- Teismas
- Regionų apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2019-01-02
- Bylos Nr.
- I-361-739/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01753-2018-1
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Teisėjas
- Dalia Pranckienė
- Pareiškėjas
- R. V.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų
- Kategorijos
- 20.2.3.2Neturtinė žala
- 51.5pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3Teismo sprendimo priėmimas, paskelbimas ir išsiuntimas
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. V. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas R. V. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2) kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas, ir Alytaus PN), 80 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde pareiškėjas nurodė, kad jis laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio mėn. iki 2018 m. gegužės 31 d. atliko bausmę Alytaus pataisos namuose 3-ame lokaliniame sektoriuje 2-ame bendrabutyje netinkamomis sąlygomis, o teismo posėdžio metu paaiškino, kad jis nuo 2012 iki 2018 metų buvo laikomas 11-to būrio 5-ame miegamajame. Skunde pareiškėjas teigė, kad nuo 2012 iki 2015 metų miegamuosiuose buvo 20 miegamųjų vietų, nuo 2015 iki 2016 metų – 16 miegamųjų vietų, nuo 2016 iki 2017 metų – 14 miegamųjų vietų, nuo 2017 iki 2018 metų – 12 miegamųjų vietų, o teismo posėdžio metu teigė, kad iki 2015 metų 11-to būrio 5-ame miegamajame buvo 20 miegamųjų vietų, nuo 2015 iki 2017 metų – 16 miegamųjų vietų, nuo 2017 iki 2018 metų – 12 miegamųjų vietų. Teismo posėdyje pareiškėjas teigė, kad atsakovės atstovo pateiktame lape „Perkėlimai“ (kuriame yra duomenys apie būrius, brigadas ir lovas, kuriems buvo priskirtas pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais) nurodyti skaičiai „5.13“ ir „5.14“ reiškia 5-to būrio 13-tą lovą ir 14-tą lovą. Tai, anot pareiškėjo parodo, kad atsakovės atstovas neteisingai nurodė atsiliepime, jog 11-to būrio 5-ame miegamajame buvo tik 12 miegamųjų vietų (kadangi minėtame lape „Perkėlimai“ yra nurodyta daugiau lovų – 13 ir 14). Skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl tokio miegamųjų vietų skaičiaus bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose gyvenamasis plotas neatitiko nustatytos normos – 3,1 kv. m. Skunde pareiškėjas nurodė, kad dirbtinė dieninė-naktinė apšvieta neatitiko reikalavimų, temperatūra šaltuoju metų laikotarpiu neatitiko reikalavimų – 18°C–22°C. Pareiškėjas skunde nurodė ir teismo posėdžio metu paaiškino, kad miegamuosiuose buvo drėgna, ant sienų ir lubų buvo grybelis ir pelėsis, tinkas buvo ištrupėjęs, medinės grindys išlūžinėjusios, skylėtos, ant jų buvo baisu vaikščioti, kad nesusižeistų kojų, langų rėmai išpuvę, nesandarūs, durys taip pat nesandarios. Prie skundo pareiškėjas pridėjo ranka perrašytą Alytaus pataisos namų 2-o bendrabučio pripažinimo avariniu akto kopiją, o teismo posėdyje teigė, kad pastatas buvo avarinės būklės. Skunde pareiškėjas nurodė, kad sanitariniame mazge pisuarai nebuvo tinkamai atitverti, dėl to jis patyrė orumo pažeminimą. Skunde pareiškėjas nurodė, kad dėl Alytaus pataisos namų neteisėtų veiksmų jis patyrė orumo pažeminimą, galimybių sumažėjimą, stresą, fobiją, nepatogumus. Nurodytą neturtinę žalą pareiškėjas skunde įvertino 80 000 Eur suma ir prašė šią sumą priteisti iš atsakovės, teismo posėdžio metu prašė įvertinti ir priteisti bent dalį minėtos sumos. Pareiškėjas prašė netaikyti sutrumpinto ieškinio senaties termino, skunde motyvuodamas tuo, jog Alytaus pataisos namų neteisėti veiksmai buvo tęstiniai, be pertraukų, o teismo posėdyje motyvuodamas tuo, kad jis Alytaus pataisos namuose, 11-to būrio 5-ame miegamajame buvo laikomas be pertraukos visą skunde nurodytą laikotarpį ir nebuvo perkeltas ar išvykęs kitur.
