- Teismas
- Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2020-11-05
- Bylos Nr.
- I1-4857-609/2020
- Teisminio proceso Nr.
- 3-62-3-01203-2020-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjas
- Eglė Kiaurakytė (pirm.)
- Pareiškėjas
- G. A.
- Atsakovas
- Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, Lietuvos valstybė
- Kategorijos
- 20.5.1Laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų skundų dėl žalos atlyginimo už netinkamas kalinimo sąlygas nagrinėjimas
- 37.2pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.3pavadinimo nepavyko patikrinti
- 37.6pavadinimo nepavyko patikrinti
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų teisėja Eglė Kiaurakytė
teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. A. skundą atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas G. A. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir atsakovės atstovas), jam priteisti 14 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.
Skunde (b. l. 2-7) nurodo, kad laikotarpiu nuo 2018 metų laivės atėmimo bausmę jis atlieka Marijampolės pataisos namuose (toliau – ir Marijampolės PN) perpildytose kamerų tipo patalpose Nr. 18, Nr. 22, Nr. 21, be to buvo laikomas laikino sulaikymo kamerose Nr. 8, Nr. 9, Nr. 10, Nr. 11, kuriose dėl kurių mažo ploto buvo apribota galimybė judėti. Pareiškėjas teigia, kad laikino sulaikymo kamerose sanitariniai mazgai netinkami, dėl neveikiančio vandens nuleidimo mechanizmo jaučiasi smarvė, tualetai įrengti prie durų, todėl todėl nėra užtikrinamas asmens privatumas, laikino sulaikymo kamerose laikomi asmenys nevedami pasivaikščioti. Pažymi, kad kamerose nėra tinkamos ventiliacijos, dėl ko susidaro drėgmė, už kameros langų esanti aukšta siena trukdo dienos šviesos į kamerą patekimui. Teigia, kad kamerose apšvietimo lemputės techniškai netvarkingos, dėl ko nėra galima skaityti ar užsiimti kita šviesos reikalaujančia veikla. Pareiškėjas nurodo, kad dėl naktį nuolat įjungtos šviesos nėra galima išsimiegoti. Dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas jautė baimę, sielvartą, nerimą, patyrė sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, nepatogumus, sutriko jo miegas, pablogėjo jo regėjimas.
Atsiliepimas
Atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 13-19) nurodo, jog su skunduo reikalavimu nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigia, kad 2018 m. gegužės 31 d. pareiškėjui atvykus į Marijampolės PN, jam pirma nuobauda skirta, jį patalpinant į kamerų tipo patalpas tik 2019 m. kovo 12 d. Pareiškėjas buvo baustas, perkeliant į kamerų tipo patalpas: Nr. 10, Nr. 22, Nr. 18, Nr. 20, Nr. 9, Nr. 21 ir nebuvo laikomas kamerose Nr. 11, Nr. 8. Pažymi, kad pareiškėjo skunde nurodytose kamerose Nr. 9, Nr. 10, Nr. 22, Nr. 18, Nr. 21 teisės aktais nustatyta vienam asmeniui turinti tekti minimali gyvenamųjų patalpų ploto norma buvo užtikrinta. Atkreipia dėmesį, kad skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą, teisinis reglamentavimas nenustato tam tikrų baldų ar įrenginių užimamo ploto įtakos, todėl skaičiuojant vienam asmeniui tenkantį kameros plotą, visas plotas dalijamas iš kameroje laikomų asmenų skaičiaus. Teigia, kad Marijampolės PN tinkamai įgyvendinami teisės aktų reikalavimai, reglamentuojantys sanitarinio mazgo įrengimą. Pabrėžia, kad teisės aktuose nėra nustatyti konkretūs reikalavimai kalinimo įstaigose įrengiamų tualetų konstrukcijai. Akcentuoja, kad nuteistieji privalo patys tvarkytis savo gyvenamąsias patalpas, sanitarinį mazgą. Paaiškina, kad kameros Nr. 9 ir Nr. 10 yra laikino sulaikymo kameros, vienutės, todėl jose nėra įrengta atskira sanitarinio mazgo patalpa. Šiose kamerose pareiškėjas buvo vienas, todėl pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
Teigia, kad patalpų atitikimas higienos normoms - atitinkamai temperatūrai, apšvietimui, švarai ir sveikatai, gryno oro patekimui, yra periodiškai tikrinamas šią prievolę turinčių valstybės institucijų teisės aktų nustatyta tvarka, šias normas šiurkščiai pažeidžiančioms institucijoms laikinai ar nuolat uždraudžiama tęsti veiklą, susijusią su asmenų laikymu tokiose patalpose. Nacionalinis visuomenės sveikatos centras atliko patikrinimus, kurių metu pažeidimų nustatytė. Nurodo, kad kamerų tipo patalpų pirmame ir antrame aukštuose yra vėdinimo sistema. Vadovaujantis Lietuvos higienos normos HN 134:2015 17 punktu, Marijampolės PN patalpos (bendrabučio tipo patalpos ir kamerų tipo patalpos) yra vėdinamos per langus. Baudos izoliatoriaus (KTP) kamerose esantys sanitariniai mazgai vėdinami per oro ištraukimo sistemą, t. y. įrengta vėdinimo ventiliacija. Pažymi, kad Marijampolės PN Turto valdymo skyriaus specialistai atlieka patalpų patikrinimą ir esant poreikiui atlikti paprastus patalpų remonto einamus darbus, surašo avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktus.
