- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2023-06-28
- Bylos Nr.
- eI2-8075-426/2023
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-04711-2023-3
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas visiškai.
- Teisėjai
- Rūta Miliuvienė (pirm.), Henrikas Sadauskas, Indrė Žvaigždinienė
- Pareiškėjas
- V. D.
- Atsakovas
- Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos
- Trečiasis asmuo
- Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rūtos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Henriko Sadausko ir Indrės Žvaigždinienės,
viešame teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos Valstybės saugumo departamentas, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
Teismas nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėjas V. D. kreipėsi į teismą prašydamas panaikinti 2023 m. kovo 24 d. atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) sprendimą Nr. 23S35189, kuriuo nutarta panaikinti jam leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti/išduoti naują leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje.
Skunde paaiškina, kad Migracijos departamento tinklalapyje lietuvių kalba parašė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi. Paskyrus apsilankymo datą 2023 m. vasario 13 d. atvyko į Migracijos departamento Panevėžio skyrių dėl leidimo nuolat gyventi pakeitimo, nes 2023 m. balandžio 17 d. baigiasi jo galiojimo laikas. Migracijos departamento Panevėžio skyriaus darbuotoja pateikė anketą užpildymui rusų kalba.
Sprendimo dėl prašymo pakeisti leidimą nuolat gyventi pareiškėjas negavo, 2023 m. kovo 27 d. gavo pranešimą, kad 2023 m. kovo 24 d. priimtas sprendimas panaikinti Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimą gyventi Europos Sąjungoje. Sprendime nurodyta, kad leidimas nuolat gyventi panaikinamas, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Su tuo pareiškėjas kategoriškai nesutinka, iš sprendimo nesupranta, kokią grėsmę kelia valstybės saugumui. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovas rėmėsi Valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) pateikta išvada, kad jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Suprato, kad išvada padaryta tik dėl jo atsakymo į Migracijos departamento klausimyno 11 klausimą, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. Pareiškėjas akcentuoja, kad klausimo nelabai suprato. Buvo girdėjęs, jog Kryme vyko referendumas ir pagalvojo, kad Krymo gyventojai patys nusprendė atsiskirti nuo Ukrainos, kaip Lietuvos gyventojai buvo nusprendę išstoti iš Sovietų sąjungos. Tik po dukros I. paaiškinimo suprato, kad atsakydamas į šį klausimą suklydo. Referendumas Kryme buvo suorganizuotas jau įvedus Rusijos kariuomenę ir jo rezultatais negalima tikėti. Pareiškėjas nurodo, kad bendrai politika ir politiniais įvykiais nesidomi, domisi tik religija ir tikėjimu, kiek lieka laiko nuo sutuoktinės G. D. nuolatinės priežiūros.
Žemesnės instancijos teismas
Skunde pareiškėjas akcentuoja, kad sprendime nurodomi nepilni ir netikslūs duomenys apie jo gyvenimą Lietuvoje bei šeimą. Paaiškina, kad Lietuvoje gyvena nuo 1962 m., kai su šeima buvo perkeltas dirbti į karinį dalinį Panevėžio rajone. Nuo 1978 m. gyvena bute (duomenys neskelbtini). Iki 1989 m. vasario 27 d. dirbo aviacijos mechaniku (duomenys neskelbtini). Po to – (duomenys neskelbtini), o nuo 1994 m. sausio 24 d. – (duomenys neskelbtini). Dėl sutuoktinės ligos, nes jai reikalinga nuolatinė priežiūra, buvo priverstas 2022 m. kovo 31 d. išeiti iš darbo. Panevėžio apylinkės teismo 2023 m. vasario 24 d. sprendimu G. D. pripažinta ribotai veiksnia tam tikrose srityse, jai paskirta globa. Kadangi pareiškėjas pats dėl savo amžiaus ir sveikatos būklės nesugebėtų būti globėju ir turto administratoriumi, tai jos globėja buvo paskirta dukra I. D., kuri yra Lietuvos Respublikos pilietė ir nuo gimimo gyvena (duomenys neskelbtini). Nuo 2010 m. su šeima gyvena jai ir sutuoktiniui nuosavybės teise priklausančiame bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Ji baigė Šiaulių universitetą ir visą laiką dirbo mokytoja. Šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini).
