Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dariaus Kantaravičiaus, Jūratės Petraškienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios V. B. ir nuteistosios A. J. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendžio, kuriuo A. J. pripažinta kalta pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 178 straipsnio 5 dalį ir nuteista 45 parų arešto bausme;

V. B. pripažinta kalta pagal BK 178 straipsnio 5 dalį ir nuteista 45 parų arešto bausme. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, paskirta bausmė subendrinta jas visiškai sudėjus, prie griežčiausios šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės, pridėta visa Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 25 d. nuosprendžiu paskirta 8 mėnesių viešųjų darbų bausmė, įpareigojant išdirbti 240 valandų, vadovaujantis BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „b“ papunkčiu, šešias viešųjų darbų valandas prilyginant vienai arešto parai ir V. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 45 paroms. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 9 dalimi į galutinę subendrintą arešto bausmę įskaityta visiškai ar iš dalies atlikta bausmė pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 25 d. nuosprendį.

Civilinės ieškovės UAB „V“ civilinis ieškinys tenkintas ir iš A. J. ir V. B. solidariai priteista 254,90 Eur suma UAB „V“ turtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. A. J. ir V. B. nuteistos pagal BK 178 straipsnio 5 dalį už tai, kad 2023 m. vasario 26 d. apie 18.30 val. veikdamos bendrininkų grupėje, būdamos UAB „V“ priklausančioje parduotuvėje „S“, esančioje (duomenys neskelbtini), prekybos salėje, pagrobė vieną džemperį „Nike CW4298-063/S“, 144,95 Eur vertės, vieną striukę „Adidas HG6271/M“, 109,95 Eur vertės, kuriuos paslėpė po savo viršutiniais drabužiais ir nepateikusios prekių apmokėjimui praėjo pro kasas, tokiu būdu bendrais veiksmais pagrobė svetimą UAB „V“ priklausantį nedidelės 254,90 Eur vertės turtą.

II. Apeliacinių skundų argumentai, proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Nuteistosios A. J. ir nuteistosios V. B. apeliaciniai skundai atmetami

6. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalimi, neperžengdamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose.

8. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinių skundų argumentus, skundžiamą teismo nuosprendį ir atsižvelgusi į byloje ištirtų įrodymų visumą, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju nekyla abejonių, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 20 straipsnyje įvirtintais reikalavimais, išsamiai išnagrinėjo teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka surinktus įrodymus, tinkamai įvertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktus faktinius duomenis, padarė bylos aplinkybes atitinkančias išvadas ir priėmė teisingą, motyvuotą ir bylos duomenimis pagrįstą procesinį sprendimą, kuriuo A. J. ir V. B. pripažino kaltomis pagal BK 178 straipsnio 5 dalį. Esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų, turėjusių reikšmę renkant ir tiriant įrodymus bei paveikusių nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, nenustatyta.

10. Tiek A. J., tiek V. B. pripažįsta pavogusios kaltinime nurodytus daiktus, tačiau neigia joms inkriminuotą aplinkybę, kad jos veikė kaip bendrininkės, teigdamos, kad jos nusikalto veikdamos atskirai. Nei viena iš nuteistųjų nepadėjo viena kitai realizuoti nusikalstamų veikų, kiekviena veikė savarankiškai, nepriklausomai viena nuo kitos. Teigia, kad byloje esantis vaizdo įrašas patvirtina tokią išsakytą nuteistųjų poziciją, kadangi nenustatyta, kad jos parduotuvėje palaikytų ryšį, tarpusavyje būtų bendravusios, neužfiksuota, kad būtų tarusiosios dėl vagystės įvykdymo, viena kitai nepadėjo paslėpti daiktų ir iš parduotuvės išėjo atskirai. Tačiau aukštesniojo teismo nuomone, byloje esantys įrodymai neginčijamai patvirtina, kad A. J. ir V. B. veikė kartu, bendrais veiksmais, turėdamos bendrą tikslą pagrobė kaltinime nurodytomis aplinkybėmis svetimą turtą, todėl nuteistųjų apeliaciniuose skunduose nurodyti argumentai, jog jos neva veikė atskirai, atmestini kaip nepagrįsti bei prieštaraujantys baudžiamojoje byloje surinktiems įrodymams.

