Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, 2A-480/2013

Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2013-06-21
Bylos Nr.: 2A-480/2013
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Gintaras Pečiulis, Kazys Kailiūnas, Rasa Gudžiūnienė
Atsakovas: akcinės bendrovės DNB banko, akcinės bendrovės DNB banko priešieškinis
Ieškovas: R. B.

Kategorijos

21.4.2.6pavadinimo nepavyko patikrinti
21.4.2.7pavadinimo nepavyko patikrinti
22.3pavadinimo nepavyko patikrinti
35.3.6pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2A-480/2013Procesinio sprendimo kategorijos: 21.4.2.6; 21.4.2.7; 22.3; 35.3.6 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2013 m. birželio 21 d.Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo akcinės bendrovės DNB banko (ankstesnis pavadinimas AB DnB NORD bankas) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimo, kuriuo ieškovo R. B. ieškinys patenkintas iš dalies, o atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinis atmestas, priimto civilinėje byloje Nr. 2-2893-585/2011 pagal ieškovo R. B. ieškinį atsakovui akcinei bendrovei DNB bankui dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir atsakovo akcinės bendrovės DNB banko priešieškinį ieškovui (pagal priešieškinį – atsakovui) R. B. bei trečiajam asmeniui (pagal priešieškinį – atsakovei) K. V. B. dėl sutartinių prievolių vykdymo. Išvadą byloje teikiančios institucijos: Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

Ieškovas R. B. ieškiniu prašė pripažinti negaliojančiomis nuo sudarymo dienos 2007 m. liepos 5 d. skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2007.07.05/2900/1, 2007 m. liepos 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD PASAULIS-25, 2007 m. liepos 5 d. obligacijų pasirašymo sutartį DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-2 (toliau - ginčijami sandoriai), priteisti iš atsakovo 10 000 Lt neturtinę žalą bei ieškovo turėtas bylinėjimosi išlaidas. Pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose ieškovas nurodė, jog jis nuo 1997 metų užsiima kaimo turizmo verslu, kuris yra jo pragyvenimo šaltinis. Taip pat aiškino iki ginčijamų sandorių sudarymo neturėjęs išsilavinimo ir patirties investavimo bei vertybinių popierių klausimais. Pasak ieškovo, 2007 metų birželio pabaigoje atsakovo atstovai pasiūlė ieškovui atvykti į atsakovo siūlomo investavimo produkto – obligacijų, susietų su akcijų indeksais, pristatymą, kuris vyko DNB banko Ukmergės filiale. Pristatymą vedė atsakovo darbuotoja R. T., pristatymo metu buvo išdalinta reklaminė medžiaga. Pristatydama investicinį produktą atsakovo atstovė tikino, jog bankas siūlo naują ir visiškai nerizikingą investavimo paslaugą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Pristatymo metu minėta banko darbuotoja tikino, jog, priešingai nei investavimas į akcijas, investavimas į obligacijas yra visiškai saugus investicinis mechanizmas, visada garantuojantis pelną. Pasak ieškovo, pristatymo metu buvo platinamas ir reklaminis lankstinukas („Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“), kuriame buvo nurodyta, jog investuojant į tokias obligacijas, garantuojamas net 6 procentų prieaugis. Tačiau banko atstovė tikino, jog realiai prognozuotinas net 12 procentų prieaugis. Ieškovui pasakius, jog jis investavimui neturi lėšų, banko darbuotoja teigė, esą bankas įsitikinęs tokių investicijų saugumu, todėl suteiks ieškovui paskolą, kurios palūkanos būtų tik 5 procentai. Anot banko atstovės, atsižvelgiant į aplinkybę, jog paskolos palūkanos yra mažesnės už garantuojamą pelną, ieškovui bet kuriuo atveju ši investicija bus pelninga. Ieškovas, įtikintas tokios paslaugos pelningumu, 2007 m. liepos 5 d. su atsakovu sudarė skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį, kurios pagrindu ieškovui buvo suteikta 1 448 100 EUR tikslinė paskola su 5,17 procentų palūkanų norma, o sutartyje nustatytas paskolos grąžinimo terminas – iki obligacijų išpirkimo (2010 m. liepos 7 d.). Pagal nurodytos sutarties nuostatas palūkanos už paskolą turėjo būti mokamos obligacijų išpirkimo dieną. Visiškam sutarties įsigaliojimui užtikrinti ieškovas įkeitė jam bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą. Tą pačią dieną šalys sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 7 240 vnt. „DnB NORD PASAULIS-25“ emisijos obligacijų už 724 000 EUR, bei obligacijų pasirašymo sutartį, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 7 241 vnt. „DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-2“ emisijos obligacijų už 724 100 EUR. Ieškovo teigimu, obligacijų išpirkimo dieną obligacijos pelno neuždirbo, nors atsakovas buvo garantavęs, jog jos bus neabejotinai pelningos. Paskolos grąžinimo dieną ieškovas liko skolingas atsakovui 772 666,96 Lt palūkanų. Ieškovas ieškinį grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.91 straipsnio 1 dalimi, teigdamas, jog ginčijamus sandorius sudarė dėl atsakovo apgaulės. Ieškovas tiek pirmosios instancijos teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose, tiek bylos nagrinėjimo metu akcentavo aplinkybę, jog jis yra neprofesionalus investuotojas, todėl pagal Lietuvos Respublikos finansinių priemonių rinkų įstatymo (toliau - FPRĮ) bei Lietuvos Respublikos vertybinių popierių rinkos įstatymo (toliau VPRĮ) nuostatas atsakovas, kaip investavimo paslaugas siūlantis subjektas, ieškovo atžvilgiu privalėjo elgtis ypač atidžiai, teikti išsamias, vartotojui suprantamas investavimo rekomendacijas, įspėti apie siūlomo produkto rizikas, tačiau šią pareigą atsakovas sąmoningai pažeidė. Ieškovo vertinimu, atsakovas sąmoningai neatskleidė teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą, informaciją iškraipė, pateikdamas ją tendencingai ir neobjektyviai, siekdamas ginčijamų sutarčių sudarymo. Atsakovo pateikta reklaminė medžiaga jo siūlomą produktą apibūdino kaip saugų ir bet kuriuo atveju garantuojantį pelningumą, sąmoningai nutylint galimas produkto rizikas. Atsakovo pateikta medžiaga ir suteiktos konsultacijos nesudarė pagrindo ieškovui abejoti atsakovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi duomenis pateikė kvalifikuotas specialistas – patikimas komercinis bankas. Ieškovas svarbia laikė aplinkybę, jog atsakovas neakcentavo skirtumo (rizikos laipsnio) investuojant skolintomis lėšomis, t. y., kaip šiuo atveju, jog obligacijos nebus pelningos, o klientas privalės mokėti palūkanas už naudojimąsi paskolintomis lėšomis. Priešingai – atsakovas akcentavo ieškovui palankų banko siūlomo produkto garantuojamo pelno (6 procentų) ir paskolos palūkanų (5 procentų) skirtumą. Pasak ieškovo, atsakovas neatskleidė informacijos, kad iš tikrųjų už įsigyjamas obligacijas gautų lėšų jis neinvestuos į akcijų indeksus. Ieškovas nurodė, jog atsakovas, siūlydamas investavimo produktą, nesiaiškino ieškovo investavimo tikslų, patirties, supratimo, o suteikdamas paskolą, nevertino ieškovo mokumo. Ieškovo manymu, susidariusiai situacijai neigiamą įtaką turėjo ir nekompetentingi atsakovo darbuotojai, kurių kvalifikacija neatitinka teisės aktų reikalavimų. Ieškovo vertinimu, jo nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas sąmoningai siekė sudaryti įspūdį apie ypač pelningą investavimo produktą, kad ieškovas tokiam produktui įsigyti paimtų iš atsakovo paskolą už fiksuotas palūkanas.

Trečiasis asmuo K. V. B. su ieškinio reikalavimais sutiko, prašė ieškinį tenkinti.