Kita dukra N. B. nuo gimimo gyvena Lietuvoje ir baigė studijas technikume Vilniuje. Dėl šeimyninių aplinkybių nuo 1993 m. su savo šeima išvyko nuolat gyventi į Rusiją. Paskutinį kartą lankėsi Lietuvoje 2019 m. gavusi Šengeno vizą.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo, jog turi Rusijos Federacijos pilietybę. Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės nesikreipė, nes jam paaiškino, kad būtų praradęs užtarnautą pensiją. Įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybę, netektų Rusijos Federacijos pilietybės. Be to, (duomenys neskelbtini) dar turėjo butą, kurį pardavė tik 1997 m. Sutuoktinė, pasak pareiškėjo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir visa laiką iki pensijos dirbo geografijos mokytoja.
Su bendradarbiais pareiškėjas susišnekėdavo lietuviškai, buitiniu lygiu lietuviškai susikalba su kaimynais ar parduotuvėje. Tik abejoja, ar pavyktų išlaikyti lietuvių kalbos egzaminą, nes nesiseka su lietuvių kalbos gramatika, nėra gabus kitoms kalboms. Skunde akcentuoja, kad tai jokiu būdu negalima laikyti nepagarba valstybinei kalbai.
Pareiškėjas akcentuoja, kad Rusijos pradėtam karui prieš Ukraina nepritaria. Labai draugiškai sugyvena su karo pabėgėle, dukros I. vyro motina Ukrainos piliete, kurią 2022 m. vasarą dukros vyras parsivežė iš (duomenys neskelbtini). Šiuo metu ji gyvena kartu su dukros I. šeima. Pareiškėjas aiškina, kad jai padeda ir finansiškai, abi šeimos kartu švenčia visas šventes ir dažnai bendrauja.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad jam jau 80 metų, serga lėtinėmis ligomis, nustatytas neįgalumas, nuolat prižiūri savo neveiksnią sutuoktinę, nes nėra galimybės palikti vienos. Santykius palaiko tik su Rusijoje gyvenančia savo dukra N. B., kiti artimi giminaičiai jau mirę.
Šalies argumentai
Pareiškėjas nurodo nemanąs, kad yra kaip nors įdomus Rusijos Federacijos valstybės institucijoms, nebent tik tuo, kad jie privalo mokėti pensiją. Iš žvalgybos tarnybos iki šiol per visą gyvenimo laiką Lietuvoje niekas nesikreipė ir net nebandė užmegzti kokį nors kontaktą. Tvirtina, kad niekad neveiktų prieš šalį, kurioje gyvena ir kurios piliečiai yra artimiausi žmonės. Akcentuoja, kad jokios grėsmės Lietuvos Respublikos saugumui nekelia. Mano, jog VSD išvadą reiktų laikyti tik nuomone, kad galbūt galėtų kelti grėsmę valstybės saugumui, jei kreiptųsi į jį Rusijos valstybės institucijos ar žvalgybos tarnybos ir pareiškėjas sutiktų joms talkinti. Prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka.
Atsiliepimas
Atsakovas Migracijos departamentas su skundu nesutinka.
Atsiliepime nurodo, kad pagal kompetenciją išnagrinėjo pareiškėjo, Rusijos Federacijos piliečio V. D., 2023 m. balandžio 5 d. skundą dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 23S35189, kuriuo atsakovas nusprendė panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, panaikinimo.
Atsakovas paaiškina, kad pareiškėjui leidimas nuolat gyventi Lietuvoje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo išduotas 2018 m. balandžio 17 d. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – Įstatymas) 53 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu (pasibaigė leidimo nuolat gyventi galiojimas) ir galiojo iki 2023 m. balandžio 17 d.
Migracijos departamentas 2023 m. sausio 16 d. gavo VSD raštą Nr. 18-520, kuriame nurodyta, kad šios institucijos vertinimu, jei užsienietis, atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, jog asmuo remia Rusijos Federacijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui, o taip pat, kad asmuo yra lojalus Rusijos režimui ir gali būti išnaudotas Rusijos valstybės institucijų ir (ar) žvalgybos tarnybų, vykdant veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus.
