Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Įžanginė dalis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Kęstučio Jucio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Lino Žukausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jūratės Tamašauskienės apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nuosprendžio, kuriuo A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas:

- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 145 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme šešiems mėnesiams;

- pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme aštuoniems mėnesiams;

- pagal BK 254 straipsnio 1 dalį – laisvės atėmimo bausme vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, paskirtos bausmės subendrintos dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, ir A. P. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas vieneriems metams trims mėnesiams. Bausmę paskirta atlikti pataisos namuose.

Į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo ir kardomosios priemonės – suėmimo terminas nuo 2018 m. gegužės 18 d. iki 2018 m. lapkričio 5 d.

Iš nuteistojo A. P. priteista nukentėjusiosioms R. P. 1 000 Eur, o D. B. – 1 500 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Iš nuteistojo A. P. priteista valstybės naudai 416 Eur už nukentėjusiosioms R. P. ir D. B. suteiktą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Šiaulių skyriaus antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

1. A. P. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. gegužės 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), slapta paėmė raktą ir atrakino ten buvusį seifą, iš kurio pagrobė nukentėjusiajam V. P. priklausantį šaunamąjį ginklą, t. y. pistoletą „P. B.“ Nr. XXX su 9 vnt. šaudmenų – 9 mm kalibro šoviniais.

1.2. A. P. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad 2018 m. gegužės 17 d. apie 22 val. 30 min., atėjo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), kuriame dėl konfliktų šeimoje laikinai negyveno, ir rankoje laikydamas pagrobtą pistoletą „P. B.“, kurio dėtuvė su šoviniais buvo įdėta į ginklo vidų, nukreipė jį į sutuoktinę R. P. ir pareikalavo padėti rankoje laikytą telefoną, taip leisdamas suprasti, jog nepaklusus, jis panaudos prieš ją šaunamąjį ginklą t. y. nužudys, esant pakankamam pagrindui manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Po to į kambarį įėjus R. P. nepilnametei dukrai D. B., nukreipė ginklą į D. B. ir eidamas artyn nukentėjusiosios, nurodė jai išmesti rankoje laikytą telefoną, taip leisdamas suprasti, kad nepaklusus, jis prieš ją panaudos šaunamąjį ginklą, t. y. nužudys, esant pakankamam pagrindui manyti, jog grasinimas gali būti įvykdytas.

1.3. A. P. taip pat pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad nuo 2018 m. gegužės 11 d. iki 2018 m. gegužės 12 d., tiksliau nenustatytu laiku, gyvenamajame name, esančiame (duomenys neskelbtini), slapta paimtu raktu atrakinęs ten buvusį seifą ir iš jo pagrobęs nukentėjusiajam V. P. priklausantį šaunamąjį ginklą, t. y. pistoletą „P. B.“ Nr. XXX su 9 vnt. šaudmenų – 9 mm kalibro šoviniais, neturėdamas leidimo, pagrobtus šaunamąjį ginklą ir šaudmenis nešiojosi su savimi iki 2018 m. gegužės 18 d. 01 val. 15 min., kol policijos pareigūnų buvo sulaikytas kavinėje, esančioje (duomenys neskelbtini).

2. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorė Jūratė Tamašauskienė apeliaciniame skunde prašo Šiaulių apygardos teismo 2018 m. lapkričio 6 d. nuosprendį pakeisti:

2.1. A. P. pripažinti kaltu ir nuteisti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 5 punktus, paskiriant laisvės atėmimo bausmę aštuoneriems metams. A. P. pripažintam kaltu ir nuteistam pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, paskirti laisvės atėmimo bausmę trejiems metams, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį – paskirti laisvės atėmimo bausmę dvejiems metams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, paskirtas bausmes subendrinti apėmimo būdu ir A. P. paskirti galutinę subendrintą bausmę – laisvės atėmimą devyneriems metams. Bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose. Kitą skundžiamojo nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

2.2. Apeliaciniame skunde prokurorė cituoja skundžiamąjį nuosprendį ir nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkvalifikavo kaltinime inkriminuotą nusikalstamą veiką pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 5 punktus, ir A. P. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino šios baudžiamosios bylos dalyje esančius įrodymus, jų tiesiogiai neištyrė, nepašalino prieštaravimų, abejonių tarp esminių bylos aplinkybių, neįvertino reikšmingų bylos duomenų visumos, todėl neteisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

