- Teismas
- Panevėžio apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-12-21
- Bylos Nr.
- e2A-781-278/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-12500-2017-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolė Danguolė Smetonienė, Margarita Dzelzienė, Birutė Valiulienė
- Ieškovas
- V. U.
- Atsakovas
- Vilniaus miesto savivaldybei, Savivaldybės įmonei, „Vilniaus miesto būstas“
Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Margaritos Dzelzienės, Nijolės Danguolės Smetonienės, Birutės Valiulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-18924-854/2017 pagal ieškovės V. U. ieškinį atsakovėms Vilniaus miesto savivaldybei (toliau ir Savivaldybė), Savivaldybės įmonei (toliau ir SĮ) „Vilniaus miesto būstas“, išvadą byloje teikiančiai institucijai Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl socialinio būsto nuomos sutarties nepagrįsto nutraukimo ir nuomos mokesčio permokos priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė V. U. prašė teismo pripažinti, kad ji ir jos šeima teisės į socialinį būstą adresu (duomenys neskelbtini), nebuvo praradusi; pripažinti, kad su Vilniaus miesto savivaldybės administracija jos 2011-01-06 sudaryta socialinio būsto nuomos sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) turėjo neterminuotos socialinio būsto nuomos sutarties statusą; priteisti iš atsakovo SĮ „Vilniaus miesto būstas“ jos ir trečiųjų asmenų už ją sumokėtą 1 008,52 Eur nuomos mokesčio permoką bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, jog 2011-01-06 sudarė socialinio būsto, esančio (duomenys neskelbtini), nuomos sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) vieneriems metams, kuri kasmet, pateikus pajamų deklaracijas ir kitus reikalaujamus dokumentus, būdavo pratęsiama. Teigė, jog paskutinį kartą nuomos sutartis buvo pratęsta 2015-02-05 iki 2016-02-20. Prieš pasibaigiant sutarties galiojimo terminui, 2016-01-29 raštu kreipėsi į atsakovą SĮ „Vilniaus miesto būstas“ dėl neterminuotos buto (duomenys neskelbtini), nuomos sutarties sudarymo, o pakartotinai raštu ir 2016-09-13, tačiau SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2016-09-19 atsakė, kad sutartis nebus tęsiama, nes jos turtas (įskaitant pajamas) viršija teisės aktuose nustatytus dydžius ir jai su dviem mažamečiais vaikais pasiūlyta iki 2016-10-25 geranoriškai išsikelti. Pakartotiniame SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 2016-09-29 rašte buvo paaiškinta, kad socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama, kai asmens ar šeimos deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) daugiau kaip 20 proc. viršija įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius.
3. Nurodė, kad jos pajamų deklaracijoje nurodytos pajamos, darbo užmokestis ir motinystės pašalpa, neviršija Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto dydžio. Teigė, jog maksimalus jos pajamų dydis 2015 metais buvo viršytas 100 Eur, nes buvo paskirta vienkartinė 418 Eur dydžio išmoka, gimus vaikui. Nurodė, jog atsakovai ignoravo šios išmokos socialinę prigimtį bei faktą, kad tai vienkartinė tikslinė išmoka bei aplinkybę, kad ji viena augina du mažamečius vaikus.
4. Teigė, jog Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (iki 2015-01-01 Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas), nenumato terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo galimybės. Nurodo, kad terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties sudarymas su ja laikytinas neatitinkančiu viešosios teisės. Be to, Įstatymas nenumato, kad nuomos sutartis gali būti vienašališkai nutraukta nuomotojo, o CK 6.610 straipsnis nustato, jog nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, nutraukta ir asmenys gali būti iškeldinami tik teismo sprendimu.
5. Pažymėjo, kad už naudojimąsi savivaldybės socialiniu būstu nepagrįstai buvo skaičiuojamas didesnis nuomos mokestis ir už visą laikotarpį, kurį ji su vaikais, atsakovų nuomone be teisinio pagrindo, gyveno nuomojamame būste. Nurodė, kad už laikotarpį nuo 2016-02-21 iki 2017-01-26 permokėjo atsakovui SĮ „Vilniaus miesto būstas“ 1 008,52 Eur, todėl nuomos mokesčio permoka turi būti grąžinta.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Pirmosios instancijos teismas 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimu ieškovės V. U. ieškinį atmetė.