Atsakovas akcentuoja, kad galimybės gyventi Lietuvos Respublikoje suteikimas asmenims, akivaizdžiai prijaučiantiems režimui, yra nesuderinamas su Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo tikslais, kadangi tokiu būdu būtų sukuriama palanki terpė Rusijos Federacijos režimą palaikantiems asmenims, o tokio režimo agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tame tarpe ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Atsižvelgęs į išdėstytą informaciją ir šiandieninę geopolitinę situaciją VSD vertina, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Remdamasis VSD vertinimu, jog pareiškėjo buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui ir vadovaudamasis Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Migracijos departamentas priėmė ginčijamą sprendimą panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą nuolat gyventi Lietuvoje.
Skundo teiginiai, kad nebuvo atsižvelgta į jo individualią situaciją, pasak atsakovo, nepagrįsti. Atsikirsdamas į tai nurodo, kad priimdamas ginčijamą sprendimą Migracijos departamentas vadovavosi kompetentingos institucijos – Valstybės saugumo departamento – išvada dėl pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui. Migracijos departamentas pažymi, kad nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Migracijos departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis.
Atsiliepimas
Migracijos departamentas atsiliepime nurodo, kad 2023 m. sausio 16 d. gavo VSD raštą Nr. 18-520, kuriame nurodyta, kad šios institucijos vertinimu, jei užsienietis atsakydamas į 11 klausimą nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, jis taip išreiškia paramą Rusijos Federacijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. Tai rodo, kad pareiškėjas remia Rusijos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. VSD vertinimu, atsižvelgiant į šiandieninę geopolitinę situaciją, pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Skundo teiginiai, kad Lietuvoje pareiškėjas gyvena nuo 1962 m., jo prižiūrima sunkiai serganti sutuoktinė – Lietuvos Respublikos pilietė, dukros – Lietuvos Respublikos pilietės, atsakovo manymu, niekaip nepaneigia pareiškėjo grėsmės Lietuvos saugumui. Migracijos departamentas pažymi, kad atliko pareiškėjo vertinimą. Nustatė, kad jis ir viena dukra – Rusijos Federacijos piliečiai, o sutuoktinė ir kita dukra – Lietuvos Respublikos pilietės. Lietuvoje gyvenamoji vieta deklaruota nuo 1989 m., pareiškėjas iki šiol neatsisakė Rusijos Federacijos pilietybės, atsakovas nustatė šeiminę padėtį, socialines įmokas ir kt., todėl negalima teigti, jog neatliko savarankiško tyrimo. Atsakovas nesutinka su skundo argumentais, kad neįrodyta, jog pareiškėjas atliko/atlieka kokius nors veiksmus, kurie savo pobūdžiu suteiktų pagrindą daryti išvadą apie valstybės saugumui keliamą pavojų iš jo pusės, kadangi, VSD vertinimu, pareiškėjo išreikšta pozicija iš klausimyno atsakymų – akivaizdžiai nesutampanti su Lietuvos ir kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pareiškėjo argumentai, kad jis laikosi teisės aktų, nėra baustas administracine tvarka, pasak atsakovo, neturi jokios reikšmės priimant sprendimą šioje situacijoje, kai grėsmė Lietuvos saugumui nustatyta visai kitu pagrindu, t. y. pareiškėjui sąmoningai išreiškiant poziciją, kuria neteisėtai okupuotą Ukrainos teritoriją (Krymą) priskyrė Rusijos Federacijai. Atsakovas akcentuoja, kad tai rodo Rusijos karinių veiksmų, apimančių ypač žiaurius karo nusikaltimus žmogiškumui prieš Ukrainos žmones, pripažintinus Ukrainos tautos genocidu, palaikymą.
Atsiliepimas
Atsiliepime pažymi, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant pareiškėjo atliktus veiksmus surinktais ir teisme ištirtais įrodymais. Šiuo atveju, atsakovo nuomone, pakanka pagrįstai manyti, kad pareiškėjo pozicija, lojalumas Rusijai gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti pareiškėjui nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Migracijos departamentas pabrėžia, kad grėsmė valstybės saugumui yra aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant leidimo nuolat gyventi panaikinimo klausimą.
