Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Renata Volodko, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės E. S. atskirąjį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties, kuria buvo atmestas prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, civilinėje byloje pagal ieškovės E. S. ieškinį atsakovui V. S. (V. S.) dėl santuokos nutraukimo esant sutuoktinio kaltei, tretieji asmenys – Luminor Bank AS Lietuvos skyrius, AB „Swedbank“, išvadą teikianti institucija – Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Vilniaus miesto vaiko teisių apsaugos skyrius.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė E. S. Vilniaus miesto apylinkės teismo nagrinėjamoje byloje dėl santuokos nutraukimo ir kitų su tuo susijusių klausimų pateikė prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kuriuo prašė iki galutinio teismo sprendimo priėmimo įpareigoti atsakovą V. S. gyventi skyrium nuo ieškovės ir šalių dukters M. S., ieškovės dukters S. K., uždraudžiant lankytis bute, esančiame (duomenys neskelbtini). Prašymą grindė šiais pagrindiniais argumentais:

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacininės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

teisiniai argumentai ir išvados

10. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas nustato atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso, toliau – CPK, 329 straipsnis) patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas atskirajame skunde (atsiliepime į jį) nurodytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeisti asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 1-2 dalys, 338 straipsnis).

11. Absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 329 straipsnis 2, 3 dalys, 338 straipsnis) nenustatyta, taip pat nėra kitų aplinkybių, dėl kurių būtų pagrindas peržengti skundo ribas.

12. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo 2023 m. kovo 8 d. nutarties, kuria buvo atmestas ieškovės E. S. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl naujų įrodymų priėmimo

13. Kadangi šalys kartu su procesiniais dokumentais pateikė apeliacinės instancijos teismui papildomus įrodymus, yra pagrindas spręsti dėl šių naujai pateiktų įrodymų prijungimo prie bylos medžiagos.

14. CPK 314 straipsnis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė juos priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CPK 314 straipsnyje nustatyti ribojimai pirmiausia yra nukreipti prieš nesąžiningus proceso dalyvius, kurie dalį įrodymų nuslepia. Nuostata, ribojanti naujų įrodymų pateikimą apeliacinės instancijos teisme, neturi būti taikoma formaliai ir panaudota prieš sąžiningus teismo proceso dalyvius, be to, negali būti vertinama kaip kliūtis teismui konkrečioje byloje įvykdyti teisingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018, 38 punktas).

15. Ieškovė kartu su atskiruoju skundu pateikė šiuos įrodymus – (i) 2023 m. vasario 24 d. ambulatorinio ieškovės apsilankymo gydymo įstaigoje aprašymą; (ii) ieškovės ir dukros pokalbio garso įrašą. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs šių ieškovės naujai pateiktų įrodymų turinį, atsisako juos priimti. Ieškovės pateikta pažyma iš gydymo įstaigos, visų pirma, datuota ankstesne nei priimta skundžiama nutartis data, todėl objektyviai galėjo būti pateikta pirmosios instancijos teismui, antra, neturi reikšmės nagrinėjamam ginčui, kadangi, teismo vertinimu, nepagrindžia būtent atsakovo netinkamo elgesio, nesusijusi su atsakovu ir jo veiksmais ar kalte. Iš pateikto garso įrašo, kuris padarytas ieškovei kalbantis su nepilnamete dukra, nėra aišku, kada jis yra padarytas, taip pat teismas negali jo objektyviai vertinti, kadangi vaikas galimai gali kalbėti motinos įtakoje.

