Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo teisėja Leonarda Gurevičienė, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi administracinio teisės pažeidimo bylą pagal P. S. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 19 d. nutarimo, kuriuo P. S. pripažintas kaltu padarius administracinius teisės pažeidimus, numatytus Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d., 124¹ str. 8 d., ir nubaustas 620 eurų dydžio bauda su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu 2 metams,

Aprašomoji dalis

nustatė:

P. S. nubaustas už tai, kad jis 2016 m. birželio 2 d., apie 21.06 val., Vilniuje, Architektų g. 176, vairavo automobilį „Toyota Corrola Verso“, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus, jam nustatytas 2,45 promilės neblaivumas, po paklaidos – 2,40 promilės neblaivumas. Taip P. S. pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punktą ir padarė administracinį teisės pažeidimą, numatytą ATPK 126 straipsnio 4 dalyje.

Be to, P. S. surašytas protokolas ir pagal ATPK 124¹ straipsnio 8 dalį dėl to, kad tuo pačiu metu ir toje pačioje vietoje, jį sulaikiusiems policijos pareigūnams šis nepateikė vairuotojo pažymėjimo, suteikiančio teisę vairuoti tos kategorijos transporto priemonę (KET 16 punktas).

2016-08-09 Vilniaus apygardos teisme gautas P. S. apeliacinis skundas, kuriuo prašo, panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-19 nutarimą ir grąžinti bylą apylinkės teismui nagrinėti iš naujo.

Teigia, kad jis nevairavo automobilio „Toyota Corrola Verso“, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus. Byloje nėra neginčijamų įrodymų, patvirtinančių jo kaltę.

Nurodo, jog apylinkės teismas sprendimą priėmė remdamasi tik prieštaringais liudytojų Nerijaus Pranckevičiaus ir Dainiaus Grigonio parodymais. Apelianto teigimu, liudytojo N.Pranckevičiaus parodymai nėra nuoseklūs, kadangi jis neteisingai nurodo atstumą nuo prekybos centro Maxima iki jo (apelianto) namų (Architektų g. 176, Vilniuje) – iš pradžių teigė, kad jis (apeliantas) pravažiavo gal kokius 100 m, tačiau vėliau nurodė didesnį atstumą nei faktiškai yra. Taip pat teigia, jog teismas netyrė, koks iš tikrųjų yra atstumas nuo prekybos centro Maxima iki jo (apelianto) namų. Mano, jog liudytojas suklaidino teismą, teigdamas, kad jis (apeliantas) kažkiek važiavo atbulomis, kadangi jis to negalėtų padaryti dėl iš paskos važiuojančio N.Pranckevičiaus vairuojamo automobilio, sudarančio jam kliūtį. Taip pat teigia, kad nebuvo tiriama, ar N.Pranckevičiaus iš tikrųjų skambino į bendrąjį pagalbos telefoną 112. Be to, apelianto manymu, N.Pranckevičius, turėdamas mobilųjį telefoną, galėjo nufilmuoti jo (apelianto) padarytą teisės pažeidimą, tačiau to nepadarė, kas taip pat verčia abejoti jo parodymų patikimumu. Taip pat nurodo, jog teismas netyrė ir nevertino tos aplinkybės, kad aikštelė prie parduotuvė Maxima galėjo būti filmuojama stacionariomis vaizdo kameromis, kurios galėjo užfiksuoti padarytą pažeidimą. Nurodo ir tai, kad į įvykio vietą atvykę policijos pareigūnai nepatikrino automobilio „Toyota Corrola Verso“, v/n (duomenys neskelbtini) variklio temperatūros, tikslu įsitikinti, ar iš tikrųjų šis automobilis neseniai buvo eksploatuojamas. Teigia, jog nebuvo ieškomi ir apklausti kiti galimai įvykį matę liudytojai . Visos šios aplinkybės, apelianto manymu nebuvo ištirtos ir įvertintos, todėl apylinkės teismo sprendimas, pagrįstas spėlionėmis ir prielaidomis, negali būti teisėtas, todėl turėtų būti panaikintas.

Atsiliepimas į P. S. apeliacinį skundą negautas.

Motyvuojamoji dalis

Pareiškėjo P. S. apeliacinis skundas netenkintinas.