2.3. Pažymi, kad BK 22 straipsnio 1 dalyje numatyta, jog pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veiksmas ar neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Be to, kaltininkas traukiamas baudžiamojon atsakomybėn už pasikėsinimą nužudyti savo artimąjį giminaitį ar šeimos narį, jei jis turi nusikalstamą sumanymą atimti gyvybę savo šeimos nariui, bet to jam padaryti nepavyksta. Apie sumanymą nužudyti savo šeimos narį, nužudyti du ar daugiau žmonių, liudija kaltininko tyčios kryptingumas, t. y. kaltininkas suvokia, kad savo veiksmais kėsinasi į savo šeimos narių gyvybę, kėsinasi į dviejų ar daugiau žmonių gyvybes, numato, jog gali atimti jiems gyvybes ir siekia tokių padarinių (BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad asmens kaltės turinys atskleidžiamas ne tik pagal paties kaltininko prisipažinimą padarius nusikalstamą veiką, bet ir įvertinus objektyviuosius nusikalstamos veikos požymius, t. y. konkrečias byloje nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes (nusikaltimo padarymo įrankius, atliktus veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, būdą, sužalojimų pobūdį, situaciją, kuriai esant šie veiksmai buvo padaryti ir pan.).

2.4. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas konstatuodamas, kad A. P. veiksmuose nėra tyčios nužudyti nukentėjusiąsias, akivaizdžiai, neatsižvelgė į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad nors nuteistasis A. P. parodymų metu neprisipažino, jog turėjo tyčią nužudyti nukentėjusiąsias ar joms grasino, tačiau šiuos parodymus paneigia tiek nukentėjusiųjų R. P. ir D. B., tiek liudytojų parodymai.

2.4.1. Prokurorė skunde nurodo, kad iš nukentėjusiųjų parodymų turinio matyti, jog A. P. su ginklu rankose į butą pateko nakties metu, t. y. kai nukentėjusiosios ruošėsi eiti miegoti. Be to, A. P. ginklą buvo nukreipęs į sutuoktinės R. P. galvą, o į kambarį įėjus nepilnametei D. B. – ginklą nutaikė į nepilnametės krūtinę, laikydamas pirštą ant nuleistuko. Apeliantės vertinimu, akivaizdu, kad tokie A. P. veiksmai, t. y. šaunamojo ginklo laikymas ir jo priartinimas prie pat nukentėjusiųjų, nuolat pirštą laikant ant ginklo gaiduko, buvo nukreipti tam, jog nukentėjusiosios suprastų, kad jam iššovus, nukentėjusiosios bus mirtinai sužalotos.

2.4.2. Atkreipiamas dėmesys ir į tai, kad abi nukentėjusiosios labai išsigando ir suvokė, jog A. P. nori jas nužudyti. Šią aplinkybę akivaizdžiai patvirtina ir nukentėjusiųjų veiksmai, t. y. nukentėjusioji R. P. išbėgusi iš buto šaukėsi pagalbos pas kaimynus, o nukentėjusioji D. B. slėpėsi balkone ir buvo nusprendusi šokti, jei A. P. būtų ją suradęs. Be to, nuteistojo veiksmų intensyvumą patvirtina ir tai, kad nukentėjusiąją R. P. išbėgusią šauktis pagalbos, A. P. vijosi ir sugriebęs ją už rankos, ginklą nukreipė į galvą ir reikalavo grįžti į butą. Skunde tvirtinama, kad A. P. šie veiksmai nutrūko tik dėl to, jog nukentėjusiajai pavyko ištrūkti ir pasislėpti pas kaimynus. Tuo tarpu, nuteistasis iš įvykio vietos pasišalino, nes suvokė, kad netrukus atvyks policija ir jis bus sulaikytas.