Šalies argumentai

Atsakovas su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, jog sandoriams pripažinti negaliojančiais ieškovo nurodytu pagrindu (CK 1.91 straipsnis) būtina įrodyti atsakovo tyčią. Atsakovas nurodė, jog ieškovas tendencingai iškraipo aplinkybes, individualizuojančias jo asmenybę. Atsakovo turimais duomenimis, ieškovas turi teisinį išsilavinimą, viešoje erdvėje prisistato kaip verslininkas ir investuotojas. Ieškovas sąmoningai nutyli informaciją apie trečiąjį asmenį – savo sutuoktinę K. V. B., turinčią ekonominį išsilavinimą bei investavimo patirties (dar iki ginčijamų sandorių sudarymo trečiasis asmuo su atsakovu buvo sudaręs sandorius dėl investavimo produktų). Pasak atsakovo, jo darbuotoja R. T. nesiūlė sudaryti ginčijamų sandorių, o pristatė galimybę investuoti į įvairius produktus. Ieškovo nurodytas reklaminis lankstinukas „Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“ pristatymo metu nebuvo platinamas, be to, šis lankstinukas nesusijęs su ginčijamais sandoriais. Pasak atsakovo, ieškovas sąmoningai nutylėjo aplinkybę, jog ieškovui visos investavimo rizikos buvo žinomos, kadangi buvo nurodytos dokumente „500 000 000 LITŲ VIDUTINĖS TRUKMĖS OBLIGACIJŲ PROGRAMOS BAZINIS PROSPEKTAS“ (toliau – bazinis prospektas). Be šiame dokumente išdėstytų sąlygų ieškovas turėjo suprasti, jog paprastai bankai neskolina lėšų neatlygintinai. Ieškovas melagingai teigia, esą buvo raginamas skubotai sudaryti ginčijamus sandorius. Ieškovas turėjo pakankamai laiko apsvarstyti atsakovo pasiūlymą ir dėl jo priimti sprendimą. Atsakovo vertinimu, ieškovas nepagrįstai vadovaujasi FPRĮ ir jį lydinčių teisės aktų nuostatomis, kadangi ginčijamų sandorių sudarymo metu jos nebuvo įsigaliojusios. Atsakovo teigimu, nei viename dokumente, su kuriuo ieškovas buvo supažindintas, atsakovas negarantuoja obligacijų prieaugio. Ieškovo pasirašytose sutartyse bei jas detalizuojančiuose dokumentuose yra įtvirtinta ieškovo pareiga mokėti palūkanas, taip pat aptarta situacija, kai paskolos palūkanos viršija obligacijų prieaugį. Atsakovas akcentavo, kad aplinkybė, jog ieškovo prievolių vykdymo užtikrinimui buvo įkeistos ne tik įsigytos obligacijos, bet ir ieškovui priklausantis nekilnojamasis turtas, nedviprasmiškai patvirtina, kad ieškovo įsipareigojimai yra didesni nei obligacijų vertė. Atsikirsdamas į ieškovo argumentą dėl banko darbuotojų kvalifikacijos, atsakovas nurodė, jog šių patirtis ir išsilavinimas yra pakankami tokio pobūdžio paslaugoms teikti. Atsakovo vertinimu, ieškovo kreipimasis į Vertybinių popierių komisiją bei šios institucijos sprendimas dėl kitų klientų skundų, nagrinėjamoje byloje nėra tinkamas įrodymas, pagrindžiantis atsakovo apgaulę ar sąmoningą klaidinimą.

Atsakovas akcinė bendrovė DNB bankas priešieškiniu prašė priteisti solidariai iš ieškovo R. B. ir trečiojo asmens (pagal priešieškinį atsakovės) K. V. B. 225 010,45 EUR palūkanų, 7 837,61 EUR delspinigių, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei lygiomis dalimis priteisti atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Atsakovas nurodė, jog ieškiniu ginčijamų sandorių pagrindu ieškovui buvo suteiktas kreditas atsakovo platinamoms obligacijoms įsigyti. Ieškovas ieškinyje nurodytos emisijos obligacijas įsigijo. Ieškovas nustatytu terminu kreditą grąžino, tačiau liko skolingas 225 010,45 EUR palūkanų bei 7 837,61 EUR delspinigių. Ieškovo ir trečiojo asmens solidariąją atsakomybę atsakovas grindė aplinkybe, jog trečiasis asmuo yra ieškovo sutuoktinė.

Išvadas byloje pateikė Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisija ir Valstybinė vartotojų teisių apsaugos tarnyba.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Vilniaus apygardos teismas 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ginčijamas sutartis (sandorius) negaliojančiomis nuo jų sudarymo, o ieškinį dalyje dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetė. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, jog skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartis (toliau - paskolos sutartis), kurios pagrindu atsakovas grindė priešieškinį, pripažįstama negaliojančia, atsakovo priešieškinį atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad atsakovo iniciatyva įvykusio pristatymo metu ieškovui buvo pateikta atsakovo investicinės bankininkystės departamento parengta vaizdinė medžiaga „Investavimas DnB Nord banke“. Joje paaiškinamos investavimo galimybės, kurių viena – su akcijomis susietos obligacijos (greta valstybės vertybinių popierių, terminuotų indėlių, kitų obligacijų rūšių, atsakovo bendrai vadinamų „obligacijos“, garantuotų investicinių produktų, investicinių fondų ir akcijų). Investavimo produktas, kurį ginčijamų sandorių pagrindu įsigijo ieškovas, banko sudarytoje vaizdinėje (informacinėje ir reklaminėje) medžiagoje pristatomas kaip tiesiog vienas iš investavimo būdų, neakcentuojant jo ypatingo rizikingumo palyginus su kitais galimais investicijų būdais. Aprašant šį produktą, buvo paaiškinta, kaip nustatomas „prieaugis“, bet nepaaiškinta, kaip nustatomi praradimai ir nepasakoma, kad jie apskritai įmanomi. Teismo vertinimu, tokiu būdu buvo sudarytas įspūdis, kad prieaugis yra savaime suprantamas, o nuostolio galimybė nutylima. Atsakovas ieškovui pristatė keletą obligacijų, susietų su akcijomis, emisijų variantų, visais atvejais akivaizdžiai pabrėždamas neabejotiną investicijų pajamingumą. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas, siūlydamas ieškovui sudaryti paskolos sutartį su tikslu skolintais pinigais investuoti į banko išleidžiamus vertybinius popierius, veikė santykyje su ieškovu kaip su neprofesionaliu rinkos dalyviu. Todėl atsakovui kilo pareiga veikti ypač rūpestingai, geriausiais kliento interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas nepalankias pasekmes. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas nesidomėjo ieškovo investavimo žiniomis, patirtimi ir tikslais, neišaiškino galimų rizikų ir jų pasekmių. Todėl, teismo vertinimu, atsakovas nukrypo nuo jam taikomų veiklos standartų, neproporcingai iškėlė investavimo į su akcijomis susietas obligacijas privalumus ir nutylėjo realaus turto praradimo dėl ypač rizikingo investavimo būdo grėsmę. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, jog ieškovo informavimas apie galimą siūlomo produkto riziką standartizuotų formų pagalba nagrinėjamu atveju nebuvo rezultatyvus, todėl pareigą išaiškinti galimas rizikas, teismo įsitikinimu, atsakovas vykdė netinkamai. Pirmosios instancijos teismas vertino, jog atsakovas tinkamu būdu neatskleidė ieškovui informacijos, kurią pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo būtina atskleisti, kad būtų užtikrinta banko neprofesionalaus kliento pasverto pasirinkimo investuoti galimybė, dėl to ieškovas buvo atsakovo suklaidintas ir sudarė sutartis, kuriomis prisiėmė riziką dėl viso savo turto praradimo, dėl atsakovo įvykdyto suklaidinimo neturėdamas pakankamai duomenų apie tokios rizikos atsiradimo galimybes. Pirmosios instancijos teismas teisiškai nereikšmingais laikė atsakovo argumentus, esą sudarydamas turto įkeitimo sandorį ieškovas buvo atsakovo informuotas apie siūlomo investavimo produkto rizikingumą. Pirmosios instancijos teismas pripažino įrodytu atsakovo teiginį, kad lankstinukas „Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“ buvo skirtas kitai obligacijų emisijai, tačiau, teismo vertinimu, vien šis faktas nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, sudarančių esminį ieškovo suklaidinimą, ypač atsižvelgiant į tai, kad tinkamai neinformuotas klientas negali suvokti pakankamų skirtumų tarp skirtingų obligacijų emisijų sąlygų, o apklausta liudytoja R. T. neneigė, jog tokie lankstinukai galėjo būti laisvai prieinami ir gaunami banko skyriuose. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į tai, jog ieškovas buvo suklaidintas neatskleidžiant jam pilnos informacijos, reikšmingos formuojantis ieškovo valiai dėl ginčo sandorių sudarymo, sprendė, kad ieškovas sudarė sandorį klysdamas dėl jo esminių sąlygų, o žinodamas tikrąją padėtį, sandorio tokiomis sąlygomis – apimtimi, dėl kurios būtų rizikuojama visu savo turtu, jis nesudarytų. Nurodytu pagrindu pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovo ginčijami sandoriai laikytini turinčiais valios trūkumų. Pirmosios instancijos teismas pripažino nenustatęs, jog atsakovas nuslėptų reikšmingą informaciją nuo ieškovo sąmoningai ir turėdamas blogų tikslų, todėl sandorius pripažino negaliojančiais ne ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), o CK 1.90 straipsnyje numatytu pagrindu. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškovo reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, nurodė, kad sandorio negaliojimo pagal CK 1.90 straipsnį atveju nenumatytas neturtinės žalos suklaidintai šaliai atlyginimas. Vilniaus apygardos teismas priimdamas sprendimą nesirėmė atsakovo pateikta dr. T. J. P. nuomone, kadangi ji nėra susijusi su tinkamu ieškovo informavimu. Poziciją nesiremti Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos išvada pirmosios instancijos teismas motyvavo tuo, kad ieškovo ginčijama paskolos sutartis negali būti pripažinta vartojimo sutartimi.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Apeliaciniu skundu atsakovas AB DNB bankas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą dalyje dėl skolinimo obligacijų apmokėjimui sutarties, obligacijų pasirašymo sutarčių pripažinimo negaliojančiomis ir priešieškinio atmetimo bei priimti naują sprendimą, kuriuo ieškovo ieškinys dėl sutarčių pripažinimo negaliojančiomis būtų atmestas, o atsakovo priešieškinis – patenkintas. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