Lietuvos Respublikos ATPK 9 str. nustatyta, kad administraciniu teisės pažeidimu (nusižengimu) laikomas priešingas teisei, kaltas (tyčinis arba neatsargus) veikimas arba neveikimas, kuriuo kėsinamasi į valstybinę arba viešąją tvarką, nuosavybę, piliečių teises ir laisves, į nustatytą valdymo tvarką, už kurį įstatymai numato administracinę atsakomybę.

P. S. padaryta veika padaryta veika kvalifikuota tinkamai.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 126 str. 4 d. – transporto priemonių vairavimas, esant vairuotojams neblaiviems, kai nustatomas vidutinis (nuo 1,51 iki 2,5 promilės) arba sunkus (nuo 2,51 promilės ir daugiau) neblaivumo laipsnis, neblaivumo patikrinimo vengimas, taip pat alkoholio vartojimas po eismo įvykio iki jo aplinkybių nustatymo – užtraukia baudą vairuotojams nuo penkių šimtų septyniasdešimt devynių iki aštuonių šimtų šešiasdešimt aštuonių eurų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų arba administracinį areštą nuo dešimties iki trisdešimties parų su teisės vairuoti transporto priemones atėmimu nuo dvejų iki trejų metų.

Pagal Lietuvos Respublikos ATPK 124¹ str. 8 d. – kelių eismo taisyklių pažeidimai, išskyrus numatytuosius šiame kodekse, užtraukia vairuotojams įspėjimą arba baudą nuo penkių iki vienuolikos eurų.

ATPK 257 straipsnyje nustatyta, kad administracinio teisės pažeidimo byloje įrodymai yra vertinami pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu. Taigi, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais. Nustatant teisiškai reikšmingas aplinkybes turi būti įvertintas surinktų įrodymų pakankamumas, jų nuoseklumas, galimi jų prieštaravimai, logiškumas, atitinkamų duomenų nurodymo aplinkybės, įrodymų šaltinių patikimumas. Iš ATPK 257 straipsnio taip pat seka, kad įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas subjektyviu faktoriumi – vidiniu įsitikinimu. Vidinis įsitikinimas – tai ne išankstinis įsitikinimas, nuojauta, o įrodymais pagrįsta išvada, kuri padaroma iš surinktų įrodymų, kada išnagrinėjami reikšmingi faktai, iškeliamos ir ištiriamos galimos versijos, įvertinami kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma.

Nors pažeidėjas neigia vairavęs automobilį „Toyota Corrola Verso“, v/n (duomenys neskelbtini) būdamas neblaivus ir pirmosios instancijos teisme nurodė, kad automobilio 2016 m. birželio 2 d. nevairavo, prie parduotuvės „Maxima“, esančios Architektų g., apie 21.00 val., nebuvo, nuo jos niekur nevažiavo, buvo prie namų, Architektų g. 176, Vilniuje, kur savo automobilyje klausėsi muzikos ir vartojo alkoholinius gėrimus, jo kaltė neginčijamai įrodyta viešame teismo posėdyje ištirtais ir įvertintais įrodymais.

