Klaipėdos apylinkės teismo nuosprendis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą, kurioje V. I., gimęs (duomenys neskelbtini), asmens kodas (duomenys neskelbtini), Rusijos Federacijos pilietis, turintis leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, ukrainietis, gyvenantis (duomenys neskelbtini), aukštesniojo išsilavinimo, dirbantis UAB „(duomenys neskelbtini)“, vedęs, teistas: 2012-08-28 Klaipėdos miesto apylinkės teismo baudžiamuoju įsakymu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (2 veikos) 20 MGL dydžio bauda, bauda išieškota 2013-02-11, kaltinamas nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 str. 1 d., padarymu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

kaltinamasis V. I., 2017-01-14 apie 20.40 val. viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdos mieste, matant pašaliniams asmenims, be jokios pateisinamos priežasties, priėjęs prie savo žmonos S. I. tyčia sugriebė ją už kaklo, tampė už plaukų ir spyrė vieną kartą iš kojos į galvos sritį, dėl ko pastaroji parklupo ant žemės, tuo sukeldamas fizinį skausmą bei tokiu savo įžūliu elgesiu demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai bei sutrikdė visuomenės rimtį.

Motyvuojamoji dalis

Įrodymų vertinimas ir veikos kvalifikacija

Iš 2017-01-14 tarnybinio pranešimo dėl galimo smurto artimoje aplinkoje atvejo matyti, kad S. I. 2017-01-14 apie 20.40 val. buvo užpulta vyro V. I., kuris griebė už kaklo, parvertė ant žemės, tampė už plaukų, spardė kojomis ne mažiau penkių smūgių į įvairias kūno vietas, tokiais veiksmai sukėlė fizinį skausmą (b. 1. 3-6).

Iš akistatos protokolo, akistaton suvesti nukentėjusioji S. I. ir kaltinamasis V. I., matyti, jog nukentėjusioji S. I. patvirtino, kad 2017-01-14 apie 20.40 val. ėjo iš namų į (duomenys neskelbtini) namą, kur pas pažįstamą buvo palikusi sūnų, ėjo jo pasiimti, buvo blaiva. Ties (duomenys neskelbtini) namu išgirdo, kad kažkas eina iš paskos, nutarė tą žmogų praleisti, sustojo, tada pajuto, kad ją griebė už kaklo ar už plaukų ir parvertė ant žemės, tada pradėjo tampyti už plaukų ir pajuto ne mažiau 5-ių smūgių į nugarą, kaip suprato, jai spyrė koja, pradėjo šaukti, pamatė, kad netoliese sustojo automobilis, iš jo išlipo jaunuoliai. Tada vyras atsitraukė ir ji pamatė, kad tai V. I.. Jis jai nieko nesakė, nei kai užpuolė, nei kai sustojo automobilis. Pamatęs tuos jaunuolius, V. I. dar kurį laiką stovėjo, o po nuėjo (duomenys neskelbtini) gatve link Jūrininkų prospekto. Norėjo iškviesti policiją, tačiau nesugebėjo paskambinti. Jaunuoliai pasiūlė parvežti ją namo, tačiau ji pasakė, kad pareis pati, tuo metu atėjo sūnus D. ir jie abu parėjo namo. Tada paskambino savo vyresniajam sūnui T. C., kuris gyvena atskirai, ir paprašė, kad ateitų, nes bijojo būti namuose. Atėjęs sūnus paskambino į policiją. Atvykę policijos pareigūnai siūlė iškviesti medicinos pagalbą, tačiau ji atsisakė, nes jokių kūno sužalojimų padaryta nebuvo, tik buvo sukeltas fizinis skausmas. Kaltinamasis V. I. nesutiko su nukentėjusiosios S. I. parodymais ir nurodė, kad 2017-01-14 vaikščiojo po miestą ir apie 20.30 val. nuėjo prie savo namo, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda, kur anksčiau gyveno ir kur gyvena jo žmona S. I. su jo sūnumi D. I., norėdamas sūnų pasveikinti su gimtadieniu. Pamatė, kad lange dega šviesa, tada ėjo link laiptinės durų ir pamatė link sankryžos einančią S. I.. Tada sugrįžo atgal, pažiūrėjo ar dega jų bute šviesa, šviesa degė, vaikas buvo namuose, bet jis į butą neėjo, nes žmonos ten nebuvo. Tada pradėjo eiti į (duomenys neskelbtini) gatvėje esančią autobusų stotelę ir pamatė prie sankryžos stovinčią S. I., perėjo gatvę ir pradėjo eiti link jos. Pamačiusi jį, ji pradėjo šaukti, konkrečiai nieko nesakė, tik šaukė, kodėl ji šaukė jis nesuprato, tarp jų buvo apie 5 metrai atstumas. Ji paslydo ir nugriuvo, jis priėjo ir norėjo padėti jai atsikelti, paėmė jai už rankos ir liemens, ji vis šaukė. Tuo metu netoliese sustojo automobilis, iš jo išlipo du vaikinai ir mergina, pradėjo sakyti, kad nesimuštume. Jis pasakė, kad tai jo žmona, viskas normaliai, jie nesimuša. Taip pat pasakė, kad jeigu kas nors nepatinka, jie gali iškviesti policiją. S. I. pasakė, kad policijos kviesti nereikia. Tada jis nuėjo namo į nuomojamąjį butą adresu Minijos g. 129-108, Klaipėda. Tvirtino, kad S. I. jis nemušė. (b. 1. 86-90)

Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012-08-28 teismo baudžiamuoju įsakymu V. I. nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (2 veikos) (b. l. 55).

Pagal Baudžiamojo proceso kodekso 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie vertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiose taisyklėse yra įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti visų konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymių buvimą asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmuose.

Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

Sprendžiant kaltės klausimą teismas atmeta kaltinamo parodymus, kaip jo nekaltumą galinčius patvirtinti įrodymus, nes kaltinamojo parodymus paneigia ir jo kaltę patvirtina visuma kitų, anksčiau nurodytų įrodymų. Kaltinamojo parodymai vertinami kaip jo gynybos būdas, siekiant išvengti atsakomybės, o ne kaip objektyvią tiesą atspindintys parodymai.

Pabrėžtina, kad kaltinamojo kaltė yra grindžiama ne kuriais nors atskirai paimtais įrodymais, o visų byloje ištirtų įrodymų visuma, jų tarpusavio ryšiu, prieštaravimų tarp skirtingų įrodymų nebuvimu ir skirtingų įrodymų sutapimu patvirtinant tas pačias bylai reikšmingas aplinkybes.

Nors nukentėjusioji S. I. negali tiksliai nurodyti kiek jai smūgių buvo suduota bei į kokias kūno vietas, tačiau tai nereiškia, kad jos parodymai, įvertinus visumą kitų įrodymų, negali patvirtinti kaltinamojo kaltės. Atmesti nukentėjusiosios parodymus ir jais nesivadovauti būtų galima tik tuomet, jeigu iš kitų įrodymų visumos būtų galima nustatyti, kad jie yra visiškai neatitinkantys kitų įrodymų visumos ir jiems akivaizdžiai prieštaraujantys. Pažymėtina, kad savo parodymus nukentėjusioji patvirtino ir akistatų metu su kaltinamuoju, todėl nėra pagrindo manyti, kaip teigia kaltinamasis, kad nukentėjusioji meluoja dėl savo nurodomų aplinkybių.

Byloje surinktais ir ištirtais įrodymais nustatyta, kad nukentėjusioji S. I. matė kas ją sugriebė už kaklo, parvertė ant žemės, tampė už plaukų ir sudavė smūgius, nurodydama, jog tai buvo jos vyras V. I.. Šiuos nukentėjusiosios parodymus patvirtina tuo metu pro šalį važiuojančių bei įvykio vietoje buvusių liudytojų P. R. ir T. Ž. parodymai. Jie abu patvirtino, kad važiuojant automobiliu matė, kaip kaltinamasis V. I. vieną kartą iš kojos spyrė stovinčiai nukentėjusiajai, savo žmonai S. I., į galvos sritį, po ko pastaroji parklupo ant žemės. Kaltinamais neneigė tos aplinkybės, kad 2017-01-14 apie 20.40 val. buvo prie (duomenys neskelbtini) namo, tačiau neigia, kad priėjęs prie savo žmonos S. I. sugriebė ją už kaklo, parvertė ant žemės, tampė už plaukų ir sudavė smūgių, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Nors kaltinamasis savo gynybos versiją grindžia tuo, kad kaltinime nurodytu laiku ir vietoje nemušė nukentėjusiosios, o jai nuo jo bėgant, pastaroji pati nukrito ir jis jai norėjo tik padėti atsistoti, tačiau ši versija, kaip jau minėta anksčiau, yra paneigta liudytojų P. R. ir T. Ž. parodymais, kurie ne tik patvirtino, kad V. I. spyrė nukentėjusiajai į galvos sritį, po ko ji parklupo, bet ir T. Ž. patvirtino, jog kaltinamasis, prieš suduodant smūgį, laikė nukentėjusiąją už plaukų ar gobtuvo. Be to abu liudytojai patvirtino ir tą aplinkybę, jog kaltinamasis nukentėjusiąją paleido tik jiems priartėjus prie jų. Šias aplinkybes liudytojai P. R. ir T. Ž. patvirtino tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek šios bylos nagrinėjimo teisme metu. Taip pat kaltinamasis teigė, kad prie jo ir jo žmonos S. I. priėjusiems vaikinams paaiškino, kad jos neskriaudžia, viskas yra gerai, o jei jiems kas nors nepatinka, tai gali kviesti policiją, bet S. I. atsisakė tai daryti, tai jis išėjo namo. Šią kaltinamojo versiją, taip pat paneigia tiek nukentėjusiosios, tiek liudytojų P. R. ir T. Ž. parodymai, kurie patvirtino, kad kaltinamasis nesiūlė kviesti policiją, o pamatęs prie jo ir nukentėjusiosios artėjančius P. R. ir T. Ž. labai greitai pasišalino iš įvykio vietos. Nukentėjusioji S. I. nurodė, jog apie įvykį pranešė policijai tik grįžus namo. Šias aplinkybes patvirtina liudytojas T. C., kuris patvirtino, jog atvykęs pas S. I. iškvietė policijos pareigūnus, be to šį faktą patvirtina ir į kompaktinę plokštelę įrašyta pirminė S. I. apklausa, kuri vyko jos namuose tarp jos ir atvykusių pareigūnų.

