Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Žydrūno Bertašiaus, kolegijos teisėjų Jolantos Gailevičienės, Albinos Pupeikienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės A. Z. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-11 sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo Š. Z. ieškinį atsakovei A. Z. dėl santuokos nutraukimo ir santuokoje įgyto turto padalijimo, atsakovės A. Z. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo bei turto padalijimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

2013-09-18 atsakovė patikslino priešieškinio reikalavimus ir prašė teismo ieškovui priteisti natūra butą (duomenys neskelbtini), o atsakovei priteisti 67 500 Lt dydžio piniginę kompensaciją už ½ dalį atsakovės nuosavybės teisių į ginčo butą.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas (LR CPK 320 str. 1 ir 2 d.). Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų LR CPK 329 str. 2 d.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai santuoką nutraukė dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Su šia apeliacinio skundo nuostata sutikti negalima. LR CK 3.60 str. 2 d. nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas LR CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. To paties straipsnio 3 d. yra nustatytos prezumpcijos, kad santuoka nutraukiama dėl kito sutuoktinio kaltės, jeigu jis yra nuteisiamas už tyčinį nusikaltimą arba yra neištikimas, arba žiauriai elgiasi su kitu sutuoktiniu ar šeimos nariais, arba paliko šeimą ir daugiau kaip vienerius metus visiškai ja nesirūpina. Taigi byloje teismui turėjo būti pateikti įrodymai apie tai, kad ieškovo kalti veiksmai nulėmė santuokinių ryšių nutrūkimą. Akivaizdu yra tai, kad šalys kartu negyvena ilgą laikotarpį, tačiau neįrodyta, jog šią aplinkybę nulėmė ieškovo neištikimybė. Bylos nagrinėjimo metu apklausti liudytojai negalėjo teismui patvirtinti, jog ieškovas paliko šeimą dėl kitos moters. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu pripažino, jog šalys pradėjo gyvenimą skyrium dėl skirtingų požiūrių į santuoką, ieškovas nesiekė nurodyti konkrečių faktų, nulėmusių santuokinių ryšių nutraukimą. Taigi atsakovės nuostata, jog ieškovas gyvena su kita moterimi, nėra pakankama pripažinti, jog šalių santuoka iširo dėl ieškovo kaltės (LR CPK 178 str.). Bylos medžiaga patvirtina, kad ieškovas leido atsakovei bei santuokoje gimusiam vaikui gyventi ieškovui asmeninės nuosavybės teise priklausančiame bute, ieškovas teikė išlaikymą vaikui, mokėjo lėšas už butui suteiktas komunalines paslaugas. Visa tai patvirtina, jog neįrodytos LR CK 3.60 str. 2 d. numatytos prezumpcijos dėl ieškovo kaltės nutraukiant šalių santuoką. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog šalių santuoka nutraukiama dėl abiejų sutuoktinių kaltės.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad teismas nepagrįstai atmetė priešieškinį dėl ginčo buto pripažinimo bendrąja sutuoktinių nuosavybe. Su šia skundo nuostata sutikti taip pat negalima. Bylos medžiaga patvirtina, jog butą (duomenys neskelbtini), 1999-08-23 dovanojimo sutartimi įgijo ieškovas. Taigi šis turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė (LR CK 3.89 str. 1 d. 2 p.). Turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali būti teismo pripažintas sutuoktinių bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu šis turtas buvo iš esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis, darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita) (LR CK 3.90 str. 1 d.). Atsakovė byloje įrodinėjo, jog šalių santuokos metu ginčo bute buvo atliktas kapitalinis remontas. Teismas atsižvelgia į tai, kad bylos medžiaga patvirtina remonto darbų atlikimą bute, esančiame (duomenys neskelbtini), tai yra bute buvo remontuojamas vandentiekis, vamzdynai, elektros instaliacija (b. l. 140 t. I). Tarp šalių nėra ginčo, jog buto remontas buvo atliekamas 2000-2001 metais, tai yra žymiai anksčiau iki šalių ginčo iškėlimo teisme. Atsakovė pateikė teismui duomenis, jog ginčo buto remonto darbų atlikimas šiuo metu kainuotų 61 703 Lt, tačiau būtina įvertinti, jog nuo remonto darbų atlikimo praėjo daugiau nei dešimt metų, šiuo metu remonto darbų vertė yra žymiai sumažėjusi. LR CK 3. 119 str. įtvirtina reikalavimą dalijamo turto vertę nustatyti bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigoje. Akivaizdu, kad teismui nebuvo pateikti įrodymai dėl dabartinės buto vertės, atsižvelgiant į 2000-2001 metais atliktus remonto darbus. Atsakovė pripažino, kad nuo 2001 metų ji buto remonto darbų neatliko. Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad ieškovas mokėjo komunalinius mokesčius už ginčo butui suteiktas paslaugas. Taigi atsakovė neįrodė, jog santuokos metu ginčo butas buvo iš esmės pagerintas (LR CPK 178 str.). Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad nėra pagrindo ginčo butą pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe.

