Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

2016-09-06 · Administracinė byla Nr. I-6182-821/2016

Atsisiųsti
Originalas LITEKO ↗
Teismas
Regionų apygardos administracinis teismas
Dokumentas
Sprendimas
Data
2016-09-06
Bylos Nr.
I-6182-821/2016
Teisminio proceso Nr.
3-61-3-00814-2016-5
Bylos rūšis
administracinė byla
Teisėjas
Iveta Pelienė
Pareiškėjas
V. D.
Atsakovas
Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo
Kategorijos
  • 1.15pavadinimo nepavyko patikrinti
Administracinė byla Nr. I-6182-821/2016Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00814-2016-5Procesinio sprendimo kategorija: 1.15.; 3.21; (S)
VILNIAUS APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMASSPRENDIMASLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2016 m. rugsėjo 6 d.Vilnius

Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėja Iveta Pelienė, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

pareiškėjas kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 15 000 EUR neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde (b. l. 1-4) ir jo patikslinime (b. l. 12-13) nurodo, kad Lukiškių TI-K buvo laikytas laikotarpiais nuo 2008-06-20 iki 2008-11-18 ir nuo 2010-10-22 iki 2014-07-23. Gyvenimo sąlygos buvo nežmoniškos, pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Paaiškina, kad anksčiau kreiptis į teismą negalėjo, nes Europos Žmogaus Teisių Teismo nutarimai neišversti į lietuvių kalbą. Iki šiol su jais yra susipažinęs tik iš nuogirdų. Nesant nutarimų vertimų negalėjo žinoti, kad jo teisės pažeidžiamos. Už Konvencijos 3 straipsnio išaiškinimų vertimą atsakinga Lietuvos valstybė. Konvencijoje senaties terminas nenustatytas todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Lukiškių TI-K jam nebuvo leista turėti ilgalaikių pasimatymų su būsima žmona (tuo metu sugyventine) ir broliu, kuris buvo atvykęs iš Kirgizijos susitikti su pareiškėju ir jo gynėju. Kamerose trūko šviesos, langas mažas, nevalomas, mažas oro pralaidumas. Kameros vėdinamos pro langą, bet dėl grotų nepakankamai atsidaro. Vidutinis drėgnumas siekė 70 proc., todėl išskalbti drabužiai pradėdavo pūti. 2008 m. nebuvo kamerų rūkantiems arba norintiems mesti rūkyti. Tualetas įrengtas kameroje ir atskirtas tik 1 metro aukščio betonine sienele, prausykla maža, joje yra tik šaltas vanduo. Jokių higienos priemonių, išskyrus du ritinėlius prastos kokybės tualetinio popieriaus per mėnesį nėra gavęs. Pasivaikščiojimo kiemelis mažas, vienos valandos pasivaikščiojimas prilygsta kankinimui ir žiauriam elgesiui. Nepakanka laiko praustis duše.

Nurodo, kad yra iš Kirgizijos, tiki islamą. Atvykęs į Lukiškių TI-K informavo, kad dėl tikėjimo nevalgo kiaulienos, tačiau jam paskyrė maitinimą be mėsos (vegetarišką). Dėl to turėjo skirti daugiau savo asmeninių pinigų maistui Lukiškių TI-K įsigyti, kad galėtų kompensuoti mėsos trūkumą. Jam nebuvo užtikrintas ne tik kaloringas maitinimas, bet ir minimalus 4 kv. m. gyvenamasis plotas (atskaičiavus baldus, tualetą ir praustuvę), gyvenimas be parazitų, šildymas. Gyvendamas tokiomis nežmoniškomis, orumą žeminančiomis sąlygomis, patyrė dvasinius išgyvenimus, depresiją. Patirtą neturtinę žalą pareiškėjos įvertino 15 000 EUR.

Atsiliepimas

Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K atsiliepimu (b. l. 21-31) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą, reikalavimams dėl neturtinės žalos atlyginimo taikyti trijų metų ieškinio senatį.

Atsiliepime nurodo, kad pareiškėjas į Lukiškių TI-K atvyko primą kartą atvyko 2008-06-20, 2008-11-18 paleistas į laisvę. Pakartotinai į Lukiškių TI-K atvyko 2010-10-22 ir buvo laikytas iki 2011-01-07. Į Lukiškių TI-K iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos atvyko 2013-12-27 ir buvo laikytas iki 2014-01-15 (išvyko į pataisos namus). 2014-07-09 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų – atvirosios kolonijos ir Lukiškių TI-K laikytas iki 2014-07-23.

Nurodė, kad reikalavimas, jog vienam asmeniui kameroje turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. nustatytas 2010-05-11 Kalėjimų direktoriaus įsakymu V-124 (toliau – ir Įsakymas). Pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K tam tikrais laikotarpiais visiškai atitiko vienam asmeniui tenkančio kameros ploto reikalavimus. Lukiškių TI-K administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydama galimybes naudotis pasivaikščiojimo kiemelyje teise, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis.