7. Teismas nustatė, jog butas (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso Vilniaus miesto savivaldybei, kuris turtas patikėjimo teise perduotas SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ir butas yra įtrauktas į Vilniaus miesto savivaldybės socialinio būsto fondą bei laikomas socialiniu būstu. Nurodė, kad 2003-03-20 su ieškovės tėvu V. U. buvo sudaryta manevrinio butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartis, pagal kurią jam ir jo šeimos nariams iki 2004-02-20 buvo išnuomotas butas (duomenys neskelbtini). 2004-09-13 su juo sudaryta socialinio būsto gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis, kurioje nuomos terminas nebuvo nurodytas. Nustatė, kad sutarties 5 punktu nuomininkas buvo įpareigotas iki 2004-02-20 pateikti duomenis apie turtą ir pajamas, taip pat kitus dokumentus. Teismas nustatė, kad 2005-11-08 sudaryta nauja sutartis analogiškomis sąlygomis, o 2008-02-01 su ieškovės tėvu V. U. sudaryta socialinio būsto terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2010-12-31 įsakymo pagrindu 2011-01-06 socialinio būsto terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl buto (duomenys neskelbtini), kuri vėliau kasmet buvo pratęsiama, buvo sudaryta su ieškove V. U..
8. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad sutartis su ieškove 2016 metais nebuvo pratęsta dėl to, kad jos pajamos 2015 metais viršijo nustatytą dydį 125,90 Eur, o perviršis susidarė dėl to, jog ieškovė 2015 metų spalio mėn. gavo vienkartinę 418 Eur dydžio išmoką, gimus vaikui. Nurodė, kad nėra ginčo ir dėl to, jog dėl šios priežasties, 2016-02-21 - 2017-01-26 laikotarpiu ieškovei buvo skaičiuojamas didesnis nuomos mokestis.
9. Nustatė, jog 2016-09-29 SĮ „Vilniaus miesto būstas“ ieškovei nurodė, kad sudaryti neterminuotą socialinio būsto sutartį su ja nėra pagrindo, nes jos pajamos viršija nustatytą dydį bei pakartojo 2016-09-19 rašte nurodytą reikalavimą išsikelti iš ginčo buto iki 2016-10-25. Teismas nurodė, kad 2017-01-27 ieškovė dar kartą kreipėsi dėl neterminuotos buto nuomos sutarties sudarymo ir 2017 m. vasario mėn. raštu jai buvo nurodyta, kad tokios sutarties sudaryti teisinio pagrindo nėra bei pasiūlyta teikti prašymą dėl terminuotos nuomos sutarties pratęsimo. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-05-08 įsakymo pagrindu su ieškove 2017-06-12 buvo sudaryta neterminuota socialinio būsto nuomos sutartis.
10. Teismas sprendė, jog šioje byloje ieškovė siekia, jog būtų priteistas iki 2017-01-26 skaičiuotas didesnis nuomos mokestis, o reikalavimo pripažinti 2011-01-06 sudarytą socialinio būsto terminuotą gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį neterminuota, kaip ir reikalavimo pripažinti, kad ieškovė nebuvo praradusi teisės į socialinį būstą, nelaikė savarankiškais, konstatuodamas, jog tai yra aplinkybės, sudarančios ieškovės nurodomą ieškinio faktinį pagrindą, nes tokių aplinkybių pripažinimu siekiama byloje pareikšto turtinio reikalavimo patenkinimo.
11. Pažymėjo, jog byloje nėra ginčo dėl to, kad socialinio būsto nuomos sutartis su ieškove 2016 metais nebuvo pratęsta dėl to, kad jos pajamos 2015 metais viršijo Lietuvos Respublikos Paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo straipsnio 1 dalyje nustatytą dydį, o 125,90 Eur perviršis susidarė dėl to, kad ieškovė 2015 metų spalio mėn. gavo vienkartinę 418 Eur dydžio išmoką gimus vaikui. Atsakovų teigimu, dėl šios priežasties ji laikotarpiu nuo 2016-02-21 iki 2017-01-26 socialiniame būste gyveno be pagrindo, todėl vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašo 22 punktu, už nurodytą laikotarpį turėjo pareigą mokėti žalą už būsto nuomą.