Apeliantas neturėjo galimybės gintis dėl tariamo CK 1.90 straipsnio pažeidimo, nes neprivalėjo numanyti, jog pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkins kitu pagrindu, nei nurodė ieškovas. Tiek ieškovo, tiek pirmosios instancijos teismo nurodyti sandorių negaliojimo pagrindai yra skirtingi, todėl byloje turėjo būti įrodinėjamos skirtingos aplinkybės. Pirmosios instancijos teismas pagal suformuotą kasacinio teismo praktiką nevertino ieškovo tariamo suklydimo, atsižvelgiant į atsakovo nurodytas ieškovą apibūdinančias aplinkybes. Pirmosios instancijos teismas sprendime neatskleidė, kokias skolinimo (kredito) sutarties sąlygas laiko esminėmis, dėl kokių esminių skolinimo sutarties sąlygų suklydo ieškovas, kokie byloje esantys įrodymai pagrindžia ieškovo suklydimo faktą. Priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, ieškovas patvirtino, jog suprato, kad pasiskolino lėšas obligacijų įsigijimui. Ieškovas negalėjo klaidingai suvokti skolinimo sutarties sąlygos – pareigos grąžinti kreditą ir mokėti palūkanas. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su ieškovui priklausančio turto įkeitimu. Ieškovas, įkeisdamas 1 960 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą, turėjo suvokti, jog tokiu būdu užtikrinama jo prievolė mokėti palūkanas. Vilniaus apygardos administracinis teismas panašioje situacijoje (administracinė byla Nr. I-842-121/2010) padarė priešingą išvadą, nurodęs, jog joks bankas paskolų neteikia be palūkanų, gi palūkanų sumokėjimui užtikrinti buvo įkeistas nekilnojamasis turtas. Įvertinus ieškovo veiksmus atsižvelgiant į apdairaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog ieškovas negalėjo suklysti dėl neegzistuojančios sutarties sąlygos, kadangi nė vienas ieškovo pasirašytas dokumentas negarantavo 6 procentų obligacijų prieaugio. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Atsižvelgiant į pristatymo metu pateiktą informaciją, ieškovas, kaip protingas ir apdairus asmuo, galėjo nesunkiai vertinti galimus nuostolius, kadangi atsakovo darbuotoja pristatymo metu akcentavo aplinkybę, jog siūlomo produkto atveju bankas garantuoja tik obligacijų nominalo išpirkimą.Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovas buvo skubinamas sudaryti ginčijamas sutartis. Ieškovas neginčijamai turėjo galimybę susipažinti su ginčijamų sutarčių projektais ir pasikonsultuoti su specialistais. Pirmosios instancijos teismas pernelyg sureikšmino šalių ikisutartinius santykius bei nevertino liudytojos R. T. pateiktų paaiškinimų dėl klientams pateiktos informacijos apie riziką neuždirbti. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybes, jog tiek investavimo produkto pristatymo metu, tiek ieškovo į bylą pateiktame reklaminiame lankstinuke, tiek galutinėse sąlygose, tiek obligacijų pasirašymo sutartyse yra nuoroda į bazinį prospektą, kuriame įvardijamos galimos rizikos bei nurodyta, jog rizika negauti prieaugio tenka investuotojui. Bazinis prospektas ieškovui buvo viešai prieinamas. Ieškovas, kaip atidus ir apdairus asmuo, turėjo pareigą su šiuo dokumentu susipažinti. Teismas nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nerinko informacijos apie ieškovą, jo investavimo tikslus bei motyvus. Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog ieškovas buvo verslininkas, turintis nekilnojamojo turto, iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo sudaręs kelias kredito sutartis, be to, ieškovo sutuoktinė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo sudariusi su atsakovu atvirkštinio atpirkimo sutartį. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo šeima turėjo investavimo patirties. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atsakovas nevertino ieškovo pajamų. Įkeitimu ir hipoteka užtikrinus prievolę, duomenys apie ieškovo pajamas atsakovui nebuvo reikšmingi. Atsakovui buvo žinomi ginčijamų sandorių sudarymo tikslai – ieškovo noras kuo daugiau užsidirbti. Pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, kadangi, priimdamas sprendimą vadovavosi Jungtinės Karalystės finansinių paslaugų industrijos priežiūros FSA sprendimu, priimtu teismui jau išėjus į sprendimų priėmimo kambarį. Teismas nepagrįstai rėmėsi tuo sprendimu, kadangi šioje byloje nekilo tarptautinės privatinės teisės šaltinių taikymo klausimas, be to, sprendimą priėmusi institucija nėra teismas. Norėdamas taikyti užsienio šalių teismų precedentus, teismas turėjo vadovautis Borgartingo apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimu byloje Nr. 10-176553ASD-BORG/03. Teismas nenurodė jokio teisės akto, kuris atleistų ieškovą nuo pareigos skaityti sutarčių projektus, susipažinti su baziniu prospektu, galutinėmis sąlygomis, konsultuotis su specialistais. Atsakovas negali būti atsakingas už ieškovo neatidumą ir neapdairumą. Pirmosios instancijos teismas, aiškindamas atsakovo pareigas, nepagrįstai vadovavosi ginčijamų sandorių sudarymo metu dar negaliojusiomis FPRĮ nuostatomis. Atsakovo pareigų turinys turėjo būti nustatomas pagal VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies nuostatas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas rizikavo visu savo turtu, kadangi iš 15 turimų nekilnojamojo turto objektų įkeitė 14.

Šalies argumentai

Apeliantas taip pat prašė priimti ir pridėti prie bylos naujus įrodymus: grafiką, patvirtinantį akcijų rinkų vieną didžiausių kritimų per pastarąjį šimtmetį, kai pasaulio akcijų indeksai buvo nukritę iki 59,07 proc.; atsakovo 2011 m. gruodžio 22 d. pažymą, kad iš 2008-2011 metų laikotarpiu išpirktų 105 obligacijų emisijų 36 buvo pelningos, o 5 emisijų prieaugis buvo didesnis nei 15 proc.; Borgartingo apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą. Be to, apeliantas prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, teismo posėdyje apklausti liudytoją R. O..