Lukiškių TI-K yra specifinė įstaiga, nes apjungia ir tardymo izoliatorių, ir kalėjimą. Maksimalus leistinas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų skaičius yra 954 asmenys. Tačiau skaičius nuolat viršijamas ir gali siekti virš 1000 asmenų. Didžiausią dalį čia esančių žmonių sudaro suimtieji, taip pat čia laikomi nuteistieji laisvės atėmimu iki gyvos galvos, nuteistieji, kurie įstaigoje palikti atlikti ūkio darbus. Skirstant atvykusius asmenis į kameras laikomasi Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnyje įtvirtintų suimtųjų izoliavimo reikalavimų. Stengiamasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką.

Paaiškino, kad už švaros palaikymą kamerose atsakingi patys nuteistieji (suimtieji). Jiems išduotas reikalingas inventorius. Siekiant palaikyti švarą kamerose, Lukiškių TI-K buvo sudaręs paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri kiekvienais metais pratęsiama. Vykdytojai nuolat atlikdavo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2013-12-30 Lukiškių TI-K sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Dezinfa“, kuri taip pat atlieka vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Nuo 2015 metų Lukiškių TI-K vėl sudarė paslaugų teikimo sutartį su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, kuri toliau vykdo vabzdžių ir graužikų naikinimo darbus, patalpų priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus.

Kamerų remontas atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip pat gavus tam skirtas lėšas iš biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji dažnai patys piktybiškai niokoja ir gadina kamerose esantį turtą. Visose Lukiškių TI-K kamerose įrengtos taburetės (suoliukai), stalai, lentynos maisto produktams ir higienos priemonėms laikyti. Tualetas nuo likusio kameros ploto atskirtas sienele, kuri ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Lukiškių TI-K kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros vėdinamos natūraliai per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės. Už tvarkos palaikymą kamerose atsakingi patys suimtieji bei nuteistieji.

Lukiškių TI-K nėra specialiai įrengtų atskirų kamerų rūkantiems asmenims, kadangi tokių kamerų įrengimo nenumato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės ar kiti teisės aktai. Lukiškių TI-K dirbantys pareigūnai priimdami ir paskirstydami asmenis į gyvenamąsias kameras, privalo užtikrinti nerūkančiųjų teises ir laikyti juos atskirai nuo rūkančiųjų asmenų. Vadovaujantis Lukiškių TI-K suimtųjų (nuteistųjų) paskirstymo į kameras tvarkos aprašu, suimtieji (nuteistieji) skirstomi į kameras taip pat atsižvelgiant į įstaigos užpildymą, kriminogeninę būklę įstaigoje, o taip pat į suimtojo (nuteistojo) prašymą laikyti jį atskirai nuo rūkančiųjų asmenų.

Lukiškių TI-K laikomiems asmenimis suteikiama galimybė vieną kartą per savaitę prausti visą kūną po šiltu dušu iki 15 minučių. Tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K yra įrengta speciali patalpa, skirta sanitariniam švarinimui. Nuteistieji ir suimtieji higienos priemonėmis aprūpinami pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. birželio 9 d. įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas „Vyrų ir moterų, laikomų kardomojo kalinimo vietose, ir nuteistųjų atliekančių arešto bausmę ir laisvės atėmimo bausmę kalėjimuose, aprūpinimo apranga, patalyne ir asmens higienos priemonėmis normas“.

Tiek suimtieji ir nuteistieji Lukiškių TI-K maitinami vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 14 „Dėl fiziologinių mitybos normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2002 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 253 „Dėl skiriamų maisto produktų vidutinių paros kiekių ir paros maitinimo išlaidų normų asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtinimo“ ir Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. Nr. 4/07-117 įsakymu „Dėl asmenų, laikomų kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis mitybos normomis. Valgiaraščiai subalansuoti ir atitinka Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Pareiškėjui buvo nustatytas nedirbančių vyrų maisto racionas (valgiaraštis). Pareiškėjo prašymų dėl maitinimosi raciono be kiaulienos, Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota.

Lukiškių tardymo izoliatoriuje - kalėjime nėra įrengtų ilgalaikių pasimatymų kambarių. Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių IV skyriuje, kuriame yra kalbama apie pasimatymų patalpų įrengimą, numatyta tik trumpalaikių pasimatymų su giminaičiais ar kitais asmenimis patalpų įrengimas, o ilgalaikių pasimatymų patalpų įrengimas nėra numatytas. Ilgalaikių pasimatymų suteikimo tvarka nenumatyta ir Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklėse. Pareiškėjo prašymų dėl ilgalaikių pasimatymų suteikimo, Lukiškių TI-K Administracijos reikalų skyriuje nėra įregistruota.