Atsakovei Lietuvos valstybei atstovaujančių Alytaus pataisos namų atstovas į teismo posėdį neatvyko, apie teismo posėdžio laiką ir vietą Alytaus pataisos namams pranešta tinkamai (b. l. 46). Byla išnagrinėta nedalyvaujant Alytaus PN atstovui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 77 straipsnio 3 dalis). Atsakovės atstovas atsiliepimu į skundą (b. l. 10–15) į skundą nesutiko su skundu ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. lapkričio 27 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. buvo paskirtas ir gyveno 11-to būrio 5-ame miegamajame (2-ame bendrabutyje, 3-ame lokaliniame sektoriuje), kurio plotas 46,25 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų, vienam asmeniui teko 3,85 kv. m. Atsiliepime paaiškino, kad visos nuteistųjų gyvenamosios patalpos yra ne kamerų tipo, o bendrabučio tipo, ir nuteistieji nustatytu laiku gali laisvai judėti pataisos įstaigos teritorijoje (b. l. 11). 2018 m. gruodžio 7 d. rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ patvirtino, kad 11-to būrio 5-as miegamasis įrengtas pagal bendrabučio tipo reikalavimus (b. l. 43). Dėl sanitarinio mazgo atsakovės atstovas minėtame rašte paaiškino, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjo 11-to būrio sanitarinis mazgas buvo atskiras nuo miegamųjų, tualetai atskirti sienelėmis ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio, todėl nuteistųjų privatumas buvo pilnai užtikrintas (b. l. 43). Dėl kitų pareiškėjo laikymo sąlygų atsiliepime paaiškino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina tinkamą pagal Higienos normą oro temperatūrą, oro judėjimo greitį ir dirbtinę apšvietą gyvenamosiose patalpose, šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir visą parą palaiko tinkamą temperatūrą visuose pataisos namuose, gyvenamosios patalpos vėdinamos atidarius langus, kaip numato Higienos norma. Teigė, kad patalpas pagal vidaus tvarkos taisykles valo patys jose laikomi asmenys, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio miegamajame atmestini. Nurodė, kad grybelio pareiškėjo gyvenamosiose patalpose nebuvo. Nurodė, kad Alytaus pataisos namai finansuojami iš valstybės biudžeto, skiriant tikslinį finansavimą remonto darbams. 2018 m. liepos mėn. buvo pradėti 2-o bendrabučio rekonstrukcijos darbai. Nurodė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 12). Dėl prašomos priteisti neturtinės žalos atsakovės atstovas nurodė, kad pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais, nepagrindžia, kad yra visos civilinės atsakomybės būtinos sąlygos, todėl nėra pagrindo žalos atlyginimui (b. l. 14). Prašė skundo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. taikyti ieškinio senatį ir tuo pagrindu šią reikalavimo dalį atmesti (b. l. 11).
Motyvuojamoji dalis
Skundas atmetamas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose, atlyginimo.
Bylos duomenys patvirtinta, kad pareiškėjas yra nuteistasis, atliko laisvės atėmimo bausmę ir Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. (b. l. 18-19). Atsakovei atstovaujantys Alytaus pataisos namai prašė pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2007 m. rugsėjo 18 d. (t. y. nuo tada, kai pareiškėjas atvyko į Alytaus pataisos namus) (b. l. 18) iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. taikyti ieškinio senatį (b. l. 11). Kadangi pareiškėjas kelia ginčą dėl laikotarpio nuo 2012 m. balandžio mėn., byloje spręstinas klausimas dėl ieškinio senaties taikymo pareiškėjo reikalavimui atlyginti žalą už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. Pareiškėjas prašė netaikyti ieškinio senaties, skunde motyvuodamas tuo, jog Alytaus pataisos namų neteisėti veiksmai buvo tęstiniai, be pertraukų (b. l. 2), o teismo posėdyje motyvuodamas tuo, kad jis 11-to būrio 5-ame miegamajame buvo laikomas be pertraukos visą skunde nurodytą laikotarpį ir nebuvo perkeltas ar išvykęs kitur.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas nuoseklus aiškinimas, kad nagrinėjant ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios CK normos (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. vasario 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Tai reiškia, kad įstatymų leidėjas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį garantuojamas pažeistos teisės gynimas, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės gynimą, bet ir sukurti stabilius teisinius santykius. Ieškinio senatis skatina nukentėjusiąją šalį operatyviai reaguoti į savo teisės pažeidimą bei suteikia garantiją kitai šaliai, kad po tam tikro įstatyme numatyto laikotarpio jos įgytos teisės negalės būti ginčijamos.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.125 straipsnio 1 dalis). Jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (CK 1.127 straipsnio 5 dalis). Atsižvelgus į nurodytą teisinį reguliavimą ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildina iš teisės aktų reikalavimų neatitinkančių laikymo Alytaus pataisos namuose sąlygų, t. y. įvertinus pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, konstatuojama, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Dėl šių priežasčių nuo to momento ir skaičiuojamas senaties terminas. Darydamas šią išvadą, teismas atsižvelgia į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą senaties taikymą reguliuojančių teisės normų nuostatų aiškinimą (pvz., žr., 2018 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3710-552/2018, 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Pareiškėjas, nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. laikytas Alytaus pataisos namuose teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis, kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo turėjo vėliausiai per 3 metus, skaičiuojant atitinkamai nuo kiekvienos dienos, kurią laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų nuostatų. Paskutinė diena skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2012 m. balandžio 1 d. buvo 2015 m. balandžio 1 d., dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo 2013 m. lapkričio 27 d. buvo 2016 m. lapkričio 27 d. ir t. t. (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-99-552/2018). Tokiu būdu yra skaičiuojamas terminas skundui paduoti dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo, esant tęstiniam pažeidimui. Nėra svarbu tai, ar pareiškėjas skunde nurodytu laikotarpiu Alytaus pataisos namuose buvo laikomas toje pačioje gyvenamojoje patalpoje ar keliose, ar jis buvo išvykęs iš Alytaus pataisos namų, ar nebuvo išvykęs niekur, kadangi ieškinio senaties terminas dėl netinkamų kalinimo sąlygų Alytaus pataisos namuose skaičiuojamas nuo tos dienos, kai pareiškėjas sužinojo apie savo teisių pažeidimus, o pareiškėjas apie juos turėjo žinoti ir suvokti tada, kai tie pažeidimai pasireiškė. Todėl nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą ir netaikyti ieškinio senaties visam skunde nurodytam laikotarpiui. Pareiškėjo teigimu, jis Alytaus pataisos namuose buvo laikomas nuo 2012 m. balandžio mėn. netinkamomis sąlygomis (b. l. 2), o iš bylos duomenų nustatyta, kad skundą dėl žalos atlyginimo teismui per pašto įstaigą jis išsiuntė 2018 m. rugpjūčio 20 d. (b. l. 4), t. y. praėjus daugiau nei 3 metams nuo galimų jo teisių pažeidimų ir praleido CK 1.128 straipsnio 8 dalyje nurodytą 3 metų senaties terminą skundui pateikti.
Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį, ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja ginčo šalis. Alytaus pataisos namai prašė taikyti ieškinio senatį. CK 1.131 straipsnio 1 dalis nustato, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui, asmuo praranda teisę į pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, aiškindamas senaties terminą reguliuojančių normų taikymą, pažymėjo, kad tik tuo atveju, kai teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas (2018 m. spalio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3462-624/2018, 2015 m. rugpjūčio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1295-575/2015). Pareiškėjas neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, kad pareiškėjas be svarbių priežasčių praleido CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl neturtinės žalos už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. atlyginimo ir nėra pagrindo ex officio atnaujinti praleistą senaties terminą pareiškėjo reikalavimams už šį laikotarpį. Dėl šios priežasties Alytaus pataisos namų prašymas taikyti ieškinio senatį yra tenkinamas ir pareiškėjo skundo reikalavimo dalis priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2012 m. balandžio 1 d. iki 2015 m. rugpjūčio 19 d. atmetama kaip nepagrįsta.
Teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. (toliau – ir ginčo laikotarpis).
CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje teisės normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas iš jų yra tai, kad šio delikto padarymas suponuoja griežtą civilinę atsakomybę, tai yra, civilinę atsakomybę be kaltės (CK 6.271 straipsnyje nustatytai viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina). Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: 1) valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis), 2) asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis), 3) neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2205-575/2017; 2017 m. rugpjūčio 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1980-520/2017).
Pareiškėjas skundėsi, kad bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose gyvenamasis plotas neatitiko nustatytos normos – 3,1 kv. m.
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintos Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – Vidaus tvarkos taisyklės) 11¹ punktas (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.), jo 11¹.1 papunktis nustato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programoje, patvirtintoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. liepos 22 d. nutarimu Nr. 740 „Dėl Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programos patvirtinimo“, nurodytų projektų įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose (išskyrus Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorių-pataisos namus) negali būti mažesnis kaip 3,1 kv. m. Laisvės atėmimo vietų modernizavimo programa įgyvendinama 2014–2022 metais (minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 12 punktas). Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojusi Vidaus tvarkos taisyklių 11¹ punkto redakcija nustatė tokį pat minimalų gyvenamųjų patalpų plotą pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose.
Atsakovės atstovas atsiliepime pateikė duomenis, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo paskirtas ir gyveno 11-to būrio 5-ame miegamajame (2-ame bendrabutyje, 3-ame lokaliniame sektoriuje), kurio plotas 46,25 kv. m, jame įrengta 12 miegamųjų vietų (b. l. 11). Prie atsiliepimo atsakovės atstovas pridėjo priedą „Perkėlimai (9683 V. R.)“ (b. l. 19) ir duomenis apie miegamuosius iš kompiuterinės sistemos Įskaita (b. l. 20). Pastarajame priede, kuriame pateikti duomenys apie miegamuosius, yra nurodyta, kad 11-o būrio 5-ame miegamajame, kurio plotas 46,25 kv. m, įrengta 12 miegamųjų vietų (b. l. 20), šie duomenys atitinka atsakovės atstovo atsiliepime pateiktus duomenis. Pareiškėjas skunde teigė, kad nuo 2012 iki 2015 metų miegamuosiuose buvo 20 miegamųjų vietų, nuo 2015 iki 2016 metų – 16 miegamųjų vietų, nuo 2016 iki 2017 metų – 14 miegamųjų vietų, nuo 2017 iki 2018 metų – 12 miegamųjų vietų, o teismo posėdžio metu teigė, kad iki 2015 metų 11-to būrio 5-ame miegamajame buvo 20 miegamųjų vietų, nuo 2015 iki 2017 metų – 16 miegamųjų vietų, nuo 2017 iki 2018 metų – 12 miegamųjų vietų, tačiau pareiškėjas nenurodė ir nepateikė jokių tai patvirtinančių konkrečių duomenų, kuriais remiantis teismas galėtų abejoti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis. Todėl teismas neturi pagrindo nesivadovauti atsakovės atstovo pateiktais duomenimis, jog 11-to būrio 5-ame miegamajame ginčo laikotarpiu buvo 12 miegamųjų vietų.