Atsakovas aiškina, kad priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamame sprendime įvertino visas su juo susijusios aplinkybės, taip pat ir duomenis apie jo šeiminę padėtį, gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukmę, bei nustatė, kad pareiškėjo keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o panaikinimas leidimo nuolat gyventi – proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti visuomenės saugumą lyginant su nesuteikimu teisės užsieniečiui gyventi Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, kad Lietuvos Respublikos pilietybės nepriėmė, nes taip prarastų socialines išmokas iš Rusijos Federacijos, atsakovo manymu, tik dar labiau patvirtina jo priklausomybę ir lojalumą šiai valstybei agresorei. Migracijos departamentas mano, kad iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, todėl prašo Teismo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD nesutinka su skundo argumentais. VSD nuomone, skundžiamas atsakovo sprendimas priimtas pagal jo kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir Europos Sąjungos teisės aktais, yra teisėtas ir pagrįstas tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimtas įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, yra atitinkantis šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją.
Trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepime nurodo, kad vadovaudamasis Įstatymo 4 straipsnio 3 ir 4 dalimis, įpareigojančiomis VSD atlikti užsieniečių keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą, 2023 m. sausio 16 d. raštu Nr. 18-520 atsakovui pateikė vertinimą, jog užsieniečio gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, jei užsienietis, pildydamas Migracijos departamento pateiktą klausimyną, nurodo, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, pareiškėjas, deklaruodamas, kad Krymas priklauso Rusijos Federacijai, išreiškia paramą Rusijos įvykdytai karinei agresijai prieš Ukrainą ir jos teritorijų okupacijai. VSD manymu, pareiškėjui gyvenant Lietuvoje, jis gali būti išnaudotas Rusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Rusijos valdžiai asmuo.
Šiuo atveju, trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, pakanka pagrįsto manymo, kad pareiškėjo pažiūros gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Lietuvos Respublika neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos leisti jam atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų. Grėsmė valstybės saugumui – aplinkybė, kuri pripažįstama svarbia, sprendžiant tiek draudimo atvykti, tiek leidimo gyventi panaikinimo klausimą. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip galintis kelti grėsmę valstybės saugumui, jo asmeniniai interesai, skunde išdėstytos aplinkybės, kad gyvena Lietuvos Respublikoje nuo 1962 metų, ir kiti nurodyti argumentai, VSD nuomone, negali būti aukščiau Lietuvos Respublikos valstybės saugumo. Tai, kad ankstesniais laikotarpiais pareiškėjui buvo pratęsiami leidimai nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje, savaime nereiškia, kad Rusijos Federacijos karinės agresijos sąlygomis leidimas nuolat gyventi turėjo būti pratęstas automatiškai. Teismo prašo pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento 2023 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. 23S35189 teisėtumo ir pagrįstumo.
Bylos rašytiniai įrodymai patvirtina, kad pareiškėjas – Rusijos Federacijos pilietis, turėjęs leidimą gyventi Lietuvoje, galiojusį iki 2023 m. balandžio 17 d., Lietuvos Respublikoje gyvena ir dirbo nuo 1962 m. Sutuoktinė ir viena iš dukrų yra Lietuvos Respublikos pilietės.
Pareiškėjas 2023 m. vasario 13 d. Migracijos departamentui pateikė prašymą pakeisti leidimą nuolat gyventi.
Byloje pateiktas klausimynas, kurį 2023 m. vasario 13 d. užpildė ir pasirašė pareiškėjas. Atsakydamas į klausimyno 10 klausimą „Ar pritariate Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje?“ pareiškėjas atsakė „Ne“. Į klausimyno 11 klausimą „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas?“ pareiškėjas atsakė „Rusijos Federacijai“.
VSD atliko pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą ir 2023 m. sausio 16 d. rašte Nr. 18-520 konstatavo, kad pildydamas Migracijos departamento klausimyną pareiškėjas nurodė, jog Krymas priklauso Rusijos Federacijai. VSD vertinimu, V. D. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Migracijos departamentas VSD išvados pagrindu 2023 m. kovo 24 d. priėmė ginčijamą Sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą nuolat gyventi, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo Sprendimu, kreipėsi į teismą.
