- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2017-04-19
- Bylos Nr.
- 2A-118-221/2017
- Teisminio proceso Nr.
- 2-28-3-02112-2014-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Nijolia Indreikienė, Virginija Lozoraitytė, Evaldas Burzdikas
- Atsakovas
- V. B.
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Euroseka“
- Trečiasis asmuo
- Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos
- Advokatai
- Erikas Rugienius, Kristijonas Paliutis
- Kategorijos
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Evaldo Burzdiko, Nijolios Indreikienės ir Virginijos Lozoraitytės (kolegijos pirmininkė, pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo V. B. apeliacinį skundą dėl Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Euroseka“ ieškinį atsakovui V. B., trečiajam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl kelio servituto nustatymo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
Ginčo esmė
Ieškovė prašė teismo nustatyti atsakovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), servitutą suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku ir statiniams: pastatas – administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), pagal servituto nustatymo schemą M 1:500, parengtą UAB „Narma“.
Ieškovė nurodė, kad jai priklauso pastatas – administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini). Šie statiniai stovi ant žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso atsakovui. Su šiuo žemės sklypu ribojasi kitas žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Žemės sklypai, kurių unikalūs Nr.: (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini), yra aptverti viena betonine tvora, todėl į žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), galima patekti tik per žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Su atsakovu ieškovė buvo sudariusi 2013 m. vasario 26 d. nuomos sutartį Nr. 13/02/26, kuria ieškovei buvo išnuomotas atsakovui priklausantis žemės sklypas, kuriame stovi ieškovei priklausantys statiniai. Sutartis pasibaigė 2014 m. vasario 26 d. Ieškovė su atsakovu 2014 m. vasario 28 d. sudarė žemės sklypo ir pastatų nuomos sutartį Nr. 2014/02/28-01, kuria atsakovas įsipareigojo išnuomoti žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau, pasirašius sutartį, atsakovas neperdavė žemės sklypo. Dėl to ieškovė negali naudotis jai priklausančiais pastatais ir patekti į kitą žemės sklypą. Atsakovas ne kartą buvo ragintas perduoti žemės sklypą nuomininkui, tačiau to nepadarė. Ieškovė atsakovo sklype siekia nustatyti kelio servitutą tam, kad galėtų patekti į viešpataujantį daiktą – žemės sklypą ir statinius. Iš UAB „Narma“ parengto servitutų nustatymo schemos M 1:500 matyti, kad suprojektuoti servitutinis kelias ir statinių servitutas atsakovo sklype atitinka seniau nusistovėjusią tvarką. Ieškovės pasiūlytas servituto variantas yra geriausias iš galimų variantų, nes jis mažiausiai pažeidžia tarnaujančiojo daikto savininko (atsakovo) teises ir minimaliai palankus viešpataujančiojo daikto savininkui (ieškovei).
Atsiliepimas
Atsakovas atsiliepimu į ieškinį prašė teismo jį atmesti. Nurodė, kad ieškovės prašomas nustatyti servitutas pažeidžia atsakovo, kaip žemės sklypo savininko, interesus. Ieškovė elgiasi nesąžiningai, nes, nenorėdama mokėti nuomos mokesčio, kurį ji turėjo mokėti pagal 2013 ir 2014 metais sudarytas žemės sklypo ir pastato nuomos sutartis, prašo nustatyti servitutą. Už atsakovui priklausančio žemės sklypo, per kurį servitutą nori nustatyti ieškovė, yra kitas ieškovei priklausęs žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), per kurį ieškovė galėjo patekti ir iki šiol patenka į jai priklausantį pastatą – garažą ir žemės sklypą. Šis sklypas formaliu sandoriu buvo perleistas ieškovės savininko V. K. giminaičiams – seseriai E. M. ir jos sutuoktiniui K. M. Iki šio sklypo, kuris plane pažymėtas indeksu „292“, ir per jį eina kelias, kuriuo ieškovė gali patekti į pastatą – garažą ir privažiuoti prie jai priklausančio žemės ūkio paskirties sklypo. Šis sklypas yra aptvertas laikina metaline tvora, todėl įvažiavimą galima padaryti metalinėje tvoroje įrengus vartus. Į ieškovei priklausantį žemės sklypą galima patekti ne tik iš (duomenys neskelbtini), bet ir iš (duomenys neskelbtini) gatvės. Atsakovas sutiko su servituto administraciniam pastatui nustatymu, nurodydamas, kad toks servitutas nepažeistų atsakovo interesų.
