Klaipėdos apygardos teismo sprendimas

Pranešėja Violeta Miliuvienė Baudžiamoji byla Nr. 1A-260-174/2017

Teisėja Violeta Balčiūnienė Teisminio proceso Nr. 1-01-1-02187-2017-1

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

nuTARTis

2017 m. rugsėjo 14 d.

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Savinijaus Katausko, Editos Lapinskienės ir Violetos Miliuvienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. I. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo V. I., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 2 dalį, 284 straipsnio 1 dalį ir nuteistas:

pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams;

pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirta V. I. galutinė subendrinta bausmė – laisvės apribojimas 1 (vieneriems) metams ir 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 9 punktu, 3 dalimi, 72¹ straipsniu, 72² straipsniu, paskirtos V. I. baudžiamojo poveikio priemonės: įpareigojimas 9 (devynis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose bei įpareigojimas gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir nesiartinti prie nukentėjusio asmens 15 metrų atstumu, uždraudžiant V. I. 1 (vienerius) metus bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, lankytis nukentėjusiojo asmens gyvenamojoje vietoje, adresu Kuncų g. 11, Klaipėda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš V. I. nukentėjusiajai S. I. 500 Eur neturtinės žalos atlyginimui ir 1 500 Eur proceso išlaidų.

Kompaktinę plokštelę su garso įrašu nuspręsta palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

V. I. nuteistas už tai, kad jis 2017 m. sausio 14 d., apie 20.40 val., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini) g. 5 namo, Klaipėdos mieste, matant pašaliniams asmenims, be jokios pateisinamos priežasties, priėjęs prie savo žmonos S. I., tyčia sugriebė ją už kaklo, tampė už plaukų ir spyrė vieną kartą koja į galvą, dėl to pastaroji parklupo ant žemės, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą, bei tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį.

Iš pateiktų argumentų, apelianto teigimu, galima daryti išvadą, kad faktinės aplinkybės byloje nebuvo tinkamai nustatytos, ištirtos bei įvertintos ir jo kaltė dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo neįrodyta.

Be to, apeliantas V. I. atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, paskirdamas baudžiamojo poveikio priemonę dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, užkirto jam galimybę dirbti jūreiviu, tai yra dirbti darbą, kurį jis gali ir moka dirbti, nes tam yra baigęs mokslus, turi sertifikatus, pažymėjimus, kurie, nedirbant tokio darbo, praranda kaip tokio dokumento galią. Tokiu būdu būtų pažeistas pagrindinio Lietuvos Respublikos įstatymo – Konstitucijos – 48 straipsnis, konstatuojantis, kad kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis V. I. ir jo gynėjas advokatas Ž. Brazaitis prašė nuteistojo V. I. apeliacinį skundą tenkinti. Prokuroras ir nukentėjusiosios atstovas prašė apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apeliacinės instancijos teismas, susipažinęs su baudžiamosios bylos medžiaga, skundžiamu Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-06-16 nuosprendžiu, nuteistojo apeliaciniu skundu, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes ir pagrįstai V. I. pripažino kaltu padarius BK 284 straipsnio 1 dalyje ir 140 straipsnio 2 dalyje numatytas nusikalstamas veikas dėl to, kad jis 2017-01-14, apie 20.40 val., viešoje vietoje – prie (duomenys neskelbtini) g. 5 namo, Klaipėdoje, matant pašaliniams asmenims, be jokios pateisinamos priežasties, priėjęs prie savo žmonos S. I., tyčia prieš ją smurtavo, sukeldamas jai fizinį skausmą, bei tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį.

Nors nuteistasis S. I. nesutinka su įrodymų vertinimu, pirmosios instancijos teismo išvadomis, mano, kad jos neatitinka faktinių bylos aplinkybių, apkaltinamasis nuosprendis grindžiamas vien tik subjektyviais ir prieštaringais nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, kurių nepatvirtina teismo posėdyje ištirti įrodymai, dėl to, apelianto nuomone, skundžiamas apkaltinamasis nuosprendis yra priimtas pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, tokie apeliacinio skundo argumentai yra nepagrįsti, todėl atmestini.

Kolegija, išnagrinėjusi nuteistojo S. I. apeliacinį skundą, konstatuoja, jog apylinkės teismas ištyrė visas bylai teisingai išspręsti reikšmingas aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, nurodė konkrečius motyvus dėl įrodymų vertinimo, išvados pagrįstos surinktais bylos duomenimis, todėl pagrindo teigti, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės, BPK 301 ir 305 straipsnių nuostatos, nėra.