12. Bendrininkavimą, kaip ir nusikalstamos veikos sudėtį, apibūdina ir atskleidžia objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių visuma: dviejų ar daugiau asmenų dalyvavimas darant nusikalstamą veiką; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamą veiką kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-163-648/2015, 2K-91-511/2022). Bendrininkų susitarimas gali būti išreikštas bet kokia forma – žodžiu, raštu ar konkliudentiniais veiksmais (gestu, mimika ir t. t.), todėl įrodinėjant susitarimo buvimą nėra būtina nustatyti, kad visi bendrininkai buvo išsamiai aptarę nusikalstamos veikos detales (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-245/2006, 2K-275/2007, 2K-229/2008, 2K-485/2008, 2K-400/2011, 2K-91-511/2022). Bendrininkavimo atveju būtina nustatyti asmenų veikos bendrumą – tiek susitarimą daryti nusikalstamą veiką kartu, tiek ir bendrą tyčią, t. y. situaciją, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamą veiką ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu. Išplėstinė septynių teisėjų kolegija tokią situaciją apibūdino kaip abiem bendrininkams suvokiamą teiginį – „aš žinau, kad tu žinai, kad aš žinau, ką tu ir aš pavojingo ir įstatymu uždrausto kartu darome“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-88-489/2023).

17. Kolegija daro išvadą, kad apylinkės teismo nuosprendyje nurodyti motyvai, išvados dėl nustatytų nusikalstamos veikos aplinkybių, nusikalstamos veikos įrodytumo, nusikalstamos veikos kvalifikavimo, yra teisingos ir paremtos baudžiamojoje byloje surinktų duomenų visuma, abejoti A. J. ir V. B. kalte padarius joms inkriminuotas nusikalstamas veikas bendrais veiksmais, nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Aptartų duomenų visumoje teisėjų kolegija nenustatė, jog byloje ikiteisminio tyrimo ir teisminio nagrinėjimo metu būtų padaryti esminiai BPK pažeidimai, kuriais būtų suvaržytos įstatymų garantuotos proceso dalyvių teisės ir kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad kaltinime išdėstytomis aplinkybėmis A. J. ir V. B. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 178 straipsnio 5 dalyje. Konstatuodamas šią išvadą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir patikrintais įrodymais, juos ištyrė ir patikrino laikydamasis BPK 20 straipsnio 3 ir 4 dalies nuostatose įtvirtintų liečiamumo ir leistinumo principų bei juos įvertino pagal BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nurodytas įrodymų vertinimo taisykles, t. y. pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu.

Dėl bausmių

18. Apeliaciniuose skunduose prašoma nuteistosioms paskirti švelnesnes bausmes. V. B. prašo vietoje paskirtos arešto bausmės jai paskirti viešųjų darbų bausmę. A. J. prašo taip pat skirti jai švelnesnę bausmės rūšį, arba taikyti bausmės vykdymo atidėjimo institutą. Konkrečių argumentų, kodėl nuteistosioms paskirtos arešto bausmės yra per griežtos, ar pažeidžiančios teisingumo ir proporcingumo principus, nenurodė. A. J. skunde papildomai nurodė, kad sukūrė šeimą, šiuo metu gydosi dėl nevaisingumo, siekia sukurti šeimą.

19. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, apylinkės teismo nuosprendžio motyvus, nuteistųjų apeliacinių skundų argumentus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nuteistosioms V. B. ir A. J. paskirtos bausmės už nusikalstamą veiką, numatytą BK 178 straipsnio 5 dalyje, nėra per griežtos. Bausmės paskirtos tinkamai, vykdant įstatymo nuostatas dėl bausmės skyrimo. Paskirtos bausmės atitinka bausmės paskirtį ir nepažeidžia teisingumo principo.

20. Sprendžiant klausimą dėl skundžiamu nuosprendžiu apeliantėms paskirtų bausmių, pažymėtina, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, todėl apeliacinės instancijos teismas ją sušvelninti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta bausmė arba ji paskirta pažeidžiant įstatymus.

21. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad įgyvendinant baudžiamojo įstatymo paskirtį svarbu ne tik tinkamai kvalifikuoti nusikalstamas veikas, bet ir skirti baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančias, individualizuotas, adekvačias padarytai nusikalstamai veikai ir teisingas bausmes. Įstatymų leidėjas nurodo, kad skiriant bausmę turi būti siekiama sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų padarymo, nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, atimti ar apriboti nuteistajam galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad jie laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Bausmės skyrimas yra išimtinė teismo kompetencija bei viena iš sudėtingiausių ir svarbiausių baudžiamojo įstatymo įgyvendinimo stadijų. Šioje stadijoje pagrindinis teismo uždavinys – remiantis įstatymu visapusiškai bei objektyviai ištirti baudžiamosios bylos medžiagą ir priimti teisėtą, pagrįstą ir teisingą sprendimą skiriant tokią bausmę, kuri atitiktų BK nuostatose įtvirtintą bausmės paskirtį. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad remiantis baudžiamuoju įstatymu, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

22. Skiriant bausmę, atsižvelgiama į bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, įtvirtintus BK 54 straipsnyje – padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

23. Kolegija pažymi, kad apylinkės teismas tinkamai taikė minėtas įstatymo nuostatas, skirdamas bausmes apeliantėms. Byloje nustatyta, kad tiek A. J., tiek V. B. nuteistos už BK 178 straipsnio 5 dalyje numatyto baudžiamojo nusižengimo padarymą, už kurio padarymą asmuo gali būti baudžiamas viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu. Nagrinėjamu atveju nuteistosioms pagal BK 178 straipsnio 5 dalį paskirta bausmė – areštas. Remiantis BK 49 straipsnio 3 dalimi už baudžiamąjį nusižengimą numatoma nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto.

18.1. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, parinkdamas A. J. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos bei jos asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta, A. J. padarė vieną tyčinį, baigtą baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei (BK 178 straipsnio 5 dalis). Apylinkės teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į ankstesnius A. J. teistumus, šis teistumas jai jau septintasis, daugybę kartų bausta administracine tvarka, paskirtos nuobaudos nesumokėtos (1 t., b. l. 132-188), todėl laikytinos galiojančiomis. Teismas teisingai ir pagrįstai akcentavo tai, kad A. J. nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje, praeityje yra teista už analogiškų veikų padarymą, o tai rodo, jog nusikalstamas veikas ji vykdo sistemiškai. Kadangi nuteistoji yra nedirbanti, apylinkės teismas darė išvadą, kad nusikalstamų veikų vykdymas yra A. J. pragyvenimo šaltinis. Argumentuodamas bausmės dydžio skyrimo klausimą, teismas parodė, kad A. J. teisiamojo posėdžio metu nevisiškai buvo savikritiška savo atžvilgiu dėl nusikalstamos veikos vykdymo, davė nenuoseklius parodymus, siekdama išvengti atsakomybės, todėl šių aplinkybių kontekste paskyrė maksimalų arešto bausmės dydį – 45 paras. Papildomai apygardos teismas pažymi, kad ji anksčiau teista už vagystes, administracine tvarka daug kartų bausta už smulkias vagystes. Anksčiau jai buvo skirtos švelnesnės bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, tačiau tai, kaip matyti, teigiamos įtakos nuteistosios A. J. elgesiui neturėjo, kadangi ji ir toliau daro naujas analogiškas nusikalstamas veikas. Šių duomenų visuma nuteistąją neabejotinai charakterizuoja neigiamai, rodo, kad A. J. nusikalto ne atsitiktinai, nuteistoji linkusi sistemingai daryti nusikalstamas veikas, negeba prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus ir daryti tinkamas išvadas. Aptartų nuteistąją neigiamai charakterizuojančių aplinkybių ir visų bylos duomenų kontekste, darytina išvada, kad apylinkės teismo už padarytą nusikalstamą veiką parinkta bausmės rūšis – areštas, nustatant maksimalų jos dydį (BK 49 straipsnio 3 dalis), yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams.