Užsieniečių teisinę padėtį Lietuvos Respublikoje reglamentuoja Įstatymas, nustatantis užsieniečių atvykimo ir išvykimo, buvimo ir gyvenimo, prieglobsčio suteikimo, integracijos ir natūralizacijos, sprendimų dėl užsieniečių teisinės padėties apskundimo tvarką.
Įstatymo 4 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas. Įstatymo 4 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad Valstybės saugumo departamentas, turėdamas duomenų, kad užsienietis, kuriam išduota viza, leidimas gyventi ar kitas šiame Įstatyme nurodytas užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje patvirtinantis dokumentas, kelia grėsmę valstybės saugumui, nedelsdamas apie tai informuoja Migracijos departamentą, kuris ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo šios informacijos gavimo dienos panaikina užsieniečiui išduotą vizą, leidimą gyventi, jeigu tokie dokumentai buvo išduoti, arba užsieniečio teisę gyventi Lietuvos Respublikoje ir apie tai nedelsdamas informuoja užsienietį.
Įstatymo 54 straipsnyje nustatyti leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindai. Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad leidimas nuolat gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
Leidimo nuolat gyventi panaikinimo tvarką reglamentuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. gruodžio 21 d. įsakymas Nr. 1V-445 „Dėl Lietuvos Respublikos ilgalaikio gyventojo leidimo gyventi Europos Sąjungoje išdavimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Tvarkos aprašas).
Tvarkos aprašo 104 punktas nustato, kad paaiškėjus bent vienam iš Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punkte ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje, arba Susitarimo 15 straipsnio 3 dalyje nustatytų leidimo nuolat gyventi panaikinimo pagrindų ir esant tai patvirtinančių duomenų ir (ar) dokumentų, Migracijos departamentas išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 54 straipsnio 1 dalies 1, 3, 4, 5 punktuose ar 3 dalyje arba Asmenų perkėlimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nurodyto pagrindo paaiškėjimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi arba sprendimą nepanaikinti leidimo nuolat gyventi.
Tvarkos aprašo 105 punkte numatyta, kad Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytais atvejais Migracijos departamentas, gavęs Valstybės saugumo departamento informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę valstybės saugumui, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informaciją apie užsieniečio keliamą grėsmę viešajai tvarkai, išnagrinėja dokumentus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, įvertina nustatytus faktus ir ne vėliau kaip per 14 kalendorinių dienų nuo Įstatymo 4 straipsnio 5 ar 6 dalyje nurodytos Valstybės saugumo departamento, Policijos departamento arba Valstybės sienos apsaugos tarnybos informacijos gavimo Migracijos departamente dienos priima nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir Lietuvos Respublikos teisės aktų normomis pagrįstą sprendimą panaikinti leidimą nuolat gyventi.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje klausimus, privalo būti įvertintas galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko bei įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, siekiant tinkamai pritaikyti Įstatymo nuostatas, be kita ko, būtina įvertinti ir tai, kokio leidimo ir kokiu pagrindu prašoma, taip pat individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022; 2023 m. sausio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1055-492/2023).
Žemesnės instancijos teismas
LVAT praktikoje nurodoma, kad asmens keliama grėsmė turi būti reali ir akivaizdi. Ši grėsmė turi būti grindžiama individualiomis su pareiškėjo asmeniu susijusiomis konkrečiomis aplinkybėmis, o ne bendro pobūdžio informacija.
LVAT ne kartą yra pažymėjęs, kad nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės aiškinimo ir taikymo dalykas (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2015 m. vasario 5 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-506-624/2015; 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2744-756/2017).
Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekanti plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui. Negali būti atmesta tokia situacija, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Taigi grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė. Tačiau galimos grėsmės valstybės saugumui turinys ir apimtis negali būti nepagrįstai ir neprotingai plečiamas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Priešingu atveju būtų iškreipta nagrinėjamos normos prasmė ir tikslai, nes užsieniečiui leidimą gyventi būtų galima neišduoti dėl iš esmės tik tariamo, t. y. nei laike, nei erdvėje realiai neegzistuojančio bei neįrodyto, pavojaus valstybės saugumui, tokiu būdu sudarant nepateisinamas prielaidas diskriminuoti atitinkamus užsieniečius arba kitaip piktnaudžiauti valdžia (suteiktais įgaliojimas).