Įvertinus visus nurodytus kaltinamojo kaltę pagrindžiančius įrodymus ir atsižvelgiant į nurodytus įrodymų vertinimo argumentus, teismas konstatuoja, kad kaltinamojo kaltė panaudojus smurtą prieš nukentėjusiąją kaltinime nurodytomis aplinkybėmis yra įrodyta, nepaisant, to, kad V. I. savo kaltę neigia.

Pažymėtina, kad kaltinamajame akte aprašant V. I. nusikalstamą veiką buvo nurodyta, kad kaltinamas nukentėjusiajai sudavė į kūną ne mažiau penkių smūgių. Teismo posėdžio metu nukentėjusioji S. I. parodė, kad negali pasakyti kiek buvo suduota smūgių, kadangi buvo šoko būsenoje, bet galėjo būti ne mažiau penkių smūgių (b. l. 169), tačiau apklausiami liudytojais P. R. ir T. Ž. nurodė, kad kaltinamasis vieną kartą iš kojos spyrė nukentėjusiajai į galvos sritį (b. l. 178-179). Atsižvelgiant į tai, kaltinime nurodyta aplinkybė patikslinama, nurodant, kad V. I. savo žmonai S. I. spyrė vieną kartą iš kojos į galvos sritį. Toks faktinės aplinkybės patikslinimas nekeičia kaltinimo esmės.

Kaltinamasis V. I., viešoje vietoje, prie (duomenys neskelbtini) namo, Klaipėdos mieste, be jokios pateisinamos priežasties, priėjęs prie savo žmonos S. I. tyčia sugriebė ją už kaklo, tampė už plaukų ir spyrė vieną kartą iš kojos į galvos sritį, dėl ko pastaroji parklupo ant žemės, tuo sukeldamas jai fizinį skausmą. Šiuo atveju kaltinamasis savo šeimos narį sumušė neturėdamas jokios priežasties ir teisės naudoti smurtą bei aiškiai jos negerbdamas ir paniekindamas elementarias moralės ir elgesio normas. Kadangi kaltinamasis tyčia smurtą panaudojo prieš savo žmoną – šeimos narį, tai jo veika visiškai atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

Taip pat nustatyta, kad kaltinamasis smurtą prieš nukentėjusiąją panaudojo mieste, šalia važiuojamosios kelio dalies, t. y. atviroje viešoje vietoje, kitų asmenų akivaizdoje, nes tą matė ir liudytojai P. R. ir T. Ž.. Tai reiškia, kad viešoje vietoje, tyčia sukeldamas S. I. fizinį skausmą, kaltinamasis tuo pačiu sutrikdė ir visuomenės rimtį bei tvarką, nes toks elgesys ne tik daro žalą sumuštai nukentėjusiajai, bet ir trikdo bei šokiruoja aplinkinius, akivaizdžiai pažeidžia visuomenės rimtį ir tvarką, sukelia aplinkiniams neigiamas emocijas ir išgyvenimus. Todėl tokie kaltinamojo veiksmai atitinka ir BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius.