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į ieškinį prašė teismo jį patenkinti. Nurodė, kad ieškovei priklausantis administracinis pastatas yra atsakovui priklausančiame žemės sklype, todėl servitutas, užtikrinantis ieškovei teisę naudoti statinį pagal paskirtį, turi būti nustatytas atsakovui priklausančiame žemės sklype.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Marijampolės rajono apylinkės teismas 2016 m. birželio 30 d. sprendimu patenkino ieškinį: nustatė atsakovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), servitutą suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku ir statiniams: pastatas – administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), pagal servituto nustatymo schemą M 1:500, parengtą UAB „Narma“ (statinių servitutas 580 kv. m, 100 kv. m, kelio servitutas – 413 kv. m).
Teismas nustatė, kad, įsigyjant žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), atsakovui buvo žinoma, jog ieškovė naudojasi ir ateityje naudosis jai priklausančiais pastatais ir žemės sklypu, į kuriuos patekdavo per atsakovo įsigytą žemės sklypą. Sprendė, kad ši aplinkybė iš dalies patvirtinama tuo, kad šalys 2013 ir 2014 metais sudarė žemės sklypo nuomos sutartis, kurių pagrindu ieškovė galėjo naudotis privažiavimu prie jai priklausančių nekilnojamųjų daiktų – pastatų ir žemės sklypo, tačiau, ieškovei nutraukus nuomos mokesčio mokėjimą, atsakovas nebeleido įvažiuoti į jam nuosavybės teise priklausantį sklypą ir taip patekti prie ieškovei priklausančio pastato ir žemės sklypo. Teismas nustatė, kad atsakovo minimas žemės sklypas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), per kurį, jo teigimu, ieškovė gali privažiuoti prie pastatų, nuosavybės teise priklauso E. M. ir K. M., o kelias iš (duomenys neskelbtini) gatvės link ginčo sklypo baigiasi ties ginčo sklypo riba, t. y. toliau priklauso minėtiems asmenims, pravažavimas juo galimas tik šiems asmenims sutinkant. Atsakovas neginčija šių aplinkybių, tačiau teigia, kad ieškovė turi išnaudoti ir kitas galimybes privažiuoti prie jai priklausančių pastatų. Teismas pažymėjo, kad trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos nurodė, jog galimybė suformuoti privažiavimus į žemės ūkio paskirties žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kitais būdais, t. y. iš (duomenys neskelbtini) gatvės, (duomenys neskelbtini) gatvės, ne per ieškovei priklausantį komercinės paskirties žemės sklypą, gali būti sprendžiamas tik žemės reformos žemėtvarkos projektų ir jiems prilyginamų žemės sklypų planų rengimo (duomenys neskelbtini) kadastro vietovėje metu. Teismas konstatavo, kad bylos nagrinėjimo metu nepateikta tokių projektų ar žemės sklypų planų. Teismas nurodė, kad atsakovas pripažino, jog, norint įrengti įvažiavimą, reikia metalinėje tvoroje įrengti vartus, t. y. atsiranda papildomos išlaidos, atsakovas nepateikė įrodymų, kad jo nurodyti galimi įvažiavimai pritaikyti sunkiasvorėms transporto priemonėmis, kurios naudojamos ieškovės įmonėje. Teismas padarė išvadą, kad atsakovas nepateikė kitų galimų realių privažiavimo prie ieškovei priklausančių pastatų ir žemės sklypo variantų. Teismas pažymėjo, kad nors atsakovas ir teigė, jog ieškovė nesąžiningai elgėsi, parduodama jai priklausiusį žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), savo giminaičiams, tačiau neginčijo šio sandorio, nepateikė įrodymų, kad per šį sklypą ieškovė patenka prie savo pastatų, esančių atsakovo žemės sklype. Be to, nors atsakovas teigė, kad šis servitutas pažeidžia jo, kaip žemės sklypo savininko, teises, trukdo