Be to, net ir atsižvelgus į pareiškėjo teiginius, jog minėto atsiliepimo priedo „Perkėlimai (9683 V. R.)“ (b. l. 19) duomenys, jog pareiškėjas ginčo laikotarpiu iki 2016 m. gegužės 4 d. buvo paskirtas į 5.13 lovą, o nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d. - į 5.14 lovą, o skaičiai „13“ ir „14“ parodo 5-ame miegamajame buvusių lovų skaičių, teismo vertinimu, net ir darant prielaidą, jog 5-tame miegamajame laikotarpiu nuo 2015 m. rugpjūčio 20 d. iki 2016 m. gegužės 4 d. galėjo būti 13 miegamųjų vietų, o laikotarpiu nuo 2016 m. gegužės 4 d. iki 2016 m. gruodžio 15 d. galėjo būti 14 miegamųjų vietų, minimalaus ploto reikalavimas (3,1 kv. m) nebūtų pažeistas, kadangi esant 13 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tektų 3,56 kv. m, o esant 14 miegamųjų vietų, vienam asmeniui tektų 3,30 kv. m.
Taigi, darytina išvada, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Alytaus pataisos namuose buvo laikomas 11-to būrio 5-ame miegamajame (2-ame bendrabutyje, 3-ame lokaliniame sektoriuje), kuris įrengtas pagal bendrabučio tipo reikalavimus, kurio plotas 46,25 kv. m, kartu su kitais 11 asmenų, todėl vienam asmeniui teko 3,85 kv. m. (b. l. 11, 43). Be to, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2018 m. kovo 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1595-442/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1251-858/2018), konstatuotina, kad gyvenamosiose patalpose vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas gali būti apskaičiuojamas ir patalpos plotą padalinant iš patalpoje esančių lovų skaičiaus, jeigu nėra žinomas tikslus patalpoje laikytų asmenų skaičius. Apibendrinus aptartą, sprendžiama, kad pareiškėjas gyvenamosiose patalpose buvo laikomas tinkamomis ploto sąlygomis, t. y. jam teko ne mažiau kaip 3,1 kv. m gyvenamojo ploto (Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1 papunktis). Be to, pareiškėjas neprivalėjo visą dieną būti savo gyvenamojoje patalpoje, jis galėjo judėti po lokalinį sektorių ir užsiimti leistina veikla (b. l. 11), todėl, atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl minimalaus gyvenamojo ploto bendrabučio tipo gyvenamosiose patalpose pataisos namuose (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017), nėra pagrindo pripažinti teisės į tinkamą gyvenamąjį plotą pažeidimo.
Dalį ploto pareiškėjo gyvenamosiose patalpose užėmė baldai (b. l. 13), tačiau Vidaus tvarkos taisyklės nenumato, jog į jose įtvirtintas minimalias vienam asmeniui turinčias tekti gyvenamųjų patalpų ploto normas turi būti neįskaičiuojamas patalpose esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Tokios praktikos laikosi ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas asmenų skundus dėl jų laikymo sąlygų pataisos įstaigose atitikties teisės aktų reikalavimams (2018 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-786-520/2018; 2016 m. gruodžio 5 d. nutartis administracinėje byloje A-2922-492/2016). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, atsižvelgiama tik tada, kai nustatomas teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas, t. y. nustatomi neteisėti veiksmai (neveikimas), ir sprendžiama dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinamas asmeniui realiai tenkantis asmeninės erdvės plotas (2017 m. gruodžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-3130-662/2017). Atsižvelgdamas į aptartą teisinį reglamentavimą ir nustatytas byloje faktines aplinkybes, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo argumentus dėl gyvenamojo ploto trūkumo gyvenamosiose patalpose.
Pareiškėjas skundėsi, kad sanitariniame mazge pisuarai nebuvo tinkamai atitverti, kad atliekant gamtinius reikalus kiti nuteistieji nežemintų jo orumo.
