Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš

dalyvaujant trečiajam asmeniui F. K.

vertėjai T. Č.

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimo, kuriuo patenkintas ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ ieškinys dėl skolos už pateiktą šilumos energiją priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ su ieškiniu kreipėsi į teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1895,95 Lt skolos už šildymą, 5 procentus metinių procesinių palūkanų ir bylinėjimosi išlaidas.

Nurodė, kad tiekė šilumos energiją butui, adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, kuris priklauso atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei. Įsiskolinimas susidarė už laikotarpį nuo 2007-08-01 iki 2008-11-30. Buto šilumos tiekimo-vartojimo įrenginiai prijungti prie šilumos energijos tiekimo tinklų, todėl pagal Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso (toliau-CK) 6.384 str. ir 1.71 str. reikalavimus ieškovas su atsakovu sudarė neterminuotą energijos pirkimo-pardavimo sutartį. Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas paaiškino, kad pagal teisės aktus už tiektą šilumos energiją turi atsiskaityti buto savininkas. Su trečiuoju asmeniu F. K. šilumos tiekimo sutartis nesudaryta.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepimu į ieškinį su juo nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą.

Nurodė, kad atsakovas negali būti atsakingas už trečiojo asmens skolą. Bute tretysis asmuo deklaravo savo gyvenamąją vietą nuo 1970 metų, todėl laikytinas faktiniu ieškovo tiektos šilumos energijos ir karšto vandens vartotoju. CK 1.71 straipsnio 2 dalis, 6.384 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog sutartis tarp ieškovo ir atsakovo dėl energijos pirkimo-pardavimo konkliudentiniais veiksmais negalėjo būti sudaryta, nes būtent ieškovas išrašydavo sąskaitas trečiajam asmeniui, nurodydavo atsiskaitymo knygelės numerį, tiekė šilumos energiją butui, o nuomininkas ją vartojo, todėl prievoliniai teisiniai santykiai yra susiklostę tarp ieškovo ir trečiojo asmens. Pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.584 straipsnio 1 dalį mokestis už šiluminę energiją, kai nuomojamos savivaldybių gyvenamosios patalpos, imamas atskirai nuo buto nuompinigių. Vyriausybės 2002 m. gegužės 13 d. nutarimu Nr. 658 patvirtintos Valstybės ar savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas tvarkos (toliau – Tvarka) 2 punktas numato, kad šiluminės energijos vartojimo pirkimo-pardavimo sutartis su tiekėjais sudaro nuomininkai, jeigu nuomos sutartyse nenumatyta kitaip, ir už gyvenamosiose patalpose faktiškai sunaudotą šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas ir šiluminę energiją atsiskaito pagal nustatytąja tvarka įrengtų apskaitos prietaisų rodmenis butų nuomininkai. Tvarkoje nustatyta speciali nuomininkų atsiskaitymo su tiekėjais tvarka, pagal kurią įsipareigojimai šiuo atveju tenka vartotojui, o ne atsakovui. Pareiga sudaryti tokias sutartis tenka ieškovui.

II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

Vilniaus miesto 1-o apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimu ieškinys buvo patenkintas ir iš atsakovo ieškovo naudai priteista 1895,95 Lt skolos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei 654 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Teismas pažymėjo, kad buto (duomenys nesklebtini), Vilniuje, savininkas yra atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė. Butui ieškovas teikė šilumos energiją ir karštą vandenį. Neatsisakitant už suteiktas paslaugas laikotarpiu nuo 2007-08-01 iki 2008-11-30 susidarė 1895,95 Lt įsiskolinimas, kurio dydžio atsakovas neginčijo. Teismui nebuvo pateikti įrodymai, kad tarp ieškovo ir trečiojo asmens yra sudaryta sutartis dėl šilumos energijos ir karšto vandens tiekimo ( CPK 178 str.).