12. Nurodė, jog Lietuvos Respublikos išmokų vaikams įstatymo pagrindu mokama išmoka gimus vaikui, yra tikslinė išmoka, skiriama kiekvienam gimusiam vaikui bei, vadovaujantis bendraisiais teisingumo ir protingumo principais, iš principo sutiktina, kad jos gavimas savaime negali lemti šeimos turtinės padėties geresnio vertinimo. Kartu pažymėjo, kad aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis ginčo santykių reguliavimas įgalino atsakovą pagrįstai skaičiuoti ieškovei didesnį mokestį už buto nuomą, nes ji dėl gautų didesnių nei nustatyta pajamų neatitiko paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti gavėjui keliamų formalių reikalavimų. Be to, nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu galiojusio Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatos neišskyrė jokios pajamų grupės (ir gautos išmokos gimus vaikui), kuri į bendras gyventojo, siekiančio paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, pajamas neturėtų būti įtraukta. Darė išvadą, jog atsakovas didesnį mokestį už buto nuomą skaičiavo pagrįstai, vadovaudamasis galiojusiais teisės aktais, o kitoks jo elgesys būtų vertintinas kaip veikimas ultra vires, todėl ieškovės reikalavimas byloje nurodytiems atsakovams dėl nurodomos permokos priteisimo atmestinas kaip nepagrįstas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
13. Apeliaciniu skundu ieškovė V. U. prašo sprendimą panaikinti, priimti naują sprendimą – tenkinti ieškinį bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
14. Nurodo, jog teismas nevertino socialinio būsto nuomos sutarties teisinės prigimties, galimumo sudaryti terminuotą tokio tipo nuomos sutartį, taip pat nevertino sutarties nutraukimo/pasibaigimo teisinių procedūrų ir pasekmių. Teigia, jog neišnagrinėjęs žalos teisinės prigimties, teismas padarė materialiosios teisės taikymo klaidą, nes atsakovai neturėjo jokio teisinio pagrindo skaičiuoti žalos ar netesybų. Pažymi, jog ginčo atveju žala yra kildinama iš sutartinių teisinių santykių, todėl buvo būtina nustatyti juridinių faktų sudėtį - neteisėtus veiksmus (CK 6.246 str.), žalą ar nuostolius (6.249 str.), kaltę (6.248 str.), priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir pasekmių (6.247 str.). Vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 23 straipsnio nuostatomis, neteisėtai gautos socialinės paramos išieškojimo teisinis pagrindas yra kalti ir nesąžiningi paramos gavėjo veiksmai (neveikimas), kas šiuo atveju nėra nustatyta. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-04-25 nutarimu Nr. 472 (2014-12-23 nutarimo Nr. 1487 redakcija) patvirtintoje Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodikoje nėra aptarta žala, jos skaičiavimo mechanizmas ir kt., su atsakove sudarytoje socialinio būsto nuomos sutartyje taip pat nėra aptartas netesybų klausimas.
15. Tvirtina, jog šiuo konkrečiu atveju būtina spręsti klausimą dėl socialinio būsto nuomos sutarties prigimties, nes tai lemia galimybę šiai sutarčiai pasibaigti, suėjus terminams, ar būtinybę sutartį nutraukti, atsiradus tam teisiniam pagrindui. Pažymi, jog socialinio būsto nuomos teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas (iki 2015-01-01 Valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti ir daugiabučiams namams atnaujinti (modernizuoti) įstatymas), kuris nenumato terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo galimybės, t. y., įstatymas nustato sąlygas, kada asmuo įgyja teisę į socialinį būstą, ir kada asmuo tokią teisę praranda, ir tuo atveju socialinio būsto nuomos sutartis su juo turi (gali) būti nutraukta. Šios nuostatos laikytinos specialiosiomis teisės normomis ir jos turi būti taikomos ginčo teisiniams santykiams. Teigia, jog 2011-01-06 socialinio būsto terminuotos nuomos sutarties sudarymas su ja, nors ir pratęsiant kasmet šią sutartį, laikytinas neatitinkančiu viešajai teisei.
16. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymas nenustatė, kad nuomos sutartis gali būti vienašališkai nutraukta nuomotojo (savivaldybės, savivaldybės tarybos, savivaldybės administracijos, savivaldybės įmonės ar kt.), todėl turi būti vadovaujamasi bendrąja teisės norma, tai yra CK 6.610 straipsniu, nustatančiu, kad nuomos sutartis gali būti pripažinta negaliojančia, gali būti nutraukta ir asmenys gali būti iškeldinami tik teismo sprendimu. Teigia, jog atsakovo reikalavimas, kad ji su šeima išsikeltų iš socialinio būsto, suteikto nuomos sutarties pagrindu, neatitinka nei materialinės teisės normų reikalavimų, nei EŽTT praktikos, o teismas, neanalizuodamas teisinės socialinio būsto nuomos sutarties prigimties, neteisingai įvertino atsakovų veiksmus.
17. Be to, teigia, jog teismas netinkamai vertino Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatas, susijusias su socialinio būsto nuomininko deklaruojama turtine padėti – gaunamomis pajamomis. Nurodo, jog įstatymas nustato, kad teisę į socialinį būstą turi asmenys, kurių deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) neviršija šio įstatymo nustatytų pajamų ir turto dydžių, tačiau jis nereglamentuoja, kas sudaro nepasiturinčiai gyvenančių asmenų pajamas (kas įskaitoma į pajamas). Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymas nustato, kokios pajamos nėra įskaitomos į nepasiturinčių gyventojų pajamas. Tvirtina, jog teismo teiginys, kad specialiai nenumačius pašalpos, vaikui gimus, Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme, faktinis tokios pašalpos atsiradimas gali būti laikomas pakankamu pagrindu laikyti, kad asmuo (šeima) prarado šiuo įstatymu jam suteiktas socialines garantijas, yra nepagrįstas. Socialinio būsto nuoma, kaip ir vienkartinė pašalpa, skiriama, gimus vaikui, yra Valstybės socialinės politikos, skirtos rūpintis vaiku, išdava, todėl socialinė išmoka, skiriama, gimus vaikui, negali eliminuoti vaiko ir jo šeimos teisės į socialinį būstą.
18. Nurodo, jog vertinant, kad jos deklaruotų pajamų dydis buvo viršytas dėl vienkartinės socialinės išmokos, skiriamos vaikui gimus, akivaizdu, jog ši išmoka neužtikrina galimybės jai ateityje išsinuomoti jos šeimos poreikius atitinkanti būstą, t. y., atsakovo priimtas sprendimas prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos konstitucinei doktrinai. Atkreipia dėmesį, kad padidintu nuomos mokesčio skaičiavimu atsakovai uždėjo jos šeimai dvigubai didesnę piniginę naštą, nei padidėjo šeimos pajamos dėl socialinės pašalpos, išmokėtos gimus vaikui. Toks susidariusios padėties teisinis vertinimas prieštarauja bendriesiems teisingumo ir protingumo principams, įtvirtintiems Civilinio kodekso 1.5 straipsnyje.
Atsiliepimas
19. Atsiliepimais į apeliacinį skundą atsakovai Vilniaus miesto savivaldybė ir SĮ „Vilniaus miesto būstas“ prašo apeliacinį skundą atmesti.
20. Pažymi, jog byloje nustatyta, kad apeliantė laikotarpiu nuo 2016-02-21 iki 2017-01-26 socialiniame būste gyveno be pagrindo ir už tai, kad naudojasi socialiniu būstu turėjo mokėti didesnį mokestį, kuris taikomas ne socialinio būsto nuomininkams. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis ginčo santykių reguliavimas įgalino SĮ „Vilniaus miesto būstas“ skaičiuoti apeliantei didesnį mokestį už buto nuomą, nes dėl gautų didesnių nei nustatyta pajamų, neatitiko paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti gavėjui keliamų formalių reikalavimų. Teigia, jog galiojęs teisinis reglamentavimas neišskyrė jokios pajamų grupės (ir gautos išmokos gimus vaikui), kuri į bendras gyventojo, siekiančio paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, pajamas neturėtų būti įtraukta.
