Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Olegas Šibkovas, sekreto­riaujant V. A., Audronei Stulginskaitei-Puidienei, dalyvaujant prokurorui Dariui Jakučiui, kaltinamojo gynėjai advokatei Loretai Daukšienei, nukentėjusiajai E. K., jos atstovui advokatui Raimundui Gargasui, viešame teisiamajame posėdyje nagrinėjant baudžiamąją bylą, kurioje

J. Ž., a.k. (duomenys neskelbtini) gimęs (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini)., lietuvis, Lietuvos Respublikos pilietis, 9 klasių išsilavinimo, dirbantis ūkininko A. L. ūkyje traktorininku, išsituokęs, gyvenantis (duomenys neskelbtini), neteistas,

Aprašomoji dalis

nustatė:

J. Ž. 2014 m. liepos 1 d. apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) važiuojamoje dalyje, netoli 26 numeriu pažymėto gyvenamojo namo, vieną kartą sudavė dešine ranka V. V. į kairės pusės veido sritį, nuo šio smūgio V. V. griuvo aukštielninkas ir galvos pakaušio sritimi atsitrenkė į asfaltuotą gatvės paviršių, šiais veiksmais jis padarė V. V. galvos sumušimą su kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir galvos smegenų sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu ir strigimu, galvos smegenų išemija ir antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene, nuo ko 2014 m. liepos 17 d. apie 03 val. 15 min. V. V. Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikose mirė, tokiais veiksmais nužudė V. V..

J. Ž. savo kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos pripažino dalinai ir parodė, kad 2014-07-01 apie 20.55 val. ėjo į parduotuvę. Beeinant gatve pamatė, kad jam iš priekio į parduotuvę taip pat eina jo sugyventinė V. Č. ir V. V.. Jie abu buvo išgėrę, V. V. buvo stipriai girtas. Eidamas paskui juos jis girdėjo, kad V. V. sako jo sugyventinei nupirkti jam alaus. Sugyventinė užėjo į parduotuvę. Jis, žinodamas, kad jo sugyventinė, V. V. ir kiti jau visą dieną girtavo pas kaimyną bei nenorėdamas jai leisti gerti toliau ir leisti pinigus, užėjo į parduotuvę jai iš paskos. Parduotuvėje jis atėmė iš jos pinigus, pasakė pardavėjoms jai daugiau neparduoti alaus. Sugyventinė išėjo iš parduotuvės, jis taip pat išėjo iš paskos. Išėjus į lauką maždaug 80 metrų atstumu nuo parduotuvės jis pamatė V. V., kuris pradėjo jam aiškinti, kad jis neteisus. Jis atsakė V. V., kad nereikia iš moterų imti pinigų, reikia užsidirbti. V. V. pradėjo jų plūsti necenzūriniais žodžiais, jie ėjo vienas link kito. Jie susiartino ant žvyro prie pat betoninio kelio. V. V. užsimojo jam suduoti, bet jis pasilenkė, paskui pastūmė V. V. rankomis į krutinę. Tai nebuvo smūgis, tai buvo pastūmimas, be to nelabai stiprus. Pastūmimo metu jis vienoje rankoje turėjo telefoną, kitoje piniginę. Nuo pastūmimo V. V. pradėjo judėti atgal, padarė vieną žingsnį atgal, darydamas kitą žingsnį užsikabino už betoninio kelio dangos ir nukrito. Jis matė ir girdėjo, kad V. V. atsitrenkė galva į betoninį kelią. V. V. nesikėlė, tada jis priėjo prie jo gulinčio ir pajudino jo veidą. V. V. jį pasiuntė ir jis nuėjo. Atsigręžęs jis pamatė, kad V. V. vis dar guli ant kelio. Nenorėdamas, kad jam kiltų pavojus dėl važiuojančių mašinų, jis vėl sugrįžo prie V. V., paėmė jį už pažastų ir nutempė nuo kelio prie medžio. Jis pasodino V. V. prie medžio, vėl pajudino veidą, o V. V. vėl pradėjo jį plūsti. Tuomet jis paliko V. V. ir nuėjo namo. Kitą dieną sužinojo, kad V. V. išvežtas į ligoninę. Aplankyti V. V. į ligoninę nevažiavo. V. V. pažįsta nuo pastarojo vaikystės, jie dažnai bendravo, kartu dirbo. Tą dieną, t.y. 2014-07-01 V. V. su kitais gėrė pas kaimyną. Jis buvo užėjęs pas tą kaimyną atsiimti raktus iš sugyventinės. Tai buvo dienos metu apie 18.00 val. Jau tada V. V. pradėjo ant jo keiktis, aiškintis. Jis nuramino V. V. ir išėjo. Dar girdėjo, kad tą pačią dieną, tas kaimynas (duomenys neskelbtini), pas kurį gėrė V. V., užtiko V. V. su savo sugyventine lovoje ir sumušė V. V.. Paaiškina, kad savo kaltę pripažįsta dalinai, kadangi nesudavė V. V., o tik jį pastūmė.