jam pačiam naudotis žemės sklypu ir jame esančiu pastatu, tačiau nepateikė įrodymų, pagrindžiančių šiuos teiginius, atsakovas pripažino, kad šiuo metu nesinaudoja ginčo žemės sklypu, jame esančiu pastatu, nevykdo veiklos. Teismas, nustatęs, kad yra galimybių kitu keliu patekti į ginčo žemės sklypą, tačiau tokių galimybių įgyvendinimas susijęs su papildomomis išlaidomis, įtraukimu kitų asmenų, per kurių žemės sklypus reikėtų važiuoti ieškovės transportui, atsakovas nenurodė kitų argumentų, išskyrus tai, kad yra kitų galimų privažiavimo kelių, kuo bus pažeistos ar suvaržytos jo teisės, nustačius servitutą, padarė išvadą, kad ieškovės poreikiai tinkamai naudotis viešpataujančiu daiktu atitinka CK 4.126 straipsnio 1 dalyje ir 4.128 straipsnio 1 dalyje nustatytus reikalavimus, nelaikė, jog atsakovo teisių ribojimas neatitinka proporcingumo ir abiejų savininkų interesų pusiausvyros principų.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas prašo panaikinti Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą ir nustatyti atsakovui nuosavybės teise priklausančiam žemės sklypui, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), servitutą suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis, naudotis pėsčiųjų taku ir statiniams: pastatas – administracinis pastatas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), pastatas – garažas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantys (duomenys neskelbtini), pagal servituto nustatymo schemą M 1:500, parengtą UAB „Topografas“ (statinių servitutas 581 kv. m, 101 kv. m, kelio servitutas – 553 kv. m). Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Žemesnės instancijos teismas
Pažeista CPK 270 straipsnio 4 dalies norma, įpareigojanti teismą sprendimo motyvuojamojoje dalyje nurodyti bylos aplinkybes, įrodymus, kuriais grindžiamos teismo išvados, argumentus, dėl kurių teismas vienais įrodymais remiasi, o kitus atmeta, pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnio 1 dalis), nepasisakyta dėl atsakovo argumentų, nurodytų atsiliepime į ieškinį ir bylos nagrinėjimo teisme metu, kuriais buvo prašoma atmesti ieškinį.
Patvirtintas servituto projektas pažeidžia atsakovo interesus, kadangi užtikrina išimtinai ieškovės teisę į naudojimąsi žemės sklypu ir pastatais, bet ne atsakovo teisę į disponavimą nuosavybe pagal savo poreikius, savo nuožiūra. Patvirtintas servituto projektas kerta iš esmės visą atsakovo nuosavybės teise valdomą sklypą, padalindamas jį į dvi dalis. Vienoje dalyje lieka atsakovo nuosavybės teise valdomas pastatas – dirbtuvės, kitoje dalyje – ieškovės nuosavybės teise valdomi pastatai ir žemės sklypas. Atsakovas negalės naudotis ir tomis sklypo dalimis, kurios neįeina į servituto plotą, nes jos yra nuo servituto link sklypo kraštų. Toks servitutas iš esmės leidžia ieškovei naudotis praktiškai visu sklypu, nesudarant galimybės atsakovui užtikrinti kitos sklypo dalies, neįeinančios į servituto plotą, apsaugos, atskiro naudojimosi galimybės. Teismo posėdžio metu atsakovas nurodė, kad jam priklausančius žemės sklypą ir pastatą norėtų išnuomoti tretiesiems asmenims, internete yra patalpinęs skelbimus, tačiau potencialūs nuomininkai atsisako išsinuomoti atsakovo nuosavybę, sužinoję, jog žemės sklypu naudosis su kitais asmenimis, dėl to nebus užtikrinama jų turto apsauga nuo trečiųjų asmenų ir ieškovės darbuotojų, t. y. nebus galimybės teritoriją atsitverti užtvarais ar tvoromis. Atsakovas patiria nuostolius, negaudamas pajamų nei iš ieškovės už naudojimąsi praktiškai ½ dalimi sklypo, nei iš kitų potencialių nuomininkų.