21. Teigia, jog apeliantės šeima prieštaravimų dėl terminuotos nuomos sutarties sudarymo neturėjo, todėl nuomos sutartis atitiko šalių valią. Nurodo, jog apeliantės šeimos pajamos už 2015 m. sudarė 9 428 Eur ir tai 125,60 Eur viršijo Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatyme 2-3 asmenų šeimai nustatyto dydžio (7 752 Eur) leistiną 20 procentų perviršį, todėl sutartis su V. U. nebuvo pratęsta, o už būsto nuomą, laikantis teisinio reglamentavimo, buvo skaičiuojamas didesnis nuomos mokestis.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Apeliacinis skundas atmestinas.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas ribų, nustatytų apeliaciniu skundu (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo peržengti šios bylos ribas, nustatytas V. U. apeliaciniu skundu, be to, absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnis).
23. CPK 306 straipsnio 2 dalis numato, kad apeliacinio skundo argumentai išdėstomi glausta forma ir turi atitikti apeliacinio skundo dalyką ir pagrindą. Apeliacinis skundas negali būti grindžiamas aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme. Taip pat apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis).
24. Apeliantė tvirtina, jog teismas, neišnagrinėjęs žalos (apeliantės ieškiniu prašytos priteisti nuomos mokesčio permokos) teisinės prigimties, padarė materialiosios teisės taikymo klaidą, nes atsakovai neturėjo jokio teisinio pagrindo skaičiuoti žalos ar netesybų.
25. Teisėjų kolegija pažymi, jog apeliacinio skundo teiginiai, susiję su sutartinės civilinės atsakomybės taikymo sąlygomis, nėra šio skundo nagrinėjimo dalykas (CPK 312 straipsnis) ir todėl jie nevertinami. Taip pat pažymėtina, jog be Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau ir CK) nuostatų, nuomos teisinius santykius tarp šalių reglamentuoja ir specialusis įstatymas bei jį įgyvendinantys poįstatyminiai aktai, kuriuose ir yra apibrėžiamos sutarčių sudarymo, keitimo, nutraukimo sąlygos, nuomos mokesčio mokėjimo tvarka ir kiti atvejai. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas sprendė, kad ginčo tarp šalių dėl paskaičiuoto nuomos mokesčio dydžio nėra – ieškovė prašė priteisti jos sumokėtą 1 008,52 Eur dydžio nuomos mokesčio permoką iš esmės tuo pagrindu, jog socialinio būsto nuomos sutartis su ja nepagrįstai nebuvo pratęsta, nusprendus, jog V. U. neteko teisės į socialinį būstą bei tuo pagrindu skaičiuotas didesnis nuomos mokestis. Kaip matyti iš šalių byloje pateiktų procesinių dokumentų, ginčo, jog atsakovės neturėjo teisinio pagrindo, t.y., jog jokie teisės aktai nenumato galimybės skaičiuoti nuomininkui žalą, nepratęsus su juo būsto nuomos sutarties, niekada nebuvo. Tačiau apeliantė skundu kelia naujus argumentus susijusius su 1 008,52 Eur dydžio nuomos mokesčio permokos teisiniu reglamentavimu bei pagrindimu. Atsižvelgiant į šio ginčo pobūdį, taip pat į aiškias, papildomo įrodymų tyrimo nereikalaujančias bylos aplinkybes bei vadovaujantis proceso ekonomiškumo bei koncentracijos principais teisėjų kolegija dėl šių aplinkybių pasisako.
26. Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo (toliau ir Įstatymas, akto redakcija galiojusi nuo 2015-01-01 iki 2017-01-01, tai yra ginčo įvykių metu) 9 straipsnis numatė kriterijus, kuriuos turi atitikti asmuo pretenduojantis į socialinio būsto nuomą. Vienas iš tokių kriterijų yra tai, kad asmens Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) iki prašymo suteikti paramą būstui išsinuomoti pateikimo dienos neviršija šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytų pajamų ir turto dydžių (9 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Minėto Įstatymo 11 straipsnio 2 dalies 3 punktas numato, jog teisę į paramą būstui išsinuomoti turi asmenys ir šeimos, jeigu jų Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) neviršija šių dydžių: dviejų ar trijų asmenų šeimos, gyvenančios Vilniaus miesto ar rajono, <...> savivaldybėje, grynosios metinės pajamos – 76 VRP (valstybės remiamų pajamų) dydžių ir turtas – 168 VRP dydžių. Įstatymas taip pat reglamentuoja socialinio būsto nuomos sutarties sudarymą, keitimą ir nutraukimą. Vadovaujantis Įstatymo 20 straipsnio 5 dalies 2 punktu, socialinio būsto nuomos sutartis nutraukiama kai Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka už kalendorinius metus asmens ar šeimos deklaruotas turtas (įskaitant gautas pajamas) daugiau kaip 20 procentų viršija šio Įstatymo 11 straipsnio 2 dalyje nustatytus metinius pajamų ir turto dydžius, arba kai asmuo ar šeima pasibaigus kalendoriniams metams (iki kitų metų gegužės 1 dienos) nepateikė Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka turto (įskaitant gautas pajamas) deklaracijos (20 straipsnio 5 dalies 4 punktas). Pažymėtina, jog socialinio būsto nuomojimo tvarką nustato savivaldybės tarybos (Įstatymo 16 straipsnio 9 dalis).
27. Nagrinėjamu atveju su V. U. 2011-01-06 buvo sudaryta socialinio būsto terminuota gyvenamųjų patalpų nuomos sutartis dėl buto (duomenys neskelbtini). Sutarties nuostatos (9 punktas) numatė, jog butas išnuomojamas vienerių metų terminui. Pagal nuomos sutarties 10 punktą, pasibaigus šios sutarties terminui, su nuomininku, tvarkingai vykdžiusiu sutartyje prisiimtas pareigas ir neišnykus priežastims, dėl kurių turtas buvo suteiktas nuomos pagrindais, sutartis gali būti atnaujinta vadovaujantis Vilniaus miesto savivaldybės sprendimu „Dėl socialinio būsto nuomos“ ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka. Vadovaujantis sutarties 15 punktu, ne vėliau kaip 20 dienų iki sutarties termino pabaigos nuomininkas privalo pateikti teisę į socialinį būstą patvirtinančius dokumentus: pajamų ir turto deklaraciją, pažymą apie šeiminę padėtį bei deklaruotą gyvenamąją vietą, VĮ Registrų centro pažymą apie visų šeimos narių, įskaitant ir vaikus, nuosavybės teise turimą nekilnojamąjį turtą Lietuvos Respublikoje. Taigi šalių sudaryta socialinio būsto nuomos sutartimi šalys aiškiai susitarė dėl terminuotos būsto nuomos ir jos termino. Byloje nustatyta, kad 2011-01-06 nuomos sutarties galiojimo terminas kasmet buvo keičiamas ir galutinis socialinio būsto nuomos terminas, 2015-02-05 sutarties pratęsimu, buvo nustatytas iki 2016-02-20, ir nustatytam terminui V. U. neprieštaravo.
28. Apeliantė ginčija terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties sudarymą tvirtindama, jog tokio pobūdžio sutartis prieštarauja viešajai teisei, nes įstatymai nenumato terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties sudarymo galimybės. Sutiktina su apeliante, jog Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo nuostatos socialinio būsto nuomos sutarčių laike neapibrėžia, tačiau tiek kiek teisinių santykių nereglamentuoja specialusis įstatymas yra taikomos bendrosios teisės normos, šiuo atveju Civilinio kodekso nuostatos, kurios numato terminuotų nuomos sutarčių sudarymo galimybę (CK 6.582 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, jog Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-09-23 sprendimu Nr. 1-201 patvirtintas Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos aprašas taip pat numatė terminuotos socialinio būsto nuomos sutarties sudarymą. Teisėjų kolegijos vertinimu, sprendžiant šalių ginčą, pačios socialinio būsto nuomos sutarties apibrėžimas laike bei nuo to priklausantis jos baigties vertinimas (CK numatytas sutarties nutraukimas, pratęsimas ir pan.), kurį akcentuoja apeliantė, nėra reikšmingas, nes, kaip pagrįstai konstatavo pirmosios instancijos teismas, apeliantė teisę į socialinį būstą prarado esant Įstatyme (11 straipsnio 2 dalies 3 punktas) nustatytam pagrindui, t. y., jog jos gautos metinės pajamos viršijo Įstatyme nustatytus maksimalius dydžius. Taigi, šiuo atveju nuomos sutarties pasibaigimą nulėmė nuomininkės V. U. turtinės padėties pasikeitimas.