Atsiliepimas

Ieškovas R. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą. Ieškovas nurodė, jog apelianto teisės pirmosios instancijos teismui ginčą kvalifikavus CK 1.90 straipsnio pagrindu, nebuvo pažeistos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, kadangi atsakovas sąmoningai siekė, jog rizika pristatymo metu bei reklaminėje medžiagoje būtų ignoruojama. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovas atitiko neprofesionalaus kliento apibrėžimą, kadangi ieškovas neturėjo investavimo patirties. Ieškovas nesutinka su apelianto pateiktu ieškovo asmenybės vertinimu, kadangi investavimu ieškovas pradėjo mėgėjiškai domėtis tik po ginčijamų sandorių sudarymo. Ieškovas nurodo, jog nė vienas reklaminis leidinys nenurodė ieškovui siūlyto investavimo produkto rizikos. Apeliantas nepagrįstai teigia, jog ieškovas turėjo suprasti, esą turtas įkeičiamas palūkanų grąžinimui užtikrinti. Hipotekos sandorio sudarymas atsakovo darbuotojų buvo pristatytas kaip formalumas, tuo tikslu, jeigu ieškovas nutrauktų sutartį ir pan. Ieškovo vertinimu, apeliantas nepagrįstai remiasi kitų Lietuvos Respublikos teismų sprendimais, nagrinėjamu atveju neturinčiais prejudicinės galios. Ieškovas mano, kad apelianto prašymas nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka bei prašymas apklausti liudytoją, kuris yra apelianto darbuotojas, yra nepagrįstas ir akivaizdžiai užvilkins bylos nagrinėjimą. Pasak ieškovo, apelianto prašomas prijungti Norvegijos apeliacinio teismo sprendimas neturi nieko bendra su nagrinėjama byla, tačiau jeigu teismas prijungtų šį sprendimą, ieškovas prašo priimti ir jo pateikiamą Vokietijos Respublikos Aukščiausiojo Teismo nuosprendį, priimtą byloje Nr. IX ZR 33/10. Pasak ieškovo, apeliantas nepagrįstai savo poziciją dėl FPRĮ 22 straipsnio taikymo grindžia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi, kadangi teismas administracinėje byloje atnaujino procesą.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau - CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nenustatyta.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

Apeliantas (atsakovas) AB DNB bankas kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašė priimti: grafiką (t. 4, b. l. 31-32); 2011 m. gruodžio 22 d. pažymą (t. 4, b. l. 72-74); Borgartingo apeliacinio teismo 2011 m. rugsėjo 30 d. sprendimą (t. 4, b. l. 34-71). Ieškovas kartu su atsiliepimu į apeliacinį skundą pateikė Vokietijos Federacinės Respublikos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 22 d. nuosprendį civilinėje byloje Nr. IX ZR 33/10, kurį prašo priimti. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Pažymėtina, jog apeliantas (atsakovas) ir ieškovas iš esmės neargumentuoja, kodėl naujų įrodymų pateikimo būtinybė atsirado tik apeliacinės instancijos teisme, be to, nėra aiškios priežastys, sąlygojusios neturėjimą galimybės tokių įrodymų gavimu pasirūpinti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Išdėstytų aplinkybių pagrindu apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti ginčo šalių pateikiamus naujus įrodymus (CKP 314 straipsnis). Teisėjų kolegija netenkina apelianto prašymo teismo posėdyje liudytoju apklausti AB DNB banko Ukmergės filialo valdytoją R. O., kadangi liudytojų parodymai taip pat yra viena iš įrodinėjimo priemonių (CPK 177 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į tai, kad, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nė viena šalių tokio prašymo nebuvo pareiškusi, teisėjų kolegija sprendžia, jog tokiu būdu apeliantas siekia pateikti naują įrodymą. Teisėjų kolegija netenkina ir šio apelianto prašymo, kaip pateikto pažeidžiant CPK 314 straipsnyje nustatytą draudimą.

Dėl prašymo nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka

Apeliantas skunde pareiškė prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka. Būtinybę bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka apeliantas argumentavo aplinkybėmis, jog būtina apklausti liudytoją AB DNB banko Ukmergės skyriaus valdytoją R. O. bei tuo, jog, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, apeliantui nebuvo sudaryta galimybė gintis nuo sandorio pripažinimo negaliojančiu CK 1.90 straipsnio pagrindu.

Remiantis bendrąja CPK 322 straipsnio 1 dalyje nurodyta taisykle, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka. CPK 322 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jeigu bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas būtinas. Dalyvaujantys byloje asmenys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba pareiškime dėl prisidėjimo prie apeliacinio skundo gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau šis prašymas teismui nėra privalomas. Teisėjų kolegija sprendžia, jog nėra pagrindo tenkinti apelianto prašymą dėl bylos nagrinėjimo žodiniame procese. Kolegijos vertinimu, apeliantas nenurodė svarių argumentų, kodėl bylą būtina nagrinėti žodinio proceso tvarka. Pažymėtina, jog aplinkybė, kad byla yra nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, neatima apeliantui galimybės pateikti rašytinius paaiškinimus. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad tiek bylą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, tiek ir rašytinio proceso tvarka, bylos nagrinėjimo ribas apeliacinės instancijos teisme sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Taigi, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, patikrina, ar pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančius įrodymus, ar tinkamai nustatė ir įvertino visas reikšmingas bylai aplinkybes, o taip pat pats įvertina įrodymus, nepriklausomai nuo to, ar pirmosios instancijos teismas juos įvertino, ar ne.

Dėl ieškinio teisinio pagrindo kvalifikavimo

Kaip minėta, ieškinio reikalavimus pripažinti ginčijamus sandorius negaliojančiais ieškovas grindė CK 1.91 straipsnio 1 dalimi, teigdamas, kad šie sandoriai buvo sudaryti atsakovo apgaulės įtakoje. Gi pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas ginčijamus sandorius sudarė klysdamas dėl esminių jų sąlygų ir šiuos sandorius pripažino negaliojančiais CK 1.90 straipsnio pagrindu. Apeliantas su tokia teismo išvada nesutinka, akcentuodamas, kad jam nebuvo sudaryta galimybė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme rungtis ir gintis nuo teismo taikyto kito savarankiško sandorių negaliojimo pagrindo, kad ieškovui buvo eliminuota pareiga įrodyti tą faktinę aplinkybę, jog jis pats suklydo dėl sandorių sudarymo. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiais apeliacinio skundo motyvais.

Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo ribas apibrėžia į teismą besikreipiančio asmens pasirinktas ir ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas bei dalykas. Ieškinio pagrindas, kurį pagal CPK 135 straipsnio 1 dalies 2 punktą privalo suformuluoti ieškovas, – tai faktinio pobūdžio aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia ieškinio dalyką – materialųjį teisinį reikalavimą. Civilinio proceso normos reikalauja, kad ieškovas nurodytų faktinį ieškinio pagrindą, kuriuo grindžia savo reikalavimus. Tačiau ieškinio teisinio pagrindo, t. y. įstatymų ir faktinių aplinkybių teisinės kvalifikacijos ieškovas neprivalo nurodyti. Kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad teisinė ginčo kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo teisiniam santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Teismas, spręsdamas ginčą pagal nustatytas faktines aplinkybes, nurodo teisinius argumentus ir taiko ginčo santykį reguliuojančias tiek ieškovo nurodytas, tiek tas, kuriomis ieškovas ir kiti proceso dalyviai nesiremia, teisės normas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008; 2008 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-534/2008; 2009 m. balandžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2009; kt.). Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas, panaikindamas sandorius ne ieškovo nurodytu teisiniu pagrindu, išėjo už ieškinio ribų. Bylą teismas išnagrinėjo remdamasis ieškovo nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, kurias teisiškai kvalifikavo ne tik pagal ieškinyje įvardintas teisės normas, tačiau ir savo iniciatyva įvertindamas buvimą CK 1.90 straipsnyje nustatyto teisinio pagrindo, jog ginčo sandoriai yra ydingi ir negali galioti kaip sudaryti dėl esminio suklydimo. Teismo veikla nustatant teisinį ieškinio pagrindą nelaikoma ieškinio ribų peržengimu, todėl apelianto teiginiai dėl šalių lygiateisiškumo ar rungimosi principų bylos procese pažeidimo atmestini.