Siekdamas bent minimaliai padengti savo nuostolius ir turėti galimybę bent iš dalies savo nuožiūra naudotis nuosavybe, atsakovas yra parengęs žemės sklypo servituto nustatymo planą, parengtą UAB „Topografas“. Pagal atsakovo parengtą servituto projektą kelio servitutas eitų atsakovo sklypo šonine dalimi nuo įvažiavimo į sklypą iki ieškovei priklausančio žemės ūkio paskirties sklypo, taip užtikrindamas ieškovės patekimą į pastatus ir į minėtą sklypą. Taip pat šiuo servitutu būtų užtikrinta bent dalinė atsakovo teisė į atskirą naudojimąsi jam priklausančio žemės sklypo dalimi, neįeinančia į servituto plotą, nes sklypo dalį, nesančią servituto plote, atsakovas galėtų atsitverti tvora ar kitais užtvarais. Toks servitutas labiau atitinka teisingumo, proporcingumo nuostatas, mažiau pažeidžia atsakovo interesus. Žemės sklypo servituto nustatymo plano, parengto UAB „Topografas“, pateikimo būtinybė iškilo tik teismui priėmus sprendimą patenkinti ieškinį. Atsakovas prašė atmesti ieškinį, motyvuodamas tuo, jog iš esmės ieškovės vadovo veiksmai lėmė, jog ieškovė liko be privažiavimo prie savo nuosavybės. Šie veiksmai yra pažeidžiantys teisės normas, nusikalstami, tačiau, suėjus patraukimo atsakomybėn senaties terminui, kalti dėl to asmenys nėra nubausti. Teismui atmetus atsakovo motyvus ir jais nesivadovavus, atsakovas yra priverstas teikti savo servitutų nustatymo projektą.
Atsiliepimas
Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jį atmesti, neprijungti prie bylos žemės sklypo servituto nustatymo plano, parengto UAB „Topografas“. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
8.1. Nenurodyta, kuria teismo sprendimo dalimi buvo apribota atsakovo teisė į disponavimą nuosavybe pagal savo poreikius, savo nuožiūra. Atsakovas gali naudotis savo sklypu be apribojimų ir savo nuožiūra, tačiau nepažeidžiant ieškovės interesų. Atsakovas žemės sklypą įsigijo be statinių, kurie tuo metu jau stovėjo, todėl jis privalėjo įvertinti, kad esamų statinių savininkams bus reikalingas patekimas į statinius. Dėl šios priežasties žemės sklypo kaina buvo mažesnė. Atsakovas deklaratyviai teigia, kad negalės naudotis dalimi sklypo. Servitutas nustatytas patekti į statinius ar greta esantį sklypą, o ne palikti stovėti transporto priemones.
8.2. Byloje nėra duomenų apie atsakovo bandymus išnuomoti jam priklausančią nuosavybę ir potencialių nuomininkų atsisakymą ją išsinuomoti dėl nustatyto servituto. Nenurodyta, kodėl nebus galimybės teritoriją atsitverti užtvarais ar tvoromis, taip užtikrinant turto apsaugą. Byloje yra duomenų, kad atsakovas trukdė ieškovei naudotis žemės sklypu, užrakindamas vartus.
8.3. Atsakovas ne vieno teismo posėdžio metu buvo raginamas siūlyti savo žemės sklypo servituto nustatymo planą. Atsakovas melagingai teigia, kad jo pateikimo būtinybė iškilo tik teismui priėmus sprendimą patenkinti ieškinį. Be to, atsakovas iš dalies sutiko su servituto nustatymu. Tai rodo atsakovo piktnaudžiavimą procesu.
Šalies argumentai
8.4. Atsakovo pateiktas žemės sklypo servituto nustatymo planas, parengtas UAB „Topografas“, yra ydingas. Atsakovas nutyli aplinkybę, kad ieškiniu buvo prašoma nustatyti servitutą, suteikiantį teisę važiuoti transporto priemonėmis į pastatą – garažą. Pagal atsakovo pateiktą planą su krovininiais automobiliais, velkančiais puspriekabes, patekti į arkinį garažą būtų ne tik neįmanoma, tačiau ir pavojinga, ypač jei reikėtų patekti į garažą ar išvažiuoti iš jo atbuline eiga, taip pat patekti į ieškovei priklausantį žemės sklypą.