Teismas konstatavo, kad Šilumos energijos pirkimo – pardavimo teisiniai santykiai reglamentuojami tiek bendrosiomis – Civilinio kodekso normomis, tiek specialiosiomis normomis: Šilumos ūkio įstatymu bei poįstatyminiais teisės aktais (Ūkio ministro 2003 m. birželio 3 d. įsakymu Nr. 4-258 patvirtintomis Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėmis, 2003 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. 4-260 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių standartinėmis sąlygomis, 2003 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. 4-289 patvirtintomis Šilumos pirkimo – pardavimo sutarčių su buitiniais vartotojais standartinėmis sąlygomis). Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse numatyta, kad tiek šilumos pirkimo – pardavimo sutartys, tiek šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartys yra sudaromos tarp šilumos tiekėjo ir atitinkamai pastato savininko – šilumos vartotojų ar butų, kitų patalpų savininkų – buitinių šilumos vartotojų (52.1 ir 62 punktai). Formuojamoje teismų praktikoje taip pat laikomasi teisės aiškinimo, kad nepaisant to, kas naudojasi pastatu ar patalpomis, kuriems yra tiekiama šilumos energija, šilumos pirkimo – pardavimo teisinių santykių dalyvis yra pastato ar pastato patalpų savininkas, o ne nuomininkas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartis civ. byloje Nr. 3K-3-3/2008, 2009-07-09 nutartis civivilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2009).

Teismas sprendė, kad kai nėra sudarytos rašytinės sutarties su šilumos tiekėju dėl Vilniaus miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio buto, laikytina, kad šilumos vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis sudaryta konkliudentiniais veiksmais pagal standartines sąlygas tarp šilumos tiekėjo UAB „Vilniaus energija“ ir buto, kuriam tiekiama šiluma, savininko Vilniaus miesto savivaldybės, nuo pastato šilumos įrenginių prijungimo prie šilumos perdavimo tinklų datos iki šalys nesudarė šilumos pirkimo – pardavimo sutarties pagal individuliai aptartas sąlygas ( CK 1.71 str. 2 d.).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą teisiniai argumentai

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė apeliaciniu skundu prašo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, ieškinį atmesti.

Nurodo, kad skundžiamame sprendime teismas nepagrįstai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota praktika civilinėje byloje Nr. 3K-3/2008, nes nagrinėjamos bylos ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtos bylos ratio decidenti skiriasi, todėl bylų aplinkybėms nesant identiškoms teismas nurodyta Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus nagrinėta byla 3K-3/2008 rėmėsi nepagrįstai. Tokios pozicijos laikosi ir Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimas byloje Nr. 33/03). Vilniaus apygardos teismas 2009-06-09 priimdamas sprendimą byloje 2A-587-492/2009, atmetė ieškovo ieškinį dėl skolos už tiektą elektros-energiją priteisimo iš atsakovo pažymėdamas, kad už suteiktą šilumos bei elektros energiją ir kitas komunalines paslaugas turi atsiskaityti faktinis šios paslaugos vartotojas (LR CK 6.548 str. 1 d.; LR LRV 2001-07-11 nutarimas Nr. 876), nes šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais tarp patalpų nuomininko, trečiojo asmens ir SP AB ,,Vilniaus šilumos tinklai“, o ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ yra pastarosios teisių perėmėja, todėl teismų praktikos pasikeitimas negalėjo įtakoti sutartinių teisinių santykių pasikeitimo ar pasibaigimo, ir priėmus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-01-30 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-3/2008 savivaldybė netapo šilumos energijos tiekiamos butui adresu (duomenys neskelbtini), Vilniuje, pirkimo-pardavimo sutarties šalimi. Sutarties šalimis toliau išlieka ieškovas bei buto nuomininkė F. K.. Dėl nurodyto teismo sprendimas yra neteisėtas ir turi būti panaikintas.

Priimdamas skundžiamą sprendimą teismas netenkino atsakovo prašymo išreikalauti iš atsakovo įrodymus dėl atsakovui siųstų sąskaitų ir sprendime dėl prašymo nepasisakė, tuo buvo pažeistos Civilinio proceso kodekso 245 straipsnio 2 dalies nuostatos.