Motyvuojamoji dalis

Vertinant visus byloje surinktu įrodymus darytina išvada, kad J. Ž. kaltė padarant jam inkriminuotą nusikaltimą yra visiškai įrodyta, jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį.

Byloje nustatyta, kad J. Ž. 2014 m. liepos 1 d. apie 21.00 val., (duomenys neskelbtini) važiuojamoje dalyje, netoli 26 numeriu pažymėto gyvenamojo namo, vieną kartą sudavė dešine ranka V. V. į kairės pusės veido sritį, nuo šio smūgio V. V. nukrito ir galvos pakaušio sritimi atsitrenkė į asfaltuotą kelio paviršių.

Tokios įvykio aplinkybės patvirtinamos liudytojų J. K., J. T., S. M., P. B. parodymais, kurie vienodai parodė, kad J. Ž. sudavė vieną kartą ranka V. V. į veidą ir būtent nuo šio J. Ž. smūgio V. V. nukrito ir atsitrenkė galvos pakaušiu į asfaltuotą kelio dangą. Liudytojai taip pat vienodai parodė, kad J. Ž. smūgio metu V. V. buvo girtas, nuo J. Ž. smūgio nesiginė ir pats J. Ž. suduoti nebandė. Liudytojai taip pat parodė, kad V. V. į asfaltuotą kelio dangą galva atsitrenkė labai stipriai, po smūgio pats neatsikėlė ir nieko nedarė.

Pažymėtina, kad pats J. Ž. tokių liudytojų nurodytų įvykio aplinkybių iš esmės neginčija, tačiau nurodo, kad V. V. taip pat bandė jam smūgiuoti. J. Ž. taip pat parodė, kad V. V. nesudavė, V. V. nukrito ne nuo jo smūgio o nuo pastūmimo į krutinę. Teismo vertinimu, J. Ž. parodymai šioje dalyje nėra teisingi. Jau minėta, kad liudytojai J. K., J. T., S. M., P. B., betarpiškai matę įvykį, vienodai parodė, kad V. V. krito ir galva atsitrenkė būtent nuo J. Ž. smūgio ranka į veidą. Tokie liudytojų parodymai kategoriškai paneigia J. Ž. parodymus šioje dalyje ir patvirtina J. Ž. smūgio ranka į veidą sudavimo faktą. Teismas neturi pagrindo abejoti šių liudytojų parodymais, kadangi šie liudytojai duoda iš esmės vienodus parodymus ir nėra suinteresuoti bylos baigtimi.

Byloje taip pat nustatyta, kad į savo namus V. V. grįžo apie 21.20 val., grįžęs namo jautėsi blogai, jam skaudėko galvą, jis vėmė. Iki kitos dienos ryto V. V. buvo savo namuose, 2014-07-02 ryte išvežtas į ligoninę, kur 2014-07-07 d. mirė. V. V. mirė nuo galvos sumušimo, pasireiškusio kraujo išsiliejimu po kietuoju galvos smegenų dangalu ir galvos smegenų sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu išsiliejusiu krauju po kietuoju galvos smegenų dangalu, galvos smegenų pabrinkimu ir strigimu, galvos smegenų išemija ir antrinėmis kraujosruvomis galvos smegenų kamiene. Specialisto išvadoje taip pat nurodyta, kad šie kūno sužalojimai, buvę mirties priežastimi, galėjo gautis nuo griuviminės traumos, gautos 2014-07-01.