Pagal BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas esminiu pažeidimu gali būti pripažįstami atvejai, kai apeliacine tvarka apskųstame nuosprendyje teismo išvados padarytos nesiėmus įmanomų priemonių nustatyti visas teisingam bylos išsprendimui reikšmingas aplinkybes; nebuvo įvertinti visi proceso metu surinkti bylos išsprendimui reikšmingi įrodymai; vertinant įrodymus padaryta klaidų dėl jų turinio, remtasi duomenimis, kurie dėl neatitikties BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse nustatytiems reikalavimams negalėjo būti pripažinti įrodymais; įrodymais nepagrįstai nepripažinti duomenys, kurie atitinka BPK 20 straipsnio 1–4 dalyse reikalavimus; neišdėstyti teisiniai argumentai dėl ištirtų įrodymų vertinimo ir pan. (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-587/2014).

Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuojama, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų vertinimas tokių trūkumų neturi, o nuteistojo S. I. apeliaciniame skunde keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, atitikties įstatymų reikalavimams yra nepagrįstos. Visi duomenys, kuriais Šilutės rajono apylinkės teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais ir išnagrinėti teisiamajame posėdyje.

Nuteistojo S. I. manymas, kad apkaltinamajame nuosprendyje įrodymai vertinti netinkamai, kad proceso metu nesurinkta jo kaltę pagrindžiančių įrodymų, kad teismo išvados dėl jo kaltės nustatymo yra neteisingos, nereiškia, jog proceso metu buvo pažeistas konstitucinis nekaltumo prezumpcijos principas. Šio principo pažeidimas turi būti konstatuojamas, nustačius, kad nuteistojo kaltė pagrįsta teisiamajame posėdyje BPK nustatyta tvarka tinkamai neištirtais kaltinančiais įrodymais, kaltinamąjį teisinantys įrodymai teismo nuosprendyje nebuvo analizuoti, išvados apie kaltę padarytos nepašalinus reikšmingų abejonių dėl svarbių teisingam bylos išsprendimui aplinkybių nustatymo ir panašiais atvejais, tačiau, priešingai apelianto tvirtinimui, tokių trūkumų nagrinėjamoje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimas neturi.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendyje padarytos išvados dėl faktinių bylos aplinkybių ir nuteistojo S. I. kaltės pagrįstos teisiamajame posėdyje išsamiai išnagrinėtų įrodymų analize. Skundžiamame nuosprendyje, kaip to reikalauja BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 ir 3 punktų nuostatos, išdėstyti teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai, pateikta analizė ir išvados dėl jų vertinimo, motyvuota, kodėl netikima nuteistojo S. I. parodymais, o teismo išvados grindžiamos kitais įrodymais (nukentėjusiosios S. I., liudytojų P. R. ir T. Ž., tiesiogiai mačiusių įvykio aplinkybes, bei liudytojo T. C. (C.) parodymais, policijos pareigūnų 2017-01-14 tarnybiniame pranešime užfiksuotais duomenimis ir prie šio panešimo pridėto garso įrašo, kuriame užfiksuotas policijos pareigūnų įrašytas pokalbis su nukentėjusiąja, duomenimis, kita bylos medžiaga).

Teismas V. I. kaltę dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, padarymo, pagrindė įvertinęs ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, visus įrodymus palygino tarpusavyje ir pripažino, jog šių duomenų pakanka apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Toks įrodymų vertinimas ir skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka BPK 20 straipsnio 5 dalyje, 301 straipsnio 1 dalyje, 305 ir kituose straipsniuose išdėstytus reikalavimus, baudžiamasis įstatymas (BK 140 straipsnio 2 dalis ir 284 straipsnio 1 dalis) pritaikytas tinkamai. Nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nuteistojo V. I. apeliaciniame skunde nurodytų argumentų, kuriais ginčijama jo kaltė dėl jam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo, nėra teisinio pagrindo.

