Vilniaus apygardos teismo nutartis

4. Apeliaciniu skundu nuteistojo A. O. gynėjas advokato padėjėjas Benius Brazaitis prašo pirmosios instancijos teismo nuosprendį dalyje dėl A. O. nuteisimo panaikinti ir A. O. išteisinti iš visų jam inkriminuotų nusikalstamų veikų, taip pat atmesti civilinio ieškovo ieškinį ir reikalavimą dėl proceso išlaidų atlyginimo.

4.1. Gynėjo teigimu, teismas, pripažindamas A. O. kaltu padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nuosprendyje nurodė, kad dirbdamas UAB „U“ serviso vadovu, užimamų pareigų pagrindu, turėdamas teisę valdyti, naudotis ir disponuoti bendrovės turtu ir piniginėmis lėšomis, laikotarpyje nuo 2020 m. kovo 13 d. iki 2021 m. birželio 21 d. nuteistasis UAB „U“ vardu įgijo daiktus ir paslaugas savo asmeninėms reikmėms, o pirkimo dokumentus įtraukė į UAB „U“ apskaitą, tokiu būdu sumažino savo kaip UAB „U“ atskaitingo asmens skolą, tokiu būdu pasisavino UAB „U“ priklausantį turtą – 6 988,70 Eur. Teismo išvados, kad nuteistasis pasisavino UAB „U“ priklausantį turtą – 6988,70 Eur iš esmės grindžiamos liudytojų B. Č., O. P., D. Č., V. P., L. D. ir A. L. parodymais, pasirašytomis sąskaitomis faktūromis ir UAB „U“ parengtomis, tačiau nuteistajam pasirašymui nepateiktomis ir nepasirašytomis avansinėmis apyskaitomis, t. y. avanso apyskaita Nr. 2020.03.31 (avanso apyskaitos data 2020.03.01, tuo tarpu parašui skirtoje grafoje yra nurodyta 2022.06.03 data), avanso apyskaita Nr. 2020.01.31 (avanso apyskaitos data 2020.01.01, tuo tarpu parašui skirtoje grafoje yra nurodyta 2022.06.03 data).

4.2. Skunde teigiama, kad teismas iš esmės konstatavo, kad nuteistasis turėjo galimybę disponuoti UAB „U“ lėšomis dėl užimamų pareigų ir jomis disponavo, todėl įtraukdamas į apskaitą sąskaitas faktūras, išrašytas UAB „U“ vardu dėl prekių įsigijimo, kurios buvo pirktos apelianto ir jo šeimos poreikių tenkinimui, sumažino savo kaip atskaitingo asmens skolą UAB „U“ 6 988,70 Eur sumoje, todėl šį turtą – 6 988,70 Eur dydžio pinigines lėšas pasisavino. Teismas rėmėsi liudytojų parodymais, kurie teigė, kad nuteistasis disponavo bendrovės lėšomis, kurios būdavo perkeliamos į jo avansinę apyskaitą, o taip pat ikiteisminio tyrimo metu civilinio ieškovo pateiktomis avanso apyskaitomis. Teismo išvados ir argumentai, kuriais nuteistasis yra pripažintas kaltu padarius BK 183 straipsnio 1 dalyje nurodytą nusikalstamą veiką, yra nepagrįsti ir byloje surinktų įrodymų visetas nėra pakankamas nuteistojo kaltei pagrįsti, kadangi teismas bylą išnagrinėjo paviršutiniškai, nenustatė ir neištyrė turto pasisavinimui konstatuoti būtinų aplinkybių, o sprendimą dėl konkrečios pasisavintų lėšų sumos teismas iš esmės grindė tik liudytojų parodymais ir kaltinamojo nepasirašytais ir jam niekada pasirašymui nepateiktais avansinės atskaitomybės dokumentais.