Vertinant įvykio aplinkybes teismas neturi pagrindo abejoti, kad V. V. kūno sužalojimas, nuo kuriuo V. V. vėliau mirė, buvo padarytas būtent J. Ž. smūgio pasekoje. Byloje nustatyta, kad J. Ž. V. V. sudavė apie 21.00 val., po ko nutempė jį nuo kelio ir paliko, o namo V. V. atėjo apie 21.20 val., t.y. iš karto po įvykio. Byloje nėra jokių duomenų, kad šiuo laikotarpiu V. V. galėjo gauti daugiau traumų. Be to, sugretinant nustatytas įvykio aplinkybes, o būtent tai, kad V. V. stipriai atsitrenkė galva į asfaltą, ir specialisto išvadas, galima konstatuoti, kad V. V. galvos sužalojimus patyrė būtent griuvimo ir galvos atsitrenkimo į asfaltą metu, kas paneigia galimybę, kad galvos sužalojimą jis galėjo gauti ne nuo J. Ž. smūgio o kitomis aplinkybėmis.

Esant tokioms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad V. V. mirė nuo kūno sužalojimų, kuriuos jam 2014-07-01 apie 21.00 val. jam padarė J. Ž., V. V. mirtis yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su J. Ž. veiksmais sudavus V. V. smūgį ranka į veidą.

Vertinant įvykio aplinkybes, teismas daro išvadą, kad J. Ž. veiksmai kaltinamuoju aktu teisingai kvalifikuoti kaip kito asmens nužudymas, pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį. Teismo vertinimu suduodant smūgį V. V. J. Ž. veikė esant netiesioginei tyčiai jo veiksmuose, dėl ko, teismo vertinimu, gynybos argumentas, kad J. Ž. veikė neatsargiai, o jo veiksmai gali būti kvalifikuojami pagal Lietuvos Respublikos BK 132 straipsnį, nėra pagrįstas.

Teismų praktikoje atribojant neatsargų nuo tyčinio nužudymo pripažįstama, kad pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veiksmų ir atsiradusių padarinių (mirties) yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.). Tuo tarpu neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, t.y. visiškai nesuvokia ir nenumato, kad savo veiksmais gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi tai suvokti ir numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis, 132 straipsnio 1 dalis).

Pvz. Lietuvos apeliacinio teismo nutartyje Nr. 1A-340-398/2015, kurioje buvo vertinami iš esmės analogiški kaip ir J. Ž. veiksmai, tokie kito asmens veiksmai buvo kvalifikuoti kaip tyčinis nužudymas konstatuojant, kad „Akivaizdu, kad pastarasis, būdamas suaugęs (24 metų amžiaus), normalaus protinio išsivystymo, sportuojantis žmogus, smūgiuodamas koja neblaiviam nukentėjusiajam į galvą būnant kelio važiuojamojoje dalyje, padengtoje asfaltu, negalėjo nesuvokti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų A. Č. gali kristi ant asfalto, trenktis galva į jį ir taip mirtinai susižaloti. Apeliaciniame skunde L. I. pagrįstai nurodo, kad jis nenorėjo nužudyti A. Č. , byloje nėra tokį nuteistojo tikslą patvirtinančių duomenų. Kita vertus, pastarasis, smūgiuodamas koja neblaiviam nukentėjusiajam į galvą, suprato, kad dėl tokių jo veiksmų šis gali patirti sužalojimus, taip pat ir tokius, nuo kurių gali mirti, bet galimoms pasekmėms buvo abejingas, ką patvirtina ir ta aplinkybė, jog po to, kai nuo suduoto smūgio A. Č. pargriuvo ir nebeatsikėlė, nuteistasis nepasidomėjo, ar šiam reikalinga pagalba, o tuoj pat iš įvykio vietos pasišalino. Esant šių aplinkybių visumai, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. I. nužudė A. Č. veikdamas netiesiogine tyčia. Vertinti pirmiau aptartus jo veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimą nebuvo ir nėra jokio pagrindo“.