Teismas priimdamas skundžiamą sprendimą neatsiželgė į tai, kad nuomojant valstybės ar savivaldybių gyvenamasias patalpas, mokestis už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją, dujas, šiluminę energiją ir komunalines paslaugas turi būti sumokamas atskirai nuo buto nuompinigių iki Civilinio kodekso 6.583 straipsnio 2 dalyje nustatyto termino. Minėtą Civilinio kodekso normą detalizuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001-07-11 nutarimas 876, patvirtinantis Valstybės ir savivaldybių gyvenamųjų patalpų nuomininkų atsiskaitymo už šaltą ir karštą vandenį, elektros energiją ir komunalines paslaugas tvarką (keistas LRV nutarimu Nr. 137, bei LRV nutarimu Nr. 33). Teismas nepagrįstai nesivadovavo nurodytais poįstatyminiais teisės aktais ir nepagrįstai vadovavosi LR Ūkio ministro 2003-07-10 įsakymu Nr. 4-289, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-260, 2003-06-30 įsakymu Nr. 4-258, kaip žemesnės galios teisės aktais. Skundžiamame sprendime teismas neatsižvelgė į tai, kas yra galutinis šilumos vartotojas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nagrinėdamas bylas susijusias su energijos pirkimo-pardavimo santykiais formuoją praktiką, kad būtina nustatyti galutinį elektros-energijos vartotoją, kuris ir yra atsakingas už susidarančias skolas ir turi pareigą atsiskaityti su tiekėju (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo CBS 2004-06-23 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-392/2004; 2005-04-25 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-269/2005; 2008-02-02 nutartis civilinėje byloje 2K-3-211/2007).

Teismas nepagrįstai sprendė, kad nesant rašytinės šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties tarp nuomininko ir šilumos tiekėjo, už teikiamą šilumą turi atsiskaityti buto savininkas, tuo teismas netinkamai aiškino teisės normas reglametuojančias šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykius bei neįvertino reikšmingų bylai aplinkybių ir nenustatė ar tarp ginčo šalių buvo sudarytas susitarimas dėl šilumos-energijos pirkimo ar ne. Nors rašytinės sutarties ieškovas ir nuomininkai nesudarė, tačiau ieškovui tiekiant šilumos energiją, o nuomininkams ją priimant, šilumos-energijos pirkimo-pardavimo sutartis su nuomininke buvo sudaryta konkliudentiniais veiksmais (CK 1.17 str.). Ieškovas, skaičiuodamas įsiskolinimą fiziniam asmeniui bei sąskaitas pateikdamas butų nuomininkei savo veiksmais pripažino, kad šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykiai susiklostė tarp buto nuomininkės ir ieškovo.

Teismas sprendime nenurodė, koks susitarimas turi būti laikomas susitarimu tarp šilumos tiekėjo ir nuomininko. Atsakovo nuomone, tokiu susitarimu turi būti laikomas 2001-03-01 Vilniaus miesto valdybos sprendimas Nr. 356V ,,Dėl šilumos ir karšto vandens tiekimo, vartojimo, eksplotavimo ir atsiskaitymo sutarčių tvirtinimo ir duomenų apie daugiabučių namų patalpas pateikimo tvarkos“, kuriame nustatyta tvarka ir salygos kaip ir kokiu būdu turi būti atsiskaitoma su ieškovu. Minėto sprendimo pagrindu nurodo, kad tarp ieškovo ir atsakovo yra sudarytas susitarimas, kad nuomininkas, o ne Vilniaus miesto savivaldybė, kaip patalpos savininkas, atsiskaitys su šilumos tiekėju, todėl nėra pagrindo įsiskolinimo priteisti iš atsakovo. Teismas minėto teisės akto neanalizavo, nevertino ir skundžiamame sprendime dėl jo nepasisakė.

Ieškovas UAB ,,Vilniaus energija“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, o teismo sprendimą palikti nepakeistą; priteisti 1190 Lt bylinėjimosi išlaidas.