Pažymėtina, kad apklausti teismo posėdyje liudytojais N. Pranckevičius ir J.Burlingis detaliai nurodė įvykio aplinkybes, jų parodymai atitiko ir byloje esančius 2016 m. birželio 2 d. abiejų pareigūnų rašytus tarnybinius pranešimus bei juose nurodytas aplinkybes, o liudytojas D.Grigonis išsamiai papildė ir patvirtino liudytojo N.Pranckevičiaus nurodytas faktines įvykio aplinkybes. Teismo posėdžio metu buvo tiesiogiai ištirti, pagarsinti vyriausiųjų patrulių N.Pranckevičiaus ir J.Burlingio tarnybiniai pranešimai: 2016 m. birželio 2 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos kelių policijos patrulių rinktinės 1-osios kuopos 3-ojo būrio vyriausiojo patrulio Nerijaus Pranckevičiaus tarnybiniame pranešime nurodyta, kad 2016 m. birželio 2 d., apie 21.06 val., jis, būdamas ne tarnybos metu, Vilniuje, Architektų g. 152, parduotuvės „Maxima“ stovėjimo aikštelėje, pastebėjo neblaivų asmenį, kuris eidamas svirduliavo ir įsėdo į automobilį „Toyota“, v/n (duomenys neskelbtini) kaip nustatyta teismo posėdžio metu – galimai rašymo apsirikimas, turi būti (duomenys neskelbtini) bei pradėjo važiuoti Architektų gatve; jis su D.Grigoniu, važiavo paskui ir pranešė bendruoju pagalbos telefonu 112 apie „Toyota“ judėjimo kryptį, po to „Toyota“ pasuko link Sausio 13-osios mokyklos ir pradėjo važiuoti šaligatviu per veją, po to, sustojo prie Architektų g. 176; policijos pareigūnas nurodo iškart priėjęs prie vairuotojo ir atėmęs iš jo automobilio raktelius, o po kelių minučių prie jų privažiavo policijos ekipažas Nr. V1851 (b. l. 7); Vilniaus apskrities VPK Kelių policijos valdybos Kelių patrulių rinktinės 2-osios kuopos 2-ojo būrio Vyriausiojo patrulio Jono Burlingio 2016 m. birželio 2 d. tarnybiniame pranešime nurodoma, kad 2016 m. birželio 2 d., apie 21.val, patruliuodamas su kolega, gavo pranešimą iš VPK, jog Architektų g. 166 važiuoja automobilis „Toyota Corrola Verso“, v/n. (duomenys neskelbtini) kurio vairuotojas yra neblaivus; nuvykus minėtu adresu, juos pasitiko N.Pranckevičius, kuris matė, kaip „Toyota“ vairuotojas P. S., Architektų g. 152 aikštelėje vartojo alkoholinius gėrimus, po to sėdo ir vairavo, sustojo Architektų g. 176, kur ir buvo sulaikytas, jam nustatytas 2,45 promilės girtumas (b. l. 8). Taigi, esminės faktinės įvykio aplinkybės, kad 2016 m. birželio 2 d., apie 21.00 val., neblaivus asmuo – administracinėn atsakomybėn traukiamas P. S. vairavo automobilį nuo parduotuvės „Maxima“ iki Architektų 176-ojo namo, detaliai nurodytos tiek tarnybiniuose pranešimuose, tiek liudytojams N.Pranckevičiui, D.Grigoniui ir J.Burlingiui duodant parodymus teisme. Liudytojų N.Pranckevičiaus, D. G. ir J.Burlingio parodymai yra nuoseklūs, vieni kitus papildo ir atitinka kitus byloje surinktus rašytinius duomenis, tiesiogiai ištirtus teismo posėdžio metu ir teismo pripažintus įrodymais. Taip pat šie įrodymai, paneigia apelianto argumentus ir abejones dėl N.Pranckevičiaus skambučio bendruoju pagalbos telefonu 112. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, jog abejoti nurodytų liudytojų parodymais, nesant jokių duomenų apie jų suinteresuotumą apkalbėti administracinėn atsakomybėn traukiamą asmenį, juo labiau, kad šie teismo posėdžio metu administracinėn atsakomybėn traukiamo asmens nurodė asmeniškai nepažįstantys, matę jį tik įvykio dieną, teismo buvo supažindinti dėl atsakomybės už melagingų parodymų davimą pagal ATPK 187² straipsnį, pasirašė priesaikų tekstus, nėra pagrindo.

Taip pat pažymėtina, jog tik teismas, ištyręs ir įvertinęs surinktus duomenis, jų pagrindu nustato faktines bylos aplinkybes. Kaip jau ne kartą akcentuota teismų praktikoje, įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismų, priimančių baigiamąjį aktą, prerogatyva. Nagrinėjimo teisme dalyvių išsakytos nuomonės dėl įrodymų vertinimo ir išvadų padarymo teismams nėra privalomos. Teismo proceso dalyviai gali teismui teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus, tačiau tokių proceso dalyvių pasiūlymų atmetimas pirmosios ar apeliacinės instancijos teismuose savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, jeigu teismo sprendimas pakankamai motyvuotas ir jame nėra prieštaravimų. Tai, kad pirmosios instancijos ar apeliacinės instancijos teismai padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokius sprendimus, nei tikėjosi vienas iš proceso dalyvių, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (kasacinė nutartis Nr. 2K-530/2015). Esant neginčijamiems įrodymas, patvirtinantiems P. S. kaltę, pirmosios instancijos teismui nebuvo būtinybės ieškoti papildomų atsitiktinių liudytojų, aiškintis dėl galimai esančių vaizdo kamerų ir pan. Dėl apelianto argumentų, kad liudytojas neteisingai nurodė atstumą, kurį jis nuvažiavo būdamas neblaivus, pažymėtina, kad pagal formuojamą teismų praktiką veikos kvalifikavimui nuvažiuotas atstumas reikšmės neturi, kadangi, sprendžiant dėl vairavimo fakto nustatymo yra remiamasi lingvistine žodžio „vairuoti“ prasme. Vairavimo, esant vairuotojui neblaiviam, veika nesiejama su nuvažiuotu atstumu, o šios normos taikymui pakanka konstatuoti, kad transporto priemonė judėjo valdoma administracinėn atsakomybėn patraukto asmens.