2.4.3. Prokurorės vertinimu, šiuos A. P. tyčinius veiksmus įrodo ir liudytojų V. ir A. A. parodymai.

2.4.4. Skunde pažymima, kad pagal nagrinėjamoje byloje ištirtus įrodymus nustatyta, jog ginklas buvo užtaisytas šaudmenimis, todėl nuteistasis A. P. galėjo jį panaudoti bet kuriuo metu. Be to, akivaizdu ir tai, kad A. P. nukreipęs šaunamąjį ginklą į nukentėjusiųjų gyvybiškai svarbias kūno vietas (t. y. į galvą ir krūtinę), aiškiai turėjo suvokti, jog iššovus, tokiais savo veiksmais sukels nukentėjusiųjų mirtį ir to norėjo, t. y. veikė turėdamas tiesioginę tyčią. Prokurorės vertinimu, šie A. P. veiksmai patvirtina, kad jis pasikėsino įvykdyti išsakytą grasinimą nužudyti R. P. dėl jos ketinimo nutraukti santuoką. Be to, šis nusikalstamas išpuolis prieš nukentėjusiąsias, nebuvo atsitiktinio pobūdžio.

2.4.5. Todėl prokurorės vertinimu, šios aplinkybės įrodo tyčios kryptingumą, t. y. tyčią nužudyti nukentėjusiąsias, todėl A. P. šie nusikalstami veiksmai turi būti kvalifikuojami pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 5 punktus.

2.5. Skunde prokurorė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pripažindamas kaltu ir nuteisdamas A. P. pagal BK 254 straipsnio 1 dalį ir BK 253 straipsnio 1 dalį, paskyrė bausmes, kurios neatitinka BK 54 straipsnyje įtvirtintų bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų.

2.5.1. Apeliantė atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistasis A. P. nusikalstamas veikas padarė neišnykus teistumui, taip pat nusikalstamų veikų padarymo metu buvo neblaivus. Be to, nuteistasis kaltės nepripažino, duodamas parodymus klaidino teismą, neatsiprašė nukentėjusiųjų, savo elgesio nevertina kritiškai ir pan. Prokurorės vertinimu, nuteistasis yra pavojingas nukentėjusiosioms ir visuomenei, todėl A. P. už inkriminuotas nusikalstamas veikas pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį, laisvės atėmimo bausmių dydžiai turi būti artimi šių straipsnių sankcijoje numatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui.

3. Apeliacinio proceso metu prokuroras prašo Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės apeliacinį skundą tenkinti. Nuteistasis A. P. ir jo gynėjas prašo prokurorės apeliacinį skundą atmesti.

3.1. Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jūratės Tamašauskienės apeliacinis skundas atmetamas (BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

3.2. Apeliacinio teismo teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų, įvertino įrodymus ir remdamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis, pagrįstai priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Šiaulių apygardos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus ir tiesiogiai teisme ištirtus įrodymus, padarė motyvuotas išvadas dėl nuteistojo A. P. kaltės, jo įvykdytų nusikalstamų veikų juridinės kvalifikacijos, kartu teisingai pritaikė baudžiamojo bei baudžiamojo proceso normas ir paskyrė teisingas bausmes. Šioje nagrinėjamojoje byloje BPK normų pažeidimų dėl įrodymų vertinimo ir veikų kvalifikacijos nenustatyta. Pažymėtina, kad apygardos teismas BPK 305 straipsnio nuostatų dėl skundžiamo nuosprendžio surašymo nepažeidė ir A. P. nusikalstamas veikas teisingai kvalifikavo pagal BK 145 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį ir BK 254 straipsnio 1 dalį. Be to, prokurorė skunde jokių naujų motyvų dėl įrodymų vertinimo ir veikos kvalifikavimo ar neteisingai paskirtų bausmių nenurodo, todėl apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti Šiaulių apygardos teismo nustatytomis bylos aplinkybėmis.

