės 6 d. sudarė su AB DNB banku laidavimo sutartį, kuria įmonė įsipareigojo atsakyti bankui visu savo turtu, jei atsakovas ir jo sutuoktinė netinkamai vykdys prievoles pagal jų su banku 2006 m. lapkričio 10 d. sudarytą kredito sutartį Nr. 06/423-1201 dėl 700 000 Lt paskolos suteikimo vartojimo reikmėms. Kredito gavėjams neįvykdžius paskolinių įsipareigojimų bankui, Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 15 d. nutartimi buvo patvirtintas AB DNB banko 562 301,44 Lt kreditorinis reikalavimas. Tačiau šios atsakovo skolos, už kurią laidavo įmonė, dalis yra padengta trečiųjų asmenų, todėl bankas prašė sumažinti minėtą kreditorinį reikalavimą iki 277 622,44 Lt. Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. spalio 8 d. nutartimi patvirtintas banko kreditorinis reikalavimas 277 622,44 Lt sumai, šią sumą pirmosios instancijos teismas iš atsakovo yra priteisęs skundžiamu sprendimu. Atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas, peržengdamas bylos ribas, žalą nepagrįstai priteisė iš jo, kaip iš įmonės akcininko, nes ieškovas reikalavimą atsakovui atlyginti žalą grindė įmonės vadovo civiline atsakomybe (CK 6.245 str. 4 d.). Su tokiu apelianto argumentu nesutiktina.

Iš skundžiamo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo veiksmų, sudarant laidavimo sutartį, teisėtumą, akcentavo tiek įmonės vadovui, tiek akcininkui būdingų įsipareigojimų įmonei nevykdymą, tad teigti, kad priteistą žalą grindė atsakovo, išskirtinai vien tik kaip akcininko, veiksmų neteisėtumu, nėra pagrindo. Juo labiau, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog atsakovas, sudarydamas sutartį, buvo įmonės akcininkas, kuris nebuvo nusišalinęs nuo įmonės valdymo, pasirašė atitinkamus įmonės balansus, laidavimo sutartį. Pirmosios instancijos teismo motyvai, kad tiek akcininkas, tiek direktorius atsako iš esmės tais pačiais pagrindais, leidžia pritarti atsakovo argumentams, kad teismas nukrypo nuo teismų praktikos išaiškinimų, jog skirtingas juridinio asmens dalyvių ir valdymo organų narių statusas lemia ir jų civilinę atsakomybę skirtingais pagrindais (atitinkamai pagal CK 2.50 str. 3 d. ir CK 2.87 str. 7 d.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. rugsėjo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2014 ir kt.). Tačiau vien šis netikslumas nesuponuoja vertinimo, kad konstatuojant kylančią civilinę atsakomybę buvo sprendžiama dėl atsakovo tik kaip akcininko statuso.

Jau pirmiau šioje nutartyje yra minėtos teisminės praktikos taisyklės, kad tuo atveju, jei dalyvis atlieka veiksmus, kurie pagal įstatymus ir steigimo dokumentus nepriskirtini jo, kaip dalyvio kompetencijai, bet būdingi vadovui, laikytina, kad jis veikia kaip faktinis vadovas ir atsakomybę turi prisiimti kaip vadovas, o nagrinėjamu atveju vien įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų pasirašymas, laidavimo sutarties būtent kaip įmonės direktoriaus pasirašymas leidžia pripažinti, kad atsakovas veikė kaip faktinis įmonės vadovas (ABĮ 37 str. 12 d. 2 p.). Taigi, ir tokiu atveju atsakovui būtų taikomos įmonės vadovo civilinę atsakomybę reglamentuojančios normos. Apie vadovo veiksmų neteisėtumą ir kaltę sprendžiama pagal tai, ar vadovas laikėsi bendrųjų (CK 2.87 str.) ir specialiųjų teisės normų, reglamentuojančių jo pareigas atliekant valdymo organo ar jo nario pareigas valdant įmonę. Pažymėtina, kad ir ieškinyje atsakovo atsakomybė dėl laidavimo sutarties sudarymo buvo kildinama iš CK 2.87 straipsnyje nustatytos lojalumo įmonei pareigos pažeidimo. Todėl, nors pirmosios instancijos teismas dėstė taip pat ir argumentus dėl akcininko civilinės atsakomybės sąlygų, nepagrįsti atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su CK 2.50 straipsnio 3 dalies aiškinimu ir jos taikymu ginčo išsprendimui.