Nurodo, kad pirmos instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, tinkamai įvertino civilinės bylos medžiagą bei tinkamai taikė procesinės ir materialinės teisės normas reglamentuojančias ginčo santykį, bei nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos praktikos taikytinos ginčo teisiniam santykiui. Ieškovas dėl atsakovo pateikto apeliacinio skundo patyrė papildomas išlaidas advokato teisinei pagalbai apmokėti rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą, todėl prašo iš atsakovo priteisti papildomas 1190 Lt išlaidas advokato pagalbai apmokėti.

Vilniaus apygardos teisme 2001-02-10 buvo gautas ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ pareiškimas dėl ieškinio atsisakymo bei prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas. Prašyme nurodoma, kad po to kai atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė padavė apeliacinį skundą ir ieškovas pateikė atsiliepimą į jį, tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, F. K. sumokėjo pagrindinę skolą 1985,95 Lt. Kadangi toks prievolės įvykdymas neprieštarauja Civilinio kodekso 6.50 straipsnio 1 daliai ieškovas atsisako nuo ieškinio bei prašo teismo priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės 1844 Lt bylinėjimosi išlaidų (64 Lt žyminis mokestis, 590, 00 Lt ieškinio parengimas bei atstovavimo pirmosios instancijos teisme išlaidos, 1190 Lt už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą bei atstovavimo apeliacinės instancijos teisme išlaidos.

Prašymas iš esmės tenkintinas.

Civilinio proceso kodekso 140 straipsnio 1 dalis nustato, kad bet kurioje proceso stadijoje ieškovas, kreipęsis į teismą, turi teisę raštu ar žodžiu pareikšti teismui, kad jis atsisako ieškinio, o teismas gavęs tokį prašymą ir patikrinęs ar ieškinio atsisakymas neprieštarauja imperatyvioms įstatymų normoms, viešajai tvarkai, nepažeidžia kitų asmenų teisių ir teisėtų interesų (CPK 42 str.) ir ieškovas žino ieškinio (pareiškimo) atsisakymo teisinius padarinius, priima nutartį priimti ieškinio atsisakymą ir nutraukia bylą.

Kaip matyti iš pateikto prašymo 1985,95 Lt skolą už atsakovą Vilniaus miesto savivaldybę sumokėjo tretysis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų byloje, F. K..

Civilinio kodekso 6.50 straipsnio 1 dalis nustato, kad prievolę visiškai ar iš dalies gali įvykyti trečiasis asmuo, išskyrus atvejus, kai šalių susitarimas ar prievolės esmė reikalauja, kad skolininkas prievolę įvykdytų asmeniškai.

Byloje nenustatyta, kad dėl prievolės vykdymo ginčo šalys yra susitarusios kitaip, ar prievolės esmė reikalauja, jog skolininkas ją įvykdytu asmeniškai. Ieškinio atsisakymo pasekmės ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ žinomos. Nenustatyta, kad ieškinio atsisakymas prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms, viešąjai tvarkai, gerai moralei ar pažeidžia kitų asmenų teises ir teisėtus interesus, todėl teisėjų kolegija priima ieškovo atsisakymą nuo ieškinio atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos priteisimo už socialiniam būstui teiktą šilumos energiją ir civilinę bylą nutraukia (CPK 140 str. 1 d., 293 str. 4 p., 326 str. 1 d. 5 p.).

Nutraukdamas bylą teismas privalo išspręsti bylinėjimosi išlaidų paskirstymo klausimą.

Civilinio proceso kodekso 94 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog ieškovui atsisakius pareikšto ieškinio dėl to, kad, jį pareiškus, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino, teismas priteisia jam iš atsakovo turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Teismas, taikydamas Civilinio proceso kodekso 88 straipsnį, pagal realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijus pripažinęs, kad šalis turėjo bylinėjimosi išlaidų ir kad jos turi būti apmokamos, sprendžia, ar advokatui už teisinę pagalbą civilinėje byloje asmens sumokėtos sumos pripažįstamos bylinėjimosi išlaidomis ir turi būti atlyginamos. Ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o kitos dalies išlaidų nepriteisia. Tai reiškia, jog teismui yra suteikta teisė, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo principais bei realumo, būtinumo ir pagrįstumo kriterijais, įvertinti šalių patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti bei nustatyti jų dydį, kad nebūtų pažeistas šalių lygiateisiškumo principas. Spręsdamas dėl advokato pagalbai apmokėti išleistos išlaidų dalies dydžio, teismas turi vadovautis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-10-28 nutartis civilinėje byloje 3K-3-533/2008).