Atsiliepimas
Trečiasis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodoma, kad, nenustačius servituto, ieškovei nebūtų įmanoma normaliomis sąnaudomis naudotis jai priklausančiais nekilnojamaisiais daiktais – pastatais ir žemės sklypu. Bylos nagrinėjimo metu atsakovas nepateikė savo parengtos servituto nustatymo schemos, o nustatyti servitutą buvo objektyviai būtina, nes tai vienintelis būdas išspręsti daikto savininko (ieškovės) interesų įgyvendinimą. Servituto nustatymo schemą atsakovas pateikė tik kartu su apeliaciniu skundu, tačiau, nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, ji nebuvo teikiama. Atsakovas nenurodė CPK 314 straipsnyje nurodytų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti priimti jo pateikti nauji įrodymai. Atsakovas servituto nustatymo schemą turėjo galimybę pateikti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, tačiau šia teise jis nepasinaudojo ir apeliaciniame skunde nenurodė objektyvių priežasčių, sutrukdžiusių jam pasinaudoti šia teise.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl apeliacinio skundo ribų ir ginčo esmės
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnis). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Byloje nustatyta, kad ieškovei nuosavybės teise priklauso administracinis pastatas ir garažas, esantys (duomenys neskelbtini). Šie statiniai yra atsakovui nuosavybės teise priklausančiame žemės sklype, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Su šiuo žemės sklypu ribojasi ieškovei priklausantis žemės sklypas, kurio unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Su atsakovu ieškovė buvo sudariusi 2013 m. vasario 26 d. nuomos sutartį, kuria ieškovei buvo išnuomotas atsakovui priklausantis žemės sklypas, kuriame stovi ieškovei priklausantys statiniai. Sutartis pasibaigė 2014 m. vasario 26 d. Ieškovė su atsakovu 2014 m. vasario 28 d. sudarė žemės sklypo ir pastatų nuomos sutartį, kuria atsakovas įsipareigojo išnuomoti žemes sklypą, tačiau, pasirašius sutartį, atsakovas neperdavė žemės sklypo. Ieškovės teigimu, ji negali naudotis jai priklausančiais pastatais ir patekti į kitą žemės sklypą. Todėl tam, kad galėtų patekti į viešpataujantį daiktą – žemės sklypą ir statinius, kreipėsi į teismą dėl servituto nustatymo. Pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino. Su sprendimu nesutinka atsakovas.
Apelianto teigimu, pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, nepasisakė dėl atsakovo argumentų, kuriais jis prašė ieškinį atmesti. Ieškovės pateiktas bei teismo patvirtintas servituto projektas akivaizdžiai pažeidžia apelianto interesus, kadangi užtikrina išimtinai ieškovės teisę į naudojimąsi žemės sklypu bei pastatais, bet ne apelianto teisę į disponavimą savo nuosavybe pagal savo poreikius, savo nuožiūra.
CK 4.111 straipsnio 1dalyje nustatyta, kad servitutas – tai teisė į svetimą nekilnojamąjį daiktą, suteikiama naudotis tuo svetimu daiktu (tarnaujančiuoju daiktu), arba to daikto savininko teisės naudotis daiktu apribojimas, siekiant užtikrinti daikto, dėl kurio nustatomas servitutas (viešpataujančiojo daikto), tinkamą naudojimą. Taigi, servitutas yra išvestinė daiktinė teisė, suteikianti galimybes jos turėtojui naudotis svetimu daiktu. Servitutas nustatomas savanoriškai arba priverstinai. Pagal CK 4.124 straipsnio 1dalį servitutą gali nustatyti įstatymai, sandoriai ir teismo sprendimas, o įstatymo nustatytais atvejais – administracinis aktas.