18.2. Pirmosios instancijos teismas įvertinęs atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, parinkdamas V. B. tiek bausmės rūšį, tiek dydį, atsižvelgė į šios nuteistosios padarytos nusikalstamos veikos bei jos asmenybės pavojingumą. Kaip nustatyta, V. B. padarė vieną tyčinį, baigtą baudžiamąjį nusižengimą nuosavybei (BK 178 straipsnio 5 dalis). Apylinkės teismas skirdamas bausmę atsižvelgė į ankstesnius V. B. teistumus, šis teistumas jai jau penktasis, ji daug kartų bausta administracine tvarka, paskirtos nuobaudos nesumokėtos (2 t., b. l. 84-152), todėl laikytinos galiojančiomis. Teismas teisingai ir pagrįstai akcentavo tai, kad V. B. nagrinėjamą nusikalstamą veiką padarė veikdama bendrininkų grupėje, praeityje yra teista už analogiškų veikų padarymą, o tai rodo, jog nusikalstamas veikas ji vykdo sistemiškai. Nuteistoji yra nedirbanti, registruota Užimtumo tarnyboje, administracine tvarka eilę kartų bausta už smulkias vagystes, kas rodo, jog nusikalstamų veikų vykdymas yra jos pragyvenimo šaltinis, be to V. B. teisiamojo posėdžio metu nevisiškai buvo savikritiška savo atžvilgiu dėl nusikalstamų veikų vykdymo, davė nenuoseklius parodymus, siekdama išvengti atsakomybės, todėl apylinkės teismas jai paskyrė maksimalų arešto bausmės dydį – 45 paras. Papildomai apygardos teismas pažymi, kad ankstesniais nuosprendžiais V. B. buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas, tačiau jis buvo panaikintas ir ji buvo pasiųsta atlikti laisvės atėmimo bausmės, taip pat V. B. buvo paskirta ir lengvesnio pobūdžio bausmė - viešieji darbai, tačiau kaip matyti, teigiamos įtakos nuteistosios V. B. elgesiui neturėjo, kadangi ji ir toliau daro naujas nusikalstamas veikas. Šie duomenys leidžia teismui spręsti, kad šis baudžiamasis nusižengimas nebuvo padarytas atsitiktinai, o yra nulemtas jau susiformavusių neigiamų nuteistosios vertybinių nuostatų, ankstesnio netinkamo elgesio.

24. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, apibendrintai teisėjų kolegija sprendžia, kad skirdamas bausmes, teismas tinkamai įvertino BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas nuostatas, kurias būtina vertinti skiriant bausmes. Skirdamas bausmes, teismas įvertino padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, nuteistųjų atsakomybę lengvinančių bei sunkinančių aplinkybių nebuvimą, ankstesnius teistumus bei kitas nuteistąsias (A. J., V. B.) charakterizuojančias aplinkybes ir sprendė, jog nuteistosioms už padarytus baudžiamuosius nusižengimus turi būti skiriama griežčiausia bausmės rūšis numatyta straipsnio sankcijoje – areštas, nustatant maksimalų bausmės dydį (45 paros). Įvertinus aplinkybių visumą, darytina išvada, kad nuteistosios neabejotinai charakterizuojamos neigiamai, rodo, kad A. J. ir V. B. nusikalto ne atsitiktinai, nuteistosios linkusios sistemingai daryti nusikalstamas veikas, negeba prisiimti atsakomybės už savo nusikalstamus veiksmus ir daryti tinkamas išvadas. Aptartų nuteistąsias neigiamai charakterizuojančių aplinkybių ir visų bylos duomenų kontekste, darytina išvada, kad apylinkės teismo už padarytas nusikalstamas veikas parinkta bausmės rūšis – areštas, nustatant maksimalų jos dydį (BK 49 straipsnio 3 dalis), yra teisinga ir ne per griežta, leidžianti pasiekti BK 41 straipsnyje numatytus bausmės tikslus, neprieštaraujanti teisingumo principui, bausmės paskirčiai bei bendriesiems bausmės skyrimo pagrindams. Išimtinių aplinkybių, susijusių su nuteistųjų padarytų nusikalstamų veikų pobūdžiu ar jų asmenybe, šioje byloje nenustatyta, todėl švelninti paskirtas bausmes ar kitaip lengvinti nuteistųjų teisinę padėtį nėra jokio pagrindo, juolab, kad apeliantės ne pirmą kartą pažeidžia baudžiamąjį įstatymą, nepaiso visuomenės elgesio taisyklių, savo elgesio kritiškai nevertina ir nesistengia keisti, neanalizuoja savo poelgių, neieško tokio elgesio priežasčių. Pirmosios instancijos teismo išvadų dėl bausmių rūšies parinkimo ir dydžių nustatymo, nepaneigia apeliaciniuose skunduose nurodyti deklaratyvaus pobūdžio argumentai.