Dėl ginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.90 straipsnyje nurodytu pagrindu

Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2007 m. birželio mėnesį atsakovas pasiūlė ieškovui atvykti į siūlomo investavimo produkto – obligacijų, susietų su akcijų indeksais (toliau – SASO) pristatymą. Pristatymo metu ieškovas buvo informuotas apie banko (atsakovo) teikiamas investavimo paslaugas. 2007 m. liepos 5 d. ieškovas su atsakovu sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį Nr. 2007-07-05/2900/1, kurios pagrindu atsakovas suteikė ieškovui tikslinę 1 448 100 EUR paskolą atsakovo platinamoms obligacijoms įsigyti. Paskolos palūkanų norma buvo 5,17 proc., paskolos terminas – iki obligacijų išpirkimo dienos (2010 m. liepos 7 d.) (t. 1, b. l. 11-17). 2007 m. liepos 5 d. šalys sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 7 240 vnt. „DnB NORD PASAULIS-25“ emisijos (Nr. LT1000403504) obligacijų už 724 000 EUR (t. 1, b. l. 18). 2007 m. liepos 5 d. šalys taip pat sudarė obligacijų pasirašymo sutartį, kurios pagrindu ieškovas įsigijo 7 241 vnt. „DnB NORD KYLANČIOS RINKOS-2“ emisijos (Nr. LT1000403485) obligacijų už 724 100 EUR (t. 1, b. l. 18). Ieškovas prievolei pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį užtikrinti atsakovui įkeitė įsigytas obligacijas ir ieškovui bei trečiajam asmeniui K. V. B. nuosavybės teise priklausantį 1 960 000 Lt vertės nekilnojamąjį turtą (t. 2, b. l. 4-9). Paskolos grąžinimo dieną (2010 m. liepos 7 d.) ieškovas pagal Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį liko skolingas apeliantui 772 666,96 Lt palūkanų (t. 1, b. l. 85). Teismui pateiktu ieškiniu ieškovas prašė pirmiau nurodytas sutartis pripažinti negaliojančiomis, kaip sudarytas dėl apgaulės (CK 1.91 straipsnio 1 dalis). Pasak ieškovo, 2007 metų birželio pabaigoje atsakovo atstovai pasiūlė ieškovui atvykti į atsakovo siūlomo investavimo produkto – obligacijų, susietų su akcijų indeksais, pristatymą, kuris vyko AB DNB banko Ukmergės filiale. Pristatymo metu atsakovo atstovė tikino, jog bankas siūlo naują ir visiškai nerizikingą investavimo paslaugą – obligacijas, susietas su akcijų indeksais. Ieškovas, įtikintas tokios paslaugos (produkto) pelningumu, su atsakovu sudarė Skolinimo obligacijų apmokėjimui sutartį. Ieškovas akcentavo aplinkybę, jog jis yra neprofesionalus investuotojas, todėl pagal FPRĮ bei VPRĮ nuostatas atsakovas, kaip investavimo paslaugas siūlantis subjektas, ieškovo atžvilgiu privalėjo elgtis ypač atidžiai, teikti išsamias, vartotojui suprantamas investavimo rekomendacijas, įspėti apie siūlomo produkto rizikas, tačiau šią pareigą atsakovas sąmoningai pažeidė, t. y. atsakovas sąmoningai neatskleidė teisingos ir objektyvios informacijos apie obligacijų pelningumą, informaciją iškraipė, pateikdamas ją tendencingai ir neobjektyviai, siekdamas ginčijamų sutarčių sudarymo. Atsakovo parengta ir pateikta reklaminė medžiaga jo siūlomą produktą apibūdino kaip saugų ir bet kuriuo atveju garantuojantį pelningumą, sąmoningai nutylint galimas produkto rizikas. Atsakovo pateikta medžiaga ir suteiktos konsultacijos nesudarė pagrindo ieškovui abejoti atsakovo pateiktų duomenų teisingumu, kadangi duomenis pateikė kvalifikuotas specialistas – patikimas komercinis bankas. Be to, atsakovas neakcentavo skirtumo (rizikos) investuojant skolintomis lėšomis, tai yra, kaip šiuo atveju, jog akcijos nebus pelningos, o klientas privalės mokėti palūkanas už naudojimąsi skolintomis lėšomis.

Žemesnės instancijos teismas

Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas yra finansų įmonė ir jo finansinių paslaugų teikimui taikomas Lietuvos Respublikos finansų įstaigų įstatymas (toliau – FĮĮ), todėl siūlydamas ieškovui sudaryti paskolos sutartį, su tikslu skolintais pinigais investuoti į banko platinamus vertybinius popierius, veikė santykyje su ieškovu, kaip su neprofesionaliu rinkos dalyviu. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas yra neprofesionalus klientas bei rinkos dalyvis. Dėl ieškovo, kaip neprofesionalaus rinkos dalyvio ir neprofesionalaus atsakovo kliento, negalėjimo įvertinti skolinimosi rizikos ir su ja susijusių galimų neigiamų pasekmių, atsakovui įstatymu sukurta pareiga veikti ypatingai rūpestingai geriausiais klientui interesais, minimizuoti nepamatuotą neprofesionalaus kliento riziką, įspėti apie galimas itin nepalankias pasekmes. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovas pažeidė teisės aktais reglamentuojamą pareigą prieš investicinių paslaugų teikimą rinkti išsamią informaciją apie potencialaus kliento žinias ir tikslus investuojant. Teismas sprendė, jog atsakovas elgėsi nukrypdamas nuo jam taikomų aukštų veiklos standartų, neproporcingai iškėlė investavimo produkto SASO privalumus ir nutylėjo realios turto praradimo galimybės dėl ypač rizikingo investavimo būdo grėsmę. Pirmosios instancijos teismas sprendė, jog atsakovas tinkamomis priemonėmis neatskleidė ieškovui informacijos, kurią pagal tuo metu galiojusius įstatymus buvo būtina atskleisti, kad būtų užtikrinta atsakovo neprofesionalaus kliento pasverto pasirinkimo investuoti galimybė, dėl to ieškovas buvo atsakovo suklaidintas ir sudarė sutartis, kuriomis prisiėmė riziką dėl viso savo turto praradimo, dėl atsakovo įvykdyto suklaidinimo neturėdamas pakankamai duomenų apie tokios rizikos atsiradimo galimybes. Nustatęs, kad ieškovas buvo suklaidintas neatskleidžiant jam pilnos informacijos, reikšmingos formuojantis ieškovo valiai dėl ginčo sandorių sudarymo, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas sudarė sandorį klysdamas dėl jo esminių sąlygų, o žinodamas tikrąją padėtį sandorio tokiomis sąlygomis – tokia apimtimi, dėl kurios būtų rizikuojama visu savo turtu, sandorio nesudarytų. Gi apeliantas, nesutikdamas su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, skunde nurodė, jog teismas nevertino tariamo ieškovo suklydimo, atsižvelgiant į atsakovo nurodytas ieškovo asmenį apibūdinančias aplinkybes, nenurodė, kokias sudarytų sutarčių sąlygas laiko esminėmis, dėl kokių esminių sutarčių sąlygų suklydo ieškovas, kokie byloje esantys įrodymai pagrindžia ieškovo suklydimo faktą. Pirmosios instancijos teismas esą netinkamai vertino aplinkybes, susijusias su ieškovui priklausančio turto įkeitimu. Apelianto nuomone, atsižvelgiant į apdairaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis, ieškovas negalėjo suklysti dėl neegzistuojančios sutarties sąlygos, kadangi nė vienas ieškovo pasirašytas dokumentas negarantavo 6 procentų obligacijų prieaugio. Be to, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo teismų praktikos, pagal kurią klaidingas teisių ir pareigų įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Teisėjų kolegija, įvertinusi išvardintus apelianto argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti.

Sandoriai – tai sąmoningi, laisva valia atliekami asmenų veiksmai, kuriais siekiama teisinio rezultato, tai yra siekiama sukurti, pakeisti ar panaikinti civilines teises ir pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sutartis yra dvišalis ar daugiašalis sandoris. Civilinių santykių dalyviai, sudarydami sutartis, yra lygūs ir laisvi sukurti civilines teises ir pareigas, t. y. sutarties šalys turi teisę savo nuožiūra nustatyti tarpusavio teises bei pareigas (CK 6.156 straipsnio 1 dalis). Sandorių negaliojimo instituto paskirtis – užtikrinti sandorių ir jų pagrindu susiklosčiusių civilinių teisinių santykių stabilumą, apginti civilinių teisinių santykių subjektų teises, įgytas sandorių pagrindu. Dėl to sandorio pripažinimas negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo šiam stabilumo tikslui prieštarautų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-745/2011; 2006 m. rugsėjo 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-472/2006; 2008 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-189/2008; kt.).

Suklydimas – tai neteisingas sudaromo sandorio suvokimas; suklydimo atveju neteisingai suvokiamas sandorio turinys arba neteisingai išreiškiama valia sudaryti sandorį. Dėl suklydimo sudaryti sandoriai turi valios trūkumų; ją nulemia neteisingai suvoktos esminės sandorio aplinkybės arba netiksli valios išraiška. Esminiu laikytinas suklydimas dėl svarbių sudariusiam sandorį asmeniui aplinkybių, kurias teisingai suvokdamas sandorio nebūtų sudaręs. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad dėl suklydimo sudarytas sandoris pripažįstamas negaliojančiu, jeigu konstatuojama, jog suklydimas buvo esminis, tai yra konstatuojama dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-33/2004; 2006 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-585/2006; 2008 m. spalio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-504/2008; 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-531/2009; kt.).

Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, tai yra šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Atitinkamo sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

Kaip minėta, apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įgyvendino iš CK 1.90 straipsnio nuostatų išplaukančius reikalavimus nustatyti, ar buvo suklydimo faktas, tirti, ar šis suklydimas buvo esminis, taip pat ar ieškovo elgesys atitiko protingumo kriterijų. Teisėjų kolegija šiuos apeliacinio skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas aptarė visas šias CK 1.90 straipsniui taikyti būtinas sąlygas.

Dėl suklydimo fakto ir jo esmingumo

Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ieškovas buvo suklaidintas, neatskleidžiant jam pilnos informacijos, reikšmingos formuojantis ieškovo valiai dėl sandorio sudarymo, tai yra ieškovas ginčijamus sandorius sudarė klysdamas dėl jų esminių sąlygų, o žinodamas tikrąją padėtį sandorio tokiomis sąlygomis – apimtimi, dėl kurios būtų rizikuojama visu savo turtu, sandorio nesudarytų. Apelianto teigimu, ieškovui buvo žinomos visos ginčijamų sandorių sąlygos, kurios nurodytos sudarytose sutartyse bei jas detalizuojančiuose aktuose (galutinėse sąlygose bei baziniame prospekte). Be to, sandorių esmė ir galimos rizikos ieškovui buvo atskleistos iki ginčijamų sandorių sudarymo – investicinio produkto paslaugos pristatymo metu. Teisėjų kolegija įsitikinusi, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad atsakovas neatskleidė (nutylėjo) dėl ginčijamų sandorių reikšmingų sąlygų, neinformavo apie visas galimas investavimo rizikas. Kolegijos vertinimu, minėtos aplinkybės turėjo lemiamą įtaką formuojantis ydingai ieškovo valiai sudaryti ginčijamus sandorius. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu vertinimu, jog nagrinėjamu atveju esminę reikšmę ieškovo valios formavimuisi turėjo pristatymo metu atsakovo pateikta informacija (tiek konsultacijos, tiek dalijama vaizdinė medžiaga). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog atsakovo siūlomų investavimo produktų pristatymo metu ypatingas dėmesys buvo skiriamas SASO privalumams, akcentuojant prognozuojamą pelningumą bei nutylint apie galimus praradimus (t. 1, b. l. 24-25). Nagrinėjamu atveju svarbi aplinkybė, jog pristatymo metu nebuvo akcentuotas skirtumas tarp investavimo kliento nuosavomis lėšomis ir banko (atsakovo) paskolintomis klientui lėšomis. Tokiu būdu, atsakovui išimtinai akcentuojant siūlomo produkto (SASO) pelningumą ir rizikos nebuvimą, ieškovas buvo įtikintas minėto investavimo produkto saugumu, taip susiformuojant klaidingam suvokimui, jog net ir blogiausiu atveju bus garantuojamas minimalus pelnas. Atsakovo siūlyto investavimo produkto esmė – galimybė užsidirbti. Minėtą išvadą suponuoja ginčo šalių, paaiškinimai, liudytojos R. T. apklausos duomenys bei investavimo produkto pristatymo medžiaga. Nagrinėjamu atveju esmine laikytina aplinkybė, ar atsakovo siūlytas investavimo produktas buvo saugus (nerizikingas). Ieškovas bylos nagrinėjimo metu laikėsi nuoseklios pozicijos, jog esminę reikšmę jo apsisprendimo sudaryti ginčijamus sandorius metu turėjo atsakovo suteikta informacija apie garantuojamą produkto pelningumą bei rizikos nebuvimą. Gi apeliantas, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, leistinomis įrodinėjimo priemonėmis tokios ieškovo valią suformavusios aplinkybės nepaneigė. Aplinkybę, jog apelianto siūlomas investavimo produktas (SASO) rizikos aspektu, obligacijas įsigyjant skolintomis lėšomis, esmingai skiriasi nuo tokio paties investavimo produkto, kada obligacijos įsigyjamos nuosavomis lėšomis, patvirtina ir Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos pateikta išvada (t. 3, b. l. 70-115). Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo ieškovo suklydimą dėl sandorio esmės (esminės sąlygos) – sandorio rizikingumo (pvz., galimybės prarasti įkeistą turtą).

Dėl protingumo kriterijaus

Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kas nagrinėjamu atveju (sudarant ginčijamus sandorius) nebuvo visų sandoriui, sudarytam dėl suklydimo, būdingų sąlygų. Apeliantas svarbiomis laiko aplinkybes, individualizuojančias ieškovo asmenybę bei patirtį: ieškovo amžių (50 metų), išsilavinimą (teisinis išsilavinimas), patyrimą ir kitas aplinkybes (ieškovas yra verslininkas, be kita ko, prisistatantis investuotuoju, ieškovo sutuoktinė yra diplomuota ekonomistė, iki ginčijamų sandorių sudarymo turėjusi investavimo patirties). Be to, pasak apelianto, ginčijamų sandorių vertė suponavo ieškovo pareigą veikti atsakingai ir apdairiai. Apeliantas akcentuoja, jog ieškovas pats pripažino, kad ginčijamus sandorius sudarė nesusipažinęs su sandorių sąlygas detalizuojančiais dokumentais (galutinėmis sąlygomis ir baziniu prospektu). Apelianto vertinimu, nurodytos aplinkybės, atsižvelgiant į ieškovo asmenybę, patvirtina, jog ieškovo elgesys neatitinka protingumo kriterijaus. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, esą pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ieškovą laikė neprofesionaliu rinkos dalyviu. Teisėjų kolegija su šiais apelianto argumentais taip pat nesutinka.

Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliantas nepagrįstai teigia, jog pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčijamų sandorių teisėtumą, neatsižvelgė į apelianto nurodytas ieškovo asmenybę apibūdinančias aplinkybes. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas yra neprofesionalus finansų rinkos dalyvis. Šią išvadą teismas grindė FĮĮ ir FPRĮ nuostatomis. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pagal Lietuvos Respublikos bankų įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas atsakovas yra komercinis bankas – kredito įstaiga, turinti teisę teikti licencines finansines paslaugas. Nurodytos aplinkybės pagrindu atsakovas laikytinas ir finansų įmone, todėl jo veikloje taikytinas FĮĮ. Minėto įstatymo 2 straipsnio 30 dalyje yra pateikta sąvoka, pagal kurią neprofesionalus rinkos dalyvis yra asmuo, negalintis kvalifikuotai įvertinti skolinimosi rizikos. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog FPRĮ prasme ieškovas yra neprofesionalus klientas. Pažymėtina, jog pagal FPRĮ 3 straipsnio 22 dalyje pateiktą apibrėžimą neprofesionalusis klientas – klientas, kuris nepriskiriamas nei prie profesionaliųjų klientų, nei prie tinkamų sandorio šalių. Todėl nustačius, jog ieškovas neatitinka minėto įstatymo 27 straipsnio 1 dalyje nurodytų profesionaliųjų klientų ar 29 straipsnio 2 dalyje nurodytų tinkamų sandorio šalių požymių, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nelaikė esminėmis atsakovo akcentuotų ieškovo asmenybę apibūdinančių aplinkybių. Nors apeliantas iš esmės pagrįstai aiškina, jog sprendžiant, ar ginčijamos sutartys turi dėl suklydimo sudarytų sandorių požymių, būtina atsižvelgti į protingumo kriterijų, tačiau, teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju protingumo kriterijus turi būti vertinamas visame tarp šalių susiklosčiusių specifinių santykių kontekste. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai akcentavo teisės aktų (FĮĮ, FPRĮ) pagrindu įtvirtintą prezumpciją, jog ieškovas, kaip neprofesionalus rinkos dalyvis, nesugeba kvalifikuotai įvertinti skolinimosi ir investavimo rizikos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nurodytos prezumpcijos nagrinėjamu atveju negali paneigti tokie apelianto akcentuojami ieškovo asmens požymiai, kaip amžius, įgyto išsilavinimo lygis, savarankiškas domėjimasis investavimu ir kt. Minėta prezumpcija suponuoja atsakovo, kaip finansines paslaugas teikiančios įstaigos, pareigą ypač atsakingai vykdyti neprofesionalaus kliento informavimo apie galimas rizikas pareigą. Įvertinusi nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, jog nagrinėjamu atveju esant specifiniam reglamentavimui, apelianto nurodytos ieškovo asmenį individualizuojančios aplinkybės yra teisiškai nereikšmingos. Kita vertus, apelianto išvardinti ieškovo asmenį apibūdinantys požymiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvados, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovas buvo neprofesionalus klientas ir rinkos dalyvis, o tai įpareigojo atsakovą atlikti specialius veiksmus, susijusius su tinkamu ieškovo informavimu, duomenų apie investavimo tikslus rinkimu, tinkamu tų tikslų išaiškinimu ir pan. (FPRĮ 22 straipsnio 3, 4 dalys).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju taip pat yra svarbi aplinkybė, jog nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme buvo nustatyta, kad dar iki ginčijamų sandorių sudarymo ieškovą ir atsakovą siejo sutartiniai santykiai (ieškovas teigė, jog atsakovas jo šeimai (ieškovui ir trečiajam asmeniui) buvo suteikęs kreditus, ieškovo sutuoktinė naudojosi apelianto teikiamomis investavimo paslaugomis). Kaip minėta, atsakovas yra profesionalus dalyvis finansų rinkoje, tai yra specialus subjektas, kuriam taikomi labai aukšti veiklos ir atsakomybės standartai (tai akcentuojama ir teismų praktikoje). Gi neprofesionalūs investuotojai, kokiu laikytinas ir ieškovas, apskritai neturėjo ar turėjo mažai žinių apie banko siūlomus investicinius produktus, jų galimas rizikas ir pan. Dėl šių priežasčių ieškovas neturėjo pagrindo nepasitikėti banku bei jo pateikiama informacija ir tokius sudėtingus sprendimus dėl investavimo į SASO (dargi skolintomis iš to paties banko lėšomis) priėmė pasikliaujant tokia pateikta informacija, pasitikint banko darbuotojų rekomendacijomis. Tuo būdu tarp banko ir ieškovo (investuotojo) susiklostė pasitikėjimo (fiduciariniai) santykiai, suponavę banko pareigą veikti išskirtinai kliento interesais ir geriausiomis klientui sąlygomis.