Nurodo, kad nuteistųjų pasivaikščiojimas vyksta dienos metu specialiai tam skirtoje pataisos įstaigos teritorijoje. Pasivaikščiojimo gali nebūti arba jo trukmė sutrumpinama tik dėl nepalankių oro sąlygų, jei su tuo sutinka nuteistasis (BVK 103 str. 2 d.). Teigia, kad kamerų tipo patalpų kiemeliai įrengti, laikantis teisės aktų reikalavimų.
Pabrėžia, kad laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2020 m. gegužės 4 d. pareiškėjas dėl netinkamų kalinimo sąlygų į Marijampolės PN administraciją nesikreipė. Nurodo, kad nėra duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų, galimai patirtų kančių, pažeminimo, kurių priežastimi būtų netinkamos kalinimo sąlygos. Pažymi, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų ar su tuo susijusių problemų pareiškėjas į psichologus ir medikus nesikreipė. Mano, kad nei pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą, nei prašomas priteisti žalos dydis nėra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir duomenimis.
Motyvuojamoji dalis
Skundas tenkintinas iš dalies.
Byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų kalinimo Marijampolės PN sąlygų laikotarpiu nuo 2018 metų iki 2020 m. gegužs 7 d. priteisimo.
Pareiškėjo teigimu, neturtinė žala pasireiškė baime, sielvarte, nerimu, nepatogumais, miego sutrikimu, jis patyrė sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, emocinę depresiją, pažeminimą, pablogėjo jo regėjimas.
Dėl neturtinės žalos atlyginimo Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau - ir LVAT) savo praktikoje (LVAT 2010 m. gegužės 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-614/2010) laikosi nuostatos, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda, esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas, nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų/neveikimo ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla pareiga atlyginti žalą.
Neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 str. 1 d.). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo būtina nustatyti, kad asmuo tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė. Neturtinė žala nėra bet koks, net menkiausio laipsnio asmeniui padarytas neigiamas poveikis. Jis turi sukelti ne vienkartinius ar trumpalaikius išgyvenimus ar emocijas arba sudaryti kliūtis, kurios nėra sudėtingos ar nesunkiai įveikiamos. Neturtinė žala konstatuojama tada, kai ją darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai jie yra nepriimtini teigiamos reputacijos ar asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Teismas turi įvertinti visumą kriterijų, turinčių įtakos neturtinei žalai nustatyti, ir neturi būti sureikšminamas nė vienas kriterijus atskirai. Tam tikrais atvejais vieni kriterijai laikomi turinčiais didesnę reikšmę nei kiti ir tai priklauso nuo ginamų vertybių specifikos. Pažymėtina, kad neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, kaip žalos atlyginimo dydžio nustatymą, lemia šios žalos prigimtis ir objektas. LVAT yra nurodęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galbūt neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų konkrečią išraišką (galbūt kilsiančias pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-1168/2013). Nurodytos nuostatos suponuoja tvirtinimą, kad neturtinės žalos atsiradimui reikalinga nustatyti tokius pat, kaip ir turtinės žalos atlyginimo atveju, būtinus sudėtinius tarpusavyje organiškai susijusius elementus, be kurių neturtinės žalos atlyginimas yra negalimas.