Pagal tarptautinių žodžių žodyną, klozetas – tai išvietė su kanalizacijos įrenginiu (Vaitkevičiūtė, Vilija. Vilnius: „Žodynas“, 2007, 4-asis patais. ir papild. leid., p. 554), unitazas – tai klozeto puodas (kriauklė) išmatoms ir kitoms nešvarybėms nutekėti išvietėse, kur įrengta kanalizacija (ten pat, p. 1131), o pisuaras - tai: 1) specialusis vyrų klozetas viešuosiuose tualetuose su įtaisu nuplauti šlapimą, 2) specialaus vyrų klozeto kriauklė šlapimui nutekėti (ten pat, p. 853). Lietuvos higienos normoje HN 55:2001 „Viešieji tualetai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2001 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. 622, galiojusioje iki 2016 m. birželio 27 d., „klozetas“ apibrėžiamas kaip „išvietė su kanalizacijos įrenginiu“ (3.7 papunktis), „unitazas“ – kaip „tualeto kriauklė išmatoms ir nešvariam vandeniui nutekėti“ (3.4 papunktis), „pisuaras“ - kaip „specialus vyrų klozetas su įtaisu nuplauti šlapimą“ (3.5 papunktis).
Ginčo laikotarpiu galiojo ir šiuo metu galioja Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 3 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintos Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – Įrengimo ir eksploatavimo taisyklės), kurių 5.7 papunktis nustato, kad pataisos namuose nuteistųjų, kurie priskirti lengvajai ir paprastajai grupei, gyvenamuosiuose korpusuose įrengiamas sanitarinis ir higienos mazgas nuteistiesiems (kiekvienam būriui). Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 6 punktas nustato, kad kai esamose pataisos įstaigose dėl nuteistųjų gyvenamųjų korpusų pastatų konstrukcijos yra išimtinių aplinkybių, kliudančių įrengti sanitarinį ir higienos mazgą kiekvienam būriui, ir nuteistųjų judėjimas būriuose neribojamas, šios patalpos gali būti įrengiamos dviem būriams. Kalėjimų departamento direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245 patvirtintų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų (toliau – Aprūpinimo normos) 7 punktas reglamentuoja nuteistųjų, gyvenančių ne kamerų tipo gyvenamosiose patalpose, tualeto aprūpinimą baldais ir kitu inventoriumi, todėl yra taikomas nagrinėjamu atveju, kadangi pareiškėjas gyveno bendrabučio tipo gyvenamojoje patalpoje. Šis Aprūpinimo normų 7 punktas nustato, kad tualete įrengiami klozetai (kurie gali būti ir tupiami) arba pisuarai (tik vyrams) (klozetai įrengiami kabinose, kurių pertvaros ne žemesnės kaip 1,5 m).
Žemesnės instancijos teismas
Atsakovės atstovo nurodytais duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo laikomas 11-to būrio 5-oje gyvenamojoje patalpoje, įrengtoje pagal bendrabučio tipo reikalavimus (b. l. 11, 43), ir ginčo laikotarpiu pareiškėjo 11-to būrio sanitarinis mazgas buvo atskiras nuo miegamųjų, tualetai jame atskirti sienelėmis ne mažesnėmis kaip 1,5 m aukščio (b. l. 43). Tai patvirtina atsakovės atstovo pateikta fotografija, kurioje užfiksuotas sanitarinio mazgo vaizdas, iš kurios matyti, kad unitazai atitverti sienelėmis (b. l. 44). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad net ir esant unitazams vienas nuo kito atskirtiems dalinėmis pertvaromis, tačiau jais naudojamasi ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų, teismų praktikoje pripažįstama, jog asmeniui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. lapkričio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1929-520/2018); esant nustatytoms aplinkybėms (t. y., kad unitazai, kuriais naudojosi pareiškėjas, vienas nuo kito buvo atskirti dalinėmis pertvaromis, pareiškėjas naudojosi tualetu ne kameroje, o tik specialiai naudotis tualetais skirtoje patalpoje, kuri buvo visiškai atskirta nuo gyvenamųjų patalpų), yra pagrindas konstatuoti, kad pareiškėjui naudotis tualetu buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos, dėl kurių nėra prielaidų Konvencijos 3 straipsnio pažeidimui (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-886-662/2018). Iš tos pačios fotografijos matyti, kad pisuarai sanitariniame mazge nėra atitverti sienelėmis (b. l. 44), tačiau minėta Aprūpinimo normų 7 punkto nuostata nenumato reikalavimo sanitariniame mazge atitverti pisuarus vienas nuo kito sienelėmis. Be to, teismas sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę naudotis ne tik pisuaru, bet ir unitazu, o unitazas buvo atitvertas sienele. Taigi, nagrinėjamu atveju nustačius aplinkybę, jog sanitarinis mazgas, kuriuo pareiškėjas naudojosi 11-tame būryje, buvo atskirtoje patalpoje, unitazai jame buvo atitverti sienelėmis ne mažesnėmis kaip 1,5 aukščio, ir atsižvelgiant nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, darytina išvada, kad pareiškėjui naudotis tualetu 11-tame būryje buvo sudarytos pakankamos privatumą suteikiančios sąlygos. Todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti neteisėtus Alytaus atstovo veiksmus (neveikimą), ir pareiškėjo skundo argumentas dėl to, kad nebuvo tinkamai atitverti pisuarai, atmetamas kaip nepagrįstas.