16. Atsakovas kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė (i) 2023 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartį, kuria teismas tenkino atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir nustatė atsakovo bendravimo su nepilnamete šalių dukra – M. S., tvarką; (ii) šalių susirašinėjimo SMS žinutėmis išklotines, kurios, kaip nurodo atsakovas, be kita ko, patvirtina, kad šalys namie žodžiu nesikalba taip stengdamiesi nekonfliktuoti prie vaikų. Šiuos atsakovo naujai pateiktus įrodymus apeliacinės instancijos teismas taip pat atsisako priimti. 2023 m. kovo 23 d. Vilniaus miesto apylinkės teismo nutartis yra sudedamoji šios nagrinėjamos bylos (dėl santuokos nutraukimo) dalis, teismas turi galimybę per teismų informacinę sistemą Liteko susipažinti su jos turiniu, todėl jos priėmimas nagrinėjamu atveju būtų perteklinis. Dėl pateikto tarp šalių susirašinėjimo sms žinutėmis pasisakytina, kad, visų pirma, viena jų dalis jau yra pateikta pirmosios instancijos teismui su atsakovo prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, kita dalis (patvirtinanti, kad šalys namuose bendrauja sms žinutėmis) nagrinėjamu atveju, teismo vertinimu, neturi reikšmės objektyviam šio klausimo išsprendimui, be to, iš susirašinėjimo galima spręsti, kad šalys imasi iniciatyvos nekelti namie konfliktų vaikų akivaizdoje, tačiau tai dar nereiškia, kad tokios tvarkos (susitarimo, iniciatyvos) laikosi.

Dėl atskirojo skundo (ir atsiliepimo į jį) argumentų

17. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ir atsakovas (duomenys neskelbtini). sudarė santuoką. (duomenys neskelbtini) jiems gimė dukra M. S.. Ieškovė iš ankstesnės santuokos turi nepilnametę dukrą S. K., gim. (duomenys neskelbtini), kuri gyvena kartu. Ieškovė ir atsakovas santuokoje įsigijo bendrą gyvenamąjį būstą – butą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), adresu (duomenys neskelbtini), kuriame gyvena kartu su vaikais. Ieškovė 2022 m. gruodžio 12 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo dėl sutuoktinio (atsakovo) kaltės, taip pat prašė išspręsti kutus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, tame tarpe ir dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su ieškove, išlaikymo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos ir kt. klausimus. Atsakovas savo ruožtu pateikė priešieškinį, kuriuo prašė santuoką nutraukti dėl sutuoktinės (ieškovės) kaltės ir taip pat išspręsti kitus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus, tame tarpe ir dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo su atsakovu, išlaikymo priteisimo, bendravimo su vaiku tvarkos ir kt. klausimus.

18. Ieškovė E. S. tiek teikdama prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių - iki galutinio teismo sprendimo priėmimo įpareigoti atsakovą V. S. gyventi skyrium nuo ieškovės ir šalių dukters M. S., ieškovės dukters S. K., uždraudžiant lankytis bute, esančiame (duomenys neskelbtini), taikymo, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teisme laikosi pozicijos, jog atsakovo elgesys, kuomet jis nepagarbiai elgiasi ieškovės atžvilgiu, nuolat jai priekaištauja, nuteikinėja vaikus prieš ieškovę, vartoja necenzūrinius žodžius vaikų akivaizdoje ir pan., sudaro pagrindą spręsti, kad toks pastarojo elgesys kelia tiek ieškovei, tiek nepilnamečiams vaikams emocinę įtampą, neigiamus išgyvenimus, nesaugumo jausmą, baimę, kas, ieškovės nuomone, laikinas šalių tarpusavio santykių sureguliavimas, kuomet atsakovas būtų įpareigotas gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, užtikrintų vaikų prioriteto į ramią, saugią, stabilią aplinką įgyvendinimą, nepažeistų atsakovo teisių negu reikia šiam tikslui pasiekti, juolab, kad atsakovas turi galimybę gyventi kitame gyvenamajame būste. Atsakovas nesutinka su tokia ieškovės pozicija ir nurodo iš esmės priešingas aplinkybes, t. y. kad atsakovas yra ramaus būdo, o visus konfliktus namie provokuoja ir inicijuoja būtent ieškovė; atsakovas teigia, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų (kadangi jų iš esmės nėra) apie atsakovo pavojingą, agresyvų elgesį ieškovės ar nepilnamečių vaikų atžvilgiu, o prašymu dėl laikinųjų apsaugos priemonių ieškovė iš esmės siekia pažeisti šalių interesų pusiausvyrą ir įgyti didesnį pranašumą byloje, nes atsakovas, nesant objektyvaus pagrindo, būtų priverstas gyventi atskirai, būtų atskirtas nuo vaiko, su kuriuo yra susiklostęs itin šiltas ir artimas ryšys; taip pat atsakovas nurodo, jog neturi kitos gyvenamosios vietos, tuo pačiu nurodydamas ieškovės galimybes gyventi kitame būste.

19. Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, spręsdamas, jog ieškovė nepateikė įrodymų, kuriuos įvertinus būtų pagrindas taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones ir kurie pagrįstų, jog atsakovo veiksmai (jo elgesys) keltų grėsmę ieškovės / šalių nepilnametės dukters / ieškovės dukters iš ankstesnės santuokos turtiniams ir neturtiniams interesams.

20. Ieškovė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, pateikė atskirąjį skundą, kurį iš esmės grindė šiais argumentais: (i) pirmosios instancijos teismas be pagrindo šeimos santykius vertino tik per atsakovo ir jų bendro vaiko M. S. santykių prizmę, visiškai neįvertindamas to, jog šeimoje kartu gyvena ieškovės dukra iš ankstesnės santuokos S. K.; (ii) teismas nepagrįstai sprendė, jog byloje nėra duomenų apie realią atsakovo daromą žalą ieškovės ir/ar nepilnamečių vaikų interesams; (iii) taip pat teismas nepagrįstai sprendė, kad byloje nėra duomenų, kad atsakovas turėtų kitą gyvenamąją vietą.

21. Sprendžiant klausimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo šeimos teisinių santykių bylose, be CPK 145 straipsnio 1 dalyje nustatytų laikinųjų apsaugos priemonių, teismas gali taikyti ir kituose įstatymuose nustatytas priemones (CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punktas).

22. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK ) 3.65 straipsnyje įtvirtinta teismo diskrecija, atsižvelgus į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Kasacinio teismo išaiškinta, kad šios teisės normos tikslas – apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus – yra aktualus visoms iš šeimos santykių kilusioms byloms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-687/2020, 28 punktas).

23. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje nurodoma, kad laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose (CK 3.65 straipsnis), kuriose sprendžiami tokie socialiai reikšmingi klausimai, kaip neterminuotas tėvo valdžios apribojimas, vaikų gyvenamosios vietos nustatymas, išlaikymo nepilnamečiams vaikams formos pakeitimas, bendravimo tvarkos nustatymas ir pan., be tikslų, įtvirtintų CPK 144 straipsnyje, yra siekiama užtikrinti, kad būtų kuo mažiau pažeidžiami prioritetiniais laikomi nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai, taip pat turtiniai interesai iki teismo sprendimo konkrečioje byloje priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).

24. CK 3.65 straipsnio 2 dalies 1 punktas numato teismui galimybę taikant laikinąją apsaugos priemonę įpareigoti vieną sutuoktinį gyventi skyrium, 7 punktas – uždrausti vienam sutuoktiniui lankytis tam tikrose vietose. Paminėtos laikinosios apsaugos priemonės taikymo pagrindas – būtinybė apsaugoti turtinius ar asmeninius neturtinius vaiko ar vieno sutuoktinio interesus, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad nesiėmus laikinųjų pasaugos priemonių gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaiko ar vieno sutuoktinio teisės, t. y. kai vienas iš sutuoktinių naudoja prieš vaikus ar kitą sutuoktinį fizinę ar kitokią prievartą, dėl to gyvenimas kartu ar lankymasis tam tikrose vietose gali padaryti žalos vaikams ir kitam sutuoktiniui. Pažymėtina, jog toks galimas pavojus turi būti realus ir pagrįstas bylos duomenimis. Be to, ši apsaugos priemonė taikoma, kai kitas sutuoktinis turi galimybę gyventi skyrium, pavyzdžiui, turi nuosavybės teise jam priklausančią gyvenamąją patalpą, ją nuomojasi ar jo finansinė padėtis leidžia tą padaryti.