Kadangi neturtinė žala kildinama iš netinkamų pareiškėjo laikymo Marijampolės PN sąlygų, nagrinėjamoje byloje aktualus Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis, kuris nustato, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. Europos žmogaus teisių teismas (toliau - ir EŽTT) savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad pagal jo praktiką tik pasiekęs minimalų žiaurumo laipsnį netinkamas elgesys patenka į Konvencijos 3 straipsnio veikimo sferą. Šio minimalaus žiaurumo laipsnio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, pvz., elgesio trukmės, jo pasekmių fizinei bei dvasinei būklei ir – tam tikrais atvejais – nuo nukentėjusiojo lyties, amžiaus bei sveikatos būklės. Be to, vertindamas, ar elgesys yra „žeminantis orumą“ 3 straipsnio prasme, EŽTT atsižvelgia į tai, ar juo siekiama pažeminti ir sumenkinti tam tikrą asmenį ir ar pasekmių prasme jis nepalankiai paveikė jo ar jos asmenybę su 3 straipsniu nesuderinamu būdu (EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimas P. prieš Graikiją pareiškimo Nr. 28524/95).
Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl šios priežasties pirmiausia vertinama, ar atsakovė atliko neteisėtus veiksmus. EŽTT, vertindamas įkalinimo sąlygas, atsižvelgia į daugelį aplinkybių, tokių kaip galimybės nuošaliai pasinaudoti tualetu, turėti ventiliaciją, gauti natūralios šviesos, įkalinimo tam tikromis sąlygomis trukmę, fizines ir psichines įkalintojo savybes, kalinčio asmens amžių, lytį, sveikatos būklę ir kt. Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, kad asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, jog kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimas byloje K. prieš Lenkiją, 30210/96, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą V. prieš Lietuvą, 44558/98).
Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo ir (ar) dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, į pareiškėjo kalinimo netinkamomis sąlygomis laikotarpį, pažeidimo tąsą, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t.
Vertinant asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgtina į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas, į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui, į bendrą valstybės ekonominę situaciją bei jos piliečių bendrą materialinį lygį, pragyvenimo lygį (LVAT 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Taip pat atsižvelgiama ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, LVAT priteisiamos neturtinės žalos atlyginimo pinigais vidurkį (vidutiniškai apie 3-6 Eur už vieną pažeidimo parą, nutartys administracinėse bylose Nr. A-41-442/2015, Nr. A-1009-442/2015, Nr. A-821-442/2015, Nr. A-811-442/2015, Nr. A-801-442/2015, Nr. A-812/442/2015, Nr. A-2711-520/2015, Nr. A-2277-520/2015, Nr. A-2168-520/2015, Nr. A-2029-624/2015, Nr. A-2185-520/2015, vidutiniškai po 8-10 Eur už vieną pažeidimo parą, 2016-01-21 nutartys administracinėse bylose Nr. A-256-442/2016, Nr. A-267-442/2016), kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.
LVAT praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014). Teismas, išsamiai išnagrinėjęs ir įvertinęs pareiškėjo nurodomas reikšmingas faktines aplinkybes, patikrina laisvės atėmimo įstaigų ir jų pareigūnų veiksmų teisėtumą (LVAT 2013 m. gruodžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-2072/2013).
Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Vidaus tvarkos taisyklės), galiojusių iki 2020 m. sausio 22 d, 11¹.1. punktas nustatė, kad pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,1 kv. m vienam asmeniui, o kamerų tipo patalpose – ne mažesnis kaip 3,6 kv. m (11¹.2 punktas). Nuo 2020 m. vasario 6 d. įsigaliojus Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2020 m. vasario 5 d. įsakymui Nr. V-31 „Dėl didžiausio laisvės atėmimo vietų įstaigose laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui nustatymo“, pataisos įstaigų bendrabučių tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas, tenkantis vienam žmogui, nesikeitė ir toliau išliko 3,1 kv. m vienam asmeniui įstaigų bendrabučių tipo patalpose ir 3,6 kv. m – pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose (2.1 ir 2.2 punktai).
Minėtose teisės normose nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas gyvenamosios patalpos plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas kamerų tipo patalpose negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro gyvenamosios patalpos ploto, todėl, skaičiuojant gyvenamosios patalpos plotą iš jo neišskaitomas baldų ir kitų įrenginių užimamas plotas.
Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą, tame tarpe sanitarinio mazgo plotą, turi būti atsižvelgiama tik tuo atveju, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi LVAT formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr., pvz., LVAT 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. birželio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1254-442/2017, 2018 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3913-858/2018).