Pareiškėjas skundėsi, kad dirbtinė dieninė-naktinė apšvieta neatitiko nustatytų reikalavimų.
Ginčo laikotarpiu iki 2015 m. lapkričio 1 d. galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010), o nuo 2015 m. lapkričio 1 d. galioja Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtinta Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 134:2015). Higienos normos HN 76:2010 22 punktas nustatė, kad mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Jos 23 punktas nustatė, kad gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. Higienos normos HN 134:2015 14 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Higienos norma HN 134:2015 neišskiria reikalavimų atskirai dieninei ir naktinei apšvietai. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.6 papunktis, reglamentuojantis lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus, nustato, kad juose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Analogiškos normos yra Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.8 ir 16.7 papunkčiuose, reglamentuojančiuose drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių bei kamerų įrengimo reikalavimus.
Atsakovės atstovas į bylą yra pateikęs Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 14 d. patikrinimo aktą Nr. PA-436, parengtą 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinus Alytaus pataisos namus (b. l. 23-25), bei Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie sveikatos apsaugos ministerijos Alytaus departamento 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo aktą Nr. PA.1-309(22.14.3.1.12), parengtą 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinus Alytaus pataisos namus (b. l. 26-29) (toliau abu vadinami Alytaus visuomenės sveikatos centru). Abu minėti patikrinimai atlikti ginčo laikotarpiu. Abiejų patikrinimų metu buvo patikrinti Alytaus pataisos namai bendrai, jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 25, 29). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina dirbtinę apšvietą 200 lx ir daugiau (b. l. 12). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti šių duomenų teisingumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namai užtikrino tinkamą pagal nurodytas teisės normas dirbtinę apšvietą, ir atmeta šį pareiškėjo skundo argumentą kaip nepagrįstą.
Pareiškėjas skundėsi, kad temperatūra šaltuoju metų laiku neatitiko nustatytų reikalavimų – 18°C–22°C, langų rėmai buvo išpuvę ir nesandarūs, durys taip pat buvo nesandarios.
Pareiškėjas nenurodė, kuriose patalpose – gyvenamosiose ar bendrojo naudojimo – oro temperatūra neatitiko normos.
Galiojusios Higienos normos HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro temperatūra šaltuoju metų periodu turi būti 18–22 °C. Jos 6 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Galiojančios Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti 18–28 °C. Higienos norma HN 134:2015 neišskiria reikalavimų atskirai šiltajam ir šaltajam metų periodui. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Jos 16 punkto redakcija, galiojusi iki 2018 m. lapkričio 1 d., numatė, kad prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis (reglamentuojantis lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus) nustato, kad gyvenamieji kambariai turi būti šildomi ir vėdinami; jeigu, eksploatuojant esamus inžinerinius tinklus, neužtikrinami higienos normose nustatyti reikalavimai patalpų oro temperatūrai, gyvenamieji kambariai gali būti aprūpinami elektriniais oro šildytuvais. Analogiškos normos yra Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.12 ir 16.10 papunkčiuose (reglamentuojančiuose drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių bei kamerų įrengimo reikalavimus).
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 12). Į bylą pateikti minėti Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo aktai (b. l. 23–29), vėlesnių patikrinimo aktų byloje nėra. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Alytaus visuomenės sveikatos centro 2015 m. gruodžio 8 d. atlikto patikrinimo metu Alytaus pataisos namuose buvo nustatyta, kad patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) techniškai tvarkingi (b. l. 24). Nei 2015 m. gruodžio 8 d., nei 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 25, 29). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina oro temperatūrą šaltuoju metų laiku 18–22 °C, ir nurodė, kad šilumos mazgas yra kompiuterizuotas ir visą parą palaiko higienos normas atitinkančią temperatūrą visuose pataisos namuose (b. l. 12). Teismas, nagrinėdamas bylą, nenustatė pagrindo netikėti minėtų patikrinimo aktų ir atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jis prašė Alytaus pataisos namų pareigūnus duoti jam elektrinį oro šildytuvą (Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8, 13.12, 16.10 papunkčiai), o pareigūnai atsisakė tenkinti tokį jo prašymą. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas sprendžia, kad atsakovės atstovas nepažeidė aptartų teisės normų reikalavimų temperatūrai. Pareiškėjas taip pat teigė, kad langų rėmai buvo išpuvę ir nesandarūs, durys buvo nesandarios, tačiau niekaip nepaaiškino, kuo galimas langų ir durų nesandarumas sukėlė jam nepatogumus. Teismas sprendžia, kad jeigu langai ar durys būtų nesandarūs, patalpoje galimai būtų žemesnė temperatūra. Tačiau šiuo atveju nebuvo nustatyta, jog temperatūra patalpose neatitiko reikalavimų. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl netinkamos temperatūros šaltuoju metų laikotarpiu ir dėl langų, durų nesandarumo.