Atkreiptinas dėmesys, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle v. Finland; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėse bylose Nr. A261-3555/2011, Nr. N662-1252/2012 ir kt.).

Atsižvelgiant į tai, pažymėtina, kad aukštesnės instancijos teismas, patikrinęs bylą įrodymų vertinimo aspektu, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog P. S. padarė jam inkriminuotus administracinės teisės pažeidimus. Pripažindamas administracinėn atsakomybėn patrauktą asmenį kaltu, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, skundžiamame nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, visapusiškai ir objektyviai išanalizavo bei įvertino teismo posėdyje ištirtus įrodymus ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

Paskirtos P. S. administracinės nuobaudos yra artimos minimumui, galutinė administracinė nuobauda yra tinkamai subendrinta ir aiškiai per griežta, atitinka ATPK 20 str. numatytus siekiamus nuobaudos skyrimo tikslus.

Praktiškai dėl visų apeliacinio skundo argumentų, pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė, apeliacinės instancijos teismas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo atliktų įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams, apeliantas, gi, vadovaudamasi tik deklaratyviais teiginiais bei subjektyviu Ukmergės rajono apylinkės teismo 2016-07-19 nutarimo vertinimu, nepateikė aukštesnės instancijos teismui jokių objektyvių duomenų, kurių pagrindu būtų galima panaikinti skundžiamą nutarimą.

Tuo pačiu pažymėtina, skiriama nuobauda siekiama ne tik nubausti teisės pažeidėjus, bet ir auklėti, kad jie laikytųsi įstatymų, gerbtų bendro gyvenimo taisykles, taip pat, kad tiek pats teisės pažeidėjas, tiek ir kiti asmenys nepadarytų naujų teisės pažeidimų (ATPK 20 str.). Tokiu būdu įstatymas aukščiau iškelia visuomenės interesą, taikant prevencines priemones ir pažeidėjo nubaudimą, užtikrinti nepriekaištingą teisės aktų laikymąsi, eismo ir visuomenės saugumą, o ne asmens, padariusio teisės pažeidimą, asmeninį interesą išvengti neigiamų pasekmių, nepatogumų, susijusių su padarytu pažeidimu. Tokių pasekmių atsiradimas pats savaime neturėtų būti laikomas išskirtinio pobūdžio aplinkybe, sudarančia pagrindą švelninti paskirtą nuobaudą, nes neigiami padariniai yra natūralus teisės pažeidimo rezultatas, apie kurį asmenys yra informuojami iš anksto įstatyme įtvirtinant draudžiamas veikas bei nustatant už jas konkrečias sankcijas. Tai, kad žemesnės instancijos teismas padarė kitokias išvadas ir priėmė kitokį sprendimą, nei tikėjosi apeliantas, savaime nereiškia, jog bylos aplinkybės išnagrinėtos neišsamiai ir šališkai, o teismo sprendimas nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys kasacinėse bylose Nr. 2K-88/2013, 2K-455/2013, 2K-7-107/2013, 2K-467/2013, 2K-60/2014, 2K-62/2014, 2K-19/2014, 2K-422/2014, 2K-308/2014, 2K-202/2014, 2K/129/2014, 2K-139/2014 ir kt.; Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk v. Netherlands; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Helle v. Finland ir kt.).

Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad Vilniau smiesto apylinkės teismo 2016-07-19 nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti šį nutarimą.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos ATPK 302¹² str. 1 d. 1 p.

nutarė:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-07-19 nutarimą palikti nepakeistą ir P. S. apeliacinio skundo netenkinti.