CK 4.126 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, kurioms esant servitutas nustatytinas teismo sprendimu: 1) savininkų nesutarimas ir 2) būtinumas nustatyti servitutą, kad viešpataujančiojo daikto savininkas galėtų naudoti daiktą pagal paskirtį. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad servitutas priverstinai gali būti nustatytas tik tokiu atveju, kai jis yra objektyviai būtinas, t. y. bylą dėl servituto nustatymo nagrinėjantys teismai pirmiausia turi įvertinti, ar šios teisės yra susijusios su naudojimusi viešpataujančiaisiais daiktais pagal tikslinę paskirtį ir ar egzistuoja objektyvus bei konkretus jų poreikis, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais (CK 1.5 straipsnis) svarstyti, ar nenustačius servituto įmanoma savininkui normaliomis sąnaudomis naudotis jam priklausančiu daiktu pagal paskirtį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012; 2014 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-168/2014; 2014 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-259/2014; kt.).
Atsižvelgiant į nuosavybės teisės svarbą, nuosavybės teisės ribojimas pateisinamas tik esant svarbioms priežastims ir nėra pagrindo taikyti servitutą ir riboti kito (tarnaujančiojo daikto) savininko nuosavybės teisę vien todėl, kad savininkas (valdytojas), siekiantis servituto nustatymo, nori naudotis svetimu daiktu, kad jam taip yra naudingiau ar patogiau (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Turi būti siekiama abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros, kad nebūtų be pakankamo pagrindo varžoma nuosavybės teisė ir vienam asmeniui kilusios problemos nebūtų sprendžiamos kito asmens teisių sąskaita (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-469/2008; 2016 m. vasario 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-94-248/2016; kt.).
Pareiga įrodyti, kad nėra kitų alternatyvių galimybių patenkinti ieškovo daikto naudojimo normaliomis sąlygomis poreikius ar kad tai neįmanoma be neproporcingai didelių sąnaudų, tenka servituto prašančiam asmeniui (ieškovui).
Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas ieškinį tenkino ir servitutą nustatė pagal ieškovės pateiktą servituto nustatymo schemą, parengtą UAB „Narma“. Atsakovas buvo nurodęs, jog yra kitų galimybių ieškovei patekti prie jos statinių. Atkreiptinas dėmesys, kad pats teismas sprendime pripažino, jog galimybių patekti kitu keliu į ginčo sklypą yra, tačiau tokių galimybių įgyvendinimas susijęs su papildomomis išlaidomis, įtraukimu kitų asmenų, per kurių žemes reikėtų ieškovės transportui važiuoti, tačiau šių aplinkybių plačiau nesiaiškino. Nors dėl kelio servituto atsakovas nuosavybės teisių į žemės sklypą neprarado ir atsakovui įsigyjant žemės sklypą buvo žinoma, kad žemės sklype yra ieškovei priklausantys statiniai, tačiau suvaržymai tarnaujančiam daiktui yra žymūs. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju teismas nepakankamai įvertino visas kelio servituto nustatymo aplinkybes ir padarinius, tenkančius viešpataujančiojo daikto savininkui. Atkreiptinas dėmesys, kad su apeliaciniu skundu pateiktas dar vienas servituto nustatymo variantas.
Dėl servituto atlygintinumo
Servitutas pagal savo prigimtį yra atlygintinis. Servitutu yra varžoma savininko nuosavybės teisė, todėl tarnaujančiojo daikto savininkas dėl jo nustatymo gali patirti nuostolių. Tačiau priklausomai nuo civilinio santykio šalių valios jis gali būti ir neatlygintinis. Sprendžiant dėl servituto atlygintinumo ir nuostolių atlyginimo dydžio yra įgyvendinamas šalių interesų pusiausvyros principas.
Kaip galima spręsti iš bylos medžiagos, ieškovė prašė ir pirmosios instancijos teismas nustatė neterminuotą neatlygintinį servitutą, nors, kaip nustatyta byloje, žemės sklypą atsakovas buvo išnuomojęs ieškovei ir gavo iš to naudą, t. y. nustatyto dydžio nuomos mokestį. Atsakovas apie servituto atlygintinumą buvo nurodęs prašyme taikyti laikinąsias apsaugos priemones, t. y. nustatyti ieškovei 345 Eur mėnesinį mokestį už naudojimąsi atsakovui priklausančiu žemės sklypu, tačiau teismas prašymą atmetė, o atlygintinumo klausimo iš viso nesprendė.
