Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Elenos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. K. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2014 m. rugsėjo 2 d. nuosprendžio, kuriuo A. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 129 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 11 metų.

Vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis prie šiuo nuosprendžiu paskirtos bausmės pridėta Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės visa neatlikta dalis, t. y. 3 metai 17 dienų, ir A. K. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 14 metų 17 dienų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Iš A. K. priteista nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui R. S. – 3 029 Lt (877,26 Eur) turtinei ir 30 000 Lt (8 688,60 Eur) neturtinei žalai atlyginti; 560 Lt (162,19 Eur) valstybei už suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

A. K. pagal BK 129 straipsnio 1 dalį nuteistas už tai, kad jis tyčia nužudė V. S., t. y. 2013 m. birželio 23 d. apie 19.30 val. prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini), dėl asmeninių nesutarimų ir pykčio sudavė ranka V. S. vieną smūgį į pilvą, tokiu būdu padarydamas jam dvylikapirštės žarnos srityje adventicijos (jungiamojo audinio sluoksnio) įplyšimą ir kraujosruvą, dėl šio pilvo sumušimo įvykus nukraujavimui į pilvo ertmę, nukentėjusysis mirė.

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinis skundas netenkintinas.

Tokie apelianto teiginiai nepagrįsti, nes prieštarauja bylos duomenims.

Nuteistasis A. K. be pagrindo neigia byloje nustatytas faktines aplinkybes ir reiškia nesutikimą su teismo atliktu bylos įrodymų vertinimo rezultatu, kuriuo remiantis jis pripažintas kaltu už V. S. nužudymą. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar įrodymai patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar įrodymais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini. Turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir jų visuma. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 2 dalies nuostata (ar byloje gauti duomenys laikytini įrodymais, nusprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla) ir 5 dalies nuostata (įrodymus teismas vertina pagal savo vidinį įsitikinimą) įtvirtina išskirtinę teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų atitinka visus įstatymo reikalavimus ir turi įrodomąją vertę bei kokios išvados jais remiantis darytinos. Teismo proceso dalyvių pateiktų pasiūlymų ar versijų atmetimas savaime BPK normų nepažeidžia, jeigu teismo sprendimas motyvuotas ir neprieštaringas, o išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-89/2014; 2K-242/2014).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, priešingai nei nurodo apeliantas, teismas nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados. Nuteistojo A. K. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nustatytą BK 129 straipsnio 1 dalyje, įrodyta ikiteisminio tyrimo metu surinktais, teisiamuosiuose posėdžiuose ištirtais ir nuosprendyje aptartais įrodymais. Apygardos teismas išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, įrodymus įvertino nepažeisdamas BPK 20 straipsnio reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas teisingai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, esminių BPK pažeidimų nepadarė. Aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir atliktas įrodymų vertinimas yra nepalankūs A. K., nereiškia, jog teismo išvados yra neteisingos.

Apeliantas A. K., nesutikdamas su jo nuteisimu pagal BK 129 straipsnio 1 dalį, apeliaciniame skunde jokių konkrečių jo kaltės įrodymų ir pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neginčija. Nuteistasis A. K. pripažįsta, kad jis „stuktelėjo V. S. dešine ranka į pilvą“, tačiau mano, jog tokie jos veiksmai negalėjo sukelti V. S. mirties.

Šie apelianto teiginiai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų dėl A. K. kaltės nužudžius V. S..

Sprendžiant dėl kaltininko veikos pripažinimo pagal BK 129 straipsnį nužudymu svarbu nustatyti tiek objektyviuosius nužudymo požymius – veiką, padarinius (nukentėjusiojo mirtį), būtinąjį priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių, tiek ir subjektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius. Baudžiamoji atsakomybė už nužudymą pagal BK 129 straipsnį atsiranda tada, kai žmogaus gyvybė atimama veikiant tiesiogine ar netiesiogine tyčia.

Teismų praktikoje pripažįstama, kad nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad jis savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir nors ir nenorėjo atimti gyvybės, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui, t. y. asmuo yra abejingas, kils ar apskritai nekils baudžiamajame įstatyme numatyti padariniai (kasacinė nutartis Nr. 2K-446/2010). Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (į tai, į kokias žmogaus kūno dalis (organus) yra smūgiuojama – ar smūgiuojama į gyvybiškai svarbius ar ne tokius svarbius žmogaus organus), nusikalstamų veiksmų intensyvumą ir jų nutraukimo priežastis, smūgių stiprumą, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys Nr. 2K-366/2011; 2K-46-895/2015).