Kasacinėje nutartyje Nr. 2K-41-697/2015 konstatuota, kad „Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad galva yra gyvybei svarbi ir labiausiai pažeidžiama žmogaus kūno dalis bei normalaus protinio išsivystymo žmogus negali nesuvokti, jog suduodamas smūgį kitam žmogui į galvą daro veiką, keliančią pavojų kito žmogaus sveikatai ir gyvybei. Tai suvokdamas, kaltininkas numato, kad nuo tokio smūgio nukentėjusiajam gali būti padaryti sveikatos sužalojimai, iš jų ir tokie, dėl kurių jis gali mirti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-237/2005, 2K-469/2007, 2K-281/2008, 2K-302/2010)“.

Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad J. Ž. sąmoningai sudavė smūgį ranka V. V. į veidą, smūgis buvo tokio stiprumo, kad V. V. nukrito aukštielninkas ir atsitrenkė galva. Byloje taip pat nustatyta, kad prieš smūgį, V. V. nekaipo J. Ž. fiziškai negrasino, nekėlė J. Ž. jokio pavojaus ir nesiekė fiziškai sužaloti J. Ž.. Teismas taip pat vertina, kad J. Ž. smūgį V. V. sudavė dėl priešiškų asmeninių priežasčių, atsiradusių prieš pat smūgį, kuomet J. Ž. supyko ant V. V., kad pastarasis reikalavo iš jo sugyventinės nupirkti jam alaus už jos pinigus. Teismo vertinimu, byloje nėra nustatyta aplinkybių, kad suduodant smūgį V. V. J. Ž. norėjo tyčia jį nužudyti, tačiau jo veiksmų pobūdis, intensyvumas, kryptis akivaizdžiai parodo, kad J. Ž. veikė esant netiesioginei tyčiai. J. Ž. suvokė, kad jo veiksmai yra pavojingi V. V. sveikatai ir gyvybei, suvokė, kad suduodant smūgį girtam V. V. į veidą, pastarasis gali nukristi ir nukentėti, t.y. suvokė savo veiksmų pavojingumą ir jų pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų V. V. bus padaryti kūno sužalojimai ir nors būtent V. V. mirties, kaip savo veiksmų padarinio, nesiekė, tačiau sąmoningai leido jam atsirasti. Tai, kad J. Ž. buvo abejingas savo veiksmų padariniams patvirtina tos aplinkybės, kad J. Ž. suvokė, kad sužalojo V. V., suvokė, kad V. V. stipriai atsitrenkė galva į asfaltą, suvokė, kad V. V. nebejuda, tačiau nutempęs jį nuo kelio nuo pravažiuojančių automobilių, paliko jį ir išėjo. Ta aplinkybė, kad J. Ž. nutempė V. V. nuo kelio neparodo, kad J. Ž. rūpintųsi nukentėjusiuoju. Atvirkščiai, tokia aplinkybė parodo, kad J. Ž. suvokė, kad V. V. stipriai nukentėjo, tačiau paliko pastarąjį įvykio vietoje, neiškvietė V. V. pagalbos, neinformavo V. V. motinos apie V. V. traumą.

Netiesioginės tyčios buvimą J. Ž. veiksmuose patvirtina ir kitos byloje nustatytos aplinkybės. Nustatyta, kad pats J. Ž. įvykio metu buvo blaivus, matė, kad V. V. stovi ant asfalto, žinojo, kad V. V. yra stipriai girtas ir negali gintis, yra neorientuotas, tačiau sudavė stiprų smūgį ranka į veidą.

Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Nagrinėjamoje byloje konstatuotina, kad J. Ž. sąmoningai sudavęs smūgį V. V., suvokė pavojingą savo veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų V. V. yra sužalotas ir buvo visiškai abejingas galimiems padariniams. Nustatytos aplinkybės patvirtina netiesioginės tyčios buvimą J. Ž. veiksmuose.

Byloje taip pat nustatyta, kad V. V. nuo patirtų sužalojimų mirė po 17 dienų, tačiau ši aplinkybė nekeičia J. Ž. veiksmų kvalifikavimo kaip tyčinį nužudymą. Jau buvo minėta, kad tarp J. Ž. veiksmų suduodant smūgį ir V. V. mirties priežasčių yra tiesioginis priežastinis ryšys. Teismų praktikoje yra suformuota nuostata, jog kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys 2K-469/2007; 2K-281/2008; 2K-P-247/2009, apeliacinė nutartis , 1A-232-165/2015). Nagrinėjamoje byloje tiesioginio priežastinio ryšio tarp J. Ž. veiksmų ir V. V. mirties buvimo faktas yra nustatytas.

Esant visoms išvardintoms aplinkybėms teismas daro išvadą, kad J. Ž. veiksmai turi visus Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalies numatytos sudėties požymius. Nustačius, kad J. Ž. V. V. sudavė ranka, J. Ž. veikos aprašymas tikslintinas nurodant, kad J. Ž. smūgį sudavė ne kumščiu o ranka.

Lengvinančių ir sunkiančių J. Ž. atsakomybę aplinkybių nenustatyta.

Skiriant kaltinamajam bausmę teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pobūdį ir pavojingumo laipsnį, į kaltės formą ir rūšį, į veikos tikslus ir motyvus, į kaltinamojo asmenybę. J. Ž. veikdamas netiesiogine tyčia padarė labai sunkų nusikaltimą, jo padaryto nusikaltimo padariniai yra negrįžtami – nužudytas kitas žmogus. Skiriant bausmę teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad J. Ž. anksčiau neteistas, yra senyvo amžiaus, yra neįgalus, iš dalies pripažino savo kaltę. Teismas taip pat atsižvelgia į tai, kad, nors J. Ž. savo kaltę pripažino tik dalinai, tačiau teisiamojo posėdžio metu kelis kartus nuoširdžiai atsiprašė nužudytojo V. V. motinos ir išreiškė nuoširdų gailėjimosi dėl įvykusios V. V. mirties, sutiko su pareikštu civiliniu ieškiniu. Atsižvelgiant į minėtas aplinkybes, į J. Ž. asmenybę ir amžių, jam skirtina minimali laisvės atėmimo bausmė, numatyta sankcijoje už padarytą nusikaltimą.

Kauno teritorinė ligonių kasa pareiškė 12 667,86 Lt (3671,84 Eurų) civilinį ieškinį už V. V. gydymą. Kauno teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys įrodytas ir tenkintinas.

Nukentėjusioji E. K. pareiškė civilinį ieškinį 4 085 Lt (1184,06 Eurų) turtinei žalai atlyginti ir 30 000 Lt (8695,65 Eurų) neturtinei žalai atlyginti. J. Ž. jam pareikštą civilinį ieškinį pripažino. Turtinės žalos pa­da­ry­mo fak­tas yra įrodytas aukš­čiau aptartais įro­dy­mais, turtinės žalos dydį pa­tvir­ti­na prie ieškinio pridėti do­ku­men­tai – sąskaitos ir kvitai (t. 1, b. l. 48,49). Nei žalos fakto, nei dydžio kaltinamasis neginčija. Tur­ti­nė ža­la padaryta nusikaltimu. Už neteisėtais veiks­mais padarytą žalą atsako kaltas asmuo (Ci­vi­li­nio ko­dek­so (toliau – CK) 6.246 str. 1 d., 6.248 str.), todėl turtinių žalų sumos iš­ieš­kotina iš J. Ž..