Atsakovės atstovas pažymi, kad skundas grindžiamas pareiškėjo samprotavimais, nusiskundimai bendro pobūdžio. Pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą laikytinas nepagrįstu, siekiant nesąžiningai pasipelnyti valstybės sąskaita. Pareiškėjo patirti nepatogumai labiausiai susiję su jo elgesiu, kuris lėmė patekimą į laisvės atėmimo vietą. Pareiškėjas neįrodė žalos atsiradimo, todėl valstybei civilinė atsakomybė nekyla. Atsakovės atstovas taip pat prašo priteisti iš pareiškėjo 1,86 EUR išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Motyvuojamoji dalis

Skundas tenkintinas iš dalies

Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K su pertraukomis buvo laikomas laikotarpiu nuo 2008-06-20 iki 2014-07-23 (b. l. 22-23, 45-48). Pareiškėjo teigimu, suėmimo vykdymo laikotarpiu jis buvo laikomas nežmoniškomis, kankinančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis.

Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnio 1 dalis nustato, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovės atstovas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo prašo taikyti 3 metų senaties terminą (b. l. 21).

Pagal CK 1.124 straipsnio ir 1.131 straipsnio 1 dalį, ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį, o ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja.

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismui išsiųstas 2016 m. vasario 22 d. (vokas, b. l. 7). todėl reikalavimai dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2008-06-20 iki 2013-02-21 pareikšti praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas ex officio patikrina ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti. CK neįtvirtinta konkrečių ieškinio senaties termino atnaujinimo pagrindų (ieškinio senaties termino praleidimo svarbių priežasčių) sąrašo. Jame taip pat neįvardyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje laikomasi pozicijos, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (LVAT 2009-09-24 nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad ieškinio senaties terminas nesukuria asmeniui materialiųjų teisių, tačiau per įstatyme nustatytą terminą suteikia tokiai teisei gynybą nuo pažeidimų. Jeigu asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1 d.), į šį pažeidimą per visą ieškinio senaties termino eigą nereaguoja ir nereiškia ieškinio, tai kita civilinio teisinio santykio šalis turi teisę pagrįstai tikėtis, kad toks asmuo arba apskritai atsisako savo teisės, arba nemano, jog jo teisė yra pažeista. Teisinio santykio šalis nuo jai keliamo reikalavimo gali gintis ieškinio senaties terminu, jei kita šalis nepateisinamai ilgą laiką neprašė savo teisės apsaugos, dėl ko pažeidimo pašalinimas gali nebeturėti tokios teisinės vertės, kaip teisinių santykių stabilumas (vadinamoji apsauginė senaties termino funkcija) (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-342-686/2016; kt.).

Pareiškėjas delsimą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo grindžia tuo, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) sprendimai dėl Konvencijos 3 straipsnio taikymo neišversti į lietuvių kalbą, iki šiol su jais nėra susipažinęs. Pažymi, kad Konvencija senaties termino nenustato, todėl tokio termino negali nustatyti ir nacionalinė teisė.

Vertinant nurodytų argumentų pagrįstumą, pažymėtina, kad patirtą neturtinę žalą šioje byloje pareiškėjas kildina iš Konvencijos 3 straipsnio pažeidimų, teigdamas, kad jo kalinimo (suėmimo vykdymo) sąlygos buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą. Pažymėtina, kad asmuo turi suprasti, jog su juo yra elgiamasi netinkamai, jis žeminamas ir kankinamas. Jei pareiškėjas jautė Konvencijos 3 straipsnį atitinkantį diskomfortą, teismas daro išvadą, kad pareiškėjas visą nustatytą laikotarpį suvokė ar turėjo suvokti, jog jo teisės gali būti pažeidžiamos kankinant ir tai sudaro pagrindą kreiptis į teismą. Neigiami dvasiniai išgyvenimai, sudarantys neturtinės žalos turinį pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį, jaučiami nepriklausomai nuo suėmimo vykdymą reglamentuojančių teisės aktų turinio, todėl įstatymų nežinojimas, netinkamas jų nuostatų suvokimas, teisinių žinių stoka nepateisina delsimo kreiptis į teismą. Be kita ko, tiek Konvencija, tiek su neturtinės žalos atlyginimu susiję nacionalinės teisės aktai, taip pat nacionalinių teismų formuojama praktika, paskelbti lietuvių kalba, todėl pareiškėjas turėjo visas galimybes susipažinti su jam aktualiu teisiniu reglamentavimu ir teismine praktika. Nagrinėjimu atveju svarbu ir tai, kad pareiškėjas 2008-11-18 buvo paleistas į laisvę, antrą kartą į Lukiškių TI-K pateko beveik po dviejų metų (2010-10-22). Teismo vertinimu, dviejų metų laikotarpis yra pakankamas teisei į teisminę gynybą realizuoti.