Pareiškėjas skundėsi, kad patalpose, miegamuosiuose buvo drėgna, ant sienų ir lubų buvo grybelis ir pelėsis.
Galiojusios Higienos normos HN 76:2010 26 punktas nustatė, kad gyvenamosiose ir bendros paskirties patalpose šiltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc., oro judėjimo greitis – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų periodu santykinė oro drėgmė – 35–60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05–0,15 m/s. Jos 56 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti kiekvieną dieną valomos drėgnuoju būdu, ant sienų ir lubų neturi būti pelėsių. Jos 24 punktas nustatė, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jos 58 punktas nustatė, kad laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys privalo nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose; tam tikslui jie turi būti aprūpinti švariu ir tvarkingu valymo inventoriumi. Galiojančios Higienos normos HN 134:2015 16 punktas nustato, kad gyvenamųjų patalpų santykinė oro drėgmė turi būti 35–65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s. Jos 39 punktas nustato, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Jos 17 punktas nustato, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Jos 34 punktas numato, kad bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos patalpos turi būti švarios, valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Jos 35 punktas numato, kad laisvės atėmimo vietos gyvenamosios patalpos valomos laisvės atėmimo vietos vadovo nustatyta tvarka. Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 11.8 papunktis (reglamentuojantis lengvajai ir paprastajai grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių įrengimo reikalavimus) nustato, kad gyvenamieji kambariai vėdinami per langus, išskyrus kambarius, kuriuose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Analogiškos normos yra Įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 13.12 ir 16.10 papunkčiuose (reglamentuojančiuose drausmės grupei priskirtų nuteistųjų gyvenamųjų kambarių bei kamerų įrengimo reikalavimus).
Bylos duomenimis, pareiškėjas ginčo laikotarpiu į Alytaus visuomenės sveikatos centrą dėl netinkamų laikymo sąlygų nesikreipė (b. l. 12). Į bylą yra pateikti Alytaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktai (2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimų, b. l. 23–29), kurie patenka į ginčo laikotarpį, o vėlesnių patikrinimo aktų byloje nėra. Teismas šiuo aspektu pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, jog pareiškėjui ar kitam asmeniui dėl laikymo sąlygų nesiskundus, atsakovės atstovas tokių įrodymų (patikrinimo aktų ar pan.) ir negali pateikti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-2446-624/2015). Alytaus visuomenės sveikatos centras 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinimo metu Alytaus pataisos namuose nustatė, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų nėra vizualiai matomų pelėsių; patalpoms, kurias valo patys jose laikomi asmenys, skiriamos valymo priemonės; gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus (b. l. 24), o 2016 m. gruodžio 7 d. patikrinimo metu nustatė, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus; kambarių valymui skirtos priemonės (b. l. 27). Abiejų patikrinimų metu Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų nenustatyta (b. l. 25, 29). Atsakovės atstovas atsiliepime patvirtino, kad Alytaus pataisos namai užtikrina pagal Higienos normą HN 134:2015 santykinę oro drėgmę ir oro judėjimo greitį bendrabučio tipo kambariuose, nurodė, kad bendrabučio tipo miegamieji ventiliuojami atidarius langus, kaip numato Higienos norma, taip pat nurodė, kad patalpas valo patys jose laikomi asmenys pagal vidaus tvarkos taisykles, todėl pareiškėjo argumentai dėl pelėsio atmestini (b. l. 12). Atsakovės atstovas nurodė, kad grybelio pareiškėjo gyvenamosiose patalpose nėra (b. l. 12). Teismas nenustatė pagrindo netikėti minėtų patikrinimo aktų ir atsakovės atstovo nurodytų duomenų teisingumu, dėl to teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namai užtikrino tinkamą oro drėgmę. Teismas taip pat sprendžia, kad pareiškėjas turėjo galimybę išvėdinti gyvenamąsias patalpas atidarydamas langus ir tokiu būdu reguliuoti oro drėgmę. Dėl pareiškėjo argumentų, susijusių su pelėsiu, atsižvelgtina ir į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2446-662/2018, todėl teismas sprendžia, kad pagal Higienos normos HN 76:2010 58 punkto, Higienos normos HN 134:2015 34 ir 35 punktų nuostatas, už gyvenamųjų patalpų ir bendrojo naudojimo vietų švarą ir tvarką yra atsakingi patys jose laikomi asmenys, tame tarpe ginčo laikotarpiu ir pareiškėjas. Pareiškėjas skunde nenurodė, kad jam nebuvo išduotos priemonės gyvenamosios patalpos švarai ir tvarkai palaikyti, tokių duomenų byloje nėra, todėl nėra jokio pagrindo konstatuoti valstybės valdžios institucijos neteisėtus veiksmus analizuojamu aspektu. Teismas, remdamasis tuo, kas nurodyta, atmeta kaip nepagrįstus pareiškėjo skundo argumentus dėl drėgmės, pelėsio ir grybelio.