Pirmos instancijos teismas tenkindamas ieškovo ieškinį priteisė 64 Lt žyminio mokesčio bei 590 Lt už advokato teisinei pagalbai atlyginti. Į pastarąją sumą įskaičiuotos išlaidos ne vien už ieškinio surašymą bet ir medžiagos parengimas bylai (pretenzijos atsakovui surašymas, prašymas pateikti informaciją, duomenų paieška Nekilnojamojo turto registre, Gyventojų registre, įsiskolinimo skaičiavimas, procesinių dokumentų (ieškinio, dubliko) byloje parengimas, atstovavimas pirmos instancijos teismo posėdyje 2009 m. birželio 29 d. Kaip matyti iš bylos duomenų ieškovas rengdamasis procesui apeliacinės instancijos teisme, už advokato teiktą teisinę pagalbą patyrė 1190 Lt bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro atsiliepimo į apeliacinį skundą rengimas, advokato atstovavimas apeliacinės instancijos teisme bei pareiškimo dėl ieškinio atsisakymo, prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo rengimas.

Teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004-03-26 nutarimu patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio 8.2 p. nurodyta, kad rekomenduojamas maksimalus užmokesčio advokatui dydis už ieškinio surašymą yra 2400 Lt (3*800), už advokato vieną atstovavimo teisme valandą skaičiuojamas maksimalus 120 Lt (0,15*800) užmokesčio dydis (8.18 p.), už advokato teisinių paslaugų, nenumatytų šiose rekomendacijose, teikimą priteistino užmokesčio dydis nustatomas kaip už analogiškas teisines paslaugas, numatytas šiose rekomendacijose (10 p.). Atsižvelgiant į tai, įvertinus advokato darbo laiko sąnaudas, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija daro išvadą, jog 590 Lt suma už advokato suteiktą teisinę pagalbą ieškovui UAB „Vilniaus energija“ pirmosios instancijos teisme yra protinga, pagrįsta, reali. Taip pat pripažįsta, jog ieškovo patirtos išlaidos apeliacinės instancijos teisme yra pagrįstos ir realios.

Teisėjų kolegija nesutinka su ieškovo reikalavimu gražinti 64 Lt žyminio mokesčio. Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 87 straipsnio 2 dalimi ieškovui atsisakius pareikšto ieškinio jam gražinama 75 procentai sumokėtos žyminio mokesčio sumos. Šioje dalyje nurodyto dydžio žyminis mokestis gražinamas ir tuo atveju, jeigu ieškovas atsisako pareikšto ieškinio dėl to, kad pareiškus ieškinį, atsakovas ieškovo reikalavimus patenkino iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Nurodytų argumentų pagrindu ieškovui gražintinas 75 procentų dydžio žyminis mokestis, kurį sudaro 48 Lt.

Vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 3 punktu iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės valstybės naudai priteistinos 10,15 Lt bylinėjimosi (pašto) išlaidos.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 5 punktu teisėjų kolegija

Rezoliucinė dalis

nutarė:

Priimti ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ atsisakymą nuo ieškinio atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei dėl skolos už socialiniam būstui teiktos šilumos energijos tiekimą priteisimo ir civilinę bylą nutraukti.

Panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. liepos 13 d. sprendimą, kuriuo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ naudai priteista 1895,95 Lt skolos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

Gražinti ieškovui UAB ,,Vilniaus energija“ 48 Lt žyminio mokesčio, išaiškinant, jog žyminį mokestį gražina Valstybinė mokesčių inspekcija.

Priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės ieškovo UAB ,,Vilniaus energija“ naudai 1780 Lt bylinėjimosi išlaidų, advokato teisinei pagalbai atlyginti, o valstybės naudai 10,15 Lt bylinėjimosi (pašto) išlaidų.