Kadangi tais pačiais kaltinamojo nusikalstamais veiksmais, tuo pačiu metu, toje pačioje vietoje buvo sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka bei nukentėjusiajai sukeltas fizinis skausmas, todėl kaltinamojo veika pagal abu minėtus BK straipsnius kvalifikuotina kaip idealioji nusikalstamų veikų sutaptis, o skiriamos bausmės tokiu atveju bendrinamos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę.

Teismas, skirdamas bausmę kaltinamajam, vadovaujasi bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, įvertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, ir BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais bausmės skyrimo tikslais, kurių visuma sudaro bendrą bausmės paskirtį, o teisingumo principo įgyvendinimas užtikrina kaltininkui tokios tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimą, kuri geriausiai atitiktų įstatyme įtvirtintos bausmės paskirtį, ir skiriama bausmė būtų adekvati padarytai veikai, tai yra bausmė už nusikalstamą veiką atitiktų tos veikos pavojingumo pobūdį bei laipsnį ir kaltininko asmenybę.

Kaltinamojo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių teismas nenustatė.

Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, jog kaltinamasis nusikalstamas veikas padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio. Vien tik nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, nesant jokių kitų objektyvių įrodymų, teismas negali vadovautis, pripažįstant neblaivumą, kaip atsakomybę sunkinančią aplinkybę.

Kaltinamasis V. I. padarė du nesunkius tyčinius nusikaltimus. Teisiamas antrą kartą, anksčiau teistas už smurto panaudojimą šeimos nario atžvilgiu, vieną kartą baustas administracine tvarka, jog, būdamas neblaivus, konfliktavo su baro darbuotojais bei iškeikė juos necenzūriniais žodžiais – visa tai neigiamai charakterizuoja kaltinamąjį. V. I. savo veiksmų nevertina kritiškai, kaltę nepripažino, bando klaidinti teismą. Byloje nenustatyta jo atsakomybę lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių. Kaltinamasis dirba, turi nepilnametį vaiką, šiuo metu tarp jo ir nukentėjusiosios vyksta skyrybų procesas. Įvertinęs visus bylos duomenis, kaltinamojo asmenybę apibūdinančius duomenis, teismas sprendžia, kad kaltinamajam V. I. BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti už BK 140 straipsnio 2 dalyje bei BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytus nusikaltimus paskyrus sankcijose numatytas laisvės apribojimo bausmes, kurių trukmė nustatytina atsižvelgiant į virš aptartų faktinių aplinkybių visumą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės bendrintinos apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę. Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 9 punktu, 3 dalimi, 72¹ straipsniu, 72² straipsniu, kaltinamajam skirtinos baudžiamojo poveikio priemonės.

Kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, naikintina.

Dėl civilinio ieškinio

Nukentėjusioji S. I. civiliniu ieškiniu prašo priteisti iš kaltinamojo V. I. 3000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo, bei kitais įstatymų numatytais atvejais. Nustatydamas neturtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, teismas taip pat atsižvelgia į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Pažymėtina, kad vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus. Taip pat pažymėtina, kad pirmiau nurodytas įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui, kuris įvertindamas neturtinę žalą pinigais, turi vadovautis ne tik CK 6.250 straipsniu, bet ir CK 6.282 straipsnyje nurodytais kriterijais. Sprendžiant neturtinės žalos dydžio klausimus būtina atsižvelgti į šią žalą padariusio asmens kaltę, pasekmes, kaltininko turtinę padėtį, žalos padarymo aplinkybes, t. y. kas sudaro prielaidas siekti protingos nukentėjusiojo ir kaltininko skirtingų interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo srityje visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai pinigais įvertinti neįmanoma, kadangi neturtinė žala atlyginama pažeidus vertybes, kurių įkainoti neįmanoma, ir pasireiškia neturtinio pobūdžio praradimais, kurie negali būti tiksliai apskaičiuoti piniginiu ekvivalentu. Teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus.

Nukentėjusioji S. I. civiliniame ieškinyje nurodo, kad dėl V. I. nusikalstamų veiksmų ji patyrė fizinį skausmą, stresą, pažeminimą, gilų psichologinį sukrėtimą, baimę, nesaugumo ir netikrumo jausmą, tuo paveikta jos dvasinė gerovė (b. l. 137). Apklausta teisiamojo posėdžio metu S. I. nurodė, kad dėl tokio V. I. elgesio įgijo baimę, bijo viena vaikščioti, blogai miega, pablogėjo sveikata – krito svoris, spazmavo skrandį, dėl ko kreipėsi į medikus. Tai, kad kaltinamasis smurtavo prieš nukentėjusiąją patvirtino apklausti teismo posėdžio metu liudytojai P. R. ir T. Ž.. Tačiau nukentėjusioji nepateikė teismui jokių dokumentų – medicininių išrašų ir pan., kurie patvirtintų jos nurodytas aplinkybes dėl pablogėjusios sveikatos.