Tokiose bylose būtina įvertint individualią užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes. Taip pat būtina pabrėžti, kad, sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010; 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2019 m. spalio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-5322-520/2019 ir kt.). Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo, visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (žr., pvz. 2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010).
Nagrinėjamu atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą, vadovavosi VSD rašte pateikta informacija. Iš į bylą pateiktų rašytinių įrodymų konstatuotina, jog tiek atsakovas, tiek trečiasis suinteresuotas asmuo pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui sieja tik su jo atsakymu į klausimyne vienu iš pateiktų klausimų, t. y. kam priklauso Krymas. Sprendžiant pareiškėjo leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo klausimą buvo nustatytos faktinės aplinkybės, susijusios su jo gyvenimo Lietuvos Respublikoje trukme, santuoka, vaikais, gyvenamąja vieta, taip pat tai, kad buvo įdarbintas Lietuvos Respublikoje, gavo draudžiamąsias pajamas ir mokėjo valstybinio socialinio draudimo įmokas. Tačiau sprendime nėra paaiškinta, kokią reikšmę turėjo šios faktinės aplinkybės ginčijamo Sprendimo priėmimui, kaip jos buvo vertinamos. Taigi, darytina išvada, jog nesant kitų duomenų, patvirtinančių grėsmės valstybės saugumui realumą, tokia grėsmė – tariama bei formali, o ne reali. Grėsmė turėtų būti vertinama visumoje kartu su jo atliekamais, planuojamais atlikti arba realiai galimais atlikti veiksmais, atsižvelgiant į faktiškai egzistuojančias galimybes bei ryšius su kitais asmenimis, darbinę veiklą ir kt. aplinkybes. Ginčo atveju toks vertinimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo atliktas.
Iš byloje esančių dokumentų analizės galima daryti išvadą, kad pareiškėjo tariamai keliama grėsmė valstybės saugumui iš esmės nustatyta tik atsižvelgus į jo atsakymą į klausimą, kam priklauso Krymas. Teisėjų kolegijos vertinimu, klausimyne suformuluotas ginčo klausimas ją pildantiems asmenims gali sukelti tam tikras abejones dėl jo turinio aiškumo. Migracijos departamento atsiliepime teigiama, kad formuluotė „Jūsų nuomone, kam priklauso Krymas“ kaip tik ir rodo, kad klausimas ne geografinis, ne apie tai, kas dabar yra okupavęs, faktiškai dabar valdo ar pan. Krymą, o būtent – kaip asmuo mano, kokia yra jo asmeninė pozicija, kokios valstybės dalis yra Krymas. Šis atsakovo argumentas atskleidžia klausimo esmę, tačiau kartu parodo ir tai, kad klausimas gali būti suprantamas įvairiai, ir gali būti reikalingas papildomas paaiškinimas dėl jo turinio. Pareiškėjas skunde ir nurodo, kad klausimą ne taip suprato, o susivokė jog atsakydamas suklydo tik po dukros išaiškinimo, pagalba pildant klausimyną jam nebuvo suteikta. Teismo vertinimu formuluotės „Jūsų nuomone“ nepakanka, kad klausimas būtų visiškai aiškus, ypač įvertinus pareiškėjo amžių, sveikatos būklę, turimą išsilavinimą. Pažymėtina, kad Migracijos departamentas dabartiniu metu yra pakeitęs klausimo formuluotę ir šiuo metu klausimyne užduodamas klausimas – „Jūsų nuomone, kam legitimiai (teisėtai) priklauso Krymas?“. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, jog pareiškėjas, pildydamas klausimyną, aiškiai nurodė savo poziciją, kad nepritaria Rusijos Federacijos vykdomiems kariniams veiksmams Ukrainos teritorijoje, tačiau vertinant jo grėsmę, šito klausimo nei atsakovas, nei VSD neanalizavo.