Nagrinėjamos bylos kontekste pažymėtina ir tai, kad teismų praktikoje yra suformuota nuostata, jog kai nukentėjusiojo mirties priežastis buvo kaltininko padarytas sveikatos sutrikdymas, tai atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą atsiranda nepriklausomai nuo to, ar nukentėjusysis mirė tuoj po padarytos veikos, ar praėjus kuriam laikui (kasacinės nutartys 2K-469/2007; 2K-281/2008; 2K-P-247/2009).

Pirmosios instancijos teismo išvados dėl A. K. kaltės nužudžius A. S. pagrįstos įrodymais: iš dalies paties nuteistojo A. K. parodymais, kad jis paskutinį kartą V. S. matė 2013 m. birželio 23 d. apie 19.30 val. prie parduotuvės (duomenys neskelbtini), jog jis dešinės rankos kumščiu sudavė (bakstelėjo) vieną kartą V. S. į pilvą (1 t., b. l. 197-198; 2 t., b. l. 122-133); liudytojos E. P. parodymais, kurie buvo perskaityti teismo posėdyje, kuri nurodė 2013 m. birželio 23 d. apie 19.30 val. mačiusi A. K. bei V. S. besikalbančius prie parduotuvės, esančios (duomenys neskelbtini) (1 t., b. l. 96-97; 2 t., b. l. 122-133); liudytojų K. K. ir V. K. parodymais kad A. K. apie 19.30 val. atvažiavus prie parduotuvės, V. S. nuėjo su juo pasikalbėti, besikalbant A. K. sudavė smūgį V. S. į pilvo sritį – „saulės rezginį“, po smūgio V. S. sugrįžo prie suoliuko ant kurio sėdėjo liudytojai, buvo išpiltas prakaito, sėdėjo alkūnes pasidėjęs ant kelių, nekalbėjo, po to apie 20.30 val. išėjo namo (2 t., b. l. 122-133) ; liudytojos A. V. parodymais, kad V. S. grįžo namo apie 20.30 val. susiėmęs už pilvo, pasakė, jog jam bloga bei, kad jį „sumalė“ A. K. (1 t., b. l. 126-126; 2 t., b. l. 122-133); įtariamojo parodymų patikrinimo vietoje protokolo duomenimis (1 t., b. l. 187-189); liudytojos K. K. parodymų patikrinimo vietoje duomenimis (1 t., b. l. 68-72); liudytojo R. K. parodymais, kad jam paprašius A. K. parodyti, kaip jis trenkė V. S. ir, žinodamas žmogaus amžių, buvo nustebintas, jog jis su tokia jėga sudavė tokį smūgį (1 t., b. l. 98; 2 t., b. l. 122-133); specialisto išvada Nr. M244/13(05), kurioje nustatyta, kad V. S. mirė nuo pilvo sumušimo su pilvo organų pažeidimu, sužalojimas padarytas veikiant kietu buku daiktu (paviršiumi), mažiausiai vienu trauminiu poveikiu, keliolikos–keliasdešimt minučių iki mirties (tokie sužalojimai kvalifikuojami sunkiu sveikatos sutrikdymu) (1 t., b. l. 37-38); teismo posėdyje apklausto teismo medicinos eksperto R. Ž. paaiškinimais, kad atsitikus tokiai traumai, yra stiprus skausmas, dėl nukraujavimo įsijungia kompensacinis mechanizmas, padažnėja širdies susitraukimų dažnis (pulsas), padažnėja kvėpavimas, prasideda gausus prakaitavimas, atsiranda odos blyškumas, žmogui silpna, jog tuo atveju, jeigu nukentėjusysis gėrė alų ir (ar) vandenį, jis galėjo ilgiau išgyventi, tačiau 2.30 val. riba maksimali, kad adventicija įplyšo ir įvyko nukraujavimas mažiausiai esant vienam trauminiam poveikiui, jog tų poveikių buvo daugiau, ekspertas nenustatė (2 t., b. l. 122-133).

Aptarti bylos įrodymai yra patikimi, gauti teisėtais būdais. Tokie įrodymai, sujungus juos į vieningą loginę seką bei įvertinus kaip visumą, apygardos teismui leido daryti pagrįstą išvadą, kad būtent A. K. A. S. suduotas stiprus smūgis kumščiu į pilvą lėmė adventicijos (jungiamojo audinio sluoksnio) dvylikapirštės žarnos srities plyšimą, dėl kurio įvykus nukraujavimui į pilvo ertmę, A. S. mirė. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog tarp A. K. veiksmų – suduoto stipraus smūgio V. S. į pilvo sritį, kurioje išsidėstę gyvybiškai svarbūs žmogaus vidaus organai, ir pasekmių – V. S. mirties – yra tiesioginis būtinasis priežastinis ryšys. Tokie padariniai buvo A. K. tyčinio stipraus smūgio pasekmė, jie yra dėsningi ir nors nuteistasis tokių padarinių nenorėjo, tačiau sąmoningai leido jiems atsirasti, t. y. A. K. veikė netiesiogine tyčia (BK 15 straipsnio 3 dalis).