Apeliacinės instancijos teismas, vertindamas apelianto, kaip įmonės vadovo, veiksmų (ne)teisėtumą, jų atitikimą įstatymo leidėjo valiai bei draudimams, pritaria ieškovo bei pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad apeliantas, veikdamas kaip įmonės vadovas ir neatlygintinai įmonės vardu laiduodamas už savo paties kaip fizinio asmens bei sutuoktinės prisiimtus įsipareigojimus bankui, pažeidė lojalumo juridiniam asmeniui pareigą, draudimą painioti juridinio asmens turtą su savo turtu, nevengė asmeninių bei juridinio asmens interesų priešpriešos. Tai, kad pagal kredito sutartį, už kurios įsipareigojimų vykdymą laidavo ieškovas, įgytos lėšos buvo, atsakovo teigimu, panaudotos įmonės veiklai, įsigyjant naujas patalpas, nesuponuoja išvados, kad jam, kaip faktiniam įmonės vadovui ir atsakingam už jos veiklą (veiklos tęstinumą) asmeniui to turėjo pakakti, vertinant sudaromo sandorio rizikingumą įmonės turtiniams interesams. Juo labiau, kad šios rizikos įvertinimas nebuvo sudėtingas – reikėjo įsivertinti iš esmės tik savo paties galimybes grąžinti kreditą bankui. Akivaizdu, kad jo veiksmų rezultate įmonei žala kilo – ji turi atsakyti už asmenines atsakovo ir jo sutuoktinės prievoles bankui.

Kaip vieną iš apeliacinio skundo argumentų apeliantas nurodo ir tai, kad pirmosios instancijos teismas, vertindamas atsakovo civilinei atsakomybei kilti būtinas sąlygas, pažeidė CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas, nevertindamas įsiteisėjusiais teismų sprendimais (Klaipėdos apygardos teismo 2013 m. vasario 18 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-545-123/2013, Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. kovo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-438/2014) konstatuotų faktinių aplinkybių dėl laidavimo sutarties įmonei naudingumo. Teisėjų kolegija atmeta šiuos argumentus. Visų pirma, ir atsakovo nurodytame Klaipėdos apygardos teismo įsiteisėjusiame 2013 m. vasario 18 d. sprendime konstatuota, kad atsakovas, sudarydamas laidavimo sutartį, „...veikė tik savo asmeniniais interesais ir jis buvo nelojalus įmonei (CK 2.87 str.), tačiau administratorius jam pretenzijų ar ieškinio nereiškia“. Antra, toje byloje buvo sprendžiamas klausimas, ar yra pagrindas pripažinti laidavimo sandorį negaliojančiu CK 1.82 straipsnio 1 dalies pagrindu, taigi, ar sandoris kaip toks jo sudarymo metu laikytinas neatitinkančiu įmonės tikslų ar sudarytas viršijant valdymo organų kompetenciją, o ne tai, ar jo rezultate žala dėl atsakovo neteisėtų veiksmų – kredito sutarties sąlygų nevykdymo – įmonei yra/bus padaryta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su skundžiamame sprendime padaryta išvada, kad šioje dalyje visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei egzistuoja. Sudarydamas laidavimo sandorį įmonės vardu, veikdamas kaip faktinis įmonės vadovas, atsakovas akivaizdžiai buvo interesų konflikte, o jo veiksmų pasekmėje įmonei kilo prievolė dengti neįvykdytus asmeninius jo įsipareigojimus.

Kiti apeliacinių skundų argumentai teisiškai nėra reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Nenustačius akivaizdžių materialinės ar procesinės teisės normų aiškinimo ar taikymo pažeidimų, lemiančių skundžiamo teismo sprendimo neteisėtumą ar nepagrįstumą, apeliaciniai skundai atmetami, o skundžiamas teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atsakovo apeliacinį skundą atmetus, atmestinas ir jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (CPK 93 str., 98 str.).

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublik?s civilinio proceso kodekso 325 straipsnio 2 dalimi,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2014 m. lapkričio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.