4.3. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad A. O. yra pripažintas kaltu ne dėl baudžiamojoje byloje esančių ir kaltinamajame akte nurodytų sąskaitų faktūrų pagrindu įgyto turto įsigijimo ir neperdavimo UAB „U“, tačiau dėl to, kad nuteistasis, pirkdamas turtą ir gaudamas sąskaitas UAB „U“ vardu, šias sąskaitas įtraukė bendrovės buhalterinę apskaitą ir taip sumažino savo kaip atskaitingo asmens skolą bendrovei 6 988,70 Eur sumoje ir neva tokiu būdu pasisavino UAB „U“ pinigines lėšas. Tam, kad būtų buvę galima konstatuoti, kad nuteistasis sąskaitų faktūrų pagrindu susimažino savo kaip atskaitingo asmens skolą, byloje turėjo būti nustatyta, kad byloje esančių sąskaitų faktūrų į apskaitą įtraukimo metu nuteistasis buvo skolingas kokią nors sumą UAB „U“ kaip atskaitingas asmuo. Tačiau tokių aplinkybių teismas netyrė ir nenustatė. Todėl yra nesuprantama, kaip byloje nesant pirminių dokumentų, patvirtinančių piniginių lėšų perdavimą nuteistajam, nenustačius, ar nuteistasis buvo skolingas kokias nors sumas UAB „U“, buvo galima konstatuoti, kad A. O. susimažino savo kaip atskaitingo asmens skolą UAB „U“ ir tokiu būdu pasisavino UAB „U“ pinigines lėšas.

4.4. Skunde pažymima, kad nuteistasis tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylos nagrinėjimo teisme metu nuosekliai neigė, kad jis kaip atskaitingas asmuo buvo skolingas kokias nors lėšas UAB „U“, todėl negalėjo pasisavinti ir nepasisavino jokių UAB „U“ lėšų. Tyrimo metu prokurorės buvo prašoma papildyti ikiteisminio tyrimo medžiagą A. O. mėnesinėmis avansinėmis apyskaitomis už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. birželio 21 d., taip pat pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais, patvirtinančiais, kad UAB „U“ išmokėjo lėšas A. O. kaip atskaitingam asmeniui ar kitokiu būdu jam patikėjo kokį nors turtą. Tačiau šis prašymas buvo atmestas, nurodant, kad ikiteisminio tyrimo metu buvo surinkta pakankamai duomenų kaltinamojo kaltei pagrįsti. Teismo pozicija, kad duomenų nebuvimas apie lėšų perdavimą kaltinamajam, kaip atskaitingam asmeniui ir skolos konkrečiu laikotarpiu egzistavimą/neegzistavimą nėra svarbios aplinkybės teisingam bylos išnagrinėjimui, siekiant nustatyti ar asmuo pasisavino ar ne svetimą turtą, yra ydinga, kadangi byloje nenustačius, kad nuteistasis buvo skolingas kokias nors lėšas UAB „U“, nebuvo galima konstatuoti, kad jis susimažino skolą ir tokiu būdu pasisavino svetimą turtą.

4.5. Gynėjo teigiamu, teismui išsamiai neištyrus aplinkybių ir įrodymų, kurie neginčijamai leistų spręsti, kada ir kokia nuteistajam patikėtų lėšų suma kaip atskaitingas asmuo jis disponavo ir apskritai kokia nors jam patikėtų pinigų suma nuteistasis tikrai disponavo, teismas negalėjo ir neturėjo pagrindo nustatyti BK 183 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų visų objektyviųjų nusikalstamos veikos požymių, todėl nuteistasis kaltu pagal BK 183 straipsnio 1 dalį buvo pripažintas nepagrįstai.

4.6. Skunde teigiama, kad A. O. galėjo būti pripažintas kaltu tik tuo atveju, jeigu byloje būtų nustatyti visi BK 183 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti objektyvieji ir subjektyvieji nusikalstamos veikos sudėties požymiai, o taip pat būtų buvę surinkti ir ištirti įrodymai, patvirtinantys, kada, kokiais terminais ir kas perdavė A. O. UAB „U“ lėšas ne mažesnėje sumoje kaip 6 988,70 Eur, kuri pasak teismo buvo pasisavinta; pirminiai buhalterinės apskaitos dokumentai, patvirtinantys ne mažesnės kaip 6 988,70 Eur sumos perdavimą/išmokėjimą A. O.; jo pasirašytos mėnesinės avansinėmis apyskaitos už laikotarpį nuo 2019 m. gruodžio 2 d. iki 2021 m. birželio 21 d., kuriose aiškiai būtų matoma A. O. skolos (jeigu tokia būtų) UAB „U“ kitimo dinamika; nuteistojo tiesioginę tyčią pasisavinti bendrovės lėšas pagrindžiantys įrodymai.

4.7. Skunde gynėjas teigia, kad be anksčiau nurodytų duomenų negalėjo būti konstatuota aplinkybė, kad A. O. kaip atskaitingas asmuo buvo skolingas kokią nors sumą UAB „U“ ir kad jis susimažino savo kaip atskaitingo asmens skolą ir tokiu būdu pasisavino svetimą turtą. Nesant šių duomenų byloje visos su tuo susijusios abejonės privalėjo būti vertinamos kaltinamojo naudai ir dėl šių priežasčių negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis, nes nuteistasis negali/negalėjo pasisavinti svetimo turto, jeigu jam joks turtas nebuvo perduotas/patikėtas, taip pat apeliantas negali/negalėjo susimažinti savo kaip atskaitingo asmens skolos, jeigu jis nebuvo skolingas UAB „U“. Net jeigu laikytume, kad nuteistasis buvo skolingas UAB „U“, teismas nenustatė būtino objektyviojo turto pasisavinimo požymių - kad nuteistasis jam patikėtą turtą pavertė savo ir juo pradėjo disponuoti kaip jam priklausančiu turtu.

4.8. Skunde teigiama, kad iš liudytojų parodymų ir kitų bylos duomenų matyti, kad nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog nuteistasis neva jam kaip atskaitingam asmeniui perduotas lėšas (jeigu tokios būtų buvusios perduotos) naudojo savo asmeninių poreikių tenkinimui ir byloje pateiktose sąskaitose-faktūrose nurodytų daiktų įsigijimui. Liudytoja I. O. parodė, kad už baldų komplektą ir durų komponentus ji grynaisiais pinigais sumokėjo iš jos asmeninių lėšų (už baldus 2483 Eur už durų komponentus 1550 Eur), kai jie buvo atvežti į jos namus, nepaisant, kad sąskaita-faktūra buvo išrašyta UAB „U“ vardu. Kad lėšas sumokėjo I. O., patvirtina ir jos parašas 2020 m. kovo 30 d. pinigų priėmimo kvite Nr. (duomenys neskelbtini) už pristatytus baldus. Taip pat liudytojas M. C. patvirtino, kad jis iš asmeninių lėšų pirko šaldytuvą BEKO už 429 Eur, todėl akivaizdu, kad nuteistasis jokių UAB „U“ pinigų dėl šių prekių įsigijimo nepasisavino. Viskas buvo įsigyjama su UAB „U“ vadovo, kitų akcininkų ir finansininko žinia ir jiems pritarus, kadangi bendrovė gaudama sąskaitas faktūras išrašytas jos vardu galėdavo susimažinti mokėtiną PVM į valstybės biudžetą (iš esmės UAB „U“ vadovas organizavo apgaulingą bendrovės apskaitą). Byloje nustačius, kad už baldus, durų komponentus ir šaldytuvą mokėjo I. O. ir M. C. (bendra suma 4462 Eur), teismas privalėjo tirti ir išsamiai išsiaiškinti aplinkybes, kaip A. O. naudojo jo žinioje buvusias lėšas, kurios jam perduotos kaip atskaitingam asmeniui (jeigu būtų nustatyta, kad tokios lėšos jam buvo perduotos), t. y. ar jis jo žinioje buvusias lėšas panaudojo asmeninių poreikių tenkinimui ar su bendrovės veikla susijusioms reikmėms, nes yra akivaizdu, kad ne mažiau kaip 4462 Eur suma už baldus, durų komponentus ir šaldytuvo įsigijimą buvo sumokėta kitų asmenų lėšomis, o ne UAB „U“ lėšomis.