Apeliaciniame skunde nurodyta ir tai, kad pirmosios instancijos teismas turėjo patenkinti atsakovės reikalavimą priteisti atsakovei piniginę kompensaciją už atsakovės panaudotas lėšas ginčo butui remontuoti. Su šia skundo nuostata sutikti taip pat negalima. LR CK 3.98 str. numato, kad sutuoktinis turi teisę tikėtis kompensacijos už daikto pagerinimus iš savo asmeninių lėšų. Šalys pripažįsta, jog 2000-2001 metais butas buvo remontuojamas, tačiau atsakovė daugiau nei dešimt metų gyveno ir iki šiol gyvena bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Taigi buto pagerinimais ilgą laikotarpį naudojasi tik atsakovė. Atsižvelgtina ir į tai, kad bylos medžiaga nepatvirtina buto vertės padidėjimo dėl atliktų pagerinimų (LR CPK 178 str.). Bylos medžiaga patvirtina ir tai, kad šiuo metu ginčo butui reikalingas naujas remontas. Taigi remonto darbų atlikimas ginčo bute nenulemia besąlygiškos ieškovo pareigos priteisti atsakovei piniginę kompensaciją. Dėl to pagrįstos pirmosios instancijos teismo išvados, kad buto remontas nepadidino šio buto vertės ir nėra pagrindo atsakovei priteisti kompensaciją.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos analogiškose bylose. Su šia skundo nuostata sutikti taip pat negalima. Atsakovės nurodytose Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-12-27 nutartyje Nr. 3K-3-625/2012 ir 2010-05-27 nutartyje Nr. 3K-3-254/2010, Klaipėdos apygardos teismo 2012-02-15 nutartyje Nr. 2A-13-253/2013 teismai nustatė, jog santuokoje įgytas turtas nebuvo iš esmės pagerintas, tačiau buvo nustatyta, jog sutuoktinis prisidėjo asmeninėmis lėšomis prie nuosavybės pagerinimo ir dėl to įgijo teisę gauti kompensaciją. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog neįrodytas atsakovės prisidėjimas prie asmeninės nuosavybės pagerinimo. Tai patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi formuojama teismų praktika, teismų praktikoje formuojamomis įrodymų tyrimo, vertinimo taisyklėmis ir įstatymo nepažeidė.

Atsakovė apeliaciniame skunde nurodė ir tai, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė šalių turėtas bylinėjimosi išlaidas bei nepriteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Ši skundo nuostata nepagrįsta. Bylos medžiaga patvirtina, jog atsakovė reiškė tris materialinius reikalavimus, tai yra nutraukti santuoką dėl ieškovo kaltės, pripažinti turtą bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir padalinti santuokoje įgytą turtą. Akivaizdu yra tai, kad teismas patenkino abiejų šalių reikalavimą nutraukti santuoką, nes šalys dėl jo sutiko. Teismas atmetė atsakovės pareikštus reikalavimus dėl ieškovo kaltės nutraukiant santuoką, turto pripažinimo bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe ir turto padalijimo. Kadangi atsakovės materialiniai reikalavimai nebuvo teismo patenkinti, teismas pagrįstai nepriteisė atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 str. 1d.).

Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes konstatuojama, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiškino ir taikė teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį atsakovės apeliacinio skundo motyvais keisti arba naikinti nėra pagrindo (LR CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

Atmetus apeliacinį skundą, iš atsakovės į valstybės biudžetą priteisiamas žyminis mokestis valstybei (LR CPK 84 str. 3 d., 96 str.). Apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad atsakovės pajamos nėra didelės, pirmosios instancijos teismas jau yra priteisęs iš atsakovės lėšas valstybei, todėl priteisti iš atsakovės dar 1 725 Lt žyminio mokesčio būtų netikslinga, todėl iš atsakovės valstybei priteisima mažesnė žyminio mokesčio suma, tai yra 400 Lt.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014-02-11 sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovės A. Z. valstybei 400 Lt žyminio mokesčio už apeliacinio skundo padavimą.