29. V. U. pateikus prašymą dėl socialinio būsto nuomos sutarties pratęsimo bei dokumentus, pagrindžius teisę į socialinį būstą, pagal pirmiau minėtus Įstatymo reikalavimus, buvo nustatyta, jog 2015 metais gautos jos pajamos viršijo Įstatymo nustatytus dydžius. Ginčo dėl šių pajamų dydžio nėra, tačiau apeliantės tvirtinimu, nepagrįstai buvo vertinamos kaip pajamos gautos išmokos gimus vaikui, kas nulėmė Įstatymu nustatyto grynųjų metinių pajamų dydžio viršijimą.
30. Sutiktina su teismo išvada, kad dėl gautų didesnių nei nustatyta pajamų V. U. neatitiko paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti gavėjui keliamų formalių reikalavimų, nes tuo metu galiojęs teisinis ginčo santykių reguliavimas neišskyrė jokios pajamų grupės (tame tarpe ir gautos išmokos gimus vaikui), kuri į bendras gyventojo, siekiančio paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti, pajamas neturėtų būti įtraukta. Tačiau vadovaujantis ginčui aktualios Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo redakcijos nuostatomis asmens ar šeimos turtinė padėtis, sprendžiant klausimą dėl jo (jų) teisės į socialinį būstą, buvo vertinama pagal Gyventojų turto deklaravimo įstatyme nustatyta tvarka pateiktas metines turto ir pajamų deklaracijas. Minėto įstatymo bei Metinės gyventojo (šeimos) turto deklaracijos formos ir jos užpildymo, teikimo ir tikslinimo taisyklių, patvirtintų Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos viršininko įsakymu, nuostatos numatė, jog gyventojai, pageidaujantys gauti paramą būstui įsigyti ar išsinuomoti pagal Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymą, ir jų šeimų nariai turi deklaruoti ataskaitiniais metais <...> visas gautas pajamas, neatėmę sumokėtų (išskaičiuotų) mokesčių (įmokų), taip pat sumokėtų mokesčių (įmokų) ir faktiškai gautų pajamų sumas, t.y., galiojęs teisinis reglamentavimas nenumatė, jokių nuo pajamų rūšies priklausančių išskaitų deklaruojant turtą bei gautas metines pajamas. Esant minėtoms įstatyminėms nuostatoms, savivaldybės darbuotojai neturėjo jokio teisinio pagrindo kitaip vertinti apeliantės deklaracijų duomenis ar išskaičiuoti tam tikras tikslines išmokas, nes Įstatymas tokios teisės nenumatė, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog jų veiksmai buvo neteisėti, o apeliantė ir jos šeima teisę į socialinį būstą buvo praradusi nepagrįstai. Tik nuo 2017-01-01 įsigaliojusioje Įstatymo redakcijoje įtvirtinta nuostata apibrėžianti pajamų rūšis, kurios yra įskaitomos (o kurios ne) į asmens pretenduojančio į socialinio būsto nuomą gaunamas pajamas. Apeliantės nurodytos Lietuvos Respublikos piniginės socialinės paramos nepasiturintiems gyventojams įstatymo nuostatos, ginčo įvykių metu, nagrinėjamiems santykiams aktualios nebuvo.
31. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad nepaisant, jog būsto nuomos sutartis su apeliante nebuvo pratęsta, tačiau faktiniai nuomos teisiniai santykiai tarp šalių nenutrūko, atsakovai nesikreipė į teismą dėl apeliantė bei jos šeimos iškeldinimo iš socialinio būsto ar kt., o Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2017-05-08 įsakymo pagrindu su apeliante 2017-06-12 buvo sudaryta neterminuota socialinio būsto nuomos sutartis.
32. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojęs teisinis reglamentavimas suteikė atsakovėms teisę skaičiuoti didesnį nuomos mokestį (atsiliepimuose į ieškinį įvardijamą kaip žala), nustačius neteisėtą asmenims naudojimosi socialiniu būstu faktą. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2015-07-29 sprendimu Nr. 1-130 patvirtintos Vilniaus miesto savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio apskaičiavimo, surinkimo ir išieškojimo tvarkos aprašo 22 punktas numatė, jog savivaldybei nuosavybės teise priklausančių gyvenamųjų patalpų nuomos administratorius, nustatęs neteisėtą naudojimąsi Savivaldybės būstu arba socialiniu būstu (kai būstas savavališkai užimtas, pasibaigęs nuomos sutarties terminas, asmeniui ir šeimai praradus teisę į paramą būstui išsinuomoti ir kt.), turi teisę iš šiomis patalpomis besinaudojančių asmenų, iki jie nutrauks savo neteisėtus veiksmus, reikalauti žalos atlyginimo, kurio dydis apskaičiuojamas pagal Savivaldybės būsto (išskyrus socialinį būstą) nuomos mokesčio dydžio apskaičiavimo formulę, nustatytą Metodikoje. Esant minėtiems Savivaldybės sprendimams, nustačius neteisėtą naudojimosi socialiniu būstu faktą, asmenims iš esmės yra skaičiuojamas didesnis nuomos mokestis, t.y., nuomos mokestis, taikomas savivaldybės būstams, o ne socialiniams būstams, kurio dydis apskaičiuojamas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-04-25 nutarimu Nr. 472 patvirtintoje Savivaldybės būsto, socialinio būsto nuomos mokesčių ir būsto nuomos ar išperkamosios būsto nuomos mokesčių dalies kompensacijos dydžio apskaičiavimo metodikoje nustatyta tvarka. Pažymėtina, jog vadovaujantis Lietuvos Respublikos paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti įstatymo 4 straipsnio nuostatomis viena iš savivaldybių taryboms priskirtų funkcijų yra savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos tvarkos nustatymas bei sprendimų dėl savivaldybės būsto ir socialinio būsto nuomos mokesčių dydžio ir jo keitimo priėmimas. Kadangi apeliantė 2016-02-21 - 2017-01-26 laikotarpiu neturėjo teisės naudotis socialiniu būstu, todėl nėra pagrindo konstatuoti, jog V. U. neteisėtai buvo skaičiuojamas didesnis nuomos mokestis.
33. Kadangi kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimų į juos argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, teisėjų kolegija atskirai dėl jų nepasisako. Teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog teismas yra atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų su tuo susijusių skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-252/2010; Nr. 3K-3-107/2010).
34. Atsižvelgiant į aukščiau paminėtas aplinkybes konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė tiek materialinės, tiek procesinės teisės normas bei priėmė motyvuotą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
35. Pirmosios instancijos teismo sprendimu ieškovei V. U. buvo grąžinta 28 Eur žyminio mokesčio už ieškinį permoka, kurią, paduodama apeliacinį skundą ieškovė prašė įskaityti kaip žyminį mokestį sumokamą už apeliacinį skundą. Už apeliacinį skundą V. U. turėjo mokėti 23 Eur (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Nors atskira nutartimi teismas žyminio mokesčio klausimo neišsprendė, tačiau priėmė apeliacinį skundą, kas laikytina, jog teismas tenkino apeliantės prašymą, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimo rezoliucinė dalis, kuria V. U. grąžinamas 28 Eur žyminis mokestis, tikslintina, jį sumažinant iki 5 Eur (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktai).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. lapkričio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą, patikslinant jo rezoliucinę dalį dėl grąžintino žyminio mokesčio ir ieškovei V. U. (a. k. (duomenys neskelbtini) grąžinti 2017 m. kovo 23 d. permokėtą 5 (penkių) Eur žyminį mokestį.