Pareiškėjas nurodė, kad miegamuosiuose tinkas buvo ištrupėjęs, medinės grindys išlūžinėjusios, skylėtos, ant jų buvo baisu vaikščioti, kad nesusižeistų kojų, teigė, kad 2-o bendrabučio pastatas buvo avarinės būklės.
Galiojančios Higienos normos HN 134:2015 3 punktas nustato, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Jos 12 punktas nustato, kad laisvės atėmimo vietos patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų. Alytaus visuomenės sveikatos centras, 2015 m. gruodžio 8 d. patikrinęs Alytaus pataisos namus, nustatė, kad patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (b. l. 24), o 2016 m. gruodžio 7 d. nustatė, kad 2-am bendrabučiui reikalingas kapitalinis remontas (b. l. 27). Pareiškėjas teismui pateikė ranka prirašytą lapą, kuriame yra aprašytas Alytaus apskrities viršininko 2008 m. vasario 15 d. įsakymu Nr. (1.4)-ST-13 sudarytos komisijos Pripažinimo avariniu aktas, gautas Alytaus pataisos namuose 2008 m. vasario 27 d. (b. l. 3), o atsakovės atstovas teismui pateikė šio akto kopiją (b. l. 30–31). Šiame akte komisija pripažino, kad Alytaus pataisos namų bendrabutis Nr. 2 buvo blogos būklės, o ne avarinis (b. l. 31). Alytaus visuomenės sveikatos centras, 2016 m. gruodžio 7 d. atlikęs patikrinimą Alytaus pataisos namuose, 2016 m. gruodžio 9 d. patikrinimo akte nurodė, kad 2-am bendrabučiui reikalingas kapitalinis remontas, tačiau apie tai, kad jis yra avarinis būklės, duomenų nepateikta (b. l. 27). Alytaus visuomenės sveikatos centras abiejų patikrinimų metu (2015 m. gruodžio 8 d. ir 2016 m. gruodžio 7 d.) jokių Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų Alytaus pataisos namuose nenustatė (b. l. 25, 29). Atsakovės atstovas rašte „Dėl papildomų duomenų pateikimo“ nurodė, kad tiek būrių viršininkai, tiek kiti pareigūnai, kurie yra atsakingi už konkretų būrį ar lokalinį sektorių, nuolat prižiūri tvarką ir švarą gyvenamosiose patalpose, todėl esant poreikiui šios patalpos kuo skubiau remontuojamos (b. l. 43), todėl teismas sprendžia, kad Alytaus pataisos namai pagal turimas finansines išgales atlieka remonto darbus nuteistųjų gyvenamosiose patalpose. Be to, nors pareiškėjas ir nurodė, kad miegamuosiuose tinkas buvo ištrupėjęs, tačiau nepagrindė, kuo galimas tinko ištrupėjimas sukėlė jam nepatogumus. Pareiškėjas nors ir teigė, kad medinės grindys buvo išlūžinėjusios, skylėtos, tačiau nepagrindė, kaip galimas grindų išlūžinėjimas sukėlė jam nepatogumus ar pavojų, tik abstrakčiai nurodė, kad ant jų buvo baisu vaikščioti, kad nesusižeistų kojų. Tuo tarpu pareiškėjo medicinos dokumentų išraše/siuntime nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo susižalojęs koją dėl sulūžinėjusių medinių grindų, jame yra tik duomenys, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu kreipėsi į gydytoją dėl pėdos ir šlaunų sumušimo futbolo metu (b. l. 16). Remdamasis tuo, kas išdėstyta, teismas atmeta kaip nepagrįstus šiuos pareiškėjo skundo argumentus.
Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu teismas konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nustatytos aplinkybės, nesudaro pagrindo konstatuoti neteisėtus atsakovo veiksmus (neveikimą). Nenustačius neteisėtų Alytaus pataisos namų ir šios institucijos pareigūnų veiksmų (neveikimo), nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.
Be to, bylos medžiagoje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi į Alytaus pataisos namų sveikatos priežiūros tarnybos medikus dėl jo nurodyto streso, fobijos ar kitokių sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo lemti netinkamos kalinimo sąlygos, ir kad jam buvo nustatyti sveikatos sutrikimai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Pareiškėjo medicinos dokumentų išraše/siuntime yra duomenys, kad pareiškėjui diagnozuotas lėtinis hepatitas C, ir kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į gydytoją kreipėsi du kartus - dėl pėdos ir šlaunų sumušimo futbolo metu (b. l. 16). Taigi, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjo sveikata pablogėjo arba kad jis susižalojo dėl netinkamų laikymo sąlygų. Todėl daroma išvada, kad byloje nenustatyta kita būtina civilinės atsakomybės sąlyga – neturtinės žalos padarymo faktas.
Nenustačius visų CK 6.271 straipsnyje nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Dėl to pareiškėjo skundas atmetamas kaip nepagrįstas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 87 straipsniu, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu,
nusprendžia:
Skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmus.