Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo L. I. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 19 d. nuosprendžio, kuriuo L. I. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau - BK) 129 straipsnio 1 dalį ir nuteistas laisvės atėmimu septyneriems metams, bausmę atliekant pataisos namuose.

Iš L. I. priteista: nukentėjusiosios V. Č. naudai 5263,89 Lt turtinei žalai ir 50 000 Lt neturtinei žalai atlyginti, Vilniaus teritorinės ligonių kasos naudai 10474,40 Lt A. Č. gydymo išlaidoms atlyginti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

L. I. nuteistas už tai, kad 2014 m. spalio 7 d., apie 19 val., Trakų r., Lentvaryje, Klevų ir Ežero gatvių sankryžoje, asmeninio konflikto su nukentėjusiuoju A. Č. metu tyčia vieną kartą koja sudavė A. Č. į galvą, dėl ko nuo smūgio nukentėjusysis pargriuvo, atsitrenkdamas galva į kelio važiojamosios dalies asfaltuotą dangą, ir patyrė galvos sumušimą, pasireiškusį muštine žaizda dešinio momenkaulio projekcijoje su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kaukoles skliauto ir pamato lūžiu, kraujo išsiliejimu po ir virš kietojo galvos smegenų dangalo, galvos smegenų sumušimu, tai komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, galvos smegenų kamieno išemija, koma, plaučių uždegimu, galvos smegenų mirtimi, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu, nuo ko A. Č. 2014 m. spalio 13 d. 22.05 val. Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje mirė. Tokiu būdu L. I. tyčia nužudė A. Č. .

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo L. I. apeliacinis skundas atmetamas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas išsamiai, visapusiškai ir nešališkai ištyrė byloje surinktus įrodymus ir jais remdamasis padarė pagrįstas išvadas dėl nuteistojo L. I. kaltės tyčia nužudžius A. Č. , kas nepagrįstai ginčijama nuteistojo L. I. apeliaciniame skunde.

Pagal BK 129 straipsnį atsako tas, kas nužudė kitą žmogų, t. y. tyčia neteisėtai atėmė kito žmogaus gyvybę. Atsakomybė už žmogaus gyvybės atėmimą kyla tada, kai tarp kaltininko veiksmų ir atsiradusių padarinių (mirties) yra būtinasis priežastinis ryšys, kai iš jų atsirandantys padariniai yra dėsningi ir iš anksto numatomi. BK 129 straipsnyje nurodytas nusikaltimas gali būti padaromas tiesiogine arba netiesiogine tyčia. Nužudymas yra padarytas netiesiogine tyčia, jei kaltininkas suprato, kad savo veika kėsinasi į kito žmogaus gyvybę, numatė, kad gali atimti gyvybę kitam žmogui, ir, nors to nenorėjo, sąmoningai leido tokiems padariniams atsirasti. Sąmoningas leidimas padariniams atsirasti netiesioginės tyčios atveju reiškia kaltininko abejingumą galimam kito žmogaus gyvybės atėmimui. Apie kaltininko tyčios turinį teismas sprendžia atsižvelgdamas į visas padaryto nusikaltimo aplinkybes: nusikaltimo padarymo įrankius, būdą, sužalojimų kiekį, jų pobūdį, vietą (pvz., kai sužaloti gyvybei svarbūs organai), nusikalstamų veiksmų intensyvumą, jų nutraukimo priežastis, kaltininko ir nukentėjusiojo tarpusavio santykius, elgesį įvykio metu, taip pat prieš nusikaltimą ir po jo padarymo ir kt. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-302/2010, 2K-446/2010, 2K-196/2011 ir kt.). Tuo tarpu neatsargus gyvybės atėmimas dėl nusikalstamo nerūpestingumo yra tada, kai kaltininkas visiškai nesuvokia savo veiksmų pavojingumo ir nenumato galinčių kilti padarinių, t.y. visiškai nesuvokia ir nenumato, kad savo veiksmais gali atimti gyvybę kitam žmogui, nors pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes gali ir turi tai suvokti ir numatyti (BK 16 straipsnio 3 dalis, 132 straipsnio 1 dalis). Šiuo konkrečiu atveju faktiniais bylos duomenimis, t.y. paties nuteistojo L. I. , liudytojo A. V. parodymais (t. 1, b.l. 91-93, 107-108, 115-117, 111, 121-122, t. 2, b.l. 27-29, 30-31), taip pat Trakų rajono policijos komisariato įrengtos vaizdo stebėjimo kameros Nr. 17 įrašu nustatyta, kad 2014 m. spalio 7 d., apie 19 val., L. I. vedžiojo šunį Lentvario miestelyje. Jam einant Ežero gatve, neblaivus nukentėjusysis A. Č. kabinėjosi prie žmonių, keikėsi necenzūriniais žodžiais, po ko pradėjo užgaulioti ir netoliese einantį L. I. , dėl ko pastarasis, nors jau buvo praėjęs kelio važiuojamąją dalį, eidamas Klevų alėjos link, sustojo ir apsisukęs pradėjo eiti atgal, link A. Č. , o pastarasis – link L. I. . Šiems susitikus Ežero gatvės ir Klevų al. sankryžos kelio važiuojamojoje dalyje, L. I. sudavė vieną smūgį koja nukentėjusiajam A. Č. į galvos sritį, nuo kurio nukentėjusysis nukrito ant žemės ir liko ten gulėti, o L. I. nuėjo Klevų alėja. Iš specialisto išvados Nr. M 1356/14 (01) matyti, kad nukentėjusysis A. Č. mirė 2014-10-13 22.05 val. Respublikinėje Vilniaus Universitetinėje ligoninėje dėl galvos sumušimo, pasireiškusio muštine žaizda momenkaulio projekcijoje (kliniškai) su aplinkine minkštųjų audinių kraujosruva, kaukolės skliauto ir pamato lūžiu, kraujo išsiliejimu po ir virš kietojo galvos smegenų dangalo (kliniškai), galvos smegenų sumušimu, kas komplikavosi galvos smegenų suspaudimu ir pabrinkimu, galvos smegenų kamieno išemija, koma, plaučių uždegimu, galvos smegenų mirtimi, ūmiu kraujotakos ir kvėpavimo nepakankamumu. Nustatyti sužalojimai, vertinami sunkiu sveikatos sutrikdymu, padaryti vienu trauminiu poveikiu iki kreipimosi į Trakų ligoninę (2014-10-07) ir galėjo būti padaryti nukentėjusiajam nukritus arba su pagreičiu nugriuvus (pavyzdžiui, po smūgio sudavimo į galvą) ir galvos užpakaline dalimi atsitrenkus į kietą buką neribotą paviršių. Po galvos sumušimo nukentėjusysis turėjo prarasti sąmonę ir tuomet negalėjo atlikti sąmoningų veiksmų (t. 1, b.l. 33-42). Šie vienas kitą papildantys faktiniai duomenys patvirtina, kad įvykio metu nukentėjusiojo A. Č. atžvilgiu fizinį smurtą naudojo vienas asmuo – nuteistasis L. I. , po kurio suduoto smūgio A. Č. krito, trenkėsi galva į asfaltuotą kelio važiuojamosios dalies dangą ir taip patyrė galvos traumą, nuo kurios, praėjus šešioms dienoms po įvykio, ligoninėje mirė. Nuteistasis L. I. apeliaciniame skunde teigia, kad nukentėjusysis po nukritimo galėjo būti judinamas, kas taip pat galėjo įtakoti tokių sunkių pasekmių atsiradimą, tačiau jokie faktiniai bylos duomenys, įskaitant ir byloje esantį pirmiau minėtą stebėjimo kamerų vaizdo įrašą bei specialisto išvadą dėl A. Č. mirties priežasties ir mirtį sukėlusio sužalojimo padarymo mechanizmo, nepatvirtina, kad tretieji asmenys, po to, kai A. Č. dėl L. I. suduoto smūgio nukrito ir gulėjo ant kelio važiuojamosios dalies, būtų šio atžvilgiu atlikę kokius nors veiksmus, galėjusius turėti įtakos nukentėjusiojo mirčiai, todėl pagrįsta apygardos teismo išvada, kad tarp nuteistojo L. I. veiksmų, suduodant koja smūgį A. Č. į galvos sritį, ir nukentėjusiojo mirties yra būtinasis priežastinis ryšys. L. I. apeliaciniame skunde taip pat nurodo, kad smūgį nukentėjusiajam jis sudavė siekdamas ne sužaloti, bet atstumti ir tokiu būdu apsaugoti šį nuo savo kovinės veislės šuns, kuris galėjo A. Č. , nepaisantį jokio atsargumo ir judantį link jų, sunkiai sužaloti, ir nesitaikė šiam į galvą, tačiau toks nuteistojo aiškinimas prieštarauja pirmiau minėtam byloje esančiam stebėjimo kamerų vaizdo įrašui. Visų pirma, kaip jau minėta, ne tik nukentėjusysis A. Č. ėjo link L. I. , bet ir pastarasis, išgirdęs nukentėjusiojo ištartus užgaulius žodžius, sustojo ir apsisukęs kartu su savo kovinės veislės šuniu ėjo link A. Č. , nors tam iš esmės nebuvo jokio reikalo, L. I. , kaip ir kiti praeiviai, kuriuos neblaivus A. Č. tuo metu užgauliojo, turėjo visas galimybes, nekreipdamas dėmesio į neblaivaus vaikino žodžius, toliau eiti pasirinkta kryptimi ir tokiu būdu išvengti konflikto. Minėtas vaizdo įrašas taip pat patvirtina, kad smūgį koja nukentėjusiajam L. I. sudavė vos tik prisiartinęs prie šio, iš esmės nieko nesiaiškindamas, kas rodo, kad šis jo veiksmas buvo nukreiptas ne į tai, kad apsaugoti A. Č. nuo savo šuns, o kad jį pamokyti, sudrausminti, ką ikiteisminio tyrimo metu patvirtino ir pats L. I. : savo rašytiniame nuoširdžiame prisipažinime jis nurodė, kad nusprendęs prieiti prie netinkamai besielgiančio nukentėjusiojo, nelaukdamas, kol gaus nuo A. Č. , trenkė šiam pirmas, apklaustas įtariamuoju parodė, kad nesusivaldė dėl netinkamo A. Č. elgesio ir trenkė iš kojos jam į galvą, taip norėjo nukentėjusįjį sudrausminti (t. 1, b.l. 100, 107-108, 111). Be to, iš paminėto vaizdo įrašo akivaizdžiai matyti, kad smūgis A. Č. buvo suduotas kryptingai taikant į galvą, o ne į petį ar ranką, kaip kad savo apeliaciniame skunde teigia L. I. , juolab kad ir pats nukentėjusysis smūgio sudavimo metu savo padėties iš esmės nekeitė. Pastarasis buvo pasilenkęs, tačiau nežymiai, ir tai padarė dar prieš smūgio sudavimą, todėl nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad smūgį į galvą sąlygojo tai, kad nukentėjusysis smūgio metu pasisuko ir pasilenkė. Taigi, šiuo konkrečiu atveju įvykio eiga, t.y. tai, kad dėl L. I. suduoto smūgio koja į galvos sritį nukentėjusysis A. Č. , kuris įvykio metu be kita ko buvo ir stipriai apsvaigęs nuo alkoholio (tai patvirtina paties nuteistojo L. I. , liudytojo A. V. parodymai, stebėjimo kamerų vaizdo įrašas bei minėta specialisto išvada, kurioje be kita ko nurodyta, kad A. Č. kraujyje, paimtame stacionarizavimo metu, rasta 2,35 g/l etilo alkoholio ir kad esant tokiai etilo alkoholio koncentracijai, asmeniu būna ryškūs koordinacijos ir psichikos sutrikimai), nukrito ir galva atsitrenkė į asfaltuotą kelio važiuojamosios dalies dangą bei patyrė galvos traumą, sukėlusią mirtį, buvo ne atsitiktinumas, bet dėsninga L. I. nusikalstamų veiksmų pasekmė. Akivaizdu, kad pastarasis, būdamas suaugęs (24 metų amžiaus), normalaus protinio išsivystymo, sportuojantis žmogus, smūgiuodamas koja neblaiviam nukentėjusiajam į galvą būnant kelio važiuojamojoje dalyje, padengtoje asfaltu, negalėjo nesuvokti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų ne tik nukentėjusiojo sveikatai, bet ir gyvybei, ir numatė, kad dėl tokių jo veiksmų A. Č. gali kristi ant asfalto, trenktis galva į jį ir taip mirtinai susižaloti. Apeliaciniame skunde L. I. pagrįstai nurodo, kad jis nenorėjo nužudyti A. Č. , byloje nėra tokį nuteistojo tikslą patvirtinančių duomenų. Kita vertus, pastarasis, smūgiuodamas koja neblaiviam nukentėjusiajam į galvą, suprato, kad dėl tokių jo veiksmų šis gali patirti sužalojimus, taip pat ir tokius, nuo kurių gali mirti, bet galimoms pasekmėms buvo abejingas, ką patvirtina ir ta aplinkybė, jog po to, kai nuo suduoto smūgio A. Č. pargriuvo ir nebeatsikėlė, nuteistasis nepasidomėjo, ar šiam reikalinga pagalba, o tuoj pat iš įvykio vietos pasišalino. Esant šių aplinkybių visumai, apygardos teismas pagrįstai konstatavo, kad L. I. nužudė A. Č. veikdamas netiesiogine tyčia. Vertinti pirmiau aptartus jo veiksmus kaip neatsargų gyvybės atėmimą nebuvo ir nėra jokio pagrindo.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuosprendžio dalis dėl bausmės skyrimo nuteistajam L. I. taip pat yra teisėta ir pagrįsta. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti BK 54 straipsnyje. Vadovaujantis BK 54 straipsnio 1 dalies nuostatomis, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Kiekvienas nusikaltęs asmuo turi teisę į teisingą bausmę, todėl, vertinant konkrečios bylos aplinkybes, teismui privalu atsižvelgti ne tik į tai, kad skiriama bausmė formaliai atitiktų įstatymo reikalavimus, bet ir į nuostatas, skirtas bausmei individualizuoti, taip pat įtvirtinančias teisingumo principo viršenybę. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, apygardos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam L. I. , šių baudžiamojo įstatymo reikalavimų nepažeidė ir paskyrė jam teisingą, baudžiamojo įstatymo, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytą bausmę, kuri nėra aiškiai per griežta.

Iš apygardos teismo nuosprendžio matyti, jog skirdamas bausmę L. I. apygardos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis padarė tyčinį labai sunkų nusikaltimą žmogaus gyvybei (BK 11 straipsnio 6 dalis), sukėlusį neatstatomas pasekmes – dėl jo veiksmų nukentėjusysis A. Č. neteko gyvybės. Teismas taip pat įvertino, kad L. I. šį nusikaltimą padarė veikdamas netiesiogine tyčia, sudavė vieną smūgį, nusikaltimo padarymui nenaudojo jokių grėsmingų įrankių, o įtakos jo nusikalstamiems veiksmams turėjo netinkamas paties nukentėjusiojo elgesys provokuojant konfliktą. Apygardos teismas atsižvelgė ir į tai, kad nuteistasis L. I. yra jauno amžiaus, dirba, darbovietėje charakterizuojamas teigiamai, anksčiau nebuvo teistas, baustas administracine tvarka, yra dvi jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės – prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas), ir, kaip jau minėta, veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis nukentėjusiojo asmens elgesys (BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punktas), nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Teisėjų kolegijos manymu, įvertinus aukščiau paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, apygardos teismo nuosprendžiu nuteistajam L. I. paskirta BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatyta minimali laisvės atėmimo bausmė nėra aiškiai per griežta, atitinkanti BK 41 straipsnio, 54 straipsnio 1, 2 dalių reikalavimus. Apeliaciniame skunde nuteistasis L. I. nurodo, kad yra pagrindas jo atžvilgiu taikyti BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, tačiau tokį savo prašymą iš esmės sieja su tuo, kad jo veiksmai atitinka neatsargaus gyvybės atėmimo požymius. Šiuo konkrečiu atveju, kaip jau minėta, vertinti jo veiksmus kaip neatsargius nėra jokio pagrindo, taip pat nenustatyta jokių aplinkybių, kurių visuma leistų teismui daryti išadą, kad BK 129 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos bausmės paskyrimas L. I. prieštarautų teisingumo principui.

Šioje byloje nukentėjusioji V. Č. pareiškė civilinį ieškinį, taip pat ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, prašydama iš kalto asmens priteisti 250 000 Lt. Civiliniame ieškinyje nukentėjusioji nurodė, kad dėl sūnaus netekties patyrė didžiulę moralinę žalą. Apygardos teismas nukentėjusiosios civilinį ieškinį tenkino iš dalies ir iš nuteistojo L. I. priteisė 50000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Teisėjų kolegijos vertinimu, nustatydamas nukentėjusiajai V. Č. padarytą neturtinę žalą ir jos dydį, apygardos teismas tinkamai įvertino visas įstatyme įtvirtintas aplinkybes. Teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo dydis šiai nukentėjusiajai yra proporcingas nuteistojo padarytai nusikalstamai veikai ir dėl jos kilusioms pasekmėms, atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus, ką nepagrįstai apeliaciniame skunde ginčija nuteistasis L. I. .

Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Nukentėjusiojo patirtos žalos vertinimas yra teismo prerogatyva, kuris tai daro vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais neturtinės žalos piniginio įvertinimo kriterijais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į nusikalstamos veikos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Visais atvejais teismas turi pareigą nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir parinkti tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo patirtą dvasinį sielvartą, sukrėtimą, fizinį skausmą, kitokius neturtinių vertybių pažeidimus. Be to, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, kad nusikalstamą veiką padariusio asmens turtinė padėtis sveikatos sužalojimo ar gyvybės atėmimo atveju negali turėti esminės įtakos priteistinos neturtinės žalos dydžiui. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus tokiais atvejais yra sukeltos pasekmės ir dėl to patirti dvasiniai išgyvenimai. Priešingu atveju būtų pažeistos nukentėjusių asmenų teisės bei interesai, o kartu ir teisingumo principas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 3K-7-255/2005, Nr. 2K-442/2009, 2K-89/2010 ir kt.).

Iš skundžiamo apygardos teismo nuosprendžio matyti, kad nustatydamas iš L. I. priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydį, apygardos teismas įvertino tai, jog tyčiniais nuteistojo nusikalstamais veiksmais buvo sukeltos sunkios ir neatstatomos pasekmės – dėl tokių nusikalstamų L. I. veiksmų nukentėjusioji V. Č. staiga ir netikėtai neteko sūnaus, kuriam įvykio metu buvo vos dvidešimt vieneri metai. Tokia staigi smurtinė sūnaus mirtis neabejotinai sukėlė skaudžius dvasinius išgyvenimus ir sukrėtimą A. Č. motinai, su kuria kartu pastarasis gyveno, neigiamai paveikė jos gyvenimą. Be to, apygardos teismas, spręsdamas dėl nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydžio, įvertino ir tai, kad tyčinį A. Č. nužudymą nuteistasis L. I. padarė veikdamas netiesiogine tyčia, jo nusikalstamiems veiksmams įtakos turėjo paties nukentėjusiojo netinkamas, provokuojantis elgesys, kad pastarasis, nors ir gyveno kartu su tėvais, tačiau buvo pilnametis, taigi savarankiškas žmogus. Taigi, esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apygardos teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, įvertino visas byloje nustatytas neturtinės žalos ir jos dydžio nustatymui reikšmingas aplinkybes. Vertinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos dydį – 50 000 Lt kaip aiškiai per didelį nėra pagrindo. Tai, kad L. I. prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi bei šiuo metu neturi turto, gauna nedideles pajamas, kaip ir tos aplinkybės, kad nukentėjusysis neturėjo šeimos ir išlaikytinų asmenų, kad jo atžvilgiu buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, o pastarojo tėvai dirba ir gauna pajamas, nesudaro pagrindo mažinti apygardos teismo nustatytą neturtinės žalos atlyginimo sumą, juolab, kad L. I. yra jaunas, sveikas ir darbingas vyras, taigi, turi visas galimybes dirbti ir pagerinti savo turtinę padėtį bei atlyginti padarytą žalą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Nuteistojo L. I. apeliacinį skundą atmesti.