Iš skundo turinio matyti, jog prašomos atlyginti neturtinės žalos laikotarpis – nuo 2018 metų iki 2020 m. gegužs 7 d., byloje esanti pažyma (b.l. 21) patvirtina, kad į kamerų tipo patalpas pareiškėjas buvo perkeltas ir buvo laikomas nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. kovo 12 d. – kameroje Nr. 10, kurios plotas 4,35 kv.m., patalpoje įrengta 1 miegama vieta, viso buvo iki 1 nuteistojo, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas – 4,35 kv.m., laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 12 d. iki 2019 m. kovo 27 d. – kameroje Nr. 22, kurios plotas 20,39 kv.m., patalpoje įrengtos 5 miegamos vietos, viso buvo iki 5 nuteistųjų, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas – 4,08 kv.m., laikotarpiu nuo 2019 m. birželio 19 d. iki 2019 m. liepos 4 d. – kameroje Nr. 18, kurios plotas 12,14 kv.m., patalpoje įrengtos 3 miegamos vietos, viso buvo iki 3 nuteistųjų, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas – 4,04 kv.m., laikotarpiu nuo 2019 m. liepos 12 d. iki 2019 m. rugpjūčio 11 d. – kameroje Nr. 18, kurios plotas 12,14 kv.m., patalpoje įrengtos 3 miegamos vietos, viso buvo iki 3 nuteistųjų, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas – 4,04 kv.m., laikotarpiu nuo 2019 m. gruodžio 30 d. iki 2020 m. sausio 9 d. – kameroje Nr. 20, kurios plotas 20,39 kv.m., patalpoje įrengtos 5 miegamos vietos, viso buvo iki 5 nuteistųjų, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas – 4,07 kv.m., laikotarpiu nuo 2020 m. vasario 27 d. iki 2020 m. vasario 28 d. – kameroje Nr. 9, kurios plotas 4,31 kv.m., patalpoje įrengta 1 miegama vieta, viso buvo iki 1 nuteistojo, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas – 4,31 kv.m., laikotarpiu nuo 2020 m. balandžio 23 d. iki 2020 m. gegužės 3 d. – kameroje Nr. 21, kurios plotas 16,50 kv.m., patalpoje įrengtos 4 miegamos vietos, viso buvo iki 4 nuteistųjų, vienam nuteistajam tenkantis gyvenamosios patalpos plotas – 4,12 kv.m.
Įvertinus tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, jog laikotarpiu nuo 2019 m. kovo 11 d. iki 2019 m. gegužės 3 d. minimali vienam asmeniui turinti tekti ploto norma atitiko Vidaus tvarkos taisyklių 11¹.1. punktą, todėl pareiškėjo teisė į vienam asmeniui turintį tekti minimalų gyvenamųjų patalpų plotą nebuvo pažeista.
Kadangi nėra duomenų, kad pareiškėjas buvo laikomas kamerose Nr. 11 ir Nr. 8, nėra pagrindo vertinimui, kad pareiškėjo teisė į vienam asmeniui turintį tekti minimalų gyvenamųjų patalpų plotą buvo pažeista.
Pataisos namų visuomenės sveikatos saugos reikalavimus nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015 “Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai”, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908, (toliau – ir Higienos norma HN 134:2015), kuri specialių reikalavimų sanitarinio mazgo įrengimui nenumato. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2011 m. kovo 6 d. įsakymu Nr. V-82 patvirtintų Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklių 16.5. punkte nurodyta, kad įrengiant naujas arba rekonstruojant ar kapitaliai remontuojant esamas kameras, kamerose turi būti įrengiamos ne mažesnės kaip 100x142 cm ploto sanitarinio mazgo kabinos. Nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kitu inventoriumi normų, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2017 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. V-245, 10.4 punkte nustatyta, kad drausmės izoliatorių ir kamerų tipo patalpoje turi būti sanitarinis mazgas: klozetas (gali būti ir tupiamas), praustuvė –1 komplektas.
Atsakovės atstovo pateiktos nuotraukos (b. l. 61, 66, 67, 76, 77) patvirtina, kad kamerų tipo patalpose Nr. 18, Nr. 20, Nr. 22, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra įrengti sanitariniai mazgai, atskirti sienomis nuo lubų iki grindų suvarstomomis durimis, todėl vertintina, kad pareiškėjo teisė į privatumasą buvo užtikrinta.