4.9. Gynėjas skunde teigia, kad byloje yra pateikti UAB „K“, UAB „D“, UAB „E“ atsakymai dėl informacijos apie iš jų įsigytas prekes ir UAB „U“ išrašytas sąskaitas, iš kurių matyti, kad dauguma atvejų už prekes buvo atsiskaitoma skirtingomis banko kortelėmis bei naudojant nuolaidų korteles, kas taip pat patvirtina, kad atsiskaitymai buvo vykdomi ne nuteistajam patikėtomis UAB „U“ lėšomis. Byloje esant duomenimis, kad iš UAB „K“, UAB „D“ bei UAB „E“, prekės buvo perkamos panaudojant banko korteles ir esant kaltinamojo parodymams, kad iš šių prekybos centrų jis nieko nepirko, o sąskaitas atnešė bendrovės darbuotojai, privalėjo būti imtasi priemonių nustatyti, kas faktiškai pirko prekes iš šių prekybos centrų. Tai padaryti nebuvo sudėtinga, kadangi ikiteisminį tyrimą atliekantys pareigūnai galėjo kreiptis į bankus, prašydami suteikti informaciją apie banko kortelių, kuriomis buvo atsiskaityta prekybos centuose naudotojus ir gavę atsakymus paneigti arba patvirtinti kaltinamojo poziciją, kad jis jokių prekių šiuose prekybos centruose nepirko ir sąskaitų į apskaitą netraukė. Tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti ir kaltinamojo parodymai, kad jis prekių nepirko nebuvo byloje paneigti. Šiame epizode liko neaiškumai, todėl teismas visus su tuo susijusius neaiškumus privalėjo vertinti kaltinamojo naudai, o ne formaliai teigti, kad parašas ant sąskaitos patvirtina, jog prekes pirko nuteistasis. Juo labiau, kai nuteistasis teismui davė nuoseklius ir detalius paaiškinimus, jog jam sąskaitas pristatė darbuotojai, jis jų nežiūrėjęs, būdamas įtampos būsenos greitai pasirašė ir padėjo pas save ant stalo, ketindamas vėliau viską sutikrinti. Tačiau darbdaviui, užrakinus serviso patalpas ir jo darbo vietą, sąskaitos tiesiog liko gulėti ant jo darbo stalo, o vėliau jas darbdavys sąmoningai panaudojo prieš jį reikšdamas kaltinimus. Kad nuteistasis buvo atkirstas nuo savo darbo vietos ir į ją negalėjo patekti bei kad iš darbo buvo atleistas neteisėtai, patvirtina byloje esantys Darbo ginčų komisijos sprendimai.

4.10. Gynėjo teigimu, nuteistojo skolos UAB „U“ susidarymo aplinkybės, skolos laikotarpis, skolos dydis konkrečiu laikotarpiu taip pat yra ypatingai svarbios, siekiant nustatyti nuteistojo kaltės ir tyčios formą dėl BK 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, kuri nuosprendyje nebuvo analizuota, vertinta ir dėl jos nebuvo pasisakyta, todėl byloje nebuvo ištirta subjektyvioji galimai padarytos nusikalstamos veikos pusė. Teismui netyrus ir nepasisakius dėl nuteistojo tyčios, negalėjo būti nustatyti visi būtini nusikalstamos veikos požymiai.

4.11. Skunde teigiama, kad teismų praktikoje laikoma, jog patikėtas turtas - tai einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu teisėtame kaltininko valdyme esantis svetimas turtas, kuriam kaltininkas turi teisiškai apibrėžtus įgalinimus. Liudytojas D. Č. nurodė, kad jokių pareiginių instrukcijų kaip turėtų elgtis serviso vadovas (nuteistasis) bendrovėje nebuvo patvirtinta, atskira serviso kasa nebuvo vedama, nuteistasis nebuvo paskirtas bendrovės kasininku, tvarkos kaip bendrovės darbuotojai turėtų disponuoti su jų žinioje esančiomis (jeigu tokios būtų) bendrovės lėšomis bendrovėje nebuvo patvirtinta, todėl netgi jeigu byloje būtų nustatyta, kad nuteistasis turėjo kokių nors UAB „U“ lėšų, tai nereikštų, kad nuteistasis gali būti laikomas subjektu galėjusiu pasisavinti UAB „U“ lėšas, nes nuteistasis neturėjo jokių teisiškai apibrėžtų įgalinimų kaip galėtų ir turėtų disponuoti jo žinioje esančiu UAB „U“ turto, todėl jis negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 183 straipsnio 1 dalį, nes nėra tam tinkamas subjektas.