Įvertinus nukentėjusiosios S. I. civiliniame ieškinyje ir teismo posėdžio metu nukentėjusiosios, liudytojų nurodytas aplinkybes, teismui nekyla abejonių, kad dėl kaltinamojo V. I. tyčinių nusikalstamų veiksmų nukentėjusioji S. I. patyrė neturtinę žalą, kuri turi būti atlyginta. Nustatant neturtinės žalos dydį būtina atsižvelgti į suformuotą teismų praktiką, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus bei pusiausvyrą tarp nukentėjusiojo teisių į neturtinės žalos atlyginimo įgyvendinimą ir nuteistojo teisinės padėties, teisėtą jos prioritetą.

Bylos duomenys patvirtina, kad V. I. yra darbingas (dirba), todėl galės ateityje atlyginti nukentėjusiajai padarytą neturtinę žalą. Teismas įvertinęs visas reikšmingas bylos aplinkybes ir kaltinamojo V. I. asmenybę, nukentėjusiosios prašomas priteisti 3000 Eur neturtinės žalos dydis mažintinas iki 500 Eur. Šiuo atveju pripažintina, kad nukentėjusiajai priteisiamas 500 Eur neturtinės žalos dydis bus teisinga piniginė satisfakcija, teisingai kompensuojanti nukentėjusiosios neturtinėms vertybėms padarytą žalą ir atitinkanti teismų praktiką tokio pobūdžio bylose.

Dėl proceso išlaidų

Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas priimdamas nuosprendį turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Be to, teismas, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų nepriteisti ar jų dydį sumažinti.

Nukentėjusiosios S. I. atstovas advokatas Henrikas Mackevičius teismo posėdžio metu prašė iš V. I. priteisti nukentėjusiajai 1500 Eur dydžio išlaidas už advokato suteiktas teisines paslaugas ir pateikė kvitą (b. l. 142-143).

Teismo nuomone, šios išlaidos yra realios, nes teisme, kuris užtruko kelis mėnesius, nukentėjusiosios interesus atstovavo advokatas Henrikas Mackevičius, ruošė procesinius dokumentus.

Dėl daiktinių įrodymų

Kompaktinė plokštelė su garso įrašu, saugoma baudžiamojoje byloje, nuosprendžiui įsiteisėjus, paliktina saugoti byloje.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 297–298 straipsniais, 301–305 straipsniais, 307–308 straipsniais,

nusprendžia:

V. I. (V. I.) pripažinti kaltu padarius nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje ir 284 straipsnio 1 dalyje, ir nuteisti:

- pagal BK 140 straipsnio 2 dalį – laisvės apribojimu 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams;

- pagal BK 284 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 9 (devyniems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 dalimi, 2 dalimi, 5 dalies 1 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu, griežtesne bausme apimant švelnesnę, ir paskirti V. I. galutinę subendrintą bausmę – laisvės apribojimą 1 (vieneriems) metams 3 (trims) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 8 punktu, 9 punktu, 3 dalimi, 72¹ straipsniu, 72² straipsniu, skirti V. I. baudžiamojo poveikio priemones – įpareigojimą 9 (devynis) mėnesius dalyvauti smurtinį elgesį keičiančiose programose ir įpareigojimą gyventi skyrium nuo nukentėjusio asmens ir nesiartinti prie nukentėjusio asmens 15 metrų atstumu, uždraudžiant V. I. 1 (vienerius) metus bet kokia forma bendrauti ir ieškoti ryšių su nukentėjusiu asmeniu, lankytis nukentėjusiojo asmens gyvenamojoje vietoje, adresu (duomenys neskelbtini), Klaipėda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nukentėjusiosios S. I. civilinį ieškinį patenkinti iš dalies ir priteisti jai iš V. I. 500 Eur (penkis šimtus eurų) neturtinės žalos atlyginimo ir 1500 Eur (vieno tūkstančio penkių šimtų eurų) proceso išlaidų.

Kompaktinę plokštelę su garso įrašu palikti saugoti byloje.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo dienos apeliaciniu skundu gali būti skundžiamas Klaipėdos apygardos teismui per Klaipėdos miesto apylinkės teismą.