3.3. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliaciniame skunde nuteistojo A. P. nusikalstamų veikų kvalifikavimas pagal BK 254 straipsnio 1 dalį, BK 253 straipsnio 1 dalį, išskyrus paskirtų bausmių dydis, taip pat nukentėjusiosioms priteisti neturtinės žalos dydžiai ir išlaidos valstybei, nėra ginčijami, todėl ši nuosprendžio dalis neperžiūrima (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

4. Pažymėtina, kad BK 2 straipsnyje apibrėžtos pagrindinės baudžiamosios atsakomybės nuostatos, reiškiančios, jog pagal BK atsako asmuo, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką, atitinkančią baudžiamojo įstatymo numatyto nusikaltimo ir baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Šių nuostatų įgyvendinimas ir atsakomybė už padarytą nusikalstamą veiką reglamentuojami BPK normomis, kurių laikymasis lemia teisingų sprendimų priėmimą, kaltinamojo asmens teisių užtikrinimą. Pagal susiformavusią teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-532/2012; Nr. 2K-232/2014 ir kt.). Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio ir BPK 44 straipsnio 6 dalies nuostatos įtvirtina nekaltumo prezumpciją. Duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24/2014). Taip pat pažymėtina, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punktą, teismas savo išvadas pagrindžia įrodymais, kuriuos įvertina, vadovaudamasis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas, kuris turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai, tarp jų ir nuteistasis, gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimo procese lemiamą reikšmę paprastai turi ne vienos rūšies įrodymai, o visuma bylos proceso metu gautų įrodymų bei jų tarpusavio ryšys. Teisingą teismo baigiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas.

5. Baudžiamojoje teisėje vertinant žmogaus poelgį kaip nusikalstamą ar nenusikalstamą naudojamas nusikalstamos veikos sudėties modelis. Nusikalstamos veikos sudėtis – tai baudžiamajame įstatyme numatytų objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių, kurie apibūdina pavojingą veiką kaip tam tikrą nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, visuma (BK 2 straipsnio 4 dalis). Remiantis šiuo modeliu, norint padaryti išvadą apie nusikalstamą ar nenusikalstamą veikos pobūdį, būtina nustatyti nusikalstamos veikos sudėtį kaltininko veikoje, tai yra faktą, kad asmens poelgiui yra būdingi visi baudžiamajame įstatyme numatytos ir draudžiamos veikos požymiai.

6. BK 145 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta baudžiamoji atsakomybė tam, kas grasino nužudyti žmogų ar sunkiai sutrikdyti jo sveikatą, jeigu buvo pakankamas pagrindas manyti, kad grasinimas gali būti įvykdytas. Grasinimas nužudyti ar sunkiai sutrikdyti kito žmogaus sveikatą turi būti konkretus, nukreiptas į konkretų asmenį (ar asmenis), ir realus, kuris gali būti išreiškiamas žodžiu, raštu, veiksmu ar kitokiais būdais. Pagal suformuotą teismų praktiką, grasinimas yra realus, kai yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis bus įgyvendintas. Vertinant grasinimo realumą, reikia atsižvelgti į grasinimo motyvus, santykius tarp grasintojo ir nukentėjusiojo, aplinkybes, kurioms esant buvo grasinama, ir pan. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 145 straipsnio 1 dalį kyla tik esant tiesioginei tyčiai, t. y. kaltininkas suvokia, kad grasinimą kitam žmogui atimti gyvybę ar sunkiai sutrikdyti sveikatą išsako taip, jog nukentėjusysis tiki, kad tie veiksmai (grasinimai) realiai gali būti įvykdyti, ir tokios nukentėjusiojo būsenos siekia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-147-222/2016; Nr. 2K-247-788/2017). Be to, pagal BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktą tiesioginė tyčia pasireiškia tuo, kad asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes, t. y. nusikaltimo padarymo įrankį, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą, nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, nukentėjusiojo ir kaltininko tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-318-139/2015).