4.12. Skunde teigiama, kad nuosprendyje yra konstatuota, jog būtent nuteistasis į UAB „U“ apskaitą įtraukė sąskaitas faktūras, kurioms buvo sumažinta neva nuteistojo buvusi skola bendrovei, tačiau tokių aplinkybių konstatavimas nuosprendyje yra neapgrįstas ir prieštaraujantis bylos medžiagai, sudarantis galimybę netinkamai interpretuoti nuteistojo kaltės formą. Nuteistasis viso proceso metu duodamas parodymus nurodė, kad jis nemoka naudotis UAB „U“ naudota buhalterinės apskaitos programa – „Rivilė“, prisijungimo duomenų prie šios buhalterinės programos taip pat neturėjo. Šias aplinkybes patvirtino liudytojas A. L.. Todėl akivaizdu, kad jokių sąskaitų-faktūrų nuteistasis į UAB „U“ buhalterinę apskaitą pats savarankiškai ir juo labiau siekdamas susimažinti neva buvusią skolą (apie kurios buvimą nuteistasis niekada nieko nežinojo) niekada neįtraukinėjo. Teismas, konstatuodamas, kad sąskaitas į apskaitą įraukė nuteistasis, iš esmės nepagrįstai konstatuoja sąmoningą nuteistojo veikimą, kurio nebuvo.

4.13. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad iš A. O., A. L., L. D. apklausos protokolų matyti, kad nuteistasis buhalterinės apskaitos programa „Rivilė“ nesinaudodavo, todėl nėra aišku kaip jis galėjo į apskaitą įtraukti nuosprendyje nurodytas sąskaitas faktūras. Iš bylos medžiagos matyti, kad asmuo/asmenys, kurie į UAB „U“ apskaitą įtraukė sąskaitas faktūras nėra nustatyti, todėl teismas neturėjo pagrindo konstatuoti kad sąskaitas faktūras į UAB „U“ apskaitą įtraukė nuteistasis.

4.14. Skunde teigiama, kad teismas apeliantą pripažino kaltu padarius BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. už pasikėsimą pasisavinti svetimą turtą. Ši nuosprendžio dalis yra nepagrįsta, kadangi ir šiuo atveju byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų spręsti, kad A. O. realiai buvo skolingas kokias nors sumas UAB „U“, nėra duomenų, kad jis kokias nors jam perduotas lėšas būtų siekęs naudoti asmeninių lėšų tenkinimui ir jas būtų siekęs paversti savomis lėšomis, nėra duomenų, kad jis būtų supratęs, jog jam patikėtą ar žinioje buvusį turtą neteisėtai siekia paversti savo turtu, kad būtų numatęs, kad dėl to savininkas šio turto neteks, ir to norėjo, todėl darytina išvada, kad byloje nebuvo nustatyti nei objektyvieji, nei subjektyvieji nusikalstamos veikos požymiai, todėl nuteistojo atžvilgiu negalėjo būti priimtas apkaltinamasis nuosprendis dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Visi išdėstyti argumentai taikytini ir sprendžiant klausimą, ar nuteistasis kėsinosi pasisavinti svetimą turtą, todėl aukščiau išdėstytų argumentų pagrindu gynėjas prašo vadovautis ir priimant sprendimą dėl BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo.