25. Laikinai ginčo situacijai sureguliuoti laikinosios apsaugos priemonės parenkamos laikantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijų bei vadovaujantis specialiaisiais laikinųjų apsaugos priemonių taikymo (ekonomiškumo, proporcingumo) principais. Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą laikinosiomis apsaugos priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymą. Proporcingumo principas reikalauja parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kad jos nesuteikti nei vienai iš šalių nepagrįsto prioriteto. Teismas turi įvertinti galimus padarinius, kurie kiltų pritaikius laikinąsias apsaugos priemones. Pagal CPK 178 straipsnį šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Proceso šalis, prašanti taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turėtų įrodyti tokių priemonių taikymo būtinumą, o priešinga šalis, siekdama išvengti tokių priemonių taikymo, turėtų teikti įrodymus, kurie paneigtų priešingos šalies argumentus.

26. Minėta, apeliantė atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo šeimos santykius vertino tik per atsakovo ir jų bendro vaiko M. S. santykių prizmę, neįvertindamas to, jog šeimoje kartu gyvena ieškovės dukra iš ankstesnės santuokos S. K.. Su tokiais apeliantės argumentais apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti.

27. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo ginčijamos nutarties turinio (nutarties 13-17 punktai), teismas vertino ne atsakovo elgesį ir jo galimo pavojaus vien tik šalių bendro vaiko - M. S. atžvilgiu, tačiau vertino apskritai byloje esančius duomenis (šalių pateiktus įrodymus, vaizdo ir garso įrašus, Tarnybos pažymas), kurių pagrindu sprendė apie laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumą / pagrįstumą ir šių byloje esančių duomenų pagrindu darė išvadą, jog byloje nėra pateikta duomenų apie atsakovo daromą realią žalą ieškovės ar / ir nepilnamečių vaikų interesams, kad atsakovo elgesys būtų tiek pavojingas, kad egzistuotų būtinybė nustatyti jo gyvenamąją vietą atskirai nuo šeimos; teismas pažymėjo, jog konfliktiški šalių tarpusavio santykiai patys savaime nesudaro pagrindo taikyti ieškovės prašomas laikinąsias apsaugos priemones.

28. Ieškovė nurodo, jog nepilnametės S. K. sveikata bylos nagrinėjimo metu ypač suprastėjo: mergaitė patyria baimę ir nesaugumo jausmą, stresą, nerimą, bijo atsakovo, bijo su juo likti namuose. Ieškovė šias aplinkybes įrodinėja Vilniaus psichoterapijos ir psichoanalizės centro 2023 m. sausio 9 d. išduota pažyma, kurioje nurodyta, kad stebimas mergaitės paaukštintas patiriamo streso lygis, nerimastingumas, pasitikėjimo savimi sunkumai. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog skyrybų procesas neabejotinai kelia stresą ne tik suaugusiems, tačiau ir vaikams, todėl ir šiuo nagrinėjamu atveju nėra pagrindo abejoti, kad tiek nepilnametė S. K., tiek nepilnametė šalių dukra M. S. dėl tarp šalių vykstančio skyrybų proceso (kaip ir nurodoma minėtoje pažymoje) ir konfliktiškų tarpusavio jų santykių patyria įvairaus pobūdžio stresą, kas galimai atsiliepia ir vaikų psichologinei bei fizinei sveikatos būklei. Tačiau šiuo atveju pažymėtina, kad ieškovė nei pirmosios instancijos teismui, nei kartu su atskiruoju skundu taip ir nepateikė nei vieno įrodymo, kad tokią vaikų psichologinę būklę įtakoja būtent ir išimtinai atsakovo veiksmai, kad dėl šalių konfliktiškų santykių (kas gali būti vaikų psichologinių problemų / atitinkamos būsenos priežastimi) kaltas yra išimtinai atsakovas, kad vien tik jis inicijuoja ir kursto konfliktus šeimoje. Nagrinėjamu atveju įvertinus į bylą pateiktus šalių susirašinėjimus, garso įrašus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog tėvai pirmiausia gyvena savo problemomis, vaikai ir jų psichologinė savijauta jiems yra antrame plane, vaikai gyvena šalių kalbomis apie skyrybas, turtų dalybą, neištikimybę ir pan., vaikai yra nuteikinėjami abiejų atstovų pagal įstatymą. Byloje nėra jokių duomenų, kad būtent atsakovo veiksmais / elgesiu yra pažeidžiami vaikų interesai, ieškovė šios esminės aplinkybės byloje neįrodė. Taip pat ieškovės teiginiai apie tai, kad vaikas – ieškovės dukra iš ankstesnės santuokos - bijo atsakovo, bijo pasilikti su juo namuose laikytini deklaratyviais, kadangi ieškovė nepagrindė jų jokiais įrodymais.