25. Aukštesnės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo nurodytų aplinkybių vertinimu, bausmės skyrimo motyvacija kiekvienos nuteistosios atžvilgiu. Teisėjų kolegija pažymi, kad apylinkės teismas, skirdamas bausmę, padarė teisingą ir pagrįstą išvadą, jog BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti nuteistosioms A. J. ir V. B. paskyrus arešto bausmes. Daroma išvada, kad apylinkės teismas bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų bei taisyklių, įtvirtintų BK 54 straipsnyje, BK 61 straipsnyje, nepažeidė ir tinkamai individualizavo nuteistosioms bausmes. Taip pat bylos duomenys patvirtina, jog ankstesni teistumai už tyčinius nusikaltimus ir skirtos bausmės įtakos nuteistųjų elgesiui nepadarė, jos savo elgesio nevertina kritiškai, nekeičia į teigiamą pusę, toliau daro analogiškas nusikalstamas veikas, administracinius nusižengimus ir šios aplinkybės įrodo, kad jos yra linkusios nusikalsti. Sprendžiama, kad nėra jokių objektyvių pagrindų išvadoms, jog bausmės tikslai gali būti pasiekti paskyrus mažesnį bausmės dydį, ar tuo labiau kitą bausmės rūšį, nesusijusią su realiu laisvės atėmimu. Įvertinusi paminėtas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, jog apylinkės teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jo keisti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo.

26. Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutinka ir su apylinkės teismo atliktu skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių bendrinimu V. B. atžvilgiu. Nors ir bausmių bendrinimo klausimas nėra ginčijamas apeliantės, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad apylinkės teismas, teisingai ir pagrįstai vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 3 dalimis, BK 65 straipsnio 1 dalies 2 punkto „b“ papunkčiu (šešias viešųjų darbų valandas prilyginant vienai arešto parai) skundžiamų nuosprendžiu paskirtą bausmę (45 paros arešto) subendrino visiško sudėjimo būdu su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. liepos 25 d. nuosprendžiu paskirta 8 mėnesių viešųjų darbų bausme, įpareigojant išdirbti 240 valandų ir apeliantei V. B. paskyrė galutinę subendrintą bausmę – areštą 45 paroms. BK 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad už baudžiamojo nusižengimo padarymą gali būti skiriama nuo dešimties iki keturiasdešimt penkių parų arešto. Kadangi tiek ankstesniais nuosprendžiais, tiek skundžiamu nuosprendžiu V. B. pripažinta kalta padariusi baudžiamuosius nusižengimus, todėl laikytina, kad paskirta galutinė subendrinta bausmė – areštas 45 paroms nepažeidžia įstatymų normų, reglamentuojančių bausmių skyrimą ir jų bendrinimą skirtingais nuosprendžiais.

27. Priešingos išvados neleidžia daryti ir A. J. apeliaciniame skunde nurodytos nuteistosios šeiminės aplinkybės dėl santuokos sudarymo ir gydymo. Visų pirma teisėjų kolegija pažymi, kad nėra byloje jokių duomenų, jų nepateikta ir kartu su apeliaciniu skundu, kad nuteistajai A. J. yra būtina nuolatinė gydytojų priežiūra ar gydymas, dėl kurių ji negalėtų jai atlikti skirtos arešto bausmės ar būti gydoma laisvės atėmimo vietoje.

Dėl BK 75 straipsnio taikymo

28. Nuteistoji A. J. apeliaciniame skunde nurodo ir tai, jog jai arešto bausmė yra paskiriama pirmą kartą, todėl apylinkės teismas jos atžvilgiu turėjo taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir arešto bausmė vykdymą atidėti.