4.15. Gynėjo teigimu, nuteistasis laikosi pozicijos, kad jis negali/negalėjo kėsintis pasisavinti svetimo turto, jeigu jam joks turtas nebuvo perduotas/patikėtas, taip pat nuteistasis negali/negalėjo kėsintis susimažinti savo kaip atskaitingo asmens skolos, jeigu jis nebuvo skolingas UAB „U“. Šiuo atveju pasikėsinimas pasisavinti svetimą turtą taip pat gali būti padaromas tik tiesiogine tyčia, tačiau tokia nuteistojo tyčia byloje nebuvo nustatyta ir įrodyta. Iš nuteistojo parodymų yra akivaizdu, kad jis gautą pinigų priėmimo kvitą iš M. Ž. bendrovei pateikė tik dėl to, kad tokio dokumento gavimo reikalavo O. P. ir B. Č. ir nuteistąjį privertė jį gauti pasinaudodami grasinimais, kad padarys taip, jog nuteistajam bus panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Nuteistasis bijodamas, kad jo atžvilgiu gali būti realiai įgyvendinti grasinimai, nes O. P. ir B. Č. nuolatos gyrėsi, kad turi daug pažinčių valstybinėse institucijose, įskaitant prokuratūrą, pakluso O. P. ir B. Č. valiai ir jų prašytą dokumentą jiems pristatė, tačiau niekada bendrovės nereikalavo jam grąžinti šio kvito pagrindu jokių lėšų ir niekada neteigė, kad bendrovė šio kvito pagrindu jam yra skolinga, todėl yra akivaizdu, kad nuteistasis tyčios pasisavinti svetimą turtą neturėjo.

4.16. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad nuteistasis su UAB „U“ bylinėjosi dėl skolų priteisimo, darbo užmokesčio priteisimo ir kitų iš darbo santykių kildinamų išmokų priteisimo, jo atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, tačiau nei vienoje byloje nepareiškė reikalavimo grąžinti lėšas pagal M. Ž. išrašytą pinigų priėmimo kvitą, ką nuteistasis neabejotinai būtų daręs, jeigu būtų turėjęs kokį nors tikslą pasisavinti UAB „U“ lėšas. Darytina išvada, kad ir šiuo atveju nebuvo nustatyti objektyvieji ir subjektyvieji BK 22 straipsnio 1 dalyje ir 183 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos požymiai, todėl nuteistasis negalėjo būti pripažintas kaltu dėl pasikėsinimo pasisavinti svetimą turtą.

4.17. Gynėjo teigimu, byloje nėra ginčo, kad M. Ž. darbų „S“ kioske neatliko, o jo išrašytas pinigų priėmimo kvitas buvo išrašytas nepagrįstai, todėl visiškai formaliai žiūrint BK 300 straipsnio 1 dalyje įtvirtini nusikaltimo požymiai šioje byloje buvo nustatyti, tačiau vien formalus nusikalstamos veikos požymių buvimas neturėtų būti pagrindas asmenį patraukti atsakomybėn, o priimant sprendimą turėjo būti atsižvelgta į visas teisingam bylos išnagrinėjimui svarbias aplinkybes. Teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, privalėjo atsižvelgti į kvito gavimo ir panaudojimo aplinkybes, t. y. kad pinigų priėmimo kvitas, kurio suklastojimu ir panaudojimu yra kaltinamas nuteistasis, buvo gautas ir perduotas O. P. ir B. Č. vien dėl to kad tokio dokumento gavimo reikalavo O. P. ir B. Č., o nuteistąjį jį privertė gauti pasinaudodami grasinimais, kad padarys taip, jog nuteistajam bus panaikintas leidimas gyventi Lietuvoje. Be to, turėjo būti atsižvelgta, kad suklastoto dokumento perdavimas nebuvo jo panaudojimas, kadangi šiuo dokumentu nebuvo siekiama sukurti jokių teisinių pasekmių, nuteistasis šio dokumento pagrindu taip pat neturėjo jokio tikslo gauti kokių nors lėšų iš UAB „U“ ir tokių lėšų nereikalavo, todėl net teoriškai negalėjo sukelti jokios žalos UAB „U“.

4.18. Skunde cituojama Lietuvos Aukščiausio Teismo praktika dėl BK 300 straipsnio taikymo, kurioje yra nurodyta, kad nors baudžiamajai atsakomybei už disponavimą netikrais ir suklastotais dokumentais kilti nebūtina, kad dėl to atsirastų konkretūs neigiami padariniai, teismų praktikoje pabrėžiama, kad gali pasitaikyti tokių atvejų, kai disponavimas dokumentu, kuriame įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai, yra formalaus pobūdžio, nes realiai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių. Tokiais atvejais gali būti konstatuota, kad veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.) arba yra mažareikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-413-895/2016 ir kt.).