Pažymėtina, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o Europos Žmogaus Teisių Teismas suteikia nacionalinėms valstybėms nuožiūros laisvę nustatyti, kokių priemonių ketinama imtis norint užtikrinti efektyvų naudojimąsi konkrečia teise ar laisve ir tai lemia nacionalinės teisės vertinimą ir taikymą. EŽTT taip pat yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis - bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Atsižvelgiant į paminėtą EŽTT praktiką aiškinant Konvencijos nuostatas ir jų taikymą, pareiškėjo skundo argumentai, jog ieškinio senatis dėl Konvencijos pažeidimų nenumatyta ir/ar negali būti taikoma, atmestini kaip nepagrįsti.

Išdėstytų aplinkybių kontekste pripažintina, kad pareiškėjas nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių laiku realizuoti teisę į teisminę gynybą. Byloje taip pat nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo tinkamai ginti savo galimai pažeistų teisių.

Teismas, atsižvelgęs į atsakovės atstovo atsiliepime į skundą suformuluotą reikalavimą taikyti ieškinio senatį, byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinęs įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pareiškėjo reikalavimui priteisti jam nuo 2008-06-20 iki 2013-02-21 galimai padarytą neturtinę žalą taikytina ieškinio senatis ir pareiškėjo skundas šioje dalyje atmestinas (CK 1.131 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 punktas).

Dėl reikalavimo priteisti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2013-02-22 iki 2014-07-23

Kaip jau buvo minėta, šioje byloje pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų neužtikrinant jam tinkamų kalinimo (sulaikymo vykdymo) sąlygų Lukiškių TI-K, akcentuodamas teisės minimalų plotą pažeidimus, higienos normų pažeidimus, kliūtis asmeninei higienai palaikyti, netinkamą maitinimą, ilgalaikių pasimatymų draudimą.

Nagrinėjamos bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėjas 2013 metais į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko 2013-12-27 ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 109, kurios plotas 7,31 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2013-12-28 perkeltas į kamerą Nr. 321, kurios plotas - 7,77 kv. m. (1 asmuo kameroje). Toje pačioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2014-01-14, kameroje laikytų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 4 (2013-12-29 – 2014-01-02 ir 2014-01-12 – 2014-01-14 kameroje laikyti 3 asmenys; 2014-01-04 – 2014-01-08 ir 2014-01-10 kameroje laikyti 4 asmenys; 2014-01-09 ir 2014-01-11 kameroje laikyti 2 asmenys). 2014-01-15 pareiškėjas išvyko į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją.

2014-07-09 atvyko iš Pravieniškių pataisos namų - atvirosios kolonijos ir buvo uždarytas į kamerą Nr. 112, kurios plotas - 7,28 kv. m. (1 asmuo kameroje). 2014-07-10 perkeltas į kamerą Nr. 322, plotas - 7,43 kv. m. (1 asmuo kameroje). Šioje kameroje pareiškėjas laikytas iki 2014-07-16, laikomų asmenų skaičius kito nuo 1 iki 2. 2014-07-17 perkeltas į kamerą Nr. 271, jos plotas - 7,76 kv. m. (2 asmenys kameroje). 2014-07-18 - 2014-07-22 taip pat laikytas kameroje Nr. 271 (3 asmenys kameroje). 2014-07-23 išvyko į Pravieniškių pataisos namus - atvirąją koloniją.

Nagrinėjamu atveju ieškinio senatis pritaikyta iki 2013-02-21, tačiau įvertinus tai, kad 2013 m. pareiškėjas į Lukiškių TI-K pirmą kartą atvyko gruodžio 27 d. ir periodiškai buvo laikytas iki 2014-07-23, ginčo laikotarpio pradžia, kuriam netaikoma ieškinio senatis, laikytina 2013-12-27, pabaiga – 2014-07-23.

Minimalaus gyvenamosios patalpos ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje suformuota doktrinine nuostata, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo ,,žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1222/2013).

Nuo 2010 m. gegužės 14 d. įsigaliojusio Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ (toliau - ir Įsakymas) 1.3.1 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m.