29. Apeliantė teisi, jog pagal BK 75 straipsnio 1 dalį asmeniui, pirmą kartą nuteistam arešto bausme, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo trijų mėnesių iki vienerių metų ir paskirti jam intensyvią priežiūrą – nuteistojo buvimo vietos pagal nustatytą laiką kontrolę elektroninio stebėjimo priemonėmis. Nuteistojo buvimo vietą ir laiką nustato teismas. Kartu su intensyvia priežiūra teismas gali paskirti nuteistajam vieną ar kelias tarpusavyje suderintas šio kodekso IX skyriuje numatytas baudžiamojo poveikio priemones ir (ar) šio straipsnio 5 ir 6 dalyse nustatytas pareigas.

30. Nors pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamoje byloje nesvarstė BK 75 straipsnio nuostatų taikymo ar netaikymo galimybės, tačiau teisėjų kolegija pažymi, jog BK 75 straipsnio nuostatų taikymas yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl, net ir esant formaliems pagrindams nurodytų nuostatų taikymui, esminė sąlyga bausmės vykdymo atidėjimo taikymui yra teismo išvada, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo (BK 75 straipsnio 4 dalis). Šiame kontekste pažymima ir tai, jog BK 75 straipsnyje nustatytas bausmės vykdymo atidėjimas yra išimtinė bausmės įgyvendinimo forma, galima tada, kai bylos aplinkybių visuma neleidžia abejoti, kad arešto ar laisvės atėmimo bausmės realiai gali būti neatliekamos, tačiau, kilus pagrįstų abejonių, šis institutas neturi būti taikomas. BK 75 straipsnio taikymas galimas tik byloje esant tam tikrai įstatymo nustatytai sąlygų visumai, be to, net ir esant šių sąlygų visumai, bausmės vykdymo atidėjimas yra teismo teisė, nes tik teismas sprendžia, ar yra pakankamas pagrindas manyti, kad konkrečiam nuteistajam bausmės tikslai, nurodyti BK 41 straipsnio 2 dalyje, bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardyta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti intensyvią priežiūrą, baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017 ir kt.). Taip pat pažymėtina ir tai, kad taikant bausmės vykdymo atidėjimą humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami ir su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti nebaudžiamumo prielaidų, formuoti nepagarbos įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. Iš baudžiamosios teisės esmės kyla reikalavimas, kad kiekvienas apkaltinamasis nuosprendis turi sukurti teisines prielaidas tam, kad valstybės reakcija į kaltininko sukeltą konfliktą su baudžiamuoju įstatymu – paskirta bausmė ar kita baudžiamojo poveikio priemonė – užtikrintų ne tik specialiąją, bet ir bendrąją prevenciją (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-549/2007, 2K-181/2012, 2K-108-895/2016, 2K-258-222/2018, 2K-53-697/2021, 2K-107-976/2021).

31. Šioje byloje A. J. areštu nuteista pirmą kartą, tad formalus pagrindas BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymui egzistuoja. Tačiau, teisėjų kolegijos įsitikinimu, bausmės tikslai šiuo konkrečiu atveju nebus pasiekti be realaus arešto bausmės atlikimo. Kaip jau minėta, A. J. šis teistumas jau septintasis, jai ankstesniais teismų procesiniais sprendimais už baudžiamųjų nusižengimų padarymą buvo taikytos švelnesnio pobūdžio bausmės, kai kurios jų, nevykdant jų sąlygų, buvo keičiamos. Vis tik tai jokio prevencinio poveikio nuteistajai A. J. nepadarė, ji toliau elgėsi nusikalstamai ir per trumpą laiką padarė ne vieną baudžiamąjį nusižengimą. A. J. daro ne tik baudžiamuosius nusižengimus, bet ir administracinius nusižengimus, tame tarpe ir smulkias svetimo turto vagystes, už ką eilę kartų jos atžvilgiu buvo taikyta ir administracinė atsakomybė, skiriamų baudų nemoka, niekur nedirba, nesiekia įgyti specialybės. Esant visumai nurodytų aplinkybių, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti atidėjus A. J. paskirtos arešto bausmės vykdymą. Teisėjų kolegijos nuomone, nuteistajai paskirtos arešto bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą, todėl A. J. atžvilgiu bausmės vykdymo atidėjimo institutas netaikytinas.