7. Teisėjų kolegija pažymi, kad atribojant nusikalstamas veikas pagal BK 145 straipsnio 1 dalį ir BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnį, pagrindinis kriterijus yra tyčios kryptingumas ir kaltininko veiksmai konkrečiu atveju. Šioje nagrinėjamoje byloje nukentėjusiųjų R. P. ir D. B. parodymais nustatyta, kad 2018 m. gegužės 17 d. apie 22 val. 30 min., kai nuteistasis A. P. atėjo į butą, esantį (duomenys neskelbtini), jokio konflikto nebuvo. Po to A. P. be jokios priežasties nukreipė ginklą į R. P., o vėliau ir į D. B. bei liepė joms padėti telefonus. Tačiau R. P. iš buto pabėgo pas kaimynus A. paprašyti pagalbos, o D. B. pasislėpė balkone. Nors nuteistasis pasivijo sutuoktinę R. P. prie kaimynų A. buto, kur bandė atitraukti ją nuo durų, tačiau nukentėjusiajai pavyko patekti į kaimynų butą, kurie ir iškvietė policijos pareigūnus. Liudytojai V. A. ir A. A. patvirtino, kad kaimynė R. P. buvo išsigandusi ir prašė pagalbos, nes vyras grasina ginklu, kurį jie taip pat matė nuteistojo rankoje (t. 4, b. l. 4, b. l. 40–41). Iš Bendrojo pagalbos centro rašto dėl informacijos pateikimo, garso įrašo bei padarytos garso įrašo stenogramos matyti, kad 2018 m. gegužės 17 d. 22 val. 14 min., 22 val. 19 min., 22 val. 20 min., bendrojo pagalbos centro informacinėje sistemoje užfiksuoti pranešimai dėl kaimyno (A. P.) grasinimo ginklu (t. 1, b. l. 30–33).

7.1. Pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, pasikėsinimas padaryti nusikalstamą veiką yra tyčinis veikimas arba neveikimas, kuriais tiesiogiai pradedamas daryti nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas, jeigu veika nebuvo baigta dėl nuo kaltininko valios nepriklausančių aplinkybių. Nuo baigto nusikaltimo pasikėsinimas skiriasi tuo, kad tokiu atveju realizuojami ne visi norėto padaryti nusikaltimo sudėties objektyvieji požymiai. Pasikėsinimas, kaip tyčinio nusikaltimo stadija, pasireiškia tuo, kad kaltininkas jau yra pradėjęs realizuoti ketinimą padaryti nusikaltimą, tačiau jo nebaigia dėl priežasčių, nepriklausančių nuo jo valios. Todėl nustatant nusikaltimo, kuris nutrūko pasikėsinimo stadijoje, požymius, atskleidžiant kaltininko tyčią, būtina nustatyti valinį jos turinį, siekimą apibrėžtų padarinių, kurie neatsiranda dėl priežasčių, nepriklausančių nuo kaltininko valios. Pažymėtina ir tai, kad pasikėsinimas, kaip parengtinės nusikalstamos veikos stadija, gali būti tiek baigtas, tiek nebaigtas. Ne Baigto pasikėsinimo atveju, asmuo realizuodamas nusikalstamos veikos objektyviuosius požymius, supranta, kad jis padarė viską, jog nusikalstama veika būtų baigta, o nebaigto pasikėsinimo atveju, asmuo suvokia, kad jis nepadarė visko, jog nusikalstama veika būtų baigta. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad sprendžiant, ar veika pripažintina rengimusi, ar pasikėsinimu padaryti konkrečią veiką, neturėtų būti kreipiamas esminis dėmesys į tai, kiek ji priartėjusi prie baigtos nusikalstamos veikos stadijos, nes tai turi reikšmės tik bausmės skyrimui.

8. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pagal nustatytas bylos aplinkybes, akivaizdu, kad A. P. rankoje laikydamas kovinį pistoletą „P“, kurio dėtuvė su šoviniais buvo įdėta į ginklo vidų, jį nukreipė į nukentėjusiąsias R. P., po to ir D. B., reikalaudamas padėti telefonus, o vėliau rankoje laikydamas ginklą pasivijo R. P. iki kaimynų A. buto durų, bandydamas sutrukdyti jai į jį patekti. Tokiais veiksmais A. P. sudarė visas sąlygas nukentėjusiosioms R. P. ir D. B. suprasti, kad nepaklusus jo reikalavimams, jis gali panaudoti šaunamąjį ginklą, t. y. nužudyti. Toks grasinimas laikytinas realus ir akivaizdus, o nukentėjusiosios R. P. ir D. B. turėjo realų pagrindą bijoti. Iš R. P. ir D. B. parodymų matyti, kad tokie A. P. veiksmai joms sukėlė baimę, nerimą, nesaugumo jausmą, dėl ko R. P. iš buto pabėgo pas kaimynus prašyti pagalbos. Bylos aplinkybės patvirtina ir tai, kad A. P. sąmoningai grasino nukentėjusiosioms ginklu, siekdamas jas įbauginti, sukelti nerimą ir nesaugumo jausmą, t. y. suvokė savo veiksmų pavojingumą, to siekė ir norėjo (BK 15 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

9. Bylos medžiaga taip pat nustatyta, kad įvykio metu tarp nukentėjusiųjų ir nuteistojo A. P. jokio žodinio konflikto nebuvo. Be to, R. P. bei D. B. parodė, kad nuteistasis jokių grasinimų nužudyti žodžiu neišsakė, o tik laikė rankoje ginklą, nukreipęs į nukentėjusiąsias ir liepė padėti telefonus (t. 4, b. l. 44–45, 68–70). Iš liudytojo V. A. parodymų matyti, kad jam (liudytojui) atidarius savo buto duris ir R. P. patekus į jį, A. P. pasakė, jog „dabar tave nušausiu“ (t. 4, b. l. 40). Iš bylos duomenų nustatyta ir tai, kad įvykio metu tarp nukentėjusiosios R. P. ir A. P. vyko skyrybų procesas, be to, nuteistasis ir anksčiau prieš ją yra smurtavęs, dėl ko nukentėjusiąją vertė net atsiklaupti ir atsiprašyti (t. 4, b. l. 69). Akivaizdu, kad A. P. dėl ankstesnių nesutarimų su R. P., ir vykstant skyrybų procesui turėjo tyčia įbauginti nukentėjusiąsias ir visas galimybes panaudoti ginklą (iššauti) ne tik į nukentėjusiąsias, bet ir į liudytoją V. A., tačiau to nepadarė, nes neturėjo tyčios ir tikslo. Teisėjų kolegija pažymi, kad vien tik užtaisyto ginklo nukreipimas į kitos asmens galvą ar krūtinę, kurie yra gyvybiškai svarbūs žmogaus organai, piršto laikymas ant nuleistuko ar pan., nėra pasikėsinimo nužudyti objektyviosios pusės požymiai. Todėl prokurorės apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad A. P. užtaisytą šoviniais ginklą laikė nukreipęs į nukentėjusiųjų pusę, o pirštą laikė ant ginklo nuleistuko yra BK 145 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėties, o ne pasikėsinimo nužudyti pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnį, požymiai. Akivaizdu, kad tokiais veiksmai nuteistasis siekė pademonstruoti nukentėjusiosioms savo viršenybę prieš jas, bei sudaryti kiek įmanoma didesnį baimės ir nerimo įspūdį. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad byloje nėra jokių duomenų, jog A. P. nukentėjusiųjų akivaizdoje būtų užtaisęs ginklą, nuleidęs saugiklį ar mėginęs paspausti ginklo nuleistuką ar kitokiais veiksmais (pav., gestu) išreiškęs ketinimą iššauti. Be to, iš liudytojo D. Š. parodymų matyti, kad sulaikymo metu iš A. P. paėmus ginklą „P.“ jo vamzdyje šovinio nebuvo, tačiau ar buvo užrakintas saugikliu, paaiškinti negali, nes neprisimena (t. 4, b. l. 39–40). Iš daiktų, dokumentų pateikimo protokolo turinio apie saugiklio padėtį spręsti nėra galimybės, nes tokie duomenys jame neužfiksuoti (t. 1, b. l. 65–67).

10. Pažymėtina, kad apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas spėjimais, o visos abejonės vertinamos kaltininko naudai. Todėl esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. neatliko jokių pasikėsinimo veiksmų pagal BK 22 straipsnio 1 dalį, BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 5 punktus, todėl šie jo nusikalstami veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 145 straipsnio 1 dalį.