4.19. Skunde teigiama, kad iš byloje surinktų duomenų galima daryti išvadą, kad nors buvo sukurtas bei perduotas kvitas, tokio dokumento reikalavusiems O. P. ir B. Č., susidariusi situacija nepasiekė tokio pavojingumo, kad dėl jos nuteistasis būtų patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį būtina nustatyti ir kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, supranta, kad neturėdamas teisės dokumente įtvirtina tikrovės neatitinkančius duomenis, kurie gali sukelti teisinių pasekmių, ir tai atlieka sąmoningai, nori taip veikti. Iš byloje duotų parodymų yra akivaizdu, kad nuteistasis tyčios klastoti dokumentą neturėjo, nenorėjo to daryti ir sąmoningai taip veikti nenorėjo, tačiau tai daryti buvo priverstas kitų ašmenių, kas lemia, jog jo veiksmuose nebuvo tyčios, todėl ir dėl šios priežasties baudžiamojon atsakomybėn jis negalėjo būti patrauktas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį.

4.20. Skunde pažymima, kad kadangi nuteistasis dėl turto pasisavinimo kaltu buvo pripažintas nepagrįstai, nepagrįstai buvo patenkintas ir civilinio ieškovo ieškinys ir reikalavimas dėl proceso išlaidų atlyginimo, todėl patenkinus šį skundą, civilinis ieškinys ir reikalavimas dėl proceso išlaidų atlyginimo turėtų būti atmetamas arba paliekamas nenagrinėtu. Teismas, priimdamas sprendimą dėl civilinio ieškinio tenkinimo, privalėjo šią sprendimo dalį tinkamai motyvuoti, išdėstyti argumentus, kada ir kokias sumas gavo nuteistasis iš civilinio ieškovo ir kokių sumų apeliantas civiliam ieškovui negrąžino, tačiau to nepadarė, o civilinį ieškinį tenkino visiškai formaliais argumentais, kad nuteistąjį pripažinus kaltu dėl turto pasisavinimo, nuteistasis privalo atlyginti pasisavinto turto vertę, tačiau kokių dokumentų pagrindu buvo nustatyta pasisavinto turto vertė ir kada bei kokį turtą pasisavino nuteistasis, teismas nenurodo. Į bylą pateiktos avansinės apyskaitos, kurios nėra pasirašytos nuteistojo, nesant pirminių dokumentų, patvirtinančių lėšų išmokėjimą nuteistajam, nebuvo pakankamas pagrindas civilinio ieškinio tenkinimui, nes avansinės apyskaitos yra tik išvestinis ir bylos baigtimi suinteresuotos šalies (su kuria yra didelis konfliktas) parengtas dokumentas, todėl nesant nuteistojo parašų šiame dokumente, jis negali būti laikomas pakankamu ir patikimu įrodymu prašomai žalai priteisti ar pripažinti, kad asmuo avansinėse apyskaitose nurodytas sumas pasisavino. Dėl šių priežasčių civilinis ieškinys turėjo būti atmestas arba paliktas nenagrinėtu.

4.21. Skunde teigiama, kad nuteistasis buvo pripažintas kaltu nepagrįstai, o civilinio ieškovo ieškinys turėjo būti atmestas arba paliktas nenagrinėtu, todėl civiliniam ieškovui iš nuteistojo negalėjo būti priteisiama ir 2700 Eur suma proceso išlaidoms atlyginti.