Nuteistasis V. I. apeliaciniame skunde išdėstė subjektyvią, bylos duomenimis nepagrįstą įvykio versiją, tačiau nenurodė konkrečių teismo padarytų klaidų ar pažeidimų vertinant bylos duomenis, turėjusių įtakos, apelianto nuomone, neteisėto ir nepagrįsto nuosprendžio priėmimui. Vien tai, kad apeliantui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu Baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

Apelianto V. I. skunde deklaratyviai teigiama, kad jo kaltė pagrįsta vien tik jį kaltinančiais įrodymais, nes, kaip minėta, pirmosios instancijos teismas tyrė bei analizavo visus įrodymus, taip pat susiejo į vientisą loginę grandinę, nė vienam įrodymų šaltiniui neteikdamas išskirtinės reikšmės, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalyje, išdėstė įrodymų vertinimo motyvus ir padarė įrodymais pagrįstas išvadas, kokios faktinės aplinkybės nustatytos byloje ir kokie duomenys pagrindžia nuteistojo V. I. kaltę, taip pat aptarė nuteistojo iškeltą gynybos versiją ir ją motyvuotai atmetė.

Nuteistojo apeliaciniame skunde nepagrįstai teigiama, kad nukentėjusiosios parodymai yra nenuoseklūs ir prieštarauja liudytojų T. Ž. ir P. R. parodymams. Nukentėjusioji nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios nuosekliai nurodė, kad eidama parsivesti sūnaus iš pažįstamų gatvėje, ties (duomenys neskelbtini) 5 namu buvo užpulta iš nugaros V. I., kuris sugriebęs ją už kaklo parvertė ant žemės, tampė už plaukų ir ji pajuto ne mažiau kaip 5 smūgius į nugarą, kaip suprato, jai buvo spirta koja (b l. 20–21). Papildomos apklausos metu nukentėjusioji, patvirtindama pirminės apklausos parodymus, papildomai nurodė, kad tiksliai nepamena, kur spyrė jai V. I., nes buvo labai išsigandusi (b. l. 28). Analogiškai įvykio aplinkybes nukentėjusioji S. I. nurodė ir netrukus po įvykio atvykusiems pareigūnams (jie įrašė pokalbį su nukentėjusiąja ir pateikė į bylą garso įrašą, iš kurio matyti, kad nukentėjusioji nuosekliai aiškino jos užpuolimo aplinkybes, nurodydama, kad gatvėje buvo užpulta ir sumušta V. I., t. y. nurodė: „<...> mane griebė už gerklės, parvertė ant sniego, už plaukų, spardė <...>“), taip pat apklausiama bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu. Tai, kad prieš nukentėjusiąją buvo smurtauta, patvirtino ir liudytojai T. Ž. ir P. R., nurodydami, jog važiuodami automobiliu pro šalį pamatė, kad vyras muša moterį, dėl to jie sustojo ir išlipę iš automobilio pribėgo prie jų, tada vyras paleido moterį. Vien tai, kad šie liudytojai nurodė, jog matė, kaip vyras spyrė moteriai į veidą, o nukentėjusioji šios aplinkybės, kaip pati nurodė, būdama šoko būsenos dėl užpuolimo, negalėjo patvirtinti, neduoda pagrindo išvadai, kad jų parodymai yra prieštaringi. Pažymėtina, kad minėti liudytojai nei nukentėjusiosios S. I., nei V. I. nepažinojo, taigi jų suinteresuotumas byloje nenustatytas, t. y. byloje nenustatytos aplinkybės, kad T. Ž. ir P. R. būtų suinteresuoti duoti nukentėjusiajai palankius parodymus ir priešingai – apkalbėti ar nepagrįstai apkaltinti V. I.. Pažymėtina ir tai, jo T. Ž. ir P. R., kaip jie nurodė, važiuodami pro šalį sustojo ir išlipę iš automobilio nuskubėjo link nukentėjusiosios būtent dėl to, kad pamatė, jog vyras smurtauja prieš moterį. Pasak liudytojų T. Ž. ir P. R., priėjus prie jų, vyras (kaip vėliau buvo nustatyta, – V. I.) skubiai pasišalino. Pats V. I. neneigia, jog buvo įvykio vietoje, nurodė ir tai, kad tarp jo ir S. I. kilo konfliktas, tačiau, pasak jo, jis prieš nukentėjusiąją nesmurtavo, priešingai – norėjo padėti jai atsistoti, kai ši parkrito, taip pat aiškino, jog prie jų priėjo vaikinai ir pasakė neskriausti moters, o jis šiems atsakė, kad jos neskriaudžia, kad viskas gerai, o jei kas nepatinka, tegul kviečia policiją. Tačiau tokius V. I. parodymus paneigia tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų T. Ž. ir P. R. parodymai.