Dėl bausmių paskyrimo

11. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal BK 54 straipsnio 1, 2 dalis, teismas skirdamas bausmę, atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias ir sunkinančias aplinkybes, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos tokios aplinkybės reikšmę. Be to, BK 54 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas skiria bausmę pagal šio kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Tai reiškia, kad individualizuojant bausmę, svarbu tinkamai įvertinti tiek BK bendrosios dalies nuostatų suteikiamas galimybes teismui skiriant bausmę, tiek ir BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes (padaryto nusikaltimo pavojingumą, kaltės formą, rūšį, nusikaltimo padarymo motyvus, tikslus, stadiją, kaltininko asmenybę ir kt.).

12. Teisingumas yra vienas pagrindinių teisės, kaip socialinio gyvenimo reguliavimo būdo, tikslų (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimai). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdžio ir už šią veiką numatytos bausmės turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Be to, įstatymų leidėjas, nustatydamas tokią sankciją už nusikalstamą veiką, turi kartu įstatymu nustatyti ir tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį teismas turi atsižvelgti į visas bylos aplinkybes ir paskirti švelnesnę bausmę negu numatyta įstatymo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog „Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Todėl bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai.“ Vadinasi, vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti paskirta bausmė, kuri būtų proporcinga padarytai veikai ir kaltininko asmenybei. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų neturi būti suteikiama išskirtinė dominuojanti reikšmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-603/2010; Nr. 2K-118/2011; Nr. 2K-148/2014; Nr. 2K-492/2014).

13. Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad teismas vertindamas kaltininko asmenybės pavojingumą ir parinkdamas bausmės rūšį bei dydį, turi kreipti ypač daug dėmesio į tai, ar nusikaltimas padarytas atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos arba nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamo poelgio ir nusikaltimas buvo tik loginis kaltininko gyvenimo būdo ir jo ankstesnio elgesio padarinys. Be to, baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą bei teisingą bausmę.

14. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad bausmės skyrimas yra išimtinė teismo teisė. Pirmosios instancijos teismas A. P. skirdamas laisvės atėmimo bausmes, atsižvelgė į jo asmenybę (šeiminę padėtį, ankstesnį teistumą, galiojančių administracinių nuobaudų neturi, nedirba), padarytų veikų rūšį ir pobūdį, pavojingumo laipsnį ir sukeltas pasekmes, atsakomybę lengvinančią (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas) ir sunkinančią (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas) aplinkybes, kaltės formą ir nusikalstamų veikų baigtumą. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad padarytas nusikaltimas pagal BK 254 straipsnio 1 dalį yra sunkus (BK 11 straipsnio 5 dalis), pagal BK 145 straipsnio 1 dalį – nesunkus (BK 11 straipsnio 3 dalis), o BK 253 straipsnį – apysunkis (BK 11 straipsnio 4 dalis). Pažymėtina, kad BK 145 straipsnio 1 dalies, BK 253 straipsnio 1 dalies, BK 254 straipsnio 1 dalies, sankcijose be laisvės atėmimo bausmių yra numatytos ir alternatyvios bausmės, t. y. areštas ir kitos su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės. Tačiau pirmosios instancijos teismas atsižvelgdamas į visas bylos aplinkybes bei A. P. asmenybę, pagal BK 145 straipsnio 1 dalį jam paskyrė laisvės atėmimo bausmę įstatymo sankcijos vidurkio ribose, o pagal BK 253 straipsnio 1 dalį, BK 254 straipsnio 1 dalį – arčiau baudžiamojo įstatymo minimumo. Tuo tarpu, prokurorės apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, t. y. kad A. P. kaltu nepripažino, klaidino teismą, neatsiprašė nukentėjusiųjų, o savo elgesio nevertina kritiškai ir pan., nėra pakankamas pagrindas paskirtas bausmes griežtinti.

15. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. P. paskirtos bausmės už atskiras nusikalstamas veikas yra individualizuotos, o subendrinta galutinė bausmė negali būti pripažinta per švelni, todėl jų griežtinti nėra pagrindo, nes tokių bausmių paskyrimas užtikrina teisingumo principo įgyvendinimą ir BK 41 straipsnyje nurodytų bausmės tikslų pasiekimą.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Šiaulių apygardos prokuratūros Pirmojo baudžiamojo persekiojimo skyriaus prokurorės Jūratės Tamašauskienės apeliacinį skundą atmesti.