Dėl FPRĮ 22 straipsnio nuostatų taikymo

Apeliantas skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, aiškindamas atsakovo pareigas, nepagrįstai vadovavosi ginčijamų sandorių sudarymo metu negaliojusiomis FPRĮ atitinkamomis nuostatomis, kadangi apelianto pareigų turinys turėjo būti nustatomas pagal VPRĮ 24 straipsnio 3 dalį. Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat netinkamai vertino aplinkybes, jog tiek pristatymo metu, tiek ieškovo pateiktame reklaminiame lankstinuke, tiek galutinėse sąlygose, tiek obligacijų pasirašymo sutartyse buvo nuoroda į bazinį prospektą, kuriame įvardijamos galimos rizikos bei nurodyta, jog rizika negauti prieaugio tenka investuotojui. Bazinis prospektas ieškovui buvo viešai prieinamas (apie jo paskelbimą ieškovas buvo informuotas). Teismas esą nepagrįstai sprendė, jog atsakovas nerinko informacijos apie ieškovą, jo investavimo tikslus bei motyvus. Pasak apelianto, teismas neatsižvelgė į aplinkybes, jog ieškovas buvo verslininkas, turintis nekilnojamojo turto, iki ginčijamo sandorio sudarymo buvo sudaręs kelias kredito sutartis, be to, ieškovo sutuoktinė ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo sudariusi su atsakovu atvirkštinio atpirkimo sutartį. Minėtos aplinkybės patvirtina, jog ieškovo šeima turėjo investavimo patirties. Apelianto vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai akcentavo aplinkybę, jog atsakovas nevertino ieškovo pajamų. Įkeitimu ir hipoteka užtikrinus prievolę, duomenys apie ieškovo pajamas atsakovui nebuvo reikšmingi. Atsakovui buvo žinomi ginčijamų sandorių sudarymo tikslai – ieškovo noras kuo daugiau užsidirbti. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su šiais apeliacinio skundo argumentais.

Jau akcentuota, jog atsakovui, kaip profesionaliam investavimo srities dalyviui, taikomi ypač aukšti atidumo ir profesionalumo reikalavimai. FPRĮ 22 straipsnio 3 dalis nustato, kad finansų maklerio įmonė turi aiškiai ir suprantamai suteikti klientams ir potencialiems klientams visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus. Informacija gali būti pateikiama standartizuota forma. To paties straipsnio 4 dalis numato, kad įgyvendindama šio įstatymo 22 straipsnio 3 dalyje nustatytus reikalavimus, finansų maklerio įmonė privalo pateikti informaciją apie: 1) įmonę ir jos teikiamas paslaugas; 2) finansines priemones ir siūlomą investavimo strategiją, įskaitant konsultacijas ir įspėjimą apie riziką, kuri būdinga tam tikroms investavimo strategijoms arba investicijoms į tam tikras finansines priemones; 3) klientų pavedimų vykdymo vietas; 4) pavedimo vykdymo išlaidas ir kitus mokėjimus. Taigi šiomis nuostatomis, kurios turi būti aiškinamos ir taikomos kartu, yra įtvirtinama finansų maklerio įmonės pareiga suteikti informaciją esamiems ar potencialiems klientams apie siūlomas finansines paslaugas (finansines priemones) bei nustatomos šios pareigos vykdymo sąlygos. FPRĮ 22 straipsnio 5 dalis reglamentuoja, kad finansų maklerio įmonė, prieš pradėdama teikti klientui investicines paslaugas, kurios apima investavimo rekomendacijų teikimą ir (arba) finansinių priemonių portfelio valdymą, privalo surinkti informaciją apie kliento ar potencialaus kliento žinias ir patirtį investavimo srityje, susijusias su konkrečiomis investicinėmis paslaugomis ar finansinėmis priemonėmis; finansinę padėtį bei tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis. Nagrinėjamu atveju apelianto poziciją dėl FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies taikymo paneigia Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos (toliau – išplėstinės teisėjų kolegijos) 2012 m. balandžio 16 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-1746/2012, pateiktas šios įstatymo normos aiškinimas. Nurodytoje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje, skaitomoje kartu su to paties straipsnio 4 dalies 2 punktu, įtvirtintas bendro pobūdžio reikalavimas negali būti pripažintas visiškai nauju šio įstatymo 99 straipsnio 1 dalies prasme, todėl šioje nuostatoje įtvirtintos pareigos turėjo būti laikomasi ir iki 2007 m. lapkričio 1 d. Vyriausiasis administracinis teismas nurodė, kad VPRĮ 24 straipsnio 3 dalis nustatė ūkio subjektų pareigą: sąžiningai veikti klientų ir rinkos patikimumo interesais (1 punktas); veikti rūpestingai, su reikiamu profesionalumu ir atsargumu (2 punktas); siekti gauti iš kliento informaciją apie jo finansinę būklę, investavimo patirtį ir tikslus, kurių jis siekia naudodamasis investicinėmis paslaugomis (4 punktas), taip pat atsižvelgti į tai, ar klientas yra profesionalus investuotojas. Paminėtos VPRĮ nuostatos buvo įtvirtintos siekiant, be kita ko, įgyvendinti 1993 m. gegužės 10 d. Tarybos direktyvos Nr. 93/22/EEB dėl investicinių paslaugų vertybinių popierių srityje su paskutiniais pakeitimais, padarytais 2002 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2002/87/EB, nuostatas (VPRĮ 1 straipsnio 2 dalis, priedo 3 dalis). Išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, jog, atsižvelgiant į investuotojo interesų apsaugos bei kitus teisėkūros subjektų siektus tikslus, VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkte įtvirtinta tarpininko (investicinės įmonės) bendro pobūdžio pareiga pakankamai atskleisti su klientu susijusią ir jam reikalingą informaciją, taip pat sąžiningai veikti klientų interesais (VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 1 punktas) suponavo reikalavimą pateikti klientui ir tokią informaciją, kurios pagrindu investuotojas galėtų priimti jo investavimo tikslus atitinkantį investicinį sprendimą, taip pat ir pareigą pakankamai atskleisti atitinkamai investavimo paslaugai ar finansinei priemonei būdingą riziką. Iš lingvistinės bei loginės paminėtos nacionalinės teisės nuostatos konstrukcijos, ją (nuostatą) aiškinant atsižvelgiant ir į minėtą Direktyvoje 93/22 numatytą reikalavimą investicinei įmonei pakankamai atskleisti atitinkamą esminę informaciją sandoriuose su savo klientais, yra matyti, kad joje buvo įtvirtintas reikalavimas klientui pakankamai atskleisti esminę informaciją, inter alia susijusią su sudaromais (investiciniais) sandoriais. Išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, sandorio rizika yra tokia informacija, kuri yra reikalinga (reikšminga) sprendimui dėl sandorio priimti. Toks vertinimas bei sisteminė VPRĮ 24 straipsnio 3 dalies 5 punkto analizė kitų šio įstatymo nuostatų bei vertybinių popierių rinkos reguliavimu siektų (siekiamų) tikslų kontekste, leidžia daryti išvadą, kad klientui, be kita ko, privalėjo būti pateikiama tokia informacija, kurios pagrindu jis galėtų priimti jo siekiamiems investiciniams tikslams įgyvendinti tinkamus investicinius sprendimus. Išplėstinė teisėjų kolegija pripažino, kad iki 2007 m. lapkričio 1 d. galiojusios teisės normos iš esmės nedetalizavo, kokia forma ir tvarka turėjo būti įgyvendinama FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta finansų maklerio įmonės (tarpininko) pareiga, tačiau kiekvienu atveju būtina įvertinti, ar nurodyta pareiga įgyvendinta tinkamai, tai yra, ar investicines paslaugas teikiantis asmuo pasirinko tinkamą šios pareigos įvykdymo formą atskleidžiant (potencialiam) klientui reikalingą informaciją, ar pateikė visą reikalingą informaciją, kurios pagrindu jie galėtų suprasti siūlomų investicinių paslaugų ir finansinių priemonių esmę bei joms būdingą riziką ir galėtų priimti pagrįstus investicinius sprendimus, ar tą informaciją pateikė pakankamai iš anksto, kad būtų pakankamai laiko investuotojui susipažinti su informacija, tam, kad jos pagrindu jis galėtų priimti pagrįstą investicinį sprendimą. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai nagrinėjamu atveju taikė FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Kaip jau minėta, apeliantas teigė, jog pirmosios instancijos teismas nenurodė nė vienos įstatymo nuostatos, kurios pagrindu ieškovas būtų atleistas nuo pareigos susipažinti su bazinio prospekto nuostatomis. Baziniame prospekte įvardijamos galimos atsakovo siūlyto investavimo produkto (SASO) rizikos bei atsakomybės paskirstymas (bazinio prospekto 20 psl. 3 pastraipa). Pasak apelianto, bazinis prospektas buvo patalpintas tiek atsakovo, tiek Lietuvos Respublikos vertybinių popierių komisijos internetiniuose tinklalapiuose, todėl ieškovas, būdamas apdairus ir atsakingas, privalėjo su šiuo dokumentu (baziniu prospektu) susipažinti, kadangi jo pasirašytose sutartyse buvo nuoroda į šį dokumentą. Be to, ieškovas ginčijamų sandorių sudarymo metu savo parašu patvirtino, jog yra susipažinęs su baziniu prospektu. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su tokia apelianto pozicija.

Kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog viešas bazinio prospekto paskelbimas nagrinėjamu atveju negali būti laikomas tinkamu FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje numatytos atsakovo pareigos informuoti ieškovą apie galimas siūlomo produkto rizikas įvykdymu. Atsižvelgiant į aplinkybes, jog aptariamu atveju atsakovas siūlė ieškovui iš esmės naują, ypatingai didelės vertės ir rizikingą investicinį produktą, teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas privalėjo FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje nurodytą pareigą (informuoti apie galimas rizikas, surinkti informaciją apie ieškovo investavimo tikslus, patirtį ir kt.) vykdyti ypač atsakingai ir betarpiškai. Byloje iš esmės nėra ginčo dėl aplinkybės, jog atsakovas nesupažindino su baziniu prospektu, betarpiškai neatskleidė jo esminių nuostatų. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog ieškovo patvirtinimas, esą jis yra susipažinęs su tokiu dokumentu, yra deklaratyvaus pobūdžio ir nebuvo rezultatyvus. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, protingumo kriterijaus taikymas, tai yra ieškovo pareigos atsakingai susipažinti su siūlomą produktą reglamentuojančiais dokumentais buvimas, nepaneigia atsakovo pareigos savo ruožtu tinkamai įvykdyti pareigą, reglamentuojamą FPRĮ 22 straipsnio 3 dalyje. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog apeliantas neįrodė ir tinkamo pareigos rinkti informaciją apie asmens investavimo tikslus ir patirtį įvykdymo. Iš byloje esančio atsakovo sprendimo dėl paskolos ieškovui suteikimo (t. 2, b. l. 12-14) nenustatyta, kad atsakovas būtų rinkęs informaciją, susijusią su ieškovo investavimo patirtimi. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai įžvelgė atsakovo veiksmuose FPRĮ 22 straipsnio 3 dalies pažeidimą, sudarant ginčijamus sandorius.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino aplinkybę, jog nė vienas ieškovo pasirašytas dokumentas negarantavo ieškovui 6 procentų prieaugio. Teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog ieškovo į bylą pateiktas reklaminis lankstinukas „Su pasaulio akcijomis susietos obligacijos“ buvo skirtas kitai obligacijų emisijai (t. 1, b. l. 40). Dėl šios priežasties teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nenustatė aplinkybės, kad atsakovas žadėjo ieškovui garantuotą 6 procentų prieaugį. Tačiau pirmosios instancijos teismas sprendė, jog ginčijami sandoriai buvo sudaryti ieškovui suklydus dėl sandorių esmės, tai yra atsakovui netinkamai įvykdžius pareigą informuoti ieškovą apie siūlomo investavimo produkto rizikingumą. Ieškovas buvo suklaidintas (suklydo) dėl ginčijamų sandorių esmės – jog jis iš tikrųjų rizikuoja visu atsakovui įkeistu turtu. Faktiškai nesant tokiai išvadai, dėl kurios apeliuoja atsakovas (dėl ieškovui žadėto ar garantuoto obligacijų 6 procentų pelningumo), teisėjų kolegija šio apeliacinio skundo argumento detaliau neanalizuoja. Teisėjų kolegija taip pat sprendžia, jog nagrinėjamu atveju apeliantas nepagrįstai paskolos obligacijų apmokėjimui sutarties teisėtumą įrodinėja aiškindamas jos turinį bei sudarymo aplinkybes atskirai (izoliuotai) nuo obligacijų pasirašymo sutarčių. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į šalis siejančių santykių specifiškumą (investavimo tarpininkavimo paslaugos, kurių teikimą reglamentuoja specialūs nacionaliniai bei tarptautiniai teisės aktai), tikslinę paskolos paskirtį (apelianto siūlomam investavimo produktui įsigyti), paskolos sutarties teisėtumas vertintinas visame obligacijų pasirašymo sutarčių bei šalių ikisutartinių santykių kontekste. Nurodytu pagrindu apelianto argumentai, jog pirmosios instancijos teismas nevertino (arba vertino netinkamai) hipotekos lakšto turinio arba įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje byloje padarytos išvados, jog asmuo turėjo suprasti, kad bankas lėšas skolina atlygintinai, nepaneigia ieškovo suklaidinimo bei neįrodo, jog ginčijamų sandorių sudarymo metu ieškovo elgesys neatitiko protingumo kriterijaus.

Kiti atsakovo apeliaciniame skunde nurodyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė ir įvertino teisiškai reikšmingas bylos aplinkybes, teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą, jo išvados pagrįstos bylos nagrinėjimo metu ištirtais įrodymais. Apeliacinio skundo motyvai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą (CPK 329, 330 straipsniai), todėl skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Ieškovas R. B. pareiškė prašymą priteisti 6 912,56 Lt advokato teisinės pagalbos išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme. Ieškovo pateiktose PVM sąskaitose – faktūrose bei atliktų darbų išklotinėje nurodoma, kad išlaidas sudarė bylos medžiagos analizė, atsiliepimo į apeliacinį skundą ruošimas ir kitos (kopijavimo) išlaidos; pateikti šias išlaidas pagrindžiantys įrodymai (t. 4, b. l. 127-134). Teisėjų kolegija, spręsdama dėl išlaidų ieškovui atlyginimo dydžio, įvertina nurodytų teisinių paslaugų rūšį, taip pat atsižvelgia į Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio nurodytus kriterijus. Teisėjų kolegija mano, jog būtų teisinga ir protinga ieškovui iš apelianto priteisti dalį teisinės pagalbos išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimo – 3 000 Lt.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2011 m. gruodžio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš atsakovo akcinės bendrovės DNB banko ieškovui R. B. 3 000 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Rasa GudžiūnienėKazys KailiūnasGintaras Pečiulis