Panevėžio apygardos teismo nutartis

Pirmosios instancijos teismo teisėjas Civilinė byla Nr. 2A-141-544/2016

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 18 d.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Ramunės Čeknienės, kolegijos teisėjų Zinos Mickevičiūtės ir Birutės Valiulienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-4104-828/2015 pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovei UAB „(duomenys neskelbtini)“, esant trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų UAB „(duomenys neskelbtini)“, dėl sutarties nutraukimo ir nuostolių atlyginimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Apeliantės nuomone, pirmosios instancijos teismas, vertindamas byloje esančius įrodymus, pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas, nes įrodymus vertino neobjektyviai, atsižvelgė tik į ieškovės interesus. Teismas neįvertino, kad atsakovė privalo suteikti tik informaciją apie parduodamos prekės savybes, o ne apie pirkėjo vandens kokybę. Be to, vandens mėginys tyrimui buvo paimtas 2014 m. spalio 28 d., t. y. praėjus kuriam laikui po Sutarties pasirašymo bei ieškovės iniciatyva. Pakruojo valstybinė maisto ir veterinarijos tarnybos pateiktoje išvadoje nurodyta, kad geriamojo vandens mėginyje po vandens valymo nustatytas bendrosios geležies kiekis atitinka Higienos normos reikalavimus, kad gauti vandens rodikliai nėra tiesiogiai sietini su kenksminu poveikiu žmonių sveikatai. Todėl teismas, nurodydamas, kad vandens valymo sistema pablogino vandens savybes, padarė byloje esantiems duomenims prieštaraujančią išvadą. Kartu apeliantė pabrėžė ir tai, jog vandenilio jonų koncentracija neatitinka Higienos normos tik todėl, kad vandens valymo sistema kurį laiką nebuvo naudojama ir nebuvo atliktas profilaktinis sistemos suderinimas. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad vandens valymo sistema vandens nevalo ar yra nekokybiška.

Apeliantės nuomone, Sutarties pasirašymo metu ieškovė turėjo pakankamai laiko apsispręsti dėl prekės įsigijimo, įvertinti jos reikalingumą bei savybes, nebuvo spaudžiama ar skubinama pasirašyti dokumentus, nes pirmiausia pasirašė Sutartį, po kiek laiko atvykusiam meistrui leido sumontuoti filtrą. Ieškovei nebuvo aiškinama, kad vandens valymo sistema yra gyvybiškai būtina. Jai buvo suteikta galimybė atsisakyti Sutarties per 14 dienų laikotarpį, tačiau tokia teise ieškovė nepasinaudojo. Tvirtina, jog teismas nepagrįstai iš atsakovės priteisė nuostolių atlyginimą, kadangi byloje nebuvo įrodytos būtinos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

Apeliacinis skundas atmetamas, Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimas paliekamas nepakeistas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 326 str. 1 d. 1 p.). Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.). Teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas, t. y. priimtas vadovaujantis byloje surinktais ir įvertintais įrodymais tiksliai nustačius faktines aplinkybes ir turi atitikti materialiosios bei proceso teisės normų reikalavimus (CPK 263 str.).

Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, 2014 m. rugpjūčio 6 d. šalys sudarė vandens filtravimo sistemos (vandens filtras, siurblys ir transformatorius) pirkimo – pardavimo sutartį. Ši Sutartis buvo sudaryta ne prekybos vietoje, o pas ieškovę namuose. Už vandens filtravimo įrangą atsakovei buvo apmokėta trečiojo asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ (AB (duomenys neskelbtini) perėmėjas) ieškovei suteikto vartojimo kredito lėšomis. Pagal vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) ieškovė įsipareigojo trečiajam asmeniui grąžinti 1087,55 Eur. Atsižvelgiant į tai, šalių sudaryta Sutartis kvalifikuotina kaip vartojimo daiktų pirkimo – pardavimo sutartis, sudaryta ne prekybai skirtose patalpose, nes pirkėjas yra fizinis asmuo, įsigijęs vandens valymo sistemą buitiniams poreikiams tenkinti, o pardavėja UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra verslininkas – juridinis asmuo. Todėl ginčui spręsti, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, taikytinos CK vartojimo sutartis reglamentuojančios nuostatos ir specialios taisyklės, užtikrinančios vartotojo teisių apsaugą (CK 6.228¹ – 6.228⁵, 6.228⁷, 6.228⁹, 6.350 – 6.664 str., 1985 m. gruodžio 20 d. Tarybos direktyva 85/577/EEB dėl vartotojų apsaugos, susijusios su sutartimis, sudarytomis ne prekybai skirtose patalpose (toliau – Direktyva 85/577/EEB), Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas (toliau – NKVVDĮ), Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymas).

Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantė nepagrįstai skunde tvirtina, jog nebuvo faktinio pagrindo nutraukti Sutartį dėl to, kad atsakovė, prieš sudarydama sutartį su ieškove, aiškiai ir suprantamai nesuteikė vartotojui (ieškovei) informacijos apie pagrindinės prekės savybes.

CK 6.228⁷ str. 1 d. 1 p. numatyta, jog prieš sudarydamas nuotolinę sutartį ar ne prekybos patalpose sudaromą sutartį, verslininkas privalo aiškiai ir suprantamai suteikti vartotojui informaciją apie pagrindines prekės ar paslaugos savybes (atsižvelgiant į informavimo priemones ir prekę ar paslaugą). Pardavėjo pareiga informuoti pirkėją įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos vartotojų teisių apsaugos įstatymo 3 str. 1 d. 3 p., nustatant, kad vartotojai turi teisę gauti teisingą ir visapusišką informaciją valstybine kalba apie parduodamas prekes, teikiamas paslaugas. NKVVDĮ 5 str. 1 d. 2 p. numato, jog klaidinantys veiksmai – apgaulingos informacijos pateikimas arba toks informacijos, kuri nors ir faktiškai tiksli, tačiau dėl vieno arba kelių šioje dalyje išvardytų elementų apgauna arba gali apgauti vidutinį vartotoją, pateikimas (įskaitant bendrą pristatymą), kuriuo vartotojas gali būti ar yra skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs: pagrindinių produkto savybių, pavyzdžiui, prieinamumo, naudingumo, pavojingumo, atlikimo, sudėties, priedų, pagalbos ir skundų nagrinėjimo vartotojui įsigijus produktą, pagaminimo ar pateikimo metodo ir datos, pristatymo, tinkamumo paskirčiai, vartojimo (naudojimo) sąlygų, kiekio, techninių reikalavimų, geografinės arba komercinės kilmės, rezultatų, kurių galima tikėtis jį vartojant (naudojant), arba produkto bandymų ar patikrų rezultatų. Be to, pastarojo įstatymo 6 str. 1 d. numato, jog, atsižvelgiant į informacijos perdavimo priemonių ribotumą, klaidinančiu informacijos neatskleidimu laikomi tokie veiksmai, dėl kurių vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti skatinamas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio kitomis aplinkybėmis jis nebūtų priėmęs: 1) esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, neatskleidimas arba 2) esminės informacijos, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, nuslėpimas ar jos pateikimas neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku, arba 3) komercinės veiklos tikslo, jeigu jis neaiškus pagal kitas aplinkybes, neatskleidimas. Taigi pirmiau aptartos teisės normos leidžia pagrįstai spręsti, kad vartojimo sutarčių sudarymui ne prekybos vietoje yra keliami detalesni reikalavimai, kuriais yra siekiama apsaugoti vartotojus ne tik nuo nesąžiningos komercinės veiklos, tačiau ir nuo psichologinio spaudimo. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas formuojamoje praktikoje taip pat laikosi pozicijos, kad vartotojo teisių apsaugai sudarant sutartis ne prekybos vietose turėtų būti keliami aukštesni reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-698-686/2015 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra verslininkė, kuriai, kaip savo srities profesionalei, yra taikomi aukštesni rūpestingumo reikalavimai, tame tarpe – ir pateikiant išsamią informaciją apie prekės ar paslaugos kainas, savybes bei pagrindinius naudojimo aspektus. Iš bylos duomenų matyti, kad ne ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl vandens filtravimo sistemos įrengimo, o pati atsakovė, iš pradžių paskambinusi ieškovei ir nurodžiusi, kad sudaro Lietuvos vandens žemėlapį bei nemokamai tikrina vandenį, užmezgė kontaktą. Nors pagal byloje esančius duomenis negalima paneigti, jog atsakovė tokį žemėlapį išties sudaro, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, jau pirminiai atsakovės veiksmai nebuvo visiškai sąžiningi ieškovės atžvilgiu. Pirmosios instancijos teisme ieškovė nurodė, o to iš esmės neginčijo ir atsakovės atstovai, iš pradžių įmonė į ieškovę kreipėsi nenurodydama tikrojo savo ketinimo, t. y. siekio supažindinti su vandens filtravimo sistema. Ieškovei sutikus, pas ją atvyko atsakovės atstovas ir, patikrinęs geriamąjį vandenį iš šulinio lakmuso juostelėmis, nustatė, kad ieškovės geriamajame vandenyje yra apie 20 nitratų (55 b. l.), nors atsakovė nėra įgaliota juos atlikti bei neturi tam reikiamos laboratorijos ar įrangos. Be to, ieškovės bei atsakovės atstovo tvirtinimu kartu buvo atliktas „TDS“ testas bei vandens elektrolizė. Šie duomenys, kaip ir pačios Sutarties sudarymas, yra pripažįstami abiejų šalių ir dėl to ginčo nekyla. Taigi labiau tikėtina, jog ieškovė tuo metu neįtarė ir nesuprato, kad jai bus siūloma įsigyti konkrečią vandens filtravimo sistemą. Reikšminga yra tai, kad tik atlikus pirmiau aptartus nitratų, „TDS“ bei vandens elektrolizės testus su ieškovės geriamuoju vandeniu, t. y. sudarius objektyvų pagrindą manyti, kad yra problema, kurią reikia spręsti, jai buvo pasiūlyta įsigyti vandens filtravimo sistemą. Šios aplinkybės patvirtina, jog visa reikšminga ir svarbi informacija apie siūlomą prekę buvo nesąžiningai nutylėta ar nepakankamai aiškiai išdėstyta akcentuojant objektyviai reikšmingesnius dalykus – nemokamus vandens tyrimus, Lietuvos vandens žemėlapio sudarymą, blogą geriamo vandens kokybę. Tokie veiksmai iš esmės atitinka minėto NKVVDĮ 6 str. 1 d. 3 p. nuostatas.

Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, sprendžiant klausimą, ar ieškovei buvo suteikta visa reikšminga ir reikalinga informacija apie siūlomą įsigyti prekę, itin svarbūs vandens filtravimo sistemos reprezentacijos, atliktų testų bei esminių duomenų išaiškinimo momentai. Nėra pagrindo nesutikti su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad vandens filtravimo sistema veikia ir ją galima naudoti pagal paskirtį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovės atstovas, siūlydamas ieškovei įsigyti vandens filtravimo sistemą, jai tinkamai neišaiškino visų reikšmingų duomenų, t. y. suprantamai nenurodė, ar pagal vandens kokybės rodiklius jai būtina tą sistemą įsigyti, kokias neigiamas pasekmes ta sistema sukelia, kad ji pašalina ne tik nereikalingas, tačiau ir žmogaus organizmui reikalingas medžiagas. Nagrinėjamu atveju ieškovė priėmė sprendimą įsigyti vandens filtravimo sistemą tik po to, kai atsakovės atstovas atliko pirmiau aptartus testus ir pasikalbėjo su ieškove. Taigi akivaizdu, kad šios aplinkybės buvo esminės vartotojos apsisprendimui. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytoju atsakovės atstovas T. L. neigė ieškovei po atliktų testų nurodęs nerimą dėl geriamojo vandens kokybės keliančią informaciją. Tačiau atsižvelgiant į pirmiau aptartas aplinkybes dėl tikrojo atsakovės atstovo tikslo neakcentavimo bei į tai, kad pasiūlymas įsigyti prekę buvo pateiktas ne prekybos vietoje, o ieškovės namų teritorijoje, yra pagrindas padaryti išvadą, kad ieškovės apsisprendimui esminę reikšmę turėjo būtent atsakovės atstovo T. L. nurodyta informacija apie ieškovės šulinio geriamojo vandens neigiamas savybes. Papildomai pažymėtina ir tai, kad vandens elektrolizės testo, kuomet vanduo stiklinėje iš skaidraus virto neskaidriu, tamsiu bei su nuosėdomis, atlikimas iki tol, kol vartotoja (ieškovė) galimai dar nebuvo priėmusi sprendimo dėl siūlomos vandens filtravimo sistemos įsigijimo, leidžia pagrįstai spręsti, kad tokia vaizdinė priemonė, kartu nurodant, kad šitoks vanduo yra ieškovės geriamas, daro tiesioginį poveikį ir įtaką asmens apsisprendimui pirkti vandens filtravimo sistemą. Todėl abejotini atsakovės darbuotojo liudytojo T. L. parodymai, kad minėtą testą bei kitus testus vieną po kito jis atliko tik tam, kad parinktų tinkamą vandens filtrą. Taigi nagrinėjamu atveju minėti atsakovės veiksmai leidžia daryti išvadą, kad ieškovei buvo pateikta selektyvi informacija, kuri iš esmės skatino ją įsigyti siūlomą prekę.