Teismo vertinimu, J. Ž. kaltė dėl nukentėjusiajai pa­darytos netur­ti­nės žalos taip pat yra įrodyta. Nukentėjusioji E. K. yra žuvusiojo motina, dėl kaltinamojo veiksmų patyrė dvasinį skaus­mą ir išgyvenimus.

CK 6.250 str. 2 d. apibrėžti neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai, tai yra patirtos ža­los padariniai, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis ir kitos reikš­mingos ap­lin­ky­bės, taip pat sąžiningumo, protingumo, teisingumo kriterijai. Neturtinės žalos priteisimas skir­tas bent iš dalies ma­terialiai kompensuoti nukentėjusiojo asmens dvasinius išgyvenimus, tai yra kom­­pensuoti nema­te­ria­lias vertybes.

Vertindamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgia į kaltinamojo veiksmų pobūdį – tyčinė smurtinė nusikalstama veika sukėlė negrįžtamas pasekmes. Be to teismas atsižvelgia ir į kaltinamojo po­žiūrį į padarytą veiką – jis dalinai pri­­pa­žino savo kaltę, neginčija šios žalos. Taip pat teismas atsi­žvelgia ir į kaltinamojo turtinę pa­dėtį – jis nedirba, duomenų apie jo turimą turtą nėra, todėl nėra pa­grin­do spręs­ti, kad jo turtinė padėtis yra gera. Teismas, atsižvelgdamas į są­ži­nin­gumo, tei­singumo ir pro­tingumo kriterijus, sprendžia, kad reikalaujamos neturtinės žalos suma yra pro­porcinga padarytai žalai, reikalaujamas neturtinės žalos atlyginimas neišeina iš teismų praktikoje nusistovėjusių ribų (kasacinės nutartys Nr. 2K-68/2012, 2K-244/2012, 2K-274/2012, 2K-624/2012 ir kt.), todėl šis ieškinio reikalavimas taip pat tenkinamas.

Kauno valstybinės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė teismui pažymas, kad antrinės teisinės pagalbos išlaidos J. Ž. gynybai 2015-01-28 dienas sudarė 196,54 Eurų, už E. K. atstovavimą iki 2015-03-12 sudarė 233,02 Eurų. Vertinant Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) straipsnio reikalavimus, atsižvelgiant į J. Ž. amžių, į tai, kad jis nedirba ir neturi pajamų, į tai, kad J. Ž. skiriama laisvės atėmimo bausmė,ir jis turės atlyginti civilinius ieškinius, valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos už J. Ž. gynybą ir nukentėjusiosios E. K. atstovavimą iš J. Ž. nepriteistinos.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos BPK 297 str. ,298 str., 302 str.

nusprendė:

J. Ž. pripažinti kaltu pagal Lietuvos Respublikos BK 129 straipsnio 1 dalį ir skirti jam 7 (septynis) metus laisvės atėmimo, bausmę atliekant pataisos namuose.

Kardomąsias priemones J. Ž. iki nuosprendžio įsiteisėjimo palikti rašytinį pasižadėjimą neišvykti ir dokumento paėmimą, nuosprendžiui įsiteisėjus suimti.

Bausmės pradžią skaičiuoti nuo J. Ž. suėmimo dienos vykdant nuosprendį, į bausmės laiką įskaityti sulaikymo ir suėmimo laikotarpius nuo 2014-07-17 iki 2014-07-31.

Nukentėjusiosios E. K. civilinį ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš J. Ž. E. K. naudai 1184,06 Eurų turtinei žalai atlyginti, ir 8695,65 Eurų neturtinei žalai atlyginti.

Kauno teritorinės ligonių kasos civilinį ieškinį tenkinti pilnai, priteisti iš J. Ž. Kauno teritorinės ligonių kasos naudai 3671,84 Eurų už V. V. gydymą.

Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos išlaidų už J. Ž. gynybą ir nukentėjusiosios E. K. atstovavimą iš J. Ž. nepriteisti.

Prie bylos esantį J. Ž. asmens tapatybės kortelę perduoti pagal bausmės atlikimo vietą.

Nuosprendis per 20 dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui per Kauno apygardos teismą.