Nors teismo sprendimu nustačius servitutą ir neišsprendus jo atlygintinumo klausimo tarnaujančiojo daikto savininkas nepraranda teisės reikalauti kompensacijos, ši jo teisė gali būti įgyvendinta šalių tarpusavio susitarimu ar apginta teismo sprendimu atskiroje byloje, tačiau pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo sprendimu nustatant servitutą siekiant teisinių santykių apibrėžtumo ir stabilumo tikslinga ir racionalu išspręsti servituto atlygintinumo tarnaujančiojo daikto savininkui klausimą, taip užtikrinant bendrųjų civilinio proceso ekonomiškumo, koncentruotumo, siekio kuo greičiau atkurti teisinę taiką principų įgyvendinimą. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. balandžio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2009; 2015 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-285-415/2015; kt.). Tai gali turėti reikšmės sprendžiant dėl servituto būtinumo, nes atlyginimo dydis ir galimi kitam savininkui daromi nuostoliai dėl suvaržymų gali būti tokie, kad verstų ieškoti kitų naudojimosi svetimu daiktu būdų (pvz., sutarčių sudarymas) ar net visiškai kitų susidariusios situacijos sprendimų (pvz., turto išpirkimas, mainymas ar nuostolių padengimas kitu turtu, turto paėmimas valstybės ar visuomenės reikalams teisingai atlyginant), kad iš anksto būtų pasirūpinta galimų savininko nuostolių atlyginimu(Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374/2013; kt.).
Kai viena šalių siekia servituto nustatymo kuo mažesnėmis jai sąnaudomis iš kelių galimų variantų, teisingo atlyginimo klausimas privalo būti svarstomas, net ir nesant pareikšto savarankiško reikalavimo atlyginti nuostolius CK 4.129 straipsnio pagrindu. Taigi procesinė viešpataujančiojo daikto savininko pareiga kelti kompensacijos dydžio klausimą logiškai išplaukia iš reikalavimo siekti abiejų daiktų savininkų interesų pusiausvyros. Šio reikalavimo turi laikytis ne tik bylą nagrinėjantis teismas, bet ir sąžininga proceso šalis, prašanti nustatyti servitutą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-210/2012). Bylos duomenys ir pirmosios instancijos teismo sprendimo turinys suteikia pagrindo išvadai, kad šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino visas kelio servituto nustatymo aplinkybes ir padarinius, tenkančius viešpataujančiojo daikto savininkui, nesprendė servituto atlygintinumo klausimo,
Atskleisti bylos esmę bei priimti sprendimą dėl pareikštų konkrečių reikalavimų pagal konkrečias byloje nustatytas faktines aplinkybes yra pirmosios instancijos teismo pareiga. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas nepakankamai įvertino visas kelio servituto nustatymo aplinkybes ir padarinius, tenkančius viešpataujančiojo daikto savininkui, nepagrįstai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikos, servituto atlygintinumo klausimą paliko neišspręstą. Materialiosios teisės normų pažeidimas nustatant servituto turinį ir nukrypimas nuo teismų praktikos sprendžiant dėl servituto atlygintinumo yra pagrindas panaikinti teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo. Byloje aktualu nustatyti, kokia apimtimi bus suvaržomas apelianto turtas – atsižvelgti į tai, kokiai sklypo daliai nustatomas servitutas, įvertinti, kad jis neterminuotas ir pan. Pirmosios instancijos teismas turi pašalinti aukščiau nurodytus procesinius pažeidimus, tinkamai nustatyti su bylos nagrinėjamu dalyku susijusias faktines aplinkybes, įpareigoti šalis pateikti bylai reikšmingus įrodymus dėl servituto nustatymo būtinybės ir galimybių, spręsti servituto atlygintinumo klausimą. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas yra naikintinas, o byla perduotina iš naujo nagrinėti Marijampolės rajono apylinkės teismui (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
Kadangi byla perduotina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, tai dėl teismo ir šalių turėtų išlaidų atlyginimo priteisimo turės pasisakyti šis teismas, išnagrinėjęs bylą pakartotinai (CPK 93, 96 straipsniai).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 4 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Marijampolės rajono apylinkės teismo 2016 m. birželio 30 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.