4.22. Skunde gynėjas teigia, kad buvo nepagrįstai kriminalizuoti civiliniai UAB „U“ ir A. O. santykiai. Išplėstinės teisėjų kolegijos kasacinėje nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-251/2013, nurodyta aktualiausia šiuo klausimu kasacinė praktika baudžiamosiose bei civilinės bylose, taip pat konstitucinė jurisprudencija. Remiantis kasacinėmis nutartimis civilinėse bylose Nr. 3K-7-444/2009, 3K-3-73/2008 pažymėta, kad kasacinis teismas, formuodamas vienodą bendrosios kompetencijos teismų praktiką taikant įstatymus ir kitus teisės aktus, yra išaiškinęs, kad kai uždarosios akcinės bendrovės vadovas padaro bendrovei žalos veikdamas kaip jos valdymo organas „išoriniuose“ santykiuose, jam taikytina civilinė atsakomybė pagal civilinius įstatymus. Netinkama juridinio asmens valdymo organų ar jų narių veikla taip pat visų pirma suprantama kaip CK 2.86-2.87 straipsnių nuostatų pažeidimas. Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-7-251/2013 pažymima, kad baudžiamoji atsakomybė negali būti taikoma sprendžiant civilinius ginčus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi nuomonės, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas tokios teisinės praktikos formavimas, kai sprendžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos, ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertinamas kaip atitinkamos nusikalstamos veikos padarymas. Tai dera ir su konstitucine jurisprudencija, kurioje ne kartą konstatuota, kad siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visada tokios veikos pripažintinos nusikalstamomis ir jas padariusiems asmenims taikytinos pačios griežčiausios priemonės - bausmės. Toks aiškinimas kyla iš konstitucinės jurisprudencijos (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1997 m. lapkričio 13 d., 2005 m. lapkričio 10 d. nutarimai), kurioje išaiškinta, jog kiekvieną kartą, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu ar kitokiu teisės pažeidimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis ar pan.).

4.23. Gynėjo teigimu, iš byloje esančios medžiagos ir Vilniaus apygardos teismo 2022 m. balandžio 4 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. e2-855-967/2022 (patenkintas apelianto ieškinys dėl paskolos priteisimo), taip pat iš byloje esančių darbo ginčų komisijos sprendimų matyti, kad nuteistojo ir UAB „U“ santykiai nuo 2021 metų gegužės-birželio mėnesio tapo itin konfliktiški, kadangi nuteistasis pareikalavo grąžinti jo suteiktą 48 500 Eur paskolą ir palūkanas. Jam to pareikalavus, UAB „U“ neteisėtai uždraudė ir sudarė kliūtis patekti į darbo vietą, jį neteisėtai atleido (atleidimas pripažintas neteisėtu pagal byloje esančius Darbo ginčų komisijos sprendimus). Po to buvo pradėti kelti reikalavimai dėl daiktų grąžinimo ir kt. Dėl neva nuteistojo kaip atskaitingo asmens skolos, civilinėje byloje Nr. e2-855-967/2022 buvo pateiktas UAB „U“ priešieškinis, kurį dėl nesavalaikio pateikimo Vilniaus apygardos teismas atsisakė priimti, tačiau nekliudė civilinio ieškinio pareikšti kitoje byloje.

4.24. Skunde teigiama, kad nors UAB „U“ turėjo visus neva jo reikalavimus pagrindžiančius dokumentus ir savo teises galėjo ginti visomis civilinėmis priemonėmis bei žinojo, kad nuteistasis nepripažįsta jokios skolos bendrovei ir neigia pasisavinęs kokius nors bendrovės daiktus, vis vien iniciavo ikiteisminį tyrimą ir dėjo pastangas, kad ikiteisminis tyrimas būtų vykdomas dėl turto pasisavinimo, nors tam nebuvo jokio pagrindo. Teismas, nagrinėdamas bylą, neatsižvelgė į šias esmines aplinkybes, kurios neabejotinai leido spręsti, kad faktiškai tarp UAB „U“ ir nuteistojo yra kilęs didelis konfliktas, o šalių santykiai iš esmės patenka į civilinės teisės, o ne į baudžiamosios teisės sritį. Teismas neatsižvelgdamas į šias aplinkybes, priimdamas sprendimą nepagrįstai rėmėsi UAB „U“ darbuotojų bei akcininkų liudijimais, jų nevertino per kilusio konflikto prizmę, todėl be pagrindo kriminalizavo tarp šalių kilusį ginčą ir priėmė nepagrįstą nuosprendį. Teismas, spręsdamas klausimą dėl turto pasisavinimo, neatsižvelgė į tai, kad neva padaryto nusikaltimo metu ne nuteistasis buvo skolingas UAB „U“, o UAB „U“ buvo skolingas nuteistajam ne mažesnę kaip 48 500 Eur, nors vertinant, ar nuteistasis galėjo susimažinti savo skolą bendrovei, tai buvo viena iš svarbių aplinkybių teisingam bylos išnagrinėjimui.

5. Teismo posėdžio metu nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė ir civilinio ieškovo atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.