Nuteistojo V. I. apeliaciniame skunde abejonės dėl minėtų liudytojų parodymų patikimumo argumentuojamos ir tuo, kad jokie sužalojimai nukentėjusiajai nekonstatuoti, nors, apelianto teigimu, jie turėjo būti akivaizdūs, jei, kaip nurodė minėti liudytojai, buvo spirta nukentėjusiajai į veidą. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, jog minėti liudytojai nurodė, kad pravažiuodami matė, kaip nukentėjusiajai buvo spirta į „veido/galvos sritį“, nukentėjusioji nurodė, kad po sumušimo „jautė skausmą plaukuose“, todėl sužalojimai galvoje, jei tokie ir būtų buvę konstatuoti (nukentėjusioji į medikus nesikreipė, nes, kaip nurodė, tuo metu buvo ištikta šoko, nieko nesuvokė), galėjo būti nepastebimi. Kita vertus, ne visais atvejais smūgiuojant padaromi akivaizdūs sužalojimai. Nukentėjusioji, kaip minėta, nurodė, kad ji buvo užsidengusi veidą, be to, ji buvo storai apsirengusi, todėl akivaizdžių smurto žymių galėjo ir nebūti. Vien tai, kad šiuo atveju nukentėjusiajai sužalojimai nekonstatuoti, nepaneigia V. I. prieš šeimos narį – žmoną S. I. – pavartoto smurto ir fizinio skausmo sukėlimo fakto, tai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį.

Nagrinėjamu atveju svarbu yra ir tai, kad netrukus po įvykio nukentėjusioji paskambino savo sūnui T. C. ir pranešė apie tai, kad buvo sumušta V. I.. T. C. netrukus atvykęs pas mamą S. I. į namus iškvietė policijos pareigūnus, jiems nukentėjusioji, kaip matyti iš pareigūnų pateikto garso įrašo bei tarnybiniame pranešime užfiksuotų aplinkybių, nuosekliai papasakojo apie įvykį.

Esant šioms nustatytoms aplinkybėms, nukentėjusiosios S. I. bei minėtų liudytojų parodymus laikyti nepatikimais ir keliančiais abejonių, priešingai apelianto tvirtinimui, pagrindo nėra. Įvertinęs šių duomenų visumą pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė V. I. versiją, jog jis prieš nukentėjusiąją viešoje vietoje nesmurtavo, ir ją pagrįstai vertino kaip pastarojo gynybos versiją, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ir, remdamasis aptartų duomenų visuma, padarė pagrįstą išvadą dėl V. I. kaltės padarius jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje.

Priešingai nei teigia apeliantas, bylos įrodymai buvo įvertinti nepažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas išvadas apie faktines nuteistajam inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes padarė visapusiškai įvertinęs nukentėjusiosios ir liudytojų parodymus, rašytinę bylos medžiagą, t. y. įrodymų visumą. Visi šie įrodymai gauti teisėtu būdu, jie sudaro vientisą loginę įrodymų grandinę, kuri ir leido teismui padaryti pagrįstą išvadą dėl V. I. kaltės padarius jam inkriminuotus nusikaltimus.

Kaip matyti iš apeliacinio skundo, nuteistasis nesutinka ir su jam už nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą paskirta bausme. Pasak V. I., už šio nusikaltimo padarymą jam paskirta 1 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmė yra per didelė, paskirta suklydus dėl teistumo bei neįvertinus jį teigiamai charakterizuojančių duomenų, be to, jam buvo paskirtos net dvi baudžiamojo poveikio priemonės, viena iš jų – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose – užkerta jam galimybę dirbti jūreiviu, tokiu būdu pažeidžiamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnis, pagal kurį kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą ir turi teisę turėti tinkamas, saugias ir sveikas darbo sąlygas, gauti teisingą apmokėjimą už darbą ir socialinę apsaugą nedarbo atveju.

BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Teismų praktikoje laikoma, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš šių aplinkybių neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010, 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014). Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1, 2 dalys).

Nuteistojo V. I. apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai nesudaro pagrindo bausmės švelninimui.

Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas atsižvelgė į visas nuteistajam V. I. skirtinos bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ir tinkamai taikė BK 41, 54, 61 straipsnių nuostatas. BK 140 straipsnio 2 dalies sankcijoje numatytos šios bausmių rūšys: viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki dvejų metų.