Teisėjų kolegijos nuomone, ieškovei nebuvo pateikta visa svarbiausia informacija apie siūlomą įsigyti prekę. Sutiktina su atsakovės apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovei buvo įteiktas vandens filtro pasas, kuriame nurodyta reikšminga prekės informacija, Sutartis, garantijos sertifikatas bei kiti svarbūs dokumentai ir kad ji buvo supažindinta su 14 dienų atsisakymo nuo Sutarties galimybe. Tačiau šios aplinkybės nėra pakankamos išvadai, kad esminė informacija apie prekę ieškovei buvo suteikta taip, kaip to reikalauja CK 6.228⁷ str. 1 d. 1 p. Kaip jau minėta, didžiausią įtaką ieškovės apsisprendimui įsigyti vandens filtravimo sistemą lėmė atsakovės atstovo atlikti minėti testai bei virš nurodytos aplinkybės. Šiuo atveju esminė aplinkybė, lėmusi ieškovės norą atsisakyti Sutarties yra ta, kad pradėjus vartoti filtruotą vandenį pablogėjo ieškovės savijauta, nes vandenyje neliko dalies žmogaus organizmui reikalingų mineralų ir druskų. Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos komisijos 2014 m. gruodžio 16 d. nutarime Nr. 10-1147 nurodyta, kad, remiantis Pakruojo valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos atliktais tyrimais, šiuo atveju nebuvo būtinybės taikyti geriamojo vandens valymo sistemą, naudojant sumontuotą filtravimo sistemą vanduo netapo tinkamu vartoti, vartotojai pateikta informacija neatitiko tikrovės ir klaidino vartotoją dėl pagrindinių prekės savybių, o sudaryta Sutartis turėtų būti nutraukiama (9 – 14 b. l.). Visi šie duomenys kartu rodo, kad ieškovė yra nepatenkinta įsigyta preke ne dėl subjektyvių priežasčių. Priešingai, dėl Sutarties atsisakymo tiek į atsakovę, tiek į pirmosios instancijos teismą ieškovė kreipėsi tik todėl, kad pastebėjo neigiamą vandens filtravimo poveikį, nors iki tol įsigyta vandens filtravimo sistema buvo patenkinta. Visapusiški duomenys apie vandens filtravimo sistemą ieškovei buvo reikšmingiausi, dėl ko faktas, kad naudojant vandens filtravimo sistemą tam tikrų mineralų bei druskų reikės gauti iš papildomų šaltinių, ieškovei buvo svarbus, reikšmingas, sudarė vieną svarbiausių prekės savybių aspektų, kuriuos atsakovės atstovas privalėjo nurodyti ieškovei prieš įsigyjant siūlomą vandens filtravimo sistemą, tačiau tokios informacijos jis aiškiai nenurodė.