Nagrinėjamu atveju nėra jokios informacijos apie ankstesnius asmens veiksmus, kurie pagrįstų realų, o ne formalų ir deklaratyvų grėsmės valstybės saugumui buvimą, nėra informacijos ir apie tai, ar kažkokie pareiškėjo veiksmai praeityje apskritai buvo vertinti priimant ginčijamą Sprendimą. Pažymėtina, jog nenustačius konkrečių veiksmų, ar ketinimų, nukreiptų prieš Lietuvos valstybės interesus, išvada apie pareiškėjo tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui laikytina akivaizdžiai formalia.
Sprendžiant dėl leidimo gyventi panaikinimo visais atvejais privalo būti vertinamas galimos grėsmės valstybės saugumui realumas, t. y. tam tikra grėsmės galimybė turi objektyviai, tikrovėje ir realiai egzistuoti, o ne būti vien tik numanoma, spėjama ar paprasčiausiai įsivaizduojama. Be to, turi būti įvertinamas ir grėsmės valstybės saugumui galimybės akivaizdumas laiko požiūriu, t. y. grėsmės valstybės saugumui galimybė turi jau (priimant atitinkamą sprendimą) egzistuoti (2010 m. birželio 23 d. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A858 – 1810/2010). Sprendžiant dėl grėsmės valstybės saugumui realumo, situacijos vertinimas turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu, nes būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė.
Teisėjų kolegija pažymi, kad sprendimas dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo asmeniui, kuris ilgą laiką (nagrinėjamu atveju – 61 metus) gyveno Lietuvos Respublikoje, sukūrė čia šeimą, užaugino vaikus, užmezgė kitus socialinius ir ekonominius ryšius, be to, yra garbaus amžiaus ir silpnos sveikatos, turi ypač skausmingas pasekmes tiek asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimtas, tiek ir jo šeimai, todėl toks sprendimas turi būti argumentuotas bei motyvuotas, proporcingas bei adekvatus.
LVAT savo praktikoje yra nurodęs, kad Migracijos departamentas turi teisę remtis išvada dėl pareiškėjo grėsmės viešajai tvarkai ir visuomenei vertinimo, tačiau, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr. LVAT 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų) viešajai tvarkai, valstybės saugumui turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo.
Migracijos departamentas, priimdamas sprendimą dėl asmens grėsmės valstybės saugumui, neturėtų Valstybės saugumo departamento išvados tiesiog perkelti į Sprendimą, o, būdamas viešojo administravimo subjektas, turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik Valstybės saugumo departamento išvada, bet ir su paraiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar yra pagrindas panaikinti jam išduotą leidimą nuolat gyventi.
Būtent taip veikti Migracijos departamentą įpareigoja Įstatymas ir jį įgyvendinantis Tvarkos aprašas, taip pat tiek LVAT, tiek EŽTT praktikoje suformuoti reikalavimai.
Migracijos departamentui kaip viešojo administravimo subjektui taikomi ir Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) reikalavimai. VAĮ 10 straipsnio 5 dalis reikalauja, kad kiekviename administraciniame sprendime be kita ko būtų nurodyti administracinio sprendimo teisinis ir faktinis pagrindas ar kitos administraciniam sprendimui įtakos turėjusios aplinkybės, administracinio sprendimo motyvai.
Motyvavimo pareigos turinys LVAT praktikoje visų pirma siejamas su teisėtumo principo suponuojamų reikalavimų laikymusi. LVAT yra pažymėjęs, kad individualiame administraciniame akte turi būti nurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, pateikiamas teisinis pagrindas, kuriuo viešojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktą; motyvų išdėstymas turi būti adekvatus, aiškus ir pakankamas. Ši teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad viešojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų, kad jų sprendimai būtų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr., pavyzdžiui, LVAT 2011 m. birželio 27 d. išplėstinės teisėjų kolegijos sprendimą byloje Nr. A556-336/2011; 2014 m. kovo 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinė- je byloje Nr. A756-997/2014, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 25, 2014, 130–142 p.). Įgyvendindamas diskrecijos teisę, viešojo administravimo subjektas privalo atidžiai ištirti, paremti savo vertinimą argumentais, kurie yra reikšmingi ir kurie pagrindžia jais remiantis padarytas išvadas, atspindi faktines aplinkybes tokias, kokios jos iš tikrųjų yra, bei kurių pakanka pagrindimui, ir atsižvelgti į visus svarbius veiksnius (šiuo aspektu žr. LVAT 2014 m. vasario 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-563/2014). Individualūs administraciniai sprendimai negali būti grindžiami spėjimais ar įtarimais, asmeninėmis simpatijomis ar antipatijomis (2014 m. lapkričio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-2430/2014, LVAT biuletenis Nr. 28, 2014, 89–102 p.), o turi būti pagrįsti teisės normomis. Pažymėtina ir tai, kad tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Kaip ne kartą akcentavo LVAT, esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pavyzdžiui, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A398-442/2015; 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje A520–2294/2012; 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2366/2012).