Pirmosios instancijos teismas už šio nusikaltimo padarymą paskyrė nuteistajam V. I. 1 metų ir 3 mėnesių laisvės apribojimo bausmę. Parinkdamas šią bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį nuteistajam V. I. apylinkės teismas, be kitų BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytų aplinkybių, atsižvelgė į tai, kad V. I. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus, į jo elgesį prieš ir po šių nusikalstamų veikų padarymo (t. y. į tai, kad apeliantas teisiamas antrą kartą, anksčiau teistas už smurto pavartojimą prieš šeimos narį, vieną kartą baustas administracine tvarka už tai, kad būdamas neblaivus konfliktavo su baro darbuotojais bei iškeikė juos necenzūriniais žodžiais; bylos nagrinėjimo apylinkės teisme metu savo kaltės nepripažino, klaidino teismą, savo veiksmų kritiškai nevertino). Nagrinėjamu atveju sutiktina su apelianto skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai nurodė, kad V. I. šioje byloje buvo teisiamas antrą kartą, nes teistumas už anksčiau padarytą nusikaltimą jam yra išnykęs, todėl BK 97 straipsnio prasme jis laikytinas neteistu. Tačiau, nors ankstesnės nusikalstamos veikos padarymo faktas tam tikromis aplinkybėmis (šiuo atveju, kai asmuo už anksčiau padarytą nusikaltimą buvo nuteistas, bet teistumas yra išnykęs) praranda savo teisinę reikšmę (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P-85/2008), tačiau toks asmens teisinis statusas sprendžiant klausimą dėl bausmės skyrimo nedraudžia teismui atsižvelgti, be kita ko, ir į kaltininko praeityje padarytus nusikaltimus, kaip į aplinkybę, charakterizuojančią jo asmenybę, kuri leidžia spręsti apie nuteistojo vertybines orientacijas, polinkį daryti nusikalstamas veikas ir pan. Juolab, jog BK 54 straipsnio 2 dalies 5 punktas numato, kad teismas, skirdamas bausmę, be kita ko, atsižvelgia ir į kaltininko asmenybę, o būtent į praeityje įvykdytas nusikalstamas veikas, tai parodo asmens požiūrį į įstatymo saugomus teisinius gėrius, jo daromų nusikalstamų veikų sistemingumą ir dinamiką. Todėl nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, nors ir klaidingai nurodė, kad V. I. buvo teisiamas antrą kartą, nes teisine prasme jis nusikalto būdamas neteistas, tačiau pagrįstai atsižvelgė ir į tai, kad V. I. anksčiau taip pat buvo teistas už smurto pavartojimą prieš šeimos narį, taip pat baustas administracine tvarka už tai, jog būdamas neblaivus konfliktavo su baro darbuotojais bei iškeikė juos necenzūriniais žodžiais. Toks nuteistojo V. I. nusikalstamas elgesys rodo jo nihilistinį požiūrį į teisės ir visuomenėje priimtas moralės bei elgesio normas, nenorą keisti savo gyvenimo būdą, stoti į doros kelią. Vien tai, kad V. I. darbdavių charakterizuojamas teigiamai, įvertinus minėtus neigiamai nuteistąjį charakterizuojančius duomenis, nesudaro pagrindo bausmės švelninimui. Individualizuodamas bausmę nuteistajam V. I. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į padarytų nusikalstamų veikų pavojingumo pobūdį ir laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytų nusikalstamų veikų negatyvius motyvus, tinkamai įvertino apelianto asmenybę ir paskyrė jam baudžiamojo įstatymo reikalavimus atitinkančią laisvės apribojimo bausmę, kurią švelninti nėra pagrindo.

Dėl apelianto skundo argumento, jog jam paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose – užkerta jam galimybę dirbti jūreiviu, taip pažeidžiamas Konstitucijos 48 straipsnyje asmens garantuotą teisę į darbą, apygardos teismas pažymi, jog nuteistasis nepateikė teismui duomenų, jog įpareigojimas dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose yra nesuderinamas su jo darbu. Tokių duomenų nuteistasis nepateikė ir apygardos teismui. Kita vertus, jei šios baudžiamojo poveikio priemonės vykdymas iš tiesų būtų kliūtis V. I. darbui, pastarasis turi kreiptis į bausmę vykdančią instituciją su prašymu suderinti galimybę dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose, atsižvelgiant į jo darbo grafiką, pateikiant tai patvirtinančius dokumentus.

Dėl išvardytų argumentų nėra teisinio pagrindo konstatuoti, kad nuteistajam V. I. buvo paskirta neteisinga bausmė.

Vadovaudamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, todėl naikinti ar keisti skundžiamo Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017-06-17 nuosprendį nuteistojo V. I. apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo V. I. apeliacinį skundą atmesti.