Byloje pateikti įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomas periodiškai (19 dienų 2013 m. gruodžio – 2014 m. sausio mėnesiais ir 14 dienų 2014 m. liepos mėnesį). Iš viso Lukiškių TI-K praleido 33 dienas, iš jų – 23 dienas pareiškėjui nebuvo užtikrintas minimalus kameros plotas tenkantis vienam asmeniui (pareiškėjui teko 1,94 – 2,59 kameros ploto). Pareiškėjas teigia, kad vienam asmeniui tekantis plotas turėtų būti skaičiuojamas be baldų, sanitarinio mazgo, tačiau nei EŽTT praktikoje, nei Lietuvos Respublikos teisės aktuose nėra nustatyto reikalavimo eliminuoti užstatytą gyvenamąjį plotą, skaičiuojant minimalų gyvenamąjį plotą (žr., pvz. LVAT 2015 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2215-520/2015, 2016 m. rugpjūčio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2227-520/2016 ir kt.). Atsižvelgiant į tai, konstatuotina, kad pareiškėjui 23 dienas nebuvo tinkamai užtikrinta jo teisė į kalinimą kamerose, kuriose jam tenkantis kameros plotas būtų ne mažesnis nei nustatytas Įsakymu (3,6 kv. m).

Ginčai dėl saugios sveikatai gyvenamosios aplinkos užtikrinimo susiję ne tik su pakankamo gyvenamųjų patalpų ploto suteikimu, bet ir su kitais fiziniais kalinimo sąlygų aspektais – kameros oro temperatūra, vėdinimu, apšvietimu, sanitarine įranga, higiena, ir kt. Daugelį šių klausimų ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma HN 76:2010).

Siekiant užtikrinti tinkamas kalinimo sąlygas, laisvės atėmimo (kardomojo kalinimo) įstaigos privalo pasirūpinti tinkamu kamerų vėdinimu, temperatūra, apšvietimu, santykine oro drėgme. Pareiškėjas grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo teigia, jog ginčo laikotarpiu kamerose buvo drėgna, šalta, trūko natūralios šviesos, nešvaru, netinkama ventiliacija.

Pagal Higienos normos HN 76:2010 24 punktą, gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Kamerose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx (Higienos norma HN 76:2010 22 punktas). Laisvės atėmimo (kardomojo kalinimo) vietų gyvenamųjų ir bendros paskirties patalpų oro santykinę drėgmę ir oro judėjimo greitį nustato Higienos normos HN 76:2010 26 punktas. Pagal šio punkto nuostatas, santykinė oro drėgmė šiltuoju metu laiku turėtų būti 35-65 proc., oro judėjimo greitis 0,15-0,25 proc., šaltuoju metų laiku santykinė oro drėgmė neturi viršyti – 35-60 proc., oro judėjimo greitis – 0,05 -0,15 proc. Kameros temperatūra šiltuoju metų laiku turėtų būti 18-28 ?C, šaltuoju metų periodu - 18-22 ?C. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta - 200 lx (Higienos norma HN 76:2010 22 punktas). Higienos normos HN 76:2010 56, 60 punktai įpareigoja, laisvės atėmimo įstaigas užtikrinti, kad kamerose nebūtų graužikų ir kitų buitinių parazitų, ant kamerų sienų ir lubų nebūtų pelėsio.

Iš byloje esančių Vilniaus visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų (pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K ar jam artimais laikotarpiais) matyti, kad Lukiškių TI-K kamerų langai pritaikyti natūraliam vėdinimui (b. l. 49, 53-54, 58-5), langai skaidraus stiklo (53-54). Vieno patikrinimo metu nustatyta, kad kameroje nesandarus lango rėmas, todėl oro temperatūra nesiekia 18 ?C (nustatyta 17.1 ?C, b. l. 58-59), patikinimo metu kameroje taip pat buvo nešvarios grindys ir unitazas (b. l. 58-59). Šie pažeidimai grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti (b. l. 60). Kameros periodiškai remontuojamos (b. l. 35-44). Drėgmės, apšvietimo, oro judėjimo greičio rodiklių pažeidimų, parazitų buvimo ir kitų higienos normų neatitikimų patikrinimų metu Vilniaus visuomenės sveikatos centras nenustatė (b. l. 49-60). Pareiškėjas dėl galimai jam nepriimtų laikymo sąlygų į Lukiškių TI-K nesikreipė (b. l. 33). Kitų objektyvių duomenų, kurie patvirtintų pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl higienos reikalavimų pažeidimų (natūralios šviesos trūkumo, drėgmės, netinkamo vėdinimo, oro judėjimo greičio ir kt.), byloje nėra.

Pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K netinkamai įrengti tualetai, jie nuo kameros atskirti tik nedidele sienele. Kameroje nėra karšto vandens, negalėjo pakankamai dažnai naudotis dušu, per maža naudojimosi dušu trukmė.

Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (toliau – Eksploatavimo taisyklės), patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2009-07-10 įsakymu Nr. V-176, 16.5 punkte nustatyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Sanitarinio mazgo kabinoje įrengiamas metalinis praustuvas ir unitazas arba nerūdijančio plieno klozetas. Sienos dengiamos glazūruotomis plytelėmis, grindys dengiamos glazūruotomis arba akmens masės plytelėmis. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 -metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga.

Atsakovės atstovo teigimu (b. l. 25), tualetai nuo likusio kameros ploto atskirti sienele, ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Tačiau dalinis tualeto atskyrimas, kai pareiškėjas toje pačioje kameroje buvo laikomas kartu su kitais asmenimis, teismo vertinimu, pažeidė jo teisę į privatumą, žemino orumą, neabejotinai kėlė diskomfortą ir kitus neigiamus potyrius. Pažymėtina, kad pagal Europos žmogaus teisių teismo praktiką, nacionalinės institucijos turi pareigą suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, kurioje laikomas daugiau nei vienas kalinys, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais (2013 m. balandžio 25 d. sprendimas byloje Canali prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 40119/09; 2015 m. kovo 10 d. sprendimas byloje Varga ir kt. prieš Vengriją 81, 82, 90 punktai, pareiškimų Nr. 14097/12, 45135/12, 73712/12, 34001/13, 44055/13 ir 64586/13).

Pagal HN 76:2010 27 punkto nuostatas, karšto vandens tiekimo sistema privalo būti įrengta Sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Teisės aktai neįpareigoja pataisos įstaigų užtikrinti karšto vandens tiekimą į kameras. Atsakovės atstovas paaiškino, kad asmeninei higienai palaikyti Lukiškių TI-K įrengti dušai, sanitarinės švaryklos. Ginčo metu galiojęs teisinis reguliavimas nustatė, kad laisvės atėmimo vietoje laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę (76:2010 68 punktas). Pareiškėjas neginčija, kad tokia galimybė jam buvo sudaryta, tačiau teigia, kad pasinaudoti dušu skiriama per mažai laiko, dušu negali naudotis pakankamai dažnai. Atsakovės atstovė nurodė, kad vadovaujantis Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo direktoriaus įsakymu „Dėl Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime laikomų asmenų išvedimo į dušą tvarkos aprašo patvirtinimo“, Lukiškių TI-K laikomiems asmenims vieną kartą per savaitę 15 minučių suteikiama teisė nusiprausti duše (b. l. 26). Nacionalinės teisės nustatyta naudojimosi dušu trukmė pati savaime nėra pažeidimas.

Pagal EŽTT praktiką, kai kuriais atvejais pareiškėjo kalinimo sąlygas pablogina ir ta aplinkybė, kad jis negalėjo naudotis dušu pakankamai dažnai (pareiškėjas dušu galėjo naudotis kartą per savaitę) (žr. 2012 m. liepos 10 d. sprendimą EŽTT Vartic prieš Rumuniją, 2012 m. kovo 13 d. sprendimą Onaca prieš Rumuniją). Tačiau 2001 m. EŽTT, Valašino byloje nustatęs, kad pareiškėjas dušu naudotis galėjo kartą per savaitę, tokią situaciją apibūdino kaip apgailestaujamą, tačiau pažeidimo dėl šių aplinkybių nenustatė. Teismas pažymėjo, kad tai, jog pareiškėjas dušu negalėjo naudotis neribotai, nepablogino jo teisės palaikyti asmeninę higieną taip, kad būtų pažeistas Konvencijos 3 straipsnis (žr. 2001 m. liepos 24 d. sprendimą byloje Valašinas prieš Lietuvą). Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, tam tikrais atvejais neatmestina galimybė, kad nustačius ypač prastas kalinimo sąlygas, ribota galimybė naudotis dušu ar karštu vandeniu taip pat būtų vertinama, kaip viena iš kumuliacinių sąlygų, sudarančių Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2016 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-858/2016). Nagrinėjamu atveju atsižvelgtina į šią aplinkybę sprendžiant dėl Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam nebuvo išduotos asmeninės higienos priemonės, išskyrus du ritinėlius tualetinio popieriaus, kurio kokybė pareiškėjo taip pat netenkino.

Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-06-09 įsakymu Nr. 1R-139 patvirtintas Arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekančių nuteistųjų, suimtųjų ir vaikų (kūdikių), esančių pataisos namų vaikų (kūdikių) namuose, materialinio buitinio aprūpinimo normas (redakcija nuo 2010-03-03), suimtiesiems vyrams kas mėnesį išduodami:

dantų šepetėlis, dantų pasta (50 ml), vienkartiniai skustuvai (iki 4 vnt.), vienas rulonėlis tualetinio popieriaus, tualetinis muilas (100 g). Atsakovės atstovas atsiliepime tik abstrakčiai nurodė šių priemonių išdavimo tvarką, tačiau nepateikė jokių įrodymų, patvirtančių, kad pareiškėjui higienos priemonės buvo išduotos. Pareiga paneigti pareiškėjo skundo argumentus ir įrodyti, kad jam buvo išduotos higienos priemonės tenka atsakovei. Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su higienos priemonių išdavimu, pripažintina, kad pareiškėjas nebuvo aprūpintas visomis būtinomis higienos priemonėmis.

Pareiškėjas teigia, kad vienos valandos pasivaikščiojimo trukmė per trumpa, kiemeliai per maži. SVĮ 29 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Iš esmės analogiškas reguliavimas buvo nustatytas ir ginčo metu galiojusios Higienos normos HN 76:2010 11 punkte. Laisvės atėmimo vietų teritorijoje arba ant pastatų stogų turi būti įrengti pasivaikščiojimo kiemai (Higienos normos HN 76:2010 18.4 punktas). Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neginčija, kad jam buvo užtikrinta teisė į vienos valandos trukmės pasivaikščiojimą. Kokio konkretaus dydžio kiemeliai turėtų būti įrengti teisės aktai nenustato.

Grįsdamas reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjas teigia, kad jam nebuvo užtikrintas tinkamas maitinimas, nes dėl išpažįstamos religijos nevalgo kiaulienos. Atvykęs į Lukiškių TI-K apie tai nedelsiant informavo administraciją, jam buvo paskirtas vegetariškas maitinimo racionas, kuris pareiškėjui buvo nepriimtinas. Jam taip pat nebuvo suteikti ilgalaikiai pasimatymai su šeimos nariais ir būsima žmona.

Bylos duomenimis, pareiškėjui ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, buvo paskirtas nedirbančio vyro maisto racionas (b. l. 27), pareiškėjas su prašymais dėl maisto raciono (valgiaraščio) pakeitimo į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė, paskirti maitinimo be kiaulienos neprašė (b. l. 27, 33). Valgiaraščiai subalansuoti, atitinka fiziologines mitybos normas (b. l. 34). Byloje taip pat nėra jokių duomenų, kad pareiškėjas arba jo artimieji laikotarpiais nuo 2013-12-27 iki 2014-01-15 ir nuo 2014-07-09 iki 2014-07-23 siekė gauti ilgalaikį ir/ar trumpalaikį pasimatymą ir jį (juos) suteikti buvo atsisakyta. Nurodytu ginčo laikotarpiu pareiškėjas jokių prašymą ir (ar) skundų Lukiškių TI-K neteikė (b. l. 33). Esant šioms aplinkybėms nėra pagrindo konstatuoti teisės į tinkamą maitinimą pažeidimo, ar vertinti asmeninio ir šeimos gyvenimo ribojimo pagrįstumo ir proporcingumo, nes ginčui aktuliu laikotarpiu pareiškėjas nebuvo išreiškęs pageidavimų minėtas teises realizuoti.

Pareiškėjas skunde taip pat nurodė, kad 2008 metais Lukiškių TI-K nebuvo kamerų nerūkantiems arba norintiems mesti rūkyti. Aplinkybės, kad pareiškėjas kartu su rūkančiais asmenimis buvo laikytas Lukiškių TI-K ir ginčo laikotarpiu, kuriam netaikoma ieškinio senatis, šioje byloje neįrodinėjo. Pirmos instancijos teismas priimdamas sprendimą yra saistomas administracinio ginčo ribų ir negali priimti sprendimo dėl reikalavimų, kurių pareiškėjas nebuvo pareiškęs. Atsižvelgiant į tai, teismas šioje byloje nevertina, ar ginčui aktualiu laikotarpiu Lukiškių TI-K buvo laikomasi Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo nuostatų.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės civilinė atsakomybė dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti (CK 6.271 straipsnio 4 dalis). Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK 6.271 straipsnio 1 dalį atsiranda esant trims būtinoms sąlygoms: 1) neteisėtiems veiksmams (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos (CK 6. 247 straipsnis); 3) teisės pažeidimu padarytai žalai (CK 6.249 straipsnis). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų. CK 6.250 straipsnio 1 dalis nustato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad pareiškėjui jo laikymo Lukiškių TI-K metu (nuo 2013-12-27 iki 2014-01-15 ir nuo 2014-07-09 iki 2014-07-23) dvidešimt tris dienas nebuvo užtikrintas teisės aktuose nustatytas minimalus kameros plotas, tenkantis vienam asmeniui, nustatyta higienos normų pažeidimų, neužtikrintinas privatumas naudojantis tualetu ir sąlygos būtinos asmeninei higienai palaikyti, taip pat nustatyti keli nežymūs higienos normų pažeidimai, kurie grįžtamosios kontrolės metu buvo pašalinti. Aplinkybės, kad pareiškėjui būnant Lukiškių TI-K nurodytų teisės aktų reikalavimus pažeidžiančiomis sąlygomis, pareiškėjas galėjo jausti neigiamus dvasinius išgyvenimus, jausti, kad tokiu būdu nėra gerbiamas jo žmogiškasis orumas, yra pakankama išvadai, kad pareiškėjas patyrė neturtinės žalos. Nors byloje nėra duomenų, kad laikymas pažeidžiant nustatytus reikalavimus pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimų, tačiau atsižvelgiant į pažeidimų visumą bei jų trukmę, konstatuotina, jog pažeidimai neabejotinai sudarė prielaidas patirti pareiškėjui neigiamų išgyvenimų, sukėlė jam dvasinių kančių bei nepilnavertiškumo jausmą. Vien minimalus ploto trūkumas ir aplinkybė, kad pareiškėjas būdamas kameroje su kitais asmenimis turėjo naudotis iš dalies atskirtu tualetu, yra pakankami, jog lemtų kančias ir sunkumus, kurių intensyvumas viršija neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir sukelia diskomfortą, nepilnavertiškumo jausmą, galinčius žeminti ir sumenkinti žmogiškąjį orumą. Atsižvelgęs į tai, teismas daro išvadą, kad šiuo atveju teisės aktų reikalavimus atitinkančių sąlygų nesudarymas tiesiogiai lėmė pareiškėjui nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, orumo pažeminimą ir sudaro pagrindą priteisti neturtinės žalos atlyginimą. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos.

Atsižvelgiant į visas pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K sąlygas, įvertinus pažeidimo trukmę, periodiškumą, nustatytų pažeidimų pobūdį ir mastą, pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai būdingus, atsižvelgus į formuojamą Europos Žmogaus Teisių Teismo ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, daro išvadą, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašoma priteisti 15 000 EUR suma yra per didelė ir neatitinka jo patirtų išgyvenimų bei nepatogumų. Nustatytų pažeidimų atveju, pareiškėjo patirtos neigiamos pasekmės, atsižvelgiant į laikymą neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę ir su tuo susijusius nepatogumus bei dvasinius išgyvenimus, pareiškėjui nepateikus įrodymų, jog tai neigiamai įtakojo jo sveikatą, teismas daro išvadą, kad protinga ir adekvati patirtų nepatogumų mastui priteistina suma būtų 200 EUR.

Atsakovės atstovas prašo priteisti iš pareiškėjo 1,86 EUR dokumentinės medžiagos rengimo išlaidų. Prašymas grindžiamas tuo, kad vykdydamas teismo nutartį Lukiškių TI-K buvo įpareigotas pateikti su ginču susijusią medžiagą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, kurią sudaro 31 A4 formato lapai. Vadovaujantis Dokumentų parengimo išlaidų atlyginimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-09-01 nutarimu Nr. 1039 (toliau – ir Tvarka), 6 ir 7 p. bei Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012-12-12 informaciniu pranešimu Nr. 29 „Dėl dokumentų kopijų parengimo išlaidų indeksavimo“, už vieno rašytinio, grafinio A4 formato lapo kopijos parengimą nustatytinas 0,06 EUR (0,22 Lt). Lukiškių TI-K realiai patirtos išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu, yra 1,86 EUR (31 x 0,06).

Teismo vertinimu, atsakovės atstovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių patirtas išlaidas. Pažymėtina, kad Tvarkos 1, 2 punktuose nustatyta, kad ši Tvarka reglamentuoja oficialių rašytinių, grafinių, garsinių regimųjų, kompiuterinės informacijos dokumentų kopijų parengimo išlaidų atlyginimą, kai pareiškėjų pageidavimu valstybės ir savivaldybių įstaigos parengia oficialių dokumentų kopijas, nes nėra galimybės susipažinti su šių dokumentų originalais. Pareiškėjas, pageidaujantis gauti oficialaus dokumento kopiją, turi pateikti įstaigai atitinkamą prašymą pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių įstaigų įstatymo 6 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju Lukiškių TI-K su ginču susijusią medžiagą teikė vykdydamas teismo nutartį, kaip tai numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 68 straipsnio 3 dalyje (redakcija iki 2016-07-01).

Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas naujausioje teismo praktikoje laikosi pozicijos, jog bylinėjimosi išlaidos už dokumentų kopijų parengimą nėra priteisiamos, kai įrodymai į bylą pateikti ne pareiškėjo prašymu, o vykdant teismo nurodymą. Minėti dokumentai reikalingi teismui nagrinėjant bylą, todėl Tvarka, kuria remiasi atsakovės atstovas, pagrįsdamas turėtas bylinėjimosi išlaidas, šiuo atveju netaikytina (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1827-858/2015). Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, atsakovės atstovo prašymas priteisti patirtas išlaidas netenkinamas.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija iki 2016-07-01) 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, 127 straipsnio 1 dalimi, 129 straipsniu ir Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1, 2 dalimis, teismas

nusprendžia:

pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjui V. D. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių TI-K, 200 EUR (du šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja Iveta Pelienė