EŽTT ne vienoje byloje yra pažymėjęs, kad kamerų įrengimas taip, jog tualetas neturi jokio atskyrimo nuo gyvenamosios erdvės arba yra atskirtas maždaug 1–1,5 m aukščio pertvara, yra ne tik smerktinas higienos požiūriu, bet ir atima iš sulaikytojo bet kokį privatumą naudojantis tualetu, kadangi jis lieka visą laiką matomas kitų kalinių, sėdinčių ant gultų, bei prižiūrėtojų, žvelgiančių per stebėjimo angą / akutę (žr., pvz., 2009 m. kovo 12 d. sprendimo byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07) 97 p., 2007 m. lapkričio 15 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 30983/02) 94 p., 2002 m. liepos 15 d. sprendimo byloje K. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 47095/99) 99 p., 2012 m. sausio 10 d. sprendimo byloje A. ir kt. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 42525/07, 60800/08), 157 p.; 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo byloje G. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 41558/05) 28 p.). Nors pareiškėjas skunde dėstydamas aplinkybes dėl netinkamo privatumo užtikrinimo naudojantis sanitariniu mazgu, nurodo, jog kameroje tuo metu jis buvo vienas, tačiau teigia, kad jį besinaudojantį tualetu galėjo matyti pataisos įstaigos pareigūnai per duryse esantį langelį. Šio pareiškėjo teiginio atsakovės atstovas nepaneigė, todėl yra pagrindas konstatuoti, jog pareiškėjui atliekant bausmę kameroje Nr. 9 ir Nr. 10 (2 paras) nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniu mazgu.
Nors atsakovės atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 15) patvirtino, jog laikino sulaikymo kameros Nr. 9 ir Nr. 10 yra vienutės ir neturi atskiro sanitarinio mazgo patalpos, neneigė, kad sanitariniai mazgai įrengti prie pat durų, byloje esanti pažyma (b. l. 21) patvirtina, jog nurodytose laikino sulaikymo kamerose buvo laikomas vienas, darytina išvada, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė į privatumą nebuvo pažeista.
Pagal Higienos normos HN 134:2015 14 punktą gyvenamųjų patalpų bendra dirbtinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 200 lx. Pažymėtina, kad konkretūs parametrai natūraliam patalpų apšvietimui šioje higienos normoje nėra nustatyti. Pagal šios normos 16 punktą gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C, santykinė oro drėgmė – nuo 35 proc. iki 65 proc., oro judėjimo greitis šiltuoju metų laikotarpiu – 0,15–0,25 m/s, šaltuoju metų laikotarpiu – 0,05–0,15 m/s; prausyklose, dušuose, persirengimo kambariuose prausimosi ir/ar persirengimo metu oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 20°C. Pagal šios normos 17 punktą, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema.
Atsiliepime į skundą atsakovės atstovas pažymėjo, jog patalpos, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, yra vėdinamos per langus, ventiliacines angas, o kamerų tipo patalpų sanitariniai mazgai vėdinami per oro ištraukimo sistemą, t. y. įrengta ventiliacija. Byloje pateiktos fotonuotraukos patvirtina, kad kamerų tipo patalpose yra vėdinimo sistema (b. l. 52-53). Aplinkybę, kad kamerų tipo patalpose yra įrengta mechaninė vėdinimo sistema, patvirtina į bylą pateiktas Marijampolės griežtojo režimo pataisos namų kolonijos baudos izoliatoriaus remonto ir 80 vietų areštinės įrengimo techninis projektas (b. l. 42-48).
Atsižvelgiant į tai, kas aukščiau išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į ventiliuojamas patalpas buvo užtikrinta.
Byloje yra pateiktas 2019 m. liepos 23 d. pareiškėjo prašymas (b. l. 37), kuris patvirtina, kad pareiškėjas kreipėsi į Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Marijampolės departamentą dėl kameros Nr. 18 atitikimo higienos normų reikalavimams ir apšvietimo kokybės įvertinimo. Nacionalinio visuomenės sveikatos centro 2019 m. rugpjūčio 14 d. patikrinimo aktuas (b. l. 30-31) patvirtina, kad išnagrinėjus 2019 m. liepos 23 d. pareiškėjo prašymą, Higienos normos HN 134:2015 pažeidimų kameroje Nr. 18 nenustatyta.