29. Pažymėtina, jog nagrinėjamoje byloje jau buvo sprendžiamas klausimas dėl laikinųjų apsaugos priemonių – įpareigojimo atsakovą gyventi skyrium. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2022 m. gruodžio 28 d. įsiteisėjusia nutartimi tokį ieškovės prašymą atmetė, konstatavęs, kad byloje nesant duomenų ir įrodymų apie atsakovo pavojingą, agresyvų elgesį ieškovės ir nepilnamečių vaikų atžvilgiu, teismas neturi pagrindo daryti išvadą, jog atsakovas savo elgesiu kelia realią grėsmę ieškovės ir dukrų sveikatai ar gyvybei. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį, kad tiek pirminis ieškovės prašymas dėl įpareigojimo atsakovą gyventi skyrium, kuris, minėta, jau buvo išnagrinėtas teismo 2022 m. gruodžio 22 d. ir atmestas ieškovei neįrodžius tokių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo, tiek nagrinėjamu atveju ieškovės buvo grindžiamas iš esmės analogiškomis aplinkybėmis. Nagrinėjamu atveju ieškovė nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų apie naujai šiuo aspektu paaiškėjusias aplinkybes, todėl nėra pagrindo spręsti, kad atsakovo elgesys per porą mėnesių būtų pasikeitęs ir atsirastų pagrindas atsakovo elgesį vertinti kaip neatitinkantį ieškovės ir nepilnamečių vaikų interesus, netinkamą, žalingą ar pavojingą.

30. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovei neįrodžius būtinybės taikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigoti atsakovą gyventi skyrium nuo ieškovės ir nepilnamečių vaikų, t. y. neįrodžius atsakovo netinkamo, ieškovei ir nepilnamečių vaikų interesams neatitinkantį elgesį, nėra pagrindo pasisakyti dėl atsakovo galimybės gyventi kitoje, nei gyvena šeima, gyvenamojoje vietoje.

31. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, kad tiek ieškovė, tiek atsakovas turėtų stengtis objektyviai įvertinti susiklosčiusią situaciją ir geranoriškai bendradarbiauti nepilnamečių vaikų labui. Šalims teismas rekomenduoja iškilusius klausimus visų pirma spręsti tarpusavyje derinant savo ir nepilnamečių vaikų teisėtus interesus, siekiant užtikrinti vaikams tinkamas ne tik vystymosi, bet ir psichologinės atmosferos sąlygas.

32. Taip pat pažymėtina, kad laikinosios apsaugos priemonės yra procesinės priemonės, padedančios geriau užtikrinti kai kurių materialiųjų teisių gynybą, bet pačios jos nėra materialiojo pobūdžio teisinės gynybos priemonės, pagal savo prigimtį tokios priemonės neturi nei prejudicinės, nei res judicata (galutinis teismo sprendimas) galios ir ne tik nesaisto teismo priimant galutinį sprendimą, bet ir neužkerta kelio, pasikeitus aplinkybėms, teikti prašymą teismui dėl šių priemonių panaikinimo ar pakeitimo CPK 148 ar 149 straipsniuose nustatyta tvarka.

33. Kiti atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai teisiškai nereikšmingi teisingam šios bylos išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas plačiau dėl jų nepasisako. Pažymėtina, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.).

34. Nustatytų teisinių ir faktinių aplinkybių pagrindu konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė procesines teises normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą šeimos bylose, priėmė teisėtą ir pagrįstą nutartį. Tuo tarpu atskirajame skunde nenurodyta jokių objektyvių argumentų ar naujai atsiradusių aplinkybių, nepateikta įrodymų, kurie būtų pagrindas naikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo nutarties motyvais, plačiau jų nekartodamas, mano, kad nutartis yra teisėta ir pagrįsta, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teismas

nutaria:

Apeliantės (ieškovės) E. S. atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. kovo 8 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.