Vien faktas, jog vandens filtro pase skyrelyje „(duomenys neskelbtini)“ yra nurodyta, kad „šiame etape nuo vandens molekulės atskiriama teršalų, 90-95 procentai įakinami cheminiai junginiai, bakterijos, virusai, ištirpusios medžiagos“ savaime nereiškia, kad visa svarbi informacija apie vandens filtrą ieškovei buvo pateikta suprantamai ir tinkamai, juo labiau kad pridėtuose dokumentuose tiesiogiai nenurodyta, kad asmuo turi papildomai pasirūpinti atitinkamų mineralinių medžiagų ar druskų gavimu iš kitų šaltinių (70 – 80 b. l.). Kad vidutinis vartotojas, nesant konkretaus įmonės atstovo paaiškinimo apie žmogaus organizmui reikalingų medžiagų filtruojant vandenį pašalinimą, gali nenumatyti (nesuprasti) neigiamų tokios sistemos sumontavimo pasekmių, patvirtina ir tai, kad vandens pase yra tiesiogiai nurodyta, jog „teisingai eksploatuojama sistema gamins aukščiausios kokybės geriamąjį vandenį“ (70 b. l.), kas iš esmės leidžia pagrįstai vertinti, kad filtruojamas vanduo nesukels jokių neigiamų pasekmių, nors pagal minėtus valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos patikrinimo duomenis akivaizdu, kad gali būti ir priešingai (9 – 14, 111 – 112 b. l.).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į virš išdėstytas aplinkybes bei į tai, kad vandens filtravimo sistema buvo montuojama itin operatyviai – tą pačią dieną, kada buvo sudaryta Sutartis, ieškovei buvo pateikta pakankamai daug, smulkiu šriftu surašytų dokumentų, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisėtą ir pagrįstą išvadą, jog atsakovė ieškovei nesuteikė pilnos, visapusiškos ir teisingos informacijos apie perkamą prekę, dėl ko tarp šalių sudaryta Sutartis skundžiamu sprendimu yra nutraukta teisėtai ir pagrįstai (CK 6.353 str. 9 d.).

Apeliacinio skundo argumentai, kad pati ieškovė žinojo apie Lietuvos higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“ leidžiamą nitratų kiekį geriamajame vandenyje ir kad vandens mėginio tyrimo rezultatai gali būti nepakankamai objektyvūs dėl to, kad sistemai reikia profilaktinio suderinimo, niekaip nepaneigia aplinkybės, kad atsakovės atstovas nenurodė visų reikšmingų duomenų vartotojai (ieškovei). Šiuo atveju sprendžiant tarp šalių kilusį ginčą esminę reikšmę turi ne konkretus vandens filtravimo sistemos rodiklis, o atsakovės elgesys prieš sudarant sutartį su vartotoja, t. y. ar visi reikšmingi ir esminiai prekės aspektai, lėmę ieškovės apsisprendimą sudaryti sutartį ne prekybai skirtoje vietoje, buvo aiškiai ir suprantamai išdėstyti bei nurodyti.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamu atveju taip pat nesutinka ir su apeliacinio skundo argumentais, kad ieškovės prisiimti finansiniai įsipareigojimai vandens filtravimo sistemos įsigijimui negali būti laikomi žala, atsiradusia dėl atsakovės neteisėtų ir kaltų veiksmų.

CK 6.353 str. 1 d. numatyta pardavėjo pareiga suteikti pirkėjui būtiną, teisingą ir visapusišką informaciją apie parduodamą daiktą pagal CK 6.228⁷ straipsnį. Pardavėjas, pažeidęs šią pareigą, turi atlyginti dėl to pirkėjo patirtus nuostolius. Pagal CK 6.353 str. 9 d., jeigu pardavėjas nesudarė galimybės pirkėjui nedelsiant daiktų pardavimo vietoje gauti šio straipsnio 1-7 dalyse nurodytą visapusišką informaciją apie prekę, pirkėjas turi teisę vienašališkai per protingą terminą (o ne per 14 dienų) nutraukti sutartį ir pareikalauti grąžinti sumokėtą kainą bei atlyginti nuostolius. Šiuo atveju, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, bylos duomenys visiškai patvirtina, kad ieškovė V. R. už vandens filtravimo sistemą, kurią nusprendė įsigyti negavusi visos reikšmingos informacijos apie jos savybes, sumokėjo iš trečiojo asmens gauto kredito lėšomis (1087,55 Eur) (30, 32 b. l.). Taigi minėtą ieškovės finansinį įsipareigojimą lėmė išimtinai Sutarties su atsakove sudarymas ir apsisprendimas pirkti vandens filtravimo sistemą, apie kurią ji negavo visos būtinos informacijos ir kuri šiuo pagrindu teismo pripažinta nutrauktina. Esant tokioms aplinkybėms, ieškovės trečiajam asmeniui mokėtinos lėšos pagrįstai buvo pripažintos ieškovės nuostoliais, kadangi šią pinigų sumą ji įsipareigojo mokėti tiesiogiai dėl kaltų neteisėtų (prieštaraujančių įstatymo nuostatoms) atsakovės veiksmų, kas patvirtina egzistuojant visas civilinės atsakomybės sąlygas, numatytas CK 6.146-6.249 straipsniuose.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, jeigu yra atskleista bylos esmė (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

Kadangi atsakovės apeliacinis skundas atmetamas, ieškovei V. R. iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“ priteisiama 120 Eur išlaidų už teisinę pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas apeliacinės instancijos teisme, kadangi šių išlaidų dydis neviršija (yra mažesnis) Lietuvos Respublik?s teisingumo ministro įsakymu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą nurodytų maksimalių dydžių (148 b. l., CPK 93, 98 str.).

CPK 80 str. 4 d. numatyta, jog už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo mokamas tokio paties dydžio žyminis mokestis, koks mokėtinas pareiškiant ieškinį (pareiškimą ypatingosios teisenos bylose). Turtiniuose ginčuose už apeliacinius, kasacinius skundus ir prašymus dėl proceso atnaujinimo šio straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodyti žyminio mokesčio dydžiai skaičiuojami nuo ginčijamos sumos. Nagrinėjamu atveju atsakovė skundė visą pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriuo yra išspręsti du reikalavimai – vienas turtinis, kuriam žyminis mokestis skaičiuojamas nuo ieškovės prašytos priteisti nuostolių sumos, o kitas – neturtinis, susijęs su tarp šalių sudarytos Sutarties nutraukimu. Tačiau atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“ už apeliacinį skundą yra sumokėjusi tik 33 Eur dydžio žyminį mokestį, nors turėjo sumokėti 74 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, iš atsakovės papildomai priteisiamas 41 Eur žyminis mokestis už pateiktą apeliacinį skundą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1 d. 1 p.,

nutaria:

Panevėžio miesto apylinkės teismo 2015 m. spalio 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti ieškovei V. R., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), 120 Eur bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš atsakovės UAB „(duomenys neskelbtini)“, į. k. (duomenys neskelbtini), 41 Eur žyminio mokesčio žyminio mokesčio valstybei už apeliacinį skundą sumokant Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (juridinio asmens kodas 188659752), įmokos kodas – 5660, sąskaitos Nr. (duomenys neskelbtini), bankas „Swedbank“, AB, banko kodas 73000.