32. Įvertinusi visas paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad nuteistųjų A. J. ir V. B. apeliaciniai skundai nepagrįsti, visos skunduose minimos aplinkybės buvo teisingai įvertintos pirmosios instancijos teismo priimant apkaltinamąjį nuosprendį, bausmės skyrimą reglamentuojančios normos pažeistos nebuvo, paskirtos bausmės tiek savo rūšimi, tiek dydžiu nėra aiškiai per griežtos, atitinka apeliančių asmenybes, yra adekvačios (proporcingos) jų padarytoms nusikalstamoms veikoms. Esant šioms aplinkybėms, daroma išvada, kad Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2023 m. lapkričio 9 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, jį keisti ar naikinti įstatyminio pagrindo nėra, todėl nuosprendis paliekamas galioti, o nuteistosios A. J. ir nuteistosios V. B. apeliaciniai skundai atmetami.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų priteisimo

33. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gautos Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 16 d. pažyma Nr. APD-2024-00586 ir 2024 m. sausio 24 d. pažyma Nr. APD-2024-00883 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymose nurodyta, kad A. J. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 170,83 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai, o V. B. antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 187,50 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.

34. Šioje byloje antrinės teisinės pagalbos išlaidų pripažinimo procesinėmis ir išieškojimo iš nuteistųjų klausimas sprendžiamas apeliacinio proceso stadijoje, kurioje vertinamas pirmosios instancijos teismo priimto nuosprendžio teisėtumas ir pagrįstumas. BPK 322 straipsnio 1 dalyje yra imperatyviai nurodyta, kad nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvauja prokuroras ir gynėjas. Tai reiškia, kad apeliaciniame procese, gynėjas buvo paskirtas ne nuteistųjų, o valstybės iniciatyva, kuri joms garantuoja tokią teisę. Kita vertus, nuo 2020 m. liepos 15 d. įsigaliojo nauja BPK 106 straipsnio 2 dalies redakcija, kurioje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio Kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus - kai nagrinėjamos bylos dėl veikų, kuriomis įtariamas ar kaltinamas nepilnametis, ir kai nagrinėjamos neregių, kurčių, nebylių ir kitų asmenų, dėl fizinių ar psichinių trūkumų negalinčių pasinaudoti savo teise į gynybą, bylas. Taigi, pagal naująją šiuo metu galiojančią straipsnio redakciją, teismas priima sprendimą išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas iš kaltininko, o priimdamas sprendimą gali atsižvelgti tik į kaltininko turtinę padėtį.

35. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad tiek A. J., tiek V. B. niekur nedirba, yra eilę kartų baustos administracine tvarka, paskiriant nuobaudas – baudas, apie kurių sumokėjimą informacijos nėra, ne kartą teistos. Duomenų apie jų turimą turtą byloje nėra. Esant nurodytoms aplinkybėms, apibūdinančioms A. J. ir V. B. turtinę padėtį bei tai, kad antrinė teisinė pagalba nuteistosioms šioje byloje buvo teikiama ne jų pačių iniciatyva, o dėl nustatyto imperatyvaus teisinio reglamentavimo, laikytina, kad valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų priteisimas neatitiktų proporcingumo principo reikalavimų ir būtų neteisingas. Įvertinus paminėtas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad išlaidos už A. J. ir V. B. suteiktą antrinę teisinę pagalbą iš jų neišieškotinos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistosios A. J. (buvusi pavardė – M.) ir nuteistosios V. B. (buvusi pavardė – S.) apeliacinius skundus atmesti.

Neišieškoti iš A. J. (buvusi pavardė – M.) valstybės naudai 170,83 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 16 d. pažymą Nr. APD-2024-00586.

Neišieškoti iš V. B. (buvusi pavardė – S.) valstybės naudai 187,50 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išteklių administravimo skyriaus 2024 m. sausio 24 d. pažymą Nr. APD-2024-00883.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.