Ginčo atveju teismas konstatuoja, kad individualaus vertinimo, kurio reikalaujama priimant sprendimus dėl leidimo nuolat gyventi panaikinimo, Migracijos departamentas nagrinėjamu atveju neatliko, į Sprendimą buvo perkelta VSD išvada bei pateikti asmeniniai duomenys apie pareiškėją, neįvertinus visų duomenų visumos bei nevertinant Sprendimo proporcingumo principo.
Atsižvelgdama į byloje nustatytas faktines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, jog skundžiamas Sprendimas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies reikalavimų, įpareigojančių viešojo administravimo subjektą individualų administracinį aktą pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais), o taikomas poveikio priemones motyvuoti.
Apibendrindama tai, kas išdėstyta, remiantis tiek objektyviomis aplinkybėmis, tiek aktualiomis teisės aktų normomis, tiek nuosekliai formuojama LVAT praktika panašaus pobūdžio bylose, teisėjų kolegija daro išvadą, kad skundžiamas Sprendimas naikintinas kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir Sprendimo pagrįstumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 91 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Pareiškėjas prašė įpareigoti Migracijos departamentą pakeisti/išduoti naują leidimą nuolat gyventi. Šiuo aspektu, teismas pažymi, kad LVAT laikosi nuoseklios savo praktikos, kad tuo atveju, kai institucijoms suteikta gan plati veikimo laisvė (diskrecija), įgyvendinant tam tikras teisės normas arba vykdant politiką tam tikroje srityje, teismai nagrinėja tik, ar viešojo administravimo subjektas, įgyvendindamas savo diskreciją, nepadarė aiškios (aplinkybių vertinimo ir teisės taikymo) klaidos, nepiktnaudžiavo įgaliojimais (valdžia), akivaizdžiai neperžengė diskrecijos ribų, ar laikėsi procedūrinių taisyklių, ar tikslios faktinės aplinkybės, kuriomis grindžiamas ginčytinas pasirinkimas, ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus (šiais aspektais žr., pvz., 2006 m. gruodžio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A415-2203/2006, LVAT biuletenis Nr. 10, 2006; 2012 m. rugsėjo 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-2286/2012; 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2952/2012; 2014 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-435/2014). Teismas neturi įgaliojimų priimti sprendimą, kuris teisės aktų yra priskirtas viešojo administravimo subjekto (šiuo atveju – Migracijos departamento) diskrecijai. ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad, išnagrinėjęs bylą, administracinis teismas gali patenkinti skundą (prašymą, pareiškimą) ir panaikinti skundžiamą teisės aktą (ar jo dalį) arba įpareigoti jį priėmusį viešojo administravimo subjektą pašalinti padarytą pažeidimą ar įvykdyti kitokį teismo patvarkymą. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovas įpareigotinas iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo.
Teisėju kolegija papildomai pažymi, kad EŽTT ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).
Rezoliucinė dalis
Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 133 straipsniu, Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 140 straipsnio 3 dalies 2 punktu, 4 dalimi,
nusprendžia:
Pareiškėjo V. D. (V. D.) skundą tenkinti.
Panaikinti atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2023 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 23S35189 ir įpareigoti iš naujo išnagrinėti prašymą dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvoje pratęsimo.
Sprendimas per 14 kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, paduodant apeliacinį skundą per Vilniaus apygardos administracinį teismą.