Į bylą pateikti Marijampolės PN avarinių gedimų šalinimo ir atliktų darbų aktai (b. l. 34-36) patvirtina, kad esant poreikiui kamerose buvo tvarkomas apšvietimas.
Pagal Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 112 straipsnio 2 dalį, pagrindiniai pataisos įstaigų režimo reikalavimai – būtinas nuteistųjų izoliavimas ir nuolatinė jų priežiūra. Teismas vertina, kad dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas yra viena iš priemonių, skirta kamerų tipo patalpose atliekantiems bausmę nuteistiesiems užtikrinti nuolatinę jų kontrolę ir priežiūrą. Atsakovės atstovo teigimu, kamerose įrengiamas dieninis ir naktinis elektros apšvietimas, atitinkantis dirbtinio dieninio ir naktinio apšvietimo normas. Byloje duomenų, patvirtinančių, kad dėl įjungto naktinio apšvietimo pareiškėjui būtų kilusios neigiamos pasekmės, nėra.
Nors pareiškėjas teigia, kad naktinis apšvietimas jam trukdė miegoti, ši pareiškėjo nurodyta aplinkybė nevertintina kaip pareiškėjo teisių pažeidimas.
Įvertinus aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad pareiškėjo teisė į tinkamą patalpų apšvietimą buvo užtikrinta.
Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 145 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad nuteistiesiems, laikomiems kamerų tipo patalpose, leidžiama kasdien vieną valandą, o nepilnamečiams, neįgaliesiems, kuriems nustatytas 0–40 procentų darbingumo lygis arba didelių ar vidutinių specialiųjų poreikių lygis, ir ligoniams (pagal gydytojo išvadą) – dvi valandas pasivaikščioti.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra suformulavęs taisyklę, jog atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, bylose dėl teisės aktų reikalavimų neatitinkančių kalinimo sąlygų, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą. Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (pvz., 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013). Laisvės atėmimo įstaigai negalint paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais (pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).
Iš atsakovės atstovo atsiliepimo į skundą (b. l. 16-18) matyti, jog jame aptartas nuteistųjų teisę į pasivaikščiojimą reguliuojantį teisinis reglamentavimas bei pateiktos pasivaikščiojimo kiemelių fotonuotraukos (b. l. 87-103 ). Įvertinus aplinkybę, jog nėra objektyvių duomenų, kurie paneigtų pareiškėjo skunde nurodytą aplinkybę, jog laikino sulaikymo kamerose laikomi asmenys nevedami pasivaikščioti, konstatuotina, kad pareiškėjui būnant kamerose Nr. 9 ir Nr. 10 (2 paras), jo teisė į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore buvo pažeista.
Pagal CK 6.250 straipsnio 1 dalį neturtinė žala – tai fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas ir kt., teismo įvertinti pinigais. Tačiau neturtinės žalos atlyginimas nėra vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatyta, kad teismas gali patenkinti skundą ir išspręsti ginčą kitu įstatymo numatytu būdu. CK 1.138 straipsnyje kaip asmens teisių gynimo būdas nurodytas ne tik turtinės ar neturtinės žalos išieškojimas (CK 1.138 str. 6 p.). CK 1.138 straipsnio 8 punkte nustatyta, kad asmens teises teismas gina ir kitais įstatymų numatytais būdais.
Byloje esančios pažymos (b. l. 25-26) patvirtina, jog pareiškėjui atliekant bausmę Marijampolės PN laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 31 d. iki 2020 m. gegužės 7 d., jis su skundais dėl netinkamų gyvenimo sąlygų Marijampolės PN nesikreipė, nesiskundė regėjimo sutrikimais, galvos skausmu ar nerimu.
Nors konstatuotas pareiškėjo teisės į vienos valandos pasivaikščiojimą gryname ore pažeidimo faktas, kuris pareiškėjui galėjo sukelti tam tikrus nepatogumus, atsižvelgiant į jo trukmę, jis nevertintinas pinigais. Laikytina, jog teisės aktuose nustatytų bausmės atlikimo sąlygų pažeidimo pripažinimas yra pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą.
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1, 4 punktais, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjo G. A. skundą patenkinti iš dalies.
Pripažinti, kad pareiškėjo G. A. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo sąlygas Marijampolės pataisos namuose buvo pažeista.
Kitoje dalyje skundas atmestinas kaip nepagrįstas.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmus.