Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės R. K. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės R. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-3736-467/2017 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovei „Swedbank“, akcinei bendrovei dėl laidavimo sutarties ir hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiais, tretieji asmenys G. K., A. K., A. K. ir antstolis R. S.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama nuo jų sudarymo momento pripažinti negaliojančiais 2006 m. kovo 31 d. sutartinės hipotekos lakštą, identifikavimo kodas 02120060002790, ir 2006 m. kovo 3 d. laidavimo sutartį Nr. 06-012704-LA1 bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškinio reikalavimams užtikrinti ieškovė prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – sustabdyti vykdymo ir turto realizavimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0070/17/00030 ir uždrausti atsakovei „Swedbank“, akcinei bendrovei (toliau – AB) ar atsakovės prašymu (nurodymu) bet kokiems kitiems asmenims, tarp jų ir antstoliui R. B., atlikti bet kokius vykdymo veiksmus (tarp jų ir varžytynes) vykdomojoje byloje Nr. 0070/17/00030.Ieškovė nurodė, kad šiuo metu pagal vykdomąjį įrašą iš ieškovei priklausančio turto yra išieškoma 428 439,24 Eur suma, t. y. atsakovė jau ėmėsi aktyvių veiksmų ir dėl to yra pradėtos skolos priverstinio išieškojimo procedūros. Teismui patenkinus ieškinį ir pripažinus laidavimo sutartį bei hipotekos lakštą negaliojančiais, nebūtų pagrindo nukreipti skolos išieškojimą į ieškovei priklausančią įkeisto turto dalį, tačiau tokio teismo sprendimo vykdymas taps beprasmis, jeigu laikinosios apsaugos priemonės nebus pritaikytos, nes išieškojimo procedūros jau bus įvykdytos. Grėsmė atsakovės interesams dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nekyla, nes po ieškinio atmetimo išieškojimo procesas galės būti tęsiamas toliau, t. y. atsakovės interesai bus patenkinti.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 20 d. nutartimi netenkino ieškovės R. K. prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas nurodė, kad jeigu preliminariai įvertinęs pareikštus reikalavimus ir pateiktus juos pagrindžiančius įrodymus, teismas susidaro nuomonę, jog yra pagrįstų abejonių, kad ieškovei palankus teismo sprendimas negalės būti priimtas, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas. Teismas nustatė, kad ieškinys iš esmės yra grindžiamas tuo, jog ieškovė ginčo sandorius sudarė visiškai nesuvokdama jų teisinių pasekmių, kadangi serga psichikos liga ir sandorių sudarymo metu nesuprato bei nesuvokė savo veiksmų esmės, negalėjo jų kontroliuoti, nes tuo metu buvo nestabilios psichikos, be to, jai nebuvo išaiškintos iš ginčo sandorių kylančios laiduotojo atsakomybės pasekmės. Atsižvelgęs į tai, kad į bylą nėra pateikti nei patys ginčijami sandoriai, nei ieškovės teiginius dėl psichikos būsenos pagrindžiantys įrodymai, nes pateikta (duomenys neskelbtini) 2017 m. vasario 8 d. informacija apie ieškovės gydymąsi šioje įstaigoje neapima ginčo sandorių sudarymo laikotarpių, teismas konstatavo, jog šioje proceso stadijoje nėra pakankamai duomenų apie ieškovės paduoto ieškinio dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrįstumą, o tai reiškia, kad neegzistuoja pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.Teismas pažymėjo, kad ieškovė yra tik viena iš laiduotojų ir įkaito davėjų, o išieškojimas vykdomojoje byloje Nr. 0070/17/00030 vykdomas ne tik iš jos, tačiau ir iš kitų skolininkų, kurie šioje byloje yra trečiaisiais asmenimis. Ieškovės prašymas stabdyti visus vykdomuosius veiksmus nurodytoje vykdomojoje byloje neatitinka ieškinyje pareikštų reikalavimų apimties, t. y. ieškovės prašoma taikyti laikinoji apsaugos priemonė – vykdymo veiksmų sustabdymas – neatitinka ieškovės pareikštų reikalavimų, yra neproporcinga, neatitinka vykdymo proceso šalių interesų pusiausvyros (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnio 2 dalis, 17 straipsnis), prieštarauja vykdymo proceso tikslams ir vykdymo proceso principams.Be to, teismo vertinimu, ieškovė nepateikė jokių įrodymų, pagrindžiančių aplinkybę, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, jeigu nebus imtasi laikinųjų apsaugos priemonių, nes vien ieškovės nurodytos teismų praktikos citatos nėra pakankamas įrodymas šiai aplinkybei konstatuoti.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė R. K. atskirajame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nutartį ir išspręsti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą iš esmės – patenkinti ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:Atliekant preliminarų ieškinio pagrįstumo vertinimą, turėjo būti vertinama, ar dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Tačiau pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės pateiktus įrodymus, jų turinį, akivaizdžiai pasisakė dėl ginčo esmės, nors šioje bylos nagrinėjimo stadijoje tai yra draudžiama. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad ginčo sandorių nepateikimas sudaro pagrindą netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių, nes, pirma, ieškovė neturėjo objektyvios galimybės jų pateikti tol, kol šių dokumentų nebuvo gavusi iš atsakovės, antra, šių sandorių egzistavimą patvirtino kartu su ieškiniu pateikti netiesioginiai įrodymai.Ieškovei diagnozuota liga (duomenys neskelbtini), dėl kurios ieškovė 16 kartų gydėsi (duomenys neskelbtini), yra praktiškai nepagydoma, todėl vien aplinkybė, kad ieškovė ginčo sandorių sudarymo metu nesigydė ligoninėje, nereiškia, jog ji tuo metu nesirgo šia liga. Pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino prašytų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį ir apimtį. Ieškovė prašė sustabdyti vykdymo ir turto realizavimo veiksmus vykdomojoje byloje Nr. 0070/17/00030 ieškovės, o ne visų skolininkų atžvilgiu, todėl nėra aišku, dėl kokių priežasčių pirmosios instancijos teismas sprendė, kad prašomos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka pareikštų reikalavimų. Kita vertus, ieškovei palankus teismo sprendimas turėtų tiesioginės įtakos ne tik ieškovės, tačiau ir trečiųjų asmenų teisėms, todėl būtų tikslinga sustabdyti visą vykdomąją bylą. Tačiau, jeigu pirmosios instancijos teismas sprendė, kad nėra pagrindo sustabdyti visą vykdomąją bylą, galėjo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti iš dalies ir sustabdyti vykdymo veiksmus ieškovės atžvilgiu. Ieškovė, prašydama taikyti laikinąsias apsaugos priemones, motyvuotai pagrindė aplinkybę, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių netaikymo teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, tačiau pirmosios instancijos teismas dėl neaiškių priežasčių nusprendė, jog ieškovės pateikti argumentai nėra pakankami. Tokia pirmosios instancijos teismo pozicija prieštarauja laikinųjų apsaugos priemonių tikslui ir paskirčiai bei paneigia ieškovės teisę į reikalavimų užtikrinimą. Jeigu vykdymo veiksmai nebus sustabdyti, ieškovės turtas bus parduotas iš varžytynių ir ji nebegalės šio turto susigrąžinti iš sąžiningų įgijėjų, net jeigu ieškinys bus patenkintas. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių pritaikymo atsakovės patiriami nepatogumai nebūtų neproporcingi, nes iki visiško prievolės įvykdymo jos naudai yra skaičiuojamos palūkanos. Pirmosios instancijos teismas, nenustatydamas sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones, neteisingai aiškino ir taikė CPK 144–152 straipsnių normas, nukrypo nuo teismų suformuotos praktikos, suteikė nepagrįstą pranašumą atsakovės teisėms, pažeidė procesinio lygiateisiškumo ir interesų pusiausvyros principus. Atsakovė „Swedbank“, AB atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jo netenkinti ir skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas į atskirąjį skundą grindžiamas šiais argumentais:Pirmosios instancijos teismas nenustatė preliminaraus ieškinio pagrįstumo sąlygos, todėl pagrįstai netenkino apeliantės prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Ieškinys negali būti tenkinamas dėl: 1) akivaizdaus proceso taisės normų reikalavimų (CPK 41, 47, 111 ir 135 straipsniai) pažeidimo; 2) to, kad senaties terminas ieškiniui dėl ginčo sandorių pripažinimo negaliojančiais pasibaigė 2016 m. kovo 3 d. Apeliantė ne tik ginčo santykių atsiradimo ir ginčo sandorių vykdymo metu nesigydė ligoninėje, tačiau ji taip pat ir nuo 2004 m. gegužės 21 d. iki 2016 m. sausio 7 d., t. y. beveik 12 metų, nesigydė ligoninėje ir tuo metu su atsakove pasirašė daug kitų analogiško pobūdžio sandorių, kurių neginčija. Apeliantė, prieš pasirašydama ginčo sandorių pakeitimus, turėjo pasirinkimą patvirtinti ginčo sandorius ar jų nepatvirtinti (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 1.79 straipsnis). Kadangi apeliantė abu sandorius patvirtino, neteko teisės juos ginčyti. Prašytos taikyti laikinosios apsaugos priemonės neatitinka pareikštų reikalavimų ribų ir yra neproporcingos, nes ieškovė yra tik viena iš skolininkų. Prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones šiuo atveju yra tik būdas vilkinti priverstinį skolos išieškojimą. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai išnagrinėjo ieškovės dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išdėstytus argumentus.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl bylos nagrinėjimo ribų

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Absoliučių pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar skundžiama teismo nutartis, kuria atmestas ieškovės R. K. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, yra pagrįsta ir teisėta (CPK 263 straipsnio 1 dalis).

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Apeliantė kartu su atskiruoju skundu pateikė 2006 m. kovo 8 d. hipotekos lakštą (su pakeitimais), 2006 m. kovo 3 d. laidavimo sutartį Nr. 06-012704-LA1 (su pakeitimais) ir Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1005-180/2017. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kad šie įrodymai jau yra nagrinėjamoje civilinėje byloje, atsisako juos priimti (CPK 314 straipsnis).

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi tam, kad būtų galima taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi būti nustatytos dvi privalomos sąlygos: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas; antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Nesant bent vienos iš šių sąlygų, taikyti laikinąsias apsaugos priemones nėra pagrindo.Pirmosios instancijos teismas nenustatė sąlygų taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Ieškinio reikalavimų pagrįstumo sąlyga laikinųjų apsaugos priemonių taikymo kontekste turi būti vertinama pagal prima facie (ieškinio preliminaraus pagrįstumo) doktriną, o tokio ieškinio pagrįstumo vertinimo tikslas yra teismo įsitikimas, kad, išnagrinėjus bylą iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Preliminarus pareikštų reikalavimų ir pateiktų įrodymų įvertinimas reiškia, kad teismas iš ieškinio reikalavimo bei faktinių ir teisinių argumentų pobūdžio sprendžia, ar jis nėra akivaizdžiai netenkintinas (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-11-196/2018 ir joje nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką).Teismų praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, jog pagrįstos abejonės dėl ieškovui palankaus sprendimo priėmimo yra ir tuomet, kai ieškovui nepalankus teismo sprendimas yra priimtas po teismo nutarties laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimu priėmimo, nors šis sprendimas ir neįsiteisėjo (žr. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. balandžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-827-381/2017, 2017 m. lapkričio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-1413-180/2017 ir šiose nutartyse nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo praktiką).Preliminaraus ieškinio pagrįstumo aspektu atkreiptinas dėmesys, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą iš esmės, 2018 m. sausio 10 d. sprendimu ieškovės R. K. ieškinį atmetė dviem pagrindais: dėl ieškinio senaties termino praleidimo ir dėl to, kad pripažino jį neįrodytu. Nors šis Vilniaus apygardos teismo sprendimas šiuo metu ir nėra įsiteisėjęs, tačiau, kaip jau minėta, aplinkybė, kad, bylą išnagrinėjus iš esmės, ieškinys buvo atmestas, nagrinėjant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, suteikia pakankamą pagrindą išvadai dėl ieškovės ieškinio reikalavimų preliminaraus nepagrįstumo laikinųjų apsaugos priemonių taikymo aspektu. Pripažinus pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra vienos iš laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti būtinos sąlygos, kiti atskirajame skunde ir atsiliepime į jį nurodyti argumentai vertintini kaip neturintys esminės reikšmės galutiniam sprendžiamo klausimo rezultatui, todėl dėl jų nepasisakoma.

Dėl bylos procesinės baigties

Dėl nurodytų argumentų apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį, kurią naikinti, vadovaujantis ieškovės atskirojo skundo argumentais, nėra jokio teisinio pagrindo, todėl ieškovės atskirasis skundas atmestinas, o Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 20 d. nutartį palikti nepakeistą.