Apeliantas tvirtina, kad byloje liko nepaneigta aplinkybė, jog lemiamą smūgį į pilvą, dėl kurio V. S. mirė, nukentėjusysis patyrė namuose.

Toks nuteistojo teiginys prieštarauja pirmiau ištirtų bylos įrodymų visumai.

Specialisto išvadoje Nr. M244/13(05) nustatyta, kad pilvo sumušimas galėjo būti padarytas ir pačiam nukentėjusiajam nugriuvus bei pilvo sritimi atsitrenkus į kietą, buką, atsikišusį daiktą (paviršių). Tačiau, kaip matyti iš teismo eksperto paaiškinimų, duotų teismo posėdyje, toks smūgis turėjo būti netikėtas. Nagrinėjamoje byloje nenustatyta, kad tarp A. K. suduoto smūgio ir V. S. mirties būtų įsiterpęs koks nors kitas veiksnys, turėjęs lemiamos įtakos kilusiems padariniams – V. S. mirčiai – atsirasti. Tuo tarpu, bylos duomenimis odos nubrozdinimai V. S. veide, muštinės žaizdos galvoje padarytos kietais bukais daiktais (paviršiais), veikiant 10 trauminių poveikių, kurie galėjo atsirasti nukentėjusiajam griuvinėjant, neužilgo iki mirties, kurie kvalifikuojami nežymiu sveikatos sutrikdymu, V. S. mirčiai tiesioginės įtakos neturėjo.

Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka nuteistasis teismo posėdyje nurodė, kad liudytojų parodymai yra prieštaringi ir melagingi, tačiau šio savo teiginio nepagrindė jokiais argumentais. Todėl teisėjų kolegija tokį apelianto teiginį pripažįsta deklaratyviu ir atmeta.

Kita vertus, iš skundžiamo teismo nuosprendžio turinio matyti, kad teismas, darydamas išvadas, rėmėsi tiesiogiai teismo posėdyje ir įstatyme nustatyta tvarka ištirtais liudytojų parodymais, kurie yra nuoseklūs, papildo specialisto išvadas, teismo eksperto paaiškinimus bei kitus bylos rašytinius įrodymus. Byloje nėra duomenų, kad liudytojai turėjo pagrindą apkalbėti nuteistąjį, būtų suinteresuoti bylos baigtimi.

Apeliaciniame skunde A. K. teigia, kad liko nenustatytos šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingos aplinkybės, susijusios su V. S. dviračio buvimo vieta. Teisėjų kolegija nurodo, kad nagrinėjamos bylos kontekste aplinkybės, susijusios su V. S. dviračio buvimo vieta, neturi jokios teisinės reikšmės vertinant nuteistojo veiksmus ir nepaneigia jo kaltės nužudžius V. S.. Priešingos išvados neleidžia daryti ir prie apeliacinio skundo pridėtas V. K. paliudijimas (3 t., b. l. 4).

Apibendrinusi nurodytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas vadovaudamasis BPK 303 straipsnio 2 dalies nuostatomis pagrįstai prieš A. K. priėmė apkaltinamąjį nuosprendį. Skundžiamame nuosprendyje padarytos išvados atitinka faktines bylos aplinkybes. Apygardos teismas teisingai sprendė, kad A. K. nužudė V. S.. A. K. nusikalstamai veikai baudžiamasis įstatymas taikytas tinkamai ir jo veika teisingai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas A. K. apeliaciniame skunde nenurodo jokių argumentų dėl nesutikimo su jam paskirtos bausmės dydžiu ir pagrįstumu, priteistos turtinės ir neturtinės žalos bei proceso išlaidų dydžių.

Teisėjų kolegijos nuomone, teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, už nusikaltimo, nustatyto BK 129 straipsnio 1 dalyje, padarymą A. K. paskyrė teisingą, aiškiai ne per griežtą, BK 41, 54, 61 straipsnių reikalavimus atitinkančią bausmę, pagrįstai pagal BK 64 straipsnio nuostatas šiuo nuosprendžiu paskirtą bausmę subendrino su Panevėžio apygardos teismo 2006 m. spalio 11 d. nuosprendžiu paskirta ir neatlikta laisvės atėmimo bausmės dalimi.

Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje taip pat tinkamai išspręsti civilinio ieškinio ir patirtų proceso išlaidų atlyginimo klausimai, teismas nepažeidė nei baudžiamojo proceso, nei civilinės teisės normų (BPK 106 straipsnio 2 dalis, 109, 113, 115 straipsniai; Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnis).

Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, kad tenkinti apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra pagrindo, todėl apygardos teismo nuosprendis nekeičiamas ir nenaikinamas.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo A. K. apeliacinį skundą atmesti.